TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. gruodžio 11 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Netiesioginiai mokesčiai – PVM – Šeštoji direktyva –18 ir 22 straipsniai – Teisė į atskaitą – Įsigijimai Bendrijos viduje – Atvirkštinis apmokestinimas – Esminiai reikalavimai – Formalūs reikalavimai – Formalių reikalavimų nesilaikymas“
Byloje C‑590/13
dėl Corte suprema di cassazione (Italija) 2013 m. spalio 7 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2013 m. lapkričio 20 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Idexx Laboratories Italia Srl
prieš
Agenzia delle Entrate
TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkės pareigas einanti C. Toader, teisėjai E. Jarašiūnas ir C. G. Fernlund (pranešėjas),
generalinis advokatas P. Cruz Villalón,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Idexx Laboratories Italia Srl, atstovaujamos avvocato F. Tesauro,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. De Socio,
– Europos Komisijos, atstovaujamos L. Lozano Palacios ir D. Recchia,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23), iš dalies pakeistos 1991 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 91/680/EEB (OL L 376, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 160, toliau – Šeštoji direktyva), 18 ir 22 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčus, kuriuos sujungė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tarp Idexx Laboratories Italia Srl (toliau – Idexx) ir Agenzia delle Entrate – Ufficio di Milano 1 (mokesčių administratorius – Milano 1 skyrius, toliau – Agenzia) dėl, pirma, šio administratoriaus pateikto nurodymo išieškoti, kuriame nurodyta ištaisyti Idexx pateiktą 1998 m. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) deklaraciją ir, antra, atmesto šios bendrovės pateikto prašymo išspręsti ginčą atleidžiant nuo mokesčio.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Šeštojoje direktyvoje yra XVIa dalis „Pereinamojo laikotarpio priemonės dėl prekybos tarp valstybių narių apmokestinimo“, kuri į Šeštąją direktyvą įtraukta Direktyva 91/680, kuri, be kita ko, apima 28f ir 28g straipsnius.
4 Šeštosios direktyvos 17 straipsnio „Teisės į atskaitą atsiradimas ir apimtis“ 1 dalyje nustatyta:
„Teisė į atskaitą atsiranda, atsiradus prievolei apskaičiuoti atskaitytiną PVM.“
5 Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje, pagal 28f straipsnio redakciją, numatyta:
„Tiek, kiek prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamas asmuo turi turėti teisę iš mokesčio, kurį jis turi sumokėti, atskaityti:
a) [PVM] apskaičiuotą ar sumokėtą už kito apmokestinamojo asmens, privalančio mokėti mokestį, šalies teritorijoje jam patiektas ar tiekiamas prekes ir suteiktas ar teikiamas paslaugas;
b) mokėtiną arba sumokėtą [PVM] už prekių importą į tą valstybę narę;
c) [PVM], kurį reikia sumokėti pagal 5 straipsnio 7 dalies a punktą, 6 straipsnio 3 dalį ir 28a straipsnio 6 dalį;
d) [PVM], kurį reikia sumokėti pagal 28a straipsnio 1 dalies a punktą.“
6 Šeštosios direktyvos 18 straipsnio „Teisę į atskaitą reglamentuojančios taisyklės“, pagal 28f straipsnio redakciją, 1 dalies d punkte numatyta:
„Kad galėtų pasinaudoti teise į atskaitą, apmokestinamasis asmuo privalo:
<…>
d) kai apmokestinamasis asmuo privalo sumokėti mokestį kaip klientas ar pirkėjas pagal 21 straipsnio 1 dalies nuostatas – laikytis kiekvienos valstybės narės nustatytų formalumų.“
7 Kalbant apie PVM mokėtojus, Šeštosios direktyvos 21 straipsnio 1 dalies d punkte, pagal jos 28g straipsnio redakciją, numatyta, kad pagal vidaus sistemą PVM turi mokėti „bet kuris asmuo, įsigyjantis [apmokestinamas] prekes Bendrijos viduje“.
