Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija)

SPRENDIMAS

2001 m. kovo 8 d.(1)

„Įsisteigimo laisvė − Laisvas kapitalo judėjimas − Avansinis pelno mokestis už dukterinės bendrovės patronuojančiai bendrovei išmokėtą paskirstytąjį pelną − Kitoje valstybėje narėje buveinę turinti patronuojanti bendrovė − Bendrijos teisės pažeidimas − Ieškinys dėl restitucijos arba žalos atlyginimo − Palūkanos“

Sujungtose bylose C-397/98 ir C-410/98

dėl High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Jungtinė Karalystė) pagal EB sutarties 177 straipsnį (dabar − EB 234 straipsnis) Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamose bylose tarp

Metallgesellshaft Ltd ir kt. (C-397/98),

Hoechst AG,

Hoechst (UK) Ltd (C-410/98)

ir

Commissioners of Inland Revenue,

HM Attorney General

dėl EB sutarties 6 ir 52 straipsnių (po pakeitimo − EB 12 ir 43 straipsniai), 58 straipsnio (dabar − EB 48 straipsnis) ir (arba) 73b straipsnio (dabar − EB 56 straipsnis) išaiškinimo

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. La Pergola, teisėjai M. Wathelet (pranešėjas), D. A. O. Edward, P. Jann ir L. Sevón,

generalinis advokatas N. Fennely,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, administratorė,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

Metallgesellschaft Ltd ir kt., atstovaujamų QC J. Gardiner ir barrister F. Fitzpatrick, įgaliotų Slaughter and May, solicitors,

Hoechst AG ir Hoechst (UK) Ltd, atstovaujamų QC M. Barnes, įgalioto Slaughter and May, solicitors,

− Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. E. Collins, padedamo QC D. Wyatt ir barrister R. Singh,

− Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. A. Fierstra,

− Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Rotkirch ir T. Pynnä,

− Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos R. Lyal, H. Michard ir M. Patakia,

atsižvelgęs į teismo posėdžio pranešimą,

išklausęs 2000 m. gegužės 25 d. posėdyje Metallgesellschaft Ltd      ir kt., atstovaujamų J. Gardiner ir F. Fitzpatrick, Hoechst AG ir Hoechst (UK) Ltd, atstovaujamų M. Barnes, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos G. Amodeo, padedamo D. Wyatt, Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos B. Muttelsee-Schön, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos S. Seam, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. A. Fierstra, ir Komisijos, atstovaujamos R. Lyal ir H. Michard, pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 2000 m. rugsėjo 12 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       Pagal EB sutarties 177 straipsnį (dabar − EB 234 straipsnis) High Court of Justice(England & Wales),Chancery Division 1998 m. spalio 2 d. Nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 1998 m. lapkričio 6 d. (C-397/98) ir 1998 m. lapkričio 17 d. (C-410/98), pateikė penkis prejudicinius klausimus dėl EB sutarties 6 ir 52 straipsnių (po pakeitimo − EB 12 ir 43 straipsniai), 58 straipsnio (dabar − EB 48 straipsnis) ir (arba) 73b straipsnio (dabar − EB 56 straipsnis) išaiškinimo.

2       Šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant ginčus tarp (C-397/98 bylos atveju) Metallgesellshaft Ltd, Metallgesellschaft AG, Metallgesellschaft Handel & Beteiligungen AG ir The Metal and Commodity Company Ltd (toliau − Metallgesellschaft ir kt.) bei tarp (C-410/98 bylos atveju) Hoechst AG, Hoechst (UK) Ltd (toliau − Hoechst ir kt.) ir Commissioners of Inland Revenue dėl Jungtinėje Karalystėje reziduojančių bendrovių įpareigojimo sumokėti avansinį pelno mokestį už patronuojančioms bendrovėms išmokėtus dividendus.

 Nacionalinės teisės aktai

3       Pagal 1988 m. Įmonių pajamų ir pelno mokesčių įstatymo (Income and Corporation Taxes Act 1988, toliau − ICTA) I dalies nuostatas kiekvienos Jungtinėje Karalystėje reziduojančios bendrovės ir kiekvienos Jungtinėje Karalystėje nereziduojančios, tačiau joje komercinę veiklą per padalinį ar atstovybę vykdančios bendrovės per mokestinį laikotarpį gautas pelnas apmokestinamas pelno mokesčiu (anglų k. „corporation tax“).

4       Pagal ICTA 12 straipsnį mokestinio laikotarpio trukmė paprastai yra 12 mėnesių. Iki 1993 m. spalio 1 d. pasibaigusiems mokestiniams laikotarpiams pelno mokestį mokesčio mokėtojo pasirinkimu reikia sumokėti arba per devynis mėnesius nuo šio laikotarpio pabaigos, arba per vieną mėnesį nuo mokesčių administratoriaus įvertinimo, susijusio su šiuo mokestiniu laikotarpiu, parengimo. Po 1993 m. spalio 1 d. pasibaigusiems mokestiniams laikotarpiams pelno mokestį reikia sumokėti per devynis mėnesius ir vieną dieną nuo mokestino laikotarpio pabaigos.

 Avansinis pelno mokestis („advance corporation tax“)

5       Pagal ICTA 14 straipsnį visos Jungtinėje Karalystėje reziduojančios bendrovės, paskirstydamos pelną, kaip antai dividendų išmokėjimas akcininkams, privalo mokėti avansinį pelno mokestį (anglų k. „advance corporation tax“, toliau − ACT), apskaičiuojamą nuo paskirstomo pelno sumos ar vertės.

6       Reikia pažymėti, kad ACT yra ne už dividendą, kuris išmokamas neatskaičius mokesčių, mokama suma, bet dividendus išmokančiai bendrovei tenkantis už kiekvieną mokestinį laikotarpį avansu mokamas pelno mokestis, užskaitomas už pagrindinį pelno mokestį (anglų k. „mainstream corporation tax“, toliau − MCT).

7       Kiekviena bendrovė paprastai kas ketvirtį privalo pateikti deklaraciją, nurodydama viso per šį laikotarpį paskirstyto pelno sumas ir mokėtiną ACT sumą. Už paskirstytą pelną mokėtinas ACT turi būti sumokėtas per 14 dienų nuo ketvirčio, kuriuo atliktas paskirstymas, pabaigos.

8       Pagal ICTA 239 ir 240 straipsnius už konkrečiu mokestiniu laikotarpiu atliktą paskirstymą bendrovės sumokėtas ACT paprastai gali, nepažeidžiant šios bendrovės teisės atsisakyti šios galimybės, būti arba užskaitytas už MCT, bendrovės mokėtiną už šį laikotarpį, arba perleistas šios bendrovės dukterinėms bendrovėms, kurios jį gali užskaityti už jų mokėtiną MCT. Jei bendrovei nereikia mokėti pelno mokesčio už konkretų mokestinį laikotarpį (pavyzdžiui, dėl to, kad ji negavo pakankamai pelno), ji gali arba užskaityti ACT už pelno mokestį, mokėtiną už vėlesnį mokestinį laikotarpį, arba prašyti jį užskaityti už ankstesnius mokestinius laikotarpius.

9       MCT reikia sumokėti per devynis mėnesius arba devynis mėnesius ir vieną dieną nuo mokestinio laikotarpio pabaigos, atsižvelgiant į tai, ar mokestinis laikotarpis baigėsi iki, ar po 1993 m. spalio 1 d., o ACT turi būti sumokėtas per 14 dienų nuo ketvirčio, kuriame buvo atliktas paskirstymas, pabaigos. Taigi ACT visada sumokamas prieš sumokant MCT, už kurį ACT paprastai užskaitomas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad taip dividendus išmokančiai bendrovei ACT paankstina pelno mokesčio už išmokėtus dividendus mokėjimą nuo aštuonių su puse mėnesio (jei paskirstymas atliekamas paskutinę mokestinio laikotarpio dieną) iki vienerių metų ir penkių su puse mėnesio (jei paskirstymas atliktas pirmą mokestinio laikotarpio dieną).

10     Kadangi tais atvejais, kai už konkretų laikotarpį nereikia mokėti MCT, ACT galima užskaityti už vėlesniais mokestiniais laikotarpiais uždirbto pelno mokestį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad tokiu atveju avansas sumokamas dar anksčiau, o tam tikromis aplinkybėmis net neterminuotai anksčiau.

 Mokesčio kreditas („tax credit“)

11     Jungtinėje Karalystėje reziduojanti bendrovė neapmokestinama pelno mokesčiu už iš kitos taip pat Jungtinėje Karalystėje reziduojančios bendrovės gautus dividendus (ICTA 208 straipsnis). Todėl bet koks bendrovės rezidentės atliktas ACT apmokestinamų dividendų išmokėjimas kitai bendrovei rezidentei suteikia bendrovei dividendų gavėjai teisę į mokesčio kreditą (anglų k. „tax credit) (ICTA 231 straipsnio 1 dalis).

12     Šis mokesčio kreditas lygus dividendus išmokėjusios bendrovės už šiuos dividendus sumokėto ACT sumai (ICTA 231 straipsnio 1 dalis).

