Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1999 m. kovo 9 d.(*)

„Įsisteigimo laisvė ─ Realios veiklos nevykdančios bendrovės filialo įsteigimas ─ Nacionalinių įstatymų apėjimas ─ Atsisakymas įregistruoti“

Byloje C-212/97

dėl Højesteret (Danija) pagal EB Sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl EB sutarties 52, 56 ir 58 straipsnių išaiškinimo byloje tarp

Centros Ltd

ir

Erhvervs- og Selskabsstyrelsen,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai P. J. G. Kapteyn, J.-P. Puissochet, G. Hirsch ir P. Jann, teisėjai G. F. Mancini, J. C. Moitinho de Almeida, C. Gulmann, J. L. Murray, D. A. O. Edward, H. Ragnemalm, L. Sevón, M. Wathelet (pranešėjas), R. Schintgen ir K. M. Ioannou,

generalinis advokatas A. La Pergola,

posėdžio sekretorius H. von Holstein, kanclerio pavaduotojas,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Erhvervs- og Selskabsstyrelsen, atstovaujamos Kammeradvokaten advokato Karsten Hagel-Sørensen, Kopenhaga,

–        Danijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos skyriaus vadovo Peter Biering,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos teisės direktorato direktoriaus pavaduotojos K. Rispal-Bellanger ir šio direktorato sekretoriaus užsienio reikalams Gautier Mignot,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos teisės patarėjo Adriana Bos,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos Stephanie Ridley iš Treasury Solicitor’s Department, padedant QC Derrick Wyatt,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos teisės patarėjo Antonio Caeiro ir Komisijos teisės tarnybos darbuotojo Hans Støvlbæk,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

1998 m. gegužės 19 d. posėdyje išklausęs de Erhvervs- og Selskabsstyrelsen, atstovaujamos Karsten Hagel-Sørensen, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos Gautier Mignot, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos teisės patarėjo Marc Fierstra, Švedijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos teisės tarnybos Departementsråd Erik Brattgård, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos Derrick Wyatt, ir Komisijos, atstovaujamos Antonio Caeiro ir Hans Støvlbæk, pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 1998 m. liepos 16 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        1997 m. birželio 3 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1997 m. birželio 5 d., Højesteret pagal EB sutarties 177 straipsnį pateikė prejudicinį klausimą dėl Sutarties 52, 56 ir 58 straipsnių išaiškinimo.

2        Šis klausimas buvo iškeltas byloje tarp Centros Ltd (toliau – Centros), private limited company, įregistruotos 1992 m. gegužės 18 d. Anglijoje ir Velse, ir Erhvervs- og Selskabsstyrelsen (Prekybos ir bendrovių generalinės valdybos) prie Danijos prekybos ministerijos dėl šios įstaigos atsisakymo įregistruoti Centros filialą Danijoje.

3        Iš pagrindinės bylos dokumentų matyti, kad Centros nevykdė jokios veiklos nuo pat jos sukūrimo. Kadangi pagal Jungtinės Karalystės teisę nereikalaujama, kad ribotos atsakomybės bendrovė turėtų ir apmokėtų minimalų akcinį kapitalą, Centros akcinis kapitalas, kuris siekia 100 GBP, nebuvo apmokėtas ir bendrovė negalėjo juo naudotis. Akcinis kapitalas padalytas į dvi akcijas, kurios priklauso ponui ir poniai Bryde, Danijos piliečiams, gyvenantiems Danijoje. Ponia Bryde yra Centros, kurios registruota buveinė yra Jungtinėje Karalystėje, pono Bryde draugo namuose, direktorė.

4        Pagal Danijos teisę Centros, kaip private limited company, yra laikoma užsienio ribotos atsakomybės bendrove. Taisyklės, pagal kurias registruojami tokių bendrovių filialai (filialer), yra nustatytos anpartsselskabslov (Uždarųjų akcinių bendrovių įstatymas).