8 Pagal Šeštosios direktyvos 22 straipsnį „Prievolės vidaus sistemoje“, pagal jos 28h straipsnio redakciją:
„<…>
2. a) Kiekvienas apmokestinamasis asmuo turi vesti apskaitą, pakankamai išsamią, kad pagal ją būtų galima taikyti [PVM] ir mokesčių administratorius galėtų atlikti patikrinimus.
b) <…>
Kiekvienas apmokestinamasis asmuo tvarko registrą, kuriame nurodo medžiagas, iš kitos valstybės narės jam siunčiamas apmokestinamojo asmens, toje valstybėje narėje identifikuoto [PVM] tikslais, arba to asmens vardu, kai pastarajam turi būti suteiktos darbų atlikimo paslaugos.
<…>
4. a) Kiekvienas apmokestinamasis asmuo turi pateikti mokesčio deklaraciją per tokį laikotarpį, kokį nustato valstybės narės. <…>
b) Mokesčio deklaracijoje turi būti pateikta visa informacija, reikalinga apskaičiuotinam mokesčiui ir atskaitytinoms sumoms nustatyti, ir, kai tai tikslinga bei reikalinga apskaičiavimo pagrindui nustatyti, bendra sandorių, susijusių su apskaičiuotu mokesčiu ir atskaita, vertė ir bendra patiektų prekių ir suteiktų paslaugų, atleistų nuo mokesčio, vertė.
c) Mokesčio deklaracijoje taip pat nurodoma:
<…>
– antra vertus, 28a straipsnio 1 ir 6 dalyse nurodytų įsigijimų Bendrijos viduje, už kuriuos mokestis turėjo būti apskaičiuotas, bendra vertė be [PVM].
<…>
8. Valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis, kad mokestis būtų teisingai renkamas ir kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimams, laikydamosi nuostatos, kad sandoriams šalies viduje ir apmokestinamųjų asmenų sandoriams tarp valstybių narių turi būti taikomos vienodos sąlygos, o tokios prievolės nesukuria pasienio formalumų prekyboje tarp valstybių narių.
<…>“
Italijos teisė
9 Esminės taikytinos nuostatos PVM srityje yra numatytos, viena vertus, 1972 m. spalio 26 d. Respublikos Prezidento dekrete Nr. 633 dėl Pridėtinės vertės mokesčio nustatymo ir reglamentavimo (Decreto del presidente della Repubblica Nr. 633, istituzione e disciplina dell’imposta sul valore aggiunto) (paprastasis priedas, GURI, Nr. 292, 1972 m. lapkričio 11 d.; toliau – DPR Nr. 633/72), keletą kartų iš dalies keistame, ir, kita vertus, 1993 m. rugpjūčio 30 d. Dekrete įstatyme Nr. 331 dėl nuostatų mokesčių už mineralines alyvas, alkoholį, alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką srityje ir PVM srityje suderinimo su EEB direktyva nustatytomis nuostatomis ir pakeitimų dėl šio suderinimo bei nuostatų dėl įgaliotų mokestinės pagalbos centrų, mokesčio grąžinimo procedūrų, ILOR neįtraukimo į įmonių pajamas iki sumos, atitinkančios tiesiogines veiklos išlaidas, specialaus tam tikrų prekių vartojimo mokesčio už 1993 m. nustatymo ir kitų mokesčių nuostatų (decreto-legge n. 331 – armonizzazione delle disposizioni in materia di imposte sugli oli minerali, sull’alcole, sulle bevande alcoliche, sui tabacchi lavorati e in materia di IVA con quelle recate da direttive CEE e modificazioni conseguenti a detta armonizzazione, nonché disposizioni concernenti la disciplina dei centri autorizzati di assistenza fiscale, le procedure dei rimborsi di imposta, l’esclusione dall’ILOR dei redditi di impresa fino all’ammontare corrispondente al contributo diretto lavorativo, l’istituzione per il 1993 di un’imposta erariale straordinaria su taluni beni ed altre disposizioni tributarie) (GURI, Nr. 203, 1993 m. rugpjūčio 30 d.), pakeistame į įstatymą 1993 m. spalio 29 d. Įstatymu Nr. 427 (GURI Nr. 255, 1993 m. spalio 29 d., toliau – DL Nr. 331/93).
