Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-455/05

Velvet & Steel Immobilien und Handels GmbH

prieš

Finanzamt Hamburg-Eimsbüttel

(Finanzgericht Hamburg prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Šeštoji PVM direktyva – Atleidimas nuo mokesčio – 13 straipsnio B skirsnio d punkto 2 papunktis – Sąvoka „įsipareigojimų prisiėmimas“ – Įsipareigojimas atnaujinti nekilnojamąjį turtą – Atsisakymas atleisti nuo mokesčio“

Sprendimo santrauka

Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Šeštojoje direktyvoje numatytas atleidimas nuo mokesčio

(Tarybos direktyvos 77/388 13 straipsnio B skirsnio d punkto 2 papunktis)

Šeštosios direktyvos Nr. 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo 13 straipsnio B skirsnio d punkto 2 papunktį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „įsipareigojimų prisiėmimas“ reiškia, kad į šios nuostatos taikymo sritį nepatenka nefinansinio pobūdžio įsipareigojimai, pavyzdžiui, įsipareigojimas atnaujinti nekilnojamąjį turtą.

Palyginus šios nuostatos skirtingas kalbines versijas matyti, kad sąvoka „įsipareigojimų prisiėmimas“ išreikšta skirtingais terminais. Iš tiesų tam tikrose kalbinėse versijose, pavyzdžiui, versijose prancūzų, vokiečių, italų kalbomis, šis žodžių junginys turi bendrojo pobūdžio reikšmę, o kitose versijose, pavyzdžiui, anglų ir ispanų kalbomis, jis aiškiai reiškia finansinius įsipareigojimus.

Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 2 papunktyje numatytas atleidimas nuo mokesčio be įsipareigojimų prisiėmimo taikomas ir deryboms, ir sandoriams dėl paskolų garantijų ar kitokių finansinių užtikrinimų, taip pat paskolų garantijų priežiūrai. Aišku, kad visi šie sandoriai pagal savo pobūdį yra finansinės paslaugos. Tas pats taikoma ir kitiems 13 straipsnio B skirsnio d punkto 1 ir 3–6 papunkčiuose nurodytiems sandoriams. Šiuo atveju įsipareigojimas atnaujinti pastatą pagal savo pobūdį nėra finansinis sandoris Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto prasme, todėl nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį.

(žr. 18, 21–23, 26 punktus ir rezoliucinę dalį)







TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija)

SPRENDIMAS

2007 m. balandžio 19 d.(*)

„Šeštoji PVM direktyva – Atleidimas nuo mokesčio – 13 straipsnio B skirsnio d punkto 2 papunktis – Sąvoka „įsipareigojimų prisiėmimas“ – Įsipareigojimas atnaujinti nekilnojamąjį turtą – Atsisakymas atleisti nuo mokesčio“

Byloje C-455/05

dėl Finanzgericht Hamburg (Vokietija) 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2005 m. gruodžio 23 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Velvet & Steel Immobilien und Handels GmbH

prieš

Finanzamt Hamburg-Eimsbüttel,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas, teisėjai J. N. Cunha Rodrigues, U. Lõhmus (pranešėjas), A. Ó Caoimh ir P. Lindh,

generalinis advokatas M. Poiares Maduro,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir U. Forsthoff,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos K. Georgiadis ir Z. Chatzipavlou,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir J.-C. Gracia,

–        Airijos, atstovaujamos D. O’Hagan, padedamo SC G. Clohessy ir BL C. Ramsay,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato S. Fiorentino,

–        Kipro vyriausybės, atstovaujamos D. Ergatoudi,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos T. Harris ir T. Ward,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos D. Triantafyllou,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1, toliau – Šeštoji direktyva) 13 straipsnio B skirsnio d punkto 2 papunkčio išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp Velvet & Steel Immobilien und Handels GmbH (toliau – Velvet & Steel) ir Finanzamt Hamburg-Eimsbüttel (mokesčių inspekcija, toliau – Finanzamt) dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) taikymo Velvet & Steel įsipareigojimui atnaujinti nekilnojamąjį turtą.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisė

3        Pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 2 papunktį:

„Nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų, valstybės narės atleidžia nuo mokesčio toliau nurodytą veiklą taikydamos sąlygas, kurias jos turi nustatyti siekdamos užtikrinti, kad atleidimas nuo mokesčio būtų teisingas ir sąžiningas ir kad būtų užkirstas kelias galimam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui:

<...>

d) šiuos sandorius:

2)      derybas ir bet kokius sandorius dėl paskolų garantijų ar kitokių finansinių užtikrinimų, taip pat paskolų garantijų priežiūrą, kai ją vykdo paskolą suteikęs asmuo“.