5        Šio įstatymo 117 straipsnis numato, kad:

„1. Uždarosios akcinės bendrovės ir analogiškos teisinės formos užsienio bendrovės, turinčios savo buveinę vienoje Europos Bendrijų valstybėje narėje, gali vykdyti veiklą Danijoje per filialą.“

6        1992 m. vasarą ponia Bryde kreipėsi į Erhvervs- og Selskabsstyrelsen, kad ši įregistruotų Centros filialą Danijoje.

7        Erhvervs- og Selskabsstyrelsen atsisakė įregistruoti filialą, be kita ko, remdamasi faktu, kad Centros, kuri nevykdo jokios komercinės veiklos Didžiojoje Britanijoje, iš tikrųjų siekė įsteigti Danijoje ne filialą, bet pagrindinę buveinę, apeidama nacionalines normas dėl minimalaus 200 000 DKK kapitalo, nustatyto 1991 m. gruodžio 21 d. Įstatymu Nr. 886, apmokėjimo.

8        Centros pareiškė ieškinį ØstreØstre Landsret dėl Erhvervs- og Selskabsstyrelsen atsisakymo įregistruoti filialą.

9        ØstreØstreLandsret palaikė Erhvervs- og Selskabsstyrelsen argumentus 1995 m. rugsėjo 8 d. Sprendimu, kurį Centros apskundė Højesteret.

10      Šioje byloje Centros teigia, kad ji tenkina Uždarųjų akcinių bendrovių įstatymo nustatytus reikalavimus užsienio bendrovės filialui įregistruoti. Kadangi ji buvo teisėtai įsteigta Jungtinėje Karalystėje, ji turi teisę įsteigti filialą Danijoje, vadovaujantis Sutarties 52 straipsniu, skaitomu kartu su 58 straipsniu.

11      Centros nuomone, tas faktas, kad ji nevykdė jokios veiklos nuo pat įsisteigimo Jungtinėje Karalystėje, neturi jokios reikšmės jos įsisteigimo laisvei. Teisingumo Teismas 1986 m. liepos 10 d. Sprendime Segers (79/85, Rink. p. 2375) nusprendė, kad Sutarties 52 ir 58 straipsniai draudžia valstybės narės kompetentingoms įstaigoms atsisakyti taikyti bendrovės direktoriui nacionalinę sveikatos draudimo sistemą tik todėl, kad bendrovė turi registruotą buveinę kitoje valstybėje narėje, net jei ji ten nevykdo jokios komercinės veiklos.

12      Erhvervs- og Selskabsstyrelsen teigia, kad jos atsisakymas įregistruoti filialą neprieštarauja Sutarties 52 ir 58 straipsniams, nes filialo įsteigimas Danijoje iš tikrųjų yra tik būdas apeiti nacionalines normas dėl akcinio kapitalo turėjimo ir jo apmokėjimo. Be to, atsisakymą įregistruoti pateisina būtinumas apginti privačius ir viešuosius kreditorius bei kontrahentus, taip pat siekiant užkirsti kelią tyčiniams bankrotams.

13      Šiomis aplinkybėmis Højesteret nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir patiekti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar su EB sutarties 52, 56 ir 58 straipsniais yra suderinamas atsisakymas įregistruoti filialą bendrovės, kuri turi registruotą buveinę kitoje valstybėje narėje ir kuri buvo teisėtai įsteigta su 100 GBP (apie 1 000 DKK) akciniu kapitalu bei veikia pagal tos valstybės narės įstatymus, jeigu ši bendrovė pati nevykdo jokios komercinės veiklos, tačiau nori įsteigti filialą, kad galėtų vykdyti visą savo veiklą šalyje, kurioje įsteigtas filialas, ir galima įtarti, kad tuo siekiama išvengti bendrovės įsteigimo šioje valstybėje narėje bei ne mažesnio kaip 200 000 DKK (šiuo metu – 125 000 DKK) akcinio kapitalo apmokėjimo?“

14      Šiuo klausimu nacionalinis teismas iš esmės siekia sužinoti, ar valstybės narės atsisakymas įregistruoti bendrovės, įsteigtos pagal kitos valstybės narės, kurioje ji turi registruotą buveinę, tačiau nevykdo jokios komercinės veiklos, filialą yra suderinamas su EB sutarties 52 ir 58 straipsniais, jeigu šis filialas steigiamas tam, kad bendrovė galėtų vykdyti visą savo veiklą valstybėje, kurioje būtų įsteigtas filialas, neįsteigiant bendrovės toje valstybėje ir taip išvengiant joje galiojančių bendrovių steigimo taisyklių, kurios yra griežtesnės minimalaus akcinio kapitalo apmokėjimo atžvilgiu, taikymo.

15      Pirmiausia pažymėtina, kad Erhvervs- og Selskabsstyrelsen neneigia, jog akcinė bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė, turinti registruotą buveinę kitoje valstybėje narėje, gali vykdyti veiklą Danijoje per filialą. Todėl apskritai ji sutinka įregistruoti Danijoje bendrovės, kuri įsteigta pagal kitos valstybės narės įstatymus, filialą. Ji pridūrė, kad jei Centros būtų vykdžiusi veiklą Anglijoje ir Velse, ji būtų sutikusi įregistruoti jos filialą Danijoje.

16      Danijos vyriausybės nuomone, Sutarties 52 straipsnis pagrindinei bylai netaikytinas, nes iškilusi situacija yra tiktai Danijos vidaus reikalas. Ponas ir ponia Bryde, Danijos piliečiai, įsteigė bendrovę Jungtinėje Karalystėje, kuri ten nevykdo jokios realios veiklos, turėdami vienintelį tikslą vykdyti veiklą Danijoje per filialą ir taip išvengti Danijos įstatymų, reglamentuojančių uždarųjų akcinių bendrovių steigimą, taikymo. Šiomis aplinkybėmis vienos valstybės narės piliečių įsteigimas bendrovės kitoje valstybėje narėje nesudaro Bendrijos teisės, būtent – įsisteigimo laisvės požiūriu svarbaus užsienio elemento.

17      Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad situacija, kai bendrovė, įsteigta pagal valstybės narės, kurioje yra jos registruota buveinė, įstatymus, nori įsteigti filialą kitoje valstybėje narėje, priklauso Bendrijos teisės taikymo sričiai. Šiuo požiūriu nesvarbu, kad bendrovė buvo įsteigta pirmojoje valstybėje narėje tik turėdama tikslą įsisteigti antrojoje valstybėje narėje, kurioje ji ketina vykdyti savo pagrindinę ar net visą ekonominę veiklą (žr. minėto sprendimo Segers 16 punktą).

18      Aplinkybė, kad sutuoktiniai Bryde įsteigė bendrovę Centros Jungtinėje Karalystėje, siekdami išvengti Danijos įstatymų, reikalaujančių apmokėti minimalų akcinį kapitalą, taikymo, kuri nebuvo ginčijama nei rašytinėse pastabose, nei teismo posėdyje, taip pat nereiškia, kad šios Didžiosios Britanijos bendrovės filialo steigimui Danijoje netaikoma įsisteigimo laisvė pagal Sutarties 52 ir 58 straipsnius. Sutarties 52 ir 58 straipsnių taikymo klausimas skiriasi nuo klausimo, ar valstybė narė gali imtis priemonių, siekdama užkirsti kelią kai kurių savo piliečių bandymams išvengti šalies vidaus įstatymų taikymo piktnaudžiaujant Sutarties suteikiamomis galimybėmis.

