Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-174/06

Ministero delle Finanze – Ufficio IVA di Milano

prieš

CO.GE.P. Srl

(Corte suprema di cassazione prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Šeštoji direktyva – PVM – Nuo mokesčio atleistos ūkinės operacijos – Nekilnojamojo turto nuoma – Valstybės nuosavybė“

Sprendimo santrauka

Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Šeštojoje direktyvoje numatytas atleidimas (nuo mokesčio)

(Tarybos direktyvos 77/388 13 straipsnio B skirsnio b punktas)

Direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo 13 straipsnio B skirsnio b punktas turi būti aiškinamas taip: teisinį santykį, kai asmeniui nustatytam laikotarpiui už atlygį suteikiama teisė naudotis, taip pat ir išimtinai, valstybės turtu, t. y. valstybės teritorinių vandenų dalimis, apima sąvoka „nekilnojamojo turto nuoma“ šio straipsnio prasme. Iš tiesų šio teisinio santykio pagrindinis požymis, toks pats kaip nekilnojamojo turto nuomos, yra susijęs su teisės naudotis teritorija, t. y. valstybės teritorinių vandenų dalimi, suteikimu už atlygį, kitai šaliai suteikiant teisę ja naudotis ir uždrausti bet kuriam kitam asmeniui pasinaudoti šia teise. Todėl atsižvelgiant į pridėtinės vertės mokesčio neutralumo principą ir reikalavimą vienodai taikyti Šeštosios direktyvos nuostatas, ypač susijusias su atleidimu nuo mokesčio, šį santykį galima laikyti nekilnojamojo turto nuoma šios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio b punkto prasme.

(žr. 34–36 punktus ir rezoliucinę dalį)







TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2007 m. spalio 25 d.(*)

„Šeštoji direktyva – PVM – Nuo mokesčio atleistos ūkinės operacijos – Nekilnojamojo turto nuoma – Valstybės nuosavybė“

Byloje C-174/06

dėl Corte suprema di cassazione (Italija) 2006 m. sausio 13 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. balandžio 3 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Ministero delle Finanze – Ufficio IVA di Milano

prieš

CO.GE.P. srl,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai K. Schiemann, J. Makarczyk (pranešėjas), J.-C. Bonichot ir C. Toader,

generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Italijos Respublikos, atstovaujamos S. Fiorentino,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos A. Aresu ir M. Afonso,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1, toliau – Šeštoji direktyva) 13 straipsnio B skirsnio b punkto išaiškinimu.

2        Šis klausimas buvo iškeltas nagrinėjant bylą tarp Ministero delle Finanze – Ufficio IVA di Milano (toliau – Ufficio) ir ribotos atsakomybės bendrovės CO.GE.P., vykdančios antrinių naftos produktų paruošimo ir maišymo veiklą, (toliau – CO.GE.P.), dėl su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM) susijusių sąskaitų faktūrų, kurias jai išdavė Consorzio Autonomo del Porto di Genova (Genujos uosto autonominis konsorciumas, toliau – konsorciumas) už viešosios nuosavybės jūros teritorijų, skirtų mineralinių alyvų sandėliavimui, perdirbimui ir paruošimui išsiųsti, koncesiją, teisėtumo mokesčių prasme.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3        Pagal Šeštosios direktyvos vienuoliktą konstatuojamąją dalį ji numato būtent sudaryti bendrą atvejų, kai atleidžiama nuo PVM, sąrašą, kad nuosavus išteklius būtų galima surinkti vienodu būdu visose valstybėse narėse.

4        Pagal Šeštosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį PVM apmokestinamas „prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, kai šalies teritorijoje už atlygį prekes tiekia ar paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks“.