13     Jungtinėje Karalystėje reziduojanti bendrovė, iš savo dukterinės bendrovės rezidentės gavusi dividendų, suteikiančių teisę į mokesčio kreditą, gali sumažinti už dividendus savo akcininkams mokėtiną ACT dukterinės bendrovės sumokėta ACT suma ir mokėti tik ACT likutį.

14     Jei Jungtinėje Karalystėje reziduojanti visiškai MCT neapmokestinama bendrovė iš dukterinės bendrovės rezidentės gauna dividendų, už kuriuos sumokėtas ACT, ji turi teisę susigrąžinti mokesčio kredito dydžio sumą (ICTA 231 straipsnio 2 dalis).

15     Jungtinėje Karalystėje nereziduojančios ir joje komercinės veiklos per padalinį ar atstovybę nevykdančios bendrovės pelno mokesčiu Jungtinėje Karalystėje neapmokestinamos. Tačiau jos paprastai apmokestinamos pajamų mokesčiu (anglų k. „income tax“) už iš šios valstybės narės gautas pajamas, įskaitant joms dukterinių bendrovių rezidenčių išmokėtus dividendus.

16     Tačiau vadovaujantis ICTA 233 straipsnio 1 dalimi, kai, nesant specialios tarp Jungtinės Karalystės ir bendrovės įsteigimo valstybės sudarytos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties nuostatos, patronuojančiai bendrovei ne rezidentei iš principo nesuteikiamas mokesčio kreditas, ji Jungtinėje Karalystėje neapmokestinama pajamų mokesčiu už iš savo dukterinės bendrovės rezidentės gautus dividendus.

17     Priešingu atveju, kai pagal tarp Jungtinės Karalystės ir bendrovės įsteigimo valstybės sudarytą dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį patronuojanti bendrovė ne rezidentė turi teisę į mokesčio kreditą, ji Jungtinėje Karalystėje apmokestinama pajamų mokesčiu už iš savo dukterinės bendrovės rezidentės gautus dividendus.

18     Tarp Jungtinės Karalystės ir Vokietijos Federacinės Respublikos 1964 m. lapkričio 26 d. sudaryta dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis su pakeitimais, padarytais 1970 m. kovo 23 d., nesuteikia mokesčio kredito Vokietijoje reziduojančioms bendrovėms, kurios turi Jungtinėje Karalystėje reziduojančių bendrovių akcijų ir iš jų gauna dividendus.

19     Todėl patronuojanti bendrovė, kurios buveinė yra Vokietijoje ir kuri iš savo Jungtinėje Karalystėje reziduojančios dukterinės bendrovės gauna ACT apmokestinamus dividendus, Jungtinėje Karalystėje neturi teisės į sumokėto ACT dydžio mokesčio kreditą ir, vadovaujantis Jungtinės Karalystės mokesčių teisės aktais, Jungtinėje Karalystėje neapmokestinama už iš savo dukterinės bendrovės rezidentės gautus dividendus.

20     Kai pagal tarp Jungtinės Karalystės ir bendrovės įsteigimo valstybės sudarytą dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį Jungtinėje Karalystėje nereziduojančiai patronuojančiai bendrovei suteikiamas mokesčio kreditas, ji gali prašyti užskaityti šį mokesčio kreditą už pajamų mokestį, kurį ji privalo mokėti Jungtinėje Karalystėje už iš savo dukterinės bendrovės rezidentės gautus dividendus, ir jei mokesčio kredito suma viršija mokesčio sumą – susigrąžinti šį perviršį. Šio prašymo atmetimą bendrovė prašymo pateikėja gali apskųsti Special Commissioners arba General Commissioners, o vėliau prireikus – High Court.

 Įmonių grupės apmokestinimo tvarkos pasirinkimas („Group Income Election“)

21     Pagal ICTA 247 straipsnį dvi Jungtinėje Karalystėje reziduojančios bendrovės, kurių vienai priklauso bent 51 % kitos, gali pasirinkti įmonių grupės apmokestinimo tvarką (anglų k. „Group Income Election“).

22     Pasirinkus šią tvarką dukterinė bendrovė neapmokestinama ACT už dividendus, kuriuos ji išmoka savo patronuojančiai bendrovei, nebent ji deklaruoja pageidaujanti, kad įmonių grupės apmokestinimo tvarka nebūtų taikoma konkrečiam dividendų išmokėjimui.

23     Prašymas taikyti įmonių grupės apmokestinimo tvarką turi būti pateiktas Inspector of Taxes. Priėmus sprendimą nesuteikti leidimo, prašymą pateikusi bendrovė gali apskųsti šį sprendimą Special Commissioners arba General Commissioners ir prireikus nuspręsti pareikšti skundą dėl teisės klausimų High Court.

24     Jungtinėje Karalystėje reziduojančios dukterinės bendrovės dividendų išmokėjimo savo taip pat Jungtinėje Karalystėje reziduojančiai patronuojančiai bendrovei atveju taikant įmonių grupės apmokestinimo tvarką, dukterinė bendrovė neapmokestinama ACT, o patronuojanti bendrovė neturi teisės į mokesčio kreditą. Bendrovių grupė faktiškai negali už tuos pačius dividendus tuo pačiu metu pasinaudoti ir įmonių grupės apmokestinimo tvarka, ir mokesčio kreditu.

25     Reikėtų patikslinti, kad nuo 1999 m. balandžio 6 d. 1998 m. Finansų įstatymo (Finance Act 1998) 31 straipsnis panaikino ACT. Šio sprendimo 5−24 punktuose aprašytos teisės nuostatos galiojo iki nurodytos datos.

 Pagrindinės bylos aplinkybės

26     Byloje C-397/98 Jungtinėje Karalystėje reziduojančios bendrovės Metallgesellschaft Ltd ir The Metal and Commodity Company Ltd išmokėjo dividendus savo patronuojančioms bendrovėms Metallgesellschaft AG ir Metallgesellschaft Handel & Beteiligungen AG, kurių buveinės yra Vokietijoje, ir todėl turėjo sumokėti ACT. Abi dukterinės bendrovės vėliau galėjo ACT suma sumažinti savo mokėtiną MCT.

27     Metallgesellschaft ir kt. kreipėsi į Commissioners of Ingland Revenue Court of Justice (England & Wales), Chancery Division siekdamos pripažinimo, kad jos patyrė žalos apmokestinus dukterinių bendrovių savo patronuojančioms bendrovėms išmokėtus dividendus ACT. Pagrindinė byla susijusi su ACT sumomis, kurias 1974 m. balandžio 16 d. – 1995 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu sumokėjo Metallgesellschaft Ltd ir 1991 m. balandžio 11 d. – 1995 m. spalio 13 d. sumokėjo The Metal and Commodity Company Ltd.

28     Byloje C-410/98 Jungtinėje Karalystėje reziduojanti bendrovė Hoechst UK Ltd išmokėjo dividendus savo patronuojančiai bendrovei Hoechst AG, kurios buveinė yra Vokietijoje, ir už šiuos dividendus Jungtinėje Karalystėje sumokėjo ACT. Vėliau ji galėjo ACT suma sumažinti savo mokėtiną MCT.

29     Hoechst ir kt. taip pat kreipėsi į Commissioners of Inland Revenue High Court siekdamos pripažinimo, kad jos patyrė žalos apmokestinus 1989 m. sausio 16 d. – 1994 m. balandžio 26 d. laikotarpiu bendrovės Hoechst (UK) Ltd bendrovei Hoechst AG išmokėtus dividendus ACT. Pagrindinė byla yra susijusi su ACT sumomis, sumokėtomis 1989 m. balandžio 14 d. – 1994 m. liepos 13 d. laikotarpiu.

30     Abiejose pagrindinėse bylose patronuojančios bendrovės teigia, jog kadangi joms ir jų dukterinėms bendrovėms nebuvo įmanoma pasirinkti įmonių grupės apmokestinimo tvarkos, kuri būtų leidusi šioms dukterinėms bendrovėms būti neapmokestinamoms ACT, šioms dukterinėms bendrovėms buvo užkrauta finansinė našta, kurios nepatyrė Jungtinėje Karalystėje reziduojančių patronuojančių bendrovių dukterinės bendrovės, nes pasirinkusios įmonių grupės apmokestinimo tvarką jos galėjo pasilikti sumas, kurias priešingu atveju turėtų sumokėti kaip ACT už jų patronuojančioms bendrovėms išmokėtus dividendus iki ateis laikas mokėti MCT, kurio mokėtojos jos yra. Jos mano, kad ši našta yra EB sutartį pažeidžiantis netiesioginis diskriminavimas dėl nacionalinės priklausomybės.

31     Byloje C-397/98 Metallgesellschaft AG ir Metallgesellschaft Handel & Beteiligungen AG subsidiariai teigia, kad joms turėtų būti suteikiamas mokesčio kreditas, kuris bent iš dalies atitiktų jų dukterinių bendrovių rezidenčių sumokėtą ACT, kaip ir Jungtinėje Karalystėje reziduojančiai patronuojančiai bendrovei, turinčiai teisę į šį mokesčio kreditą, arba kaip ir Jungtinėje Karalystėje nereziduojančiai patronuojančiai bendrovei, turinčiai teisę į mokesčio kreditą pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį.

