-

1.

Ar 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva) (1) tikslus, konkrečiai jos 17 ir 62 konstatuojamosiose dalyse numatytus jurisdikcijos kolizijų tarp valstybių narių prevencijos ir dvigubo apmokestinimo vengimo reikalavimus, ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 904/2010 (2), konkrečiai 5, 7 ir 8 konstatuojamąsias dalis bei 28–30 straipsnius, reikia aiškinti taip, kad jie draudžia tokią valstybės narės mokesčių administratoriaus praktiką, pagal kurią sandoriui nustatant mokestinę kvalifikaciją, kuri skiriasi tiek nuo kitos valstybės narės mokesčių administratoriaus dėl tokio paties sandorio ir dėl tų pačių faktinių aplinkybių pateikto teisinio išaiškinimo, tiek nuo šio administratoriaus pateikto atsakymo į įpareigojantį paklausimą remiantis šiuo išaiškinimu, ir taip pat nuo abu išaiškinimus patvirtinančios išvados, prie kurios minėtas administratorius priėjo įvykdęs mokestinį patikrinimą, apmokestinamasis asmuo apmokestinamas dvigubai?

2.

Jeigu iš atsakymo į pirmąjį klausimą galima daryti išvadą, kad tokia praktika neprieštarauja Sąjungos teisei, ar valstybės narės mokesčių administratorius, remdamasis 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos ir Sąjungos teise, ir neatsižvelgdamas į tai, kad kitos valstybės narės mokesčių administratorius kelis kartus, pirmiausia, apmokestinamojo asmens prašymu ir, paskui, po savo paties įvykdyto patikrinimo priimtuose sprendimuose patvirtino šio apmokestinamojo asmens veiksmų atitiktį teisei, gali vienašališkai nustatyti mokestinę prievolę?

Arba, ar abiejų valstybių narių mokesčių administratoriai, siekdami laikytis mokesčių neutralumo principo ir išvengti dvigubo apmokestinimo, turi bendradarbiauti ir sudaryti susitarimą, kad apmokestinamasis asmuo privalėtų mokėti [PVM] tik vienoje iš šių šalių?

3.

Jeigu iš atsakymo į antrąjį klausimą būtų galima daryti išvadą, kad valstybės narės mokesčių administratorius gali vienašališkai pakeisti mokestinę kvalifikaciją, ar [PVM direktyvos] nuostatas reikia aiškinti taip, kad kitos valstybės narės mokesčių administratorius privalo apmokestinamajam asmeniui, kuris buvo įpareigotas sumokėti PVM, grąžinti šio administratoriaus atsakyme į privalomąjį paklausimą nustatytą mokestį, sumokėtą už per patikrinimą apibrėžtą laikotarpį, nes tokiu būdu būtų užtikrinta tiek dvigubo apmokestinimo prevencija, tiek mokesčių neutralumo principo laikymasis?

4.

Kaip reikia aiškinti suderintos PVM direktyvos 33 straipsnio 1 dalyje nurodytą pirmą frazę, pagal kurią prekes „siuntė ar gabeno tiekėjas arba kurios buvo siunčiamos ar gabenamos jo vardu“? Ar ši frazė apima tą atvejį, kai apmokestinamas asmuo interneto prekyvietėje sudaro pirkėjui galimybę sudaryti sutartį su logistikos įmone, su kuria minėtas pardavėjas bendradarbiauja vykdydamas kitus nei pardavimo sandorius, net jeigu pirkėjas taip pat gali laisvai pasirinkti kitą, ne jam siūlomą, vežėją, o vežimo sutartį, pardavėjui nesikišant, sudaro pirkėjas ir vežėjas?

Ar aiškinant yra svarbu tai, kad, atsižvelgiant pirmiausia į teisinio saugumo principą, iki 2021 m. valstybės narės teisės aktus, kuriais perkeliama minėta [PVM direktyvos] nuostata, turi iš dalies pakeisti taip, kad minėtos direktyvos 33 straipsnio 1 dalis taip pat būtų taikoma netiesioginio bendradarbiavimo pasirenkant vežėją atveju?

5.

Ar Sąjungos direktyvą, konkrečiai [PVM direktyvą], reikia aiškinti taip, kad toliau nurodomos faktinės aplinkybės, vertinant jas kartu ar atskirai, yra svarbios nagrinėjant, ar apmokestinamasis asmuo, siekdamas išvengti [PVM direktyvos] 33 straipsnio taikymo ir taip piktnaudžiauti teise, sukūrė teisinius santykius tarp savarankiškų įmonių, teikiančių prekių tiekimo, siuntimo ir vežimo paslaugas, kad pasinaudotų tuo, jog kitoje valstybėje narėje mokėtina bendra PVM suma yra mažesnė: