C-802/19 - Firma Z

–

Firma Z, atstovaujamos Rechtsanwalt A. Erdbrügger,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir S. Eisenberg,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos pirmiausia R. Lyal ir R. Pethke, vėliau – R. Pethke,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1, klaidų ištaisymas OL L 335, 2007, p. 60) 90 straipsnio 1 dalies ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) neutralumo principo išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Nyderlanduose vaistų pardavimo paštu veiklą vykdančios įmonės Firma Z ir Finanzamt Y (Y mokesčių inspekcija, Vokietija) ginčą dėl apmokestinamosios vertės sumažinimo, kai pritaikomos nuolaidos žmonėms skirtiems receptiniams vaistams, kurie patiekiami iš Nyderlandų į Vokietiją.

3

Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktai išdėstyti taip:

„PVM objektas yra šie sandoriai:

<…>“

4

Minėtos direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybinės, regioninės ir vietinės valdžios institucijos ir viešosios teisės reguliuojamos kitos įstaigos nelaikomos apmokestinamaisiais asmenimis, kai vykdo veiklą ar sandorius, kuriuos jie vykdo kaip valdžios institucijos, net renkant mokesčius, rinkliavas, įmokas ar kitus su šia veikla ar sandoriais susijusius mokesčius.

Tačiau joms vykdant tokią veiklą ar sandorius jos laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, jei laikant jas neapmokestinamaisiais asmenimis būtų labai iškraipoma konkurencija.

Visais atvejais viešosios teisės reguliuojamos įstaigos laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, kai jos vykdo I priede išvardytą veiklą, jei toji veikla nėra vykdoma tokiu smulkiu mastu, kad ją būtų galima laikyti visiškai nereikšminga.“

5

Tos pačios direktyvos 20 straipsnyje numatyta:

„Prekių įsigijimas Bendrijos viduje“ – teisės disponuoti kilnojamuoju materialiuoju turtu kaip savininkui įsigijimas, kai prekes įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę nei tą, iš kurios prekės yra išsiųstos ar išgabentos, siunčia ar gabena pardavėjas arba prekes įsigyjantis asmuo ar kitas asmuo pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu.

<…>“

6

Direktyvos 2006/112 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Nukrypstant nuo 32 straipsnio, laikoma, kad prekių, kurias siuntė ar gabeno tiekėjas arba kurios buvo siunčiamos ar gabenamos jo vardu, iš kitos valstybės narės nei tos, kurioje baigiasi prekių siuntimas ar gabenimas, tiekimo vieta yra šių prekių buvimo vieta tuo momentu, kai baigiasi prekių siuntimas ar gabenimas prekes įsigyjančiam asmeniui, jei tenkinamos šios sąlygos:

7

Direktyvos 2006/112 73 straipsnis suformuluotas taip:

„Prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, išskyrus nurodytąsias 74–77 straipsniuose, apmokestinamoji vertė apima viską, kas sudaro atlygį, kurį prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas gavo arba turi gauti iš prekes ar paslaugas įsigyjančio asmens arba iš trečiosios šalies už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, įskaitant tiesiogiai su šių sandorių kaina susijusias subsidijas.“

8

Šios direktyvos 83 straipsnyje nurodyta:

„Įsigyjant prekes Bendrijos viduje, apmokestinamoji vertė nustatoma atsižvelgiant į tuos pačius veiksnius, kurie pagal 2 skyriaus nuostatas naudojami nustatant tų pačių prekių tiekimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje apmokestinamąją vertę. <…>“

9

Direktyvos 2006/112 90 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Anuliavimo, atšaukimo, nutraukimo, visiško ar dalinio neapmokėjimo atvejais arba, kai kaina sumažinama įvykdžius sandorį, apmokestinamoji vertė yra atitinkamai sumažinama valstybių narių nustatytomis sąlygomis.“

10

Šios direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią Bendrijoje, bet ne jos atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks, į kitą valstybę narę nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu.“

11

Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos Umsatzsteuergesetz (Apyvartos mokesčio įstatymas; BGBl. 2005 I, p. 386) (toliau – UStG) 1 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nurodyta, kad PVM apmokestinama:

„1) prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, kurį verslininkas vykdo už atlygį šalies teritorijoje vykdydamas savo veiklą,

<…>

5) įsigijimas Bendrijos viduje už atlygį nacionalinėje teritorijoje.“

12

UStG 1a straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Prekių įsigijimas Bendrijos viduje už atlygį yra tuomet, kai tenkinamos šios sąlygos:

<…>“

13

UStG 17 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nustatyta:

„1.   Jei pasikeičia apmokestinamojo sandorio apmokestinamoji vertė, kaip tai suprantama pagal 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, sandorį įvykdęs verslininkas turi patikslinti už šį sandorį mokėtiną mokesčio sumą. <…>“

14

Fünftes Buch Sozialgesetzbuch (Socialinės apsaugos kodeksas, penkta knyga; (BGBl. 2011 I, p. 2983; toliau – SGB V) 2 straipsnyje numatyta:

„1.   Ligonių kasos apdraustiems asmenims teikia trečiame skyriuje numatytas paslaugas, laikydamosi gero administravimo principo (12 straipsnis), tiek, kiek šios paslaugos nepriskirtinos pačių apdraustųjų atsakomybei.

2.   Apdraustiesiems paprastai mokamos išmokos natūra arba teikiamos paslaugos, atsižvelgiant į V knygoje ar IX knygoje numatytas išimtis. <…> Teikimas natūra ir paslaugų forma reglamentuojami ligonių kasų ir paslaugų teikėjų sudarytose sutartyse pagal ketvirto skyriaus nuostatas.“

15

Firma Z yra vaistinė, kuri 2013 m. iš Nyderlandų į Vokietiją tiekė receptinius vaistus. Šie vaistai buvo išsiųsti, pirma, asmenims, apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, ir, antra, privačiu sveikatos draudimu apdraustiems asmenims. Remdamasi atsakymu į klausimyną dėl ligos, Firma Z sumokėjo suinteresuotiesiems asmenims tam tikrą sumą kaip „kompensaciją“.

16

Kai Firma Z tiekė receptinius vaistus asmenims, apdraustiems privačiu sveikatos draudimu, ji manė sudariusi pirkimo–pardavimo sutartis dėl šių vaistų su šiais asmenimis ir patiekusi juos tiesiogiai šiems asmenims. Remdamasi Direktyvos 2006/112 33 straipsnyje ir nacionalinėje teisėje numatytomis taisyklėmis, kuriomis reglamentuojamas pardavimas paštu, ji manė, kad šie tiekimai buvo apmokestinami Vokietijoje. Ji taip pat manė, kad minėtiems asmenims sumokėtos kompensacijos suma sumažina apmokestinamąją vertę pagal UStG 17 straipsnio 1 dalį. Minėto tiekimo privačiu sveikatos draudimu apdraustiems asmenims ir laisvai parduodamų prekių tiekimo šiems asmenims arba privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems asmenims pagal pirkimo–pardavimo sutartis, kurias Firma Z tiesiogiai sudarė su minėtais asmenimis, apmokestinimas nėra pagrindinės bylos dalykas.

17

Kai Firma Z tiekė receptinius vaistus asmenims, apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, ji, viena vertus, atsiskaitydavo su privalomojo sveikatos draudimo kasomis pagal socialinės apsaugos teisę ir, kita vertus, ji išskaičiuodavo atitinkamiems asmenims sumokėtą kompensaciją iš sumos, kurią jos turėdavo sumokėti už užsakytą vaistą. Dėl šių tiekimų Firma Z nusprendė, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. tiekimo vieta yra Nyderlanduose ir kad ji gali remtis prekių tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimu PVM. Privalomojo sveikatos draudimo kasos turėjo sumokėti PVM už šį įsigijimą Vokietijoje pagal Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį. Be to, Firma Z manė, kad asmenims, apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, mokamos kompensacijos suma remiantis UStG 17 straipsnio 1 dalimi sumažina apmokestinamąją vertę, susijusią su tiekimu privačiu sveikatos draudimu apdraustiems asmenims Vokietijoje, ir šiuo pagrindu ji atliko patikslinimą.

18

Kadangi mokesčių administratorius nepritarė tokiam požiūriui, jis parengė pranešimą apie mokesčio perskaičiavimą. Atmetus Firma Z skundą dėl šio pranešimo, ji pareiškė ieškinį Finanzgericht (Finansų teismas, Vokietija).

19

Finanzgericht (Finansų teismas) atmetė šį ieškinį motyvuodamas tuo, kad dėl to, jog tiekimas privalomojo sveikatos draudimo kasoms nebuvo apmokestinamas, apmokestinamoji vertė negali būti sumažinta. Jis nusprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo, kuriuo Firma Z galėtų grįsti teisę susigrąžinti dalį PVM.