32     Jei byloje C-410/98 Teisingumo Teismas nustatytų, kad Hoechst (UK) Ltd neturi teisės į palūkanas nuo sumokėto ACT, Hoechst AG subsidiariai prašo taikyti jai mokesčio kreditą, lygų šiam ACT arba mokesčių kreditui, kurį būtų įgijusi Nyderlanduose reziduojanti patronuojanti bendrovė. Hoechst AG nuomone, aplinkybė, kad Jungtinės Karalystės mokesčių įstatymai leidžia suteikti mokesčio kreditą patronuojančioms bendrovėms ne rezidentėms už jų dukterinių bendrovių rezidenčių sumokėtą ACT, tik jei tai numato taikytina dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, o tai numato tarp Jungtinės Karalystės ir Nyderlandų Karalystės sudaryta sutartis, tačiau nenumato sutartis tarp Jungtinės Karalystės ir Vokietijos Federacinės Respublikos, yra Sutartį pažeidžianti nepateisinama skirtingose valstybėse narėse reziduojančių patronuojančių bendrovių diskriminacija.

 Prejudiciniai klausimai

33     Manydamas, kad nagrinėjamiems ginčams išspręsti reikia išaiškinti Bendrijos teisę, High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division, nusprendė sustabdyti bylą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius abiejose bylose identiškai suformuluotus prejudicinius klausimus:

„1      Ar sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nurodytomis sąlygomis aplinkybė, kad valstybės narės teisės aktai leidžia pasirinkti įmonių grupės apmokestinimo tvarką (leidžiančią neapmokestinti dukterinės bendrovės patronuojančiai bendrovei išmokamų dividendų avansiniu pelno mokesčiu (ACT)), tik jei dukterinė bendrovė ir patronuojanti bendrovė yra šios valstybės narės rezidentės, pažeidžia Bendrijos teisę, visų pirma EB sutarties 6, 52, 58 ir (arba) 73b straipsnius?

2      Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas, ar nurodytos EB sutarties nuostatos suteikia patronuojančios bendrovės, kurios buveinė yra kitoje valstybėje narėje, dukterinei bendrovei rezidentei ir (arba) šiai patronuojančiai bendrovei teisę į kompensaciją palūkanų nuo dukterinės bendrovės sumokėto ACT forma, jei nacionalinės teisės aktai jai neleido pasirinkti įmonių grupės apmokestinimo tvarkos, ir ar prireikus šių palūkanų galima reikalauti (jei apskritai galima reikalauti) tik ieškiniu dėl žalos atlyginimo, remiantis 1996 m. kovo 5 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendime Brasserie du pêcheur ir Factortame (C-46/93 ir C-48/93, Rink. p. I-1029) ir 1997 m. balandžio 22 d. Sprendime Sutton (C-66/95, Rink. I-2163) įtvirtintais principais; ar bet kuriuo iš šių atvejų nacionalinis teismas privalo priteisti žalos atlyginimą, net jei pagal nacionalinės teisės aktus palūkanos (nei tiesiogiai, nei kaip žalos atlyginimas) negali būti priteistos už ieškovui nebepriklausančias pagrindinėje byloje nagrinėjamas sumas?

3      Ar sprendimuose pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nurodytomis sąlygomis aplinkybė, kad valstybės narės valdžios institucijos atsisako suteikti mokesčio kreditą kitoje valstybėje narėje reziduojančiai bendrovei, nors jį suteikia bendrovėms rezidentėms ir, taikydamos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių nuostatas, tam tikrose kitose valstybėse narėse, kurios sudarė tokius susitarimus, buveinę turinčioms bendrovėms, pažeidžia minėtas EB sutarties nuostatas?

4      Jei atsakymas į trečiąjį klausimą yra neigiamas, ar pirmoji valstybė narė privalo ir šioje byloje nagrinėjamais laikotarpiais privalėjo suteikti mokesčio kreditą tokiai bendrovei tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir bendrovėms rezidentėms arba kitose valstybėse narėse, su kuriomis sudarytos sutartys dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo suteikia teisę į mokesčio kreditą, reziduojančioms bendrovėms?

5      Ar valstybė narė turi teisę prieštarauti tokiam reikalavimui dėl mokesčio kredito susigrąžinimo arba žalos atlyginimo tuo pagrindu, kad ieškovių reikalavimai nėra vindikaciniai, arba prašyti sumažinti ieškinio sumą dėl to, kad, nepaisant priešingai nustatančių nacionalinės teisės aktų, ieškovės turėjo pateikti prašymus dėl įmonių grupės apmokestinimo tvarkos pasirinkimo Inspector of Taxes arba reikalauti iš jo suteikti mokesčio kreditą, o atitinkamus jo neigiamus sprendimus skųsti Commissioners ir prireikus teismuose, remdamosi Bendrijos teisės aktų viršenybe ir tiesioginiu veikimu?“

34     1998 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C-397/98 ir C-410/98 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimamas galutinis sprendimas.

 Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

35     Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Sutarties 6, 52, 58 ir (arba) 73b straipsniai draudžia tokius valstybės narės mokesčių teisės aktus, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurie šioje valstybėje narėje reziduojančioms bendrovėms suteikia galimybę pasinaudoti apmokestinimo tvarka, leidžiančia joms nemokėti avansinio pelno mokesčio už patronuojančiai bendrovei išmokamus dividendus, jei jų patronuojanti bendrovė reziduoja toje pačioje valstybėje narėje, tačiau nesuteikia šios galimybės, kai jų patronuojanti bendrovė yra įsteigta kitoje valstybėje narėje.

36     Metallgesellschaft ir kt. bei Hoechst ir kt. nuomone, pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai atgraso kitoje valstybėje narėje reziduojančias bendroves nuo steigimosi Jungtinėje Karalystėje dukterinių bendrovių pavidalu taip nepateisinamai apribodami įsisteigimo laisvę. Subsidiariai jos mano, kad šie teisės aktai pažeidžia ir su laisvu kapitalo judėjimu susijusias Sutarties nuostatas.

37     Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nors tiesioginis apmokestinimas priklauso valstybių narių kompetencijai, pastarosios vis dėlto turi ja naudotis laikydamosi Bendrijos teisės ir vengdamos bet kokio diskriminavimo dėl pilietybės (1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimo Wielockx, C-80/94, Rink. p. I-2493, 16 punktas; 1996 m. birželio 27 d. Sprendimo Asscher, C-107/94, Rink. p. I-3089, 36 punktas; 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimo Royal Bank of Scotland, C-311/97, Rink. p. I-2651, 19 punktas ir 2000 m. balandžio 13 d. Sprendimo Baars, C-251/98, Rink. p. I-2787, 17 punktas).

38     Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Sutarties 6 straipsnis, kuriame numatytas bendrasis bet kokią diskriminaciją dėl pilietybės draudžiantis principas, savarankiškai taikomas tik tose Bendrijos teisės reglamentuojamose srityse, kurioms Sutartis nenumato specialios nediskriminavimo normos (1989 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, 305/87, Rink. p. 1461, 12 ir 13 punktai; 1994 m. balandžio 12 d. Sprendimo Halliburton Services, C-1/93, Rink. p. I-1137, 12 punktas; minėtų sprendimų Royal Bank of Scotland 20 punktas ir Baars 23 punktas).

39     Neginčijama, kad nediskriminavimo principą įsisteigimo teisės srityje įtvirtino Sutarties 52 straipsnis (minėto sprendimo Halliburton Services 12 punktas; 1996 m. vasario 29 d. Sprendimo Skanavi ir Chryssathakopoulos, C-193/94, Rink. p. I-929, 21 punktas ir minėto sprendimo Baars 24 punktas).

40     Todėl Sutarties 6 straipsnis netaikytinas pagrindinėse bylose. Taigi įvertinti, ar tokie teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, nepateisinamai riboja įsisteigimo laisvę, reikia atsižvelgiant visų pirma į Sutarties 52 straipsnį.

41     Sutarties 52 straipsnis yra viena pagrindinių Bendrijos teisės nuostatų, kuri tiesiogiai taikytina valstybėse narėse nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos. Pagal šią nuostatą vienos valstybės narės nacionalinių subjektų laisvė įsisteigti kitos valstybės narės teritorijoje apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams. Įsisteigimo laisvės apribojimų panaikinimas taip pat taikomas kitos valstybės narės teritorijoje įsteigtų vienos valstybės narės nacionalinių subjektų vykdomam atstovybių, padalinių ar dukterinių bendrovių steigimui (1986 m. sausio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, 270/83, Rink. p. 273, 13 punktas ir minėto sprendimo Royal Bank of Scotland 22 punktas).

