Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. gegužės 8 d.(*)

„Apmokestinimas – Pridėtinės vertės mokestis – Šeštoji direktyva 77/388/EEB – Teisė į pirkimo mokesčio atskaitą – Apmokestinamojo asmens pareigos – Neteisingų ar netikslių sąskaitų faktūrų turėjimas – Privalomų duomenų nenurodymas – Atsisakymas suteikti teisę į atskaitą – Įrodymai, pateikti vėliau, nei realiai įvykdyti sąskaitose faktūrose nurodyti sandoriai – Ištaisytos sąskaitos faktūros – Teisė susigrąžinti PVM – Neutralumo principas“

Byloje C-271/12

dėl Cour d’appel de Mons (Belgija) 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2012 m. birželio 1 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Petroma Transports SA,

Martens Énergie SA,

Martens Immo SA,

Martens SA,

Fabian Martens,

Geoffroy Martens,

Thibault Martens

prieš

État belge

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta, teisėjai G. Arestis (pranešėjas), J.-C. Bonichot, A. Arabadjiev ir J. L. da Cruz Vilaça,

generalinė advokatė E. Sharpston,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Petroma Transports SA, Martens Énergie SA, Martens Immo SA, Martens SA ir F. Martens, G. Martens ir T. Martens, atstovaujamų advokato O. Van Ermengem,

–        Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs ir J.-C. Halleux,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos W. Roels ir C. Soulay,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23), iš dalies pakeistos 1994 m. vasario 14 d. Tarybos direktyva 94/5/EB (OL L 60, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 255; toliau – Šeštoji direktyva), ir neutralumo principo išaiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Petroma Transports SA, Martens Énergie SA, Martens Immo SA, Martens SA bei F. Martens, G. Martens ir T. Martens, kurie visi kartu sudaro Martens grupę, ir État belge dėl pastarosios atsisakymo suteikti jiems teisę atskaityti pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) už Martens grupėje suteiktas paslaugas.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisės aktai

3        Pagal Šeštosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį PVM apmokestinamas „prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, kai šalies teritorijoje už atlygį prekes tiekia ar paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks“.

4        Šeštosios direktyvos antraštinės dalies „Apmokestinimo momentas ir mokesčio apskaičiavimas“ 10 straipsnyje numatyta:

„1.      a)      „Apmokestinimo momentas“ – tai įvykis, dėl kurio susidaro apmokestinimui būtinos teisinės sąlygos.

b)      Mokestis tampa „apskaičiuotinas“, kai mokesčio administratorius pagal tuo metu galiojantį įstatymą įgyja teisę reikalauti mokesčio iš asmens, kuris tą mokestį turi sumokėti, nors mokėjimo terminas gali būti ir atidėtas.

2.      Apmokestinimo momentas įvyksta ir mokestis tampa apskaičiuotinas, kai prekės pristatomos ar paslaugos atliekamos.

<...>“

5        Šeštosios direktyvos 17 straipsnio „Teisės į atskaitą atsiradimas ir apimtis“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Teisė į atskaitą atsiranda, atsiradus prievolei apskaičiuoti atskaitytiną PVM.

2.      Tiek, kiek prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, jis turi turėti teisę iš mokesčio, kurį jam reikia sumokėti, atskaityti:

a)      pridėtinės vertės mokestį, apskaičiuotą ar sumokėtą šalies teritorijoje už kito apmokestinamojo asmens jam patiektas prekes ir suteiktas paslaugas;

<...>“

6        Šeštosios direktyvos 18 straipsnyje, susijusiame su teisę į atskaitą reglamentuojančiomis taisyklėmis, pažymėta:

„1.      Kad galėtų pasinaudoti teise į atskaitą, apmokestinamasis asmuo privalo:

kai atskaitoma vadovaujantis 17 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatomis – turėti pagal 22 straipsnio 3 dalį išrašytą sąskaitą faktūrą;

<...>

„2. Apmokestinamasis asmuo mokestį atskaito iš visos per tam tikrą laikotarpį apskaičiuotos pridėtinės vertės mokesčio sumos atimdamas visą mokesčio sumą, kurią per tą patį laikotarpį jis įgijo teisę atskaityti, ir gali ta teise pasinaudoti pagal 1 dalies nuostatas.

