Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2022 m. sausio 13 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sistema – Direktyva 2006/112/EB – 168 straipsnis – Teisė į atskaitą – Klaidingai neapmokestinamas pašto paslaugų teikimas – PVM, kuris laikomas įtrauktu į komercinę paslaugų teikimo kainą, siekiant pasinaudoti teise į atskaitą – Netaikymas – Sąvoka „mokėtinas ar sumokėtas“ PVM“
Byloje C-156/20
dėl Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas) 2020 m. balandžio 1 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2020 m. balandžio 6 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Zipvit Ltd
prieš
Commissioners for Her Majesty’s Revenue and Customs
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmosios kolegijos pirmininko pareigas einantis Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas L. Bay Larsen, teisėjai J.-C. Bonichot (pranešėjas) ir M. Safjan,
generalinė advokatė J. Kokott,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Zipvit Ltd, atstovaujamos solicitors D. Garcia, L. Allen ir W. Shah, taip pat QC R. Thomas,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Brandon, padedamo S. Grodzinski ir QC E. Mitrophanous,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir O. Serdula,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos M. Tassopoulou ir I. Kotsoni,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos I. Herranz Elizalde ir S. Jiménez García,
– Europos Komisijos, atstovaujamos iš pradžių R. Lyal ir P. Carlin, vėliau P. Carlin,
susipažinęs su 2021 m. liepos 8 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1) 168 straipsnio a punkto ir 226 straipsnio 9 ir 10 punktų išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Zipvit Ltd ir Commissioners for Her Majesty’s Revenue and, Customs (mokesčių ir muitų administratorius, Jungtinė Karalystė) ginčą dėl sprendimo, kuriuo administratorius nepatenkino įmonės prašymo dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atskaitos.
Teisinis pagrindas
3 Direktyvos 2006/112 63 straipsnyje numatyta:
„Apmokestinimo momentas įvyksta ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda atlikus prekių tiekimą ar paslaugų teikimą.“
4 Šios direktyvos 90 straipsnyje nustatyta:
„1. Anuliavimo, atšaukimo, nutraukimo, visiško ar dalinio neapmokėjimo atvejais arba, kai kaina sumažinama įvykdžius sandorį, apmokestinamoji vertė yra atitinkamai sumažinama valstybių narių nustatytomis sąlygomis.
2. Visiško ar dalinio neapmokėjimo atveju valstybės narės gali nukrypti nuo 1 dalies.“
5 Pagal Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės neapmokestina paslaugų, išskyrus keleivių gabenimo ir telekomunikacijų paslaugas, teikimo ir su tuo susijusių prekių tiekimo, kai šį tiekimą ir teikimą vykdo viešojo pašto tarnybos.
6 Minėtos direktyvos 167 straipsnyje nustatyta:
„Teisė į atskaitą atsiranda, atsiradus prievolei apskaičiuoti atskaitytiną PVM.“
7 Šios direktyvos 168 straipsnyje nurodyta:
„Jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje narėje, kurioje jis vykdo šiuos sandorius, teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti:
a) mokėtiną ar sumokėtą PVM toje valstybėje narėje už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kurį jam atliko ar turi atlikti kitas apmokestinamasis asmuo.
<...>“
8 Direktyvos 2006/112 185 straipsnyje nurodyta:
„1. Visų pirma atskaita tikslinama, kai pateikus PVM deklaraciją pasikeičia veiksniai, kuriais remiantis buvo apskaičiuota atskaitytina PVM suma, pavyzdžiui, nutraukiami pirkimo sandoriai ar suteikiamos kainų nuolaidos.
2. Nukrypstant nuo 1 dalies, atskaita netikslinama, kai sandoriai yra visiškai ar iš dalies neapmokėti arba kai deramai įrodoma ir patvirtinama, kad turtas yra sunaikintas, prarastas ar pavogtas, arba kai prekės yra tiekiamos kaip mažavertės dovanos ar pavyzdžiai, kaip nurodyta 16 straipsnyje.
Tačiau valstybės narės gali reikalauti atskaitą patikslinti tais atvejais, kai sandoriai yra visiškai ar iš dalies neapmokėti, arba įvykus vagystei.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
9 Jungtinėje Karalystėje įsteigta bendrovė Zipvit užsiima vitaminų ir mineralų užsakomąja prekyba paštu.
10 Nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. Royal Mail, Jungtinės Karalystės pašto paslaugas teikiantis operatorius, teikė pašto paslaugas Zipvit pagal sutartis, dėl kurių buvo individualiai su ja derėtasi. Šios paslaugos buvo laikomos neapmokestinamomis PVM remiantis nacionalinės teisės aktais ir mokesčių ir muitų administratoriaus paskelbtomis direktyvomis, kuriomis, be kita ko, perkeltas Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies a punktas. Dėl to Royal Mail išrašė sąskaitas faktūras be PVM ir nurodė, kad šios paslaugos neapmokestinamos.