5        Šios direktyvos 4 straipsnio 1, 2 ir 5 dalys numato:

„1. „Apmokestinamasis asmuo“ – tai bet kuris asmuo, savarankiškai vykdantis bet kurioje vietoje bet kurią ekonominę veiklą, nurodytą 2 dalyje, nesvarbu, koks tos veiklos tikslas ar rezultatas.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta ekonominė veikla apima visokią gamintojų, prekiautojų ir kitų paslaugas teikiančių asmenų veiklą, įskaitant kasybą bei žemės ūkio gamybos veiklą bei įvairių profesijų atstovų veiklą. Materialaus ir nematerialaus turto naudojimas, siekiant gauti nuolatinių pajamų, taip pat laikomas ekonomine veikla.

<...>

5. Valstybinės, regioninės ir vietinės valdžios institucijos ir kiti viešosios teisės subjektai neturi būti laikomi apmokestinamaisiais asmenimis veiklos, kurią jos vykdo, ar sandorių, kuriuos jos sudaro kaip valdžios institucijos, atžvilgiu, net jei jos renka rinkliavas, mokestį už paslaugas, įmokas ar kitokius su tokia veikla ar sandoriais susijusius mokesčius.

Tačiau kai jos vykdo tokią veiklą ar sandorius, jos turi būti laikomos apmokestinamuoju asmeniu tokios veiklos ar sandorių atžvilgiu, jei jų traktavimas kaip neapmokestinamojo asmens labai iškraipytų konkurenciją.

Bet kuriuo atveju šias įstaigas reikia laikyti apmokestinamaisiais asmenimis D priede išvardytos veiklos atžvilgiu, jei toji veikla nėra tokio menko masto, dėl kurio ji būtų visiškai nereikšminga.

Valstybės narės gali tokių organizacijų veiklą, kuriai pagal 13 ar 28 straipsnius taikomos išimtys, laikyti veikla, kurią jos vykdo kaip valdžios institucijos.“

6        X antraštinėje dalyje „Atleidimas nuo mokesčio“ esantis 13 straipsnio B skirsnio b punktas nustato:

„Nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų, valstybės narės atleidžia nuo mokesčio toliau nurodytą veiklą taikydamos sąlygas, kurias jos turi nustatyti siekdamos užtikrinti, kad atleidimas nuo mokesčio būtų teisingas ir sąžiningas ir kad būtų užkirstas kelias galimam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui:

<...>

b)      nekilnojamojo turto nuomą, išskyrus:

1) apgyvendinimą, kaip apibrėžta valstybių narių teisėje, viešbučiuose ar panašias funkcijas vykdančiose įstaigose, įskaitant ir apgyvendinimą poilsiavietėse ar stovyklauti įrengtose vietose;

2) patalpų ir vietos nuomą automobiliams stovėti;

3) pastoviai instaliuotų įrenginių ir mašinų nuomą;

4) seifų nuomą.

Valstybės narės gali dar labiau riboti šį atleidimą nuo mokesčio.“

 Nacionalinės teisės aktai

7        1972 m. spalio 26 d. Respublikos prezidento dekreto Nr. 633, nustatančio ir reglamentuojančio pridėtinės vertės mokestį, 1 straipsnyje nustatyta:

„Pridėtinės vertės mokestis taikomas prekių tiekimui ir paslaugų teikimui, atliekamiems valstybės teritorijoje vykdant įmonės veiklą, užsiimant amatu ar profesija, bei bet kurio asmens vykdomam importui“.

8        Pagal šio dekreto, iš dalies pakeisto 1989 m. kovo 2 d. Įstatyminio dekreto Nr. 69 35a straipsnius, po pakeitimo tapusio 1989 m. balandžio 27 d. Įstatymu Nr. 154, 10 straipsnio 8 dalį nuo mokesčio atleidžiama ne finansinė nuoma ir ūkio nuoma, jos perleidimas, nutraukimas ar pratęsimas, susijęs su žeme ir naudojimu žemės ūkio tikslais, teritorijomis, skirtomis ne automobilių parkavimui, <...>, pastatams, įskaitant priestatus, medžiagas ir kilnojamą turtą, bendrai ilgą laiką naudojamą nekilnojamam turtui aptarnauti, išskyrus instrumentus, kurie dėl savo savybių radikaliai nepakeisti negali būti naudojami kitais tikslais ir kurie skirti naudoti įmonių išnuomotame būste, kurį jos pastatė ketindamos parduoti.

