EU tax law WEB

Available languages

Taxonomy tags

State Aid

Info

Referral date: 25-04-2003
Show case reference
Opinion date: 09-02-2006
Ruling date: 22-06-2006
AG: P. LÃ‰GER

References in this case

Highlight in text

GENERALINIO ADVOKATO

PHILIPPE LÉGER IŠVADA,

pateikta 2006 m. vasario 9 d.(1)

Turinys

I – Įvadas

II – Bendrijos teisinis pagrindas

III – Koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka

IV – Faktinės ir procesinės aplinkybės

A – Faktinės aplinkybės iki priimant Komisijos sprendimą

B – Komisijos sprendimas

C – Komisijos sprendimo apskundimo teisminės procedūros

D – Faktinės aplinkybės Komisijai priėmus sprendimą

E – Tarybos sprendimas

F – Tarybos sprendimo apskundimo teisminė procedūra

V – Ieškinių analizė

A – Ieškinys prieš Tarybos sprendimą (byla C-399/03)

1. Šalių reikalavimai ir pagrindai

2. Vertinimas

B – Ieškiniai dėl Komisijos sprendimo (sujungtos bylos C-182/03 ir C-217/03)

1. Šalių reikalavimai

a) Byla Belgija prieš Komisiją (C-182/03)

b) Byla Forum 187 prieš Komisiją (C-217/03)

2. Forum 187 ieškinio priimtinumas

a) Šalių argumentai

b) Vertinimas

i) Dėl Forum 187 ieškinio priimtinumo tiek, kiek sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs

ii) Dėl Forum 187 ieškinio priimtinumo tiek, kiek ji pakeičia kai kuriuos savo narius

3. Ieškinių esmės analizė

a) Forum 187 prašymas panaikinti visą 2003 m. vasario 17 d. sprendimą

i) Ieškinio pagrindas, kad sprendimas neturi teisinio pagrindo ir pažeistas teisinio saugumo principas

– Šalių argumentai

– Vertinimas

ii) Ieškinio pagrindas, kad pažeista EB 87 straipsnio 1 dalis

– Dėl ginčijamos tvarkos tyrimo metodo

– Dėl tam tikroms įmonėms teikiamos naudos buvimo

– Priemonės valstybinis pobūdis

– Grėsmė prekybai tarp valstybių narių ir konkurencijai

iii) Ieškinio pagrindas, kad sprendimas nemotyvuotas

b) Belgijos Karalystės ir Forum 187 reikalavimai iš dalies panaikinti 2003 m. vasario 17 d. sprendimą

i) Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo

– Šalių argumentai

– Vertinimas

ii) Dėl lygybės principo pažeidimo

– Šalių argumentai

– Vertinimas

4. Dėl bylinėjimosi išlaidų

VI – Išvados

Sujungtos bylos C-182/03 ir C-217/03

Belgijos Karalystė

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

Forum 187 ASBL

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Valstybės pagalba – Belgijoje įsteigtų koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka – Asociacijos ieškinys – Priimtinumas – Komisijos sprendimas, pagal kurį ši tvarka nėra pagalba – Komisijos įvertinimo pakeitimas – Procedūra – Reglamentas (EB) Nr. 659/1999 – Esamos pagalbos kontrolei taikoma procedūra – EB 87 straipsnio 1 dalis – Pereinamojo pobūdžio priemonės – Teisėtų lūkesčių apsauga – Bendrasis lygybės principas“

Byla C-399/03

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Belgijos Karalystės pagalba koordinavimo centrams – Pagalba, skirta leisti toliau taikyti koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką, kuri pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka – Tarybos sprendimas, kuriuo tokia pagalba pripažįstama suderinama su bendrąja rinka – EB 88 straipsnio 2 dalies trečioji pastraipa – Neteisėtumas“

I – Įvadas

1. Teisingumo Teisme pareikšti trys ieškiniai dėl panaikinimo yra susiję su Belgijos Karalystės priimta koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka.

2. Koordinavimo centras yra tarptautinės bendrovių grupės įsteigta įmonė, kurios tikslas yra teikti šioms bendrovėms įvairias paslaugas, ypač finansų srityje. 1982 m. Belgijos Karalystė nustatė šiems centrams ypatingą apmokestinimo tvarką, kuri taikoma gavus individualų leidimą, kuris galioja dešimt metų ir gali būti pratęstas.

3. Europos Bendrijų Komisija, kuriai buvo pranešta apie šią tvarką, nusprendė, kad ji nėra valstybės pagalba. Tačiau po 1997 m. Europos Sąjungos Taryboje priimtų dokumentų valstybių narių mokestinės konkurencijos srityje ji atliko naują šios tvarkos tyrimą.

4. 2003 m. vasario 17 d. sprendimu(2) Komisija nustatė, kad minėta tvarka yra valstybės pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka. Komisija uždraudė Belgijos vyriausybei nuo 2003 m. vasario 17 d. leisti ja naudotis naujiems koordinavimo centrams ir pratęsti dešimčiai metų suteiktus leidimus. Tačiau ji nustatė, kad tie leidimai, kurie galiojo šią dieną, gali būti taikomi iki jų galiojimo pabaigos, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 dienos.

5. Po šio sprendimo priėmimo Belgijos vyriausybė paprašė Tarybos leisti centrams, kurių leidimo galiojimo laikas baigiasi laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., iki 2005 m. gruodžio 31 d. nustatyti apmokestinimo tvarką, tapačią koordinavimo centrų tvarkai. 2003 m. liepos 16 d. sprendimu(3) Taryba patenkino šį prašymą.

6. Sujungtose bylose C-182/03 ir C-217/03 atitinkamai Belgijos Karalystė ir Forum 187 ASBL(4), pagal Belgijos teisę įsteigta asociacija, kuri yra Belgijos koordinavimo centrų federacija, pareiškė ieškinius dėl Komisijos sprendimo panaikinimo.

7. Byloje C-399/03 Komisija pareiškė ieškinį dėl Tarybos sprendimo panaikinimo.

8. Kadangi šie ieškiniai yra susiję su tokiomis pat teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, šioje išvadoje juos nagrinėsiu kartu.

9. Nagrinėdamas juos analizuosiu šiuos šešis punktus: Tarybos kompetenciją priimti 2003 m. liepos 16 d. sprendimą, Forum 187 ieškinio priimtinumą, galimybę Komisijai pakeisti savo ankstesnį vertinimą dėl pagalbos buvimo, koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkos pripažinimo valstybės pagalba pagrįstumą ir klausimą, ar Komisija, neleisdama Belgijos Karalystei net ir laikinai pratęsti leidimų, kurių galiojimo laikas baigiasi po pranešimo apie jos 2003 m. vasario 17 d. sprendimą, nepažeidė koordinavimo centrų teisėtų lūkesčių ir bendrojo lygybės principo.

II – Bendrijos teisinis pagrindas

10. EB sutartyje valstybės pagalba iš principo yra draudžiama, išskyrus kai kurias išimtis. EB 87 straipsnio 1 dalis nustato:

„Išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.“

11. EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardijama, kokia valstybės pagalba bendrajai rinkai visiškai neprieštarauja ir kokia gali būti laikoma jai neprieštaraujančia. Prie pastarosios kategorijos pagalbos priskiriama pagalba, skirta regionų, kuriuose yra didelis nedarbas, ekonominei plėtrai skatinti ir pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui.

12. EB 88 straipsnis numato:

„1. Komisija kartu su valstybėmis narėmis nuolat kontroliuoja visas tose valstybėse esamas pagalbos sistemas. Valstybėms narėms ji siūlo atitinkamas priemones, reikalingas bendrajai rinkai palaipsniui plėtoti ar jai veikti.

2. Jei, paprašiusi suinteresuotas šalis pateikti savo pastabas, Komisija nustato, jog tam tikra valstybės ar iš jos išteklių teikiama pagalba yra pagal 87 straipsnį nesuderinama su bendrąja rinka arba kad tokia pagalba netinkamai naudojama, ji priima sprendimą, reikalaujantį, kad atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką tokią pagalbą panaikintų ar pakeistų.

Jei atitinkama valstybė narė per nustatytą laiką neįvykdo tokio sprendimo, Komisija ar kita suinteresuota valstybė, nukrypdama nuo 226 ir 227 straipsnių nuostatų, gali šį klausimą perduoti tiesiogiai Teisingumo Teismui.

Kurios nors valstybės narės prašymu Taryba, nukrypdama nuo 87 straipsnio nuostatų arba 89 straipsnyje numatytų reglamentų, gali vieningai nuspręsti, kad tam tikra tos valstybės teikiama ar teiktina pagalba neprieštarauja bendrajai rinkai, jei toks sprendimas pateisinamas išimtinėmis aplinkybėmis. Jei dėl paminėtos pagalbos Komisija jau yra pradėjusi šios dalies pirmojoje pastraipoje nurodytą procedūrą, atitinkamai valstybei pateikus Tarybai prašymą toji procedūra sustabdoma, kol Taryba pareiškia savo požiūrį.

Tačiau jei Taryba per tris mėnesius po tokio prašymo pateikimo savo požiūrio nepareiškia, sprendimą priima Komisija.

3. Apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Jei Komisija mano, kad tokie ketinimai pagal 87 straipsnį yra nesuderinami su bendrąja rinka, ji nedelsdama pradeda 2 dalyje nustatytą procedūrą. Atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas.“

13. EB 89 straipsnis įgalioja Tarybą priimti EB 87 ir 88 straipsnių taikymo reglamentus. Vykdydama šį įgaliojimą, Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 659/1999(5), kuris nustato tikslias taisykles, kokių procedūrų reikia laikytis taikant EB 88 straipsnį.

14. Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkte apibrėžiama „esamos pagalbos“ sąvoka. Jame numatyta, kad šiame reglamente esama pagalba – tai:

„i) visa pagalba, kuri (…) iki Sutarties įsigaliojimo buvo teikiama atitinkamose valstybėse narėse, t. y. individuali pagalba ir pagalbos sistemos, įgyvendintos iki Sutarties įsigaliojimo ir toliau taikomos;

ii) patvirtinta pagalba, t. y. Komisijos arba Tarybos patvirtintos pagalbos sistemos ir individuali pagalba;

iii) pagalba, kuri laikoma patvirtinta pagal šio reglamento 4 straipsnio 6 dalį(6) arba prieš šio reglamento priėmimą, bet pagal jame nustatytą tvarką;

iv) pagalba, kuri pagal 15 straipsnį yra laikoma esama pagalba(7);

v) pagalba, kuri yra laikoma esama pagalba, nes galima nustatyti, kad jos patvirtinimo metu tai nebuvo pagalba, o tokia ji tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi ir nebuvo atitinkamos valstybės narės pakeista. Jeigu pagal Bendrijos teisės aktus liberalizavus veiklą tam tikros priemonės tampa pagalba, po nustatytos liberalizavimo datos esama pagalba jos nebelaikomos“. (Pataisytas vertimas)

15. Esamos pagalbos kontrolės procedūra numatyta Reglamento Nr. 659/1999 17–19 straipsniuose. 17 straipsnyje numatyta, kad Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, tiria esamas pagalbos sistemas. Jeigu, jos nuomone, tokia sistema neatitinka arba daugiau nebeatitinka bendrosios rinkos, savo išankstinę nuomonę ji praneša suinteresuotajai valstybei narei ir suteikia jai galimybę per vieno mėnesio laikotarpį, kuris gali būti pratęstas, pateikti savo pastabas.

16. Pagal šio reglamento 18 straipsnį, jeigu Komisija, vadovaudamasi valstybės narės pagal 17 straipsnį pateikta informacija, padaro išvadą, kad atitinkama pagalbos sistema neatitinka arba daugiau nebeatitinka bendrosios rinkos, suinteresuotajai valstybei narei ji pateikia rekomendaciją, siūlančią taikyti atitinkamas priemones. Rekomendacijoje konkrečiai gali būti siūloma iš esmės pakeisti pagalbos sistemą, pradėti taikyti procedūrinius reikalavimus arba panaikinti šią sistemą.

17. Pagal šio reglamento 19 straipsnį, jeigu suinteresuotoji valstybė narė nepritaria pasiūlytoms priemonėms, o Komisija, atsižvelgusi į suinteresuotosios valstybės argumentus, vis dar mano, kad tos priemonės yra būtinos, ji pradeda formalaus tyrimo procesą, numatytą EB 88 straipsnio 2 dalyje.

III – Koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka

18. Belgijos Karalystės priimta koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka buvo nustatyta 1982 m. gruodžio 30 d. Karaliaus nutarimu(8). Neginčijama, kad nuo to laiko, kai 1984 m., 1987 m. ir 1990 m. Komisija pranešė Belgijos vyriausybei, kad, jos nuomone, ši tvarka nėra valstybės pagalba, iki 2003 m. vasario 17 d. sprendimo ji nebuvo iš esmės keičiama(9).

19. Koordinavimo centras gali būti įsteigtas kaip Belgijos bendrovė, kuri yra juridinis asmuo, arba kaip užsienio bendrovės Belgijoje įsteigtas filialas. Centrui Karaliaus nutarimu Nr. 187 nustatyta apmokestinimo tvarka taikoma, tik jei jis iš anksto gauna Karaliaus nutarimu suteikiamą leidimą. Kad gautų tokį leidimą, šis centras turi priklausyti tarptautinei bendrovių grupei. Ši sąlyga pirmiausia reiškia, kad šią grupę sudarančios bendrovės būtų įsteigtos ne mažiau kaip keturiose šalyse. Ši grupė taip pat turi turėti kapitalo ir atsargų, ne mažesnių kaip vienas milijardas BEF. Jos metinė apyvarta turi būti ne mažesnė kaip 10 milijardų BEF. Ši tvarka netaikoma bankams ir draudimo bendrovėms.

20. Vienintelis tokio centro tikslas turi būti vienos ar kelių parengiamojo ar pagalbinio pobūdžio veiklos rūšių plėtojimas ir centralizavimas. Tokia veikla gali būti vykdoma tik visų šios grupės bendrovių ar jų dalies naudai(10).

21. Baigiantis pirmiem dvejiem veiklos metams centras turi įdarbinti Belgijoje ne mažiau kaip 10 visą darbo dieną dirbančių darbuotojų arba juos atitinkantį kitų darbuotojų skaičių.

22. Šiam centrui suteiktas leidimas galioja dešimt metų ir gali būti pratęstas tokiam pat laikotarpiui.

23. Turintiems leidimą koordinavimo centrams taikoma apmokestinimo tvarka apima šias priemones:

– visos šių centrų apmokestinamosios pajamos nustatomos taikant fiksuotą dydį. Jis reiškia, kad mokamas procentas nuo jų veiklos išlaidų ir sąnaudų sumos iš jų atėmus jų personalo išlaidas, finansavimo išlaidas ir bendrovių mokestį;

– šie centrai atleidžiami nuo nekilnojamojo turto mokesčio už pastatus, kuriuos jie naudoja savo veiklai;

– nereikia mokėti 0,5 % registracijos mokesčio nuo įnašų į centro kapitalą ir jo įstatinio kapitalo didinimo;

– šie centrai atleidžiami nuo mokesčio prie pajamų šaltinio. Nuo šio mokesčio taip pat atleidžiami šių centrų paskirstomi dividendai, palūkanos ir mokėjimai už naudojimąsi suteiktomis paslaugomis bei pajamos, kurias šie centrai gauna už savo piniginius indėlius;

– jie kasmet už kiekvieną visą darbo dieną dirbantį darbuotoją moka 400 000 BEF dydžio mokestį, tačiau šis mokestis vienam centrui negali viršyti 4 000 000 BEF.

IV – Faktinės ir procesinės aplinkybės

A – Faktinės aplinkybės iki priimant Komisijos sprendimą

24. Pirmą kartą Komisija išnagrinėjo koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką 1984 metais. 1984 m. gegužės 16 d. sprendime ji konstatavo, kad ši tvarka nėra pagalba. Tačiau praktiškai įgyvendinta tvarka skyrėsi nuo tos, apie kurią jai buvo pranešta. Todėl 1985 m. gruodžio mėn. Komisija pradėjo formalaus tyrimo procesą. Po to, kai Belgijos vyriausybė iš dalies pakeitė šią tvarką, Komisija nusprendė, kad ji nebeturi pagalbos požymių, ir 1987 m. kovo 9 d. laišku informavo šią vyriausybę apie proceso užbaigimą.

25. Šį įvertinimą patvirtino 1990 m. rugsėjo 24 d. Komisijai atstovavusio už konkurenciją atsakingo Komisijos nario Leon Brittan atsakymas į Europos Parlamento nario Gijs de Vries pateiktą klausimą raštu Nr. 1735/90(11).

26. Apsvarsčiusi valstybių narių mokestinę konkurenciją, Ekonomikos ir finansų taryba (ECOFIN) patvirtino Elgesio kodeksą verslo apmokestinimo klausimais(12). Ji sudarė ad hoc grupę, pavadintą „elgesio kodekso grupe“, kuri buvo įgaliota surinkti informaciją apie nacionalines mokestines priemones, keliančias bendrajai rinkai žalingas pasekmes.

27. Po šio valstybių narių veiksmo Komisija įsipareigojo parengti EB 87 ir 88 straipsnių taikymo su tiesioginiu įmonių apmokestinimu susijusioms priemonėms gaires ir „atidžiai prižiūrėti, kad būtų griežtai įgyvendinamos nagrinėjamai pagalbai taikomos taisyklės“. Taigi 1998 m. lapkričio 11 d. Komisija priėmė pranešimą dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu įmonių apmokestinimu susijusioms priemonėms(13). Remdamasi šiuo pranešimu, Komisija pradėjo nagrinėti arba iš naujo nagrinėti įvairiose valstybėse narėse galiojančias apmokestinimo tvarkas.

28. Šiomis aplinkybėmis 1999 m. vasario mėn. Komisija paprašė Belgijos valdžios institucijų informacijos apie koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką, kurią elgesio kodekso grupė paminėjo tarp 66 nacionalinių priemonių, potencialiai žalingų bendrosios rinkos veikimui. Šios valdžios institucijos atsakė 1999 m. kovo mėnesį.

29. 2000 m. liepos mėn. Komisijos tarnybos informavo šias valdžios institucijas, kad ši tvarka, atrodo, yra valstybės pagalba. Siekdamos pradėti bendradarbiavimo su šiomis valdžios institucijomis procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 17 straipsnį Komisijos tarnybos paprašė jų per vieną mėnesį pateikti savo pastabas.

30. Per 2000 m. lapkričio 26 ir 27 d. sesiją ECOFIN Taryba priminė, kad pagal jos 1997 m. gruodžio 1 d. rezoliuciją visos žalingos priemonės, susijusios su tiesioginiu įmonių apmokestinimu, turi būti panaikintos iki 2003 m. sausio 1 dienos. Ji priėmė pirmininkavusios valstybės narės pasiūlymą, numatantį, kad įmonių, kurios 2000 m. gruodžio 31 d. naudojasi žalinga apmokestinimo tvarka, atžvilgiu ši tvarka nustotų galioti ne vėliau kaip 2005 m. gruodžio 31 d., nesvarbu, ar buvo numatyta ją taikyti joms terminuotai, ar ne. Ji taip pat numatė, kad, įvertinusi kiekvieną atvejį ir siekdama atsižvelgti į specifines aplinkybes, gavusi „elgesio kodekso“ grupės išvadą ji gali nuspręsti pratęsti tam tikrų žalingų apmokestinimo tvarkų galiojimą po 2005 m. gruodžio 31 dienos(14).

31. Po susirašinėjimo su Belgijos valdžios institucijomis Komisija, remdamasi EB 88 straipsnio 1 dalimi, 2001 m. liepos 11 d. laišku pasiūlė šioms valdžios institucijoms keletą reikalingų priemonių, kad koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka būtų suderinta su bendrąja rinka. Šiame laiške Komisija taip pat nurodė šioms valdžios institucijoms, kad pereinamuoju laikotarpiu, kol šios reikalingos priemonės bus priimtos, turintys leidimą koordinavimo centrai gali toliau naudotis minėta apmokestinimo tvarka iki 2005 m. gruodžio 31 dienos(15).

32. Belgijos valdžios institucijoms nepriėmus Komisijos pasiūlytų priemonių, Komisija sprendimu, apie kurį pranešė 2002 m. vasario 27 d. laišku, paskelbtu 2002 m. birželio 20 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje(16), pradėjo formalaus tyrimo procesą. Ji paprašė Belgijos Karalystės pranešti jai apie koordinavimo centrų, kuriems iki šio laiško dienos buvo suteiktas leidimas, skaičių ir nurodyti kiekvienam centrui suteiktą paskutinį leidimą arba leidimo pratęsimą. Ji taip pat paprašė šios valstybės narės ir suinteresuotųjų trečiųjų asmenų pateikti pastabas ir visus duomenis, kurių gali prireikti nustatant, ar asmenys, kuriems taikyta nagrinėjama tvarka, turėjo teisėtų lūkesčių, dėl kurių reikia numatyti pereinamojo laikotarpio priemones(17).

33. 2002 m. gegužės 16 d. laišku Belgijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie naują koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką, kurią Komisija įregistravo kaip naują pagalbą N351/2002.

34. 2003 m. sausio 21 d. ECOFIN Taryba pritarė tam tikrų žalingų apmokestinimo tvarkų galiojimo pratęsimui po 2005 metų. Ji numatė, kad centrai, kuriems Belgijos koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka taikyta 2000 m. gruodžio 31 d., galės ir toliau ja naudotis iki 2010 m. gruodžio 31 dienos(18).

B – Komisijos sprendimas

35. 2003 m. vasario 17 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, apie kurį tą pačią dieną pranešė Belgijos Karalystei.

36. Šiame sprendime Komisija pirmiausia nurodo priežastis, dėl kurių pripažino koordinavimo centrams taikomą tvarką esama pagalba, ir jos atliktos procedūros teisinį pagrindą. Šiame sprendime nurodyta, kad Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b dalis šiuo atveju galėtų būti teisinis pagrindas ir, jei to nepakanka, kad EB 87 ir 88 straipsniai tikrai būtų Komisijos veiksmų teisinis pagrindas.

37. Be to, 2003 m. vasario 17 d. sprendime nurodyta, kad jei būtų manoma, jog ji atšaukė arba iš dalies pakeitė 1984 m. ir 1987 m. sprendimus, ginčijamas sprendimas atitiktų sąlygas, keliamas Komisijai, kad ši galėtų panaikinti arba iš dalies pakeisti bet kokį palankų neteisėtą aktą.

38. Kitoje šio sprendimo dalyje Komisija nurodo priežastis, dėl kurių ji mano, kad įvairios priemonės, sudarančios koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką, atitiko EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas ir kad joms negalėjo būti taikoma jokia to paties straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta išimtis.

39. Tuomet Komisija nagrinėja koordinavimo centrų teisėtus lūkesčius. Ji pripažįsta jų buvimą ir pažymi, kad šie teisėti lūkesčiai pateisina tai, kad ji suteikė 2000 m. gruodžio 31 d. leidimą turėjusiems centrams teisę naudotis šia tvarka, kol baigsis pranešant apie 2003 m. vasario 17 d. sprendimą galiojusių leidimų terminas, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 d. imtinai. Ji pažymi, kad jos nuostatą pagrindžia toliau išdėstyti motyvai.

40. Komisija nurodo, kad Belgijos valdžios institucijų išduotas leidimas yra išankstinis pripažinimas, jog leidimą turintis centras atitinka reikiamas sąlygas, kad dešimt metų galėtų naudotis Karaliaus nutarimu Nr. 187 numatyta išimtine tvarka, ir kad kiekvienais metais to nereikia įrodinėti. Tačiau ji pažymi, kad šis leidimas nereiškia šių valdžios institucijų įsipareigojimo leidimą turinčiam centrui dešimt metų teikti pagal šią tvarką numatytas lengvatas. Ji taip pat primena, kad tiek, kiek ji naudojo esamos pagalbos kontrolės procedūrą, jos sprendimas negali galioti atgal ir kad ji privalo užtikrinti teisinį saugumą, prireikus nustatydama pereinamąjį laikotarpį, kad ginčijamos tvarkos pamažu būtų atsisakyta.

41. Esant tokiam kontekstui, Komisija mano turinti atsižvelgti į koordinavimo centrų ir grupių, kurioms jie priklauso, padarytas dideles investicijas, susijusias su šių centrų infrastruktūros sukūrimu ir plėtojimu, taip pat padarytus struktūrų, tinklų ir procesų organizavimo pakeitimus bei funkcijų perskirstymą grupėje. Ji turi atsižvelgti ir į ilgalaikius įsipareigojimus darbuotojams bei nekilnojamojo turto ar finansų bendrovėms. Komisija pažymi, kad nors leidimas negarantuoja nei nagrinėjamos apmokestinimo tvarkos tęstinumo, nei jos palankaus pobūdžio, ji pripažįsta, jog centrai įsteigti, investuota ir įsipareigojimai prisiimti pagrįstai ir teisėtai tikintis tam tikro ekonominių sąlygų, įskaitant ir apmokestinimo tvarką, tęstinumo. Todėl ji nusprendė turinti numatyti pereinamąjį laikotarpį, per kurį laipsniškai bus panaikinta dabartiniams pagalbos gavėjams taikoma minėta tvarka.

42. Tačiau ji prideda tokią šimtas dvidešimtą konstatuojamąją dalį:

„Kadangi leidimai, net ir jų galiojimo laikotarpiu, nesuteikia jokios teisės nei į tvarkos tęstinumą, nei į jos nuostatų palankų pobūdį, Komisija mano, kad jie jokiu atveju negali suteikti teisės į tvarkos taikymo pratęsimą pasibaigus leidimo galiojimo terminui. Aiškiai nustatytas dešimties metų leidimo galiojimo terminas neleidžia teisėtai tikėtis automatiško leidimo pratęsimo, kuris teoriškai prilygtų neterminuotam leidimui.“ (Neoficialus vertimas)

43. Atsižvelgdama į pirmiau minėtus argumentus, Komisija daro tokias išvadas:

„121. Komisija konstatuoja, kad koordinavimo centrams Belgijoje taikoma apmokestinimo tvarka yra nesuderinama su bendrąja rinka ir kad reikia imtis priemonių įvairių jos dalių nesuderinamumui pašalinti jas panaikinant arba iš dalies pakeičiant. Nuo pranešimo apie šį sprendimą datos negalima nei šios tvarkos arba jos dalių taikyti naujiems pagalbos gavėjams, nei pratęsti jos taikymo, pratęsiant galiojančius leidimus. Komisija nusprendžia, kad 2001 m. leidimą gavusiems centrams tvarka netaikoma nuo 2002 m. gruodžio 31 dienos.

122. Dėl centrų, kuriems tvarka taikoma dabar, Komisija pripažįsta, kad 1984 m. sprendimas, patvirtinantis Karaliaus nutarimą Nr. 187, ir už konkurenciją atsakingo Komisijos nario atsakymas į Parlamento nario klausimą <...> lėmė jų teisėtus lūkesčius, kad ši tvarka nepažeidžia Sutarties taisyklių, susijusių su valstybės pagalba.

123. Be to, didelės investicijos, kurios galėjo būti padarytos šiuo pagrindu, ir būtinybė apsaugoti asmenų, kuriems taikoma ši tvarka, teisėtus lūkesčius bei teisinį saugumą pateisina pagrįsto termino, per kurį būtų panaikintas tvarkos poveikis leidimą turintiems centrams, nustatymą. Komisija mano, kad šis pagrįstas terminas baigiasi 2010 m. gruodžio 31 dieną. Centrai, kurių leidimų galiojimas baigiasi anksčiau nei šią dieną, negali naudotis šia tvarka po jų leidimų galiojimo termino pasibaigimo dienos. Pasibaigus leidimo galiojimo terminui ir bet kuriuo atveju po 2010 m. gruodžio 31 d. numatytų mokesčių lengvatų suteikimas ar išlaikymas yra neteisėtas.“ (Neoficialus vertimas)

44. 2003 m. vasario 17 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje iš pradžių buvo nustatyta:

„1 straipsnis

Šiuo metu Belgijoje galiojanti apmokestinimo tvarka, taikoma koordinavimo centrams, gavusiems leidimus pagal Karaliaus nutarimą Nr. 187, yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalbos sistema.

2 straipsnis

Belgija privalo panaikinti 1 straipsnyje nurodytą pagalbą arba ją iš dalies pakeisti, kad ji taptų suderinama su bendrąja rinka.

Nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos negalima leisti pasinaudoti šia tvarka ar jos dalimis naujiems pagalbos gavėjams, nei pratęsti naudojimosi ja, pratęsiant galiojančius leidimus.

Iki 2000 m. gruodžio 31 d. leidimą gavusiems centrams galima taikyti šią tvarką, kol baigsis tą dieną galiojusio individualaus leidimo terminas, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 dienos. Pagal antrąją pastraipą, jei leidimas pratęsiamas iki šios datos, pagalbos pagal šiame sprendime nagrinėjamą sistemą nebegalima teikti net ir laikinai.

<…>“ (Neoficialus vertimas)

45. Konstatavusi, kad dėl šio sprendimo 2 straipsnio trečiosios pastraipos pirmo sakinio žodžių „tą dieną“ gali kilti painiava, Komisija nusprendė juos pakeisti žodžiais „pranešimo apie šį sprendimą metu“. Dėl to 2003 m. balandžio 23 d. ji priėmė sprendimą dėl klaidų ištaisymo, apie kurį pranešė Belgijos Karalystei 2003 m. balandžio 25 dieną.

46. Taigi pagal šį sprendimą dėl klaidų ištaisymo 2003 m. vasario 17 d. sprendimo 2 straipsnio trečioji pastraipa turi būti tokia:

„Iki 2000 m. gruodžio 31 d. leidimą gavusiems centrams galima taikyti šią tvarką, kol baigsis pranešimo apie šį sprendimą metu(19) galiojusio individualaus leidimo terminas, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 dienos. Pagal antrąją pastraipą, jei leidimas pratęsiamas iki šios datos, pagalbos pagal šiame sprendime nagrinėjamą sistemą nebegalima teikti net ir laikinai.“ (Neoficialus vertimas)

47. Atsižvelgiant į šį klaidų ištaisymą, 2003 m. vasario 17 d. sprendime numatytų pereinamųjų priemonių taikymo sritis turi būti suprantama taip, kaip nurodyta toliau ir kaip proceso metu sutiko visos šalys. Visi koordinavimo centrai, kurie pranešimo apie šį sprendimą dieną, t. y. 2003 m. vasario 17 d., turi galiojantį individualų leidimą, gali toliau juo naudotis iki jo termino pabaigos, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 d. Tačiau nuo 2003 m. vasario 17 d. jokio leidimo nebegalima pratęsti.

C – Komisijos sprendimo apskundimo teisminės procedūros

48. 2003 m. balandžio 25 d. Belgijos Karalystė pareiškė ieškinį dėl 2003 m. vasario 17 d. sprendimo pirminės versijos panaikinimo. Ji taip pat pateikė prašymą sustabdyti šio sprendimo vykdymą.

49. 2003 m. balandžio 25 d. gavusi pranešimą apie klaidų ištaisymą, Belgijos Karalystė, remdamasi Procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalimi, pareiškė Teisingumo Teisme naują ieškinį, siekdama pateikti du naujus ieškinio pagrindus ir išplėsti savo ieškinį dėl panaikinimo, prašydama panaikinti ištaisytą Komisijos sprendimą.

50. 2003 m. balandžio 28 d. Forum 187 pareiškė ieškinį Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teisme dėl Komisijos sprendimo pirminės versijos panaikinimo. Ji taip pat pateikė prašymą sustabdyti šio sprendimo vykdymą. 2003 m. gegužės 16 d. ji pateikė papildomą ieškinį dėl ištaisyto Komisijos sprendimo panaikinimo.

51. 2003 m. gegužės 16 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismas perdavė šį ieškinį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių Teisingumo Teismui, kuriame šie procesai buvo atitinkamai užregistruoti numeriais C-217/03 ir C-217/03 R.

52. Atskiru 2003 m. birželio 16 d. dokumentu Komisija pareiškė prieštaravimą dėl Forum 187 pareikšto ieškinio priimtinumo. Ši, atsakydama į šį prieštaravimą, 2003 m. rugpjūčio 7 d. pateikė savo pastabas. 2004 m. kovo 30 d. nutartimi Teisingumo Teismas prijungė šio prieštaravimo nagrinėjimą prie nagrinėjimo iš esmės.

53. 2003 m. birželio 26 d. Nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas priėmė sprendimą dėl Belgijos vyriausybės ir Forum 187 pateiktų prašymų sustabdyti Komisijos sprendimo vykdymą. Jis nutarė:

„1) Sustabdyti 2003 m. vasario 17 d. Komisijos sprendimo K(2003) 564 (galutinis) dėl Belgijos įgyvendintos pagalbos sistemos Belgijoje įsteigtiems koordinavimo centrams vykdymą tiek, kiek juo draudžiama Belgijos Karalystei pratęsti pranešimo apie minėtą sprendimą metu galiojusius koordinavimo centrų leidimus.

2) Remiantis šia nutartimi padaryti pratęsimai nebegalės galioti po tos dienos, kai bus paskelbtas sprendimas pagrindinėje byloje.

<…>“

54. Bylos C-182/03 ir C-217/03 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas galutinis sprendimas. Per 2005 m. rugsėjo 14 d. posėdį buvo išklausyti šalių argumentai.

D – Faktinės aplinkybės Komisijai priėmus sprendimą

55. Pirma, Komisija atliko naujos koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkos, apie kurią Belgijos Karalystė pranešė 2002 m. gegužės 16 d. laišku, tyrimą.

56. 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu Komisija patvirtino šią naują tvarką tiek, kiek ji numatė išankstinio leidimo suteikimo centrams dešimčiai metų principą ir apmokestinamosios bazės, apskaičiuotos įtraukiant visas veiklos sąnaudas ir taikant atitinkamo dydžio maržą, nustatymą. Tačiau nauja tvarka numatė ir šių centrų atleidimą nuo mokesčių prie pajamų šaltinio ir nuo kapitalo padidinimo mokesčio bei centrams suteiktų „išimtinių ir neatlygintinų“ lengvatų neapmokestinimą, todėl Komisija pradėjo formalaus tyrimo procesą dėl šių trijų priemonių.

57. Pradėjus šį procesą, Belgijos Karalystė įsipareigojo panaikinti nagrinėjamą atleidimą nuo mokesčio ir vietoj jo taikyti visoms jos teritorijoje įsteigtoms įmonėms vienodą atleidimo nuo mokesčių arba jų sumažinimo tvarką. Ji taip pat įsipareigojo apmokestinti visas koordinavimo centrams taikytas išimtines ir neatlygintinas lengvatas.

58. 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Komisija nusprendė, kad, atsižvelgiant į šiuos įsipareigojimus, naują koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką sudarančios priemonės nėra pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį(20).