10 Taikytinos nuostatos, susijusios su pagrindine tvarka ir sąlygomis, taikomomis sąskaitų faktūrų išrašymui ir įsigijimams, nurodytos DPR Nr. 633/72 21, 23 ir 25 straipsniuose.
11 Dėl teisės į atskaitą, taikomos sandoriams Bendrijos viduje, DL Nr. 331/93 45 straipsnyje numatyta:
„Taikant [DPR Nr. 633/72] 19 ir paskesnius straipsnius ir nepažeidžiant numatytų apribojimų, mokestis, mokėtinas už prekių įsigijimą Bendrijos viduje vykdant įmonės, meno ar profesinę veiklą, suteikia teisę į atskaitą.“
12 Pagal DL Nr. 331/93 46 straipsnio „Sąskaitų faktūrų išrašymas už sandorius Bendrijos viduje“ 1 dalį sąskaitą faktūrą už įsigijimą Bendrijos viduje perėmėjas ar komitentas turi sunumeruoti ir išsamiai užpildyti, nurodydamas atlygį liromis bei kitas sandorio apmokestinamosios vertės sudedamąsias dalis, apskaičiuotas pagal įsigytoms prekėms ar paslaugoms taikomą tarifą.
13 DL Nr. 331/93 47 straipsnyje „Sandorių Bendrijos viduje įregistravimas“ nustatyta:
„1. 38 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalies b punkte numatytos įsigijimų Bendrijos viduje sąskaitos faktūros ir 46 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje numatytos sandorių sąskaitos faktūros, užpildytos, kaip numatyta šios dalies pirmame sakinyje, turi būti įregistruotos jas gavus ar vėliau, bet kuriuo atveju per penkiolika dienų nuo gavimo ir už atitinkamą mėnesį, atskirai [DPR Nr. 633/72] 23 straipsnyje numatytame registre, numeruota seka, taip pat nurodant sandorių atlygį užsienio valiuta. 46 straipsnio 5 dalyje numatytos sąskaitos faktūros turi būti įregistruotos jų išrašymo mėnesį. Jos turi būti registruojamos atskirai, per ankstesniame sakinyje numatytus terminus, taip pat minėto dekreto 25 straipsnyje numatytame registre, atitinkamai jas gavus ar išrašius.
2. [DPR Nr. 633/72] 22 straipsnyje numatyti mokesčių mokėtojai gali registruoti 1 dalyje numatytas sąskaitas faktūras dekreto 24 straipsnyje numatytame registre, o ne išrašytų sąskaitų faktūrų registre, nepažeisdami su terminais ir tvarka susijusių reikalavimų, nurodytų 1 dalyje.
3. [DPR Nr. 633/72] 4 straipsnio 4 dalyje numatyti mokesčių mokėtojai, neapmokestinami mokesčiu, šio straipsnio 1 dalyje numatytas sąskaitas faktūras turi registruoti sunumeravę chronologine tvarka registre ad hoc, vedamame ir saugomame remiantis [DPR Nr. 633/72] 39 straipsniu, mėnesį, sekantį po to, per kurį 46 straipsnio 5 dalyje numatytos sąskaitos faktūros buvo gautos ar išrašytos.
4. 46 straipsnio 2 dalyje numatytos sąskaitos faktūros, susijusios su sandoriais Bendrijos viduje, turi būti atskirai įregistruotos į [DPR Nr. 633/72] 23 straipsnyje numatytą registrą, jas sunumeruojant ir atsižvelgiant į jų išrašymo datą.
<…>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
14 1998 m. Idexx atliko įsigijimus Bendrijos viduje iš Prancūzijos bendrovės ir Nyderlandų bendrovės, bet neatliko pagal nacionalinę teisę reikalaujamų formalumų.
15 Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Idexx neįregistravo PVM registre kai kurių Prancūzijos bendrovės išrašytų sąskaitų faktūrų.