42     Taip apibrėžta įsisteigimo laisvė, vadovaujantis Sutarties 58 straipsniu, apima bendrovės, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Bendrijoje turinčios savo registruotą buveinę, centrinę administraciją arba pagrindinę verslo vietą, teisę vykdyti veiklą atitinkamoje valstybėje narėje per dukterinę bendrovę, padalinį ar atstovybę (žr. 1998 m. liepos 16 d. Sprendimo ICI, C-264/96, Rink. p. I-4695, 20 punktą ir jame minėtą teismų praktiką bei 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Saint Gobain ZN, C-307/97, Rink. p. I-6161, 35 punktą). Dėl bendrovių šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad jų buveinė pirmiau nurodyta prasme, kaip ir pilietybė fizinių asmenų atveju, yra jų priklausymo konkrečios valstybės teisės sistemai kriterijus (žr. minėto sprendimo ICI 20 punktą ir jame minėtą teismo praktiką bei minėto sprendimo Saint-Gobain ZN 36 punktą). Pripažinus, kad įsisteigimo valstybė narė gali nevaržoma taikyti skirtingą vertinimą vien dėl to, kad jos bendrovės buveinė yra kitoje valstybėje narėje, panaikintų Sutarties 52 straipsnio veiksmingumą (minėto sprendimo Komisija prieš Prancūziją 18 punktas).

43     Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad galimybės pasirinkti įmonių grupės apmokestinimo tvarką atžvilgiu pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai skirtingai vertina Jungtinėje Karalystėje reziduojančias dukterines bendroves atsižvelgiant į tai, ar jų patronuojančios bendrovės turi buveinę Jungtinėje Karalystėje. Jungtinėje Karalystėje buveinę turinčių bendrovių dukterinėms bendrovėms rezidentėms tam tikromis sąlygomis iš tikrųjų gali būti taikoma įmonių grupės apmokestinimo tvarka ir dėl to jos gali būti atleistos nuo pareigos mokėti ACT, kai savo patronuojančioms bendrovėms išmoka dividendus. Tačiau ši lengvata netaikoma Jungtinėje Karalystėje buveinės neturinčios bendrovės dukterinėms bendrovėms rezidentėms, kurios dėl to bet kuriuo atveju privalo mokėti ACT, kai savo patronuojančioms bendrovėms išmoka dividendus.

44     Neginčijama, kad dėl šios aplinkybės Jungtinėje Karalystėje reziduojančios patronuojančios bendrovės dukterinė bendrovė įgyja finansinės naudos, nes pasilieka sumas, kurias ji kitu atveju būtų turėjusi sumokėti kaip ACT iki ateis laikas mokėti MCT, t. y. laikotarpiui nuo 8,5 iki 17,5 mėnesio, nelygu dividendų išmokėjimo data. Tais atvejais, kai už atitinkamą mokestinį laikotarpį MCT išvis nereikia mokėti, šis laikotarpis dar pailgėja, nes ACT gali būti užskaitytas už pelno mokestį, mokėtiną už vėlesnius mokestinius laikotarpius.

45     Jungtinės Karalystės, Suomijos ir Nyderlandų Karalystės vyriausybių manymu, skirtingas Jungtinėje Karalystėje reziduojančių dukterinių bendrovių mokestinis vertinimas atsižvelgiant į tai, ar jų patronuojanti bendrovė reziduoja šioje valstybėje narėje, yra objektyviai pateisinamas.

46     Jungtinės Karalystės vyriausybė pirmiausia teigia, kad patronuojančių bendrovių rezidenčių dukterinių bendrovių rezidenčių situacija nepanaši į patronuojančių bendrovių ne rezidenčių dukterinių bendrovių rezidenčių situaciją.

47     Dėl patronuojančių bendrovių rezidenčių dukterinių bendrovių rezidenčių Jungtinės Karalystės vyriausybė tvirtina, kad nors įmonių grupės apmokestinimo tvarkos pasirinkimas atleidžia dukterinę bendrovę nuo pareigos mokėti ACT tuo metu, kai savo patronuojančiai bendrovei išmoka dividendus, šis mokėjimas tėra atidedamas, nes kadangi patronuojanti bendrovė yra rezidentė, ji pati privalo sumokėti ACT tuo metu, kai skirsto šiuo mokesčiu apmokestinamą pelną. Taip pareiga mokėti ACT už išmokamus dividendus perkeliama nuo dukterinės bendrovės patronuojančiai bendrovei, o dukterinės bendrovės neapmokestinimas ACT kompensuojamas ACT apmokestinant patronuojančią bendrovę.

48     Priešingu atveju, Jungtinės Karalystės vyriausybės nuomone, jei įmonių grupės apmokestinimo tvarka būtų taikytina patronuojančių bendrovių ne rezidenčių dukterinėms bendrovėms rezidentėms, ACT apskritai nebūtų mokamas Jungtinėje Karalystėje. Dukterinė bendrovė būtų neapmokestinama ACT tuo metu, kai savo patronuojančiai bendrovei išmoka dividendus, ir šio neapmokestinimo nekompensuotų vėlesnis patronuojančios bendrovės ne rezidentės skirstant pelną mokamas ACT, nes pastaroji neapmokestinama pelno mokesčiu Jungtinėje Karalystėje, todėl neapmokestinama ir ACT.

49     Nyderlandų vyriausybė teigia, kad teritorinio teisės taikymo principas leidžia valstybei narei suteikti patronuojančioms bendrovėms rezidentėms galimybę pasirinkti apmokestinimo tvarką, kaip antai įmonių grupės apmokestinimo tvarka, nes net jei pagal tokią tvarką valstybė neapmokestina dukterinės bendrovės, ji neatsisako teisių į šį mokestį, nes pagal tokią tvarką ACT mokėjimas paprasčiausiai perkeliamas į kitą tos pačios bendrovių grupės lygį. Priešingu atveju, jei pasirinkus įmonių grupės apmokestinimo tvarką būtų leidžiama ACT neapmokestinti Jungtinėje Karalystėje nereziduojančių patronuojančių bendrovių dukterinių bendrovių, Jungtinėje Karalystėje ACT apskritai nebūtų mokamas už ūkines operacijas įmonių grupėje, nes įmonių grupės kitos bendrovės yra įsteigtos kitoje valstybėje narėje ir neapmokestinamos pelno mokesčiu Jungtinėje Karalystėje, o tokia situacija prilygtų mokesčių vengimui.

50     Suomijos vyriausybė taip pat mano, kad suteikus Jungtinėje Karalystėje nereziduojančių patronuojančių bendrovių dukterinėms bendrovėms galimybę pasirinkti įmonių grupės apmokestinimo tvarką šioms dukterinėms bendrovėms būtų leista nemokėti šio mokesčio Jungtinėje Karalystėje, nes jų patronuojančios bendrovės šioje valstybėje narėje neapmokestinamos.

51     Šiems argumentams negalima pritarti.

52     Visų pirma, kadangi ACT nėra mokestis už dividendus, bet avansinis pelno mokestis, klaidinga manyti, kad suteikus patronuojančių bendrovių ne rezidenčių dukterinėms bendrovėms rezidentėms galimybę pasirinkti įmonių grupės apmokestinimo tvarką dukterinei bendrovei būtų leista nemokėti dividendų pavidalu išmokėto pelno mokesčio Jungtinėje Karalystėje.

53     Iš tiesų pelno mokesčio dalis, kurios, taikant įmonių grupės apmokestinimo tvarką, dukterinė bendrovė rezidentė, išmokėdama dividendus savo patronuojančiai bendrovei, neprivalo mokėti avansu, iš esmės bus sumokėta, kai dukterinei bendrovei ateis laikas mokėti MCT. Šiuo klausimu reikia priminti, kad kitoje valstybėje narėje reziduojančios bendrovės dukterinė bendrovė rezidentė Jungtinėje Karalystėje apmokestinama MCT už gautą pelną tokia pačia tvarka kaip ir patronuojančios bendrovės rezidentės dukterinė bendrovė rezidentė.

54     Todėl, suteikus bendrovių ne rezidenčių dukterinėms bendrovėms rezidentėms galimybę pasirinkti įmonių grupės apmokestinimo tvarką, joms būtų leidžiama pasilikti sumas, kurias priešingu atveju privalėtų sumokėti kaip ACT, tik iki ateis laikas mokėti MCT ir taip gauti tą pačią finansinę naudą, kurią turi patronuojančių bendrovių rezidenčių dukterinės bendrovės rezidentės, nes esant vienodai apmokestinimo bazei nėra jokio skirtumo tarp MCT sumų, kurias abi dukterinių bendrovių grupės privalo mokėti už tą patį mokestinį laikotarpį.

55     Antra, atsisakymo suteikti patronuojančios bendrovės ne rezidentės dukterinei bendrovei rezidentei galimybę nemokėti ACT tuo metu, kai ji išmoka dividendus, negalima pateisinti tuo, kad patronuojanti bendrovė neapmokestinama ACT tuo metu, kai ji pati išmoka dividendus, priešingai nei patronuojanti bendrovė rezidentė.

56     Iš tiesų reikėtų pažymėti, kad patronuojančios bendrovės ne rezidentės neapmokestinimą ACT lemia tai, kad ji neapmokestinama pelno mokesčiu Jungtinėje Karalystėje, nes šiuo mokesčiu apmokestinama savo įsteigimo valstybėje. Todėl logiška, kad bendrovė neprivalo avansu mokėti mokesčio, kuriuo ji neapmokestinama.