59. jog Belgijos valdžios institucijos negalėjo gauti iš Komisijos tarnybų pakankamai informacijos, kad galėtų įgyvendinti šią naująją tvarką, ir kad galiausiai jos buvo atsisakyta, o Komisijai buvo pranešta apie tai 2005 m. vasario 28 d. laišku. Jis taip pat pažymėjo, kad Belgijos Karalystė pasirinko bendrojo poveikio priemones, kurios buvo priimtos 2005 m. vasarą.

60. Antra, Belgijos Karalystė ėmėsi priemonių dėl koordinavimo centrų, kurių leidimo galiojimo terminas baigėsi po 2003 m. vasario 17 d. sprendimo.

61. 2003 m. kovo 20 d. laišku Belgijos Karalystės finansų ministras informavo Komisiją pagal EB 88 straipsnio 3 dalį apie savo ketinimą iki 2005 m. gruodžio 31 d. suteikti mokesčių lengvatų, tapačių toms, kurios buvo numatytos pagal koordinavimo centrams taikomą tvarką, centrams, kurių leidimų galiojimo terminas baigėsi laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2005 m. gruodžio 31 dienos.

62. Belgijos Karalystė taip pat tos pačios dienos laišku paprašė Tarybos pripažinti tokias priemones esant suderinamas su bendrąja rinka pagal EB 88 straipsnio 2 dalies trečiąją pastraipą.

63. 2003 m. balandžio 25 d. laišku Komisijos pirmininkas atsakė Belgijos finansų ministrui, kad 2003 m. vasario 17 d. sprendimą buvo galima reikalauti įvykdyti, kad Belgija negalėjo sustabdyti jo taikymo ir kad šiame sprendime buvo aiškiai išnagrinėtas ginčijamos apmokestinimo tvarkos lengvatų suteikimas ar pratęsimas, todėl 2003 m. kovo 20 d. laiško nebuvo galima laikyti pranešimu apie naują pagalbą pagal EB 88 straipsnio 3 dalį.

64. 2003 m. gegužės 26 d. laišku Belgijos Karalystė vėl pranešė Komisijai apie savo ketinimus, išreikštus 2003 m. kovo 20 d. laiške. Tos pačios dienos laišku ji dar kartą paprašė Tarybos pripažinti siūlomas priemones esant suderinamas su bendrąja rinka pagal EB 88 straipsnio 2 dalies trečiąją pastraipą.

65. 2003 m. birželio 3 d. susitikime ECOFIN Taryba iš esmės patvirtino šį prašymą ir įpareigojo Nuolatinių atstovų komitetą imtis visų reikalingų priemonių, kad Taryba galėtų priimti planuotą sprendimą kuo greičiau ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip 2003 m. birželio mėnesį.

66. 2003 m. liepos 17 d. laišku Komisija, atsakydama į 2003 m. gegužės 26 d. laiške išdėstytą Belgijos Karalystės pranešimą, patvirtino savo 2003 m. balandžio 25 d. atsakymą, nepažeisdama minėtos 2003 m. birželio 26 d. Nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

E – Tarybos sprendimas

67. 2003 m. liepos 16 d. sprendime Taryba primena teisines ir faktines aplinkybes, kurioms esant Belgijos Karalystė paprašė jos patvirtinti planuojamas priemones koordinavimo centrams, kurių leidimo galiojimo terminas baigiasi laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2005 m. gruodžio 31 dienos.

68. Ji pažymi, kad 1987 ir 1990 m. Komisija nusprendė, jog Karaliaus nutarimu Nr. 187 nustatyta koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka nekelia abejonių. Ji nurodo aplinkybes, dėl kurių ši institucija pradėjo naują šios tvarkos tyrimą, ir apibūdina 2003 m. vasario 17 d. sprendimo turinį. Taryba taip pat primena, kad per jos 2000 m. lapkričio 26 ir 27 d. sesiją buvo patvirtintos išvados, pagal kurias įmonės, kurios 2000 m. gruodžio 31 d. naudojasi žalinga apmokestinimo tvarka, gali ir toliau ja naudotis iki 2005 m. gruodžio 31 d., ir kad ji, siekdama atsižvelgti į specifines aplinkybes, pasiliko galimybę pratęsti jos galiojimą po šios dienos.

69. Tuomet Taryba pažymi, kad Belgijos Karalystės prašyme paminėti centrai turi laikiną leidimą, kuris, vadovaujantis Karaliaus nutarimu Nr. 187, galėjo būti pratęstas; kad neįgyvendinus planuojamų priemonių šie centrai gali nutraukti savo veiklą Belgijoje, o šis veiklos nutraukimas sukeltų šiai valstybei narei ypač neigiamų ekonominių ir socialinių pasekmių.

70. Taryba taip pat pažymi, kad savo sprendime Komisija nustatė, jog koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka gali būti toliau taikoma tiems leidimams, kurių galiojimo terminas baigiasi po 2005 m. gruodžio 31 d., ir kad kitais Komisijos sprendimais kitų valstybių narių konkuruojančioms apmokestinimo tvarkoms terminai buvo nustatyti iki 2010 m. gruodžio 31 dienos, kad Belgijos Karalystės planuojamų specifinių priemonių taikymas nesukeltų galimų konkurencijos iškraipymų, kurie būtų neproporcingi suteiktoms lengvatoms.

71. Remdamasi tuo, Taryba daro išvadą, kad tai yra išimtinės aplinkybės, pateisinančios tai, jog būtų patenkintas Belgijos Karalystės prašymas iki 2005 m. gruodžio 31 d. patvirtinti planuojamas mokesčių priemones koordinavimo centrams, kurie 2000 m. gruodžio 31 d. turi leidimą, kurio galiojimo terminas baigiasi laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2005 m. gruodžio 31 dienos.

72. Atsižvelgdama į šiuos veiksnius, Taryba nusprendė:

„1 straipsnis

Pagalba, kurią Belgija ketina iki 2005 m. gruodžio 31 d. suteikti įmonėms, kurios 2000 m. gruodžio 31 d. turėjo leidimą veikti kaip koordinavimo centrai pagal 1982 m. gruodžio 30 d. Karaliaus nutarimą Nr. 187, ir šių leidimų galiojimas turėjo baigtis laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., yra suderinama su bendrąja rinka. Nukrypstant nuo bendrųjų apmokestinimo taisyklių, ši pagalba apima

– įprasto bendrovių apmokestinimo tarifo taikymą teorinei apmokestinamajai bazei, atitinkančiai tam tikrų veiklos išlaidų kintamą procentą (vadinamasis „papildomų išlaidų“ („cost plus“) metodas). Tačiau jei alternatyvi apmokestinamoji bazė viršija apmokestinamąją bazę, gautą pritaikius „papildomų išlaidų“ metodą, naudojama alternatyvi apmokestinamoji bazė; ši alternatyvi apmokestinamoji bazė apima centrų gaunamas išimtines ir neatlygintinas lengvatas ir neišskaičiuojamas išlaidas,

– specialaus metinio 10 000 EUR už kiekvieną darbuotoją, bet ne didesnio nei 100 000 EUR mokesčio taikymą,

– atleidimą nuo nekilnojamojo turto mokesčio („précompte immobilier“) už pastatus, kurių savininkai yra centrai ir kuriuos jie naudoja savo profesinei veiklai,

– atleidimą nuo mokesčio prie pajamų šaltinio („précompte mobilier“) nuo centrų mokamų dividendų, palūkanų ir mokėjimų už naudojimąsi suteiktomis paslaugomis, išskyrus, palūkanų atveju, tuos atvejus, kai gavėjui yra taikomas fizinių asmenų arba juridinių asmenų mokestis,

– atleidimą nuo mokesčio prie pajamų šaltinio („précompte mobilier“) nuo centrų gaunamų pajamų už piniginius indėlius,

– atleidimą nuo 0,50 % registracijos mokesčio už įnašus ir įstatinio kapitalo padidinimą.

<…>“ (Neoficialus vertimas)

F – Tarybos sprendimo apskundimo teisminė procedūra

73. 2003 m. rugsėjo 24 d. pareiškimu Komisija pareiškė ieškinį Teisingumo Teisme dėl Tarybos sprendimo panaikinimo.

74. 2003 m. gruodžio 16 d. Taryba pateikė savo atsiliepimą į ieškinį, 2004 m. vasario 27 d. Komisija pateikė dubliką, o 2004 m. gegužės 18 d. Taryba pateikė tripliką.

75. Užbaigęs rašytinį procesą, 2004 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimą Komisija prieš Tarybą(21), kuriame jis konstatavo, kad Taryba, remdamasi EB 88 straipsnio 2 dalies trečiąja pastraipa, nebeturi kompetencijos leisti suteikti neteisėtos pagalbos, Komisijos sprendimu pripažintos nesuderinama su bendrąja rinka, gavėjams sumą, skirtą kompensuoti mokėjimams, kuriuos jie turi atlikti pagal šį sprendimą(22).

76. Per 2005 m. rugsėjo 14 d. posėdį šalys pareiškė savo nuomonę dėl to, kokias pasekmes šis sprendimas gali sukelti nagrinėjamai bylai.

V – Ieškinių analizė

77. Pirmiausia išnagrinėsiu Komisijos pareikštą ieškinį prieš Tarybos sprendimą.

A – Ieškinys prieš Tarybos sprendimą (byla C-399/03)

1. Šalių reikalavimai ir pagrindai

78. Komisija prašo panaikinti Tarybos sprendimą ir priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas.

79. Grįsdama savo ieškinį ji remiasi keturiais ieškinio pagrindais atitinkamai dėl Tarybos kompetencijos nebuvimo, dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais ir procedūra, dėl Sutarties ir Bendrijos teisės bendrųjų principų pažeidimo bei papildomai dėl akivaizdžios vertinimo klaidos ir piktnaudžiavimo įgaliojimais dėl išimtinių aplinkybių buvimo.

80. Ji teigia, kad pirmo ieškinio pagrindo pagrįstumą įrodo minėtas sprendimas Komisija prieš Tarybą. Ji nurodo, kad Tarybos sprendimu siekiama palikti galioti ginčijamą apmokestinimo tvarką, kurią ji pripažino nesuderinama su bendrąja rinka ir kuri yra susijusi ne su naujos pagalbos ar individualių priemonių sistema, kaip teigia Taryba.

81. Ji taip pat teigia, kad Taryba nebeturėjo kompetencijos rationae temporis priimti sprendimą 2003 m. liepos 16 d., nes EB 88 straipsnio 2 dalis nustato jai trijų mėnesių terminą savo nuomonei pareikšti, o data, kai Belgijos Karalystė pranešė Tarybai apie aptariamą pagalbą, turi būti laikoma 2003 m. kovo 20 diena.

82. Taryba pirmiausia prašo atmesti ieškinį, arba, nepatenkinus šio reikalavimo, palikti galioti jos sprendimą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą. Ji taip pat prašo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas

83. Taryba tvirtina, kad minėtame sprendime Komisija prieš Tarybą padaryta išvada negali būti taikoma šiai bylai, nes šiuo atveju ji patvirtino naują pagalbą, skirtingą nuo tos, kuri buvo numatyta Komisijos sprendime.

84. Ji teigia, kad tai, jog pagalbos sistema buvo pripažinta nesuderinama, nedraudžia atitinkamai valstybei narei suteikti naujos pagalbos įmonėms, kurios galėjo pasinaudoti ankstesne sistema, kaip, beje, aiškiai numatyta Reglamente Nr. 659/1999.

85. Ji tvirtina, kad jos sprendimu patvirtinta pagalba skiriasi nuo koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkos, kurią Komisija pripažino su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, dėl šių priežasčių: pirma, formaliąja prasme, ji yra nustatyta pagal skirtingas teisės nuostatas; antra, priešingai šiai apmokestinimo tvarkai, ji yra suteikta ribotam įmonių, kurias galima identifikuoti, skaičiui, t. y. maždaug trisdešimčiai koordinavimo centrų, kurių leidimų galiojimas turėjo baigtis nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d.; galiausiai, jos sprendimo veikimas yra ribotas – iki 2005 m. gruodžio 31 dienos.

86. Taryba teigia, kad aplinkybė, jog Komisija pripažino koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką nesuderinama su bendrąja rinka, nedraudžia Belgijos Karalystei suteikti kai kuriems centrams mokesčių lengvatų, panašių į numatytas ankstesnėje tvarkoje.

87. Toliau Taryba pažymi, kad savo sprendimu nesiekia panaikinti Komisijos sprendimo poveikio. Komisijai pripažinus, kad nuo to laiko koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka yra valstybės pagalba, Taryba ir Komisija turi teisę patvirtinti pagalbos priemones, jei, jų nuomone, jas pateisina aplinkybės.

88. Galiausiai, dėl laikotarpio nuo tada, kai Belgijos Karalystė pateikė prašymą, iki 2003 m. liepos 16 d. sprendimo, Taryba tvirtina, kad Belgijos nuolatinio atstovo Europos Sąjungoje 2003 m. kovo 20 d. laiškas buvo tik parengiamasis dokumentas vertimams palengvinti, kad būtų pradėtos diskusijos dėl numatomų priemonių. Taigi Belgijos Karalystės prašymas jai buvo pateiktas tik 2003 m. gegužės 26 dieną.

2. Vertinimas

89. Atsižvelgdamas į Tarybos ir Komisijos įgaliojimų padalijimo valstybės pagalbos srityje analizę, kurią Teisingumo Teismas atliko minėtame sprendime Komisija prieš Tarybą, priimtame jo plenarinėje sesijoje, manau, kad ieškinio pagrindas, jog Taryba neturėjo kompetencijos priimti 2003 m. liepos 16 d. sprendimą, yra pagrįstas.

90. Savo analizei pagrįsti priminsiu šio sprendimo faktines aplinkybes ir Teisingumo Teismo pateiktus argumentus.

91. 1994 ir 1999 m. Portugalijos Respublika nustatė įvairias pagalbos sistemas kai kurioms žemės ūkio įmonėms, suteikdama kreditus, atidėdama paimtų paskolų grąžinimo terminą ir suteikdama lengvatines paskolas. Visą pagalbą arba dalį jos Komisija pripažino nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodė ją kartu su palūkanomis už mokėtinas sumas išieškoti iš gavėjų.

92. Komisijai priėmus sprendimus, Portugalijos Respublika paprašė Tarybos remiantis EB 88 straipsnio 2 dalies trečiąja pastraipa leisti minėtą pagalbą grąžinti turintiems Portugalijos ūkininkams suteikti pagalbą, kurios dydis būtų lygus mokėtinoms sumoms.

93. Taryba patenkino šį prašymą(23). Ji nurodė, kad Portugalijos Respublikos suteiktos pagalbos grąžinimas komplikuoja daugelio gavėjų ekonominį gyvybingumą ir kai kuriuose šios valstybės narės regionuose sukeltų labai neigiamų socialinių pasekmių(24). Todėl ji padarė išvadą, kad yra išimtinės aplinkybės, kaip numatyta EB 88 straipsnio 2 dalies trečiojoje pastraipoje, kurios pateisina planuojamos priemonės patvirtinimą.

94. Komisija pareiškė Teisingumo Teisme ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo, kuriame pirmiausia nurodė, kad Taryba neturėjo kompetencijos priimti šį sprendimą.

95. Vertindamas šį ieškinio pagrindą, Teisingumo Teismas išdėstė savo motyvus dviem etapais. Pirma, jis paaiškino EB 88 straipsnio 2 dalies trečiosios pastraipos, kuri apibrėžia Tarybos įgaliojimus valstybės pagalbos srityje, taikymo sritį. Jis pažymėjo, kad ši nuostata yra išimtinio pobūdžio, nes EB 87 ir 88 straipsniai suteikia Komisijai pagrindinį vaidmenį pripažįstant pagalbos nesuderinamumą su bendrąja rinka.

96. Atsižvelgdamas į EB 88 straipsnio 2 dalies trečiosios ir ketvirtosios pastraipų turinį, jis taip pat konstatavo, kad jeigu prieš Komisijos sprendimo pripažinti nagrinėjamą pagalbą nesuderinama su bendrąja rinka priėmimą atitinkama valstybė narė nepateikė Tarybai jokio prašymo, Taryba nebegali vykdyti jai suteiktų išimtinių įgaliojimų pagal minėtą trečiąją pastraipą tam, kad tokią pagalbą paskelbtų suderinama su bendrąja rinka(25).

97. Jis pažymėjo, jog šis aiškinimas, leidžiantis išvengti, kad dėl tos pačios valstybės pagalbos Komisija ir Taryba vieną po kito priimtų prieštaraujančius sprendimus, padeda užtikrinti teisinį saugumą.

98. Antra, Teisingumo Teismas konstatavo, kad taip apibrėžtos Tarybos kompetencijos ribos reiškia, jog ji taip pat neturi kompetencijos priimti sprendimo dėl pagalbos, skirtos kompensuoti neteisėtos pagalbos, anksčiau Komisijos sprendimu paskelbtos nesuderinama, gavėjams šiuo sprendimu nurodytą jos grąžinimą.

99. Jis pažymėjo, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos panaikinimas ją išieškant yra logiška jos neteisėtumo konstatavimo pasekmė, nes pagalbą suteikusios valstybės narės pareiga panaikinti tokią pagalbą yra siekiama ankstesnės padėties atkūrimo ir toks tikslas yra pasiekiamas, kai gavėjas grąžina nagrinėjamą pagalbą, prireikus – kartu su palūkanomis už vėlavimą.

100. Jis konstatavo, kad valstybei narei leidus suteikti neteisėtos pagalbos, anksčiau Komisijos sprendimu pripažintos nesuderinama su bendrąja rinka, gavėjams naują neteisėtos pagalbos dydžio pagalbą, skirtą panaikinti pagal minėtą sprendimą nurodytų išieškojimų iš minėtų gavėjų pasekmes, akivaizdžiai būtų pažeistas pagal EB 87 ir 88 straipsnius priimtų Komisijos sprendimų veiksmingumas.

101. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad kai Komisija yra priėmusi sprendimą pripažinti pagalbą nesuderinamą su bendrąja rinka, Taryba turi nepažeisti Komisijos sprendimo veiksmingumo, pati paskelbdama pagalbą suderinamą su bendrąja rinka, be to, lygiai taip pat ji turi nepažeisti tokio sprendimo veiksmingumo, pagal EB 88 straipsnio 2 dalies trečiąją pastraipą paskelbdama suderinama su bendrąja rinka pagalbą, skirtą kompensuoti neteisėtos pagalbos, paskelbtos nesuderinama, gavėjams šiuo sprendimu nurodytą jos grąžinimą(26).

102. Šias taisykles pritaikius nagrinėjamoje byloje darytina išvada, kad Taryba negalėjo teisėtai priimti 2003 m. liepos 16 d. sprendimo.

103. Iš tiesų Belgijos Karalystė pateikė Tarybai prašymą pagal EB 88 straipsnio 2 dalies trečiąją pastraipą tik po 2003 m. vasario 17 d. sprendimo priėmimo. Vadinasi, atsižvelgiant į minėtą sprendimą Komisija prieš Tarybą(27), Taryba nebegalėjo vykdyti jai suteiktų išimtinių įgaliojimų pagal šią nuostatą tam, kad nacionalinę tvarką, kurią Komisija šiuo sprendimu pripažino nesuderinama, paskelbtų suderinama su bendrąja rinka. Lygiai taip pat, atsižvelgiant į minėtą sprendimą, Taryba negalėjo pažeisti šio Komisijos sprendimo veiksmingumo.

104. Taigi, priešingai nei teigia Taryba, manau, kad priimdama 2003 m. liepos 16 d. sprendimą ji pažeidė šias dvi taisykles.

105. Taigi palyginus Tarybos sprendimo 1 straipsnyje ir Belgijos Karalystės 2003 m. kovo 28 d. bei gegužės 26 d. laiškuose aprašytas priemones matyti, kad šios priemonės yra tokio pat turinio kaip ir priemonės, numatytos koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkoje, dėl kurios Komisija priėmė sprendimą. Tarybos patvirtintos priemonės iš tiesų apima tokio pat apmokestinamojo pelno nustatymo metodo ir tokio pat mokesčio už darbuotojų skaičių taikymą, kaip ir koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkoje. Jos taip pat apima tokį pat atleidimą nuo mokesčio prie pajamų šaltinio, nekilnojamojo turto mokesčio ir mokesčio nuo įnašų.

106. Galiausiai konstatuotina, kad Tarybos sprendime numatytos priemonės yra patvirtintos tiems koordinavimo centrams, kurie 2000 m. gruodžio 31 d. naudojosi apmokestinimo tvarka, pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka, ir kurių leidimo galiojimas turėjo baigtis laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2005 m. gruodžio 31 dienos. Taigi šios priemonės buvo patvirtintos įmonėms, kurios naudojosi pagalbos sistema, kuri Komisijos sprendimu buvo pripažinta nesuderinama, ir kurioms, remiantis šiuo sprendimu, ši sistema negalėjo būti toliau taikoma.

107. Galiausiai iš Tarybos sprendimo argumentų aiškiai matyti, kad juo buvo siekiama kompensuoti Komisijos sprendimo pasekmes koordinavimo centrams, kurių leidimo galiojimas turėjo baigtis nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d.(28)

108. Taigi leisdama Belgijos Karalystei koordinavimo centrams, kurių leidimo galiojimas baigiasi nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., taikyti tokias pačias apmokestinimo taisykles, kaip taikant tvarką, kurią Komisija 2003 m. vasario 17 d. sprendimu pripažino nesuderinama, kad būtų kompensuotas negalėjimas toliau taikyti šią tvarką šiems centrams, Taryba priėmė sprendimą dėl tvarkos, dėl kurios Komisija jau buvo priėmusi sprendimą, suderinamumo ir siekė paneigti Komisijos sprendimo pasekmes šiems centrams.

109. Mano nuomone, nė vienas iš Tarybos pateiktų argumentų negali paneigti šios analizės. Tai, kad Tarybos patvirtintos priemonės formaliai kilo iš Belgijos Karalystės patvirtintų naujų teisės nuostatų, o ne iš prašymo pratęsti Karaliaus nutarimu Nr. 187 nustatytos apmokestinimo tvarkos poveikį, negali pateisinti jų pripažinimo skirtingomis priemonėmis. Minėtame sprendime Komisija prieš Tarybą Teisingumo Teismo nustatytas Tarybos ir Komisijos įgaliojimų padalijimas būtų akivaizdžiai pažeistas ir sprendimo dėl nesuderinamumo veiksmingumui būtų labai pakenkta, jei atitinkama valstybė narė galėtų naujame dokumente nustatyti nuostatas, tapačias pagalbos sistemos, pripažintos nesuderinama su bendrąja rinka, nuostatoms ir pateikti jį Tarybai.

110. Atsižvelgiant į minėtą sprendimą Komisija prieš Tarybą, siekiant nustatyti, ar Taryba veikė vykdydama EB 88 straipsnio 2 dalies trečiojoje pastraipoje jai nustatytus įgaliojimus, reikia atsižvelgti į priemonių, numatytų atitinkamai Komisijos, o vėliau – Tarybos priimtuose sprendimuose, poveikį.

111. Lygiai taip pat argumentai, kad Tarybos sprendimas yra skirtas tiksliam ir apibrėžtam įmonių skaičiui ir jo veikimas yra ribotas laiko atžvilgiu, neleidžia konstatuoti, jog Taryba turėjo teisę patvirtinti nagrinėjamas priemones remdamasi EB 88 straipsnio 2 dalies trečiąja pastraipa.

112. Iš tiesų, kaip matyti iš minėto sprendimo Komisija prieš Tarybą argumentų, Tarybos ir Komisijos įgaliojimų padalijimu valstybės pagalbos srityje siekiama užtikrinti teisinį saugumą, išvengiant šių institucijų vienas po kito prieštaraujančių sprendimų dėl tos pačios valstybės pagalbos priėmimo(29). Komisijai pripažinus pagalbą nesuderinama su bendrąja rinka, valstybė narė ir šios priemonės gavėjai gali ieškininės teisenos tvarka tiesiogiai ar netiesiogiai ginčyti šį sprendimą Bendrijos ir nacionaliniuose teismuose. Teisinis saugumas taip pat reikalauja, kad kai Komisijos sprendimas tampa galutinis, jis negali būti panaikintas Tarybos sprendimu. Galiausiai reikia vengti galimo Tarybos sprendimo ir Bendrijos teismo sprendimo, priimto dėl ankstesnio Komisijos sprendimo, konflikto.

113. Atsižvelgiant į šiuos tikslus, lemiamas veiksnys yra tas, ar Tarybos sprendimas prieštarauja Komisijos sprendimui arba panaikina jo poveikį. Taigi nesvarbu, kad Tarybos sprendimas yra skirtas mažesniam įmonių skaičiui, palyginti su Komisijos sprendimu, ar kad juo patvirtintos priemonės yra labiau ribotos trukmės nei apmokestinimo tvarka, kurią Komisija pripažino nesuderinama. Nagrinėjamoje byloje pakanka konstatuoti, kad Komisijos sprendimo 2 straipsnyje nustatyta, jog nuo pranešimo apie jį dienos negalima pratęsti naudojimosi nagrinėjama tvarka pratęsiant galiojančius leidimus (antroji pastraipa) ir kad jei leidimo terminas baigiasi iki 2010 m. gruodžio 31 d., pagalbos pagal šią sistemą nebegalima teikti net ir laikinai (trečioji pastraipa).

114. Darytina išvada, kad Taryba nebeturėjo kompetencijos leisti Belgijos Karalystei nustatyti šiems centrams apmokestinimo tvarką, tapačią tai, kurią Komisija pripažino nesuderinama. Todėl manau, jog Komisijos nurodytas pirmasis ieškinio pagrindas, kad Taryba neturėjo kompetencijos priimti 2003 m. liepos 16 d. sprendimo, yra pagrįstas. Vadinasi, šis sprendimas turi būti panaikintas.

115. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui panaikinti Tarybos sprendimą, tad kitų Komisijos nurodytų pagrindų ieškiniui pagrįsti nagrinėti nebūtina. Taryba, kuri pralaimėjo šią bylą, turėtų padengti bylinėjimosi išlaidas.

116. Taryba prašo, kad, jei bus panaikintas 2003 m. liepos 16 d. sprendimas, jis būtų toliau taikomas iki tos dienos, kai Teisingumo Teismas priims sprendimą.

117. Nemanau, kad šį prašymą būtų galima patenkinti dėl šių priežasčių. Kaip minėjau, EB 88 straipsnyje numatytu kompetencijų padalijimu valstybės pagalbos srityje siekiama išvengti ne tik galimų Komisijos ir Tarybos konfliktų dėl tos pačios nacionalinės priemonės, bet ir Tarybos bei Bendrijos teismo konflikto, kai šis priima sprendimą byloje dėl Komisijos sprendimo panaikinimo.

118. Nagrinėjamoje byloje dėl 2003 m. vasario 17 d. sprendimo buvo pareikšti du ieškiniai. Juos pareiškė atitinkamai Belgijos Karalystė ir Forum 187. Ši valstybė narė savo ieškiniu siekia, kad šis sprendimas būtų panaikintas tiek, kiek jis draudžia jai pratęsti leidimus, kurių galiojimas baigiasi nuo 2003 m. vasario 17 dienos. Be to, žinome, kad 2003 m. birželio 26 d. Nutartimi buvo patenkinti Belgijos vyriausybės ir Forum 187 prašymai sustabdyti Komisijos sprendimo vykdymą tiek, kiek juo draudžiama nuo tos dienos pratęsti leidimus. Taigi vadovaudamasi šia nutartimi Belgijos Karalystė gali pratęsti centrų, kurių leidimo galiojimas baigiasi po 2003 m. vasario 17 d., leidimą. Taigi ši nutartis sukelia pasekmes, panašias į Tarybos sprendimo pasekmes, nes, kaip matėme, šiame sprendime numatytos priemonės yra tapačios koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkoje numatytoms priemonėms.

119. Atsižvelgiant į tai, jei Teisingumo Teismas patenkins Belgijos Karalystės ir Forum 187 pareikštus ieškinius, Tarybos prašymas pratęsti jos sprendimo veikimą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą, praranda prasmę.

120. Jei, priešingai, Teisingumo Teismas atmes šiuos ieškinius ir panaikins nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sprendimas, kad Tarybos sprendimas veikia tol, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą, būtų prieštaringas ir pažeistų EB 88 straipsnyje nustatytą įgaliojimų padalijimą. Kadangi iš tiesų toks sprendimas negali būti priimtas iki 2005 m. gruodžio 31 d., dėl tokios nuostatos Tarybos sprendimo panaikinimas visiškai netektų prasmės.

B – Ieškiniai dėl Komisijos sprendimo (sujungtos bylos C-182/03 ir C-217/03)

1. Šalių reikalavimai

a) Byla Belgija prieš Komisiją (C-182/03)

121. Belgijos Karalystė prašo Teisingumo Teismo panaikinti Komisijos sprendimą tiek, kiek juo neleidžiama, net ir laikinai, toliau taikyti „koordinavimo centro“ statuso koordinavimo centrams, kurie juo naudojosi 2000 m. gruodžio 31 dieną.

122. Ieškiniu ji prašo panaikinti Komisijos sprendimo 2 straipsnio antrąją ir trečiąją pastraipas tiek, kiek jose nustatyta, kad „nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos nebegalima <...> pratęsti naudojimosi (šia tvarka ar jos dalimis), pratęsiant galiojančius leidimus“, ir kad „pagal antrąją pastraipą, jei leidimas pratęsiamas iki (2010 m. gruodžio 31 d.), pagalbos pagal šiame sprendime nagrinėjamą sistemą nebegalima teikti net ir laikinai“(30).

123. Galiausiai ši valstybė narė prašo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant ir patirtas taikant procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

124. 2003 m. gegužės 9 d. dokumente, pateiktame po 2003 m. balandžio 23 d. klaidų ištaisymo, Belgijos Karalystė pateikė du naujus ieškinio pagrindus prieš šį klaidų ištaisymą. Pirmasis buvo susijęs su teisinio saugumo principo pažeidimu dėl aiškinimo sunkumų, kuriuos, pasak šios valstybės narės, vis tiek kėlė nauja 2003 m. vasario 17 d. sprendimo 2 straipsnio trečiosios pastraipos redakcija, kokia buvo nustatyta šiuo klaidų ištaisymu. Tačiau, atsižvelgdama į Komisijos atsiliepime į ieškinį pateiktus paaiškinimus dėl šio straipsnio prasmės ir jame numatytų pereinamojo laikotarpio priemonių taikymo srities, Belgijos Karalystė savo dublike aiškiai atsisakė šio naujo ieškinio pagrindo(31). Taigi šio pagrindo nagrinėti nereikia.

125. Antruoju iš šių naujųjų pagrindų buvo ginčijamos sąlygos, kuriomis buvo priimtas šis sprendimas dėl klaidų ištaisymo. Šiuo pagrindu Belgijos Karalystė pareiškė turinti didelių pagrįstų abejonių dėl šio klaidas ištaisančio akto priėmimo procedūros teisėtumo. Ji taip pat pareiškė pasiliekanti teisę užginčyti jo teisėtumą. Ji teigė, kad Komisija turėjo nurodyti, pagal kokią sprendimų priėmimo procedūrą šis aktas buvo priimtas, ir pateikti įrodymų, kad jis buvo pridėtas prie santraukos arba dienos akto, kaip numatyta Komisijos darbo reglamento 18 straipsnyje(32). Ši valstybė narė teigė, kad, to nepadarius, Teisingumo Teismas priimdamas nutartį pagal Procedūros reglamento 45 straipsnį turėtų nustatyti tyrimo priemones, kurios jam atrodytų tinkamos, tačiau išsaugodamas ieškovo teises.

126. Atsiliepime į ieškinį Komisija pažymėjo, kad 2003 m. balandžio 23 d. klaidų ištaisymas buvo pažymėtas tokiais pat oficialiais autentifikavimo antspaudais kaip ir 2003 m. vasario 17 d. sprendimo pirminė versija. Ji taip pat teigė, kad šis aktas buvo priimtas per žodinę procedūrą, vykstant 2003 m. balandžio 23 d. kolegijos posėdžiui, griežtai laikantis jos procesinių taisyklių.

127. Konstatuotina, kad papildomu pareiškimu Belgijos Karalystė neprašė panaikinti minėto klaidų ištaisymo, o tik pasiliko teisę vėliau ginčyti jo teisėtumą. Taigi ji nepateikė Teisingumo Teismui tikro prašymo Procedūros reglamento 38 straipsnio prasme.

128. Be to, pažymėtina, jog Belgijos Karalystė nepateikė jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad šis klaidų ištaisymo aktas buvo priimtas nesilaikant šios institucijos Darbo reglamento ir kad dėl to buvo pažeisti esminiai procesiniai reikalavimai. Šiuo požiūriu vienintelis Belgijos Karalystės pateiktas argumentas buvo susijęs su tuo, kad tai yra klaidų ištaisymo aktas. Tačiau iš Komisijos paaiškinimų matyti, kad šis aktas buvo priimtas laikantis tokios pat procedūros kaip ir 2003 m. vasario 17 d. sprendimo pirminė versija(33). Šį teiginį patvirtina tai, kad 2003 m. balandžio 23 d. Komisijos laiškas ir 2003 m. vasario 17 d. sprendimo ištaisyta versija yra pažymėti tokiais pat oficialiais autentifikavimo antspaudais kaip ir pirminė jo versija. Galiausiai matyti, kad ši valstybė narė daugiau nepareiškė prieštaravimo dėl procedūros, pagal kurią buvo priimtas šis klaidų ištaisymo aktas, teisėtumo nei triplike, nei vykstant žodiniam procesui.

129. Todėl manau, kad Belgijos Karalystės papildomame pareiškime pateiktas antrasis naujas ieškinio pagrindas yra nepriimtinas, nes jis nebuvo nurodytas pagrindžiant prašymą, arba, alternatyviai, turi būti atmestas.

130. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Belgijos Karalystė kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu iš dalies panaikinti Komisijos sprendimą, t. y. tiek, kiek juo nebeleidžiama net ir laikinai pratęsti koordinavimo centrų, kurie 2000 m. gruodžio 31 d. naudojosi nagrinėjama sistema ir kurių leidimo galiojimas baigiasi iki 2010 m. gruodžio 31 d., leidimo.

131. Komisija prašo atmesti šį prašymą ir priteisti iš Belgijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas, įskaitant ir patirtas taikant procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

b) Byla Forum 187 prieš Komisiją (C-217/03)

132. Pareiškimu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. balandžio 30 d., Forum 187 prašė visiškai arba iš dalies panaikinti 2003 m. vasario 17 d. sprendimą.

133. Šiuo prašymu Forum 187 pirmiausia prašo panaikinti visą sprendimą, t. y. tiek, kiek jo 1 straipsniu pripažįstama, kad koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba. Nepatenkinus pirmojo reikalavimo, ji taip pat prašo iš dalies panaikinti Komisijos sprendimą tiek, kiek jame nenumatytos tinkamos pereinamojo pobūdžio priemonės.