11 Vis dėlto 2009 m. balandžio 23 d. Teisingumo Teismas priėmė Sprendimą TNT Post UK (C-357/07, EU:C:2009:248), iš kurio matyti, kad Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies a punkte numatytas neapmokestinimas PVM netaikomas viešųjų pašto tarnybų teikiamoms paslaugoms, kurių sąlygos buvo individualiai suderėtos.
12 Manydama, kad jos mokėjimai Royal Mail atgaline data turi būti laikomi apimančiais PVM, Zipvit 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2010 m. balandžio 8 d. mokesčių ir muitų administratoriui pateikė du prašymus leisti atskaityti pirkimo PVM, iš viso 415 746 svarų sterlingų (GBP) (apie 498 900 EUR) sumą kartu su palūkanomis.
13 2010 m. gegužės 12 d. sprendimu mokesčių ir muitų administratorius atmetė šiuos prašymus, motyvuodamas tuo, kad nagrinėjamos paslaugos nebuvo apmokestintos PVM ir kad Zipvit šio mokesčio nesumokėjo.
14 2010 m. liepos 2 d. mokesčių ir muitų administratorius peržiūrėjo ir patvirtino šį sprendimą.
15 Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, viena vertus, kad Royal Mail nebandė susigrąžinti nepagrįstai nesumokėto PVM iš Zipvit ar iš kitų tokioje pačioje padėtyje esančių klientų, atsižvelgiant, be kita ko, į administracinius sunkumus ir su tuo susijusias išlaidas ir, kita vertus, kad mokesčių ir muitų administratorius taip pat nepateikė Royal Mail pranešimo apie mokesčio perskaičiavimą, be kita ko, dėl šios įmonės teisėtų lūkesčių, kuriuos jai sukėlė šiuo klausimu.
16 Be to, atsižvelgiant į pasibaigusį senaties terminą, tiek mokesčių administratorius, tiek Royal Mail nebegali imtis tokių veiksmų.
17 Zipvit paeiliui kreipėsi į First-Tier Tribunal (Tax Chamber) (Pirmosios instancijos teismas, Mokesčių bylų skyrius, Jungtinė Karalystė), Upper Tribunal (Tax Chamber) (Aukštesnysis teismas, Mokesčių bylų skyrius, Jungtinė Karalystė), Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Jungtinė Karalystė), vėliau į Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas), kad būtų panaikintas 2010 m. liepos 2 d. sprendimas.
18 Manydamas, kad jo nagrinėjamoje byloje kyla Direktyvos 2006/112 aiškinimo klausimų, be to, ji yra precedentas keliems nagrinėjamiems ginčams, Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar tuo atveju, kai: i) mokesčių administratorius, paslaugų teikėjas ir prekybininkas, kuris yra apmokestinamasis asmuo, klaidingai aiškina su PVM susijusius Sąjungos teisės aktus ir paslaugų teikimą, kuris yra apmokestinamas standartiniu tarifu, laiko neapmokestinamu PVM; ii) paslaugų teikėjo ir prekybininko sutartyje buvo nurodyta, kad į teikiamų paslaugų kainą PVM neįtrauktas ir kad, jeigu paslaugų teikimas būtų apmokestinamas PVM, su tuo susijusios išlaidos tektų prekybininkui; iii) paslaugų teikėjas niekada nereikalavo ir nebegali reikalauti, kad prekybininkas sumokėtų jo mokėtiną papildomą PVM; ir iv) mokesčių administratorius negali arba nebegali (suėjus senaties terminui) reikalauti, kad paslaugų teikėjas sumokėtų PVM, kuris turėjo būti sumokėtas, pagal [Direktyvą 2006/112] laikoma, kad faktiškai sumokėtą kainą sudaro grynoji mokėtina suma ir nuo jos apskaičiuotas PVM, todėl prekybininkas gali prašyti leisti atskaityti pirkimo PVM pagal direktyvos 168 straipsnio a punktą kaip PVM, kuris buvo faktiškai „sumokėtas“ už tokias paslaugas?
2. Arba ar šiomis aplinkybėmis prekybininkas gali prašyti leisti atskaityti pirkimo mokestį pagal Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punktą kaip PVM, kuris buvo „mokėtinas“ už tokias paslaugas?