 Nacionalinė teisė

4        Pagal apyvartos mokesčių įstatymo (Umsatzsteuergesetz, toliau – UStG) 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakciją, taikomą pagrindinės bylos aplinkybėms, apyvartos mokesčiu apmokestinami verslininko prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, kuriuos valstybėje už atlygį atlieka jo įmonė.

5        Pagal UStG 4 straipsnio 8 punkto g papunktį nuo apyvartos mokesčio atleidžiami šie 1 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose numatyti sandoriai:

„įsipareigojimų, garantijų ir kitokių finansinių įsipareigojimų prisiėmimas ir derybos dėl šio tipo sandorių.“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

6        1998 m. rugsėjo mėn. Burmeister Immobilien GmbH (toliau – Burmeister) pardavė žemės sklypą, kuriame pastatytas išnuomotas bendras gyvenamasis pastatas. 1999 m. liepos mėn. du privatūs asmenys sudarė panašius pardavimo sandorius. Pagal dvi pardavimo sutartis dėl šių sandorių pardavėjai įsipareigojo atlikti būtinus nagrinėjamų pastatų atnaujinimo darbus. Šie du privatūs asmenys taip pat prisiėmė nuomininko garantiją.

7        Po šių pardavimo sandorių pardavėjai sudarė su Velvet & Steel atitinkamai 1998 m. rugsėjo 25 d. ir 1999 m. liepos 12 d. sutartis „Pardavimo kainos dalies perleidimas už įsipareigojimo perėmimą“.

8        Šiomis sutartimis Velvet & Steel perėmė pardavėjų įsipareigojimus atnaujinti nurodytus pastatus ir nuomininko garantiją už šių pastatų pardavimo kainos dalį, būtent 200 000 DEM sutarties su Burmeister ir 250 000 DEM sutarties su privačiais asmenimis atžvilgiu. Pagal minėtas sutartis Velvet & Steel įsipareigojo prisiimti visus pardavėjams pirkėjų atžvilgiu tenkančius įsipareigojimus ir išlaidas, susijusias su atnaujinimo darbais ir nuomininko garantija.

9        Vėliau šie du pastatų pirkėjai sutiko atleisti Velvet & Steel nuo prisiimtų įsipareigojimų, jei jiems sumokės dalį jai prieš tai perleistos pardavimo kainos. Pelnas iš šio sandorio, t. y. 11 000 ir 13 750 DEM atitinkamai iš sutarties su Burmeister ir privačiais asmenimis turėjo likti Velvet & Steel kaip „nustatyto dydžio atlyginimas arba kompensacija už negautą pelną“. Šį pelną Velvet & Steel deklaravo PVM tikslais.

10      Atlikusi patikrinimą Finanzamt nusprendė, kad Velvet & Steel sandorio dėl įsipareigojimo atnaujinti perėmimas yra paslaugos teikimas, neišvengiamai apmokestinamas PVM pagal UStG 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto pirmą sakinį. Velvet & Steel pateikė skundą dėl Finanzamt pranešimo apie apmokestinimą, kurį pastaroji atmetė 2003 m. birželio 10 dieną.

11      2003 m. liepos 14 d. Velvet & Steel apskundė šį sprendimą Finanzgericht Hamburg. Remdamasi argumentais, kad nė vienas iš dviejų jos perimtų įsipareigojimų nebuvo įvykdytas, šiame teisme ji tvirtino, kad nagrinėjamus sandorius reikia priskirti prie „įsipareigojimų prisiėmimo“ UStG 4 straipsnio 8 punkto g papunkčio, į nacionalinę teisę perkeliančio Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 2 papunktį, prasme. Finanzamt priešingai tvirtina, kad nurodyta Bendrijos teisės nuostata skirta tik finansiniams įsipareigojimams, o įsipareigojimas atnaujinti pastatą priklauso veiklos įsipareigojimų kategorijai.