57     Trečia, dėl mokesčių vengimo rizikos reikia priminti, kaip Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad bendrovės įsteigimas ne Jungtinėje Karalystėje dar nereiškia mokesčių vengimo, nes tokiai bendrovei bet kuriuo atveju taikomi įsteigimo valstybės teisės aktai (minėto sprendimo ICI 26 punktas).

58     Be to, atrodo, jog Jungtinės Karalystės mokesčių teisė patronuojančių bendrovių rezidenčių atžvilgiu toleruoja situaciją, kad įmonių grupės apmokestinimo tvarką pasirinkusios bendrovės galiausiai nemoka ACT. Iš tiesų, tam tikrais atvejais patronuojanti bendrovė, kuriai išmokėti dividendai, pagal tokią apmokestinimo tvarką pati visiškai nemoka ACT. Pavyzdžiui, ji gali neišmokėti ACT apmokestinamų dividendų arba išmokėti dividendus pagal įmonių grupės apmokestinimo tvarką, kurie priešingu atveju būtų apmokestinami ACT. Todėl net dukterinę bendrovę rezidentę turinčios patronuojančios bendrovės rezidentės apmokestinimas ACT ne visais atvejais kompensuoja jos dukterinės bendrovės atleidimą nuo pareigos mokėti ACT pagal įmonių grupės apmokestinimo tvarką.

59     Galiausiai, ketvirta, dėl Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus finansinių nuostolių, kurie kiltų suteikus patronuojančių bendrovių ne rezidenčių dukterinėms bendrovėms rezidentėms galimybę pasirinkti įmonių grupės apmokestinimo tvarką ir taip būti neapmokestinamoms ACT, pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką mokestinių pajamų sumažėjimas negali būti vertinamas kaip imperatyvus bendrojo intereso pagrindas, kuriuo galima remtis siekiant pateisinti pagrindinės laisvės esmei prieštaraujančią priemonę (dėl Sutarties 52 straipsnio žr. minėto sprendimo ICI 28 punktą).

60     Todėl, kaip savo išvados 25 punkte nurodė generalinis advokatas, skirtingas patronuojančių bendrovių apmokestinimas atsižvelgiant į tai, ar jos yra rezidentės, negali pateisinti atsisakymo suteikti mokestinę lengvatą Jungtinėje Karalystėje reziduojančioms dukterinėms bendrovėms, kurių patronuojančios bendrovės turi buveines kitoje valstybėje narėje, kai šia lengvata gali pasinaudoti Jungtinėje Karalystėje reziduojančios dukterinės bendrovės, kurių patronuojančios bendrovės taip pat reziduoja Jungtinėje Karalystėje, nes visų dukterinių bendrovių pelnas apmokestinamas MCT neatsižvelgiant į tai, ar jų patronuojančios bendrovės yra rezidentės.

61     Jungtinės Karalystės vyriausybė subsidiariai tvirtina, kad atsisakymą suteikti patronuojančių bendrovių ne rezidenčių dukterinėms bendrovėms rezidentėms teisę pasirinkti įmonių grupės apmokestinimo tvarką pateisina poreikis išsaugoti Jungtinės Karalystės mokesčių sistemos darną.

62     Ši vyriausybė teigia, jog Jungtinės Karalystės mokesčių sistema pagrįsta tuo, kad tas pats pelnas apmokestinamas ir kai jį išmoka bendrovė, ir kai jį gauna (pavyzdžiui, dividendų pavidalu) šios bendrovės akcininkai. Siekiant sušvelninti šį ekonominį dvigubą apmokestinimą, Jungtinėje Karalystėje reziduojantys bendrovės akcininkai neapmokestinami pelno mokesčiu už tuos dividendus, kuriuos jie gauna iš savo dukterinių bendrovių rezidenčių, nes toks neapmokestinimas kompensuojamas apmokestinant dukterinių bendrovių patronuojančioms bendrovėms išmokamus dividendus ACT.

63     Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, kad dėl to tarp patronuojančios bendrovės neapmokestinimo pelno mokesčiu už iš savo dukterinės bendrovės gautus dividendus ir šios dukterinės bendrovės apmokestinimo ACT už išmokamus tuos pačius dividendus yra tiesioginis ryšys. Reikalavimas dividendus išmokančiai bendrovei sumokėti ACT yra būtinas užtikrinant, kad prieš suteikiant leidimą neapmokestinti dividendus gaunančios bendrovės, už tuos pačius dividendus būtų apmokestinta juos išmokėjusi bendrovė, neatsižvelgiant į tai, ar ji privalo mokėti pelno mokestį už per tą mokestinį laikotarpį, kuriuo išmokėti dividendai, uždirbtą pelną.

64     Kai dukterinė bendrovė rezidentė neprivalo mokėti ACT tuo metu, kai išmoka dividendus, nes ji kartu su savo patronuojančia bendrove rezidente pasirinko įmonių grupės apmokestinimo tvarką, patronuojančios bendrovės rezidentės neapmokestinimą pelno mokesčiu tuo metu, kai ji gauna dividendus, kompensuoja ACT, patronuojančios bendrovės sumokamas už jos pačios išmokamus dividendus.

65     Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, jog leidimas neapmokestinti dukterinės bendrovės rezidentės ACT už savo patronuojančiai bendrovei ne rezidentei mokamus dividendus lemtų tai, kad dividendų neapmokestinimas tuo metu, kai juos gauna patronuojanti bendrovė, nebūtų kompensuojamas jokiu mokesčiu, mokamu tuo metu, kai šie dividendai išmokami, o tai būtų nesuderinama su Jungtinės Karalystės mokesčių sistemos darna.

66     Šiems argumentams negalima pritarti.

67     Teisingumo Teismas iš tikrųjų yra nusprendęs, kad būtinybė užtikrinti mokesčių sistemos darną gali pateisinti pagrindines laisves ribojančius teisės aktus (1992 m. sausio 28 d. Sprendimas Bachmann, C-204/90, Rink. p. I-249 ir sprendimas Komisija prieš Belgiją, C-300/90, Rink. p. I-305).

68     Tačiau taip nėra nagrinėjamu atveju.

69     Minėtose bylose Bachmann ir Komisija prieš Belgiją buvo tiesioginis ryšys tarp pagal senatvės ir gyvybės draudimo sutartis mokamų įmokų atskaitomumo ir vykdant šias sutartis gautų sumų paskirties, kurį reikėjo išsaugoti siekiant išlaikyti nagrinėjamos mokesčių sistemos darną, o nagrinėjamu atveju nėra tokio pobūdžio tiesioginio ryšio tarp atsisakymo Jungtinėje Karalystėje pripažinti galimybę patronuojančių bendrovių ne rezidenčių dukterinėms bendrovėms būti atleistoms nuo pareigos mokėti ACT pasirenkant įmonių grupės apmokestinimo tvarką ir patronuojančių bendrovių, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje ir kurios gauna dividendus iš Jungtinėje Karalystėje esančių savo dukterinių bendrovių, neapmokestinimo pelno mokesčiu Jungtinėje Karalystėje.

70     Iš tiesų tiek patronuojančios bendrovės rezidentės, tiek ne rezidentės Jungtinėje Karalystėje neapmokestinamos pelno mokesčiu už dividendus, gautus iš savo dukterinių bendrovių rezidenčių. Mokestinės lengvatos suteikimui, kaip antai atleidimas nuo reikalavimo mokėti ACT pagal įmonių grupės apmokestinimo tvarką, nėra svarbu, kad šiuo pelno mokesčiu neapmokestinant reziduojančių patronuojančių bendrovių siekiama išvengti šio mokesčio dvigubo taikymo dukterinės bendrovės pelno atžvilgiu Jungtinėje Karalystėje ir kad bet kuriuo atveju patronuojančios bendrovės ne rezidentės yra neapmokestinamos pelno mokesčiu šioje valstybėje narėje, nes juo apmokestinamos įsteigimo valstybėje narėje.

71     Be to, vienintelis mokestis, kuriuo Jungtinėje Karalystėje apmokestinama patronuojanti bendrovė ne rezidentė už dividendus, kuriuos jai išmokėjo jos dukterinė bendrovė rezidentė, yra pajamų mokestis, tačiau jo taikymui yra svarbi mokesčio kredito, kuris gali būti numatytas dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyje tarp Jungtinės Karalystės ir patronuojančios bendrovės rezidavimo valstybės narės, suteikimo galimybė.

72     Ieškovių pagrindinėje byloje atveju Jungtinėje Karalystėje iš Vokietijoje reziduojančių patronuojančių bendrovių nereikalaujama mokėti pelno mokesčio už dividendus, gautus iš Jungtinėje Karalystėje reziduojančių savo dukterinių bendrovių, nes dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis tarp Jungtinės Karalystės ir Vokietijos Federacinės Respublikos nenumato dukterinių bendrovių sumokėto ACT atitinkančio mokesčio kredito suteikimo galimybės.

73     Todėl teisės pasirinkti įmonių grupės apmokestinimo tvarką nesuteikimo Jungtinėje Karalystėje reziduojančioms dukterinėms bendrovėms, kurių patronuojančios bendrovės reziduoja kitoje valstybėje narėje, negalima pateisinti motyvais, susijusiais su būtinybe išsaugoti Jungtinės Karalystės mokesčių sistemos darną.