19      Kalbant apie klausimą, ar atsisakymas, kaip tvirtina sutuoktiniai Bryde, įregistruoti Danijoje jų bendrovės, įsteigtos pagal kitos valstybės narės, kurioje ji turi registruotą buveinę, įstatymus, filialą sudaro kliūtį įsisteigimo laisvei, primintina, kad Sutarties 52 straipsnio Bendrijos piliečiams suteikta įsisteigimo laisvė apima jų teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo valstybės narės teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams. Be to, pagal Sutarties 58 straipsnį bendrovės, įsteigtos pagal valstybės narės teisę ir Bendrijoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems fiziniams asmenims.

20      Iš to tiesiogiai išplaukia, kad tokios bendrovės turi teisę vykdyti savo veiklą kitoje valstybėje narėje per atstovybę, filialą ar dukterinę bendrovę, naudojant jų registruotos buveinės, centrinės administracijos buvimo vietą arba pagrindinę verslo vietą, panašiai kaip fizinio asmens pilietybę, ryšiui su tos valstybės teisine sistema nustatyti (šiuo klausimu žr. sprendimo Segers 13 punktą; 1986 m. sausio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, 270/83, Rink. p. 273, 18 punktą; 1993 m. liepos 13 d. Sprendimo Commerzbank, C-330/91, Rink. p. I-4017, 13 punktą ir 1998 m. liepos 16 d. Sprendimo ICI, C-264/96, Rink. p. I-4695, 20 punktą).

21      Valstybės narės praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis atsisakoma registruoti bendrovės, turinčios registruotą buveinę kitoje valstybėje narėje, filialą, trukdo bendrovėms, įsteigtoms pagal šios kitos valstybės narės įstatymus, pasinaudoti Sutarties 52 ir 58 straipsniais joms suteikta įsisteigimo teise.

22      Todėl tokia praktika neleidžia pasinaudoti šių nuostatų garantuojamomis laisvėmis.

23      Tačiau Danijos valdžios institucijų nuomone, sutuoktiniai Bryde negali remtis šiomis nuostatomis, nes vienintelis jų numatomo bendrovės steigimo tikslas – apeiti nacionalinius įstatymus, reglamentuojančius uždarųjų akcinių bendrovių steigimą, ir todėl tai yra piktnaudžiavimas įsisteigimo teise. Tad Danijos Karalystė turi teisę imtis priemonių, kad užkirstų kelią tokiam piktnaudžiavimui, atsisakydama įregistruoti filialą.

24      Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad valstybė narė turi teisę imtis priemonių, užkertančių kelią tam tikrų savo piliečių mėginimui, prisidengiant Sutarties teikiamomis teisėmis, apeiti nacionalinius įstatymus arba neleidžiančių piktybiškai ar apgaulės būdu pasinaudoti Bendrijos teisės nuostatomis (dėl laisvės teikti paslaugas žr. 1974 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Van Binsbergen, 33/74, Rink. p. 1299, 13 punktą; 1993 m. vasario 3 d. Sprendimo Veronica Omroep Organisatie, C-148/91 Rink. p. I-487, 12 punktą ir 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo TV 10, C-23/93, Rink. p. I-4795, 21 punktą; dėl įsisteigimo laisvės – 1979 m. vasario 7 d. Sprendimo Knoors, 115/78, Rink. p. 399, 25 punktą ir 1990 m. spalio 3 d. Sprendimo Bouchoucha, C-61/89, Rink. p. I-3551, 14 punktą; dėl laisvo prekių judėjimo – 1985 m. sausio 10 d. Sprendimo Leclerc ir kt., 229/83, Rink. p. 1, 27 punktą; dėl socialinės apsaugos – 1996 m. gegužės 2 d. Sprendimo Paletta, C-206/94, Rink. p. I-2357, 24 punktą; dėl darbuotojų judėjimo laisvės – 1988 m. birželio 21 d. Sprendimo Lair, 39/86, Rink. p. 3161, 43 punktą; dėl bendros žemės ūkio politikos – 1993 m. kovo 3 d. Sprendimo General Milk Products, C-8/92, Rink. p. I-779, 21 punktą ir dėl bendrovių teisės – 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimo Kefalas ir kt., C-367/96, Rink. p. I-2843, 20 punktą).

