Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-408/06

Landesanstalt für Landwirtschaft

prieš

Franz Götz.

(Bundesfinanzhof (Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Šeštoji PVM direktyva – Ekonominė veikla – Apmokestinamieji asmenys – Viešosios teisės subjektai – Pieno kvotų prekybos tarnyba – Žemės ūkio intervencinių agentūrų ir darbuotojams skirtų parduotuvių sandoriai – Labai iškraipyta konkurencija – Geografinė rinka“

Sprendimo santrauka

1.        Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Ekonominė veikla Šeštosios direktyvos 4 straipsnio prasme

(Tarybos direktyvos 77/388 4 straipsnis)

2.        Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Apmokestinamieji asmenys

(Tarybos direktyvos 77/388 4 straipsnio 5 dalis)

3.        Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Apmokestinamieji asmenys

(Tarybos direktyvos 77/388 4 straipsnio 5 dalis)

1.        Pieno kvotų prekybos tarnybų vykdoma pristatymo referencinių kiekių atlygintinio perleidimo veikla yra ekonominė veikla Direktyvos 77/388 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo 4 straipsnio prasme, jei ji yra nuolatinio pobūdžio ir vykdoma už atlyginimą, kurį gauna sandorio vykdytojas. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar nagrinėjama veikla atitinka šias dvi sąlygas bei prireikus nustatyti, ar pieno kvotų prekybos tarnybos vykdo veiklą siekdamos gauti šį atlyginimą, atsižvelgdamas į tai, kad užmokesčio rinkimas savaime atitinkamos veiklos nepadaro ekonominės.

(žr. 18, 20–21 punktus)

2.        Pieno kvotų prekybos tarnyba nėra nei žemės ūkio intervencinė agentūra Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo su pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/4, 4 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos, skaitomos kartu su šios direktyvos D priedo 7 punktu, prasme, nei darbuotojams skirta parduotuvė minėto straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos, skaitomos kartu su jos D priedo 12 punktu, prasme.

Iš tiesų pieno kvotų prekybos tarnybos funkcija ganėtinai skiriasi nuo žemės ūkio intervencinės agentūros funkcijos pirkti ir parduoti pačius žemės ūkio produktus, kurią galėtų atlikti bet kuris ūkio subjektas ir kuri pasireiškia, be kita ko, atsargų kaupimu, kaip tai yra būtent grūdinių kultūrų sektoriuje. Taigi vadovaujantis neriboto apmokestinimo idėja, kuria grindžiamas Šeštosios direktyvos D priedas, į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka pieno kvotų paskirstymo tarp gamintojų veikla, nes įvairius šių gamintojų pageidavimus surenka ne žemės ūkio produktus rinkoje perkantis ir joje parduodantis subjektas.

Be to, palyginus Šeštosios direktyvos D priedo 12 punkto versijas vokiečių, prancūzų, anglų, ispanų ir italų kalbomis, galima daryti išvadą, kad darbuotojams skirta parduotuvė šio punkto prasme apima subjektus, kuriems pavesta parduoti įvairius produktus ir prekes įmonės arba administracijos darbuotojams. Tai nėra prekybos tarnybos, kuriai pavesta perskirstyti pristatymo referencinius kiekius bei galbūt juos sumažinti kuo labiau atsižvelgiant į kiekvieno gamintojo interesus, funkcija.

(žr. 26, 31, 33 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.        Pieno kvotų prekybos tarnybos veiklos arba sandorių, kuriuos ji vykdo kaip valdžios institucija Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo su pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/4, 4 straipsnio 5 dalies prasme, neapmokestinimas negali labai iškraipyti konkurencijos, nes ji nesusiduria su privačiais ūkio subjektais, galinčiais teikti paslaugas, kurios konkuruotų su viešosiomis paslaugomis. Kadangi toks vertinimas galioja visoms pieno kvotų prekybos tarnyboms, vykdančioms veiklą atitinkamos valstybės narės apibrėžtoje atitinkamoje perleidimo zonoje, siekiant nustatyti, ar labai iškraipoma konkurencija, šią zoną būtina vertinti kaip atitinkamą geografinę rinką.

(žr. 45 punktą, rezoliucinės dalies 2 punktą)







TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija)

SPRENDIMAS

2007 m. gruodžio 13 d.(*)

„Šeštoji PVM direktyva – Ekonominė veikla – Apmokestinamieji asmenys – Viešosios teisės subjektai – Pieno kvotų prekybos tarnyba – Žemės ūkio intervencinių agentūrų ir darbuotojams skirtų parduotuvių sandoriai – Labai iškraipyta konkurencija – Geografinė rinka“

Byloje C-408/06

dėl 2006 m. liepos 13 d. Bundesfinanzhof (Vokietija) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. spalio 5 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Landesanstalt für Landwirtschaft

prieš

Franz Götz,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas, teisėjai U. Lõhmus, J. Klučka, P. Lindh ir A. Arabadjiev (pranešėjas),

generalinis advokatas M. Poiares Maduro,

posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. rugsėjo 19 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–      Landesanstalt für Landwirtschaft, atstovaujamos P. Gorski ir N. Vogl,

–      F. Götz, atstovaujamo Steuerberater H. Zaisch,

–      Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir C. Blaschke,

–      Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos T. Harris, padedamos barrister P. Harris,

–      Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos D. Triantafyllou,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1977 m. gegužės 17 d. Tarybos Šeštosios direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas apskaičiavimo pagrindas (OL L 145, p. 1) su pakeitimais, padarytais 2001 m. sausio 19 d. Tarybos direktyva 2001/4/EB (OL L 22, toliau – Šeštoji direktyva), 4 straipsnio 5 dalies ir šios direktyvos D priedo 7 ir 12 punktų išaiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Regioninės žemės ūkio agentūros (Landesanstalt für Landwirtschaft, toliau – Landesanstalt) ir F. Götz dėl Landesanstalt išrašytos faktūros už karvės pieno pristatymo referencinį kiekį (toliau – pristatymo referencinis kiekis), kurioje atskirai nenurodytas pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM).