134. Pirminiame pareiškime Forum 187 teigė, kad Komisija nepatvirtino tokių pereinamojo pobūdžio priemonių, pirma, koordinavimo centrams, kurių leidimas buvo pratęstas laikotarpiui nuo 2000 m. gruodžio 31 d. iki 2003 m. vasario 17 d., ir, antra, tiems koordinavimo centrams, kurių leidimo galiojimas turėjo baigtis 2003 m., po vasario 17 d., ir 2004 metais. Tačiau ištaisius 2003 m. vasario 17 d. sprendimo 2 straipsnio turinį, Forum 187 atsiėmė savo prašymą dėl centrų, kurių leidimas buvo pratęstas laikotarpiui nuo 2000 m. gruodžio 31 d. iki 2003 m. vasario 17 dienos(34).

135. Galiausiai Forum 187 prašo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas bylose C-217/03 ir T-276/02(35).

136. Po 2003 m. vasario 17 d. sprendimo klaidų ištaisymo Forum 187 2003 m. gegužės 16 d. pateikė Teisingumo Teismui papildomą pareiškimą, kuriame nurodė, kad dėl šio sprendimo 2 straipsnio tekste Komisijos padarytos klaidos ji pateikė argumentų, kurie nebėra aktualūs. Ji paprašė, kad ši institucija padengtų dėl to patirtas išlaidas, nesvarbu, koks bus ieškinio dėl panaikinimo rezultatas.

137. Komisija prašo Teisingumo Teismo atmesti Forum 187 pareikštą ieškinį kaip akivaizdžiai nepriimtiną, arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, kaip nepagrįstą. Ji taip pat prašo priteisti iš Forum 187 bylinėjimosi išlaidas.

138. Pradėsiu nuo Komisijos pareikšto prieštaravimo dėl Forum 187 ieškinio priimtinumo analizės.

2. Forum 187 ieškinio priimtinumas

a) Šalių argumentai

139. Komisija tvirtina, kad Forum 187 neturi teisės skųsti ne jai skirto 2003 m. vasario 17 d. sprendimo, nes šis sprendimas nėra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs.

140. Ji primena, kad tokia asociacija, kokia yra Forum 187, yra įsteigta siekiant ginti tam tikros asmenų kategorijos kolektyvinius interesus ir kad aktas, darantis poveikį bendriesiems šios kategorijos asmenų interesams, nėra konkrečiai su ja susijęs. Forum 187 ieškinys galėtų būti priimtas, tik jei ši asociacija įrodytų, kad 2003 m. vasario 17 d. sprendimu buvo paveikti jos pačios interesai arba kad ji veikia kai kurių savo narių, kurie patys turi teisę pareikšti ieškinį, vardu.

141. Dėl pirmojo aspekto Komisija teigia, kad Forum 187 negali tvirtinti, jog 2003 m. vasario 17 d. sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs dėl to, kokį vaidmenį ji vaidino Belgijos valdžios institucijose ir dėl to, kad ji dalyvavo administracinėje procedūroje, po kurios buvo priimtas minėtas sprendimas.

142. Ji pažymi, jog, atsižvelgiant į sprendimą Arbeitsgemeinschaft Deutscher Luftfahrt-Unternehmen ir Hapag-Lloyd prieš Komisiją(36), vien to, kad per šią procedūą Forum 187 pateikė pastabas savo narių vardu, nepakanka, kad ji įgytų reikiamą teisę pareikšti ieškinį. Ji teigia niekada nepripažinusi, kad Forum 187 turi teisę derėtis savo narių vardu, ir kad ši asociacija neturi jokio oficialaus ar kone oficialaus statuso tarp Belgijos valdžios institucijų. Taigi Forum 187 statusas skiriasi nuo asociacijos, nagrinėtos byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją(37), statuso, kuri tekstilės pramonės sektoriuje užėmė ypatingą padėtį. Forum 187 vaidmuo nepanašus ir į Landbouwschap vaidmenį, kurios ieškinys sprendime Van der Kooy ir kt. prieš Komisiją(38) buvo pripažintas priimtinu ir kuri derėjosi su Nyderlandų vyriausybe dėl preferencinio dujų tarifo, kuris buvo pripažintas su Sutartimi nesuderinama valstybės pagalba.

143. Be to, Komisija teigia, kad Forum 187 negali tvirtinti, jog 2003 m. vasario 17 d. sprendimas kelia grėsmę jos egzistavimo pagrindui, nes šiuo sprendimu visiškai nereikalaujama, kad koordinavimo centrai nutrauktų Belgijoje savo veiklą.

144. Dėl antrojo aspekto Komisija teigia, kad jos sprendimas yra skirtas pagalbos sistemai, kuri taikoma tam tikrai įmonių kategorijai, o ne individualių priemonių visumai, suteikiančiai pagalbą vienai ar kelioms įvardytoms įmonėms. Taigi tai yra bendrojo taikymo priemonė, kuri taikoma objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių pasekmių abstrakčiai apibrėžtų asmenų kategorijai. Komisijos teigimu, šis sprendimas taikytinas ne uždarai asmenų, kurių skaičius ir tapatybė yra žinomi arba juos galima nustatyti, grupei, o visoms esamoms, buvusioms ir būsimoms įmonėms, kurios galėtų pasinaudoti koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka.

145. Komisija pažymi, kad Forum 187 nenurodo jokios savybės, kuri leistų manyti, jog šis sprendimas yra susijęs su kai kuriais jos nariais „dėl tam tikrų jų ypatingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios išskiria juos iš kitų asmenų ir todėl juos individualizuoja taip pat kaip ir asmenį, kuriam jis yra skirtas“, pagal formulę, įtvirtintą sprendime Plaumann prieš Komisiją(39). Komisijos sprendimas yra susijęs su kiekviena šiuo metu koordinavimo centrą valdančia ar ketinančia jį įsteigti ateityje įmone tik dėl ypatingos objektyvios jos savybės, kaip esamo ar potencialaus ginčijamos apmokestinimo tvarkos naudotojo, taigi 2003 m. vasario 17 d. sprendimas nėra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs.

146. Be to, nė vienam Forum 187 nariui nei Belgijos valdžios institucijos, nustatydamos šią tvarką, nei Komisija, nagrinėdama ją, neskyrė ypatingo dėmesio. Komisija pažymi, kad Forum 187 narių padėtis yra kitokia nei individualios pagalbos, suteiktos pagal sektoriaus sistemą, gavėjų ir kad jie privalo ją grąžinti, kaip buvo nuspręsta bylose, kuriose buvo priimti sprendimai CETM prieš Komisiją(40), Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją(41) bei Italija prieš Komisiją(42). Nagrinėjamoje byloje nė vienas Forum 187 narys neturėjo faktinės ir nustatytos teisės, kurią būtų paveikęs 2003 m. vasario 17 d. sprendimas. Šiuo aspektu Komisija pažymi, kad pereinamojo pobūdžio priemonės leido visiems koordinavimo centrams naudotis savo galiojančiu leidimu iki jo galiojimo pabaigos, išskyrus tuos, kurių leidimas galiojo ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 dienos.

147. Būtent koordinavimo centrų, kurių leidimo galiojimas turėjo baigtis netrukus po 2003 m. vasario 17 d. sprendimo, padėtis nebuvo kitokia nei kitų Forum 187 narių, kad būtų galima juos individualizuoti taip pat kaip ir asmenį, kuriam yra skirtas sprendimas. Kai apmokestinimo tvarkoje nustatyta lengvata yra ribotos trukmės, neišvengiama, kad visi leidimai nesibaigs tuo pačiu metu. Data, kai baigiasi šis leidimas, yra objektyvus veiksnys, kuris parodo, kad bendra priemonė padaro poveikį šiems centrams, tačiau toks poveikis gali būti skirtingas. Be to, Komisija pabrėžia, kad šie centrai neįgijo teisės pratęstisavo leidimą. Klausimas, ar jie galėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl savo leidimo pratęsimo, yra vienas esminių klausimų.

148. Galiausiai iš Forum 187 narių nėra atimta teisė kreiptis į teismą, nes jie galėtų ginčyti Belgijos teismuose bet kokią nacionalinių valdžios institucijų priimtą priemonę, kuri daro poveikį jų padėčiai apmokestinimo požiūriu. Jie galėtų ginčyti 2003 m. vasario 17 d. sprendimo teisėtumą pagal šią procedūrą.

149. Forum 187 ginčija šį Komisijos pareikštą prieštaravimą dėl priimtinumo ir teigia, kad jos ieškinys turi būti pripažintas priimtinu dėl dviejų motyvų. Pirma, Komisijos sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su kai kuriais jos nariais. Tai trisdešimt centrų, kurių leidimai pratęsti 2001 m. ir 2002 m. ir kurie galės naudotis ginčijama apmokestinimo tvarka iki 2010 m. gruodžio 31 d., ir aštuoni centrai, kurių prašymai pratęsti leidimus Komisijos sprendimo priėmimo dieną buvo nagrinėjami ir kurie pagal šį sprendimą nebegali jais naudotis(43).

150. Antra, Forum 187 teigia, jog Komisijos sprendimas su ja susijęs dėl to, kad ji yra Belgijos valdžios institucijų pripažinta koordinavimo centrams atstovaujanti institucija, turinti kone oficialų statusą, kaip tai įrodo prie jos atsiliepimo į prieštaravimą dėl priimtinumo pridėti dokumentai. Ji pažymi, kad glaudžiai bendradarbiavo su šiomis valdžios institucijomis, kai Komisija ir elgesio kodekso grupė tyrė koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką, ir kad Belgijos vyriausybė nuolat prašė jos informuoti savo narius apie padėties pokyčius. Taigi, atsižvelgiant į minėtame sprendime Van der Kooy ir kt. prieš Komisiją Teisingumo Teismo nustatytus principus, Komisijos sprendimas buvo konkrečiai susijęs su Forum 187.

151. Forum 187 taip pat teigia, jog Komisijos sprendimas yra konkrečiai susijęs su ja dėl to, kad jis daro poveikį jos egzistavimo pagrindui. Jei nebūtų jokios pakeičiančios apmokestinimo tvarkos, daugeliui koordinavimo centrų kiltų klausimas, ar pasilikti Belgijoje.

152. Galiausiai Forum 187 pažymi, kad ji buvo svarbi vykstant Komisijos administracinei procedūrai ir kad ši tiesiogiai pranešė jai apie savo sprendimą.

b) Vertinimas

153. Kaip buvo pažymėta per diskusijas ir kaip matyti iš teismų praktikos, tokia asociacija, kokia yra Forum 187, kuri yra įpareigota ginti įmonių kolektyvinius interesus, iš esmės turi teisę pareikšti ieškinį dėl galutinio Komisijos sprendimo valstybės pagalbos srityje panaikinimo tik dviem atvejais. Jos ieškinys yra priimtinas, jei, pirma, jos atstovaujamos įmonės arba kai kurios iš jų pačios turi teisę pareikšti individualų ieškinį(44). Tuomet laikoma, kad asociacija veikia vietoj savo narių. Antra, jos ieškinys taip pat yra priimtinas, jei ji gali įrodyti, kad pati yra suinteresuota pareikšti ieškinį. Teismų praktika patvirtina, kad taip galėtų būti tuo atveju, jei, pavyzdžiui, aktas, kurį prašoma panaikinti, turėjo įtakos asociacijos, kaip derybininkės, pozicijai(45).

154. Šis kolektyvinius interesus ginančios asociacijos ieškinio priimtinumo Bendrijos teisme apibrėžimas kyla iš EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos, kuri, priminsiu, nustato kiekvieno fizinio arba juridinio asmens ieškiniui dėl sprendimo, kuris nėra jam skirtas, panaikinimo dvigubą sąlygą – kad šis sprendimas būtų tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs. Jei nagrinėjamas aktas šių sąlygų neatitinka, fizinio arba juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl jo panaikinimo yra nepriimtinas. Be to, abi reikalaujamos sąlygos yra susijusios su viešąja tvarka, todėl Bendrijos teismas turi iškelti šį priimtinumo klausimą savo iniciatyva(46).

155. Taigi kolektyvinius interesus ginančios asociacijos ieškinys dėl sprendimo, kuris nėra jai skirtas, panaikinimo gali būti priimtas, tik jei šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su ja arba jos nariais. Atsižvelgiant į nusistovėjusią teismų praktiką darytina išvada, kad asociacijos ieškinys dėl tokio akto, pareikštas ginant jos atstovaujamų įmonių bendrus ir kolektyvinius interesus, yra nepriimtinas(47). Taip siekiama išvengti, kad, sukurdami tokią asociaciją, asmenys negalėtų apeiti EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos reikalavimų(48).

156. Būtent atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia vertinti Forum 187 pareikšto ieškinio dėl Komisijos sprendimo panaikinimo priimtinumą. Todėl pradėsiu nuo analizės, ar šis ieškinys yra priimtinas dėl to, kad šiuo sprendimu buvo padarytas poveikis pačios asociacijos interesams.

i) Dėl Forum 187 ieškinio priimtinumo tiek, kiek sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs

157. Forum 187 teigia, kad Komisijos sprendimas yra konkrečiai susijęs su ja, nes, pirma, šis sprendimas turėjo įtakos jos, kaip derybininkės, pozicijai ir, antra, jis sukėlė grėsmę pačiam jos egzistavimui. Manau, kad negalima pritarti nė vienam iš Forum 187 argumentų.

158. Visų pirma aptariant jos, kaip derybininkės, pozicijai padarytą įtaką reikia priminti, kad šį kriterijų Teisingumo Teismas išnagrinėjo minėtame sprendime Van der Kooy ir kt. prieš Komisiją, kurio faktinės aplinkybės yra ypatingos.

159. Byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Komisija sprendimu, kuriuo šiltnamių augintojų lengvatinis dujų tarifas buvo pripažintas su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, padarė poveikį Nyderlandų viešosios teisės organizacijos Landbouwschap, įgaliotos ginti žemės ūkio subjektų interesus, derybinei pozicijai ne tik todėl, kad ši organizacija aktyviai dalyvavo Komisijos pradėtame formalaus tyrimo procese, bet ir todėl, kad ji derėjosi dėl šių tarifų su tiekėju, taip pat buvo viena iš šiuos tarifus nustatantį susitarimą pasirašiusių šalių ir, Komisijai priėmus sprendimą, buvo įpareigota pradėti naujas derybas ir sudaryti naują susitarimą. Taigi tam tikra prasme Landbouwschap buvo nagrinėjamos nacionalinės sistemos bendraautorė.

160. Byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas CIRFS ir kt. prieš Komisiją, esant kitokioms faktinėms aplinkybėms, Teisingumo Teismas taip pat pripažino, jog asociacijos ieškinys buvo priimtinas dėl to, kad buvo padarytas poveikis jos, kaip derybininkės, pozicijai. Šioje byloje Teisingumo Teismui ieškinį pareiškė CIRFS, pagrindinius tarptautinius sintetinio pluošto gamintojus jungianti asociacija, ginčydama sprendimą, kuriuo Komisija nusprendė, kad apie valstybės narės suteiktą pagalbą neturėjo būti iš anksto pranešta, nes šiai pagalbai nebuvo taikoma valstybių narių įvesta „tvarka“ teikiant pagalbą sintetinio pluošto Bendrijos sektoriuje, nustatyta šios institucijos pranešime.

161. Teisingumo Teismas konstatavo, kad CIRFS kaip derybininkės pozicijai buvo padarytas poveikis, nes ši asociacija, atstovaudama pagrindinių tarptautinių sintetinio pluošto gamintojų interesams, atliko tam tikrus veiksmus šios veiklos rūšies sektoriaus restruktūrizavimo politikos srityje ir pirmiausia buvo Komisijos partnerė nustatant valstybės pagalbos teikimo šiame sektoriuje tvarką, ją pratęsiant ir pritaikant. Taigi CIRFS kartu su Komisija aktyviai dalyvavo rengiant pagalbos teikimui atitinkamame sektoriuje taikomą tvarką.

162. Kaip Teisingumo Teismas neseniai konstatavo sprendime Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum(49), dalyvavimas formalaus tyrimo procese ginant asociacijos atstovaujamų subjektų kolektyvinius interesus neįrodo, kad nagrinėjamas sprendimas padarė poveikį asociacijai dėl jos pačios interesų(50). Kad tokios asociacijos, kaip derybininkės, pozicijai buvo padarytas poveikis, gali būti laikoma, tik jei ji aktyviai dalyvavo priimant nagrinėjamą nacionalinę priemonę, kaip nustatyta minėtame sprendime Van der Kooy ir kt. prieš Komisiją, arba priimant jai taikomą teisinę tvarką, kaip CIRFS dalyvavo priimant tvarką, taikomą atitinkamame veiklos sektoriuje teikiamai pagalbai.

163. Tačiau Forum 187 pateikti duomenys neįrodo, kad jos dalyvavimas buvo tokio lygio. Žinoma, šie duomenys įrodo, jog ji palaikė ryšius su Belgijos valdžios institucijomis, kad būtų tinkamai taikoma nagrinėjama apmokestinimo tvarka. Tačiau iš jų nematyti, kad ji būtų dalyvavusi nustatant ginčijamoje tvarkoje numatytų įvairių priemonių, kurias Komisija pripažino valstybės pagalba, turinį. Ji nesiderėjo ir nepasirašė susitarimo, nustatančio koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką. Ji nebuvo įpareigota pradėti naujas derybas ir sudaryti naują susitarimą dėl šių nuostatų, kad įgyvendintų ginčijamą sprendimą(51). Todėl nemanau, kad 2003 m. vasario 17 d. sprendimas galėjo turėti įtakos „jos, kaip derybininkės, pozicijai“.

164. Dėl argumento, kad Komisijos sprendimas sukėlė grėsmę pačiam Forum 187 egzistavimui, jei jis būtų pagrįstas, būtų galima pripažinti, jog šios asociacijos ieškinys yra priimtinas, nes taip būtų padarytas poveikis jos pačios interesams. Tačiau, mano nuomone, nagrinėjamoje byloje šis argumentas yra nepagrįstas dėl šių priežasčių.

165. Forum 187 teigia, kad, jei nebus pakeičiančios tvarkos, Komisijos sprendimo poveikis bus toks, jog koordinavimo centrai bus priversti nutraukti savo veiklą Belgijoje. Tačiau, kaip pažymi Komisija, 2003 m. vasario 17 d. sprendimas nedraudžia šiems centrams Belgijoje vykdyti veiklos ir nenustato jos apribojimų. Jis yra taikomas apmokestinimo tvarkai, kuri taikoma šiems centrams, ir nedraudžia Belgijos Karalystei nustatyti pakeičiančios apmokestinimo tvarkos. Be to, Forum 187 antrajame ieškinio pagrinde dėl EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimo teigia, kad nagrinėjamoje tvarkoje numatytos ir valstybės pagalba Komisijos pripažintos įvairios mokesčių priemonės nesuteikia šiems centrams ekonominio pranašumo. Esant šioms sąlygoms sunku pripažinti, kad dėl šios apmokestinimo tvarkos panaikinimo visi koordinavimo centrai ar didelė jų dalis nutrauktų savo veiklą šioje valstybėje narėje.

166. Todėl manau, jog 2003 m. vasario 17 d. sprendimas nėra konkrečiai susijęs su Forum 187, kad tai turėtų įtakos jos pačios interesams.

167. Dabar reikia išnagrinėti, ar Forum 187 ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas todėl, kad kai kurie jos nariai turi teisę patys pareikšti tokį ieškinį Bendrijos teismui.

ii) Dėl Forum 187 ieškinio priimtinumo tiek, kiek ji pakeičia kai kuriuos savo narius

168. Forum 187 teigia, kad jos ieškinys turi būti pripažintas priimtinu, nes ji atstovauja dviem koordinavimo centrų grupėms, o Komisijos sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su jomis susijęs. Pirma, tai trisdešimt centrų, kurių leidimas buvo pratęstas 2001 m. arba 2002 m. ir kurių atžvilgiu šis sprendimas apriboja ginčijamos apmokestinimo tvarkos taikymą iki 2010 m. gruodžio 31 d., ir, antra, aštuoni centrai, kurių prašymai pratęsti leidimą buvo nagrinėjami sprendimo priėmimo metu ir kuriems dėl šio sprendimo leidimas nebegalėjo būti pratęstas.

169. Kaip Teisingumo Teismas aiškiai patvirtino sprendime Codorniu prieš Tarybą(52), tai, kad Bendrijos aktas yra bendrojo taikymo, nepaneigia to, jog su kai kuriais ūkio subjektais jis gali būti tiesiogiai ir konkrečiai susijęs ir būti sprendimas jų atžvilgiu. Nagrinėjamoje byloje tai, kad Komisijos sprendimas ūkio subjektams yra bendrojo taikymo priemonė tiek, kiek koordinavimo centrams, t. y. bendrai ir abstrakčiai apibrėžiamai ūkio subjektų kategorijai, taikomą apmokestinimo tvarką jis pripažįsta nesuderinama su Bendrijos teise, nepaneigia to, jog su kai kuriais iš šių centrų jis gali būti tiesiogiai ir konkrečiai susijęs dėl jiems būdingų ypatingų savybių.

170. Komisija neginčija EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje reikalaujamos pirmosios sąlygos, pagal kurią 2003 m. vasario 17 d. sprendimas turi būti tiesiogiai susijęs su Forum 187 atstovaujamoms dviem grupėms priklausančiais centrais. Aš taip pat manau, kad ši sąlyga yra įvykdyta. Iš teismų praktikos matyti, kad skundžiamas aktas yra tiesiogiai susijęs su fiziniais ar juridiniais asmenimis tada, kai šis aktas nesuteikia už jo įgyvendinimą atsakingai institucijai jokios diskrecijos ir, pagal įprastą formuluotę, jo „įgyvendinimas yra automatiškas bei kyla tik iš Bendrijos teisės, netaikant kitų tarpinių taisyklių“(53).

171. Taip yra ir nagrinėjamu atveju, nes Komisijos sprendimas, koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką pripažinęs nesuderinama su bendrąja rinka, uždraudė Belgijos Karalystei toliau ją taikyti centrams, kurių leidimo galiojimas baigiasi nuo 2003 m. vasario 17 d., ir nustatė, kad iki šios dienos pratęsti leidimai negali galioti ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 dienos. Taigi Belgijos valdžios institucijos neturi jokios diskrecijos šioms nuostatoms įgyvendinti.

172. Tačiau nagrinėjamoje byloje diskutuojama dėl to, ar Komisijos sprendimas turi būti laikomas konkrečiai susijusiu su centrais, priklausančiais Forum 187 nurodytoms dviem grupėms. Taigi reikia nustatyti, ar, vadovaujantis minėtame sprendime Plaumann prieš Komisiją Teisingumo Teismo nustatytais ir nusistovėjusioje teismų praktikoje(54) patvirtintais kriterijais, 2003 m. vasario 17 d. sprendimas daro šioms dviem grupėms poveikį dėl tam tikrų jų ypatingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios išskiria jas iš kitų asmenų ir todėl jas individualizuoja „taip pat kaip ir asmenį, kuriam jis yra skirtas“.

173. Kaip primena Komisija, akto bendrojo taikymo kai kuriems ūkio subjektams nepaneigia vien tai, kad jiems daroma įtaka yra didesnė ar kitokia nei kitiems subjektams. Iš tiesų bendroji nuostata yra tokio pobūdžio, kad vienodas jos taikymas atitinkamus asmenis gali paveikti skirtingai, atsižvelgiant į jų situacijos ypatybes. Ypatingoje valstybės pagalbos srityje iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog iš principo įmonė negali ginčyti Komisijos sprendimo, kuriuo uždraudžiama sektoriaus pagalbos sistema, jei šis sprendimas yra susijęs su ja tik dėl to, kad ji priklauso aptariamam sektoriui ir yra potenciali šios pagalbos gavėja(55).

174. Tačiau iš teismų praktikos taip pat matyti, kad jei ginčijamas teisės aktas paveikia grupę asmenų, kurie buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima nustatyti priimant šį aktą dėl šios grupės nariams būdingų kriterijų, šis aktas gali būti laikomas konkrečiai susijusiu su šiais asmenimis tiek, kiek jie sudaro apibrėžtą ūkio subjektų grupę(56).

175. Tokių asmenų ieškiniai taip pat buvo pripažinti priimtinais, kai skundžiamas aktas pakeisdavo ieškovo teises atgaline data. Teisingumo Teismas taip nusprendė minėtame sprendime Toepfer ir Getreide-Import prieš Komisiją, kuriame pirmą kartą pripažino, kad valstybei narei skirtas sprendimas galėjo būti konkrečiai susijęs su asmeniu(57). Tokį požiūrį jis patvirtino ir sprendime Bock prieš Komisiją(58), taip pat sprendimuose Agrikola commerciale olio ir kt. prieš Komisiją bei Savma prieš Komisiją(59).

176. Sprendime CAM prieš Komisiją(60) Teisingumo Teismas taip pat pripažino, kad ieškovė turėjo teisę pareikšti ieškinį, nes skundžiama priemonė yra susijusi su situacija, buvusia jos priėmimo metu, ir neleidžia naudotis įgytomis teisėmis būsimuose sandoriuose(61).

177. Darytina išvada, kad kai Bendrijos teisės aktas panaikina asmenų anksčiau įgytas teises, šie asmenys turi teisę ginčyti šio teisės akto teisėtumą Bendrijos teisme.

178. Atsižvelgdamas į šią teismų praktiką, manau, kad turi būti pripažinta, jog Komisijos sprendimas yra konkrečiai susijęs su koordinavimo centrais, kurių leidimas buvo pratęstas 2001 m. ir 2002 metais.

179. Iš tiesų pagal nagrinėjamą apmokestinimo tvarką šių centrų leidimo pratęsimas 2001 m. ir 2002 m. suteikė jiems teisę naudotis šia tvarka dešimt metų, o Komisijos sprendimu šis terminas buvo apribotas iki 2010 m. gruodžio 31 dienos. Taigi šių centrų teisės, kurias jie įgijo pagal Belgijos apmokestinimo tvarką ir ankstesnius Komisijos sprendimus, pagal kuriuos ši tvarka neprieštaravo Bendrijos teisei valstybės pagalbos srityje, 2003 m. vasario 17 d. sprendimu buvo sumažintos.

180. Be to, tokioje padėtyje esančių centrų skaičius galėjo būti žinomas šio sprendimo priėmimo metu ir jis negali padidėti. Taigi jie sudaro apibrėžtą grupę, arba, pagal teismų praktiką, uždarą ūkio subjektų grupę, kuriai Komisijos sprendimas padarė ypatingą poveikį.

181. Galiausiai, mano nuomone, šių centrų teisę pareikšti ieškinį taip pat galima kildinti iš minėtų sprendimų Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją bei Italija prieš Komisiją. Šiuose sprendimuose buvo konstatuota, kad turi būti laikoma, jog Komisijos sprendimas, pripažįstantis šią pagalbos sistemą nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodantis iš kiekvieno gavėjo išieškoti pagal šią sistemą suteiktas sumas, yra konkrečiai susijęs su įmone, kuriai pagalba buvo suteikta pagal sektoriaus sistemą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis sprendimas buvo susijęs su įmone ne tik todėl, kad ji buvo nagrinėjamo veiklos sektoriaus įmonė, potencialiai galinti pasinaudoti ginčijama pagalbos sistema, bet ir todėl, kad ji faktiškai gavo pagal šią sistemą suteiktą individualią pagalbą(62).

182. Manau, kad ši teismų praktika taikytina ir nagrinėjamai bylai. Kaip ir ieškovių bylose, kuriose buvo priimti minėti sprendimai, atveju, Komisijos sprendimas yra susijęs su koordinavimo centrais, kurių leidimų, pratęstų 2001 m. ir 2002 m., trukmė buvo apribota iki 2010 m. gruodžio 31 d., ne tik todėl, kad jie potencialiai gali pasinaudoti ginčijama apmokestinimo tvarka, bet ir todėl, kad faktiškai jie pasinaudojo šia tvarka, kai buvo pratęstas individualus jų leidimas.

183. Dėl visų šių argumentų manau, kad Forum 187 ieškinys yra priimtinas, nes ji atstovauja trisdešimčiai centrų, kurių teisės pasinaudoti ginčijama tvarka laiko atžvilgiu buvo apribotos iki 2010 m. gruodžio 31 dienos.

184. To pakanka, jog būtų galima pateisinti Forum 187 ieškinio dėl 2003 m. vasario 17 d. sprendimo tiek, kiek juo pripažįstama, kad koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, panaikinimo priimtinumą.

185. Tačiau Forum 187 taip pat prašo iš dalies panaikinti 2003 m. vasario 17 d. sprendimą tiek, kiek jame nenumatytos pereinamojo pobūdžio priemonės centrams, kurių leidimo galiojimas baigėsi 2003 m., po vasario 17 d., ir 2004 metais. Tačiau iš Forum 187 atstovaujamų dviejų koordinavimo centrų grupių, kurios, jos nuomone, galėtų pačios tiesiogiai pareikšti ieškinį Bendrijos teismui, tik aštuoni centrai, kurių prašymai pratęsti leidimą buvo nagrinėjami tuo metu, kai buvo priimtas 2003 m. vasario 17 d. sprendimas, yra suinteresuoti pateikti tokį prašymą.

186. Iš tiesų šio sprendimo panaikinimas iš dalies tiek, kiek jame nenumatytos pereinamojo pobūdžio priemonės koordinavimo centrams, kurių leidimo galiojimas baigėsi 2003 m., po vasario 17 d. ir 2004 m., nesuteiktų jokios naudos centrams, kurių leidimas buvo pratęstas 2001 m. arba 2002 metais. Ieškinys dėl panaikinimo, pareikštas fizinio ar juridinio asmens, yra priimtinas tik tuo atveju, kai šis ieškovas yra suinteresuotas skundžiamo akto panaikinimu, ir toks suinteresuotumas reiškia, kad tam tikrais atvejais dėl ieškinio baigties atsiras nauda jį pareiškusiai šaliai(63). Be kita ko, intereso pareikšti ieškinį nebuvimas yra pagrindas nepriimti ieškinio dėl viešosios tvarkos sumetimų(64).

187. Taigi šio alternatyvaus Forum 187 reikalavimo priimtinumas priklauso nuo sąlygos, ar šie aštuoni centrai taip pat galėtų pareikšti ieškinį. Aplinkybė, kad šį reikalavimą iš dalies panaikinti Komisijos sprendimą apima Belgijos Karalystės reikalavimas, kurio priimtinumas nebuvo ginčijamas ir negalėtų būti ginčijamas(65), neatleidžia nuo jo nagrinėjimo jei prireikus Forum 187 pagrindinis reikalavimas būtų atmestas ir reikėtų priimti sprendimą dėl jos alternatyvaus reikalavimo.

188. Jei taip atsitiktų, taip pat manau, kad Forum 187 ieškinys yra priimtinas, nes koordinavimo centrai, kurių prašymas dėl pratęsimo buvo nagrinėjamas tuo metu, kai buvo pranešta apie Komisijos sprendimą, turi teisę pareikšti Bendrijos teismui ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo.

189. Asmenų grupės narių, kurie buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima nustatyti priimant skundžiamą aktą dėl šios grupės nariams būdingų kriterijų, pareikštas ieškinys buvo pripažintas priimtinu, nes Bendrijos teisės aktas, kuriuo remiantis buvo priimtas šis aktas, aiškiai nustatė jį priėmusiai institucijai pareigą atsižvelgti į ypatingą ieškovų padėtį(66).

190. Mano nuomone, šią teismų praktiką galima pritaikyti koordinavimo centrams, kurių prašymai dėl jų leidimo pratęsimo buvo nagrinėjami tuo metu, kai buvo priimtas 2003 m. vasario 17 d. sprendimas.

191. Pirma, šie centrai yra uždaros grupės, kaip apibrėžta teismų praktikoje, dalis, kurios nariams Komisijos sprendimas padarė ypatingą poveikį. Priminsiu, kad šis sprendimas numato, jog 2000 m. gruodžio 31 d. leidimą turėję centrai, kurių individualus leidimas galioja 2003 m. vasario 17 d., gali juo naudotis iki galiojimo termino pabaigos, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 dienos. Jame taip pat nustatyta, kad leidimai, kurių galiojimas baigiasi iki 2010 m. gruodžio 31 d., negali būti pratęsti, net ir laikinai. Taigi centrai, 2000 m. gruodžio 31 d. turėję leidimą, kurių dešimties metų terminas turėjo baigtis tarp 2003 m. vasario 17 d. ir 2010 m. gruodžio 31 d., sudarė grupę, kurią buvo nesunku nustatyti Komisijos sprendimo priėmimo metu ir kuri negalėjo padidėti jį priėmus.

192. Be to, šiems centrams buvo padarytas ypatingas poveikis, palyginti su kitais koordinavimo centrais ir bendrovėmis, kurios galėtų įsteigti tokius centrus. Jų padėtis yra ypatinga dėl to, kad jie turi dešimties metų trukmės leidimą, kuris baigiasi laikotarpiui nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., kad pagal Belgijos teisės aktus, kurie buvo nagrinėjami 1984 m. ir 1987 m. Komisijos priimtuose sprendimuose, jis buvo pratęstinas ir kad pagal Komisijos sprendimą jis nebegali būti pratęstas.

193. Antra, kaip matyti iš minėto sprendimo Sofrimportprieš Komisiją(67) ir kaip Teisingumo Teismas patvirtino minėtame sprendime Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją(68), esminis veiksnys vertinant, ar su asmenimis, kuriems bendrojo taikymo aktas padarė ypatingą poveikį, šis aktas yra konkrečiai susijęs, yra Bendrijos teisės jiems suteikiama apsauga. Forum 187 nurodo teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir teigia, jog atitinkami koordinavimo centrai turėjo tokį lūkestį, kad jų leidimas bus pratęstas.

194. Neatrodo abejotina, jog toks bendrasis principas, kaip antai teisėtų lūkesčių apsaugos principas, galėtų suteikti tokią apsaugą, kad ieškovai būtų išskirti iš kitų asmenų, kaip tai gali padaryti tiesioginė Bendrijos teisės akto nuostata, kuria remiantis buvo priimtos skundžiamos priemonės ir kuri įpareigoja aptariamą teisės aktą priėmusią instituciją atsižvelgti į ypatingą jų padėtį, kaip Teisingumo Teismas konstatavo minėtuose sprendimuose Piraiki-Patraiki ir kt. prieš Komisiją ir Sofrimport prieš Komisiją. Bendrojo principo garantuojama apsauga gali būti veiksnys, išskiriantis ieškovą iš kitų asmenų ir leidžiantis tiesiogiai pareikšti ieškinį dėl panaikinimo Bendrijos teismui(69).

195. Žinoma, kaip pažymi Komisija, klausimas, ar koordinavimo centrai galėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jų leidimas bus pratęstas, yra susijęs su ginču dėl esmės. Tačiau ieškinio priimtinumo analizės etape manau, kad pakanka konstatuoti, jog nuo 2003 m. vasario 17 d. sprendimo šimtas septynioliktos iki šimtas dvidešimtos konstatuojamosios dalies Komisija išanalizavo, kokių teisėtų lūkesčių galėjo turėti koordinavimo centrai, pranešimo apie šį sprendimą metu turėję galiojantį leidimą. Tai, kad Komisija ėmėsi tokios analizės, puikiai parodo, jog teisėtų lūkesčių apsaugos principas suteikė šiems centrams ypatingą apsaugą, palyginti su visais kitais koordinavimo centrais ir tarptautinių grupių bendrovėmis, kurios galėtų įsteigti tokius centrus.