74     Aplinkybė, kad šiuo metu ACT jau yra panaikintas, taip pat parodo, kad jo mokėjimas nebuvo būtinas tinkamam pelno mokesčio sistemos veikimui Jungtinėje Karalystėje.

75     Kadangi su įsisteigimo laisve susijusios Sutarties nuostatos draudžia nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, nėra būtina nagrinėti, ar su laisvu kapitalo judėjimu susijusios Sutarties nuostatos juos taip pat draudžia.

76     Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Sutarties 52 straipsnis draudžia valstybės narės mokesčių teisės aktus, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurie numato šioje valstybėje narėje reziduojančioms bendrovėms galimybę taikyti apmokestinimo tvarką, leidžiančią išmokėti dividendus savo patronuojančiai bendrovei nemokant avansinio pelno mokesčio, jei patronuojanti bendrovė taip pat reziduoja šioje valstybėje narėje, ir nenumato šios galimybės, jei jų patronuojančios bendrovės buveinė yra kitoje valstybėje narėje.

 Dėl antrojo klausimo

77     Atsižvelgiant į pirmuoju klausimu pateiktą atsakymą, antruoju klausimu iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar Sutarties 52 straipsnį reikia aiškinti taip, kad atitinkamoje valstybėje narėje reziduojančiai dukterinei bendrovei ir jos patronuojančiai bendrovei, kurios buveinė yra kitoje valstybėje narėje, nepagrįstai nenumačius apmokestinimo tvarkos, kuri būtų leidusi pirmajai išmokėti dividendus antrajai nemokant už tai avansinio pelno mokesčio, ši dukterinė bendrovė ir (arba) jos patronuojanti bendrovė turi teisę į sumą, kurią sudaro palūkanos nuo dukterinės bendrovės pirma laiko sumokėtų sumų, priaugusios už laikotarpį nuo šių sumų sumokėjimo iki privalėjimo sumokėti mokestį datos, net jei nacionalinė teisė draudžia palūkanas nuo nebepriklausančios sumos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda šį klausimą dviem atvejais: jei dukterinės bendrovės ir (arba) patronuojančios bendrovės reikalavimas pateiktas ieškinyje dėl pažeidžiant Bendrijos teisę surinktų mokesčių grąžinimo, ir jei jis pateiktas ieškinyje dėl Bendrijos teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimo.

78     Šiuo klausimu Jungtinės Karalystės vyriausybė visų pirma teigia, kad jei galimybės taikyti įmonių grupės apmokestinimo tvarkos nesuteikimas patronuojančių bendrovių ne rezidenčių Jungtinėje Karalystėje reziduojančioms dukterinėms bendrovėms būtų pripažintas prieštaraujančiu Bendrijos teisei, Bendrijos teisė reikalautų ištaisyti šį pažeidimą remiantis ne ieškiniu dėl restitucijos, bet ieškiniu dėl valstybės atsakomybės už Bendrijos teisės pažeidimu padarytą žalą. Jos nuomone, ACT faktiškai nėra mokestis, kuris taikomas pažeidžiant Bendrijos teisę, nes dukterinės bendrovės bet kuriuo atveju privalo sumokėti ACT sumas mokėdamos MCT. Pagrindinė byla kilo dėl to, kad Jungtinės Karalystės teisės aktų leidėjas nenumatė dukterinei bendrovei rezidentei ir jos patronuojančiai bendrovei ne rezidentei galimybės pasirinkti įmonių grupės apmokestinimo tvarkos, o už tai Jungtinei Karalystei gali kilti deliktinė atsakomybė. Minėtame sprendime Sutton Teisingumo Teismas visų pirma nusprendė, kad direktyvos pažeidimu padarytos žalos atveju Bendrijos teisė iš valstybės narės nereikalauja sumokėti sumos, kuri atitiktų palūkanas už uždelstą mokėjimą, toje byloje – socialinio draudimo išmokų įsiskolinimus. Iš to Jungtinės Karalystės vyriausybė padarė išvadą, kad Bendrijos teisė nereikalauja mokėti palūkanų už prarastą galimybę tam tikrą laikotarpį naudotis pinigų suma dėl pažeidžiant Bendrijos teisę pirma laiko surinkto mokesčio.

79     Antra, Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, kad net jei ieškovių pagrindinėje byloje reikalavimai būtų vertinami kaip prašymai grąžinti pažeidžiant Bendrijos teisę surinktas sumas, tokių prašymų negalima patenkinti, nes, vadovaujantis nusistovėjusia teismo praktika, pažeidžiant Bendrijos teisę surinktų mokesčių grąžinimo atveju palūkanas turi numatyti nacionalinė teisė. Pagal Anglijos įstatymus teisė į palūkanas priklauso nuo to, ar byla iškelta iki sumos, už kurią reikalaujama sumokėti palūkanas, sumokėjimo.

80     Todėl ieškovės pagrindinėje byloje negali reikalauti palūkanų nei ieškiniu dėl restitucijos, nei ieškiniu dėl žalos atlyginimo, nes pagrindinės sumos buvo grąžintos sumokėtą ACT įskaitant į MCT sumą, kurią dukterinės bendrovės privalėjo sumokėti prieš pateikdamos ieškinį.

81     Svarbu pažymėti, kad Teisingumo Teismas negali teisiškai kvalifikuoti ieškinių, kuriuos ieškovės pagrindinėje byloje pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Šiuo atveju nurodyti savo ieškinių dalyką ir pagrindą (ar jie yra ieškiniai dėl restitucijos, ar ieškiniai dėl žalos atlyginimo) turi Metallgesellschaft ir kt. bei Hoechst ir kt., o įvertinti – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

82     Pirmiausia, darant prielaidą, kad ieškovių pagrindinėje byloje ieškiniai bus nagrinėjami kaip prašymai grąžinti pažeidžiant Bendrijos teisę surinktą mokestį, reikia atsakyti į klausimą, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip antai pagrindinėje byloje, valstybės narės padarytas Sutarties 52 straipsnio pažeidimas suteikia mokesčių mokėtojams teisę į palūkanas už sumokėtą mokestį nuo pirmalaikio jo sumokėjimo iki teisėto pareikalavimo jį sumokėti datos.

83     Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagrindinėse bylose Bendrijos teisę pažeidžia ne tai, kad Jungtinėje Karalystėje apmokestinamas dukterinės bendrovės dividendų išmokėjimas patronuojančiai bendrovei, o tai, kad iš Jungtinėje Karalystėje reziduojančių dukterinių bendrovių, kurių patronuojančios bendrovės turi buveinę kitoje valstybėje narėje, buvo reikalaujama mokėti šį mokestį avansu, nors reziduojančių patronuojančių bendrovių reziduojančioms dukterinėms bendrovėms buvo suteikta galimybė išvengti šios pareigos.

84     Pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisė susigrąžinti pažeidžiant Bendrijos teisę valstybėje narėje surinktus mokesčius yra Bendrijos nuostatomis, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas, asmenims suteikiamų teisių pasekmė ir papildymas (1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimo San Giorgio, 199/82, Rink. p. 3595, 12 punktas; 1988 m. vasario 2 d. Sprendimo Bara, 309/85, Rink. p. 355, 17 punktas; 1995 m. liepos 6 d. Sprendimo BP Soupergaz, C-62/93, Rink. p. I-1883, 40 punktas; 1999 m. vasario 9 d. Sprendimo Dilexport, C-343/96, Rink. p. I-579, 23 punktas ir 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Michaїlidis, C-441/98 ir C-442/98, Rink. p. I-7145, 30 punktas). Todėl valstybė narė iš principo privalo grąžinti pažeidžiant Bendrijos teisę surinktus mokesčius (1997 m. sausio 14 d. Sprendimo Comateb ir kt., C-192/95 ir C-218/95, Rink. p. I-165, 20 punktas; minėtų sprendimų Dilexport 23 punktas ir Michaїlidis 30 punktas).

85     Nesant Bendrijos teisės reglamentavimo neteisėtai surinktų nacionalinių mokesčių grąžinimo srityje, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų užtikrinti iš Bendrijos teisės kylančių asmenų teisių apsaugą, procesines taisykles su sąlyga, kad visų pirma tokios taisyklės nebus mažiau palankios nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas) ir, antra, kad dėl jų naudojimasis Bendrijos teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (žr. visų pirma 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Edis, C-231/96, Rink. p. I-4951, 19 ir 34 punktus; sprendimo Spac, C-260/96, Rink. p. I-4997, 18 punktą; 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Aprile, C-228/96, Rink. p. I-7141, 18 punktą ir minėto sprendimo Dilexport 25 punktą).

86     Nacionalinėje teisėje taip pat turi būti sureglamentuoti papildomi klausimai, susiję su nepagrįstai surinktų mokesčių grąžinimu, kaip antai galimas palūkanų mokėjimas, jų skaičiavimo pradžios data ir dydis (1976 m. gegužės 21 d. Sprendimo Roquette frères prieš Komisiją, 26/74, Rink. p. 677, 11 ir 12 punktai bei 1980 m. birželio 12 d. Sprendimo Express Dairy Foods, 130/79, Rink. p. 1887, 16 ir 17 punktai).