16 Nyderlandų bendrovės išrašytos sąskaitos faktūros nebuvo įregistruotos Idexx išrašytų sąskaitų faktūrų registre, o tik jos pirkimų registre su nuoroda „be PVM“.
17 Po 2000 m. Agenzia atlikto patikrinimo ši nusprendė, kad šie sandoriai yra PVM apmokestinami įsigijimai Bendrijos viduje, kuriems, kaip tokiems taikoma atvirkštinio apmokestinimo tvarka. Šiomis aplinkybėmis Agenzia surašė protokolą Idexx už tai, kad ji nesilaikė Italijos teisės nuostatų, susijusių su sandorių Bendrijos viduje registravimu.
18 Remdamasi šiuo protokolu, 2004 m. gegužės 27 d. Agenzia pateikė Idexx nurodymą išieškoti PVM už 1998 m. bei 100 % mokesčio atitinkančią sumą kaip baudą už DL Nr. 331/93 46 ir 47 straipsniuose nustatytų pareigų nesilaikymą. Vėliau šis administratorius atmetė Idexx prašymą išspręsti ginčą atleidžiant nuo mokesčio.
19 Dėl mokesčių administratoriaus pranešimo apie mokėtiną mokestį ir atsisakymo patenkinti prašymą išspręsti ginčą atleidžiant nuo mokesčio ši bendrovė pateikė du atskirus skundus. Commissione tributaria provinciale di Milano dviem sprendimais patenkino šiuos du ieškinius ir panaikino nurodymą išieškoti bei atsisakymą išspręsti ginčą atleidžiant nuo mokesčio.
20 Agenzia dėl šių sprendimų pateikė apeliacinius skundus, kuriuos patenkino Commissione tributaria regionale della Lombardia. Šis teismas manė, kad Italijos teisės nuostatos, susijusios su įsigijimais Bendrijos viduje, būtent DL Nr. 331/93 46 ir 47 straipsniai, perėmėjui ar komitentui nustato ne tik pareigą sunumeruoti ir išsamiai užpildyti sąskaitas faktūras atliekant įsigijimą Bendrijos viduje, nurodant visas sandorio apmokestinamosios vertės sudedamąsias dalis, bet ir pareigą taip užpildytas sąskaitas faktūras atskirai įregistruoti skirtinguose registruose, numatytuose DPR Nr. 633/72 23 ir 25 straipsniuose.
21 Jo nuomone, neįregistravimas buvo ne formalus, bet esminis pažeidimas, kuris galėjo pateisinti perskaičiavimą ir (arba) išieškojimą.
22 Idexx pateikė du kasacinius skundus Corte di cassazione, kuris nusprendė abi bylas sujungti. Šiuose skunduose bendrovė pateikė du identiškus pagrindus, kuriuose kaltino Commissione tributaria regionale della Lombardia neteisėtai kvalifikavus sąskaitų faktūrų nebuvimą ir jų neįregistravimą atliekant įsigijimą Bendrijos viduje kaip „esminį pažeidimą“.
23 Idexx tvirtina, kad įsigijimas Bendrijos viduje neturi esminių pasekmių, dėl kurių atsiranda skolos ar mokesčio kreditas, o atsiranda tik „numanomos“ skolos ir kreditas bei formalios pareigos įregistruoti dviejuose PVM registruose, be esminių pasekmių.
24 Todėl ji mano, kad tokių pareigų pažeidimas neleidžia Agenzia ištaisyti įgijėjo PVM deklaracijos ir reikalauti, kad jis sumokėtų mokestį, kuris yra tik teorinis, ignoruojant šiuo atveju neginčytiną teisę į atskaitą.
25 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad atsakymas jo nagrinėjamuose ginčuose priklauso nuo Sprendimo Ecotrade (C‑95/07 ir C‑96/07, EU:C:2008:267) išaiškinimo. Jis paaiškina, kad egzistuoja tuo pačiu metu Corte di cassazione pateikti du šio sprendimo išaiškinimai, todėl nacionalinėje teisės sistemoje laikomasi dviejų skirtingų požiūrių.