9        Italijos laivybos kodekso, patvirtinto 1942 m. kovo 30 d. Karaliaus dekretu Nr. 327 (1942 m. balandžio 18 d. Codice della navigazione approvato con Regio decreto n. 327, Gazzetta ufficiale Nr. 93, specialusis leidimas), 36 straipsnis numato, kad laivybos administracija, atsižvelgusi į viešuosius poreikius, nustatytam terminui gali suteikti teisę naudotis, taip pat ir išskirtinėmis teisėmis, valstybės turtu ir teritorinių vandenų dalimis.

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

10      Laikydamas valstybės teritorinių vandenų koncesiją PVM neapmokestinama ūkine operacija, konsorciumas išdavė CO.GE.P. sąskaitas faktūras, nenurodydamas PVM. Tačiau mokesčių administratorius pastarajai pateikė pranešimą apie PVM dydį už 1991–1993 metus.

11      1996 m. gegužės 30 d. Commissione tributaria di primo grado di Milano (Milano pirmosios instancijos mokesčių teismas) pareikštu ieškiniu CO.GE.P. apskundė minėtą pranešimą apie mokesčio dydį, ginčydama konsorciumo suteiktų paslaugų apmokestinimą PVM, nes būtent nebuvo PVM taikymo sąlygų.

12      Bylą nagrinėjantis teismas patenkino ieškinį 1996 m. lapkričio 19 d. Sprendimu.

13      1998 m. vasario 2 d. Ufficio pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, motyvuodama tuo, kad atliktos ūkinės operacijos turėjo būti apmokestintos PVM kaip vykdant ekonominę veiklą atliktas paslaugų teikimas.

14      1999 m. rugsėjo 20 d. ir spalio 20 d. Sprendimais Commissione tributaria regionale della Lombardia (regiono mokesčių teismas) atmetė apeliacinį skundą, pritardamas CO.GE.P. teiginiui, kad viešosios nuosavybės turto koncesija, priešingai nei tiesiog nekilnojamojo turto nuoma, neturi būti laikoma nei turto perleidimu, nei paslaugos suteikimu PVM reglamentuojančių teisės aktų prasme, todėl neturi būti apmokestinta PVM.

15      2000 m. kovo 13 d. aktu Ufficio pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

16      Šiame skunde Ufficio tvirtino, kad konsorciumas yra neginčijamai viešas ekonominis subjektas.

17      Ufficio taip pat teigė, kad nors koncesijos aktas apima viešosios teisės pobūdžio diskreciją, jis vis tiek yra sudarytas vykdant ekonominę ir komercinę veiklą, siekiant gauti nuomos pajamų, skirtų viešosios teisės subjekto veiklai vykdyti. Be to, pakrantės saugyklos, skirtos mineralinėms alyvoms saugoti, kaip yra pagrindinėje byloje, koncesija atspindi ne bendrąjį interesą ar viešąją naudą, o tik ekonominius tikslus.

18      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pastebi, kad, Italijos mokesčių administratoriaus teigimu, kai koncesiją suteikia uosto, o ne laivininkystės institucija, kaip yra pagrindinėje byloje, toks aktas dėl minėto subjekto pramoninio ir komercinio pobūdžio laikomas susijęs su ekonominės ir komercinės veiklos vykdymu.

19      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžė kelis nacionalinės teisės elementus.

20      Jis pabrėžia, kad net jei santykis tarp turtą suteikiančios institucijos ir koncesininko yra vienasmenis ir savarankiškas institucijos administracinis aktas, juo privalomai preziumuojama suinteresuotojo asmens valios išraiška gauti koncesiją. Dvišalė sutartis reglamentuoja santykius tarp turtą suteikiančios institucijos ir koncesininko.

