-

1.

Ar valstybės narės teismų praktika nagrinėjant atitinkamas nuostatas dėl palūkanų už vėlavimą daryti prielaidą, kad nacionalinė mokesčių institucija nepadarė pažeidimo (neveikimo), t. y. nėra vėlavimo negrąžinamos pridėtinės vertės mokesčio <…> už apmokestinamųjų asmenų neapmokėtas prekes ir paslaugas dalies atveju, nes tuo metu, kai atitinkama nacionalinė mokesčių institucija priėmė sprendimą, galiojo Bendrijos teisę pažeidžiantys nacionalinės teisės aktai, o Teisingumo Teismas tik vėliau nustatė juose įtvirtintų reikalavimų neatitikimą Bendrijos teisei, atitinka Bendrijos teisės nuostatas, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB ( 1 ) (toliau – PVM direktyva) nuostatas (ypač jos 183 straipsnį) ir veiksmingumo, tiesioginio veikimo bei lygiavertiškumo principus? Taigi nacionalinėje teismų praktikoje buvo pripažįstamas kaip beveik teisėtas nacionalinės teisės aktuose įtvirtinto šio reikalavimo, pažeidžiančio Sąjungos teisę, taikymas iki kol nacionalinės teisės aktų leidėjas oficialiai jį panaikino.

2.

Ar Bendrijos teisę, konkrečiai, PVM direktyvos nuostatas (ypač jos 183 straipsnį) ir lygiavertiškumo, veiksmingumo bei proporcingumo principus atitinka valstybės narės teisės aktai ir praktika, pagal kuriuos, nagrinėjant atitinkamas nuostatas dėl palūkanų už vėlavimą, skiriama, ar nacionalinė mokesčių institucija mokesčio negrąžino vadovaudamasi tuo metu galiojusiomis nacionalinės teisės nuostatomis, kurios, beje, pažeidė Bendrijos teisę, ar taip elgėsi pažeisdama tokias nuostatas, ir pagal kuriuos, kiek tai susiję su sukauptų PVM palūkanų suma, kurią grąžinti nebuvo galima pareikalauti per protingą terminą dėl nacionalinėje teisėje numatyti reikalavimai, Teisingumo Teismo pripažinti prieštaraujančia Sąjungos teisei, nurodomi du atskiri laikotarpiai, dėl to

3.

Ar valstybės narės praktika, pagal kurią palūkanų už vėlavimą (sudėtinių palūkanų arba palūkanų už palūkanų), susidariusių pagal valstybės narės nuostatas, susijusias su pavėluotu palūkanų mokėjimu už pažeidžiant Sąjungos teisę surinktus mokesčius (šioje pagrindinėje byloje palūkanos už PVM) skaičiavimo pradžios diena yra vėlesnė nei iš tiesų susidarė palūkanos už PVM (pagrindinės), atitinka Bendrijos teisę, PVM direktyvos 183 straipsnį ir veiksmingumo principą, atsižvelgiant ypač į tai, jog prašymas sumokėti palūkanas, susijusias su pažeidžiant Sąjungos teisę išskaičiuotais arba negrąžintais mokesčiais yra subjektinė teisė, kylanti tiesiogiai pagal pačią Sąjungos teisę?

4.

Ar valstybės narės praktika, pagal kurią apmokestinamasis asmuo turi pateikti atskirą prašymą tuo atveju, jei reikalauja sumokėti palūkanas, susidariusias dėl mokesčių institucijos padaryto pažeidimo, susijusio su vėlavimu, o kitais atvejais, kai reikalaujama sumokėti palūkanas už vėlavimą toks atskiras reikalavimas nebūtinas, nes palūkanos apskaičiuojamos automatiškai, atitinka Bendrijos teisę, PVM direktyvos 183 straipsnį ir veiksmingumo principą?

5.

Jei atsakymas į pirmesnį klausimą yra teigiamas, ar valstybės narės praktika, pagal kurią sudėtinės palūkanos (palūkanos už palūkanas) už vėlavimą mokėti palūkanas už mokestį, kuris surinktas pažeidžiant Sąjungos teisę, kaip tai pripažino Teisingumo Teismas (šioje pagrindinėje byloje palūkanos už PVM), gali būti skaičiuojamos tik tuo atveju, jei apmokestinamasis asmuo pateikia ypatingą prašymą, kuriuo konkrečiai reikalauja sumokėti ne palūkanas, o mokesčio sumą, atitinkančią neapmokėtas prekes ir paslaugas, mokėtiną būtent tuo metu, kai nacionalinėje teisėje panaikinta Sąjungos teisei prieštaraujanti valstybės narės norma, pagal kurią buvo reikalaujama sumokėti PVM už minėtas neapmokėtas prekes ir paslaugas, nors palūkanos už PVM, kuris yra pagrindas reikalauti sudėtinių palūkanų, susijusių su mokesčių deklaracijos laikotarpiais iki ypatingo prašymo, ir kuris vis dar nebuvo sumokėtas, jau buvo sukauptos, atitinka Bendrijos teisę, PVM direktyvos 183 straipsnį ir veiksmingumo principą?

6.

Jei atsakymas į pirmesnį klausimą yra teigiamas, ar valstybės narės praktika, dėl kurios prarandama teisė gauti sudėtines palūkanas (palūkanas už palūkanas) už vėlavimą mokėti palūkanas už mokestį, surinktą pažeidžiant Sąjungos teisę, kaip tai pripažino Teisingumo Teismas (šioje pagrindinėje byloje palūkanos už PVM), ir kurios susijusios su prašymais dėl palūkanų už PVM, kuriems nebuvo taikomas PVM deklaracijos terminas, kuriam turėjo įtakos senaties terminas ypatingam prašymui pateikti, nes tokios palūkanos jau buvo susidariusios, atitinka Bendrijos teisę, PVM direktyvos 183 straipsnį ir veiksmingumo principą?

7.

Ar Bendrijos teisę ir PVM direktyvos 183 straipsnį (atsižvelgiant ypač į veiksmingumo principą ir subjektinės teisės į palūkanas už nepagrįstai negrąžintus mokesčius pobūdį) atitinka valstybės narės praktika, pagal kurią iš apmokestinamojo asmens galutinai atimama galimybė reikalauti palūkanų už mokestį, surinktą pagal nacionalinės teisės aktus, Teisingumo Teismo pripažintus pažeidžiančiais Bendrijos teisę, ir pagal kurią negalima reikalauti PVM už tam tikras neapmokėtas prekes ir paslaugas, kai

8.

Ar valstybės narės praktika, pagal kurią teisė reikalauti sumokėti palūkanas už pavėluotą palūkanų už PVM (pagrindinę sumą) mokėjimą, į kurį apmokestinamasis asmuo turi teisę dėl negrąžintino mokesčio tuo momentu, kai jis iš pradžių buvo reikalaujamas dėl nacionalinės teisės normos, vėliau pripažintos prieštaraujančia Bendrijos teisei, per visą laikotarpį 2005–2011 m. laikotarpį priklauso nuo to, ar apmokestinamasis asmuo tuo metu gali prašyti grąžinti PVM, atitinkantį tokio mokesčio deklaravimo laikotarpį, per kurį nacionalinėje teisėje panaikinta nagrinėjama Sąjungos teisei prieštaraujanti nuostata (2011 m. rugsėjo mėn.), nors palūkanos už PVM (pagrindinė suma) nesusidarė nei prieš tokio reikalavimo pateikimą nacionaliniam teismui, nei vėliau, atitinka Bendrijos teisę, PVM direktyvos 183 straipsnį ir veiksmingumo principą?