196. Mano nuomone, to pakanka, kad koordinavimo centrai, kurių leidimo galiojimas baigiasi laikotarpiui nuo 2003 m. vasario 17 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., būtų išskirti iš kitų subjektų, su kuriais buvo susijęs Komisijos sprendimas. Taigi šie centrai sudaro uždarą grupę, pakankamai išskirtą iš kitų šių ūkio subjektų, ir, vadovaudamiesi teisėtų lūkesčių apsaugos principu, naudojasi ypatinga apsauga, kurią jie gali ginti pareikšdami ieškinį Bendrijos teismui.

197. Todėl aš manau, kad reikia pripažinti antrosios koordinavimo centrų grupės, kurią Forum 187 nurodo atstovaujanti šioje byloje, teisę pareikšti ieškinį.

3. Ieškinių esmės analizė

198. Kadangi Forum 187 ieškinys yra platesnis už Belgijos Karalystės ieškinį, nes juo siekiama panaikinti visą 2003 m. vasario 17 d. sprendimą, pradėsiu nuo šio prašymo analizės.

199. Prireikus toliau nagrinėsiu Forum 187 ir Belgijos Karalystės prašymus iš dalies panaikinti Komisijos sprendimą tiek, kiek jame nenumatytos pereinamojo pobūdžio priemonės centrams, kurių leidimas baigia galioti nuo 2003 m. vasario 17 dienos.

a) Forum 187 prašymas panaikinti visą 2003 m. vasario 17 d. sprendimą

200. Šiam prašymui dėl panaikinimo pagrįsti Forum 187 pateikia tris ieškinio pagrindus. Nurodydama pirmąjį ieškinio pagrindą ji tvirtina, kad šis sprendimas neturi teisinio pagrindo ir pažeidžia teisinio saugumo principą, nes prieštarauja ankstesniems sprendimams, priimtiems daugiau kaip prieš penkiolika metų. Antruoju ieškinio pagrindu Forum 187 teigia, kad Komisija, koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką pripažindama valstybės pagalba, pažeidė EB 87 straipsnio 1 dalį. Paskutiniuoju pagrindu Forum 187 tvirtina, kad šis sprendimas buvo nepakankamai motyvuotas, nes nebuvo nurodyti motyvai, dėl kurių Komisija atšaukė savo ankstesnius sprendimus.

i) Ieškinio pagrindas, kad sprendimas neturi teisinio pagrindo ir pažeistas teisinio saugumo principas

– Šalių argumentai

201. Forum 187 teigia, jog teisinio saugumo principas reikalauja, kad Komisija laikytųsi savo sprendimų ir kad sąlygos, kurioms esant ji gali atšaukti neteisėtą sprendimą, yra labai ribotos. Pasak šios asociacijos, savo sprendimui pradėti formalaus tyrimo procesą pagrįsti Komisija nurodė du pagrindus, t. y. Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunktį ir savo bendrąją kompetenciją ištaisyti ankstesnę klaidą. 2003 m. vasario 17 d. sprendime Komisija dar nurodė EB 87 ir 88 straipsnius. Forum 187 teigia, kad šis sprendimas neturi teisinio pagrindo, nes jis negalėjo būti priimtas remiantis nė vienu iš šių pagrindų.

202. Forum 187 nuomone, Reglamentas Nr. 659/1999 negali būti teisiniu pagrindu, nes šio reglamento 1 straipsnio b punkto v papunktyje, kuris apibrėžia „esamos pagalbos“ sąvoką, nustatyta, kad priemonė, kuri nebuvo pagalba, galėtų tapti esama pagalba, jei vystytųsi bendroji rinka. Ši nuostata nebūtų taikoma, jei Komisija norėtų pakeisti savo vertinimą, kad tam tikra priemonė nėra valstybės pagalba.

203. Forum 187 teigia, kad dėl dviejų priežasčių Komisija negalėjo grįsti savo sprendimo ir EB 87, ir 88 straipsniais. Pirma, ji pradėjo formalaus tyrimo procesą remdamasi tik Reglamentu Nr. 659/1999 ir negali sprendimo, kuriuo šis procesas užbaigiamas, priimti remdamasi kitu teisiniu pagrindu. Antra, šie straipsniai nesuteikia Komisijai platesnės kompetencijos, nei numatyta Reglamente Nr. 659/1999, kuris nustato išsamų šios institucijos įgaliojimų sąrašą. Kadangi koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka neįeina į šiame reglamente apibrėžtą „esamos pagalbos“ sąvoką, ji negali teigti, kad 2003 m. vasario 17 d. sprendimą priėmė remdamasi EB 88 straipsnio 1 dalimi.

204. Galiausiai Forum 187 teigia, kad Komisija negali teigti, jog ištaisė klaidingą sprendimą praėjus daugiau kaip penkiolikai metų nuo jo priėmimo. Pagal teismų praktiką teisė ištaisyti klaidą turėtų būti įgyvendinama per protingą terminą. Daugiau nei po penkiolikos metų atšaukusi savo sprendimą, pagal kurį ginčijama apmokestinimo tvarka nėra valstybės pagalba, Komisija pažeidė teisinio saugumo principą pirmiausia dėl to, kad ji turi laikytis savo ankstesnių sprendimų vientisumo. Be to, ji nepateikė jokių paaiškinimų, pateisinančių tokį ilgą delsimą. Galiausiai Komisija negali remtis tuo, kad jos sprendimas neturi atgalinio poveikio. Pasak Forum 187, 2003 m. vasario 17 d. sprendimas būtinai sukelia atgal galiojančias pasekmes dėl investicijų į koordinavimo centrus dydžio.

205. Atsakydama į šiuos argumentus, Komisija teigia turėjusi teisę pakeisti savo vertinimą, kad ginčijama apmokestinimo tvarka nėra valstybės pagalba, laikydamasi teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principų bei atsižvelgdama į įgytas teises. Ši kompetencija išvestina iš jos teisės nuolat kontroliuoti esamą pagalbą, kuri leidžia jai ateityje peržiūrėti sprendimą, kuriuo pagalba pripažįstama suderinama su bendrąja rinka. Dėl procedūros, kurią reikia vykdyti, Komisijos nuomone, yra akivaizdu, kad ginčijama tvarka negalėjo būti laikoma nauja pagalba ir analogijos būdu turėjo būti taikoma procedūra, taikoma esamos pagalbos kontrolei.

– Vertinimas

206. Visų pirma, mano nuomone, reikia pažymėti, kad 2003 m. vasario 17 d. sprendimu Komisija neatšaukia savo ankstesnių sprendimų dėl koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkos. Iš tiesų ji nei šio sprendimo motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje dalyse nenurodo, kad jos 1984 m. ir 1987 m. sprendimai bei 1990 m. atsakymas į Parlamento nario klausimą turi būti panaikinti atgaline data ir kad 2003 m. vasario 17 d. sprendimu siekiama juos pakeisti. Jei taip būtų, be abejo, toks sprendimas prieštarautų teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams.

207. Jei institucija turi teisę atgaline data atšaukti sprendimą, kuris jai atrodo klaidingas, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad jis turi būti atšauktas per protingą terminą ir kad ji turi atsižvelgti į tai, kiek asmenys, kuriems buvo skirtas nagrinėjamas aktas, galėjo pasitikėti jo teisėtumu(70). Akivaizdu, kad šios sąlygos nebūtų patenkintos, jei po 19 metų, taigi kai valstybė narė, kuriai buvo skirti jos ankstesni sprendimai, įgyvendino šią tvarką, Komisija panorėtų atgaline data panaikinti savo vertinimą, kad koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka nėra valstybės pagalba.

208. Iš tiesų iš 2003 m. vasario 17 d. sprendimo turinio ir bylos medžiagos matyti, kad jis buvo priimtas po to, kai Komisija nusprendė atlikti naują koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkos tyrimą, taikydama jam esamos pagalbos kontrolės procedūrą, o tai reiškia, jog galutinis jos sprendimas negali turėti atgalinio poveikio. Iš jo turinio taip pat matyti, kad Komisija manė, jog nuo šiol ši tvarka yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba.

209. Taigi nagrinėjant šį ieškinio pagrindą, reikia nustatyti, ar Komisija turėjo teisę pakeisti vertinimą dėl to, kad ši bendrojo taikymo tvarka, iš esmės nepakeista po ankstesnių jos vertinimų 1984 m., 1987 m. ir 1990 m., yra pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, ir, jei atsakymas būtų teigiamas, ar Komisija galėjo pagrįstai taikyti esamos pagalbos sistemoms taikomą procedūrą.

210. Žinoma, teisinio saugumo principas reikalauja, jog Bendrijos teisė būtų aiški ir kad teisės subjektai galėtų numatyti jos taikymą(71). Juo siekiama užtikrinti iš Bendrijos teisės kylančių situacijų ir teisinių santykių numatomumą(72). Šis principas taikomas ypač griežtai, kai antrinės teisės aktas gali sukelti finansinių pasekmių(73), kaip galėtų būti kalbant apie Komisijos sprendimus valstybės pagalbos srityje. Be to, EB 88 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga pranešti apie šią pagalbą pirmiausia siekiama išvengti galimų abejonių dėl to, ar nacionalinė priemonė yra pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, ar ne.

211. Taigi teisinio saugumo principas ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas, kuris yra subjektyvus pirmojo aspektas, suponuoja, kad valstybė narė, kuri pranešė Komisijai apie planuojamą nustatyti apmokestinimo tvarką, o taip pat šios tvarkos naudotojai gali pasitikėti šios institucijos sprendimu, pripažįstančiu, jog ši tvarka nėra valstybės pagalba.

212. Taip pat aišku, kad Reglamentas Nr. 659/1999, kuris, kaip nustatyta jo antroje konstatuojamojoje dalyje, kodifikuoja EB 88 straipsnyje numatytų Komisijos įgaliojimų vykdymą, tiesiogiai nenumato tokių aplinkybių, su kuriomis susidūrėme nagrinėjamoje byloje. Taigi vienintelė šio reglamento 1 straipsnio b punkto v papunktyje nustatyta sąlyga, apibrėžianti „esamos pagalbos“ sąvoką, kai priemonė, kuri jos patvirtinimo metu nebuvo pagalba, turi būti laikoma esama pagalba, yra šį – jei „tokia ji tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi“.

213. Reglamentas Nr. 659/1999 neapibrėžia „bendrosios rinkos vystymosi“ sąvokos. Tačiau ją galima suprasti kaip su nagrinėjama priemone susijusio sektoriaus ekonominių ir teisinių sąlygų pasikeitimą. Žodžiai „vystymasis“ ir „bendroji rinka“ leidžia manyti, kad rinkoje, kuriai nagrinėjama priemonė padarė poveikį, įvyko pokyčių, dėl kurių šiai priemonei, kuri nebuvo pagalba, nuo šiol taikoma EB 87 straipsnio 1 dalis. Taigi ši sąvoka netaikoma tuomet, kai, kaip šiuo atveju, Komisija pakeičia savo įvertinimą, vien tiktai siekdama griežčiau taikyti Sutarties taisykles valstybės pagalbos srityje.

214. Tačiau kitaip nei Forum 187, aš nemanau, kad teisinio saugumo principas ir Reglamento Nr. 659/1999 tekstas neleidžia Komisijai pakeisti savo vertinimo, ar bendrojo taikymo apmokestinimo tvarka yra pagalba, jei ji mano, kad būtent tokią išvadą reikia padaryti tinkamai taikant Sutarties taisykles.

215. Mano nuomone, tokią analizę pateisina EB 87 ir 88 straipsniai. Pirma, kaip yra konstatavęs Teisingumo Teismas, teisinio saugumo principas, kad ir koks svarbus būtų, neturi būti taikomas absoliučiai ir jo taikymas turi būti derinamas su teisėtumo principo taikymu(74). Antra, kaip pažymėjo Komisija, jos įgaliojimus ir pareigas valstybės pagalbos srityje reikia vertinti atsižvelgiant į EB 87 ir 88 straipsnius. Taigi Reglamentas Nr. 659/1999, kuris yra antrinės teisės aktas, priimtas EB 87 ir 88 straipsniams taikyti, negali būti aiškinamas taip, kad būtų susiaurinta Sutartyje numatytų taisyklių taikymo sritis.

216. EB 88 straipsnis patiki Komisijai ne tik atlikti išankstinį valstybių narių ketinimų nustatyti naują pagalbą tyrimą, bet ir nuolat kontroliuoti visą esamą pagalbą. Atlikdama šią nuolatinę kontrolę Komisija, bendradarbiaudama su nagrinėjamą pagalbą suteikusia valstybe nare, gali pasiūlyti šiai valstybei ateityje padaryti visus reikiamus pakeitimus, kad ši pagalba išliktų suderinama su bendrąja rinka. Pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, šiai procedūrai nepavykus, ji gali pareikalauti, kad ši valstybė narė per jos nustatytą terminą tokią pagalbą pakeistų ar panaikintų.

217. Taigi EB 88 straipsniu Komisijai suteiktų įgaliojimų tikslas yra nepalikti galimybės toliau taikyti bendrą pagalbos sistemą ir leisti teikti naują individualią pagalbą, paaiškėjus, kad ši sistema nebėra suderinama su bendrąja rinka. Vadinasi, Komisijai yra pavesta užtikrinti, kad jokia pagalbos sistema, prieštaraujanti geram bendrosios rinkos veikimui, nebūtų patvirtinta ar vėl taikoma.

218. EB 88 straipsniu taip pat siekiama užtikrinti valstybių narių ir ūkio subjektų lygybę. Iš tiesų atsižvelgdama į ekonominių ir teisinių sąlygų pasikeitimą dėl naujos pagalbos sistemos, visais atžvilgiais tapačios kitoje valstybėje narėje galiojančiai esamai sistemai, Komisija gali priimti neigiamą sprendimą. Taigi leidimas ūkio subjektams naudotis toliau taikoma esama pagalbos sistema prieštarautų bendrajam lygybės principui.

219. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus manau, kad Komisija turi teisę pakeisti savo vertinimą dėl pagalbos buvimo, jei ji mano, kad tokį atsakymą reikia pateikti tinkamai taikant Sutarties taisykles. Jei Komisija dėl to privalo laikytis teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, šis reikalavimas, kad ir koks svarbus būtų, turi būti derinamas su teisėtumo principu, taigi ir EB 87 ir 88 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Leidimas toliau taikyti nacionalinę sistemą, kai paaiškėja, kad ji prieštarauja geram bendrosios rinkos veikimui, prieštarautų šioms nuostatoms. Tai taip pat prieštarautų valstybių narių ir ūkio subjektų lygių sąlygų principui, nes dėl naujos sistemos, tapačios nacionalinei sistemai, kuri iš pradžių nebuvo laikoma pagalba, būtų priimtas neigiamas sprendimas.

220. Atsižvelgdamas į šį kontekstą manau, kad Komisija atliko vaidmenį, kuris jai buvo patikėtas valstybės pagalbos srityje Sutartimi, nes nagrinėjamu atveju ji nusprendė atlikti visų valstybėse narėse galiojančių apmokestinimo tvarkų, kurias elgesio kodekso grupė pripažino žalingomis bendrajai rinkai, tyrimą arba naują tyrimą, nes manė, jog šioms tvarkoms gali būti taikoma EB 87 straipsnio 1 dalis.

221. Todėl manau, kad teisinio saugumo principas nedraudžia Komisijai ateityje keisti savo vertinimo dėl pagalbos buvimo. Lygiai taip pat 2003 m. vasario 17 d. sprendimas nėra be teisinio pagrindo, kaip teigia Forum 187; jo pagrindas – EB 87 ir 88 straipsniai, kaip nurodyta šešiasdešimt devintoje konstatuojamojoje dalyje.

222. Dėl procedūros, taikytinos tuomet, kai Komisija keičia savo vertinimą, aš taip pat manau, kad tai gali būti tik procedūra, taikoma esamos pagalbos kontrolei. Reglamente Nr. 659/1999, kodifikuojančiame EB 88 straipsnyje numatytų Komisijos įgaliojimų vykdymą, numatytos tik dvi nacionalinių priemonių rūšys: naujos priemonės ir esama pagalba. Nagrinėjamu atveju Komisija ketina pakeisti nacionalinės tvarkos, apie kurią jai buvo pranešta ir kuri, kaip turėtų būti ir yra nagrinėjamu atveju, nebuvo iš esmės pakeista po Komisijos ankstesnio sprendimo, vertinimą. Taigi ši tvarka negali būti laikoma nauja priemone, apie kurią buvo pranešta Komisijai prieš tai jos neįgyvendinus, arba neteisėta pagalba, t. y. pagalba, kuri buvo suteikta iš anksto nepranešus šiai institucijai ar prieš jai priimant sprendimą per nustatytą terminą. Vadinasi, Komisijai tai yra esama priemonė, nes ji apie ją žinojo, ir, siekiant nustatyti taikytiną kontrolės procedūrą, ji yra prilygintina esamai pagalbai, kaip nustatyta Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkte.

223. Be to, šis pripažinimas užtikrina geresnį teisinį saugumą valstybei narei, kuri nustatė nagrinėjamą priemonę, ir ūkio subjektams, kurie ja naudojasi. Jo pasekmė yra tokia, kad ši priemonė taikoma ir toliau iki tol, kol Komisija pripažįsta jos nesuderinamumą su bendrąja rinka. Be to, jei Komisija priima tokį sprendimą, jis gali veikti tik į ateitį ir tik po tam tikro termino, kurį ši institucija turi nustatyti(75).

224. Galiausiai ši procedūra neatima iš įmonių, kurioms buvo taikoma ginčijama bendroji tvarka, teisės ginčyti naujojo Komisijos vertinimo, kad nagrinėjama tvarka yra valstybės pagalba, esmės, pateikiant Bendrijos teismui ieškinį dėl panaikinimo, kaip tai padarė Forum 187, arba pateikiant nacionaliniam teismui ieškinį dėl neteisėtumo – kaip šią galimybę Teisingumo Teismas priminė sprendime Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą(76).

225. Todėl Forum 187 neturi pagrindo tvirtinti, jog Komisija laiške Belgijos vyriausybei, kuriuo informavo ją apie formalaus tyrimo proceso pradžią, nurodė, kad taikytina procedūra yra Reglamento Nr. 659/1999 17–19 straipsniuose nustatyta procedūra, o procedūros metu pakeitė teisinį pagrindą, nes šiuo reglamentu yra siekiama tik kodifikuoti EB 87 ir 88 straipsniuose numatytų Komisijos įgaliojimų vykdymą.

226. Klausimas, ar 2003 m. vasario 17 d. sprendime Komisija tinkamai atsižvelgė į koordinavimo centrų teisėtus lūkesčius, prireikus bus išnagrinėtas analizuojant prašymą iš dalies panaikinti šį sprendimą. Tačiau atsakymas į šį klausimą negali paneigti išvados, kad Komisija turėjo teisę pakeisti nuomonę dėl to, ar koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka yra valstybės pagalba, ir taikyti esamos pagalbos sistemoms taikytiną procedūrą, numatytą Reglamento Nr. 659/1999 17–19 straipsniuose.

227. Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus manau, kad pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

ii) Ieškinio pagrindas, kad pažeista EB 87 straipsnio 1 dalis

228. Forum 187 pateikia keletą argumentų, kad įrodytų, jog Komisija klaidingai taikė EB 87 straipsnio 1 dalį, pripažindama, kad koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka yra valstybės pagalba šios nuostatos prasme. Visų pirma, ji ginčija metodą, pagal kurį Komisija išanalizavo nagrinėjamą apmokestinimo tvarką. Be to, ji teigia, kad šią tvarką sudarančios įvairios priemonės neatitinka EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų. Forum 187 tvirtina, kad šios priemonės nesuteikia koordinavimo centrams pranašumų, jos nėra valstybinių išteklių pervedimas, kad Komisija neįrodė, jog jos daro įtaką konkurencijai arba prekybai Bendrijoje, kad nagrinėjama tvarka nėra atrenkamojo pobūdžio ir kad bet kuriuo atveju ji yra pateisinama Belgijos mokesčių sistemos pobūdžiu ir sandara.

229. Komisija atmeta visus šiuos argumentus.

230. Kad tyrimas būtų aiškesnis, konkrečiau aptarsiu įvairių šalių argumentų turinį pagal tai, su kokiu aspektu jie yra susiję.

– Dėl ginčijamos tvarkos tyrimo metodo

231. Forum 187 tvirtina, kad Komisija neatsižvelgė į valstybių narių kompetenciją mokesčių srityje. Ji primena, jog kadangi bendrovių pelno mokesčio tarifai ir struktūra Bendrijoje nėra suderinti, Belgijos Karalystė turi teisę nustatyti tarptautinių grupių filialų apmokestinimui taikytinas taisykles. Forum 187 teigimu, jei šios taisyklės iškreipia konkurenciją, šiai situacijai turi būti taikomi EB 96 ir 97 straipsniai, o ne valstybės pagalbai taikomos nuostatos.

232. Forum 187 taip pat teigia, kad Komisija atliko pernelyg bendro pobūdžio nagrinėjamos tvarkos tyrimą. Ji tvirtina, kad koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka yra taikoma 230 centrų, kurie priklauso grupėms, vykdančioms veiklą labai skirtinguose sektoriuose. Ginčijamų priemonių ekonominis poveikis labai skiriasi, kai grupė parduoda automobilių transporto priemones ar maisto produktus. Todėl Komisija turėjo atlikti žymiai išsamesnį nagrinėjamų priemonių poveikio tyrimą.

233. Kaip ir Komisija, aš nemanau, kad nacionalinės apmokestinimo tvarkos tyrimas EB 87 straipsnio požiūriu savaime yra valstybių narių kompetencijos mokesčių srityje nepaisymas. Iš tiesų, tiesioginiai mokesčiai priskirtini jų kompetencijai, t. y. kiekviena valstybė gali laisvai nustatyti bendrovių pelno apmokestinimo taisykles, tačiau taip pat aišku, kad šioms taisyklėms nėra netaikomas EB 87 straipsnis. Taigi tam tikrais atvejais gali paaiškėti, kad nuostatos, patvirtintos valstybei įgyvendinant savo kompetenciją mokesčių srityje, yra nesuderinamos su šiuo straipsniu.

234. Kaip teisingai pažymi Komisija, nagrinėjant šį ieškinio pagrindą reikia atsakyti į klausimą, ar ginčijama tvarka yra valstybės pagalba, ar ne. Kadangi „valstybės pagalbos“ sąvoka, kaip ji apibrėžta EB 87 straipsnio 1 dalyje, yra teisinio pobūdžio ir turi būti aiškinama atsižvelgiant į objektyvius veiksnius(77), reikia išnagrinėti, ar, neatsižvelgiant į tai, kad 1984 m., 1987 m. ir 1990 m. Komisija priėmė priešingą sprendimą, koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka atitinka reikiamas sąlygas, jog jai būtų galima taikyti šią nuostatą.

235. Kalbant apie ginčijamos tvarkos poveikio tyrimo, kurį Komisija turėjo atlikti nagrinėjamu atveju, lygį, iš tiesų, kaip ji teisingai primena, kai nagrinėjama priemonė yra pagalbos sistema, o ne individualios pagalbos priemonė, pagal teismų praktiką ji gali apsiriboti šios tvarkos bendrųjų charakteristikų tyrimu ir nėra įpareigota papildomai išnagrinėti jos poveikio ypatingai tam tikrų įmonių padėčiai(78). Klausimu, ar nagrinėjamu atveju ši teismų praktika turi būti taikoma ir ar Komisija galėjo ja remtis atlikdama tokį tyrimą, kai ginčijama tvarka naudojasi centrai, kurių grupės vykdo veiklą labai skirtinguose sektoriuose, iš tiesų ginčijamas Komisijos vertinimas, kad ginčijamoje tvarkoje numatytos priemonės atitinka visas EB 87 straipsnio 1 dalies sąlygas. Todėl šį argumentą aš nagrinėsiu analizuodamas šias sąlygas.

236. Šiuo etapu taip pat reikia pažymėti, kad, pirma, šios sąlygos yra kumuliacinės(79). Antra, kadangi, kaip buvo pažymėta, „valstybės pagalbos“ sąvoka yra teisinė sąvoka, kuri turi būti aiškinama atsižvelgiant į objektyvius veiksnius, jei Komisijos tyrimas nėra pagrįstas sudėtingais ekonominiais vertinimais, iš principo Bendrijos teismas turi atlikti išsamų tyrimą, ar nacionalinei tvarkai iš tiesų taikytina EB 87 straipsnio 1 dalis(80).

237. Dabar išnagrinėsiu, ar koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka atitinka kiekvieną iš šioje nuostatoje reikalaujamų sąlygų. Taigi vertinsiu, ar šioje tvarkoje numatytos priemonės suteikia tam tikroms įmonėms naudą, ar šią naudą suteikia valstybė narė, ar ji suteikiama iš valstybinių išteklių ir ar ji iškraipo konkurenciją valstybių narių tarpusavio prekyboje arba gali ją iškraipyti.

– Dėl tam tikroms įmonėms teikiamos naudos buvimo

238. Visų pirma išnagrinėsiu, ar mokesčių priemonės, kurias apima koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka, gali suteikti naudos jos gavėjams. Toliau nagrinėsiu, ar ši nauda yra atrenkamojo pobūdžio. Prireikus išanalizuosiu, ar sistemos, kurioje yra nustatyta ši tvarka, tikslai pateisina šį atrenkamąjį pobūdį.

Ekonominės naudos buvimas

239. Pagal teismų praktiką pagalbos sąvoka yra labai plati. Ji apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai subsidijos, bet ir priemones, įvairiais būdais sumažinančias „paprastai“ iš įmonės biudžeto apmokamas išlaidas, kurios, nors ir nėra subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį pat poveikį(81). Taigi „nors priemonė, kuria viešosios valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių, ir nėra valstybės išteklių perdavimas, tačiau dėl jos šios įmonės atsiduria palankesnėje finansinėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys ir todėl ji yra valstybės pagalba (EB 87 straipsnio) prasme“(82).

240. 2003 m. vasario 17 d. sprendime Komisija konstatavo, kad apmokestinamųjų pajamų nustatymo būdas, atleidimas nuo nekilnojamojo turto mokesčio, atleidimas nuo kapitalo mokesčio, atleidimas nuo mokesčio prie pajamų šaltinio ir fiktyvaus mokesčio prie pajamų šaltinio sistema suteikia koordinavimo centrams pranašumo. Forum 187 ginčija šį vertinimą dėl kiekvienos iš šių priemonių. Aš jas išnagrinėsiu paeiliui, pradėdamas nuo apmokestinamųjų pajamų nustatymo būdo.

Apmokestinamųjų pajamų nustatymas

241. Pagal koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką šių centrų apmokestinamasis pelnas apskaičiuojamas ne kaip įmonės pajamų ir išlaidų skirtumas pagal bendrąją įprastą Belgijos sistemą. Tai yra nustatyta suma, apskaičiuojama kaip procentas nuo sumos, gaunamos iš veiklos išlaidų ir sąnaudų atėmus personalo išlaidas(83) ir finansavimo išlaidas(84).

242. Koordinavimo centro pelno marža kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta atsižvelgiant į faktiškai jo vykdomą veiklą. Jei šis centras pats nustato mokestį už tam tikras paslaugas, suteiktas už kainą, kurią sudaro išlaidų ir pelno maržos suma, pelno maržos procentas gali būti taikomas, jei ji nėra nenormalaus dydžio. Jei nėra objektyvių kriterijų nustatyti pelno procentą, į kurį reikia atsižvelgti, jis paprastai laikomas lygus 8 %.

243. Vis dėlto šio centro apmokestinamasis pelnas negali būti mažesnis nei išlaidų arba mokesčių, nepriskiriamų prie veiklos išlaidų (paprastai – neišskaičiuojamos išlaidos), ir grupės, kuriai šis centras priklauso, narių jam teikiamų išimtinių ar neatlygintinų lengvatų suma.

244. Taip nustatytas koordinavimo centrų pelnas apmokestinamas įprastu bendrovių pelno mokesčiu.

245. Šis apmokestinamųjų pajamų nustatymo metodas pagrįstas vadinamuoju cost plus metodu, kuris yra viena iš Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) sistemų, rekomenduotų taikyti apmokestinant filialo arba nuolatinio padalinio paslaugas, suteiktas tai pačiai tarptautinei grupei priklausančių ir kitose valstybėse įsteigtų bendrovių vardu.

246. Šio metodo tikslas yra toks. Nustatant tai pačiai tarptautinei grupei priklausančių įmonių tarpusavio sandorių kainas gali turėti įtakos apmokestinimo aspektai, siekiant sumažinti bendrą šios grupės apmokestinimą pasinaudojant kiekvienoje šalyje taikomomis apmokestinimo taisyklėmis. Siekdama kovoti su tokia praktika ir išvengti, kad nacionalinės valdžios institucijos būtų priverstos dėl to padaryti atitinkamus pakeitimus, bei išvengti dvigubo apmokestinimo, EBPO buvo sukurti įvairūs metodai tos pačios tarptautinės grupės prekių ar paslaugų „pardavimo grupės viduje kainoms“ nustatyti. Šiais metodais siekiama užtikrinti, kad šios kainos atitiktų kainas, kurios būtų nustatytos normaliomis konkurencijos sąlygomis. Pagal cost plus metodą, kuris yra vienas iš šių metodų, apskaičiavimo pagrindas yra paslaugų teikėjo patirtos išlaidos, kurioms pritaikoma protingą pelną atitinkanti ir procentais išreikšta marža(85).

247. 2003 m. vasario 17 d. sprendime Komisija valstybės pagalba pripažino ne patį apmokestinimo pagal nustatytą dydį metodą, o tai, kad Belgijos valdžios institucijos nusprendė iš visų veiklos išlaidų, kurios yra skaičiavimų pagrindas nustatant koordinavimo centrų apmokestinamąsias pajamas, išskaičiuoti personalo išlaidas ir finansavimo išlaidas, kurios sudaro santykinai didelę išlaidų dalį. Komisija taip pat pažymi, kad kadangi nėra objektyvių kriterijų nustatyti pelno procentą, į kurį reikia atsižvelgti, jis paprastai laikomas lygus 8 %. Komisija mano, kad, taikant šias dvi išimtis ir šį procentą, apmokestinamoji suma, kuriai turi būti taikomas įprastas atitinkamų bendrovių pelno mokestis, neleidžia taip apmokestinti koordinavimo centrų teikiamų paslaugų, kaip laisvos konkurencijos sąlygomis pagal principą, kuris yra EBPO cost plus metodo pagrindas, būtų apmokestintos kitos bendrovės teikiamos paslaugos.

248. Forum 187 nesutinka su Komisijos analize dėl šių priežasčių.

249. Visų pirma ji teigia, kad finansavimo išlaidų ir personalo išlaidų nepriskyrimas apmokestinamajai bazei neprieštarauja EBPO principams pardavimo grupės viduje kainų nustatymo srityje. Šie principai nustato, į kokias išlaidas turi būti atsižvelgta nustatant prekių ir paslaugų kainas susijusiai įmonei, tačiau nereglamentuoja šių išlaidų apmokestinimo, kuris yra vėlesnis etapas.

250. Dėl finansavimo išlaidų nepriskyrimo Forum 187 tvirtina, kad jei jos būtų apmokestinamos, mokestis būtų didesnis už šių centrų imamą pelno maržą. Taip būtų, jei, pavyzdžiui, jie sudarytų sandorius, kurie apskaitomi ir kaip išlaidos, ir kaip pelnas, dar nepatyrus nuostolių ar negavus pelno.

251. Forum 187 teigimu, taip pat būtina atsižvelgti į visos tarptautinės grupės finansus. Koordinavimo centrams taikomas mažesnis pajamų mokestis gali būti kompensuotas didesniu mokesčiu grupės lygiu. Daugelis šalių apmokestina patronuojančios bendrovės pasaulines pajamas ir nustato kontroliuojamų užsienio bendrovių apmokestinimo sistemą.

252. Be kita ko, Komisija neatsižvelgė į tai, kad pagal cost plus metodą šie centrai gali būti apmokestinti, net jei jie patyrė nuostolių, ir tokia galimybė nėra tik teorinė.

253. Dėl personalo išlaidų nepriskyrimo Forum 187 teigia, kad jas kompensuoja 10 000 EUR mokestis už vieną darbuotoją, skaičiuojamas pirmiesiems dešimčiai darbuotojų. Kartu būtina atsižvelgti į tai, kad daugelis koordinavimo centrų įdarbina užsienio valstybių darbuotojus, kurių mokestinė padėtis yra sudėtinga.

254. Galiausiai Forum 187 ginčija Komisijos teiginio dėl įprasto nustatyto 8 % tarifo taikymo pelno maržai nustatyti pagrįstumą. 1990 m. šį tarifą patvirtino Komisijos vicepirmininkas Leon Britan. Jis atitiko užsienio atstovybių apmokestinimo tarifą Belgijoje.Kad tai yra administracinė praktika, nepanaikina jo teisinės vertės. Galiausiai šis tarifas neturi būti taikomas sistemiškai, kompetentingos valdžios institucijos gali taikyti ir mažesnį, ir didesnį tarifą, atsižvelgdamos į konkretaus centro sukuriamą pridėtinę vertę.

255. Forum 187 taip pat primena, kad galioja taisyklė, pagal kurią apmokestinamosios pajamos negali būti mažesnės nei išlaidų arba mokesčių, kurie yra neišskaičiuojami, nes priskiriami prie veiklos išlaidų ir grupės, kuriam šis centras priklauso, narių jam teikiamų išimtinių ar neatlygintinų lengvatų, suma.

256. Mano nuomone, šie argumentai nėra įtikinami.

257. Visų pirma pažymėtina, kad Forum 187 neginčija to, jog pranašumo buvimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į kriterijų, kuriuo yra pagrįstas EBPO cost plus metodas, t. y. kad pardavimo kainos grupės viduje turi būti nustatytos taip, kad atitiktų normaliomis konkurencijos sąlygomis taikomas kainas. Iš tiesų norint nustatyti, ar tai teikia pranašumo, reikia turėti su kuo tai palyginti. Kaip Komisija pažymėjo 2003 m. vasario 17 d. sprendimo 95 punkte, EBPO nustatytu cost plus metodu siekiama centrus, teikiančius paslaugas grupės viduje, apmokestinti atsižvelgiant į bazę, panašią į tą, kuri būtų taikoma pagal įprastą sistemą, pagrįstą laisvos konkurencijos sąlygomis veikiančios įmonės pajamų ir išlaidų skirtumu. Taigi būtent atsižvelgiant į šį kriterijų reikia nagrinėti, ar koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkoje numatytas apmokestinamųjų pajamų nustatymo metodas sumažina mokestį, kuris būtų jiems taikomas „įprastai“.