<...>

3.      Valstybės narės nustato sąlygas ir tvarką, pagal kurią apmokestinamajam asmeniui gali būti leidžiama atskaityti pridėtinės vertės mokestį, kurio jis neatskaitė pagal 1 ir 2 dalių nuostatas.

<...>“

7        Šeštosios direktyvos 21 straipsnio 1 dalies a ir c punktuose numatyta:

„Toliau išvardyti asmenys turi mokėti pridėtinės vertės mokestį:

1.      Pagal vidaus sistemą:

a)      apmokestinamieji asmenys, kurie vykdo apmokestinamuosius sandorius, išskyrus sandorius, nurodytus 9 straipsnio 2 dalies e punkte, vykdomus užsienyje įsisteigusio apmokestinamojo asmens. <...>

<...>

c)      bet kuris asmuo, kuris sąskaitoje faktūroje ar kitame jai lygiaverčiame dokumente išskiria pridėtinės vertės mokestį <...>“

8        28h straipsnio redakcijos Šeštosios direktyvos 22 straipsnyje numatyta:

„Prievolės vidaus sistemoje

1.      a)      Kiekvienas apmokestinamasis asmuo turi deklaruoti, kada jo, kaip apmokestinamojo asmens, veikla prasideda, pasikeičia arba baigiasi.

<...>

2.      a)     Kiekvienas apmokestinamasis asmuo turi vesti apskaitą, pakankamai išsamią, kad pagal ją būtų galima taikyti pridėtinės vertės mokestį ir mokesčių administratorius galėtų atlikti patikrinimus.

<...>

3.      a)     Kiekvienas apmokestinamasis asmuo turi išrašyti sąskaitą faktūrą arba kitą jai lygiavertį dokumentą kitam apmokestinamajam asmeniui arba neapmokestinamajam juridiniam asmeniui patiektoms prekėms ir suteiktoms paslaugoms įforminti. <...>

<...>

b)      Sąskaitoje faktūroje turi būti aiškiai nurodoma kaina be mokesčio bei atitinkamas mokestis pagal kiekvieną atskirą tarifą, taip pat visi atleidimo nuo mokesčio atvejai.

<...>

c)      Valstybės narės nustato kriterijus, pagal kuriuos būtų galima spęsti, ar dokumentą galima prilyginti sąskaitai faktūrai.

<...>

8.      Valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis, kad mokestis būtų teisingai renkamas ir kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimams, laikydamosi nuostatos, kad sandoriams šalies viduje ir apmokestinamųjų asmenų sandoriams tarp valstybių narių turi būti taikomos vienodos sąlygos ir kad tokios prievolės nesukuria pasienio formalumų prekyboje tarp valstybių narių.

<...>“

 Belgijos teisės aktai

9        1969 m. gruodžio 10 d. Karaliaus dekreto Nr. 3 dėl PVM atskaitos (Moniteur belge, 1969 m. gruodžio 12 d.) 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„1. Apmokestinamasis asmuo, norintis pasinaudoti teise į atskaitą, turi:

1) turėti sąskaitą faktūrą, patvirtinančią sumokėtą mokestį už jam patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, išrašytą pagal 1992 m. gruodžio 29 d. Karaliaus dekreto Nr. 1 [dėl priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą (Moniteur belge, 1992 m. gruodžio 31 d., p. 27976, toliau – Karaliaus dekretas Nr. 1)] 5 straipsnį.“

10      Pagal Karaliaus dekreto Nr. 1 5 straipsnio 1 dalies šeštą pastraipą sąskaitose faktūrose turi būti nurodyti „duomenys, būtini siekiant nustatyti sandorį ir mokėtino mokesčio tarifą, visų pirma įprastas patiektų prekių ir suteiktų paslaugų pavadinimas, jų kiekis bei paslaugų objektas“.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

11      F. Martens, G. Martens ir T. Martens yra individualios įmonės „Margaz“ savininko J.-P. Martens teisių perėmėjai. Iš šios įmonės susiformavo grupė Martens, kurios bendrovės vykdo įvairią veiklą, kaip antai naftos produktų pirkimą, pardavimą, gabenimą ir statybos darbus. Petroma Transports SA buvo pagrindinė grupės Martens bendrovė, nes joje dirbo daugiausia darbuotojų ir ji kitoms šios grupės bendrovėms teikė daug paslaugų. Buvo sudarytos darbuotojų naudojimo teikiant paslaugas grupėje sutartys. Šiose sutartyse buvo numatytas atlygis už šias paslaugas pagal darbuotojų dirbtas valandas.