26 Remiantis pirmu požiūriu teisė į atskaitą reikalauja, kad būtų įvykdytos nacionalinėse nuostatose, susijusiose su atvirkštiniu apmokestinimu, numatytos pareigos išrašyti sąskaitas faktūras sau bei įregistruoti ir kad būtų laikomasi Sąjungos teisės; visos šios pareigos laikomos esminėmis.
27 Remiantis antruoju požiūriu teisė į atskaitą atsiranda tada, kai PVM tampa apskaičiuotinas, t. y. ne po to, kai įvykdyti šiai teisei nustatyti formalumai, bet iš esmės prekių perleidimo ar paslaugų suteikimo sandorio momentu. Todėl formalių pareigų, taikomų mokesčių mokėtojui, norinčiam pasinaudoti teise į atskaitą, pažeidimas neturėtų panaikinti pačios teisės, jei kitais būdais įrodyta, kad mokėtina suma buvo realiai sumokėta ir kad teisės į atskaitą sudedamosios dalys nėra ginčytinos. Tačiau kai kuriais atvejais formalių pareigų pažeidimas gali pateisinti administracinių baudų taikymą.
28 Šiomis aplinkybėmis Corte di cassazione nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Teisingumo Teismo] sprendime [Ecotrade (EU:C:2008:267)] nurodyti principai, pagal kuriuos [Šeštosios direktyvos] 18 straipsnio 1 dalies d [punktas] ir 22 straipsnis draudžia deklaracijų pataisymo ir [PVM] išieškojimo praktiką, pagal kurią neįvykdžius prievolių, susijusių, pirma, su nacionalinės teisės taikant šio 18 straipsnio 1 dalies d [punktą] nustatytais formalumais, ir, antra, apskaitos bei deklaravimo prievolių, išplaukiančių atitinkamai iš minėto 22 straipsnio 2 ir 4 dalių, baudžiama atsisakant suteikti teisę į atskaitą, kai taikoma atvirkštinio apmokestinimo tvarka, taip pat taikomi ir nacionalinėje teisėje numatytų prievolių visiško nesilaikymo atveju, kai vis dėlto nekyla abejonių dėl apmokestinamojo asmens situacijos ir jo teisės į atskaitą?
2. Ar [Teisingumo Teismo] sprendime [Ecotrade (EU:C:2008:267)] skirtingomis kalbomis vartota „obblighi sostanziali“ (anglų k. „substantive requirements“, pranc. k. „exigences de fond“ ir liet. k. „esminiai reikalavimai“) sąvoka, kai taikoma vadinamojo atvirkštinio apmokestinimo, numatyto PVM srityje, tvarka, susijusi su būtinybe sumokėti PVM ar pripažinti mokesčio skolą, ar vis dėlto su esminėmis sąlygomis, kurios leidžia apmokestinti mokesčių mokėtoją mokesčiu ir kurios reglamentuoja atskaitos teisę, kuria siekiama užtikrinti minėto mokesčio neutralumo principo vienodumą Europos lygiu, pavyzdžiui, sąlygos, susijusios su būdingumu, apmokestinimu ir visiška atskaita?“
Dėl prejudicinių klausimų
29 Šiais dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies d punktą ir 22 straipsnį reikia aiškinti taip, kad šiose nuostatose numatyti formalūs teisės į atskaitą reikalavimai, o gal atvirkščiai, tai yra šios teisės esminiai reikalavimai, kuriuos pažeidus, kaip antai pagrindinėje byloje, prarandama ši teisė.