25      Tačiau, nors tokiomis aplinkybėmis nacionaliniai teismai gali kiekvienu atskiru atveju, remdamiesi objektyviais įrodymais, atsižvelgti į atitinkamų asmenų piktnaudžiavimą ar sukčiavimą, siekdami prireikus neleisti jiems pasinaudoti Bendrijos teisės nuostatomis, kuriomis remiasi, jie vis dėlto privalo vertinti tokį elgesį atsižvelgdami į tikslus, kurių siekiama šiomis nuostatomis (minėto sprendimo Paletta 25 punktas).

26      Pažymėtina, kad pagrindinėje byloje nacionalinės teisės nuostatos, kurių taikymo suinteresuotieji asmenys stengėsi išvengti, yra normos, reglamentuojančios bendrovių steigimą, o ne normos, susijusios su tam tikros profesinės veiklos vykdymu. Tačiau Sutarties nuostatų dėl įsisteigimo laisvės tikslas – suteikti teisę bendrovėms, įsteigtoms pagal vienos valstybės narės įstatymus ir turinčioms registruotą buveinę, centrinę administraciją arba pagrindinę verslo vietą Bendrijoje, vykdyti veiklą kitose valstybėse narėse per atstovybę, filialą ar dukterinę bendrovę.

27      Tokiomis aplinkybėmis faktas, kad valstybės narės pilietis, norintis įsteigti bendrovę, nusprendžia įsteigti ją valstybėje narėje, kurios bendrovių teisės normos jam atrodo mažiausiai suvaržančios, ir įsteigti filialus kitose valstybėse narėse, negali pats savaime būti laikomas piktnaudžiavimu įsisteigimo teise. Teisė įsteigti bendrovę pagal vienos valstybės narės teisę ir steigti filialus kitose valstybėse narėse bendrosios rinkos sąlygomis yra neatskiriama naudojimosi Sutarties garantuojama įsisteigimo laisve dalis.

28      Atsižvelgiant į tai, faktas, kad bendrovių teisė yra dar nevisiškai suderinta Bendrijoje, neturi didelės reikšmės. Be to, Taryba visada turi galimybę, remdamasi įgaliojimais, kuriuos jai suteikia EB sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktas, užbaigti šį derinimą.

29      Taip pat iš sprendimo Segers 16 punkto aišku, jog faktas, kad bendrovė nevykdo jokios veiklos valstybėje narėje, kurioje ji turi registruotą buveinę, o vykdo veiklą tik valstybėje narėje, kurioje įsteigtas jos filialas, yra nepakankamas pagrindas piktnaudžiavimui ar apgaulei įrodyti, kad pastarajai valstybei narei būtų suteikta teisė neleisti bendrovei pasinaudoti Bendrijos teisės normomis, susijusiomis su įsisteigimo teise.

30      Tokiomis aplinkybėmis valstybės narės atsisakymas įregistruoti filialą bendrovės, įsteigtos pagal kitos valstybės narės, kurioje yra jos registruota buveinė, teisę, remiantis tuo, kad filialas steigiamas siekiant visą ūkinę veiklą vykdyti priimančioje valstybėje narėje ir pasinaudojus antriniu įsisteigimu būtų išvengta nacionalinių normų dėl minimalaus kapitalo turėjimo ir apmokėjimo taikymo, nėra suderinamas su Sutarties 52 ir 58 straipsniais, nes taip sudaroma kliūtis antrinio įsisteigimo laisvei, kurios apsaugą siekia garantuoti 52 ir 58 straipsniai.

31      Galiausiai reikia apsvarstyti, ar nagrinėjama nacionalinė praktika galėtų būti pateisinama Danijos valdžios institucijų nurodytomis priežastimis.