20

Firma Z, manydama, kad pagal 1996 m. spalio 24 d. Sprendimą Elida Gibbs (C‑317/94, EU:C:1996:400) ji turėjo teisę sumažinti apmokestinamąją vertę dėl atlyginimo sumažinimo, pateikė kasacinį skundą Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija) dėl Finanzgericht (Finansų teismas) sprendimo.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad, atsižvelgiant į 1996 m. spalio 24 d. Sprendimą Elida Gibbs (C‑317/94, EU:C:1996:400, 28 ir 31 punktai) ir 2014 m. sausio 16 d. Sprendimą Ibero Tours (C‑300/12, EU:C:2014:8, 29 punktas), kai produkto gamintojas, kuris nėra susijęs sutartiniais santykiais su galutiniu vartotoju, bet yra pirmoji sandorių grandinės grandis, suteikia nuolaidą kainai, taikomai galutiniam vartotojui, PVM apmokestinamoji vertė turi būti sumažinama šia nuolaida pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

22

Jis nurodo, kad Teisingumo Teismas vis dėlto atmetė apmokestinamosios vertės sumažinimo galimybę, kai kelionių agentūra, veikdama kaip tarpininkė, savo iniciatyva ir sąskaita galutiniam vartotojui sumažino kelionių organizatoriaus teikiamos pagrindinės paslaugos kainą (2014 m. sausio 16 d. Sprendimo Ibero Tours, C‑300/12, EU:C:2014:8, 33 punktas).

23

Be to, jis nurodo, kad Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal nacionalinę teisę farmacijos įmonės privataus sveikatos draudimo įmonei suteikta nuolaida, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 90 straipsnio 1 dalį, sumažina šios farmacijos įmonės apmokestinamąją vertę, jei tarpininkaujant didmenininkams vaistai tiekiami vaistinėms, kurios juos tiekia privačiu sveikatos draudimu apdraustiems asmenims, o privatus sveikatos draudimas kompensuoja šiems apdraustiesiems vaistų pirkimo kainą (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendime Boehringer Ingelheim Pharma, C‑462/16, EU:C:2017:1006, 46 punktas).

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, būtina išaiškinti sąvoką „sandorių grandinė“, kuri prasideda nuolaidas teikiančiu asmeniu, šiuo atveju Firma Z, ir baigiasi ją gaunančiu asmeniu, t. y. asmenimis, kuriems taikomas privalomasis sveikatos draudimas. Kyla klausimas, ar visi šios grandinės sandoriai turi patekti į PVM taikymo sritį pagal Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalį, kad būtų galima sumažinti apmokestinamąją vertę, kaip numatyta šios direktyvos 90 straipsnio 1 dalyje.

25

Šiuo klausimu jis primena, jog pagal neutralumo principą reikalaujama, kad kiekvienoje šalyje panašioms prekėms būtų taikomi vienodi mokesčiai, neatsižvelgiant į gamybos ir paskirstymo grandinės ilgį (1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Elida Gibbs, C‑317/94, EU:C:1996:400, 20 punktas ir 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Boehringer Ingelheim Pharma, C‑462/16, EU:C:2017:1006, 33 punktas). Jo teigimu, šios gamybos ir platinimo grandinės ilgį lemia sandoriai, patenkantys į PVM taikymo sritį pagal Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalį.

26

Be to, jis mano, kad byloje, kurioje priimtas 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimas Boehringer Ingelheim Pharma (C‑462/16, EU:C:2017:1006), dėl nuolaidos sumažėjo privataus sveikatos draudimo įmonių išlaidos, taigi ir išlaidos, kurių turėjo patirti įsigyjantieji apmokestinamųjų vaistų, o taip nėra jo nagrinėjamoje byloje, nes privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems asmenims suteikta nuolaida neturi įtakos išlaidoms, kurias turi padengti privalomojo sveikatos draudimo kasos.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla klausimas dėl vienodo požiūrio į nacionalinėje teritorijoje sudarytus sandorius ir sandorius, sudarytus vidaus rinkoje.

28

Tokiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

29

Vokietijos vyriausybė teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes pateikti klausimai neturi reikšmės pagrindinės bylos baigčiai ir yra hipotetiniai.