3. Ar tuo atveju, kai mokesčių administratorius, paslaugų teikėjas ir prekybininkas, kuris yra apmokestinamasis asmuo, klaidingai aiškina Europos PVM srities teisės aktus ir teikiamas paslaugas, kurios yra apmokestinamos standartiniu tarifu, laiko neapmokestinamomis PVM, todėl prekybininkas negali mokesčių administratoriui pateikti Direktyvos 2006/112 226 straipsnio 9 ir 10 punktų reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros, susijusios su jam suteiktomis paslaugomis, kurioje nurodytas PVM, prekybininkas turi teisę prašyti leisti taikyti pirkimo mokesčio atskaitą pagal Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punktą?
4. Siekiant atsakyti į pirmąjį–trečiąjį klausimus:
a) ar svarbu išsiaiškinti, ar paslaugų teikėjas, gindamasis nuo bet kokio mokesčių administratoriaus mėginimo pateikti pranešimą apie mokėtiną mokestį, kuriuo reikalaujama deklaruoti sumą, atitinkančią PVM už suteiktas paslaugas, gali remtis argumentu, grindžiamu teisėtais lūkesčiais arba kylančiu iš nacionalinės arba Sąjungos teisės?
b) Ar svarbu, kad prekybininkas tuo pat metu kaip ir mokesčių administratorius bei paslaugų teikėjas būtų žinojęs, kad paslaugų teikimas iš tiesų nėra neapmokestinamas, arba būtų galėjęs tai sužinoti taip pat kaip ir jie ir būtų galėjęs pasisiūlyti sumokėti PVM, kuris buvo mokėtinas už teikiamas paslaugas (apskaičiuotas atsižvelgiant į teikiamų paslaugų komercinę kainą), kad jį būtų galima perduoti mokesčių administratoriui, tačiau to nepadarė?“
Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos
19 Iš 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (OL L 29, 2020, p. 7) 86 straipsnio matyti, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą dėl Jungtinės Karalystės teismų prašymų, pateiktų nepasibaigus pereinamajam laikotarpiui, nustatytam 2020 m. gruodžio 31 d.; taip yra šio prašymo atveju.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo, antrojo ir ketvirtojo klausimų
20 Pirmuoju, antruoju ir ketvirtuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti ar Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad PVM gali būti laikomas mokėtinu ar sumokėtu, taigi apmokestinamojo asmens atskaitytinu, jeigu, viena vertus, apmokestinamasis asmuo ir jo paslaugų teikėjas, remdamasis nacionalinių institucijų klaidingu Sąjungos teisės aiškinimu, klaidingai nusprendė, kad nagrinėjamos paslaugos yra neapmokestinamos PVM, todėl išrašytose sąskaitose faktūrose PVM nenurodytas, tuo atveju, kai šių dviejų asmenų sudarytoje sutartyje numatyta, kad jei šis mokestis būtų mokėtinas, su tuo susijusias išlaidas padengia paslaugos gavėjas, ir, kita vertus, laiku nebuvo imtasi jokių veiksmų susigrąžinti PVM, todėl terminas imtis bet kokių paslaugų teikėjo ir mokesčių ir muitų administratoriaus veiksmų siekiant susigrąžinti nesurinktą PVM yra pasibaigęs.
21 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją Direktyvos 2006/112 167 ir paskesniuose straipsniuose numatyta teisė į atskaitą yra sudedamoji PVM sistemos dalis ir iš esmės ji negali būti ribojama. Konkrečiai kalbant, ši teisė taikoma iš karto dėl visų mokesčių, sumokėtų sudarant pirkimo sandorius (2018 m. balandžio 12 d. Sprendimo Biosafe – Indústria de Reciclagens, C-8/17, EU:C:2018:249, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
22 Vis dėlto ši teisė į atskaitą priklauso nuo reikalavimų, visų pirma numatyto Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punkte, pagal kurį PVM, kurį prašoma leisti atskaityti, turi būti mokėtinas ar sumokėtas, laikymosi.
23 Pirmiausia dėl klausimo, ar PVM gali būti laikomas sumokėtu dėl to, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, PVM turi būti laikomas, kaip teigia Zipvit, įtrauktu į kainą, sumokėtą remiantis 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendime Tulică ir Plavoşin (C-249/12 ir C-250/12, EU:C:2013:722) ir Direktyvos 2006/112 90 ir 185 straipsniuose įtvirtintais principais, primintina, kad to sprendimo 43 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog Direktyvą 2006/112 reikia aiškinti taip, kad, kai šalys nustato turto kainą be nurodyto PVM, o šio turto tiekėjas yra už apmokestinamąjį sandorį prievolę mokėti PVM turintis asmuo, tuo atveju, kai tiekėjas neturi galimybės susigrąžinti iš įgijėjo mokesčių administratoriaus reikalaujamo PVM, turi būti laikoma, kad sutarta kaina jau apima PVM.