30 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką apmokestinamųjų asmenų teisė atskaityti iš PVM, kurį sumokėti jie turi pareigą, mokėtiną ar sumokėtą pirkimo PVM už įsigytas prekes ir paslaugas yra pagrindinis Sąjungos teisės aktais nustatytos bendros PVM sistemos principas (Sprendimo Tóth, C‑324/11, EU:C:2012:549, 23 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
31 Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad ši teisė yra sudedamoji PVM sistemos dalis ir iš esmės negali būti ribojama. Konkrečiai kalbant, ši teisė nedelsiant taikoma visiems mokesčiams, sumokėtiems sudarant pirkimo sandorius (šiuo klausimu žr. Sprendimo Tóth, EU:C:2012:549, 24 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
32 Atskaitos tvarka siekiama visiškai atleisti apmokestinamąjį asmenį nuo bet kokios jo ekonominės veiklos atveju mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatą, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo būtų apmokestinama PVM (Sprendimo Tóth, EU:C:2012:549, 25 punktas ir jame nurodyta teismų praktika bei Sprendimo Fatorie, C‑424/12, EU:C:2014:50, 31 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
33 Kalbant apie apmokestinamų prekių įsigijimą Bendrijos viduje primintina, pirma, kad taikant atvirkštinio apmokestinimo tvarką, nustatytą Šeštosios direktyvos 21 straipsnio 1 dalies d punkte, tarp prekių pardavėjo ir įgijėjo nemokamas PVM, įgijėjas yra už atliktą įsigijimą privalantis pirkimo PVM sumokėti asmuo ir iš principo turintis teisę jį atskaityti, todėl jokios sumos nereikia sumokėti mokesčių administratoriui.
34 Antra, jei taikytina atvirkštinio apmokestinimo tvarka, pagal Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies d punktą valstybės narės gali nustatyti teisės į atskaitą taikymo tvarkos formalumus.
35 Tačiau atitinkamos valstybės narės nustatytų formalumų, kurių turi laikytis apmokestinamasis asmuo, kad galėtų pasinaudoti teise į PVM atskaitą, apimtis neturi viršyti to, kas būtina siekiant kontroliuoti, ar teisingai taikoma atvirkštinio apmokestinimo procedūra, ir užtikrinti PVM surinkimą (Sprendimo Bockemühl, C‑90/02, EU:C:2004:206, 50 punktas bei Sprendimo Fatorie, EU:C:2014:50, 34 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
36 Be to, PVM taikymo ir jo mokesčių administratoriaus atliekamos kontrolės tikslais, Šeštosios direktyvos 22 straipsnyje numatomos tam tikros pareigos šį mokestį turintiems mokėti apmokestinamiesiems asmenims, kaip antai apskaitos vedimas ir deklaracijos pateikimas. Be to, pagal šio straipsnio 8 dalį valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis, kad mokestis būtų teisingai taikomas bei renkamas ir kad būtų užkirstas kelias sukčiavimui.
37 Tačiau tokios priemonės neturi viršyti to, kas būtina šiems tikslams pasiekti, ir neturi kelti grėsmės PVM neutralumui (šiuo klausimu žr. Sprendimo Collée, C‑146/05, EU:C:2007:549, 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei Sprendimo Ecotrade, EU:C:2008:267, 66 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
38 Trečia, iš Sprendimo Ecotrade (EU:C:2008:267) 63 punkto ir vėlesnės Teisingumo Teismo praktikos (žr., be kita ko, Sprendimo Uszodaépítő, C‑392/09, EU:C:2010:569, 39 punktą; Sprendimo Nidera Handelscompagnie, C‑385/09, EU:C:2010:627, 42 punktą; Sprendimo EMS-Bulgaria Transport, C‑284/11, EU:C:2012:458, 62 punktą ir Sprendimo Fatorie, EU:C:2014:50, 35 punktą) matyti, kad taikant atvirkštinio apmokestinimo tvarką, pagal mokesčių neutralumo principą reikalaujama, kad būtų suteikta teisė į pirkimo PVM atskaitą, jeigu esminiai reikalavimai yra įvykdyti, net jei apmokestinamieji asmenys neįvykdė kai kurių formalių reikalavimų.