32      Remdamasi tiek Sutarties 56 straipsniu, tiek ir Teisingumo Teismo praktika dėl privalomų viešojo intereso reikalavimų, Erhvervs- og Selskabsstyrelsen įrodinėja, jog reikalavimu uždarosioms akcinėms bendrovėms turėti ir apmokėti minimalų akcinį kapitalą siekiama dviejų tikslų: pirma, sustiprinti tų bendrovių finansinį patikimumą, siekiant apsaugoti viešuosius kreditorius nuo rizikos, kad skolos jiems gali tapti nebeatgaunamos, nes, skirtingai nei privatūs kreditoriai, jie negali pasinaudoti tokių skolų grąžinimo užtikrinimo priemonėmis; antra, platesne prasme, apsaugoti visus viešuosius ir privačius kreditorius nuo tyčinio bankroto rizikos dėl bendrovių, kurių pradinis kapitalas yra nepakankamas, nemokumo.

33      Erhvervs- og Selskabsstyrelsen priduria, kad šio dvigubo tikslo negalima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis. Kitas būdas apsaugoti kreditorių interesus, būtent įvedant taisykles, leidžiančias tam tikromis sąlygomis taikyti akcininkų asmeninę atsakomybę, – būtų dar griežtesnis negu reikalavimas turėti ir apmokėti minimalų akcinį kapitalą.

34      Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad nurodytos priežastys nepatenka į Sutarties 56 straipsnio taikymo sritį. Antra, primintina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės priemonės, kurios gali trukdyti ar neskatinti naudotis Sutarties užtikrinamomis pagrindinėmis laisvėmis, privalo tenkinti keturias sąlygas: jos turi būti taikomos be diskriminacijos, būti pagrįstos privalomais viešojo intereso reikalavimais, būti tinkamos jomis siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (žr. 1993 m. kovo 31 d. Sprendimo Kraus, C-199/92, Rink. p. I-1663, 32 punktą ir 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Gebhard, C-55/94, Rink. p. I-4165, 37 punktą).

35      Šios sąlygos pagrindinėje byloje nėra tenkinamos. Pirma, nagrinėjama praktika nepasiektų savo deklaruojamo tikslo apsaugoti kreditorius, nes jeigu svarstoma bendrovė vykdytų veiklą Jungtinėje Karalystėje, jos filialas būtų įregistruotas Danijoje, nors rizika Danijos kreditoriams būtų tokia pati.

36      Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjama bendrovė laiko save bendrove, kuriai galioja Anglijos ir Velso, o ne Danijos teisė, jos kreditoriai žino, kad jai negalioja Danijos įstatymai dėl uždarųjų akcinių bendrovių steigimo ir jie gali pasinaudoti kai kuriomis juos ginančiomis Bendrijos teisės normomis, kaip antai 1978 m. liepos 25 d. Ketvirtoji Tarybos direktyva 78/660/EEB, grindžiama Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl tam tikrų tipų bendrovių metinių atskaitomybių (OL L 222, p. 11) ir 1989 m. gruodžio 21 d. Vienuoliktoji Tarybos direktyva 89/666/EEB dėl atskleidimo reikalavimų filialams, įsteigtiems valstybėse narėse tam tikrų tipų bendrovių, kurioms taikomi kitos valstybės įstatymai (OL L 395, p. 36).

37      Be to, priešingai Danijos valdžios institucijų argumentams, galima būtų imtis priemonių, kurios yra mažiau suvaržančios arba kurios mažiau kenktų pagrindinėms laisvėms, pavyzdžiui, įstatymuose numatant galimybę viešiesiems kreditoriams pasinaudoti būtinomis garantijomis.