258. Forum 187 teigimu, finansavimo išlaidų ir personalo išlaidų nepriskyrimas neprieštarauja EBPO cost plus metodą pagrindžiančiam principui. Aš pritariu priešingai Komisijos nuomonei. Kaip matėme, šiuo metodu siekiama užtikrinti, kad pardavimo grupės viduje kainos būtų panašios į tas kainas, kurios būtų nustatytos laisvos konkurencijos sąlygomis. Kaip 2003 m. vasario 17 d. sprendimo 89 punkte pažymi Komisija, personalo išlaidos ir finansavimo išlaidos, susidariusios administruojant apyvartines lėšas arba finansavimą, yra aplinkybės, kurios sudaro geras sąlygas koordinavimo centrams gauti pajamų, jei jie teikia paslaugas, ypač finansinio pobūdžio. Dėl šios priežasties neginčijama, kad šios dvi išlaidų kategorijos sudaro didelę šių centrų patirtų visų veiklos išlaidų dalį(86).

259. Todėl aš pritariu Komisijos išvadai, kad šių išlaidų nepriskyrimas prie sąnaudų, pagal kurias nustatomos šių centrų apmokestinamosios pajamos, lemia, jog pardavimo grupės viduje kainos yra nepanašios į laisvos konkurencijos sąlygomis taikomas kainas. Vadinasi, tokia išimtis lemia šių centrų ir grupių, kuriems jie priklauso, ekonominį pranašumą.

260. Abejonių dėl tokios išvados nekelia tai, kad tam tikrais atvejais finansavimo išlaidų įskaitymas gali pernelyg padidinti apmokestinamąją bazę. Jei būtų įrodyta, šis veiksnys parodytų, kad cost plus metodas netinka koordinavimo centrų pardavimo grupės viduje kainoms nustatyti. Tačiau tai nepateisina visų finansavimo išlaidų nepriskyrimo.

261. Šiuo nepriskyrimu suteiktas ekonominis pranašumas negali būti sumenkintas ar paneigtas ir atsižvelgiant į visos tarptautinės grupės patiriamas mokesčių išlaidas dėl to, kad kitose valstybėse apmokestinamos kitos jai priklausančios įmonės. Tai, ar nagrinėjama tvarka suteikia jos naudotojams pranašumą ar ne, turi būti vertinama atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės apmokestinimo tvarką.

262. Lygiai taip pat ir tai, kad pagal tokią sistemą koordinavimo centras gali būti apmokestintas ir negavęs jokio pelno, mano nuomone, nepaneigia Komisijos išvados pagrįstumo. Toks pavojus yra būdingas cost plus metodui, nes pagal jį apskaičiavimo pagrindas yra veiklos išlaidos, o ne pajamų ir išlaidų skirtumas. Taigi šis pavojus negali pateisinti personalo išlaidų ir finansavimo išlaidų, kurios yra būtinos šių centrų veiklos išlaidos, sisteminio nepriskyrimo. Be kita ko, tai, kad apie 220 ar 230 koordinavimo centrų daugelį metų naudojosi nagrinėjama tvarka, patvirtina Komisijos išvadą ir tai, kad pavojus būti apmokestintiems net ir negavus jokio pelno nesumažino šios tvarkos naudingumo.

263. Dėl nuo 1993 m. sausio 1 d. nustatyto metinio 10 000 EUR mokesčio už kiekvieną visą darbo dieną dirbantį darbuotoją Komisija, atsižvelgdama į tai, kad šis mokestis apribotas 100 000 EUR, mano nuomone, padarė teisingą išvadą, jog jis nekompensuoja visų personalo išlaidų sisteminio nepriskyrimo naudingo poveikio. Ši riba atitinka minimalų dešimties darbuotojų, kuriuos centrai turi įdarbinti visą darbo dieną per pirmus dvejus veiklos metus, skaičių. Iš bylos medžiagos matyti, kad 220 ar 230 Belgijoje įsteigtų koordinavimo centrų leido sukurti 9 000 tiesioginių darbo vietų, taigi vienam centrui vidutiniškai tenka daugiau nei dešimt darbuotojų.

264. Mano nuomone, Komisija įtikinamai nurodė, kad 8 % tarifas, įprastai taikomas veiklos išlaidoms siekiant nustatyti apmokestinamąją bazę, yra nepakankamas, nes jis taikomas jau žymiai sumažintai apskaičiavimo bazei ir koordinavimo centrai vykdo savo veiklą grupėms, kurios veikia labai skirtinguose sektoriuose, kuriuose pelno marža gali skirtis. Forum 187 nurodyta aplinkybė, kad šis tarifas atitinka Belgijoje esančių atstovybių pelno mokesčio tarifą, nėra svarbi, nes pagal koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką šis tarifas naudojamas pelno maržai, kuriai taikomas įprastas bendrovių pelno mokesčio tarifas, apskaičiuoti.

265. Galiausiai, mano nuomone, Komisija teisi tvirtindama, kad alternatyvi apmokestinamoji bazė, skirta išvengti galimo piktnaudžiavimo nustatant minimalų lygį, nepašalina pranašumo, kurį teikia kartu taikomi minėti išskaičiavimai ir 8 % tarifas. Iš tiesų, kaip ji pažymėjo 2003 m. vasario 17 d. sprendime, į šią alternatyvią bazę įtrauktos tik sumos, kurios taip pat apmokestinamos Belgijoje bendrovėms, kurioms netaikoma ginčijama tvarka, ir pridedamos prie apskaitomo pelno, kurį koordinavimo centrams siekiama perskaičiuoti cost plus metodu.

266. Atsižvelgdama į šiuos aspektus, Komisija, mano nuomone, teisingai įvertino, kad apmokestinamųjų pajamų nustatymo taisyklės suteikia koordinavimo centrams ir grupėms, kurioms jie priklauso, pranašumo.

Atleidimas nuo nekilnojamojo turto mokesčio

267. Koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka numato, kad šie centrai atleidžiami nekilnojamojo turto mokesčio už pastatus, kuriuos jie naudoja savo veiklai. Kaip matyti iš 2003 m. vasario 17 d. sprendimo, nekilnojamojo turto mokestis yra išlaidos, iš esmės patiriamos visų bendrovių, kurios nuosavybės teise ar kaip uzufruktą Belgijoje turi nekilnojamojo turto; ši sąvoka apima nuosavą žemę su pastatais ir be pastatų bei medžiagas ir įrengimus, kurie yra nekilnojamasis turtas pagal pobūdį arba paskirtį.

268. Forum 187 nesutinka, kad tai teikia pranašumo, nes, pirma, šiuo atleidimu gali pasinaudoti tik tie koordinavimo centrai, kurie turi savo nekilnojamojo turto, t. y. mažiau nei 5 % visų centrų. Antra, Belgijos teisėje numatyta daugiau atleidimo nuo šio mokesčio atvejų, kuriais galėtų pasinaudoti nuo šio mokesčio atleisti centrai.

269. Komisijos išvada, kad atleidimas nuo nekilnojamojo turto mokesčio pagal teismų praktiką teikia pranašumo, mano nuomone, yra pagrįsta. Pažymėtina, kad kiti Belgijos teisėje numatyti atleidimo nuo šio mokesčio atvejai nėra taikomi visoms Belgijoje įsteigtoms bendrovėms. Taigi toks koordinavimo centrų atleidimas yra išlaidų, iš esmės įtraukiamų į bendrovių biudžetus, sumažinimas.

270. Aplinkybė, kad mažiau nei 5 % šių centrų juo naudojasi, nes daugiau kaip 95 % nuomojasi pastatus, kuriuose vykdo veiklą, šios išvados negali paneigti. Pakanka konstatuoti, kad ši priemonė suteikia koordinavimo centrams, kurie yra pastato, kuriame vykdo veiklą, savininkai, ekonominio pranašumo, palyginti su kita bendrove, kuri taip pat yra savininkė pastato, kurį naudoja savo veiklai, ir kuriai netaikomas joks kitas Belgijos teisėje numatytas atleidimas.

271. Taigi Komisija teisingai konstatavo, kad atleidimas nuo nekilnojamojo turto mokesčio teikia pranašumo EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

Atleidimas nuo kapitalo mokesčio

272. Koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkoje taip pat numatyta, kad nereikia mokėti Belgijos Karalystės įstatymuose nustatyto 0,50 % registracijos mokesčio nuo įnašų į koordinavimo centro kapitalą ir jo įstatinio kapitalo didinimo.

273. Forum 187 teigia, kad tai nesuteikia pranašumo, nes Direktyvos 69/335/EEB(87) 7 straipsnio 1 dalis įpareigojo valstybes nares su kapitalu susijusius sandorius, kurie 1984 m. liepos 1 d.(88) buvo atleisti nuo kapitalo mokesčio, ir toliau atleisti nuo šio mokesčio, o koordinavimo centrai buvo nuo jo atleisti iki tos dienos.

274. Nemanau, kad Forum 187 argumentams galima pritarti. Kaip teigia Komisija, nors Direktyvos 69/335 7 straipsnio 1 dalyje ir numatyta, kad valstybės narės turi ir toliau atleisti nuo mokesčio sandorius, kurie buvo nuo jo atleisti 1984 m. liepos 1 d., ši nuostata neturi būti aiškinama priešingai Sutarties taisyklėms, pavyzdžiui, EB 87 straipsnio 1 daliai. Taigi ši nuostata negali leisti valstybei narei išlaikyti savo teisinėje tvarkoje situacijos, pagal kurią nuo kapitalo mokesčio atleidžiamos tik tam tikros rūšies bendrovės, pavyzdžiui, koordinavimo centrai, ir kuri jiems suteikia pranašumo, palyginti su kitomis šios valstybės teritorijoje įsteigtomis bendrovėmis.

275. Šios skirtingos sąlygos prireikus galėtų būti taikomos atsižvelgiant į Direktyvos 69/335 9 straipsnį, pagal kurį kad apmokestinimas būtų teisingas, taip pat socialiniais sumetimais arba siekiant įgalinti valstybę narę rasti sprendimus iškilus nebūdingoms situacijoms, kai kurių rūšių sandoriams ar kapitalo bendrovėms mokestis gali būti netaikomas, arba taikomas sumažinta ar padidinta norma. Tačiau šiai galimybei įgyvendinti yra taikoma sąlyga, kad suinteresuotoji valstybė laiku pateiktų atitinkamą prašymą Komisijai, jog būtų galima taikyti EB 97 straipsnį. Komisija pažymi, kad ši sąlyga nebuvo įvykdyta ir Forum 187 to neginčijo.

276. Taigi, mano nuomone, Komisija teisingai konstatavo, kad atleidimas nuo registracijos mokesčio nuo įnašų į koordinavimo centrų kapitalą ir jų įstatinio kapitalo didinimą teikia pranašumą, kuriam taikytina EB 87 straipsnio 1 dalis.

Atleidimas nuo mokesčio prie pajamų šaltinio

277. Koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkoje numatyta, kad nuo mokesčio prie pajamų šaltinio, t. y. išskaitymų prie šaltinio, atleidžiami dividendai, palūkanos ir koordinavimo centrų paskirstomi mokėjimai už naudojimąsi suteiktomis paslaugomis, išskyrus, palūkanų atveju, išmokamas Belgijoje fizinių arba juridinių asmenų mokesčiu apmokestinamiems asmenims. Nuo mokesčio prie pajamų šaltinio taip pat atleidžiamos pajamos, gautos už grynųjų pinigų indėlius.

278. 2003 m. vasario 17 d. sprendime Komisija konstatavo, kad šis bendras koordinavimo centrų gaunamų pajamų atleidimas suteikia ekonominio pranašumo ir centrams, ir grupėms, kurioms jie priklauso tiek, kiek jis yra didesnis už įprastai teikiamą atleidimą. Taigi šių centrų gaunamos pajamos yra atleidžiamos nuo mokesčio (o kitų bendrovių pajamos nuo jo neatleidžiamos) trim atvejais: kai lengvatos gavėja yra užsienio bendrovė, įsteigta ne Europos Sąjungos šalyje, su kuria Belgijos Karalystė nėra pasirašiusi susitarimo dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo; antra, kai bendrovė yra įsteigta Belgijoje arba kitoje valstybėje narėje, tačiau neatitinka Direktyvoje 90/435/EEB(89) nustatytų sąlygų ir, trečia, kai bendrovė yra įsteigta vienoje iš daugelio šalių, su kuriomis ši valstybė narė yra sudariusi susitarimą, numatantį išskaitymus prie šaltinio, nors ir sumažintus.

279. Komisija taip pat teigia, kad šiuo atleidimu suteikiamas pranašumas atsiranda, kai atidedamas galutinio mokesčio mokėjimas, sumažinamas šis mokestis arba apskritai neapmokestinama prie pajamų šaltinio.

280. Forum 187 nesutinka, kad šis atleidimas suteikia pranašumo dėl šių motyvų. Belgijos mokesčių teisėje yra numatyta daug mokesčio prie pajamų šaltinio išimčių ir koordinavimo centrai yra tokioje pat padėtyje kaip ir bankai bei finansiniai centrai, kurie taip pat atleidžiami nuo mokesčio. Komisijos nurodytos sąlygos, kai šie centrai atleidžiami nuo mokesčio nukrypstant nuo kitoms bendrovėms taikomų atleidimo sąlygų, yra nesvarbios. Iš tiesų labai nedaug centrų galėjo pasinaudoti šiuo papildomu atleidimu, nes Belgijos Karalystė yra sudariusi dvigubo apmokestinimo išvengimo susitarimus su daugeliu kitų valstybių ir yra labai nedaug koordinavimo centrų, neatitinkančių Direktyvoje 90/435 numatytų sąlygų. Komisija neatsižvelgė į tai, kad kai kuriais atvejais toks atleidimas šiems centrams gali būti nenaudingas.

281. Forum 187 teigimu, negalima teigti, kad atleidimas nuo mokesčio prie pajamų šaltinio suteikia pranašumo, kai atidedamas mokesčio mokėjimas, nes visos bendrovės, įskaitant koordinavimo centrus, privalo keturis kartus atlikti išankstinius mokėjimus. Taigi vienintelis atvejis, kai dėl tokio atleidimo pajamos apskritai nebūtų apmokestinamos šiuo mokesčiu, yra tuomet, kai Belgijoje bendrovės nėra apmokestinamos bendrovių mokesčiu, taigi tai nesuteikia tikro pranašumo.

282. Forum 187 argumentai neįrodo, kad Komisijos išvada yra klaidinga. 2003 m. vasario 17 d. sprendime pateiktuose paaiškinimuose ji pagrindžia, kokį pranašumą, nelygu situacija, suteikia šis atleidimas. Ji teigia, kad mokesčiai prie pajamų šaltinio yra galutinis Belgijos mokestis, taikomas užsienio bendrovėms paskirstomam pelnui, kuris joms negali būti užskaitytas arba grąžintas jų įsisteigimo šalyje. Taigi atleidimas nuo mokesčio prie koordinavimo centrų paskirstomų pajamų reiškia, kad grupės bendrovės, esančios pirmiau aprašytoje padėtyje, yra neapmokestinamos. Forum 187 argumentas, kad toks atleidimas reiškia visišką neapmokestinimą, tik jei bendrovės, kurioms jis taikomas, Belgijoje nėra apmokestinamos, nepaneigia šio vertinimo pagrįstumo.

283. Be to, mano nuomone, Komisijos paaiškinimai dėl teiginio, kad atleidimas nuo mokesčio prie pajamų šaltinio suteikia pranašumo, kai atidedamas mokesčio mokėjimas, taip pat yra įtikinami. Iš tiesų koordinavimo centrų mokėjimų gavėjams yra naudingiau savanoriškai atlikti išankstinius mokėjimus už mokėtiną mokestį Belgijos Karalystei pagal įmonės pasirinktą grafiką, kurių suma yra nustatoma atsižvelgiant į planuojamas apmokestinamąsias pajamas, negu iš kiekvienos paskirstytos sumos sistemiškai išskaityti nustatyto dydžio sumas.

284. Be to, Komisija nustatė, kad šiems centrams taikomas atleidimas nuo mokesčio prie pajamų šaltinio yra didesnis nei įprastai įmonėms taikomas atleidimas, taigi šia priemone ginčijama tvarka suteikia pranašumo, palyginti su taikoma įprastine tvarka.

Fiktyvus mokestis prie pajamų šaltinio

285. Pagal koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką, greta atleidimo nuo mokesčio prie pajamų šaltinio, šių centrų atliekamiems mokėjimams dar taikomas „fiktyvus mokestis prie pajamų šaltinio“. Pagal šią sistemą šių centrų mokėjimų gavėjai ne tik atleidžiami nuo mokesčio prie pajamų šaltinio, bet ir iš visos jų mokėtinos mokesčio sumos gali išskaityti fiktyvią mokesčio prie pajamų šaltinio sumą.

286. Vykstant formalaus tyrimo procesui Belgijos valdžios institucijos informavo Komisiją, kad šis fiktyvus mokestis prie pajamų šaltinio nebeteikiamas palūkanoms, kurias koordinavimo centrai moka pagal susitarimus, sudarytus po 1991 m. liepos 24 d., taip pat dividendams, paskirstytiems po tos pačios datos, ir mokėjimams už naudojimąsi suteiktomis paslaugomis, mokamiems ar nustatytiems po 1986 m. sausio 1 dienos.

287. 2003 m. vasario 17 d. sprendime Komisija konstatuoja, kad nepaisant to, jog fiktyvaus mokesčio prie pajamų šaltinio tarifas 1991 m. buvo sumažintas iki nulio, šis mokestis suteikia pranašumo, nes jis nebuvo panaikintas. Ji teigia, kad šio iki nulio sumažinto mokesčio taikymas palūkanoms, mokamoms pagal susitarimus, sudarytus po 1991 m., nereiškia, jog ši sistema nebus toliau taikoma palūkanoms, mokamoms už ilgalaikes paskolas, gautas iki šių metų. Ji taip pat teigia, kad tarifą galima pakeisti paprastu Karaliaus nutarimu.

288. Forum 187 nesutinka su Komisijos vertinimu. Ji teigia, kad tiek, kiek nuo 1991 m. buvo nustatytas 0 % fiktyvaus mokesčio prie pajamų šaltinio tarifas, Komisija negali pagrįstai tvirtinti, kad tai yra valstybės pagalba.

289. Sutinku su Komisijos vertinimu tik dėl palūkanų, mokamų už ilgalaikes paskolas, gautas iki 1991 m. liepos 24 dienos. Tiek, kiek fiktyvus mokestis prie pajamų šaltinio gali būti toliau taikomas pagal šiuos susitarimus mokamoms palūkanoms, ši sistema, mano nuomone, suteikia koordinavimo centrams ir grupėms, kurioms jie priklauso, ekonominio pranašumo. Iš tiesų šis fiktyvus mokestis yra taikomas mokesčiui už koordinavimo centrų sumokėtas palūkanas kompensuoti, lyg jis būtų išskaitytas prie šaltinio, tačiau tai nebuvo padaryta.

290. Kita vertus, nemanau, kad šią sistemą būtų galima pripažinti pranašumu, kai tarifas buvo sumažintas iki nulio. Vertinant, ar pagalba yra, reikia atsižvelgti į poveikį, kurį gali padaryti nagrinėjama priemonė(90). Mano nuomone, Komisija neįrodo, kaip iki nulio sumažintas fiktyvus mokestis prie pajamų šaltinio galėtų suteikti pranašumo koordinavimo centrų mokėjimų gavėjams, taip pat patiems centrams ir grupėms, kurioms jie priklauso. Vien tai, kad šis tarifas gali būti pakeistas Karaliaus nutarimu, nepateisina jo pripažinimo pranašumu, nes tai yra paprasta prielaida ir Karaliaus nutarimas yra norminis aktas. Mano nuomone, Komisijos teiginiui galima būtų pritarti, tik jei fiktyvaus mokesčio prie pajamų šaltinio tarifą būtų galima didinti tam tikrais konkrečiais atvejais, nacionalinei administracijai praktiškai įgyvendinant savo diskreciją.

291. Todėl manau, kad fiktyvus mokestis prie pajamų šaltinio suteikia pranašumo tiek, kiek didesnis už nulį tarifas yra taikomas palūkanoms, sumokėtoms pagal iki 1991 m. liepos 24 d. sudarytus susitarimus.

Atrenkamasis pobūdis

292. Pagal EB 87 straipsnio 1 dalį valstybės pagalba yra priemonė, kuri suteikia pranašumo „tam tikroms įmonėms“ arba „tam tikrų prekių gamybai“. Taigi nacionalinei priemonei, kuri, kaip ir nagrinėjamu atveju, taikoma atsižvelgiant į objektyvius kriterijus, EB 87 straipsnis taikomas, tik jei ji nėra bendrojo taikymo priemonė. Kaip pažymi Forum 187, bendrojo taikymo nacionalinių priemonių sukeltam konkurencijos iškraipymui taikomos ne Sutarties nuostatos valstybės pagalbos srityje, o EB 94 ir 96 straipsniai dėl nacionalinių teisės aktų, darančių poveikį bendrosios rinkos veikimui, suderinimo. Taigi EB 87 straipsnis taikytinas mokesčių priemonei, tik jei ji yra ypatingo ar atrenkamojo pobūdžio(91).

293. Priešingai nei teigia Forum 187, Komisija įrodė, kad koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka yra atrenkamojo pobūdžio. Iš teismų praktikos matyti, kad nacionalinė priemonė yra atrenkamojo pobūdžio, jei toje teisės sistemoje ši priemonė palaiko tam tikras įmones, lyginant su kitomis, kurios, atsižvelgiant į šia tvarka siekiamą tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje(92). Kitaip tariant, kaip generalinis advokatas M. Darmon pažymėjo savo išvados byloje Sloman Neptun(93) 50 ir 58 punktuose, esminis kriterijus nustatant, ar nacionalinė priemonė yra atrenkamojo pobūdžio, yra jos išimtinis pobūdis, lyginant su sistema, kuriai ji priklauso, o priemonė yra išimtinio pobūdžio, jei ji taikoma ne visoms įmonėms, kurioms, atsižvelgiant į sistemos pobūdį ir struktūrą, ji galėtų būti taikoma.

294. Koordinavimo centrų tvarkoje numatytos mokesčių priemonės atitinka šią sąlygą.

295. Kaip matėme, atleidimas nuo nekilnojamojo turto mokesčio, kapitalo mokesčio ir mokesčio prie pajamų šaltinio, taip pat fiktyvus mokestis prie pajamų šaltinio yra įprastos Belgijos taikomos apmokestinimo tvarkos išimtys, kurios taikomos koordinavimo centrams. Forum 187 nurodyta aplinkybė, kad yra daug kitų apmokestinimo išimčių ir kad kai kurie koordinavimo centrai taip pat galėtų jomis pasinaudoti, nepaneigia išvados, jog ginčijama tvarka pati yra išimtinio pobūdžio ir taiko šiuos atleidimus nuo mokesčių tik centrams, atitinkantiems joje nustatytas sąlygas. Šių veiksnių pakanka minėtų atleidimų atrenkamajam pobūdžiui įrodyti.

296. Dėl apmokestinamųjų pajamų nustatymo būdo Forum 187 tvirtina, kad ginčijama tvarka nėra atrenkamojo pobūdžio, nes ji buvo sukurta siekiant nustatyti tinkamesnę apmokestinimo tvarką tarptautinėms grupėms, steigiančioms koordinavimo centrus, turinčius teikti paslaugas grupės, kuriai jie priklauso, viduje ir kuriems kyla dvigubo apmokestinimo pavojus, ypač dėl cash pooling veiklos(94). Taigi ši tvarka buvo taikoma bendrovėms, kurioms ji buvo sukurta. Ji netiktų mažai Belgijos įmonei ir būtų savavališka, jei ją reikėtų taikyti visoms bendrovėms.

297. Nesutikdama su šiuo argumentu, Komisija, mano manymu, teisingai teigia, kad koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka taikoma ne visoms tarptautinėms grupėms, o tik toms, kurių filialai yra įsteigti bent keturiose skirtingose valstybėse, kurios turi ne mažesnį kaip vieno milijardo BEF kapitalą ir atsargas ir ne mažesnę kaip 10 milijardų BEF metinę grupės apyvartą.

298. Jei atsižvelgtume į tikslą, kuris, Forum 187 teigimu, pagrindžia koordinavimo centrų apmokestinamojo pelno nustatymą, t. y. pasirinkti sistemą, tinkančią grupės viduje teikiamoms paslaugoms apmokestinti ir leidžiančią išvengti dvigubo apmokestinimo, galėtume konstatuoti, kaip Komisija pažymi 2003 m. vasario 17 d. sprendimo 112 punkte, kad minėtos sąlygos neleidžia taikyti šios tvarkos centrams, vykdantiems tokią pat veiklą, tačiau priklausantiems mažesnėms grupėms, t. y. tokioms grupėms, kurių filialai yra įsteigti mažiau nei keturiose valstybėse ir kurių kapitalas ir apyvarta nepasiekia reikalaujamų ribų. Taigi ši priemonė yra atrenkamojo pobūdžio, nes ji skirta tik „tam tikroms įmonėms“.

299. Galiausiai iš pirmiau išdėstytų argumentų matyti, kad Komisija, nors ir nurodžiusi sprendimo 104 punkte, kad vykstant formalaus tyrimo procesui jai pateikti argumentai „neleido pakeisti jos įsitikinimo dėl šio atrenkamojo pobūdžio buvimo“, neperkėlė įrodymų naštos, kaip teigia Forum 187. Šiame sprendime Komisija įtikinamai įrodė, dėl kokių motyvų koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkoje numatytos priemonės yra atrenkamojo pobūdžio.

Pateisinimas dėl sistemos pobūdžio ar struktūros

300. Pagal teismų praktiką ginčijama priemonė negali būti pripažinta esanti atrenkamojo pobūdžio, taigi ir valstybės pagalba Sutarties prasme, jei įmonių suskirstymas mokėjimo srityje yra pateisinamas dėl sistemos, kuriai ji priskiriama, pobūdžio ir struktūros(95).

301. Taip pat konstatuota, kad tai, ar šis suskirstymas yra pateisinamas dėl sistemos, kuriai jis priskiriamas, pobūdžio ir struktūros, turi įrodyti valstybė narė, nustačiusi savo teisės sistemoje šį suskirstymą mokėjimo srityje(96).

302. Šiame kontekste Forum 187 pakartoja pirmiau jau pateiktus argumentus, kad ginčijama tvarka yra ne įprastos tvarkos išimtis, o kita apmokestinimo rūšis, kurios atsiradimą lėmė mokesčių logika ir būtinybė išspręsti paslaugų, teikiamų tarptautinės bendrovių grupės viduje, dvigubo apmokestinimo problemą. Ji dar kartą tvirtina, kad ši ginčijama tvarka yra taikoma tik tarptautinėms grupėms, nes ši problema tampa ypač sudėtinga tik tada, kai dalyvauja daug filialų. Galiausiai koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka sudaro vieną visumą ir joje numatytos įvairios priemonės negali būti nagrinėjamos atskirai.

303. Manau, kad šie argumentai neįrodo, jog koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką pateisina šių centrų ir grupių, kurioms jie priklauso, ypatinga padėtis. Mano nuomone, Forum 187 tik apsiriboja paprasčiausiais teiginiais, tačiau iš tiesų nepaaiškina, kodėl dvigubo apmokestinimo pavojus pateisina tai, kad ginčijama tvarka yra taikoma tik tam tikro dydžio grupių įsteigtiems centrams. Ji taip pat neįrodo, kodėl dėl šio dvigubo apmokestinimo pavojaus reikia apmokestinamųjų pajamų nustatymo metodu suteikti pranašumo, atleisti nuo ginčijamoje tvarkoje numatytų įvairių mokesčių, ar kodėl būtinai turi būti taikomos visos šią tvarką sudarančios įvairios priemonės. Forum 187 neįrodo ir to, kodėl šioje tvarkoje numatytos įvairios priemonės būtų pateisintos pagal Belgijoje galiojančią apmokestinimo sistemą.

304. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkoje numatytos priemonės suteikia pranašumo EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

– Priemonės valstybinis pobūdis

305. Pagal teismų praktiką, kad nauda būtų pripažinta valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, ji turi būti, viena, priskirta valstybei ir, antra, suteikta tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybinių išteklių(97).

306. Pirmoji iš šių dviejų kumuliacinių sąlygų nebuvo ir negali būti ginčijama, nes ginčijama tvarka yra Belgijos Karalystės nustatyta apmokestinimo tvarka.

307. Tačiau Forum 187 teigia, kad ginčijama tvarka neatitinka antrosios sąlygos, nes ji padidino šios valstybės narės mokestines pajamas. Iš tiesų Belgijos valstybei koordinavimo centrai kasmet sumoka 500 milijonų EUR mokesčių ir socialinės apsaugos įnašų. Taigi pagalba nebuvo suteikta iš valstybinių išteklių.

308. Šiam argumentui negalima pritarti. Kad sąlyga, jog pagalba turi būti finansuojama iš valstybės išteklių, būtų patenkinta, pakanka, kad faktiškai priemonė būtų tiesiogiai ar netiesiogiai remiama iš valstybės biudžeto(98). Atitinkamos valstybės narės atsisakymas išskaičiuoti visą mokestį ar mokėjimą ar jo dalį yra valstybės pagalba, jei dėl jo šios lengvatos gavėjai atsiduria palankesnėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys(99), net jei dėl ginčijamos tvarkos ši valstybė gauna mokestinių įplaukų iš pagalbą gaunančių bendrovių gauto pelno apmokestinimo ir šių įmonių savo darbuotojams mokamų atlyginimų. Nagrinėjant šią sąlygą svarbiausia yra išteklių viešasis pobūdis, o ne tai, ar galiausiai nagrinėjama priemonė yra našta atitinkamos valstybės biudžetui, ar ne.

309. Komisija teisingai pažymi, kad, vadovaujantis Forum 187 argumentais, priemonei turėtų būti netaikomas EB 87 straipsnio 1 dalies draudimas, jei ji paskatintų įmonę įsisteigti atitinkamos valstybės narės teritorijoje ar leistų padidinti jos apmokestinamąsias pajamas arba netgi paskatintų neįsisteigti kitoje šalyje. Toks rezultatas galėtų prieštarauti šia nuostata siekiamam tikslui. Šis argumentas taip pat reikštų, kad tai, ar yra valstybės pagalba, galėtų būti vertinama tik po to, kai ginčijama priemonė padarytų poveikį, o tai prieštarautų EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytai naujos pagalbos prevencinės kontrolės sistemai.

– Grėsmė prekybai tarp valstybių narių ir konkurencijai

310. Visų pirma Forum 187 teigia, kad Komisija nepaaiškino, kaip koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka daro poveikį prekybai tarp valstybių narių. Šios asociacijos nuomone, Komisija nenurodė, ar šis poveikis yra daromas centrams, ar bendrovių grupėms, kurioms jie priklauso.

311. Forum 187 tvirtina, kad poveikis prekybai tarp valstybių narių nebuvo padarytas, nes, jei nebūtų ginčijamos tvarkos, tarptautinės grupės būtų vykdžiusios tokius pat sandorius grupės viduje iš kitos šalies. Šiuo aspektu Forum 187 pabrėžia, kad kitose valstybėse narėse taip pat buvo į Belgijos sistemą panašių sistemų. Taigi koordinavimo centrų buvimo vieta neturi jokios reikšmės prekybai tarp valstybių narių, nes šie centrai vykdo sandorius grupės viduje.

312. Forum 187 taip pat teigia, kad Komisija neįrodė, kodėl koordinavimo centrus turinčių bendrovių padėtis yra sustiprinta, palyginti su konkuruojančiomis bendrovėmis. Šios asociacijos teigimu, Komisija pažeidė vieno ūkio subjekto principą, pagal kurį tos pačios grupės viduje vykdoma veikla neturi būti laikoma konkuruojančia su trečiaisiais asmenimis. Be to, tarp koordinavimo centrų negali būti konkurencijos.

313. Be to, nagrinėjama tvarka galėjo naudotis visos tarptautinės grupės, taigi šiame lygyje konkurencija nebuvo iškreipta. Lygiai taip pat šios tarptautinės grupės nekonkuravo su mažomis įmonėmis, kurios nevykdo tokių tarptautinių sandorių kaip cash pooling ir nesusiduria su grupės viduje pervedamų lėšų dvigubo apmokestinimo problema.

314. Mano nuomone, šie argumentai yra nepagrįsti.

315. Visų pirma, iš 2003 m. vasario 17 d. sprendimo matyti, kad Komisija aiškiai nurodė, kodėl ji konstatavo, jog ginčijama tvarka daro poveikį prekybai tarp valstybių narių ir iškreipia arba gali iškreipti konkurenciją. Šio sprendimo šimtojoje konstatuojamojoje dalyje ji nurodė, kad šiems centrams suteikiamas pranašumas sustiprina jų konkurencinę padėtį paslaugų, kurias jie teikia grupės, kuriai jie priklauso, nariams, rinkoje, kurioje jie tiesiogiai konkuruoja su finansų ir patikos organizacijomis, mokesčių, įdarbinimo ir informacijos technologijų srityje besispecializuojančiais patarėjų kabinetais ir t. t. Šie pranašumai taip pat sustiprina šios grupės bendrovių, veikiančių įvairiuose ekonomikos sektoriuose, konkurencinę padėtį. Komisija pažymėjo, kad visuose šiuose sektoriuose vyksta intensyvi tarptautinė prekyba ir prekyba Bendrijos viduje, ir didelės tarptautinės bendrovės joje tiesiogiai konkuruoja su visokių dydžių kitomis tarptautinėmis ar vietinėmis įmonėmis.

316. Taigi priešingai nei teigia Forum 187, Komisija nurodė, kad prekybai tarp valstybių narių ir konkurencijai padarys poveikį koordinavimo centrų ir grupės, kuriai jie priklauso, bendrovių sustiprinta padėtis.

317. Galiausiai ši išvada, mano nuomone, yra pagrįsta.

318. Dėl ginčijamos tvarkos poveikio konkurencijai reikia priminti, kad ši sąvoka yra aiškinama labai plačiai. Pagal teismų praktiką konkurencijai iškreipti pakanka, kad nagrinėjama priemonė palengvintų įmonės, kuriai ji taikoma, finansinę naštą ir sustiprintų jos padėtį, palyginti su konkuruojančiomis įmonėmis(100).