39 Gali būti kitaip, jei dėl formalių reikalavimų pažeidimo negalima pateikti tikslių įrodymų, kad įvykdyti esminiai reikalavimai (Sprendimo EMS-Bulgaria Transport, EU:C:2012:458, 71 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
40 Galiausiai, kadangi mokesčių administratorius turi reikiamus duomenis nustatyti, kad apmokestinamasis asmuo, kaip aptariamų prekių ar paslaugų gavėjas, turėjo sumokėti PVM, draudžiama, kiek tai susiję su šio asmens teise atskaityti šį mokestį, nustatyti papildomas sąlygas, galinčias naudojimąsi šia teise padaryti neįmanomą (šiuo klausimu žr. Sprendimo EMS-Bulgaria Transport, EU:C:2012:458, 62 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką)
41 Šiuo klausimu pažymėtina, kad teisės į atskaitą esminiai reikalavimai yra tie, kurie reglamentuoja šios teisės pagrindą ir apimtį, kaip numatyta Šeštosios direktyvos 17 straipsnyje „Teisės į atskaitą atsiradimas ir apimtis“ (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑338/98, EU:C:2001:596, 71 punktą; Sprendimo Dankowski, C‑438/09, EU:C:2010:818, 26 ir 33 punktus; Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑274/10, EU:C:2011:530, 44 punktą bei Sprendimo Kopalnia Odkrywkowa Polski Trawertyn P. Granatowicz, M. Wąsiewicz, C‑280/10, EU:C:2012:107, 43 ir 44 punktus).
42 Priešingai, šios teisės formalūs reikalavimai reglamentuoja jos įgyvendinimo tvarką ir kontrolę bei gerą PVM sistemos funkcionavimą, kaip antai prievolės, susijusios su apskaita, sąskaitų faktūrų išrašymu ir deklaravimu. Šie reikalavimai nurodyti Šeštosios direktyvos 18 ir 22 straipsniuose (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, EU:C:2001:596, 71 punktą; Sprendimo Collée, EU:C:2007:549, 25 ir 26 punktus; Sprendimo Ecotrade, EU:C:2008:267, 60–65 punktus; Sprendimo Nidera Handelscompagnie, EU:C:2010:627, 47–51 punktus; Sprendimo Kopalnia Odkrywkowa Polski Trawertyn P. Granatowicz, M. Wąsiewicz, EU:C:2012:107, 41 ir 48 punktus bei Sprendimo Tóth, EU:C:2012:549, 33 punktą).
43 Kiek tai susiję su apmokestinamų prekių įsigijimu Bendrijos viduje, remiantis esminiais reikalavimais, numatytais Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies d punkte, šiuos įsigijimus turi atlikti apmokestinamasis asmuo, kuris taip pat būtų už šiuos įsigijimus privalantis mokėti PVM asmuo, o nagrinėjamos prekės būtų skirtos apmokestinamiesiems sandoriams.
44 Pagrindinėje byloje iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Agenzia turi visus reikiamus duomenis, kad nustatytų, jog šie esminiai reikalavimai buvo įvykdyti.
45 Šiomis aplinkybėmis iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies d punkte numatytos teisės į mokėtino PVM, susijusio su pagrindinėje byloje nagrinėjamais įsigijimais Bendrijos viduje, atskaitą negalima atsisakyti suteikti Idexx dėl to, kad ji neįvykdė prievolių, kylančių iš nacionalinės teisės akte, priimtame remiantis Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies d punktu ir 22 straipsniu, nustatytų formalumų. Pagal šio straipsnio 1 dalį teisė į atskaitą atsiranda, kai atskaitytinas mokestis tampa apskaičiuotinas.
46 Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies d punktą ir 22 straipsnį reikia aiškinti taip, kad šiose nuostatose numatyti formalūs teisės į atskaitą reikalavimai, kuriuos pažeidus, kaip antai pagrindinės bylos aplinkybėmis, ši teisė neprarandama.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:
1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 1991 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 91/680/EEB, 18 straipsnio 1 dalies d punktą ir 22 straipsnį reikia aiškinti taip, kad šiose nuostatose numatyti formalūs teisės į atskaitą reikalavimai, kuriuos pažeidus, kaip antai pagrindinės bylos aplinkybėmis, ši teisė neprarandama.
Parašai.
* Proceso kalba: italų.