12      Per patikrinimus, atliktus nuo 1997 m., Belgijos mokesčių administratoriui kilo klausimų tiek dėl tiesioginių mokesčių, tiek dėl PVM, sąskaitų faktūrų grupėje ir iš to atsirandančios atskaitos nuo 1994 mokestinių metų iš esmės todėl, kad šiose sąskaitose faktūrose nebuvo pateikti visi duomenys ir jos neatitiko realaus paslaugų teikimo. Daugumoje šių sąskaitų faktūrų buvo nurodyta bendra suma be vieneto kainos ir paslaugas teikusių bendrovių darbuotojų dirbtų valandų skaičiaus, tai trukdė patikrinti tiksliai mokesčių administratoriaus gautą mokestį.

13      Jis nepripažino bendrovių paslaugų gavėjų taikytos atskaitos, be kita ko, dėl neatitikties Karaliaus dekreto Nr. 1 5 straipsnio 1 dalies šeštoje pastraipoje ir 1969 m. gruodžio 10 d. Karaliaus dekreto Nr. 3, susijusio su atskaita dėl PVM taikymo, 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytiems reikalavimams.

14      Vėliau šios bendrovės pateikė papildomos informacijos, bet mokesčių administratorius jos nelaikė pakankamu pagrindu atskaityti skirtingas PVM sumas. Iš tiesų šis administratorius nusprendė, kad informacija susijusi arba su privačiomis paslaugų teikimo sutartimis, pateiktomis per vėlai, jau atlikus mokesčių patikrinimus ir pranešus apie šio mokesčių administratoriaus ketinamus atlikti pakeitimus, taigi nėra patikimos informacijos apie šių sutarčių sudarymo datą ir galimybės šiomis sutartimis remtis prieš trečiuosius asmenis, arba su sąskaitomis faktūromis, kurios jau išrašytos buvo papildytos administracinės procedūros etape ranka įrašytais duomenimis apie darbuotojų dirbtų valandų skaičių, valandinį tarifą ir suteiktų paslaugų pobūdį, todėl, mokesčių administratoriaus nuomone, neturinčiomis jokios įrodomosios vertės.

15      2005 m. vasario 2 d. Monso pirmosios instancijos teismas priėmė kelis sprendimus. Nors dėl kelių sąskaitų faktūrų jis priėmė mokesčių mokėtojui palankų sprendimą, jis taip pat patvirtino atsisakymą suteikti bendrovėms paslaugų gavėjoms teisę į PVM atskaitą.

16      Išnagrinėjęs naujus prašymus grąžinti paslaugų gavėjų sumokėtą mokestį, šis teismas nutarė atnaujinti bylos nagrinėjimą. 2010 m. vasario 23 d. sprendimu Monso pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą sujungtose bylose ir atmetė prašymus grąžinti kaip nepagrįstus. Šie teikėjai pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo.

17      Šiomis aplinkybėmis Monso apeliacinis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar valstybė narė turi teisę atsisakyti suteikti teisę į atskaitą apmokestinamajam asmeniui paslaugų gavėjui, kurio turimose sąskaitose faktūrose trūksta duomenų, tačiau jos papildytos informacija, kuria siekiama patvirtinti sąskaitose faktūrose nurodytų sandorių tikrumą, pobūdį ir sumą (sutartys, skaičių atkūrimas remiantis Office national de la sécurité sociale (Nacionalinė socialinės apsaugos tarnyba) pateiktomis deklaracijomis, informacija apie atitinkamos grupės veiklą ir kt.)?