12      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar įsipareigojimas atnaujinti nekilnojamąjį turtą yra sandoris, atleidžiamas nuo mokesčio pagal UStG 4 straipsnio 8 punkto g papunktį. Jo manymu, pagal šio straipsnio formuluotę nuo mokesčio atleidžiami ne tik finansiniai įsipareigojimai. Vis dėlto jis abejoja, ar šis aiškinimas atitinka Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 2 papunktį, nes, priešingai nei prancūzų ir vokiečių kalbomis, šios Šeštosios direktyvos nuostatos versija anglų kalba numato tik specifines garantijų ir užtikrinimo formas, o ne įsipareigojimų prisiėmimą apskritai. Šiomis aplinkybėmis Finanzgericht Hamburg nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį klausimą:

„Ar <...> Šeštosios direktyvos <...> 13 straipsnio B skirsnio d punkto 2 papunktį sąvokos „įsipareigojimų perėmimas“ atžvilgiu reikia aiškinti kaip taikomą tik finansiniams įsipareigojimams, ar ši nuostata apima ir kitus įsipareigojimus, pavyzdžiui, veiklos įsipareigojimus?“

 Prejudicinis klausimas

13      Prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 2 papunktį reikia aiškinti taip, kad sąvoka sąvoka „įsipareigojimų prisiėmimas“ reiškia, kad į šios nuostatos taikymo sritį nepatenka nefinansinio pobūdžio įsipareigojimai, pavyzdžiui, įsipareigojimas atnaujinti nekilnojamąjį turtą.

14      Pirmiausia reikia priminti, kad formuluotės, vartojamos Šeštosios direktyvos 13 straipsnyje nurodytam atleidimui nuo mokesčio apibrėžti, turi būti aiškinamos griežtai, nes šis atleidimas yra bendro principo, pagal kurį PVM taikomas kiekvienam mokesčio mokėtojo už atlygį atliekamam paslaugų teikimui, išimtis (žr., inter alia, 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Arthur Andersen, C-472/03, Rink. p. I-1719, 24 punktą; 2006 m. vasario 9 d. Sprendimo Stichting Kinderopvang Enschede, C-415/04, Rink. p. I-1385, 13 punktą ir 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo United Utilities, C-89/05, Rink. p. I-6813, 21 punktą).

15      Taip pat iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad minėti atleidimo nuo mokesčio atvejai yra savarankiškos Bendrijos teisės sąvokos, kurių tikslas – išvengti skirtumų taikant PVM sistemą kiekvienoje valstybėje narėje (2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Taksatorringen, C-8/01, Rink. p. I-13711, 37 punktas ir 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Ygeia, C-394/04 bei C-395/04, Rink. p. I-10373, 15 punktas).

16      Taigi Bendrijos teisės aktų nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į visomis Bendrijos kalbomis parengtas versijas (žr. 1995 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Rockfon, C-449/93, Rink. p. I-4291, 28 punktą ir 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Jyske Finans, C-280/04, Rink. p. I-10683, 31 punktą).

17      Šiuo atžvilgiu galima pripažinti, kad Šeštojoje direktyvoje nėra jokio 13 straipsnio B skirsnio d punkto 2 papunktyje esančios sąvokos „įsipareigojimų prisiėmimas“ apibrėžimo.

18      Palyginus šios Šeštosios direktyvos nuostatos skirtingas kalbines versijas matyti, kad sąvoka „įsipareigojimų prisiėmimas“ (pranc. „prise en charge d’engagements“) išreikšta skirtingais terminais. Iš tiesų tam tikrose kalbinėse versijose, pavyzdžiui, versijose prancūzų, vokiečių, italų kalbomis, šis žodžių junginys turi bendro pobūdžio reikšmę, o kitose versijose, pavyzdžiui, anglų ir ispanų kalbomis, jis aiškiai reiškia finansinius įsipareigojimus.

19      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, aiškinant Bendrijos teisės nuostatą, negalima remtis tik vienoje iš kalbinių versijų naudojama jos formuluote, teikiant jai šiuo atžvilgiu pirmenybę, palyginus su kitomis kalbinėmis versijomis. Toks požiūris prieštarautų reikalavimui vienodai taikyti Bendrijos teisę (žr. 1998 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Institute of the Motor Industry, C-149/97, Rink. p. I-7053, 16 punktą).