30

Iš tiesų Vokietijos vyriausybė primena, jog neginčijama, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas tiekimas yra tiekimas Bendrijos viduje ir pagal Direktyvą 2006/112 buvo neapmokestinamas PVM išgabenimo valstybėje narėje, t. y. Nyderlanduose. Kadangi nėra šių tiekimų apmokestinamosios vertės, šios vertės sumažinimas pagal šios direktyvos 90 straipsnį neįmanomas. Šiuo klausimu Vokietijos vyriausybė taip pat primena, kad pagrindinėje byloje Firma Z nesumažino apmokestinamosios vertės vykdydama tiekimą privalomojo sveikatos draudimo kasai, bet sumažino apmokestinamąją vertę, susijusią su tiekimu asmenims, kuriems taikomas privatus sveikatos draudimas, nors ši apmokestinamoji vertė neturėjo jokio ryšio su tiekimu privalomojo sveikatos draudimo kasai.

31

Taigi, Vokietijos vyriausybės teigimu, klausimas, ar galima sumažinti apmokestinamąją vertę, gali būti pateikiamas tik dėl situacijos, susijusios su Vokietijoje įsteigtomis vaistinėmis, kai vaistų tiekimas nėra neapmokestinamas, bet yra apmokestinamas, o tai neturi reikšmės sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje.

32

Bet kuriuo atveju Vokietijos teisės aktais nacionalinėje teritorijoje įsteigtoms vaistinėms draudžiama taikyti nuolaidas vaistams.

33

Firma Z taip pat mano, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes tarp jos ir asmenų, kuriems taikomas privalomasis sveikatos draudimas, egzistuoja tiesioginis tiekimo ryšys. Vadinasi, kainų sumažinimas tiesiogiai sumažintų apmokestinamąją vertę, o du prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai neturi reikšmės; vis dėlto reikia išnagrinėti pirminį klausimą dėl santykių tarp Firma Z ir šių asmenų pobūdžio.

34

Reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, šiam teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, jei pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Dokumentų klastojimas), C‑510/19, EU:C:2020:953, 25 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

35

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Dokumentų klastojimas), C‑510/19, EU:C:2020:953, 26 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

36

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Direktyvos 2006/112 90 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, kiek tai susiję su valstybėje narėje įsisteigusios vaistinės teise sumažinti savo apmokestinamąją vertę, jei, pirma, ji tiekia vaistus į kitą valstybę narę nacionalinei privalomojo sveikatos draudimo kasai, o šis sandoris šioje valstybėje narėje patenka į PVM taikymo sritį ir, antra, ji suteikia nuolaidą šioje kasoje apdraustam asmeniui, kuriam vaistai patiekiami vykdant antrą tiekimą, kuris nepatenka į PVM taikymo sritį. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakankamai ir tiksliai išdėstė pagrindinės bylos faktines aplinkybes ir pagrindinės bylos teisinį pagrindą, iš kurio matyti, kad pateikti klausimai nėra hipotetiniai.

37

Be to, kalbant apie Firma Z argumentus, reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, jog, be kita ko, pagal nacionalinę sveikatos draudimo teisę jam nekilo abejonių dėl nagrinėjamo tiekimo santykio pobūdžio. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 267 straipsnį, grindžiamą griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu, bet koks faktinių aplinkybių vertinimas priskiriamas nacionalinio teismo kompetencijai. Iš tiesų Teisingumo Teismas gali priimti sprendimą dėl Europos Sąjungos teisės akto išaiškinimo tik remdamasis nacionalinio teismo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tačiau tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti nacionalinės teisės aktus. Tik nacionalinis teismas, vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai, turi apibrėžti klausimų, kuriuos jis ketina pateikti Teisingumo Teismui, dalyką. Teisingumo Teismas negali pagrindinės bylos šalies prašymu nagrinėti klausimų, kurių jam nepateikė nacionalinis teismas (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 7 d. Nutarties Società cooperativa Madonna dei miracoli, C‑82/13, EU:C:2013:655, 11 punktą ir 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Berlington Hungary ir kt., C‑98/14, EU:C:2015:386, 48 punktą).

38

Darytina išvada, kad, pirma, Sąjungos teisės išaiškinimas, kurio šiuo atveju prašoma, yra susijęs su pagrindinės bylos dalyku ir, antra, pateikti klausimai nėra hipotetiniai, nesant reikalo nagrinėti klausimo dėl Firma Z ir privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų asmenų santykių pobūdžio.