21      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nesutinka, kad esant tokiai nacionalinės teisės padėčiai valstybės uostų nuosavybės koncesija būtų laikoma „uosto paslaugomis“.

22      Galiausiai iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo matyti, kad pagal Corte suprema di cassazione (1992 m. gegužės 26 d. Sprendimas Nr. 6281 ir 2001 m. liepos 25 d. Sprendimas Nr. 10097) praktiką, jei valstybės turto koncesijos aktus, nepaisant jų administracinio pobūdžio, išleidžia viešojo uosto subjektas, jiems negali būti taikomas viešosios teisės koncesijos modelis, suteikiantis to turto išimtinio naudojimo teisę. Tiek, kiek minėti aktai išleidžiami vykdant šių subjektų ekonominę veiklą, jie aiškiai sutapatinami su nekilnojamojo turto nuomos sutartimis, neatsižvelgiant į jų skirtingą teisinę schemą. Todėl valstybės turto koncesija turi būti laikoma PVM apmokestinama ūkine operacija.

23      Esant šioms aplinkybėms, Corte suprema di cassazione nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šį prejudicinį klausimą:

„Ar nustatytam laikotarpiui už daug mažesnį nei turto vertė atlygį asmeniui teisės naudotis valstybės turtu, taip pat ir išimtinai, suteikimas, kuris buvo atliktas suinteresuotosios šalies prašymu pramoninę arba komercinę veiklą vykdančiam viešajam subjektui priėmus administracinį aktą kaip ir nacionalinės teisės reglamentuojamo valstybės turto suteikimo atveju bei sutartimi, nesuteikiant paslaugų, kurios yra svarbesnės už naudojimosi turtu suteikimą, pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio b punktą nekilnojamojo turto nuoma yra atleidžiama nuo PVM?“

 Dėl prejudicinio klausimo

24      Pirmiausia reikia priminti, kad iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo matyti, jog konsorciumas yra viešas ekonominis subjektas, kuris, valdydamas jam patikėtą valstybės turtą, veikia ne valstybės, išliekančios šio turto savininke, vardu ir sąskaita, bet savo vardu, nes jis administruoja minėtą turtą priimdamas savarankiškus sprendimus.

25      Taigi, kalbant apie konsorciumą, nėra įvykdytos kumuliacinės sąlygos, reikalingos tam, kad būtų taikoma neapmokestinimo taisyklė, nustatyta Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies pirmojoje pastraipoje, t. y. veiklą turi vykdyti viešosios teisės subjektas, kuris tą veiklą vykdo kaip valdžios institucija (šiuo klausimu žr. 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Fazenda Pública, C-446/98, Rink. p. I-11435, 15 punktą).

26      Kalbant apie klausimą, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisinis santykis išplaukia iš sąvokos „nekilnojamojo turto nuoma“ Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio b punkto prasme, pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką minėtos direktyvos 13 straipsnyje numatyti atleidimo nuo mokesčio atvejai yra savarankiškos Bendrijos teisės sąvokos ir todėl turi būti apibrėžiamos Bendrijos lygiu (žr. 2003 m. birželio 12 d. Sprendimo Sinclair Collis, C-275/01, Rink. p. I-5965, 22 punktą; 2004 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Temco Europe, C-284/03, Rink. p. I-11237, 16 punktą ir 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Fonden Marselisborg Lystbådehavn, C-428/02, Rink. p. I-1527, 27 punktą).

27      Antra, sąvokos, vartojamos Šeštosios direktyvos 13 straipsnyje numatytam atleidimui nuo mokesčio apibrėžti, turi būti aiškinamos siauriau, nes jos sudaro leidžiančias nukrypti nuo bendro principo nuostatas, kad PVM apmokestinamos visos apmokestinamojo asmens už atlygį teikiamos paslaugos (žr. 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C-358/97, Rink. p. I-6301 52 punktą; 2001 m. sausio 18 d. Sprendimo Stockholm Lindöpark, C-150/99, Rink. p. I-493, 25 punktą ir minėto sprendimo Sinclair Collis 23 punktą).