319. Mano nuomone, Komisija teisingai įvertino, kad koordinavimo centrams suteiktomis lengvatomis iškreipiama konkurencija tarp šių centrų ir finansų, patikos, informacijos technologijų ir įdarbinimo sektoriuose veikiančių paslaugų teikėjų, t. y. subjektų, siūlančių paslaugas, tapačias centrų teikiamoms paslaugoms. Forum 187 neginčijo ir negalima ginčyti, kad Europos Sąjungos viduje tarp šių skirtingų paslaugų sričių vyksta konkurencija. Forum 187 nurodyta aplinkybė, kad nagrinėjami centrai gali teikti paslaugas tik savo grupės bendrovėms nepaneigia, jog, teikdami šias paslaugas, šie centrai konkuruoja su užsienio paslaugų teikėjais, teikiančiais tokias pat paslaugas. Kaip pažymi Komisija, šiems koordinavimo centrams taikomi mažesni mokesčiai skatina grupės bendroves naudotis tų pačių centrų, o ne kitų paslaugų teikėjų teikiamomis paslaugomis. Tarp Forum 187 pateiktų argumentų nerandu įtikinamo paaiškinimo, galinčio įrodyti, kad tokių paslaugų, kokias šie centrai teikia savo grupės bendrovėms, negalėtų suteikti kiti paslaugų teikėjai.

320. Taip pat pritariu Komisijos išvadai dėl poveikio konkurencijai tarptautinių grupių bendrovių, įsteigusių Belgijoje veikiančių 220 ar 230 koordinavimo centrų, lygiu. Ginčijama tvarka sustiprina šių bendrovių padėtį, palyginti su jų konkurentėmis, nes leidžia naudotis koordinavimo centrų teikiamomis paslaugomis palankesnėmis sąlygomis, nei jos būtų suteiktos esant paprastai masto ekonomikai, sukoncentravus atitinkamas funkcijas. Atsižvelgdamas į tai, kad šios bendrovės veikia įvairiuose veiklos sektoriuose, kurie gali būti labai skirtingi, nuo, pavyzdžiui, pasinaudojant Forum 187 pateiktu pavyzdžiu, transporto priemonių pardavimo iki maisto produktų pardavimo, kuriuose vyksta konkurencija, manau, kad tokia apmokestinimo tvarka būtent dėl tarptautinių grupių, kurioms ji taikoma, plataus veiklos pobūdžio tikrai daro poveikį konkurencijai.

321. Forum 187 pateiktas argumentas, kad nagrinėjama tvarka gali pasinaudoti visos tarptautinės grupės, mano nuomone, negali paneigti šios išvados. Kaip pažymi Komisija, pirma, šis argumentas nėra tikslus, nes ši tvarka yra taikoma tik tam tikro dydžio – vertinant jų įsisteigimo šalis, kapitalą ir apyvartą – grupėms. Antra, šios tarptautinės grupės, atsižvelgiant į jų veiklą, taip pat gali konkuruoti su nacionalinėmis įmonėmis.

322. Galiausiai neabejotina, kad ginčijama tvarka daro poveikį prekybai tarp valstybių narių. Ši sąlyga taip pat aiškinama plačiai, nes pagal teismų praktiką jei valstybės ar iš valstybinių išteklių teikiama pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su konkuruojančiomis įmonėmis prekyboje tarp valstybių narių, turi būti laikoma, kad ši pagalba padarė šiai prekybai poveikį(101).

323. Argumentai, dėl kurių Komisija teisingai įvertino, kad ginčijama tvarka galėjo iškreipti konkurenciją, taip pat įrodo, jog ši tvarka padarė poveikį prekybai Bendrijos viduje. Kadangi koordinavimo centrai teikia paslaugas bendrovėms grupių, kurioms jie priklauso ir kurios turi būti įsisteigusios ne mažiau kaip keturiose skirtingose šalyse, viduje, neabejotina, kad ginčijama tvarka iškreipia konkurenciją Bendrijos vidaus prekyboje.

324. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus aš taip pat manau, kad Komisijai nebuvo būtina išsamiai išnagrinėti ginčijamos tvarkos poveikio tam tikrų įmonių ypatingai padėčiai. Mano nuomone, iš visų šių argumentų pakankamai aišku, kad koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka atitinka įvairias EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalaujamas sąlygas, ir nebūtina įrodyti šios išvados konkrečiais pavyzdžiais, koks poveikis buvo padarytas tam tikriems centrams ar tam tikroms grupėms.

325. Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus darytina išvada, kad koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka atitinka EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas ir todėl ši nuostata yra jai taikytina.

326. Todėl siūlau atmesti ieškinio pagrindą dėl EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimo kaip nepagrįstą.

iii) Ieškinio pagrindas, kad sprendimas nemotyvuotas

327. Forum 187 tvirtina, kad reikalavimas motyvuoti yra proporcingas tam, kiek nagrinėjamas sprendimas gali padaryti poveikį konkretiems interesams, ir kad nagrinėjamu atveju šis reikalavimas taikytinas ypač griežtai, nes Komisija pakeičia du ankstesnius sprendimus, priimtus daugiau kaip prieš penkiolika metų.

328. Forum 187 teigia, kad Komisija nepaaiškino priežasčių, kodėl ankstesni jos sprendimai yra klaidingi. Šiuo aspektu ji remiasi byloje Stork Amsterdam prieš Komisiją(102) priimtu sprendimu, kuriuo Pirmosios instancijos teismas panaikino Komisijos sprendimą, kuriame ji patvirtino kitokią poziciją, nei buvo patvirtinta ankstesniame sprendime, dėl to, kad jis buvo nemotyvuotas.

329. Forum 187 taip pat teigia, kad Komisija nenurodė, kaip plėtojosi bendroji rinka.

330. Šie argumentai, mano nuomone, yra nepagrįsti.

331. Visų pirma, argumentas dėl paaiškinimo apie bendrosios rinkos plėtrą nebuvimo yra nesusijęs, nes, kaip matėme pirmiau, Komisijos vertinimo dėl ginčijamos tvarkos pripažinimo valstybės pagalba pakeitimas nebuvo pagrįstas tokia plėtra.

332. Kalbant apie antrąjį argumentą, Forum 187 pagrįstai teigia, kad reikalavimas motyvuoti taikytinas ypač griežtai, kai Komisija pakeičia savo ankstesnį vertinimą dėl pagalbos buvimo. Iš tiesų pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 253 straipsnyje numatytas reikalavimas motyvuoti Bendrijos teisės aktą privalo būti pritaikytas atsižvelgiant į tokio teisės akto pobūdį, aiškiai ir nedviprasmiškai turi būti nurodyti aktą priėmusios institucijos motyvai, kad suinteresuotieji asmenys žinotų tokio sprendimo priėmimo priežastis, o kompetentingi teismai galėtų vykdyti teisminę kontrolę(103). Kadangi, kaip yra nagrinėjamu atveju, Komisija pripažino su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba nacionalinę apmokestinimo tvarką, apie kurią jai buvo pranešta ir dėl kurios ji buvo nusprendusi, kad tai nėra pagalba, jos sprendimas turi leisti atitinkamai valstybei narei ir suinteresuotiesiems asmenims suprasti, dėl kokių motyvų ji mano, kad ši tvarka atitinka visas EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.

333. Kaip matėme nagrinėdami ankstesnį ieškinio pagrindą, Komisija įvykdė reikalavimą motyvuoti, nes jos sprendimo motyvai leido Forum 187 išsamiai ginčyti jos vertinimus dėl valstybės pagalbos buvimo ir, mano nuomone, leidžia Teisingumo Teismui patikrinti šio sprendimo pagrįstumą.

334. Nemanau, kad 2003 m. vasario 17 d. sprendime Komisija turėjo papildomai paaiškinti, dėl kokių motyvų ji padarė išvadą, priešingą išvadai, pateiktai 1984 m. ir 1987 m. priimtuose sprendimuose ir 1990 m. už konkurenciją atsakingo Komisijos nario pateiktame atsakyme į Parlamento nario klausimą. Kaip jau minėjau, „valstybės pagalbos“ sąvoka, apibrėžta EB 87 straipsnio 1 dalyje, turi būti taikoma objektyviai situacijai ir priežastys, dėl kurių Komisija pateikė kitokį vertinimą nei ankstesniuose sprendimuose, nėra svarbios nagrinėjant klausimą, ar ginčijamai tvarkai yra taikytina EB 87 straipsnio 1 dalis.

335. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus manau, jog ieškinio pagrindas, kad sprendimas buvo nemotyvuotas, kiek jis pagrįstas pirmiau išdėstytais argumentais, turi būti atmestas.

b) Belgijos Karalystės ir Forum 187 reikalavimai iš dalies panaikinti 2003 m. vasario 17 d. sprendimą

336. Priminsiu, kad 2003 m. vasario 17 d. sprendime Komisija konstatavo, jog koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba ir uždraudė Belgijos Karalystei leisti ja naudotis naujiems ūkio subjektams.

337. Dėl galiojančių leidimų Komisija pripažino, kad 1984 m. ir 1987 m. sprendimai ir 1990 m. už konkurenciją atsakingo Komisijos nario pateiktas atsakymas į Parlamento nario klausimą Nr. 1735/90 sukūrė koordinavimo centrams teisėtų lūkesčių, jog nagrinėjama apmokestinimo tvarka nepažeidžia Sutarties taisyklių valstybės pagalbos srityje. Ji pažymėjo, kad dėl, pirma, didelių investicijų, kurias galėjo padaryti šie centrai ir grupės, kurioms jie priklauso, ir, antra, šių centrų prisiimtų ilgalaikių įsipareigojimų, subjektų, kuriems taikoma nagrinėjama tvarka, teisėtų lūkesčių apsauga pateisina, kad būtų nustatyta, jog 2000 m. gruodžio 31 d. leidimą turintys centrai, kurie turėjo galiojantį leidimą tuo metu, kai buvo pranešta apie sprendimą, t. y. 2003 m. vasario 17 d., gali naudotis nagrinėjama tvarka iki leidimo galiojimo pabaigos, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 dienos.

338. Tačiau ji nusprendė, kad negali būti pratęstas joks 2000 m. gruodžio 31 d. galiojęs leidimas, kurio galiojimas baigiasi po 2003 m. vasario 17 dienos.

339. Šimtas dvidešimtoje konstatuojamojoje sprendimo dalyje ji pažymėjo, kad kadangi leidimai, net ir jų galiojimo laikotarpiu, nesuteikia jokios teisės nei į nagrinėjamos tvarkos tęstinumą, nei į jos nuostatų palankų pobūdį, jie jokiu atveju negali suteikti teisės į tvarkos taikymo pratęsimą pasibaigus leidimo galiojimo terminui. Ji taip pat pabrėžė, kad aiškiai nustatytas dešimties metų leidimo galiojimo terminas neleidžia teisėtai tikėtis automatiško leidimo pratęsimo, kuris teoriškai prilygtų neterminuotam leidimui.

340. Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 2 straipsnio antrojoje ir trečiojoje pastraipose numatyta:

„Nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos negalima leisti pasinaudoti šia tvarka <…> naujiems pagalbos gavėjams, nei pratęsti naudojimosi ja, pratęsiant galiojančius leidimus.

Iki 2000 m. gruodžio 31 d. leidimą gavusiems centrams galima taikyti šią tvarką, kol baigsis pranešimo apie šį sprendimą metu galiojusio individualaus leidimo terminas, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 dienos. Pagal antrąją pastraipą, jei leidimas pratęsiamas iki šios datos, pagalbos pagal šiame sprendime nagrinėjamą sistemą nebegalima teikti net ir laikinai.“ (Neoficialus vertimas)

341. Belgijos Karalystė prašo panaikinti Komisijos sprendimą tiek, kiek juo neleidžiama, net ir laikinai, pratęsti leidimo koordinavimo centrams, kuriems ši tvarka taikyta 2000 m. gruodžio 31 d. ir kurių leidimas nustoja galioti iki 2010 m. gruodžio 31 dienos.

342. Forum 187 prašo, kad tas pats sprendimas būtų panaikintas tiek, kiek juo nenumatytos pereinamojo pobūdžio priemonės centrams, kurių leidimų galiojimas baigiasi 2003 m., po vasario 17 d., ir 2004 metais.

343. Šiuos reikalavimus nagrinėsiu kartu, nes Belgijos Karalystės reikalavimas apima Forum 187 reikalavimą.

344. Savo ieškiniui pagrįsti Belgijos Karalystė nurodo keturis ieškinio pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas yra susijęs su EB 88 straipsnio 2 dalies ir teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principų pažeidimu.

345. Antrajame ieškinio pagrinde ji teigia, kad dėl galimybės pratęsti leidimą buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas.

346. Trečiajame ieškinio pagrinde Belgijos Karalystė tvirtina, kad 2003 m. vasario 17 d. sprendimas pažeidžia bendrąjį lygybės principą.

347. Ketvirtasis ieškinio pagrindas yra susijęs su motyvavimo trūkumu.

348. Forum 187 pateikia du ieškinio pagrindus – kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas ir kad sprendimas nebuvo motyvuotas.

349. Pradėsiu nuo teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo, kurį dviejuose pirmuose ieškinio pagrinduose nurodo Belgijos Karalystė, o taip pat Forum 187.

i) Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo

– Šalių argumentai

Belgijos Karalystė

350. Belgijos Karalystė tvirtina, kad Komisija, vertindama pereinamojo pobūdžio laikotarpį, kurį reikia suteikti koordinavimo centrams, savo sprendimą grindė elgesio kodeksu ir ECOFIN Tarybos dokumentais. Ji taip pat teigia, kad 2000 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. gruodžio 31 d. datos atitinka datas, nustatytas 2003 m. sausio 21 d. Tarybos principiniu sutarimu, pagal kurį centrai, kuriems ginčijama tvarka buvo taikoma 2000 m. gruodžio 31 d., galėjo ja naudotis dar dešimt metų, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 dienos. Tačiau ji tvirtina, kad Komisija atsižvelgė ne į visas Tarybos pozicijas. Ji pažymi, jog 2000 m. lapkričio 26 d. ir 27 d. Taryba priėmė pirmininkavimo dokumentą, kuriame numatyta, kad nagrinėjama apmokestinimo tvarka bus taikoma visiems suinteresuotiems centrams iki 2005 m. gruodžio 31 dienos. Taigi Komisijos sprendimui trūksta nuoseklumo.

351. Ji taip pat tvirtina, kad, Tarybai priėmus šią poziciją, Belgijos finansų ministras 2000 m. gruodžio 20 d. Parlamento atstovų rūmuose oficialiai pranešė apie šią galimybę pratęsti leidimą iki 2005 m. gruodžio 31 dienos. Be to, ji teigia, kad galimybė koordinavimo centrams naudotis šia tvarka iki šios datos buvo paminėta ir 2001 m. liepos 11 d. Komisijos pasiūlymuose dėl reikalingų priemonių.

352. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Belgijos Karalystė daro išvadą, kad ir ji pati, ir nagrinėjami koordinavimo centrai galėjo teisėtai tikėtis, jog centrai, kurių leidimas baigiasi iki 2005 m. pabaigos, iš karto nepraras galimybės juo naudotis, o šis leidimas bus pratęstas bent jau iki 2005 m. gruodžio 31 dienos.

353. Belgijos Karalystė taip pat teigia, kad, atsižvelgdami į nagrinėjamos apmokestinimo tvarkos nuostatas, koordinavimo centrai teisėtai tikėjosi, jog yra galimybė pratęsti jų leidimą. Ji pažymi, kad leidimas buvo savaime pratęsiamas, jei atitiko reikalaujamas sąlygas, todėl centrai, kurių leidimo galiojimo laikas artėjo prie pabaigos keletą mėnesių po pranešimo apie Komisijos sprendimą, turėjo ilgalaikių įsipareigojimų. Ji teigia, kad draudimas pratęsti leidimus galėjo sukurti šiems koordinavimo centrams didelę mokesčių naštą, pirmiausia dėl šių centrų mokamų palūkanų, įskaitant palūkanas, mokamas pagal cash pooling sistemą, apmokestinimo mokesčiu prie pajamų šaltinio.

354. Priešingai Komisijos argumentui, kad Belgijos Karalystė ir atitinkami koordinavimo centrai tam tikrais „signalais“ buvo informuoti, kad nagrinėjama apmokestinimo tvarka nebegalės būti išlaikyta, ieškovė teigia, kad šis argumentas buvo atmestas minėtoje 2003 m. birželio 26 d. Nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes tai tolygu teiginiui, jog EB 88 straipsnyje nustatyta tyrimo procedūra neturi jokios naudos. Be to, ji pabrėžia, kad iki pranešimo apie 2003 m. vasario 17 d. sprendimą nei centrai, nei ji pati negalėjo žinoti, kad Komisija nustatys, jog leidimai nebegali būti pratęsiami būtent po šios datos.

Forum 187

355. Forum 187 taip pat tvirtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog 1984 m., 1987 m. ir vėliau 1990 m. Komisija patvirtino nagrinėjamą tvarką, koordinavimo centrai galėjo teisėtai tikėtis, kad jie galės toliau vykdyti savo veiklą ir kad jų leidimo pratęsimas neprieštaraus Bendrijos teisei.

356. Ji taip pat teigia, jog centrams, kurių leidimo galiojimas baigėsi 2003 m. ir 2004 m., reikėjo pereinamojo laikotarpio, kad jie galėtų reorganizuotis ir, jei reikia, persikelti į kitą šalį, dėl Belgijos darbo teisės apribojimų, darbo perkonfigūruojant jų informacijos technologijų sistemas krūvio ir poreikio sudaryti naujus ilgalaikius įsipareigojimus prekybos ir finansų srityje, būtinus jų veiklai vykdyti. Forum 187 teigimu, šiems centrams reikėjo dvejų metų pereinamoji laikotarpio.

357. Forum 187 ginčija ir Komisijos nurodytus motyvus, dėl kurių ji nusprendė, kad pereinamojo pobūdžio priemonių taikymas šiems centrams būtų nepateisinamas. Ji tvirtina, kad Komisijos nurodytas faktas, jog leidimai nesuteikė teisės į automatišką jų pratęsimą, yra nesvarbus atsakant į klausimą, ar nagrinėjamiems centrams turėjo būti nustatytas laikotarpis prisitaikyti. Taip Komisija pažeidė savo pareigą ištaisyti žalą, padarytą jai pakeitus savo vertinimą. Ji neatsižvelgė ir į tai, kad šie centrai žinojo, jog jų leidimas bus pratęstas.

Komisija

358. Visų pirma, Komisija nesutinka, kad ECOFIN Tarybos dokumentai galėjo suteikti Belgijos Karalystei ir koordinavimo centrams teisėtų lūkesčių. Ji teigia, kad Tarybos politinės išvados bendrovių apmokestinimo srityje, kurios nėra teisės aktas, negali būti pagrindas veiksmams, kuriuos ji turi vykdyti įgyvendindama savo išimtinę kompetenciją valstybės pagalbos srityje. Be to, ji nurodo, kad 2000 m. lapkričio 26 ir 27 d. Tarybos išreikšta pozicija negali būti aiškinama taip, kaip ją Belgijos vyriausybė aiškino savo pareiškime Belgijos atstovų rūmams.

359. Ji nurodo, kad pasiūlymai dėl reikalingų priemonių nėra galutinis dokumentas ir ji gali pakeisti jų turinį atsižvelgdama į valstybės narės, kuriai jie skirti, pastabas. Be kita ko, ji pažymi, kad jos pasiūlymo logika buvo tokia, jog prieš panaikinant nagrinėjamą tvarką visiems koordinavimo centrams būtų suteiktas vienodas minimalus laikotarpis ir kad visą proceso laiką Belgijos Karalystė rėmė kitą variantą, kuris buvo patvirtintas 2003 m. vasario 17 d. sprendime, t. y. kad leidimai turi galioti iki jų termino pabaigos, bet nebūti pratęsiami.

360. Galiausiai Komisija nesutinka, kad koordinavimo centrų teisinė tvarka suteikė jiems teisę į automatišką jų leidimo pratęsimą. Ji teigia, kad Belgijos Karalystė nedavė koordinavimo centrams jokios garantijos dėl jiems suteiktų pranašumų tęstinumo ir automatiško leidimo pratęsimo, nes jam taikoma tokia pat procedūra ir tokios pat sąlygos kaip ir pirminiam leidimui. Komisijos teigimu, vien tai, kad leidimas galioja ribotą laiką, reiškia, jog jis nesuteikia teisės po šio termino pasibaigimo. Ji pažymi, kad dar iki 2003 m. vasario 17 d. sprendimo Belgijos Karalystė keitė nagrinėjamą tvarką ir šiems pakeitimams, kurie sumažino iš pradžių numatytą naudą, pereinamojo pobūdžio priemonės numatytos nebuvo.

361. Komisija pažymi, kad iki 2003 m. vasario 17 d. sprendimo priėmimo Belgijos Karalystė ir koordinavimo centrai gavo tam tikrų signalų, kurie juos informavo, jog nagrinėjama tvarka nebegalės būti taikoma. Šiuo aspektu ji nurodo Tarybos patvirtintą elgesio kodeksą ir elgesio kodekso grupės pranešimą. Ji taip pat nurodo savo pranešimą dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu įmonių apmokestinimu susijusioms priemonėms, 1999 m. vasario mėn. Belgijos valdžios institucijoms pateiktą prašymą suteikti informacijos apie nagrinėjamą tvarką, šioms valdžios institucijoms 2001 m. liepos 11 d. pateiktą pasiūlymą dėl reikalingų priemonių ir, galiausiai, 2002 m. vasario 27 d. sprendimą pradėti formalaus tyrimo procesą. Ji pažymi, kad šios priemonės buvo skelbtos arba apie jas buvo pranešta spaudoje.

362. Komisija teigia, kad vieninteliai teisėti lūkesčiai, kuriais šie centrai gali teisėtai remtis, yra tie, kurie yra pagrįsti jos ankstesniais sprendimais. Ji teigia, kad tinkamai atsižvelgė į šiuos lūkesčius, nustatydama centrams, turėjusiems galiojantį leidimą pranešimo apie sprendimą metu, pereinamąjį laikotarpį ir numatydama, kad jie gali naudotis šiuo leidimu iki jo galiojimo pabaigos, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 dienos. Tačiau dėl pirmiau išdėstytų priežasčių ji pagrįstai nustatė, kad nuo pranešimo apie sprendimą dienos šios tvarkos taikymas nebegali būti pratęsiamas arba ji negali būti taikoma naujiems subjektams, kad ši tvarka laipsniškai nustotų veikti, kol baigsis leidimų galiojimas.

363. Komisija taip pat nesutinka, kad jos sprendimas galėjo paskatinti centrus, kurie nebegalėjo naudotis ginčijama tvarka, nedelsiant sustabdyti savo veiklą. Ji pažymi, kad, pirma, jos sprendime nenurodyta koordinavimo centrams nutraukti savo veiklą. Antra, ji primena, kad, Forum 187 teigimu, nagrinėjamoje tvarkoje numatytos priemonės nesuteikė šiems centrams jokio pranašumo. Šiuo aspektu ji nesutinka su Belgijos Karalystės argumentais, kad dėl sprendimo labai padidėjo šių centrų mokesčių našta ir atsirado dvigubas apmokestinimas.

364. Galiausiai Komisija, remdamasi motyvais, panašiais į Forum 187 argumentus, teigia, kad nebuvo nei būtina, nei tikslinga numatyti pereinamojo pobūdžio priemonių centrams, kurių leidimo galiojimas baigėsi 2003 m. ir 2004 metais.

– Vertinimas

365. Pirmiausia trumpai priminsiu teisėtų lūkesčių apsaugos principo turinį.

366. Teismų praktika šis principas buvo pripažintas Bendrijos teisinėje sistemoje laipsniškai; jis laikomas asmenis apsaugančia „viršesne teisės norma“(104), „pagrindiniu Bendrijos principu“(105) ar „bendruoju principu“(106). Taigi teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra bendrasis Bendrijos teisės principas, atsižvelgiant į kurį gali būti tikrinamas institucijų aktų teisėtumas.

367. Jis yra pasekmė teisinio saugumo principo, kuris reikalauja, kad Bendrijos teisės aktai asmenims būtų aiškūs, o jų taikymas – numatomas, nes juo siekiama, kad, pakeitus teisės normą, būtų užtikrinta vieno ar kelių konkrečių fizinių ar juridinių asmenų teisėtai įgytos padėties apsauga(107).

368. Atsižvelgiant į jo subjektyvų pobūdį, sunku pateikti išsamų teisėtų lūkesčių apsaugos principo apibrėžimą. Vis dėlto, atsižvelgdamas į jo taikymą teismų praktikoje, galiu teigti, kad šio principo pažeidimas pripažįstamas, kai įvykdomos šios sąlygos. Visų pirma, turi būti Bendrijos institucijos teisės aktas ar veiksmas, galintis sukelti tokių lūkesčių. Iš tiesų pagal teismų praktiką teisėtų lūkesčių apsaugos principu gali būti remiamasi prieš Bendrijos teisės aktą, tik jei Bendrija pati anksčiau sukūrė situaciją, galinčią sukelti tokių lūkesčių(108). Būtent ši situacija tam tikra prasme yra atitinkamo asmens lūkesčių „pagrindas“. Be to, garantijos turi būti tikslios(109).

369. Taip pat atitinkamas asmuo negali numatyti anksčiau Bendrijos institucijos atlikto veiksmo pakeitimo. Iš tiesų pagal teismų praktiką jei atidus ir pakankamai informuotas ūkio subjektas galėjo numatyti, jog Bendrijos teisės akto priėmimas gali paveikti jo interesus, jis negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu priėmus šį teisės aktą(110). Bendrijos institucijos teisės akto ar veiksmo sukelti lūkesčiai yra „teisėti“, vadinasi, turi būti saugomi, jei atitinkamas asmuo galėtų pagrįstai tikėtis, kad taip sukurta situacija bus išlaikyta ar išliks stabili, kaip tai padarytų „atidus ir pakankamai informuotas“ ūkio subjektas.

370. Galiausiai skundžiamu teisės aktu ginamas Bendrijos interesas neturi pateisinti grėsmės suinteresuotojo asmens teisėtiems lūkesčiams. Ši paskutinė sąlyga yra patenkinta, jei, palyginus esamus interesus, matyti, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis Bendrijos interesas nėra viršesnis už atitinkamo asmens interesą, kad bus išlaikyta situacija, kurią jis teisėtai laikė stabilia(111).

371. Taigi tirsiu, ar nagrinėjamoje byloje visos šios sąlygos buvo patenkintos.

Lūkesčių pagrindas

372. Komisija pripažino, kad 1984 m. ir 1987 m. priimti sprendimai ir 1990 m. už konkurenciją atsakingo Komisijos nario pateiktas atsakymas į Parlamento nario klausimą Nr. 1735/90 lėmė teisėtą lūkestį, jog koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka ir Sutarties taisyklės valstybės pagalbos srityje nėra nesuderinamos(112).

373. Šalys ginčijasi dėl tokių dviejų aspektų. Visų pirma, Belgijos Karalystė ir Komisija nesutaria, ar 2000 m. lapkričio 26 d. ir 27 d. Tarybos išvados ir Komisijos pasiūlymai dėl reikalingų priemonių galėjo lemti teisėtus lūkesčius, kad ginčijama apmokestinimo tvarka bus toliau taikoma visiems koordinavimo centrams bent iki 2005 m. gruodžio 31 dienos. Belgijos Karalystė su Forum 187 ir Komisija taip pat nesutaria dėl to, ar, atsižvelgiant į koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką, 1984 m. ir 1987 m. šios institucijos priimti sprendimai ir 1990 m. už konkurenciją atsakingo Komisijos nario pateiktas atsakymas suteikė šiems centrams lūkesčių dėl jų leidimo pratęsimo.

374. Dėl pirmojo aspekto, susijusio su lūkesčiais, kuriuos galėjo sukelti ECOFIN Tarybos dokumentai ir Komisijos pateikti pasiūlymai dėl reikalingų priemonių, manau, kad Belgijos Karalystės pozicijai pritarti negalima.

375. Visų pirma, dėl 2000 m. lapkričio 26 d. ir 27 d. Tarybos išvadų nemanau, jog jos galėjo lemti Belgijos Karalystės ar koordinavimo centrų teisėtus lūkesčius, kad nagrinėjama tvarka bus toliau taikoma bent iki 2005 m. gruodžio 31 d., dėl šių priežasčių.

376. Kaip teigia Komisija, valstybių narių 2000 m. lapkričio 26 d. ir 27 d. Taryboje priimtos išvados yra politinio pobūdžio dokumentas, turintis deklaratyvinę funkciją ir negalintis lemti teisinių pasekmių. Taigi šios išvados negali įpareigoti Komisijos ar nustatyti jos veiksmų pagrindo, kai ji veikia įgyvendindama Sutartimi jai patikėtą kompetenciją valstybės pagalbos srityje.

377. Belgijos Karalystė neginčijo šios ECOFIN Tarybos išvadų taikymo srities analizės. Šiuo aspektu reikia pažymėti, jog 2002 m. rugpjūčio 30 d. atsakyme į Komisijos klausimus dėl teisėtų lūkesčių taikymo srities šioje byloje ji pažymėjo, kad „diskusijos Tarybos lygiu dėl elgesio kodekso nepatenka į valstybės pagalbos teisinę sistemą. Iš tiesų tai yra politinis veiksmas, kurio rezultatai paaiškės tik 2002 m. pabaigoje“(113).

378. Taigi atsižvelgiant į tai, kaip Belgijos Karalystė įvertino Tarybos išvadų taikymo sritį, ji negali teigti, kad šios išvados suteikė jai pagrįstų garantijų dėl pereinamojo pobūdžio priemonių turinio, kurias Komisija turėtų nustatyti, jei prireikus ji konstatuotų, jog ginčijama apmokestinimo tvarka yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba(114).

379. Manau, kad toks pat vertinimas turi būti pateiktas ir koordinavimo centrams. Žinome, kad valstybės pagalbos srityje pagalbos gavėjų teisei remtis teisėtais lūkesčiais, jog ši pagalba yra teisėta, yra taikoma sąlyga, kad ji būtų suteikta laikantis Sutartyje numatytos procedūros. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką rūpestingas ūkio subjektas paprastai turi įsitikinti, kad šios procedūros buvo laikomasi(115). Šie reikalavimai yra pagrįsti Komisijos vykdomos kontrolės privalomu pobūdžiu, kaip numatyta EB 88 straipsnyje.

380. Taigi iš esmės galima daryti išvadą, kad valstybės pagalbos srityje ūkio subjektai gali remtis teisėtais lūkesčiais tik tokioje situacijoje, kuri nekelia grėsmės EB 88 straipsniu Komisijai suteiktiems įgaliojimams. Kitaip tariant, ūkio subjektai turėtų išmanyti, kokia yra Komisijos kompetencija, kurią Sutartis jai suteikė valstybės pagalbos srityje.

381. Atsižvelgdamas į šią teismų praktiką, manau, kad koordinavimo centrai, net jei ir žinojo 2000 m. lapkričio 26 d. ir 27 d. Tarybos išvadas, negalėjo grįsti savo lūkesčių tuo, kad šios išvados Komisijai yra privalomos.

382. Be kita ko, kaip pažymi Komisija, 2000 m. lapkričio 26 d. ir 27 d. šioje Taryboje priimto pirmininkavusios valstybės narės pasiūlymo turinys nėra vienareikšmis. Iš tiesų šiame pasiūlyme numatyta: „Pirmininkaujanti valstybė narė siūlo Tarybai <...> patvirtinti, kad įmonėms, kurios 2000 m. gruodžio 31 d. naudojosi žalinga tvarka, ši žalinga tvarka taikoma ne ilgiau kaip iki 2005 m. gruodžio 31 d., nesvarbu, ar tvarka yra nustatyta ribotam laikui, ar ne“(116). Taigi jis gali būti suprantamas taip, kad 2005 m. gruodžio 31 d. yra paskutinė data, iki kurios gali būti taikomi 2000 m. gruodžio 31 d. galioję dešimties metų leidimai. Tačiau jis nebūtinai reiškia, kad visų leidimų, įskaitant tuos, kurių galiojimas baigėsi iki 2005 m. gruodžio 31 d., galiojimas yra pratęstas iki šios datos.

383. Bet kuriuo atveju darytina išvada, kad 2000 m. lapkričio 26 d. ir 27 d. Tarybos išvados negalėjo suteikti Belgijos Karalystei ir koordinavimo centrams tikslių garantijų, kaip to reikalauja teismų praktika, jog ginčijama tvarka galės būti taikoma visiems šiems centrams bent iki 2005 m. gruodžio 31 dienos.

384. Pasiūlymai dėl reikalingų priemonių, apie kuriuos Komisija pranešė Belgijos Karalystei vykdydama esamos pagalbos kontrolės procedūrą, mano nuomone, taip pat negalėjo suteikti šiai valstybei narei ir koordinavimo centrams tikslių garantijų, kaip tvirtina ši valstybė.

385. Kaip pažymi Komisija, šiuose pasiūlymuose numatytos pereinamojo pobūdžio priemonės jos neįpareigoja, nes valstybė narė, kuriai jos buvo skirtos, jų nepatvirtino. Taigi prireikus šios pereinamojo pobūdžio priemonės gali būti pakeistos sprendime, priimtame pasibaigus formalaus tyrimo procesui. Beje, ši galimybė yra logiška pasekmė atitinkamos valstybės narės turimos teisės atmesti Komisijos jai pasiūlytas reikalingas priemones ir šio formalaus tyrimo proceso metu ginčyti priemonės pripažinimą valstybės pagalba.

386. Vadinasi, negalima pripažinti, kad pasiūlymai dėl reikalingų priemonių, apie kuriuos 2001 m. liepos 11 d. laiške Komisija pranešė Belgijos Karalystei, galėjo suteikti tikslių garantijų dėl pereinamojo pobūdžio priemonių, kurias ši institucija prireikus nustatytų sprendime dėl formalaus tyrimo proceso užbaigimo, turinio.

387. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, manau, kad nei 2000 m. lapkričio 26 d. ir 27 d. Tarybos išvados, nei Komisijos pateikti pasiūlymai dėl reikalingų priemonių negalėjo suteikti Belgijos Karalystei ir koordinavimo centrams teisėtų lūkesčių, jog ginčijama apmokestinimo tvarka galės būti taikoma visiems šiems centrams bent iki 2005 m. gruodžio 31 dienos.

388. Tačiau aš pritariu Belgijos Karalystės ir Forum 187 pozicijai, kad, atsižvelgiant į Belgijos apmokestinimo sistemos turinį, 1984 m. ir 1987 m. Komisijos priimti sprendimai bei 1990 m. už konkurenciją atsakingo Komisijos nario pateiktas atsakymas į Parlamento nario klausimą Nr. 1735/90 leido koordinavimo centrams tikėtis, jog jų dešimties metų leidimo pratęsimas ir tolesnis šios apmokestinimo tvarkos taikymas neprieštarautų Sutarties taisyklėms valstybės pagalbos srityje.

389. Iš tiesų reikia priminti, kad 1984 m. ir 1987 m. savo priimtuose sprendimuose bei minėtame 1990 m. už konkurenciją atsakingo Komisijos nario pateiktame atsakyme Komisija nurodė, kad koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka nėra nesuderinama su Sutarties taisyklėmis valstybės pagalbos srityje.