2.       Ar valstybė narė, kuri, remdamasi sąskaitų faktūrų netikslumu, atsisako apmokestinamajam asmeniui paslaugų gavėjui suteikti teisę į atskaitą, neturi konstatuoti, kad sąskaitos faktūros taip pat pernelyg netikslios, kad galima būtų [mokėti] PVM? Ar todėl valstybė narė neprivalo bendrovėms ginčijamų paslaugų teikėjoms grąžinti jai sumokėtą PVM, kad būtų užtikrintas PVM neutralumo principas?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Pirminės pastabos

18      Primintina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė Sąjungos teisės nuostatų, kurias prašo išaiškinti.

19      Tačiau iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir pagrindinės bylos aplinkybių matyti, kad prejudiciniai klausimai susiję su Šeštosios direktyvos nuostatų ir mokesčių neutralumo principo išaiškinimu.

20      Kadangi iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad pirmos ginčijamos sąskaitos faktūros išrašytos 1994 m. kovo 31 d., aiškintinos tuo metu galiojusios redakcijos nuostatos.

 Dėl pirmojo klausimo

21      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Šeštosios direktyvos nuostatas reikia aiškinti taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias galima atsisakyti suteikti teisę į PVM atskaitą apmokestinamajam asmeniui paslaugų gavėjui, kurio turimose sąskaitose faktūrose trūksta duomenų, tačiau jos papildytos informacija, kuria siekiama patvirtinti sąskaitose faktūrose nurodytų sandorių tikrumą, pobūdį ir sumą.

22      Pirmiausia primintina, kad teisė į atskaitą yra pagrindinis bendros PVM sistemos principas, jos iš esmės negalima riboti ir ji nedelsiant taikoma visiems mokesčiams, sumokėtiems sudarant pirkimo sandorius (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Bonik, C-285/11, 25 ir 26 punktus ir nurodytą teismo praktiką).

23      Iš tiesų atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti verslininką nuo bet kokios vykdant ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatą, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo būtų apmokestinama PVM (žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Faxworld, C-137/02, Rink. p. I-5547, 37 punktą ir 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Dankowski, C-438/09, Rink. p. I-14009, 24 punktą).

24      Iš Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies išplaukia, kad tiek, kiek prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti teisę iš mokesčio, kurį jis turi sumokėti, atskaityti pridėtinės vertės mokestį, apskaičiuotą ar sumokėtą už kito apmokestinamojo asmens jam patiektas prekes ir suteiktas paslaugas (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo PARAT Automotive Cabrio, C-74/08, Rink. p. I-3459, 17 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

25      Dėl teisę į atskaitą reglamentuojančių taisyklių Šeštosios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad apmokestinamasis asmuo turi turėti pagal šios direktyvos 22 straipsnio 3 dalį išrašytą sąskaitą faktūrą.

26      Pagal Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 3 dalies b punktą sąskaitoje faktūroje turi būti aiškiai nurodyta kaina be mokesčio bei atitinkamas mokestis pagal kiekvieną atskirą tarifą, taip pat visi atleidimo nuo mokesčio atvejai. Šio 22 straipsnio 3 dalies c punkte valstybės narės įpareigojamos nustatyti kriterijus, pagal kuriuos būtų galima spręsti, ar dokumentą galima prilyginti sąskaitai faktūrai. Be to, pagal 22 straipsnio 8 dalį valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis, kad mokestis būtų teisingai taikomas ir renkamas ir kad būtų užkirstas kelias klastotėms.

27      Iš to matyti, kad, kiek tai susiję su teisės į atskaitą taikymu, Šeštojoje direktyvoje reikalaujama tik sąskaitos faktūros, kurioje pateikiami tam tikri duomenys, ir nurodoma, kad valstybės narės turi teisę reikalauti papildomų duomenų, kad užtikrintų teisingą PVM surinkimą bei mokesčių administratoriaus atliekamą atskaitos kontrolę (šiuo klausimu žr. 1988 m. liepos 14 d. Sprendimo Jeunehomme ir EGI, 123/87 ir 330/87, Rink. p. I-4517, 16 punktą).

28      Tačiau dėl teisės į atskaitą taikymo reikalavimas sąskaitoje faktūroje pateikti kitus duomenis nei numatyti Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 3 dalies b punkte turi būti apribotas tik tuo, kas būtina mokesčių administratoriaus PVM surinkimui ir kontrolei užtikrinti. Be to, tokie duomenys dėl kiekio ar techninio pobūdžio neturi naudojimosi teise į atskaitą padaryti praktiškai neįmanomo ar per daug sudėtingo (minėto Sprendimo Jeunehomme ir EGI 17 punktas).