28      Tačiau reikalavimas aiškinti siauriau nereiškia, jog sąvokos, vartojamos atleidimui nuo mokesčio apibrėžti, turėtų būti aiškinamos taip, kad jos prarastų savo poveikį (žr. minėto sprendimo Temco Europe 17 punktą).

29      Trečia, reikia konstatuoti, kad Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio b punktas neapibrėžia sąvokos „nuoma“ ir nenurodo valstybių narių teisės aktuose nustatytų jos sąvokų (žr. 2001 m. spalio 4 d. Sprendimo Goed Wonen, C-326/99, Rink. p. I-6831, 44 punktą).

30      Todėl šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į aplinkybes, kurioms esant ji buvo nustatyta, galutinį Šeštosios direktyvos tikslą ir jos bendrą struktūrą, ypač atkreipiant dėmesį į joje numatyto atleidimo nuo mokesčio ratio legis (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Goed Wonen 50 punktą ir Fonden Marselisborg Lystbådehavn 28 punktą).

31      Savo praktikoje Teisingumo Teismas pabrėžė, kad nekilnojamojo turto nuoma Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio b punkto prasme iš esmės reiškia, kad nuomotojas įsipareigoja suteikti teisę nuomininkui naudotis nekilnojamuoju turtu kaip savininkui nustatytu laikotarpiu už užmokestį, jokiam kitam asmeniui negalint pasinaudoti šia teise (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Goed Wonen 55 punktą; 2001 m. spalio 9 d. Sprendimo Mirror Group, C-409/98, Rink. p. I-7175, 31 punktą; 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo Seeling, C-269/00, Rink. p. I-4101, 49 punktą ir minėto sprendimo Temco Europe 19 punktą).

32      Pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisinis santykis, kai bendrovei nustatytam laikotarpiui ir už daug mažesnį nei turto vertė atlygį suteikta teisė naudotis, taip pat ir išimtinai, valstybės teritorinių vandenų dalimis, t. y. pakrantės saugyklomis, skirtomis mineralinėms alyvoms sandėliuoti, perdirbti ir paruošti bei išsiųsti.

33      Pagal savo turinį toks santykis yra sutartinis aktas, priskiriamas konsorciumo pramoninio ir ekonominio pobūdžio veiklai.

34      Iš tiesų reikia priminti, kad šio santykio pagrindiniai požymiai, tokie patys kaip nekilnojamojo turto nuomos, yra susiję su teisės naudotis teritorija, t. y. valstybės teritorinių vandenų dalimi, suteikimu už atlygį, kitai šaliai suteikiant teisę ja naudotis kaip savininkui ir bet kuriam kitam asmeniui negalint pasinaudoti šia teise.

35      Todėl atsižvelgiant į PVM neutralumo principą ir reikalavimą vienodai taikyti Šeštosios direktyvos nuostatas, ypač susijusias su atleidimu nuo mokesčio, tokį santykį, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, galima laikyti nekilnojamojo turto nuoma šios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio b punkto prasme.

36      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, jog teisinį santykį, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai asmeniui nustatytam laikotarpiui už atlygį suteikiama teisė naudotis, taip pat ir išimtinai, valstybės turtu, t. y. valstybės teritorinių vandenų dalimis, apima sąvoka „nekilnojamojo turto nuoma“ šio straipsnio prasme.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

37      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 13 straipsnio B skirsnio b punktas turi būti aiškinamas taip: teisinį santykį, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai asmeniui nustatytam laikotarpiui už atlygį suteikiama teisė naudotis, taip pat ir išimtinai, valstybės turtu, t. y. valstybės teritorinių vandenų dalimis, apima sąvoka „nekilnojamojo turto nuoma“ šio straipsnio prasme.

Parašai.

* Proceso kalba: italų.