390. Išnagrinėjus šios tvarkos turinį matyti, kad joje buvo numatytas tam tikras skaičius pranašumų, kurie buvo teikiami įvykdžius daugelį sąlygų, o tai, ar šios sąlygos yra įvykdytos, turėjo būti konstatuota Karaliaus nutarimu. Tiesa ir tai, kad, kaip pažymi Komisija, šioje tvarkoje buvo numatyta, jog taip Karaliaus nutarimu suteiktas leidimas galioja dešimt metų. Tačiau šios aplinkybės nepakanka konstatuoti, kaip tai daro Komisija, jog koordinavimo centras negalėjo tikėtis, kad šiam terminui pasibaigus šios tvarkos taikymas bus pratęstas.

391. Pažymėtina, kad koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka buvo nuolatinio pobūdžio. Ji buvo nustatyta neribotam laikui. Taigi koordinavimo centrai, kurie, baigiantis jų dešimties metų leidimo terminui, atitiko šioje tvarkoje numatytas sąlygas, galėjo tikėtis, kad jų leidimas bus pratęstas. Šią galimybę aiškiai patvirtino 1991 m. spalio 23 d. Įstatymas; šio įstatymo projekto motyvuojamojoje dalyje buvo aiškiai pažymėta, kad juo siekiama ne nustatyti naujoves, o tiesiog panaikinti koordinavimo centrų abejones dėl šios galimybės pratęsti leidimus(117). Todėl, mano nuomone, šis apmokestinimo tvarkos nuolatinis pobūdis ir jos taikymo tęstinumas centrams, atitinkantiems joje numatytas sąlygas, yra sudedamoji dalis nacionalinės sistemos, dėl kurios Komisija pareiškė nuomonę 1984 m., 1987 m. ir 1990 metais.

392. Nesutikdama su šia nagrinėjamos apmokestinimo tvarkos analize, Komisija pateikia keletą argumentų. Ji pažymi, kad leidimui pratęsti taikoma tokia pat formali procedūra ir tokios pat sąlygos kaip ir jam gauti pirmą kartą. Tačiau, mano nuomone, šios aplinkybės netrukdo koordinavimo centrams turėti lūkesčių dėl šios apmokestinimo tvarkos tęstinumo. Iš tiesų pažymėtina, kad sąlygos, kurios buvo taikomos leidimui pratęsti, buvo tokios pat, kaip ir sąlygos, taikomos leidimui gauti pirmą kartą ir kad jos buvo objektyvios. Svarbu pažymėti ir tai, kad, kaip Komisija nurodė 2003 m. vasario 17 d. sprendime, sprendimas pratęsti leidimą arba jo nepratęsti nepriklausė nuo Belgijos valdžios institucijų diskrecinio vertinimo(118).

393. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, tai, kad praėjus dešimčiai metų leidimas baigiasi, nereiškia, jog koordinavimo centrui nagrinėjama tvarka nebegalės būti taikoma. Terminui pasibaigus, jis turi įrodyti Belgijos valdžios institucijai, jog vis dar atitinka sąlygas, kad galėtų ja naudotis. Taigi tai, kad ginčijama tvarka buvo galima naudotis apibrėžtą dešimties metų laikotarpį, nepaneigia ginčijamos apmokestinimo tvarkos taikymo koordinavimo centrams tęstinumo.

394. Komisija taip pat teigia, kad Belgijos valdžios institucijos niekada neužtikrino šia tvarka suteiktų lengvatų tęstinumo, be to, jos jas mažino, pavyzdžiui, nuo 1993 m. sausio 1 d. nustatydamos metinį 10 000 EUR mokestį už kiekvieną visą darbo dieną dirbantį darbuotoją.

395. Mano nuomone, šie argumentai neįrodo ir to, kad koordinavimo centrai, kurių leidimo galiojimas baigėsi, negalėjo tikėtis ginčijamos apmokestinimo tvarkos tęstinumo. Pirma, tai įrodo faktas, kad pati Komisija 2003 m. vasario 17 d. sprendime pripažino, jog nors leidimas ir neužtikrina šios tvarkos tęstinumo ir jo palankaus pobūdžio, koordinavimo centrai galėjo pagrįstai matyti „protingą ir teisėtą tam tikro ekonominių sąlygų, įskaitant ir apmokestinimo tvarką, tęstinumo perspektyvą“(119). Antra, tvarkos pakeitimai, kuriuos Belgijos Karalystė padarė nuo jos sukūrimo Karaliaus nutarimu Nr. 187, buvo gana nereikšmingi ir nepanaikino svarbiausių šios tvarkos sudedamųjų dalių, t. y. apmokestinamosios bazės apskaičiavimo būdo ir atleidimų nuo mokesčio prie pajamų šaltinio, nekilnojamojo turto mokesčio ir kapitalo mokesčio.

396. Remiantis šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad ginčijama apmokestinimo tvarka leido koordinavimo centrams tikėtis jos tęstinumo ir to, kad jų leidimas bus pratęstas, jei jie atitiks šioje tvarkoje numatytas objektyvias sąlygas. Vadinasi, 1984 m. ir 1987 m. sprendimuose bei 1990 m. už konkurenciją atsakingo Komisijos nario pateiktame atsakyme į Parlamento nario klausimą Nr. 1735/90 nurodydama, kad šiai tvarkai EB 87 straipsnio 1 dalis netaikytina, Komisija leido 2000 m. gruodžio 31 d. leidimą turėjusiems koordinavimo centrams tikėtis, jog kai pasibaigs jų dešimties metų leidimas, jo pratęsimas neprieštaraus Sutarties taisyklėms valstybės pagalbos srityje.

Dėl šių lūkesčių teisėtumo

397. Komisija teigia, kad pranešimo apie jos 2003 m. vasario 17 d. sprendimą metu koordinavimo centrai negalėjo remtis teisėtais lūkesčiais dėl ginčijamos tvarkos tęstinumo ir jų leidimo pratęsimo, nes šie centrai buvo gavę signalų, informuojančių juos, kad ši tvarka nebegali būti toliau taikoma. Šiuo aspektu Komisija mini Tarybos priimtą elgesio kodeksą ir elgesio kodekso grupės pranešimą. Ji taip pat nurodo savo pranešimą dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu įmonių apmokestinimu susijusioms priemonėms, 1999 m. vasario mėn. Belgijos valdžios institucijoms pateiktą prašymą suteikti informacijos apie nagrinėjamą tvarką, šioms valdžios institucijoms 2001 m. liepos 11 d. pateiktą pasiūlymą dėl reikalingų priemonių ir, galiausiai, 2002 m. vasario 27 d. sprendimą pradėti formalaus tyrimo procesą.

398. Šia savo pozicija Komisija teigia, kad, atsižvelgiant į šias aplinkybes, kai koordinavimo centrams buvo pranešta apie jos 2003 m. vasario 17 d. sprendimą, jie turėjo tikėtis, jog jų leidimo pratęsimas, nesvarbu, kokiam terminui, prieštarauja Sutarties taisyklėms valstybės pagalbos srityje. Nemanau, kad šiai pozicijai galima pritarti ir kad Komisijos nurodyti signalai reiškia, jog nagrinėjamu atveju koordinavimo centrai nebegalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad bus pratęstas jų leidimas.

399. Šią išvadą grindžiu, pirma, valstybės pagalbos kontrolės procedūros struktūra ir tikslais ir, antra, nagrinėjamos apmokestinimo tvarkos savybėmis.

400. Kaip jau minėta, EB 88 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos iš anksto pranešti apie valstybės pagalbą tikslas pirmiausia yra pašalinti valstybės narės, ketinančios nustatyti tam tikrą priemonę, galimas abejones dėl to, ar ši priemonė yra pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

401. Be kita ko, matėme, kad šioje nuostatoje apibrėžta „valstybės pagalbos“ sąvoka yra objektyvaus pobūdžio. Priešingai nei Komisija leido suprasti atsiliepime į ieškinį byloje C-182/03(120), klausimas, ar nacionalinei priemonei yra taikytina EB 87 straipsnio 1 dalis, nepriklauso nuo diskrecinio įvertinimo. Tai, kad Komisija turi plačius įgaliojimus vertinti, ar ši nuostata yra taikytina nacionalinei priemonei, kai joje nustatytoms sąlygoms išnagrinėti būtini sudėtingi ekonominiai vertinimai, nereiškia, jog ši institucija įgyvendindama savo diskreciją gali bet kuriuo momentu pakeisti savo vertinimą dėl pagalbos buvimo.

402. Šis Komisijos teiginys prieštarautų EB 88 straipsnio 3 dalimi nustatyto mechanizmo tikslui ir šio tikslo pasekmėms, kurios buvo nustatytos teismų praktikoje. Iš tiesų aišku, kad šioje nuostatoje įtvirtintos pareigos pranešti tikslas yra teisinis saugumas(121). Būtent atsižvelgiant į šį tikslą buvo konstatuota, kad valstybei narei turi būti greitai nustatyta, ar pagalba yra suderinama su Sutartimi ir kad Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 5 dalyje numatytas dviejų mėnesių terminas Komisijai pateikti savo nuomonę yra privalomojo pobūdžio(122). Būtent atsižvelgiant į šį principą buvo konstatuota, kad Komisijai patvirtinus bendrąją pagalbos sistemą, apie individualią pagalbą, teikiamą taikant šią sistemą, kuri yra paprasta jos įgyvendinimo priemonė, pranešti nereikia(123).

403. Taigi sprendimas, kuriuo Komisija pripažįsta, kad tam tikra priemonė nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nesukuria teisinės situacijos, kuri gali būti dažnai keičiama institucijoms įgyvendinant savo diskrecinius vertinimo įgaliojimus, kaip, pavyzdžiui, galėtų būti tokioje srityje, kokia yra bendras rinkų organizavimas, kurios tikslas yra nuolat koreguojamas atsižvelgiant į ekonominės padėties pokyčius(124).

404. Darytina išvada, kad jei, vadovaujantis EB 88 straipsnio 3 dalimi, Komisijai buvo pranešta apie nacionalinę priemonę ir ji priėmė sprendimą, jog ši priemonė nėra pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, pasibaigus senaties terminui ieškiniui prieš šį sprendimą pareikšti, ir šią priemonę nustačiusi valstybė, ir jos gavėjai gali būti tikri, kad ši tvarka neprieštarauja Bendrijos taisyklėms valstybės pagalbos srityje. Taigi suinteresuotosios šalys gali pagrįstai tikėti, kad iš esmės toks sprendimas gali būti panaikintas tik dėl bendrosios rinkos vystymosi.

405. Jei, kaip matėme pirmiau, Komisija, remdamasi teisėtumo principu, gali pakeisti tokį vertinimą, nusprendusi, kad, priešingai nei ji nurodė anksčiau, EB 87 straipsnio 1 dalis yra taikytina atitinkamai tvarkai, manau, jog tokiu atveju jos ankstesniu vertinimu suteikti lūkesčiai turi būti ypač saugomi.

406. Mano nuomone, tokių lūkesčių teisėtumas galėtų būti paneigtas, tik jei atitinkami ūkio subjektai būtų turėję informacijos, leidžiančios pakankamai tikėtinai manyti, kad Komisija pakeis savo ankstesnį vertinimą. Kitaip tariant, aplinkybės, kad Komisija pradėjo naują nagrinėjamos nacionalinės priemonės tyrimą, ir galimybės, kad, užbaigusi formalaus tyrimo procesą, ji priims neigiamą sprendimą, nepakanka, jog atitinkami subjektai netektų galimybės remtis teisėtais lūkesčiais, kad esama situacija bus išlaikyta.

407. Galiausiai svarbu išsiaiškinti ir tai, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamos nacionalinės priemonės savybes, subjektai, kuriems ji taikoma, turėjo pakankamai laiko, kad faktiškai atsižvelgtų į galimą Komisijos vertinimo dėl priemonės suderinamumo su Sutarties taisyklėmis valstybės pagalbos srityje pakeitimą.

408. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, nemanau, kad įvairūs signalai, kuriais remiasi Komisija, kilę iš ECOFIN Tarybos arba iš jos pačios, pateisina tai, jog koordinavimo centrai netektų teisės remtis teisėtais lūkesčiais, kad jų leidimas bus pratęstas.

409. Visų pirma, manau, kad Tarybos priimtas elgesio kodeksas ir elgesio kodekso grupės pranešimas nėra svarbūs dėl šios priežasties. Šiame kodekse valstybių narių prisiimtas įsipareigojimas panaikinti mokesčių priemones, kurios laikomos žalingomis bendrajai rinkai, ir tai, kad nagrinėjama tvarka buvo paminėta elgesio kodekso grupės pranešime tarp nacionalinių priemonių, kurios laikomos žalingomis, žinoma, galėjo parodyti koordinavimo centrams, jog per Taryboje nustatytus terminus Belgijos vyriausybė galiausiai turės pakeisti arba panaikinti šią tvarką.

410. Vis dėlto, kaip minėta, tai buvo politinio pobūdžio įsipareigojimas, kuris neįpareigojo Komisijos jai vykdant Sutarties suteiktus įgaliojimus, taigi ir vertinant, ar yra EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatytos objektyvios sąlygos. Todėl, mano nuomone, Tarybos elgesio kodeksas ir elgesio kodekso grupės pranešimas negali būti laikomi veiksniais, dėl kurių koordinavimo centrai galėjo manyti, kad Komisija priims sprendimą, jog nagrinėjama tvarka yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba.

411. Nemanau, kad ir pranešimas dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu įmonių apmokestinimu susijusioms priemonėms bei aplinkybė, kad šiame pranešime Komisija paskelbė savo ketinimą išnagrinėti arba iš naujo išnagrinėti visas valstybėse narėse galiojančias apmokestinimo tvarkas, gali būti vertinami kaip signalas, jog EB 87 straipsnio 1 dalis yra taikytina koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkai ir kad ji negali būti išlaikyta, kaip teigia Komisija.

412. Šiuo pranešimu buvo siekiama paaiškinti, kaip EB 87 straipsnio 1 dalies nuostatos turi būti taikomos įmonių apmokestinimo priemonių srityje(125). Taigi jo turinys yra pernelyg bendro pobūdžio, kad jį perskaičius būtų galima padaryti išvadą, jog koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka tenkina visas šioje nuostatoje numatytas sąlygas. Be to, šiame pranešime Komisija nepraneša apie kriterijų, kuriais remiantis ji iki tol vertino, ar apmokestinimo tvarka yra pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, pakeitimą.

413. Galiausiai, mano nuomone, 1999 m. vasario mėn. Belgijos valdžios institucijoms pateiktas prašymas suteikti informacijos, šioms valdžios institucijoms 2001 m. liepos 11 d. pateiktas pasiūlymas dėl reikalingų priemonių ir 2002 m. vasario 27 d. sprendimas pradėti formalaus tyrimo procesą negalėjo leisti koordinavimo centrams pakankamai tikėtinai numatyti, koks bus galutinis Komisijos sprendimas.

414. Iš tiesų šios aplinkybės leido koordinavimo centrams suprasti, kad Komisija iš naujo nagrinėja apmokestinimo tvarką. Vis dėlto, kaip buvo pažymėta minėtoje 2003 m. birželio 26 d. Nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei Belgijos Karalystei skirtas pasiūlymas dėl reikalingų priemonių, nei 2002 m. vasario 27 d. sprendimas pradėti formalaus tyrimo procedūrą nesukėlė šiai valstybei narei ar koordinavimo centrams savarankiškų teisinių pasekmių(126).

415. Be to, tai, kad šiuose dviejuose aktuose koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka buvo apibūdinta kaip valstybės pagalba, nereiškė, jog Komisija priims neigiamą sprendimą ir savo galutiniame sprendime nuspręs pakeisti 1984 m., 1987 m. ir 1990 m. pateiktus vertinimus. Kaip Pirmosios instancijos teismas pažymėjo minėtoje nutartyje Forum 187 prieš Komisiją, kurioje jis atmetė Forum 187 ieškinį prieš 2002 m. vasario 27 d. Komisijos sprendimą pradėti formalaus tyrimo procesą kaip nepriimtiną, šis apibūdinimas yra laikinojo pobūdžio. Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnyje numatyta, kad šis procesas gali būti užbaigtas sprendimu, kuriame, priešingai nei apibūdinta šio proceso pradėjimo etape, konstatuojama, jog nagrinėjama nacionalinė priemonė nėra pagalba arba yra su bendrąja rinka suderinama pagalba.

416. Lygiai taip pat ir pranešimuose spaudai, kuriuose apibūdinti šie Komisijos aktai, nebuvo paminėti motyvai, dėl kurių ši institucija nusprendė, kad nuo šiol koordinavimo centrų apmokestinimo tvarka yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme(127). Tik po to, kai 2002 m. birželio 20 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje buvo paskelbtas sprendimas pradėti formalaus tyrimo procesą, visi koordinavimo centrai galėjo sužinoti tikslius motyvus, dėl kurių Komisija manė, jog nagrinėjamoje apmokestinimo tvarkoje numatytos priemonės atitinka visas šioje nuostatoje nurodytas sąlygas ir kad jos yra nesuderinamos su bendrąja rinka.

417. Tačiau net ir darant prielaidą, kad šiame sprendime išdėstyti motyvai galėjo suteikti koordinavimo centrams galimybę numatyti, jog Komisija pakeis savo ankstesnius sprendimus, dar reikėjo, kad jie turėtų pakankamai laiko, kol bus priimtas sprendimas užbaigti formalaus tyrimo procesą, jog galėtų atsižvelgti į tokią galimybę. Nemanau, kad tai buvo įmanoma atsižvelgiant į nagrinėjamos apmokestinimo tvarkos ypatybes.

418. Kaip matėme, ginčijama tvarka yra nuo įprastos tvarkos nukrypstanti apmokestinimo tvarka, apimanti daug atleidimų nuo mokesčių ir ypatingą apmokestinamosios bazės nustatymo būdą. Atsižvelgti į galimybę panaikinti tokios rūšies priemonę įmonei yra daug sunkiau nei į galimybę panaikinti dotaciją. Jai reikia ne tik atsižvelgti į tokio panaikinimo ekonomines pasekmes, kurios gali būti reikšmingos, bet ir atlikti didelę reorganizaciją, ypač apskaitos srityje.

419. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad ši tvarka galiojo nuo 1982 m., o leidimas ja naudotis buvo suteikiamas dešimčiai metų ir galėjo būti pratęstas tokiam pat laikotarpiui. Atsižvelgiant į jos senumą ir leidimų, suteikiančių teisę ja naudotis, trukmę, galima pagrįstai manyti, kaip teigia Belgijos Karalystė ir Forum 187, kad koordinavimo centrai, 2000 m. gruodžio 31 d. turėję leidimą, kuris galiojo pranešimo apie 2003 m. vasario 17 d. sprendimą metu, buvo suplanavę savo ilgalaikę veiklą kaip tęstinę ir stabilią ne tik atsižvelgdami į pirminio leidimo dešimties metų trukmę, bet, tam tikra apimtimi, ir į jo pratęsimą.

420. Taigi mažai tikėtina, kad šių centrų veiklai vykdyti sudaryti susitarimai tiek su darbuotojais, tiek ir su trečiaisiais asmenimis buvo ribotos trukmės ir turėjo baigtis pasibaigus jų dešimties metų leidimo galiojimui. Priešingai, reikia manyti, kad koordinavimo centrų veikla buvo planuojama tikintis nagrinėjamos apmokestinimo tvarkos taikymo tęstinumo.

421. Šiomis sąlygomis nemanau, kad koordinavimo centrai turėjo pakankamai laiko, jog nuo 2002 m. birželio 20 d., kai buvo paskelbtas sprendimas pradėti formalaus tyrimo procesą, iki 2003 m. vasario 17 d. galėtų peržiūrėti savo investicijas ir pertvarkyti veiklą, kad galėtų atsižvelgti į galimybę, jog Komisija priims neigiamą sprendimą.

422. Mano nuomone, ši išvada yra dar tvirtesnė, kai nagrinėjama centrų, kurių leidimo galiojimas baigėsi po kelių mėnesių po pranešimo apie 2003 m. vasario 17 d., padėtis. Net ir pripažįstant, kad sprendimo pradėti formalaus tyrimo procesą paskelbimas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje turėjo juos paskatinti atsižvelgti į galimybę, jog Komisija priims neigiamą sprendimą, šie centrai turėjo tik keletą mėnesių, kad prisitaikytų prie galimo leidimų panaikinimo. Šis trumpas laikotarpis yra dar labiau netinkamas dėl to, kad, kaip Komisija pažymėjo atsiliepime į ieškinį byloje C-182/03(128), daugelio šių centrų leidimai buvo pratęsti antram laikotarpiui, taigi jų investicijos ir veiklos būdas buvo nustatyti atsižvelgiant į nagrinėjamą apmokestinimo tvarką beveik prieš 20 metų.

423. Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, manau, kad koordinavimo centrai, 2000 m. gruodžio 31 d. turėję leidimą, kuris galiojo 2003 m. vasario 17 d. sprendimo priėmimo metu, pagrįstai galėjo turėti teisėtų lūkesčių dėl galimybės pratęsti jų leidimą, kai apie šį sprendimą jiems buvo pranešta; tai ypač taikytina centrams, kurių prašymų dėl pratęsimo galiojimas turėjo baigtis po kelių mėnesių po šio pranešimo.

Dėl esamų interesų pusiausvyros

424. Pagal teismų praktiką ūkio subjektų teisėtų lūkesčių galima nepaisyti, tik jei yra viešosios tvarkos interesas, kuris yra svarbesnis už pagalbos gavėjo interesą, kad būtų išlaikyta situaciją, kurią jis galėjo laikyti stabilia. Neginčijama, kad Bendrijos interesas reikalauja, jog būtų nebetaikomos esamos valstybės pagalbos sistemos, kurios iškreipia konkurenciją tarp valstybių narių.

425. Nagrinėjamoje byloje Komisija nepaaiškina, kodėl šis Bendrijos interesas yra pakankamai imperatyvus, kad pateisintų draudimą pratęsti bet kokį leidimą nuo pranešimo apie jos sprendimą dienos. Savo argumentus ji iš esmės grindžia aplinkybe, kad ginčijama apmokestinimo tvarka neleido koordinavimo centrams turėti teisėtų lūkesčių dėl galimybės pratęsti jų leidimą, o buvo įrodyta, jog šiems argumentams, mano nuomone, pritarti negalima.

426. Komisija taip pat teigia, kad leidimo nepratęsimas negalėjo lemti didelės ar svarbios mokesčių naštos koordinavimo centrams. Vis dėlto manau, kad šiam argumentui negalima pritarti ir kad 2003 m. vasario 17 d. sprendime numatytoms pereinamojo pobūdžio priemonėms trūksta nuoseklumo. Mano nuomone, Komisija negalėjo vienu metu leisti, kad leidimai, galioję pranešimo apie jos sprendimą metu, t. y. tie, kurie buvo pratęsti 2001 m. ir 2002 m., galiotų iki 2010 m. gruodžio 31 d., ir drausti nuo šio pranešimo pratęsti bet kokį leidimą.

427. Iš tiesų centrams, turėjusiems galiojantį leidimą pranešimo apie jos sprendimą metu, suteikta galimybė naudotis šiais leidimais iki jų galiojimo pabaigos, bet ne vėliau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 d. įrodo, kad Komisija manė, jog šios tvarkos poveikis konkurencijai Bendrijos viduje nėra labai žalingas, nes leido, kad ji būtų toliau taikoma dar daugiau kaip septynerius metus. Be kita ko, 2003 m. vasario 17 d. sprendime Komisija neminėjo jokių konkurentų skundų ar kitų aplinkybių, leidžiančių tiksliai įvertinti nagrinėjamos tvarkos žalingo poveikio prekybai tarp valstybių narių mastą.

428. Be to, sprendimo šimtas devynioliktoje konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad galiojantys leidimai turi galioti iki jų termino pabaigos, nes koordinavimo centrai ir grupės, kurioms jie priklauso, padarė dideles investicijas, o šie centrai dar prisiėmė ilgalaikius įsipareigojimus. Taigi nuspręsdama, kad šios investicijos ir įsipareigojimai pateisina, jog leidimai liktų galioti iki jų termino pabaigos, bet ne vėliau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 d., Komisija kartu pripažino, kad draudimas naudotis ginčijama tvarka galėtų pakenkti planuotiems šių investicijų rezultatams ir šių įsipareigojimų vykdymui.

429. Taigi proceso Teisingumo Teisme kontekste Komisija negali pagrįstai teigti, kad ginčijamos tvarkos taikymo nepratęsimas negali žymiai padidinti koordinavimo centrų mokesčių naštos, vadinasi, ir padaryti jiems realios žalos. Šiuo aspektu pakanka priminti ginčijamoje tvarkoje numatytų priemonių turinį, t. y. atleidimus nuo mokesčių ir, atsižvelgiant į apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo būdą, ypač naudingą išimtinę sistemą.

430. Be to, reikia pažymėti, kad tuo metu, kai Komisija priėmė sprendimą, nebuvo pakeičiančios tvarkos, kuri sušvelnintų draudimo pratęsti leidimus poveikį koordinavimo centrams, kurių leidimo galiojimas baigėsi po pranešimo apie šį sprendimą. Taigi Belgijos Karalystei nustatytas draudimas po pranešimo apie 2003 m. vasario 17 d. sprendimą pratęsti bet kokius leidimus gali padaryti realios žalos tiems koordinavimo centrams, kurie tą dieną turėjo galiojantį leidimą, kurio terminas turėjo baigtis iki 2010 m. gruodžio 31 dienos.

431. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus manau, kad esamų interesų pusiausvyra nepateisina draudimo Belgijos Karalystei net ir laikinai pratęsti leidimus, kurių galiojimas baigiasi po pranešimo apie Komisijos sprendimą dienos.

432. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad ieškinio pagrindas, jog buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, yra pagrįstas. Šio ieškinio pagrindo pagrįstumas pateisina sprendimą patenkinti prašymą panaikinti Komisijos sprendimą tiek, kiek jis draudžia Belgijos Karalystei bet kokiam terminui pratęsti koordinavimo centrų leidimus, galiojusius 2003 m. vasario 17 dieną.

433. Tačiau Belgijos Karalystė taip pat prašo panaikinti Komisijos sprendimo 2 straipsnį tiek, kiek jis draudžia jai net ir laikinai pratęsti leidimus, galiojusius 2003 m. vasario 17 d., kurių galiojimas baigiasi iki 2010 m. gruodžio 31 dienos. Norint išnagrinėti šį prašymą, t. y. tiek, kiek juo siekiama, kad visi leidimai, kurių galiojimas baigiasi iki 2010 m. gruodžio 31 d., būtų pratęsti ir galiotų iki šios datos, reikia išnagrinėti ieškinio pagrindą, jog buvo pažeistas lygių sąlygų principas.

ii) Dėl lygybės principo pažeidimo

– Šalių argumentai

434. Belgijos Karalystė tvirtina, kad Komisijos sprendimas sukuria nepateisinamai skirtingą centrų, kurių leidimų galiojimas baigėsi šiek tiek prieš jo priėmimą ir kuriems ginčijama tvarka taikoma iki 2010 m. gruodžio 31 d., ir centrų, kurių leidimai baigia galioti po pranešimo apie šį sprendimą dienos ir kuriems nenumatyta jokių pereinamojo pobūdžio priemonių, traktuotę. Ji teigia, kad šis diskriminavimas yra nepateisinamas, nes šie centrai yra panašioje ekonominėje situacijoje.

435. Belgijos Karalystė teigia, kad dėl to Komisijos sprendimas yra daug nepalankesnis koordinavimo centrams, kuriems nagrinėjama tvarka taikoma daugelį metų, nei tiems centrams, kurie gavo leidimą neseniai. Ji pažymi, kad, siekiant išvengti diskriminacijos, Komisija turėjo numatyti, jog visiems šiems centrams ši tvarka gali būti taikoma iki 2010 m. gruodžio 31 dienos.

436. Komisija nesutinka su šiuo argumentu. Ji teigia, kad visi koordinavimo centrai Belgijos teisės požiūriu yra tokioje pat situacijoje, nes visi turi dešimties metų leidimus. Ji tvirtina, kad vertino šiuos centrus vienodai, nes kiekvienam iš jų suteikė galimybę naudotis leidimu iki pat jo galiojimo pabaigos. Taip ji atsižvelgė į dešimties metų leidimo galiojimo trukmei padarytas investicijas ir prisiimtus įsipareigojimus. Tačiau ji teigia, kad jei šios investicijos ir įsipareigojimai trunka ilgiau nei leidimas, tokia situacija atsiranda dėl įmonės prisiimtos rizikos.

437. Komisija mano, kad šiomis sąlygomis pereinamojo laikotarpio nustatymas pratęsiant ginčijamos tvarkos taikymą centrams, kurių leidimo galiojimas baigiasi po pranešimo apie jos sprendimą, reikštų nevienodą vertinimą. Visiems centrams vienodai kils investicijų ir ilgalaikių įsipareigojimų klausimas, nesvarbu, kada baigiasi jų leidimo galiojimas nuo 2003 m. iki 2010 metų.

– Vertinimas

438. Pagal teismų praktiką bendrasis lygybės principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai ir kad skirtingos situacijos nebūtų vertinamos vienodai, išskyrus kai skirtingas elgesys yra objektyviai pateisinamas(129).

439. Nagrinėjamoje byloje Komisija tvirtina, kad ji nepažeidė šio principo, nes visi centrai Belgijos teisės aktų požiūriu buvo tokioje pat situacijoje, kad jų investicijos ir ilgalaikiai įsipareigojimai buvo taip pat paveikti ir kad ji juos vertino vienodai, numatydama, jog jie gali naudotis jų leidimu iki jo galiojimo pabaigos.

440. Nemanau, kad Komisijos pozicijai būtų galima pritarti, nes ji yra paremta prielaida, jog kai ji priėmė sprendimą, koordinavimo centrai neturėjo teisėtų lūkesčių, kad bus pratęstas jų leidimas. Pirmiau buvo paaiškinta, kad ši prielaida, mano nuomone, yra klaidinga. Jei darome priešingą prielaidą, t. y. kad šie centrai galėjo teisėtai tikėtis, jog jų leidimo pratęsimas neprieštarauja Sutarties taisyklėms valstybės pagalbos srityje, turime konstatuoti, kad 2003 m. vasario 17 d. sprendime Komisijos patvirtintų pereinamojo pobūdžio priemonių logika lemia nevienodą vertinimą.

441. Iš tiesų jei pabrėžiame, kad koordinavimo centrai galėjo teisėtai tikėtis nagrinėjamos apmokestinimo tvarkos taikymo tęstinumo, negalima paneigti, jog dėl draudimo bet kokiam terminui pratęsti leidimą centrai yra vertinami skirtingai, atsižvelgiant į tai, kada baigiasi jų leidimo galiojimas, nes tiems centrams, kurių leidimas buvo pratęstas 2001 m. arba 2002 m., ginčijama tvarka gali būti taikoma iki 2010 m. gruodžio 31 d., o tiems, kurių leidimo galiojimas baigėsi iki tos datos, leidimui pasibaigus nagrinėjama tvarka nebegali būti taikoma.

442. Galiausiai nemanau, kad šį skirtingą vertinimą galima pateisinti aplinkybe, jog koordinavimo centrai gavo savo pirmąjį leidimą skirtingu metu. Kitaip tariant, nemanau, kad tai, jog koordinavimo centras pirmą leidimą gavo 1985 m., kuris buvo pratęstas 1995 m., pateisina tai, kad jo teisė naudotis ginčijama tvarka baigiasi 2005 m., o centras, pirmą leidimą gavęs 1990 m., kuris buvo pratęstas 2000 m., gali ja naudotis iki 2010 metų.

443. Galima teigti, kad ir koordinavimo centrui, kuriam ši tvarka buvo taikoma daugiau nei aštuoniolika metų nuo Komisijos sprendimo priėmimo dienos, ir centrui, kuris pradėjo savo veiklą prieš trylika metų, nagrinėjama tvarka gali būti taikoma iki Komisijos nustatytos datos, kad jie galėtų visapusiškai pasinaudoti šia tvarka, nes savo veiklą jie seniai planavo ir plėtojo atsižvelgdami į nagrinėjamą apmokestinimo tvarką ir jos tęstinumo tikimybę.

444. Mano nuomone, ginčijama tvarka nustatytų taisyklių skirtingo vertinimo nepateisina ir tai, kad data, nuo kurios nė vienas leidimas negali būti pratęstas jokiam terminui, yra pranešimo apie sprendimą dėl formalaus tyrimo proceso užbaigimo data, kuri yra visiškai diskrecinio pobūdžio. Jei Komisija būtų priėmusi sprendimą užbaigti šį procesą per 18 mėnesių terminą, numatytą Reglamento Nr. 659/1999(130) 7 straipsnyje, to būtų pakakę, kad koordinavimo centro leidimas, kurio galiojimas baigėsi 2003 m. birželio 30 d., būtų pratęstas ir, kaip nustatyta Komisijos sprendimo 2 straipsnyje, ginčijama tvarka jam taip pat būtų taikoma iki 2010 m. gruodžio 31 dienos.

445. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus manau, kad 2003 m. vasario 17 d. sprendime Komisija pažeidė bendrąjį lygybės principą tiek, kiek nustatė, kad šią dieną galioję leidimai gali būti taikomi iki 2010 m. gruodžio 31 d., o leidimai, kurių galiojimas baigėsi po šios datos, negalėjo būti pratęsti ir taikomi iki minėtos dienos.

446. Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus siūlau Teisingumo Teismui panaikinti Komisijos sprendimą tiek, kiek jis draudžia Belgijos Karalystei net ir laikinai pratęsti leidimus, galiojusius pranešimo apie šį sprendimą dieną, kurių galiojimas baigiasi iki 2010 m. gruodžio 31 dienos.

447. Kadangi šis pasiūlymas leidžia patenkinti Belgijos Karalystės ieškinį, vadinasi, ir Forum 187 alternatyvų prašymą, nereikia nagrinėti šių ieškovių pateiktų kitų ieškinio pagrindų.

4. Dėl bylinėjimosi išlaidų

448. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. To paties straipsnio 3 dalies pirmojoje pastraipoje nustatyta, kad jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teisingumo Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims.

449. Forum 187 prašo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, susijusias su byla T-276/02. Tačiau 2003 m. birželio 2 d. Nutartimi, kuria jos ieškinys dėl sprendimo pradėti formalaus tyrimo procesą buvo pripažintas nepriimtinu, Pirmosios instancijos teismas priteisė iš jos bylinėjimosi išlaidas. Taigi Forum 187 prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo gali būti nagrinėjamas tik dėl šio proceso bylinėjimosi išlaidų ir procedūros dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bylinėjimosi išlaidų, kurių klausimas nebuvo išspręstas minėtoje 2003 m. birželio 26 d. Nutartyje.

450. Jei Teisingumo Teismas pritartų mano pasiūlymui, atsižvelgdamas į tai, kad Forum 187 iš dalies pralaimėjo bylą C-217/03, siūlau taip paskirstyti bylinėjimosi išlaidas: Forum 187 padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų byloje C-217/03; Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas šioje byloje ir pusę Forum 187 bylinėjimosi išlaidų; galiausiai Komisija padengia bylinėjimosi išlaidas byloje C-217/03 R.

451. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad Belgijos Karalystės ieškinys yra pripažintas pagrįstu, siūlau Teisingumo Teismui nurodyti Komisijai padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir šios valstybės narės bylinėjimosi išlaidas bylose C-182/03 ir C-182/03 R.

VI – Išvada

452. Atsižvelgdamas į visus pirmiau išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:

– Byloje C-399/03

1. Panaikinti 2003 m. liepos 16 d. Tarybos sprendimą 2003/531/EB dėl Belgijos vyriausybės pagalbos suteikimo tam tikriems Belgijoje įsteigtiems koordinavimo centrams.

2. Priteisti iš Europos Sąjungos Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

– Sujungtose bylose C-182/03 ir C-217/03

1. Panaikinti 2003 m. vasario 17 d. Komisijos sprendimą K(2003) 564 dėl Belgijos įgyvendintos pagalbos sistemos Belgijoje įsteigtiems koordinavimo centrams, su ištaisymais, padarytais 2003 m. balandžio 23 d. klaidų ištaisymu, tiek, kiek jis draudžia Belgijos Karalystei net ir laikinai pratęsti leidimus, galiojusius pranešimo apie šį sprendimą dieną, kurių galiojimas baigiasi iki 2010 m. gruodžio 31 dienos.

2. Atmesti likusią Forum 187 ASBL ieškinio dalį.

3. Priteisti iš Forum 187 ASBL pusę jos bylinėjimosi išlaidų byloje C-217/03. Europos Bendrijų Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir pusę Forum 187 ASBL bylinėjimosi išlaidų šioje byloje. Priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos bylinėjimosi išlaidas byloje C-217/03 R.

4. Priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos bylinėjimosi išlaidas bylose C-182/03 ir C-182/03 R.

1 – Originalo kalba: prancūzų.

2 – Komisijos sprendimas K(2003) 564 (galutinis) dėl Belgijos įgyvendintos pagalbos sistemos Belgijoje įsteigtiems koordinavimo centrams su ištaisymais, padarytais 2003 m. balandžio 23 d. klaidų ištaisymu (toliau – Komisijos sprendimas arba 2003 m. vasario 17 d. sprendimas).

3 – Sprendimas 2003/531/EB dėl Belgijos vyriausybės pagalbos suteikimo tam tikriems Belgijoje įsteigtiems koordinavimo centrams (OL L 184, p. 17, toliau – Tarybos sprendimas arba 2003 m. liepos 16 d. sprendimas).

4 – Toliau – Forum 187.

5 – 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas, nustatantis išsamias EB sutarties (88) straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1).

6 – Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnis numato, kad Komisija, gavusi išsamų pranešimą apie nacionalinę priemonę, per du mėnesius turi priimti sprendimą, ar ši priemonė nėra pagalba, ar pagalba atitinka bendrąją rinką arba ar kyla abejonių dėl priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, o tokiu atveju nusprendžiama pradėti formalaus tyrimo procesą. Pagal šio reglamento 4 straipsnio 6 dalį, jei per šį dviejų mėnesių laikotarpį Komisija nepriima sprendimo, pagalba laikoma patvirtinta.

7 – Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnyje apibrėžiamas senaties terminas. Jame nustatyta, kad Komisijos įgaliojimams išieškoti pagalbą taikomas dešimties metų senaties terminas. Šio reglamento 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bet kuri pagalba, kuriai taikomas senaties terminas yra pasibaigęs, yra laikoma esama pagalba.

8 – Karaliaus nutarimas Nr. 187 dėl koordinavimo centrų įsteigimo (1983 m. sausio 13 d. Moniteur belge).

9 – Komisijos atsiliepimas į ieškinį byloje C-217/03 (27 ir 31 punktai).

10 – Karaliaus nutarimo Nr. 187 1 straipsnio 2 dalyje minimos šios veiklos rūšys: „reklama, informacijos teikimas ir surinkimas, draudimas ir perdraudimas, moksliniai tyrimai, santykiai su nacionalinėmis ir tarptautinėmis institucijomis, apskaitos, administracinės ir informacinės veiklos centralizavimas, finansinių operacijų ir rizikos, atsirandančios dėl valiutų kursų svyravimų, padengimo veiklos centralizavimas, taip pat visos kitos veiklos rūšys, kurios grupės bendrovėms yra parengiamojo ar pagalbinio pobūdžio“.

11 – OL C 63, 1991, p. 37. Klausimą raštu sudarė keletas užklausimų, kurie buvo suformuluoti taip:

„Pagal 1982 m. „koordinavimo centrų statutą“ įmonėms, kurios veikia tarptautiniu lygiu, Belgija teikia dideles mokesčių lengvatas. Šiuo metu šia teisės norma naudojasi 213 įmonių; planuojama steigti dar 54 koordinavimo centrus (...).

1. Ar iš tiesų analogiškos teisės normos yra nustatytos Airijoje, Liuksemburge ir Austrijoje?

2. Ar, be Airijos ir Liuksemburgo, kitos valstybės narės taip pat planuoja nustatyti panašias teisės normas?

3. Ar apie visas šias teisės normas, kurios yra svarbi valstybių narių konkurencijos priemonė, buvo pranešta Komisijai pagal (EB 88 straipsnio 3 dalį)? Ar jos yra suderinamos su (EB 10) ir (87) straipsniais?

4. Ar šiuo atveju Komisija ketina pasinaudoti savo teise siūlyti „atitinkamas priemones, reikalingas bendrajai rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti“ (EB 88 straipsnio 1 dalis)?“

Už konkurenciją atsakingas Komisijos narys atsakė:

„Iš tiesų daugelyje valstybių narių – Prancūzijoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Liuksemburge, Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje – yra priimtos mokestinės teisės normos, susijusios su Europoje įsteigtų tarptautinių grupių centrinių buveinių apmokestinimu, siekiant išvengti jų dvigubo apmokestinimo, pirmiausia nustatant fiksuotą apmokestinamojo pelno dydį. Komisija mano, kad šioms mokestinėms teisės normoms (EB 87) ir (88) straipsnių nuostatos yra netaikomos.

Dėl Belgijoje koordinavimo centrams taikomų teisės normų – po to, kai Belgijos vyriausybė iš dalies pakeitė pirmąsias nuostatas, apie kurias ji buvo pranešusi Komisijai, ji nusprendė, kad tokios teisės normos nekelia jai abejonių (EB 87) straipsnio nuostatų požiūriu“.

12 – 1997 m. gruodžio 1 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų rezoliucija dėl Elgesio kodekso verslo apmokestinimo klausimais (OL C 2, 1998, p. 2).

13 – OL C 384, p. 3.

14 – Belgijos Karalystės ieškinio 17 priedo p. 5 ir 18 priedo p. 7 ir 8.

15 – Komisijos laiško 33 punktas, nurodytas Belgijos Karalystės ieškinio 23 priede.

16 – OL C 147, p. 2.

17 – Sprendimo pradėti formalaus tyrimo procesą 76 ir 77 punktai.

18 – Belgijos Karalystės ieškinio 29 priedo 10 punktas.

19 – Kitu šriftu išskirta mano, kad ištaisymas būtų aiškiai matyti.

20 – Sprendimas 2005/378/EB dėl pagalbos, kurią Belgija ketina suteikti koordinavimo centrams (OL L 125, 2005, p. 10).

21 – C-110/02, Rink. p. I-6333.

22 – 47 punktas.

23 – 2002 m. sausio 21 d. Tarybos sprendimas 2002/114/EB dėl leidimo Portugalijos vyriausybei suteikti pagalbą kiaulių augintojams, kurie buvo 1994 m. bei 1998 m. suteiktos pagalbos gavėjai (OL L 43, p. 18).

24 – Sprendimo 2002/114 trylikta konstatuojamoji dalis.

25 – Minėtas sprendimas Komisija prieš Tarybą (33 punktas).

26 – Minėtas sprendimas Komisija prieš Tarybą (44 ir 45 punktai).

27 – 33 punktas.

28 – Šią analizę taip pat patvirtina Belgijos nuolatinio atstovo Europos Sąjungoje pateikti argumentai pagrindžiant prašymą patvirtinti nagrinėjamas priemones, kurie buvo išdėstyti jo 2003 m. kovo 28 d. ir 2003 m. gegužės 20 d. laiškuose Tarybai. Juose jis pažymi, kad jo vyriausybė mano, jog Komisijos sprendimas tiek, kiek jis neleidžia atnaujinti aptariamų centrų leidimo, pažeidė jų teisėtus lūkesčius ir kad ji nori toliau jiems taikyti koordinavimo centrų apmokestinimo tvarką iki 2005 m. gruodžio 31 dienos.

29 – 35 punktas.

30 – Belgijos Karalystės ieškinys (18 punktas).

31 – 45 ir 46 punktai.

32 – OL L 308, 2000, p. 26.

33 – Šiuo požiūriu žr. 1994 m. birželio 15 d. Sprendimą Komisija prieš BASF ir kt. (C-137/92 P, Rink. p. I-2555, 68 punktas).

34 – Forum 187 tripliko 36 punktas.

35 – Byloje Forum 187 prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas 2003 m. birželio 2 d. priėmė nutartį (Rink. p. II-2075).

36 – 1999 m. vasario 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (T-86/96, Rink. p. II-179, toliau – sprendimas ADL).

37 – 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (T-380/94, Rink. p. II-2169).

38 – 1988 m. vasario 2 d. Sprendimas (67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219).

39 – 1963 m. liepos 15 d. Sprendimas (25/62, Rink. p. 197, p. 223).

40 – 2000 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (T-55/99, Rink. p. II-3207).

41 – 2000 m. spalio 19 d. Sprendimas (C-15/98 ir C-105/99, Rink. p. I-8855).

42 – 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas (C-298/00 P, Rink. p. I-4087).

43 – Iš lentelės, pateiktos ieškinio A 4 priede, matyti, kad iš aštuonių prašymų atnaujinti leidimus, kurie buvo nagrinėjami minėto sprendimo priėmimo dieną, dviejuose prašymuose numatytas naujas leidimo terminas turėjo prasidėti 2003 m. liepos ir spalio mėn., penkiuose prašymuose numatytas leidimo terminas turėjo prasidėti 2004 m. sausio 1 d. ir viename prašyme numatytas leidimo terminas turėjo prasidėti 2005 m. sausio 1 dieną.

44 – 1993 m. gruodžio 7 d. Sprendimas Federmineraria ir kt. prieš Komisiją (C-6/92, Rink. p. I-6357, 17 punktas).

45 – 1993 m. kovo 24 d. Sprendimas CIRFS ir kt. prieš Komisiją (C-313/90, Rink. p. I-1125, 29 ir 30 punktai) ir minėtas sprendimas AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją (50 punktas).

46 – Ypač žr. 1986 m. balandžio 23 d. Sprendimą Parti écologiste „Les Verts“ prieš Parlamentą (294/83, Rink. p. 1339, 19 punktas); minėtą sprendimą CIRFS ir kt. prieš Komisiją (23 punktas) ir minėtą sprendimą Italija prieš Komisiją (35 punktas).

47 – 1962 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Confédération nationale des producteurs de fruits et légumesir kt. prieš Tarybą (16/62 ir 17/62, Rink. p. 901, 919 ir 920); 1997 m. gruodžio 18 d. Nutartis Sveriges Betodlares ir Henrikon prieš Komisiją (C-409/96 P, Rink. p. I-7531, 45 punktas), minėtas sprendimas ADL (55 punktas) ir 1999 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Unione provinciale degli agricoltori di Firenzeir kt. prieš Komisiją (T-78/98, Rink. p. II-1377, 36 punktas).

48 – 1995 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas AITEC ir kt. prieš Komisiją (T-447/93–T-449/93, Rink. p. II-1971, 60 punktas) ir minėtas sprendimas ADL (65 punktas).

49 – 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimas (C-78/03 P, Rink. p. I-0000).

50 – 56 punktas. Taip pat žr. 2000 m. gegužės 23 d. Sprendimą Comité d’entreprise de la Société française de production ir kt. prieš Komisiją (C-106/98 P, Rink. p. I-3659, 42 ir 45 punktai).

51 – Šiuo aspektu žr. minėtą sprendimą ADL (62 punktas).

52 – 1994 m. gegužės 18 d. Sprendimas (C-309/89, Rink. p. I-1853, 19 punktas).

53 – Ypač žr. 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimą Dreyfus prieš Komisiją (C-386/96 P, Rink. p. I-2309, 43 punktas ir minėta teismų praktika).

54 – Ypač žr. 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimą Komisija prieš Jégo-Quéré (C-263/02 P, Rink. p. I-3425, 45 punktas).

55 – Minėti sprendimai Van der Kooy ir kt. prieš Komisiją (15 punktas), Federmineraria ir kt. prieš Komisiją (14 punktas) ir Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją (33 punktas).

56 – 1965 m. liepos 1 d. Sprendimas Toepfer ir Getreide-Import prieš Komisiją (106/63 ir 107/63, Rink. p. 525, 533); 1985 m. sausio 17 d. Sprendimas Piraiki-Patraiki ir kt. prieš Komisiją (11/82, Rink. p. 207, 31 punktas); 1990 m. birželio 26 d. Sprendimas Sofrimport prieš Komisiją (C-152/88, Rink. p. I-2477, 11 punktas) ir 1999 m. vasario 11 d. Sprendimas Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją (C-390/95 P, Rink. p. I-769, 25–30 punktai). 1995 m. rugsėjo 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją (T-480/93 ir T-483/93, Rink. p. II-2305, 67 punktas) ir 2002 m. sausio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Rica Foods prieš Komisiją (T-47/00, Rink. p. II-113, 41 punktas).

57 – Teisingumo Teismas pripažino priimtinu ieškinį, kurį dvi bendrovės, importuojančios į Vokietiją grūdus, pareiškė prieš Komisijos sprendimą, kuriuo šiai valstybei narei buvo leista atgaline data imtis apsaugos priemonių, kuriomis remiantis buvo atmesti jų prašymai dėl importo sertifikatų.

58 – 1971 m. lapkričio 23 d. Sprendimas (62/70, Rink. p. 897). Šiame sprendime Teisingumo Teismas pripažino priimtinu maisto produktus importuojančios bendrovės pareikštą ieškinį prieš Komisijos sprendimą, leidžiantį Vokietijos Federacinei Respublikai kai kuriems produktams, kurių kilmės šalis yra Kinija ir kurie išleisti į laisvą apyvartą Beniliukso šalyse, netaikyti Bendrijos taisyklių tiek, kiek šis sprendimas taip pat buvo taikomas importui produktų, dėl kurių pateiktus prašymus išduoti leidimą šio sprendimo įsigaliojimo metu nagrinėjo Vokietijos valdžios institucijos. 1970 m. rugsėjo 4 d. ieškovė pateikė kompetentingai Vokietijos valdžios institucijai prašymą išduoti leidimą importuoti Kinijos grybų, kurie buvo išleisti į laisvą apyvartą Nyderlanduose, partiją. 1970 m. rugsėjo 11 d. ši valdžios institucija įspėjo ieškovę, kad ji atmes šį prašymą, kai tik Komisija jai leis tai padaryti. 1970 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Komisija leido Vokietijos Federacinei Respublikai netaikyti Bendrijos taisyklių ne tik būsimiems prašymams leisti importuoti juoduosius grybus, kurių kilmės šalis yra Kinija, bet ir jau pateiktiems prašymams dėl leidimo juos importuoti.

59 – 1984 m. lapkričio 27 d. sprendimai (atitinkamai 232/81, Rink. p. 3881, ir 264/81, Rink. p. 3915). Šiose bylose pasiūlymą pateikusios įmonės pareiškė ieškinius prieš Komisijos reglamentą, panaikinantį ankstesnį reglamentą, kuriuo remdamasi Italijos intervencinė įstaiga pateikė pasiūlymą parduoti tam tikrą alyvų aliejaus kiekį. Teisingumo Teismas konstatavo, kad kadangi pardavimo šalių padėtis buvo nustatyta, „bet koks Bendrijos institucijų įsikišimas, trukdantis (Italijos intervencinei įstaigai) įvykdyti savo įsipareigojimus burtų keliu pasirinktiems tiekėjams, yra tiesiogiai ir konkrečiai su jais susijęs aktas“ (abiejų sprendimų 11 punktai).

60 – 1975 m. lapkričio 18 d. Sprendimas (100/74, Rink. p. 1393).

61 – Tai buvo bendrovė, kuri 1974 m. liepos 19 d. gavo leidimą eksportuoti 10 000 tonų miežių, kuris galiojo iki 1974 m. spalio 16 dienos. Pagal Tarybos reglamentą nuo 1974 m. spalio 7 d. grūdams taikomos tikslinės ir intervencinės kainos turėjo padidėti 5 %. Tačiau 1974 m. spalio 4 d. reglamentu Komisija nustatė, kad ši priemonė nebus taikoma iki spalio 7 d. išduotiems eksporto sertifikatams, taip atimdama iš ieškovės galimybę pasinaudoti Tarybos numatytu padidinimu 3 978 tonoms miežių, kuriuos ji dar turėjo eksportuoti nuo spalio 7 iki 16 dienos. Teisingumo Teismas pripažino, kad ieškovės ieškinys prieš Komisijos reglamentą yra priimtinas. Jis konstatavo, kad šis reglamentas, neleisdamas tam tikrai ūkio subjektų kategorijai ir apibrėžtam eksportui pasinaudoti didesne restitucijos suma, buvo skirtas apibrėžtam ir žinomam grūdų eksportuotojų skaičiui, ir ši priemonė, nors ir buvo norminio akto sudedamoji dalis, padarė poveikį šiems eksportuotojams dėl faktinių aplinkybių, kurios išskyrė juos iš kitų asmenų.

62 – Minėti sprendimai Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją (34 punktas) ir Italija prieš Komisiją (39 punktas).

63 – 2004 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas MCI prieš Komisiją (T-310/00, Rink. p. II-0000, 44 punktas ir minėta teismų praktika).

64 – Ibidem, 45 punktas ir minėta teismų praktika.

65 – Belgijos Karalystės, kaip privilegijuotos ieškovės, ieškinys yra priimtinas ir pagal teismų praktiką valstybė narė turi teisinį interesą ginčyti institucijos aktą dėl to, kad jis kelia grėsmę tam tikrų ūkio subjektų interesams (1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Ispanija prieš Tarybą, C-284/94, Rink. p. I-7309, 42 punktas ir minėta teismų praktika).

66 – Minėtame sprendime Piraiki-Patraiki ir kt. prieš Komisiją buvo pripažinta, kad Komisijos sprendimas, kuriuo Prancūzijos Respublikai buvo leista imtis apsaugos priemonių dėl medvilnės, kurios kilmės šalis buvo Graikija, importo, yra konkrečiai susijęs su medvilnę eksportuojančiomis įmonėmis, nes šios ieškovės jau buvo sudariusios sutartis, kurias įvykdyti šis sprendimas sutrukdė, ir Komisija buvo įpareigota pagal Akto dėl Graikijos Respublikos prisijungimo sąlygų ir Sutarčių pritaikymo (OL L 291, 1979, p. 17) 130 straipsnį, kuriuo remiantis buvo priimtas minėtas sprendimas, išsiaiškinti neigiamas pasekmes, kurias šis sprendimas galėtų sukelti suinteresuotosioms įmonėms. Taip pat ir minėtame sprendime Sofrimport prieš Komisiją buvo pripažinta, kad du Komisijos reglamentai, sustabdantys importo į Europos bendriją leidimų išdavimą obuoliams, kurių kilmės šalis buvo Čilė, buvo konkrečiai susiję su bendrove Sofrimport dėl to, kad ji importavo produktus priimant sprendimą ir dėl to, kad teisės aktas, kuriuo remiantis buvo priimti ginčijami reglamentai, įpareigojo Komisiją priimant importo leidimų sustabdymo priemones atsižvelgti į ypatingą šių produktų padėtį.

67 – 12 punktas.

68 – 28 punktas.

69 – Šiuo aspektu žr. minėtą sprendimą Parti écologiste „Les Verts“ prieš Parlamentą, kuriame Teisingumo Teismas pripažino, kad šios politinės partijos pareikštas ieškinys prieš Europos Parlamento biuro teisės aktus dėl asignavimų paskirstymo yra priimtinas, nes, pripažinus ieškinį nepriimtinu, būtų sukurta konkuruojančių grupuočių teisminės apsaugos nelygybė (36 punktas).

70 – 1982 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Alpha Steel prieš Komisiją (14/81, Rink. p. 749, 10 punktas); 1987 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas Consorzio Cooperative d’Abruzzo prieš Komisiją (15/85, Rink. p. 1005, 12 punktas); 1991 m. birželio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas Cargill prieš Komisiją (C-248/89, Rink. p. I-2987, 20 punktas); 1997 m. balandžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas De Compte prieš Parlamentą (C-90/95 P, Rink. p. I-1999, 35 punktas) ir 2002 m. lapkričio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Lagardère ir Canal+ prieš Komisiją (T-251/00, Rink. p. II-4825, 140 punktas).

71 – 1987 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Airija prieš Komisiją (325/85, Rink. p. 5041, 18 punktas).

72 – 1996 m. vasario 15 d. Sprendimas Duff ir kt. (C-63/93, Rink. p. I-569, 20 punktas).

73 – Ten pat.

74 – 1961 m. kovo 22 d. Sprendimas Snupat prieš Aukštąją Vadovybę (42/59 ir 49/59, Rink. p. 99, 160 punktas).

75 – Minėtas sprendimas Italija prieš Komisiją (42 punktas ir minėta teismų praktika).

76 – 2002 m. liepos 25 d. Sprendimas (C-50/00 P, Rink. p. I-6677, 40 punktas).

77 – 2000 m. gegužės 16 d. Sprendimas Prancūzija prieš Ladbroke Racing ir Komisiją (C-83/98 P, Rink. p. I-3271, 25 punktas). Taip pat žr. 2004 m. rugsėjo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Valmont prieš Komisiją (T-274/01, Rink. p. II-0000, 37 punktas).

78 – Minėtas sprendimas Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją (51 punktas) ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Graikija prieš Komisiją (C-278/00, Rink. p. I-3997, 24 punktas).

79 – 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (C-482/99, Rink. p. I-4397, 68 punktas); 2003 m. liepos 24 d. Sprendimas Atmark Trans ir RegierungspräsidiumMagdeburg (C-280/00, Rink. p. I-7747, 74 punktas) ir 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimas GEMO (C-126/01, Rink. p. I-13769, 21 punktas).

80 – Minėti sprendimai Prancūzija prieš Ladbroke Racing ir Komisiją (25 punktas) ir Valmont prieš Komisiją (37 punktas).

81 – Ypač žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Belgija prieš Komisiją (C-5/01, Rink. p. I-11991, 32 punktas ir minėta teismų praktika) ir minėtą sprendimą GEMO (28 punktas ir minėta teismų praktika).

82 – 1994 m. kovo 15 d. Sprendimas Banco Exterior de España (C-387/92, Rink. p. I-877, 14 punktas) ir 1999 m. gegužės 19 d. Sprendimas Italija prieš Komisiją (C-6/97, Rink. p. I-2981, 16 punktas).

83 – Jos apima: vadovų ir darbuotojų atlyginimus ir tiesiogines socialines išmokas, darbdavio socialinio draudimo įmokas, darbdavio neprivalomojo draudimo įmokas, taip pat senatvės ir našlių pensijas (1993 m. lapkričio 29 d. dokumentas Nr. Ci.RH.421/439.244 dd. III skyriaus F 42 punktas).

84 – „Finansavimo išlaidų“ sąvoka yra apibrėžta minėto dokumento 42 punkte. Ji apima palūkanas, komisinius ir su skolomis susijusias išlaidas; dėl neprekybinių gautinų sumų, investicijų grynaisiais ir nurašyto turto nurašytas sumas; nuostolius dėl kito trumpalaikio turto, išskyrus prekybos gautinas sumas, investicijas grynaisiais ir nurašytą turtą, nurašymo; atitinkamo centro atidėjimus dėl blogų ar abejotinų skolų; užsienio valiutos ir užsienio valiutos konvertavimo nuostolius, taip pat visas kitas išlaidas, kurios pagal taikytiną apskaitos teisę yra laikomos finansavimo išlaidomis.

85 – Žr. „Principes applicables en matière de prix de transfert à l‘intention des entreprises multinationales et des administrations fiscales“, Éditions de l’OCDE, Paryžius, 2001, p. II-12 ir VII-1.

86 – Šiuo aspektu žr. skaičiavimų pavyzdį, pateiktą 1993 m. lapkričio 29 d. dokumento Nr. Ci.RH.421/439.244 dd. 50 punkte.

87 – 1969 m. liepos 17 d. Tarybos direktyva dėl netiesioginių mokesčių, taikomų kapitalui pritraukti (OL L 249, p. 25), iš dalies pakeista 1985 m. birželio 10 d. Tarybos direktyva 85/303/EEB (OL L 156, p. 23, toliau – Direktyva 69/335).

88 – Direktyvos 69/335 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės atleidžia nuo kapitalo mokesčio sandorius, išskyrus 9 straipsnyje minimus sandorius, kurie 1984 m. liepos 1 d. buvo atleisti nuo šio mokesčio arba apmokestinami taikant 0,5 % ar mažesnę mokesčio normą.

Nuo mokesčio atleidžiama taikant tuos pačius reikalavimus, kokie tą dieną galiojo atleidžiant nuo mokesčio arba, jei tai taikytina, apmokestinant taikant 0,5 % arba mažesnę mokesčio normą.

<…>“

89 – 1990 m. liepos 23 d. Tarybos direktyva dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėm (OL L 225, p. 6).

90 – 1998 m. sausio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Ladbroke Racing prieš Komisiją (T-67/94, Rink. p. II-1, 52 punktas).

91 – 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Ecotrade (C-200/97, Rink. p. I-7907, 40 punktas); 1999 m. birželio 17 d. Sprendimai Belgija prieš Komisiją (C-75/97, Rink. p. I-3671, 26 punktas) ir Piaggio (C-295/97, Rink. p. I-3735, 39 punktas); 2003 m. vasario 13 d. Sprendimas Ispanija prieš Komisiją (C-409/00, Rink. p. I-1487, 47 punktas) ir 2005 m. kovo 3 d. Sprendimas Heiser (C-172/03, Rink. p. I-1627, 40 punktas ir minėta teismo praktika).

92 – Minėti sprendimai Ispanija prieš Komisiją (47 punktas) ir Heiser (40 punktas).

93 – 1993 m. kovo 17 d. Sprendimas (C-72/91 ir C-73/91, Rink. p. I-887).

94 – Ši veikla, kaip ją apibūdina bylos šalys, reiškia, kad kiekvieną dieną koordinavimo centras sukaupia kai kurių grupės, kuriai jis priklauso, bendrovių grynųjų pinigų perteklių ir skolina šį perteklių kitoms tos pačios grupės bendrovėms.

95 – 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas GIL Insurance ir kt. (C-308/01, Rink. p. I-4777, 72 punktas ir minėta teismų praktika). Vieną iš paskutiniųjų taikymo atvejų žr. 2005 m. balandžio 14 d. Sprendime AEM ir AEM Torino (C-128/03 ir C-129/03, Rink. p. I-2861, 39 punktas).

96 – 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Nyderlandai prieš Komisiją (C-159/01, Rink. p. I-4461, 43 punktas).

97 – Ypač žr. minėtus sprendimus Prancūzija prieš Komisiją (24 punktas ir minėta teismų praktika) ir GEMO (24 punktas).

98 – J.-P. Keppenne. „Guide des aides d’État en droit communautaire - Réglementation, jurisprudence et pratique de la Commission“, Bruylant, Briuselis, 1999, p. 112, 141 punktas.

99 – Šiuo aspektu žr. minėtą sprendimą Banco Exterior de España (13 ir 14 punktai); 1999 m. gegužės 19 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją (16 punktas) ir 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Vokietija prieš Komisiją (C-156/98, Rink. p. I-6857, 25 ir 26 punktai).

100 – 1980 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Philip Morris prieš Komisiją (730/79, Rink. p. 2671, 11 punktas) ir 1987 m. lapkričio 11 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (259/85, Rink. p. 4393, 24 punktas).

101 – Minėti sprendimai Philip Morris prieš Komisiją (11 punktas) ir Vokietija prieš Komisiją (33 punktas).

102 – 2000 m. vasario 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas (T-241/97, Rink. p. II-309).

103 – Ypač žr. 1969 m. liepos 9 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją (1/69, Rink. p. 277, 9 punktas) ir 2002 m. kovo 7 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją (C-310/99, Rink. p. I-2289, 48 punktas).

104 – 1975 m. gegužės 14 d. Sprendimas CNTA prieš Komisiją (74/74, Rink. p. 533, 44 punktas) ir minėtas sprendimas Sofrimport prieš Komisiją (26 punktas).

105 – 1999 m. spalio 14 d. Sprendimas Atlanta prieš Europos bendriją (C-104/97 P, Rink. p. I-6983, 52 punktas) ir 2005 m. birželio 7 d. Sprendimas VEMW ir kt. (C-17/03, Rink. p. I-0000, 73 punktas).

106 – 1992 m. gegužės 19 d. Sprendimas Mulder ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją (C-104/89 ir C-37/90, Rink. p. I-3061, 15 punktas) ir 2001 m. spalio 4 d. Sprendimas Italija prieš Komisiją (C-403/99, Rink. p. I-6883, 35 punktas).

107 – Šiuo aspektu žr. minėtą sprendimą Duff ir kt. (20 punktas) ir 2000 m. gegužės 18 d. Sprendimą Rombi ir Arkopharma (C-107/97, Rink. p. I-3367, 66 punktas).

108 – 1983 m. gegužės 19 d. Sprendimas Mavridis prieš Parlamentą (289/81, Rink. p. 1731, 21 punktas); 1992 m. sausio 10 d. Sprendimas Kühn (C-177/90, Rink. p. I-35, 14 punktas); minėtas sprendimas Rombi ir Arkopharma (67 punktas) ir 2004 m. liepos 15 d. Sprendimas Gerekens ir Procola (C-459/02, Rink. p. I-7315, 29 punktas).

109 – 2000 m. gegužės 25 d. sprendimas Kögler prieš Teisingumo Teismą (C-82/98 P, Rink. p. I-3855, 33 punktas), 2000 m.gruodžio 13 d. nutartis Sodima prieš Komisiją (C-44/00 P, Rink. p. I-11231, 50–5 punktai) ir 2001 m. kovo 6 d. sprendimas Connolly prieš Komisiją (C-274/99 P, Rink. p. I1611, 113 punktas).

110 – 1987 m. kovo 11 d. Sprendimas Van den Bergh en Jurgens ir Van Dijk Food Products prieš Komisiją (265/85, Rink. p. 1155, 44 punktas); 1997 m. balandžio 15 d. sprendimas Irish Farmers Association ir kt. (C-22/94, Rink. p. I-1809, 25 punktas); 2004 m. liepos 15 d. sprendimas Di Lenardo ir Dilexport (C-37/02 ir C-38/02, Rink. p. I-6911, 70 punktas) ir minėtas sprendimas VEMW ir kt. (74 punktas).

111 – Dėl šio esamų interesų palyginimo pavyzdžių žr. minėtą sprendimą De Compte prieš Parlamentą (39 punktas) ir 1997 m. liepos 17 d. sprendimą Affish (C-183/95, Rink. p. I-4315, 57 punktas).

112 – Kaip matėme, šiuos teisėtus lūkesčius Komisija aiškiai pripažino sprendimo šimtas dvidešimt antroje konstatuojamojoje dalyje.

113 – Belgijos Karalystės pareiškimo 36 priedas (9 puslapis).

114 – Šiuo aspektu taip pat žr. 1985 m. liepos 11 d. Sprendimą Salerno ir kt. prieš Komisiją ir Tarybą (87/77, 130/77, 22/83, 9/84 ir 10/84, Rink. p. 2523, 59 punktas).

115 – 1997 m. kovo 20 d. Sprendimas Alcan Deutschland (C-24/95, Rink. p. I-1591, 25 punktas ir minėta teismų praktika).

116 – Belgijos Karalystės pareiškimo 17 priedas.

117 – Belgijos Karalystės pareiškimo 39 priedas.

118 – Šimtas penkta konstatuojamoji dalis. Tai, kad ši 2003 m. vasario 17 d. sprendimo konstatuojamoji dalis yra tvarkos atrenkamojo pobūdžio analizės dalis, o ne teisėtų lūkesčių vertinimo dalis, kaip Komisija pažymėjo atsiliepimo į ieškinį 172 punkte, nedaro poveikio šiam teiginiui ir jo reikšmei vertinant teisėtus lūkesčius.

119 – Šimtas devyniolikta konstatuojamoji dalis.

120 – 98 punktas.

121 – 2001 m. vasario 15 d. Sprendimas Austrija prieš Komisiją (C-99/98, Rink. p. I-1101, 73 ir 85 punktai).

122 – Ten pat (73 punktas).

123 – 1994 m. spalio 5 d. Sprendimas Italija prieš Komisiją (C-47/91, Rink. p. I-4635, 21 punktas) ir 2005 m. gegužės 10 d. Sprendimas Italija prieš Komisiją (C-400/99, Rink. p. I-3657, 57 punktas). Teisingumo Teismas konstatavo, kad „jei Komisija jos nesilaikytų, ji, tirdama kiekvieną individualią pagalbą, galėtų atšaukti savo sprendimą, patvirtinantį pagalbos sistemą, kuris jau buvo tirtas Sutarties (87 straipsnio) požiūriu. Taigi valstybių narių ir ūkio subjektų teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principams kiltų pavojus, jei Komisija galėtų bet kuriuo metu panaikinti individualias pagalbas, griežtai atitinkančias pagalbos sistemą patvirtinantį sprendimą“ (minėto 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją 24 punktas).

124 – Ypač žr. minėtą sprendimą Atlanta prieš Europos bendriją (52 punktas).

125 – Žr. šio pranešimo 2 punktą.

126 – 119 punktas.

127 – Žr. 2001 m. liepos 11 d. ir 2002 m. vasario 27 d. pranešimus spaudai, atitinkamai pateiktus Komisijos atsiliepimo į ieškinį byloje C-182/03 B3 ir B5 prieduose.

128 – 199 punktas.

129 – 1980 m. kovo 27 d. Sprendimas Salumi ir kt. (66/79, 127/79 ir 128/79, Rink. p. 1237, 14 punktas) ir 2003 m. kovo 6 d. Sprendimas Niemann (C-14/01, Rink. p. I-2279, 49 punktas ir minėta Teisingumo Teismo praktika).

130 – Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Komisija „pagal galimybes stengiasi“ priimti sprendimą per 18 mėnesių po proceso pradžios, tačiau šis terminas gali būti pratęstas Komisijos ir suinteresuotosios valstybės narės bendru susitarimu.

Ruling
Topics
References in this case
Info

Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

EU tax law WEB Belgija prieš Komisija - C-182/03