29      Kalbant apie pagrindinėje byloje aptariamas nacionalines nuostatas primintina, kad État belge pasinaudojo Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 8 dalyje numatyta teise, nes pagal Karaliaus dekreto Nr. 1 5 straipsnio 1 dalies šeštą pastraipą sąskaitoje faktūroje turi būti nurodyti duomenys, būtini siekiant nustatyti sandorį ir mokėtino mokesčio tarifą, visų pirma įprastas patiektų prekių ir suteiktų paslaugų pavadinimas, jų kiekis bei paslaugų objektas.

30      Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagal šias nuostatas reikalaujami papildomi duomenys atitinka šio sprendimo 28 punkte nurodytus reikalavimus.

31      Be to, kadangi 2010 m. liepos 15 d. Sprendimo Pannon Gép Centrum (C-368/09, Rink. p. I-7467) 41 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės negali susieti naudojimosi teise į PVM atskaitą su sąlygų dėl sąskaitos faktūros turinio, kurios nėra aiškiai numatytos 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, p. 1) nuostatose, laikymusi, primintina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos atitinkamu laikotarpiu galiojusios nuostatos leido valstybėms narėms nustatyti kriterijus, pagal kuriuos dokumentas galėtų būti laikomas sąskaita faktūra.

32      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo matyti, kad apmokestinamajam asmeniui paslaugos gavėjui buvo atsisakyta suteikti teisę į PVM atskaitą dėl to, kad pagrindinėje byloje aptariamos sąskaitos faktūros nebuvo pakankamai tikslios ir išsamios. Konkrečiai kalbant, parašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigė, kad daugumoje šių faktūrų nebuvo nurodyta vieneto kaina ir paslaugas teikusių bendrovių darbuotojų dirbtų valandų skaičius, o tai kliudė patikrinti mokesčių administratoriaus gauto mokesčio tikslumą.

33      Ieškovai pagrindinėje byloje teigė, kad dėl sąskaitose faktūrose nenurodytų kai kurių duomenų, reikalaujamų pagal nacionalines nuostatas, negalima suabejoti teisės į PVM atskaitą taikymu, kai sandorių tikrumas, pobūdis ir suma mokesčių administratoriui buvo įrodytas vėliau.

34      Tačiau reikia priminti, kad pagal bendrąją PVM sistemą nedraudžiama ištaisyti klaidingos sąskaitos faktūros. Taigi, jei įvykdytos visos materialinės sąlygos, būtinos norint pasinaudoti teise į PVM atskaitą, ir kai, prieš atitinkamai institucijai priimant sprendimą, apmokestinamasis asmuo pateikė jai ištaisytą sąskaitą faktūrą, iš principo negalima nesuteikti teisės į atskaitą dėl to, kad pradinė sąskaita faktūra buvo klaidinga (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Pannon Gép Centrum 43–45 punktus).

35      Tačiau dėl pagrindinės bylos reikia konstatuoti, kad būtina informacija, kuria papildomos ir patikslinamos sąskaitos faktūros, buvo pateikta po to, kai mokesčių administratorius priėmė sprendimą neleisti taikyti teisės į PVM atskaitą, t. y. prieš priimant šį sprendimą šiam mokesčių administratoriui pateiktos sąskaitos faktūros dar nebuvo ištaisytos, kad jis galėtų užtikrinti teisingą PVM surinkimą ir jo kontrolę.

36      Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Šeštosios direktyvos nuostatas reikia aiškinti taip, kad jomis nedraudžiamos nacionalinės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias galima atsisakyti suteikti teisę į PVM atskaitą apmokestinamiesiems asmenims paslaugų gavėjams, kurių turimose sąskaitose faktūrose trūksta duomenų, net jei priėmus tokį sprendimą atsisakyti šios sąskaitos faktūros papildytos informacija, kuria siekiama patvirtinti jose nurodytų sandorių tikrumą, pobūdį ir sumą.