38      Galiausiai faktas, kad valstybė narė negali atsisakyti įregistruoti filialą bendrovės, įsteigtos pagal kitos valstybės narės, kurioje ji turi registruotą buveinę, įstatymus, nekliudo pirmajai valstybei imtis visų būtinų priemonių, užkertančių kelią sukčiavimui arba baudžiančių už jį, tiek pačios bendrovės, prireikus bendradarbiaujant su valstybe nare, kurioje ji buvo įsteigta, tiek jos narių atžvilgiu, nustačius, kad įsteigdami bendrovę jie iš esmės siekia išvengti įsipareigojimų privatiems ar viešiesiems kreditoriams, įsisteigusiems suinteresuotosios valstybės narės teritorijoje. Bet kuriuo atveju kova su sukčiavimu negalima pateisinti praktikos, pagal kurią atsisakoma įregistruoti bendrovės, turinčios registruotą buveinę kitoje valstybėje narėje, filialą.

39      Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Sutarties 52 ir 58 straipsniai draudžia valstybei narei atsisakyti įregistruoti filialą bendrovės, kuri įsteigta pagal kitos valstybės narės, kur ji turi registruotą buveinę, bet nevykdo ūkinės-komercinės veiklos, įstatymus, kai filialas steigiamas tam, kad ta bendrovė galėtų vykdyti visą savo veiklą valstybėje, kurioje norima įsteigti filialą, neįsteigiant bendrovės toje valstybėje ir taip išvengiant joje galiojančių bendrovių steigimo taisyklių, kurios yra griežtesnės minimalaus akcinio kapitalo apmokėjimo atžvilgiu, taikymo. Tačiau toks išaiškinimas neužkerta kelio suinteresuotosios valstybės valdžios institucijoms imtis visų būtinų priemonių, užkertančių kelią sukčiavimui arba baudžiančių už jį, tiek pačios bendrovės, prireikus bendradarbiaujant su valstybe nare, kurioje ji buvo įsteigta, tiek jos narių atžvilgiu, nustačius, kad įsteigdami bendrovę jie iš esmės siekia išvengti įsipareigojimų privatiems ar viešiesiems kreditoriams, įsisteigusiems suinteresuotosios valstybės narės teritorijoje.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

40      Danijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Švedijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių bei Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės byloms šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į Højesteret 1997 m. birželio 3 d. Nutartimi pateiktą klausimą, nusprendžia:

EB Sutarties 52 ir 58 straipsniai draudžia valstybei narei atsisakyti įregistruoti filialą bendrovės, kuri įsteigta pagal kitos valstybės narės, kur ji turi registruotą buveinę, bet nevykdo ūkinės-komercinės veiklos, įstatymus, kai filialas steigiamas tam, kad ta bendrovė galėtų vykdyti visą savo veiklą valstybėje, kurioje norima įsteigti filialą, neįsteigiant bendrovės toje valstybėje ir taip išvengiant joje galiojančių bendrovių steigimo taisyklių, kurios yra griežtesnės minimalaus akcinio kapitalo apmokėjimo atžvilgiu, taikymo. Tačiau toks išaiškinimas neužkerta kelio suinteresuotosios valstybės valdžios institucijoms imtis visų būtinų priemonių, užkertančių kelią sukčiavimui arba baudžiančių už jį, tiek pačios bendrovės, prireikus bendradarbiaujant su valstybe nare, kurioje ji buvo įsteigta, tiek jos narių atžvilgiu, nustačius, kad įsteigdami bendrovę jie iš esmės siekia išvengti įsipareigojimų privatiems ar viešiesiems kreditoriams, įsisteigusiems suinteresuotosios valstybės narės teritorijoje.

Rodríguez Iglesias

Kapteyn

Puissochet

Hirsch

Jann

Mancini

Moitinho de Almeida

Gulmann

Murray

Edward

Ragnemalm

Sevón

Wathelet

Schintgen

Ioannou

Paskelbta 1999 m. kovo 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

 

      Pirmininkas

R. Grass

 

      G. C. Rodríguez Iglesias


* Proceso kalba: danų.