39

Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

40

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į 1996 m. spalio 24 d. Sprendime Elida Gibbs (C‑317/94, EU:C:1996:400) Teisingumo Teismo apibrėžtus principus, Direktyvos 2006/112 90 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad vienoje valstybėje narėje įsteigta vaistinė gali sumažinti savo apmokestinamąją vertę, kai vykdydama šioje valstybėje narėje neapmokestinamus PVM sveikatos priežiūros produktų tiekimus Bendrijos viduje ji tiekia farmacijos produktus kitoje valstybėje narėje įsteigtai privalomojo sveikatos draudimo kasai ir suteikia nuolaidą šiuo draudimu apdraustiems asmenims.

41

Šiuo klausimu Direktyvos 2006/112 90 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad anuliavimo, atšaukimo, nutraukimo, visiško ar dalinio neapmokėjimo atvejais arba tuomet, kai kaina sumažinama įvykdžius sandorį, apmokestinamoji vertė yra atitinkamai sumažinama valstybių narių nustatytomis sąlygomis.

42

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis nagrinėjami farmacijos produktai parduodami du kartus: pirmą pardavimą vykdo vaistinė privalomojo sveikatos draudimo kasai, antrąjį – šio draudimo kasa apdraustiems asmenims. Pirmasis tiekimas yra tiekimas Bendrijos viduje, kuris pagal Direktyvos 2006/112 138 straipsnio 1 dalį neapmokestinamas Nyderlanduose. Taigi privalomojo sveikatos draudimo kasa, kaip juridinis asmuo, privalo sumokėti PVM už šį tiekimą atitinkantį įsigijimą pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį. Antrasis privalomojo sveikatos draudimo kasos atliktas tiekimas apdraustiesiems nepatenka į PVM taikymo sritį pagal Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies a punktą.

43

Kadangi Firma Z lygmeniu nesusidaro apmokestinamoji vertė, kuri galėtų būti patikslinta, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2006/112 90 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos neįvykdytos.

44

Be to, iš sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad Firma Z dėl nuolaidos, kuri buvo suteikta asmenims, apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, siekė sumažinti apmokestinamąją vertę, susijusią su tiekimu privačiu draudimu apsidraudusiems asmenims. Vis dėlto, kaip teisingai pažymėjo ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir Europos Komisija, į sandorio apmokestinamosios vertės sumažinimą apskaičiuojant kito sandorio apmokestinamąją vertę pagal bendrą PVM sistemą negalima atsižvelgti.

45

Dėl 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Elida Gibbs (C‑317/94, EU:C:1996:400) reikia priminti, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog jei gamintojas, kuris pagal sutartį nėra susijęs su galutiniu vartotoju, tačiau, būdamas sandorių grandinės, kurios pabaigoje yra šis vartotojas, pirmasis narys, taiko šiam galutiniam vartotojui sumažintą kainą, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją apmokestinamoji vertė PVM tikslais turi būti sumažinta šio kainos sumažinimo dydžiu (2014 m. sausio 16 d. Sprendimo Ibero Tours, C‑300/12, EU:C:2014:8, 29 punktas).

46

Teisingumo Teismas patikslino, kad jei būtų kitaip, mokesčių administratorius kaip PVM gautų didesnę sumą nei faktiškai sumokėjo galutinis vartotojas (1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Elida Gibbs, C‑317/94, EU:C:1996:400, 31 punktas).

47

Kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 43 punkto, Firma Z neturi apmokestinamosios vertės, kuri galėtų būti patikslinta, todėl neįvykdytos Direktyvos 2006/112 90 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, nebuvo nagrinėtas galimas sandorių grandinės, kaip tai suprantama pagal 1996 m. spalio 24 d. Sprendimą Elida Gibbs (C‑317/94, EU:C:1996:400), buvimas.

48

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2006/112 90 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad vienoje valstybėje narėje įsteigta vaistinė negali sumažinti savo apmokestinamosios vertės, kai, vykdydama šioje valstybėje narėje neapmokestinamus PVM sveikatos priežiūros produktų tiekimus Bendrijos viduje, ji tiekia farmacijos produktus kitoje valstybėje narėje įsteigtai privalomojo sveikatos draudimo kasai ir suteikia nuolaidą šiuo draudimu apdraustiems asmenims.

49

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

50

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 90 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad vienoje valstybėje narėje įsteigta vaistinė negali sumažinti savo apmokestinamosios vertės, kai, vykdydama šioje valstybėje narėje neapmokestinamus pridėtinės vertės mokesčiu sveikatos priežiūros produktų tiekimus Bendrijos viduje, ji tiekia farmacijos produktus kitoje valstybėje narėje įsteigtai privalomojo sveikatos draudimo kasai ir suteikia nuolaidą šiuo draudimu apdraustiems asmenims.