87     Tačiau pagrindinėse bylose pateiktas reikalavimas sumokėti palūkanas už negalėjimą naudotis ACT pavidalu sumokėtomis sumomis yra ne papildomas reikalavimas, o ieškovų pagrindinėse bylose pateiktų ieškinių dalykas. Tokiomis aplinkybėmis, kai Bendrijos teisės pažeidimas yra ne apmokestinimas mokesčiu, o pirmalaikis jo surinkimas, palūkanų suteikimas yra „atlyginimas“ už nepagrįstą surinkimą, būtinas atstatyti Sutarties 52 straipsnyje įtvirtintą vienodą vertinimą.

88     Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ginčijamu laikė tvirtinimą, kad Anglijos teisė nenumato žalos dėl negalėjimo naudotis pinigų sumomis atlyginimo, kai nebepriklauso pagrindinė suma, todėl svarbu pabrėžti, kad ieškinio dėl restitucijos atveju palūkanų, priaugusių nuo sumos, kuria nebuvo galima naudotis dėl pirma laiko surinkto mokesčio, suma ir yra pagrindinė suma.

89     Todėl Sutarties 52 straipsnis suteikia Jungtinėje Karalystėje reziduojančiai dukterinei bendrovei ir (arba) kitoje valstybėje narėje buveinę turinčiai jos patronuojančiai bendrovei teisę į palūkanas, priaugusias nuo dukterinės bendrovės sumokėto ACT per laikotarpį nuo jo sumokėjimo iki privalėjimo sumokėti MCT, ir teisę jų reikalauti ieškiniu dėl restitucijos.

90     Antra, darant prielaidą, kad ieškovių pagrindinėje byloje ieškiniai bus nagrinėjami kaip prašymai dėl pažeidžiant Bendrijos teisę padarytos žalos atlyginimo, reikia atsakyti į klausimą, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip antai pagrindinėje byloje, valstybės narės padarytas Sutarties 52 straipsnio pažeidimas suteikia mokesčių mokėtojams teisę į žalos, kuri lygi palūkanoms už sumokėtą mokestį nuo pirmalaikio jo sumokėjimo iki teisėto pareikalavimo jį sumokėti datos, atlyginimą.

91     Šiuo klausimu reikia priminti, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs minėto sprendimo Brasserie du Pêcheurir Factortame 87 punkte, kad negalima visiškai neatsižvelgti į negautą pelną vertinant Bendrijos teisės pažeidimu padarytą žalą, nes, ypač kalbant apie ekonominius ar komercinius ginčus, žalos atlyginimas visiškai neatsižvelgus į negautą pelną taptų praktiškai neįmanomas.

92     Šiuo klausimu negalima priimti Jungtinės Karalystės vyriausybės argumento, kad ieškovėms pagrindinėje byloje negalima priteisti palūkanų, jei jos paprašė atlyginti žalą pareikšdamos ieškinius dėl žalos atlyginimo.

93     Sprendime Sutton Teisingumo Teismas iš tiesų nusprendė, kad toje byloje nagrinėjama direktyva suteikė tik teisę gauti išmokas, kurias asmuo būtų turėjęs teisę gauti nesant diskriminacijos, ir kad palūkanų mokėjimas už išmokų įsiskolinimus nebuvo pagrindinė taip apibrėžtos teisės dalis. Tačiau pagrindinėse bylose būtent palūkanos yra tai, kuo ieškovės pagrindinėje byloje būtų disponavusios nesant nevienodo vertinimo, ir sudaro pagrindinę joms suteiktos teisės dalį.

94     Minėto sprendimo Sutton 23–25 punktuose Teisingumo Teismas taip pat atskyrė šios bylos aplinkybes nuo 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimo Marshall (toliau – Marshall II) (C-271/91, Rink. p. I-4367) aplinkybių. Pastarojoje byloje, susijusioje su palūkanomis už sumą, kurią sudaro dėl diskriminacinio atleidimo iš darbo patirtos žalos atlyginimas, Teisingumo Teismas nusprendė, kad visiškai atlyginant patirtą žalą negalima neatsižvelgti į aplinkybes, kaip antai praėjęs laikas, kurios gali sumažinti atlyginimo dydį, ir kad palūkanų priteisimas yra būtina žalos atlyginimo dalis, leidžianti realiai atstatyti vienodą vertinimą (minėto sprendimo Marshall II 24–32 punktai). Palūkanų priteisimas šioje byloje buvo pripažintas būtina žalos atlyginimo, kurio Bendrijos teisė reikalauja dėl diskriminacinio atleidimo iš darbo, dalimi.

95     Todėl palūkanų priteisimas tokiomis aplinkybėmis, kaip antai pagrindinėje byloje, atrodo, yra būtinas Sutarties 52 straipsnio pažeidimu padarytai žalai atlyginti.

96     Todėl į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip:

–       Jei vienoje valstybėje narėje reziduojanti dukterinė bendrovė privalėjo avansu sumokėti pelno mokestį už savo patronuojančiai bendrovei, kurios buveinė yra kitoje valstybėje narėje, išmokėtus dividendus, nors panašiomis aplinkybėmis pirmojoje valstybėje narėje reziduojančių patronuojančių bendrovių dukterinės bendrovės galėjo pasirinkti apmokestinimo tvarką, leidžiančią joms išvengti tokios pareigos, Sutarties 52 straipsnis reikalauja, kad reziduojančios dukterinės bendrovės ir jų nereziduojančios patronuojančios bendrovės turėtų veiksmingų teisių gynimo priemonių, suteikiančių galimybę prisiteisti finansinių nuostolių, jų patirtų dukterinėms bendrovėms sumokėjus mokestį avansu atitinkamos valstybės narės valdžios institucijų naudai, apmokėjimą ar atlyginimą.

–       Vien aplinkybė, kad vienintelis tokio ieškinio dalykas yra palūkanų, sudarančių finansinius negalėjimo naudotis pirma laiko sumokėtomis sumomis nuostolius, sumokėjimas, nėra pagrindas atmesti tokį ieškinį.

–       Nors nesant Bendrijos teisės reglamentavimo atitinkama valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi nustatyti tokių ieškinių procesines taisykles, įskaitant papildomus klausimus, kaip antai galimas palūkanų sumokėjimas, šios taisyklės naudojimosi Bendrijos teisėje nustatytomis teisėmis negali daryti praktiškai neįmanomo arba pernelyg sudėtingo.

 Dėl trečiojo ir ketvirtojo prejudicinių klausimų

97     Atsižvelgiant į pirmuoju prejudiciniu klausimu pateiktą atsakymą, nereikalinga atsakyti į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus.

 Dėl penktojo klausimo

98     Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Bendrijos teisė draudžia nacionaliniam teismui atmesti ar iš dalies atmesti jam dukterinės bendrovės rezidentės ir jos patronuojančios bendrovės ne rezidentės pateiktą prašymą priteisti finansinių nuostolių, kuriuos jos patyrė dukterinei bendrovei avansu sumokėjus pelno mokestį, apmokėjimą ar atlyginimą vien tuo pagrindu, kad jos neprašė mokesčių administratoriaus taikyti apmokestinimo tvarkos, kuri būtų leidusi dukterinei bendrovei išvengti mokėjimo avansu pareigos, ir todėl neišnaudojo savo turimų teisinių priemonių ginčyti neigiamus mokesčių administratoriaus sprendimus remiantis Bendrijos teisės nuostatų viršenybe ir tiesioginiu veikimu, jeigu nacionalinė teisė bet kuriuo atveju dukterinėms bendrovėms rezidentėms ir jų patronuojančioms bendrovėms ne rezidentėms nenumatė galimybės taikyti nurodytos apmokestinimo tvarkos.

99     Jungtinės Karalystės vyriausybės nuomone, jei galimybės patronuojančių bendrovių ne rezidenčių Jungtinėje Karalystėje reziduojančioms dukterinėms bendrovėms pasinaudoti įmonių grupės apmokestinimo tvarka nenumatymas būtų pripažintas pažeidžiantis Bendrijos teisę, tinkama teisinė reikalavimo pareiškimo priemonė būtų ieškinys dėl valstybės atsakomybės pripažinimo pagal minėtame sprendime Brasserie du Pêcheurir Factortame Teisingumo Teismo nurodytus kriterijus. Ji teigia galinti atsikirsti į tokius ieškinius dėl žalos atlyginimo nurodydama ieškovių pagrindinėje byloje nerūpestingumą, pasireiškusį tuo, kad pradžioje nepaprašyta taikyti įmonių grupės apmokestinimo tvarkos, o tai būtų leidę ginčyti neigiamą mokesčių administratoriaus atsakymą ir remtis Bendrijos teisės viršenybe bei tiesioginiu veikimu visų pirma tam, kad Teisingumo Teismui kuo greičiau būtų pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.

100   Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šis argumentas negrindžiamas nacionalinėje teisėje numatyta ieškinio senaties arba teisės praradimo dėl pradelsto termino taisykle.