20      Taigi, kai kalbinės versijos skiriasi, negalima nagrinėjamo žodžių junginio turinio vertinti remiantis tik pažodiniu aiškinimu. Šį žodžių junginį reikia aiškinti atsižvelgiant į jo kontekstą, Šeštosios direktyvos struktūrą ir tikslus (šia prasme žr. 1997 m. birželio 5 d. Sprendimo SDC, C-2/95, Rink. p. I-3017, 22 punktą; 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Fonden Marselisborg Lystbådehavn, C-428/02, Rink. p. I-1527, 42 punktą ir minėto sprendimo Jyske Finans 31 punktą).

21      Kalbant apie minėto žodžių junginio kontekstą reikia priminti, kad Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 2 papunktyje numatytas atleidimas nuo mokesčio be įsipareigojimų prisiėmimo taikomas ir deryboms, ir sandoriams dėl paskolų garantijų ar kitokių finansinių užtikrinimų, taip pat paskolų garantijų priežiūrai. Aišku, kad visi šie sandoriai pagal savo pobūdį yra finansinės paslaugos.

22      Tokią pačią išvadą galima daryti ir kitų Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 1 ir 3–6 papunkčių atžvilgiu. 1 papunktis skirtas paskoloms, 3 papunktis – indėliams, einamosioms sąskaitoms, mokėjimams, pervedimams, skoloms, čekiams ir kitiems apyvartiniams dokumentams, 4 papunktis – mokėjimo priemonėms, 5 papunktis – akcijoms ir kitiems vertybiniams popieriams, o 6 papunktis – specialių investicinių fondų valdymui. Nors šie sandoriai, apibrėžti pagal teikiamų paslaugų pobūdį, nebūtinai atliekami bankų ar kitų finansų įstaigų (šia prasme žr. minėtą sprendimo SDC 32 punktą; 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo MKG-Kraftfahrzeuge-Factoring, C-305/01, Rink. p. I-6729, 64 punktą ir 2006 m. gegužės 4 d. Abbey National, C-169/04, Rink. p. I-4027, 66 punktą), visi jie patenka į finansinių sandorių sritį.

23      Šiuo atveju įsipareigojimas atnaujinti pastatą pagal savo pobūdį nėra finansinis sandoris Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto prasme, todėl nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį.

24      Be to, tokį aiškinimą patvirtina finansinių sandorių atleidimo nuo mokesčio tikslai, kaip savo pastabose raštu paaiškina Europos Bendrijų Komisija, t. y. palengvinti apmokestinimo pagrindo ir atskaitomo PVM sumos nustatymą bei išvengti vartojimo paskolos kainos didėjimo. Kadangi įsipareigojimo atnaujinti nekilnojamąjį turtą apmokestinimas PVM nesukelia tokių sunkumų, tokio sandorio nereikia atleisti nuo mokesčio.

25      Todėl iš Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 2 papunkčio formuluotės, konteksto ir tikslo negalima daryti išvados, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė atleisti nuo PVM nefinansinio pobūdžio įsipareigojimų prisiėmimą. Taigi tokių įsipareigojimų prisiėmimui taikomas PVM.

26      Todėl į pateiktą klausimą atsakytina, kad Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 2 papunktį reikia aiškinti taip, jog sąvoka „įsipareigojimų prisiėmimas“ reiškia, kad į šios nuostatos taikymo sritį nepatenka nefinansinio pobūdžio įsipareigojimai, pavyzdžiui, įsipareigojimas atnaujinti nekilnojamąjį turtą.

 Bylinėjimosi išlaidos

27      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti pastarasis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 13 straipsnio B skirsnio d punkto 2 papunktį reikia aiškinti taip, jog sąvoka „įsipareigojimų prisiėmimas“ reiškia, kad į šios nuostatos taikymo sritį nepatenka nefinansinio pobūdžio įsipareigojimai, pavyzdžiui, įsipareigojimas atnaujinti nekilnojamąjį turtą.

Parašai.


* Proceso kalba: vokiečių.