 Dėl antrojo klausimo

37      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar mokesčių neutralumo principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį mokesčių administratoriui draudžiama atsisakyti grąžinti bendrovės paslaugų teikėjos sumokėtą PVM, kai atsisakyta suteikti bendrovėms šių paslaugų gavėjoms teisę į už šias paslaugas tenkančio PVM atskaitą dėl šios bendrovės paslaugų teikėjos išrašytose sąskaitose faktūrose nustatytų netikslumų.

38      Todėl kyla klausimas, ar siekiant užtikrinti mokesčių neutralumo principą galima susieti PVM rinkimą iš paslaugų teikėjo su realiai paslaugų gavėjo taikyta PVM atskaita.

39      Pagal Šeštosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį prekių tiekimas ar paslaugų teikimas apmokestinamas PVM, kai šalies teritorijoje už atlygį prekes tiekia ar paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks. Iš šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalies matyti, kad apmokestinimo momentas įvyksta ir mokestis tampa apskaičiuotinas, kai prekės pristatomos ar paslaugos atliekamos.

40      Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad PVM renkamas už kiekvieną mokesčių mokėtojo atliktą atlygintiną paslaugų teikimą ar prekių tiekimą (šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 29 d. Sprendimo SKF, C-29/08, Rink. p. I-10413, 46 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

41      Todėl reikia konstatuoti, jog, kaip teisingai rašytinėse pastabose nurodo État belge ir Europos Komisija, iš Šeštosios direktyvos nuostatų matyti, kad bendroje PVM sistemoje mokesčių mokėtojo paslaugų teikėjo PVM mokėjimas nesiejamas su realiai mokesčių mokėtojo paslaugų gavėjo taikyta PVM atskaita.

42      Iš šio sprendimo 13 punkto matyti, kad paslaugų gavėjams buvo atsisakyta taikyti teisę į už pagrindinėje byloje nagrinėjamas paslaugas tenkančio PVM atskaitą, kuri paprastai suteikiama paslaugų gavėjams, nes paslaugų teikėjo išrašytose sąskaitose faktūrose nebuvo kai kurių privalomų duomenų.

43      Kadangi pagrindinėje byloje PVM apmokestinamų paslaugų teikimo realumas buvo patvirtintas, su šiais sandoriais susijęs PVM buvo mokėtinas ir teisingai sumokėtas mokesčių administratoriui. Šiomis aplinkybėmis negalima remtis mokesčių neutralumo principu, kad būtų pateisintas PVM grąžinimas tokioje kaip pagrindinės bylos situacijoje. Kitoks aiškinimas skatintų susidaryti situaciją, galinčią trukdyti teisingai surinkti PVM, o to aiškiai siekiama išvengti Šeštosios direktyvos 22 straipsniu.

44      Todėl, atsižvelgiant į tai, kas minėta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: pagal mokesčių neutralumo principą nedraudžiama mokesčių administratoriui atsisakyti grąžinti bendrovės paslaugų teikėjos sumokėtą PVM, kai buvo atsisakyta bendrovėms šių paslaugų gavėjoms suteikti teisę į PVM už šias paslaugas atskaitą dėl šios bendrovės paslaugų teikėjos išrašytose sąskaitose faktūrose nustatytų netikslumų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

45      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas nuostatas reikia aiškinti taip, kad jomis nedraudžiamos nacionalinės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias galima atsisakyti suteikti teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą apmokestinamajam asmeniui paslaugų gavėjui, kurio turimose sąskaitose faktūrose trūksta duomenų, tačiau šios sąskaitos faktūros papildytos informacija, kuria siekiama patvirtinti jose nurodytų sandorių tikrumą, pobūdį ir sumą, jau priėmus tokį sprendimą dėl atsisakymo.

2.      Pagal mokesčių neutralumo principą nedraudžiama mokesčių administratoriui atsisakyti grąžinti bendrovės paslaugų teikėjos sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, kai buvo atsisakyta bendrovėms šių paslaugų gavėjoms suteikti teisę į pridėtinės vertės mokesčio už šias paslaugas atskaitą dėl šios bendrovės paslaugų teikėjos išrašytose sąskaitose faktūrose nustatytų netikslumų.

Parašai.

* Proceso kalba: prancūzų.