101   Jungtinės Karalystės vyriausybė iš esmės mano, kad jos pozicija yra pagrįsta atsižvelgiant visų pirma į minėtą sprendimą Brasserie du Pêcheurir Factortame (84 ir 85 punktai), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, jog pagal bendrą valstybių narių teisinėms sistemoms būdingą principą nukentėjęs asmuo turi būti pakankamai rūpestingas, kad sumažintų žalos dydį, nes priešingu atveju žalos pasekmes gali tekti prisiimti jam pačiam, todėl nustatydamas atlygintiną žalą nacionalinis teismas gali patikrinti, ar nukentėjęs asmuo buvo pakankamai rūpestingas, kad išvengtų žalos arba sumažintų jos dydį, ir visų pirma – ar jis laiku išnaudojo visas jam prieinamas teisines priemones.

102   Visų pirma reikia priminti, kad ieškiniams, kaip antai pagrindinėje byloje, yra taikomos nacionalinės proceso teisės normos, kurios ieškoves pagrindinėje byloje gali įpareigoti elgtis pakankamai rūpestingai, kad išvengtų žalos arba ją sumažintų.

103   Taip pat reikia pabrėžti, jog neginčijama, kad pagrindinėse bylose Jungtinės Karalystės mokesčių teisės aktai aiškiai nenumato įmonių grupės apmokestinimo tvarkos taikymo patronuojančių bendrovių ne rezidenčių dukterinėms bendrovėms rezidentėms, todėl ieškovių pagrindinėje byloje negalima kaltinti nepareiškus ketinimo pasirinkti įmonių grupės apmokestinimo tvarkos. Nutartyse pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, jog neginčijama, kad jei ieškovės pagrindinėje byloje būtų paprašiusios joms taikyti apmokestinimo tvarką, Inspector of Taxes būtų atmetęs jų prašymus, nes jų patronuojančios bendrovės nebuvo Jungtinės Karalystės rezidentės.

104   Galiausiai iš nutarčių pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad neigiamą mokesčių administratoriaus atsakymą būtų buvę galima skųsti Special Commissioners arba General Commissioners, vėliau prireikus − High Court. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, kol dėl tokio ieškinio būtų priimtas sprendimas, dukterinės bendrovės vis dėlto privalėtų mokėti ACT už visus savo išmokamus dividendus, o jei skundas būtų patenkintas, joms ACT vis tiek nebūtų sugrąžintas, nes Anglijos teisė tokios teisės nenumato. Jei dukterinės bendrovės būtų pasirinkusios nemokėti ACT už išmokėtus dividendus iki bus priimtas sprendimas dėl jų ieškinio, jos vis tiek būtų buvusios apmokestintos ACT, privalėjusios sumokėti palūkanas nuo šių sumų ir galbūt, jų elgesį pripažinus nepateisinamai aplaidžiu, joms būtų buvusi paskirta teisės aktuose numatyta bauda.

105   Todėl atrodo, kad pagrindinėse bylose Jungtinės Karalystės vyriausybė kaltina ieškoves pagrindinėje byloje nerūpestingumu dėl to, kad jos neužginčijo nacionalinių nuostatų, nenumatančių mokesčio lengvatos patronuojančių bendrovių ne rezidenčių dukterinėms bendrovėms, suderinamumo su Bendrijos teise anksčiau, pasinaudodamos kitomis joms prieinamomis teisinėmis priemonėmis. Ieškovės pagrindinėje byloje faktiškai kaltinamos tuo, kad laikėsi nacionalinės teisės aktų ir mokėjo ACT, neprašydamos taikyti įmonių grupės pajamų apmokestinimo tvarkos ir nepasinaudodamos prieinamomis teisinėmis priemonėmis ginčyti sprendimą atmesti jų prašymą, kurį mokesčių administratorius neišvengiamai būtų priėmęs.

106   Tačiau būtų neįmanoma arba pernelyg sudėtinga naudotis teisėmis, kurias privatiems asmenims suteikia tiesiogiai taikomos Bendrijos teisės nuostatos, jeigu jų prašymai dėl restitucijos arba žalos atlyginimo, grindžiami Bendrijos teisės pažeidimu, turėtų būti atmesti arba sumažinti tik dėl to, jog privatūs asmenys neprašė taikyti nacionaliniu įstatymu neleidžiamos taikyti apmokestinimo tvarkos tam, kad numatytomis teisinėmis priemonėmis, remdamiesi Bendrijos teisės viršenybe ir tiesioginiu veikimu, galėtų užginčyti mokesčių administratoriaus atsisakymą.

107   Todėl į penktąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Bendrijos teisė draudžia nacionaliniam teismui atmesti ar sumažinti jam dukterinės bendrovės rezidentės ir jos patronuojančios bendrovės ne rezidentės pateiktą prašymą priteisti finansinių nuostolių, kuriuos jos patyrė dukterinei bendrovei avansu sumokėjus pelno mokestį, apmokėjimą ar atlyginimą vien tuo pagrindu, kad jos neprašė mokesčių administratoriaus taikyti apmokestinimo tvarkos, kuri būtų leidusi dukterinei bendrovei išvengti pareigos mokėti avansu, ir todėl neišnaudojo savo turimų teisinių priemonių ginčyti neigiamus mokesčių administratoriaus sprendimus remiantis Bendrijos teisės nuostatų viršenybe ir tiesioginiu veikimu, jeigu nacionalinė teisė bet kuriuo atveju dukterinėms bendrovėms rezidentėms ir jų patronuojančioms bendrovėms ne rezidentėms nenumatė galimybės taikyti nurodytos apmokestinimo tvarkos.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

108   Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Suomijos vyriausybių bei Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

         atsakydamas į High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division 1998 m. spalio 2 d. Nutartimis pateiktus prejudicinius klausimus, nusprendžia:

1.      EB sutarties 52 straipsnis (po pakeitimo − EB 43 straipsnis) draudžia valstybės narės mokesčių teisės aktus, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurie numato šioje valstybėje narėje reziduojančioms bendrovėms galimybę taikyti apmokestinimo tvarką, leidžiančią išmokėti dividendus savo patronuojančiai bendrovei nemokant avansinio pelno mokesčio, jei patronuojanti bendrovė taip pat reziduoja šioje valstybėje narėje, ir nenumato šios galimybės, jei jų patronuojančios bendrovės buveinė yra kitoje valstybėje narėje.

2.      Jei vienoje valstybėje narėje reziduojanti dukterinė bendrovė privalėjo avansu sumokėti pelno mokestį už savo patronuojančiai bendrovei, kurios buveinė yra kitoje valstybėje narėje, išmokėtus dividendus, nors panašiomis aplinkybėmis pirmojoje valstybėje narėje reziduojančių patronuojančių bendrovių dukterinės bendrovės galėjo pasirinkti apmokestinimo tvarką, leidžiančią joms išvengti tokios pareigos, Sutarties 52 straipsnis reikalauja, kad reziduojančios dukterinės bendrovės ir jų nereziduojančios patronuojančios bendrovės turėtų veiksmingų teisių gynimo priemonių, suteikiančių galimybę prisiteisti finansinių nuostolių, jų patirtų dukterinėms bendrovėms sumokėjus mokestį avansu atitinkamos valstybės narės valdžios institucijų naudai, apmokėjimą ar atlyginimą.

         Vien aplinkybė, kad vienintelis tokio ieškinio dalykas yra palūkanų, sudarančių finansinius negalėjimo naudotis pirma laiko sumokėtomis sumomis nuostolius, sumokėjimas, nėra pagrindas atmesti tokį ieškinį.

         Nors nesant Bendrijos teisės reglamentavimo atitinkama valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi nustatyti tokių ieškinių procesines taisykles, įskaitant papildomus klausimus, kaip antai galimas palūkanų sumokėjimas, šios taisyklės naudojimosi Bendrijos teisėje nustatytomis teisėmis negali daryti praktiškai neįmanomo arba pernelyg sudėtingo.

3.      Bendrijos teisė draudžia nacionaliniam teismui atmesti ar iš dalies atmesti jam dukterinės bendrovės rezidentės ir jos patronuojančios bendrovės ne rezidentės pateiktą prašymą priteisti finansinių nuostolių, kuriuos jos patyrė dukterinei bendrovei avansu sumokėjus pelno mokestį, apmokėjimą ar atlyginimą vien tuo pagrindu, kad jos neprašė mokesčių administratoriaus taikyti apmokestinimo tvarkos, kuri būtų leidusi dukterinei bendrovei išvengti pareigos mokėti avansu, ir todėl neišnaudojo savo turimų teisinių priemonių ginčyti neigiamus mokesčių administratoriaus sprendimus remiantis Bendrijos teisės nuostatų viršenybe ir tiesioginiu veikimu, jeigu nacionalinė teisė bet kuriuo atveju dukterinėms bendrovėms rezidentėms ir jų patronuojančioms bendrovėms ne rezidentėms nenumatė galimybės taikyti nurodytos apmokestinimo tvarkos.

La Pergola

Wathelet

Edward

Jann

 

      Sevón

Paskelbta 2001 m. kovo 8 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

 

      Penktosios kolegijos pirmininkas

R. Grass

 

      A. La Pergola


1 Proceso kalba: anglų.