24 Šis aiškinimas visų pirma grindžiamas pagrindiniu Direktyvos 2006/112 principu, pagal kurį PVM sistema siekiama apmokestinti tik galutinį vartotoją (2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Tulică ir Plavoşin, C-249/12 ir C-250/12, EU:C:2013:722, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
25 Iš tiesų Teisingumo Teismas manė, kad, kai pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma be nurodyto PVM, tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę tiekėjas negali iš įgijėjo susigrąžinti vėliau mokesčių administratoriaus reikalaujamo PVM, visos kainos neatskaičius PVM laikymas apmokestinamąja verte, kuriai taikomas PVM, reikštų, kad šį mokestį turi mokėti tiekėjas ir kad pažeidžiamas principas, pagal kurį PVM yra vartojimo mokestis, kurį turi mokėti galutinis vartotojas (2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Tulică ir Plavoşin, C-249/12 ir C-250/12, EU:C:2013:722, 35 punktą).
26 Be to, toks laikymas pažeistų taisyklę, pagal kurią mokesčių administratorius negali gauti didesnės PVM sumos nei ta, kurią gavo apmokestinamasis asmuo (2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Tulică ir Plavoşin, C-249/12 et C-250/12, EU:C:2013:722, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
27 Kitokia analizė būtų tuo atveju, jei tiekėjas pagal nacionalinę teisę turėtų galimybę prie nustatytos kainos pridėti sandoriui taikomą mokestį atitinkantį priedą ir jį susigrąžinti iš turto pirkėjo (2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Tulică ir Plavoşin, C-249/12 ir C-250/12, EU:C:2013:722, 37 punktas).
28 Vis dėlto, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinės bylos aplinkybės skiriasi nuo tame sprendime nagrinėtų aplinkybių.
29 Iš tiesų iš to matyti, kad Zipvit ir Royal Mail sudarytoje sutartyje buvo aiškiai numatyta, kad paslaugos kaina išreikšta be PVM ir kad jei vis dėlto PVM būtų mokėtinas, prekybininkas turėtų padengti su tuo susijusias išlaidas.
30 Be to, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, nebuvo taip, kad Royal Mail teisiškai negalėjo susigrąžinti iš Zipvit klaidingai nesurinkto PVM sumos, kai sužinojo, kad jos suteiktos paslaugos turėjo būti apmokestintos.
31 Kadangi tokiomis aplinkybėmis Royal Mail vis dėlto nesusigrąžino PVM sumos iš Zipvit ir atsižvelgiant į tai, kad mokesčių ir muitų administratorius pats atsisakė susigrąžinti PVM iš šio paslaugų teikėjo dėl priežasčių, susijusių, be kita ko, su teisėtų lūkesčių apsauga, reikia konstatuoti, kad už pašto paslaugų teikimą sąskaitoje faktūroje, išrašytoje Zipvit, nurodyta kaina yra kaina be PVM. Kadangi PVM yra mokestis, kiekviename etape taikomas tik pridėtinei vertei, kurį galiausiai turi sumokėti galutinis vartotojas (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Viking Motors ir kt., C-475/17, EU:C:2018:636, 33 punktą), apmokestinamasis asmuo, kaip Zipvit, neturi pretenduoti į PVM, kuris nebuvo nurodytas jam išrašytose sąskaitose faktūrose ir nebuvo perkeltas galutiniam vartotojui, atskaitą.
32 Šio aiškinimo nepaneigia Zipvit argumentas, grindžiamas nacionalinėmis nuostatomis, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliami Direktyvos 2006/112 90 ir 185 straipsniai. Iš tiesų, kadangi PVM niekada nebuvo taikomas Royal Mail suteiktoms Zipvit paslaugoms, nekyla klausimo nei dėl apmokestinamosios vertės mažinimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 90 straipsnį, nei dėl atskaitos sumos tikslinimo, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 185 straipsnį, nes šie straipsniai taikomi tiek, kiek PVM buvo taikomas kainai (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 15 d. Sprendimo E. (TVA – Apmokestinamosios vertės sumažinimas), C-335/19, EU:C:2020:829, 21 ir 37 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
33 Taigi tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, PVM negali būti laikomas įtrauktu į paslaugų gavėjo sumokėtą kainą.
34 Šiuo atveju ketvirtajame klausime nurodytos aplinkybės, susijusios su paslaugų teikėjo teisėtais lūkesčiais, kuriais gali būti remiamasi prieš mokesčių ir muitų administratorių pateikus prašymą tikslinti, ir su tuo, kad paslaugų gavėjas nesumokėjo šio mokesčio, kai sužinojo apie padarytą klaidą, nors ir mokesčių ir muitų administratorius, ir paslaugų teikėjas žinojo, kad turi būti taikomas PVM, negali pakeisti šios analizės.
35 Darytina išvada, kad Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, PVM negali būti laikomas sumokėtu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
36 Dėl klausimo, ar tokiomis aplinkybėmis PVM vis dėlto gali būti laikomas mokėtinu, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, reikia priminti, kad Direktyvos 2006/112 167 straipsnyje numatyta, jog teisė į atskaitą atsiranda, kai atsiranda prievolė apskaičiuoti atskaitytiną PVM.
37 Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad žodis „mokėtinas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punktą, susijęs su mokėtina mokestine skola, todėl reiškia, kad apmokestinamasis asmuo privalo sumokėti PVM sumą, kurią jis nori atskaityti kaip pirkimo mokestį (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Véleclair, C-414/10, EU:C:2012:183, 20 punktą).
38 Nors tiesa, kad Direktyvos 2006/112 63 straipsnyje numatyta, jog prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, jeigu buvo prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, reikia pažymėti, kad vien aplinkybės, jog PVM neapmokestinama paslauga galiausiai, kai jau suteikta, laikoma apmokestinama šiuo mokesčiu, nepakanka, kad būtų galima teigti, jog šis mokestis atskaitytinas, jeigu jokio prašymo sumokėti šį mokestį nepateikiama šios paslaugos gavėjui, nors nėra taip, kad paslaugų teikėjas negali tokio prašymo pateikti.
39 Galiausiai ketvirtajame klausime nurodytos aplinkybės, primintos šio sprendimo 34 punkte, taip pat negali pakeisti šios analizės.
40 Darytina išvada, kad Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, PVM negali būti laikomas mokėtinu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
41 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/112 168 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad PVM negali būti laikomas mokėtinu ar sumokėtu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir apmokestinamasis asmuo jo negali atskaityti, jeigu, viena vertus, apmokestinamasis asmuo ir jo paslaugų teikėjas, remdamiesi nacionalinių institucijų klaidingu Sąjungos teisės aiškinimu, klaidingai nusprendė, kad nagrinėjamos paslaugos yra neapmokestinamos PVM, todėl išrašytose sąskaitose faktūrose PVM nenurodytas, tuo atveju, kai šių dviejų asmenų sudarytoje sutartyje numatyta, kad, jei šis mokestis būtų mokėtinas, su tuo susijusias išlaidas padengtų paslaugos gavėjas, ir, kita vertus, laiku nebuvo imtasi jokių veiksmų susigrąžinti PVM, todėl terminas imtis bet kokių paslaugų teikėjo ir mokesčių ir muitų administratoriaus veiksmų siekiant susigrąžinti nesurinktą PVM yra pasibaigęs.
Dėl trečiojo klausimo
42 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvą 2006/112 reikia aiškinti taip, kad klaidingai PVM neapmokestinamų paslaugų gavėjas gali pasinaudoti teise į mokėtino ar sumokėto pirkimo PVM atskaitą, jei neturi sąskaitų faktūrų, kuriose būtų nurodyti šios direktyvos 226 straipsnio 9 ir 10 punktuose numatyti rekvizitai.
43 Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį klausimus, atsakymas į trečiąjį klausimą neatrodo būtinas pagrindinei bylai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 168 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pridėtinės vertės mokestis (PVM) negali būti laikomas mokėtinu ar sumokėtu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir apmokestinamasis asmuo jo negali atskaityti, jeigu, viena vertus, apmokestinamasis asmuo ir jo paslaugų teikėjas, remdamiesi nacionalinių institucijų klaidingu Sąjungos teisės aiškinimu, klaidingai nusprendė, kad nagrinėjamos paslaugos yra neapmokestinamos PVM, todėl išrašytose sąskaitose faktūrose PVM nenurodytas, tuo atveju, kai šių dviejų asmenų sudarytoje sutartyje numatyta, kad, jei šis mokestis būtų mokėtinas, su tuo susijusias išlaidas padengtų paslaugos gavėjas, ir, kita vertus, laiku nebuvo imtasi jokių veiksmų susigrąžinti PVM, todėl terminas imtis bet kokių paslaugų teikėjo ir mokesčių ir muitų administratoriaus veiksmų siekiant susigrąžinti nesurinktą PVM yra pasibaigęs.
Parašai.
* Proceso kalba: anglų.