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3        Šeštosios direktyvos 4 straipsnis nurodo:

„1.      „Apmokestinamasis asmuo“ – tai bet kuris asmuo, savarankiškai vykdantis bet kurioje vietoje bet kurią ekonominę veiklą, nurodytą 2 dalyje, nesvarbu, koks tos veiklos tikslas ar rezultatas.

2.      Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta ekonominė veikla apima visokią gamintojų, prekiautojų ir kitų paslaugas teikiančių asmenų veiklą, įskaitant kasybą ir žemės ūkio gamybos veiklą bei įvairių profesijų atstovų veiklą. Materialaus ir nematerialaus turto naudojimas, siekiant gauti nuolatinių pajamų, taip pat laikomas ekonomine veikla.

<…>

5.      Valstybinės, regioninės ir vietos valdžios institucijos ir kiti viešosios teisės subjektai neturi būti laikomi apmokestinamaisiais asmenimis veiklos, kurią jie vykdo, ar sandorių, kuriuos jie sudaro kaip valdžios institucijos, atžvilgiu, net jei jie renka rinkliavas, mokestį už paslaugas, įmokas ar kitokius su tokia veikla ar sandoriais susijusius mokesčius.

Tačiau kai jie vykdo tokią veiklą ar sandorius, jie turi būti laikomi apmokestinamaisiais asmenimis tokios veiklos ar sandorių atžvilgiu, jei jų traktavimas kaip neapmokestinamųjų asmenų labai iškraipytų konkurenciją.

Bet kuriuo atveju šias įstaigas reikia laikyti apmokestinamaisiais asmenimis D priede išvardytos veiklos atžvilgiu, jei toji veikla nėra tokio menko masto, dėl kurio ji būtų visiškai nereikšminga.

Valstybės narės gali tokių organizacijų veiklą, kuriai pagal 13 ar 28 straipsnius taikomos išimtys, laikyti veikla, kurią jos vykdo kaip valdžios institucijos.“

4        Šeštosios direktyvos D priedo 7 ir 12 punktuose išvardyti šie sandoriai: „žemės ūkio intervencinių agentūrų sandoriai dėl žemės ūkio produktų, vykdomi pagal šių produktų rinkos bendro organizavimo taisykles“, ir „darbuotojams skirtų parduotuvių, kooperatyvų, pramonės įmonių valgyklų ir panašių įstaigų organizavimas ir valdymas“.

5        Galiausiai reikia nurodyti, kad ginčas pagrindinėje byloje yra susijęs su 1992 m. gruodžio 28 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 3950/92, nustatančiu papildomą mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje (OL L 405, p. 1), su pakeitimais, padarytais 2002 m. lapkričio 11 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2028/2002 (OL L 313, p. 3, toliau – Reglamentas Nr. 3950/92).

 Nacionalinės teisės aktai

 Įstatymas dėl bendro rinkos organizavimo įgyvendinimo

6        Pagal Įstatymo dėl bendro rinkos organizavimo įgyvendinimo (Gesetz zur Durchführung der gemeinsamen Marktorganisationen, BGBl. 1995 I, p. 1147) 8 straipsnio 1 dalį leidžiama potvarkiu nustatyti pristatymo referencinių kiekių perleidimo tvarką.

 Potvarkis dėl papildomų mokesčių

7        Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2000 m. sausio 12 d. Potvarkyje dėl papildomų mokesčių (Zusatzabgabenverordnung, BGBl. 2000 I, p. 27, toliau – ZAV) yra tokios nuostatos:

„7 straipsnis – Perdavimo sistemos reforma

1)      <…> pagal 2 ir 3 dalis bei 8–11 straipsnius pristatymo referenciniai kiekiai gali būti perleidžiami neatsižvelgiant į sklypus <…>

8 straipsnis – Reglamentuojamas pristatymo referencinių kiekių atlygintinas perleidimas

1)      Išskyrus atvejus, numatytus 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse, ir paveldėjimą 7 straipsnio 1 dalies antro sakinio bei 12 straipsnio 3 dalies prasme, pristatymo referencinius kiekius pagal 7 straipsnio 1 dalies 2 sakinį perleidžia prekybos tarnybos, vadovaudamosi 3 dalimi ir 9–11 straipsniais, kiekvienų kalendorinių metų balandžio 1 d., liepos 1 d. arba spalio 30 dieną <…>

2)      Federalinės žemės įsteigia prekybos tarnybas. Kiekvienoje žemėje turi būti bent viena kompetentinga prekybos tarnyba; prekybos tarnybos veikla gali apimti kelių federalinių žemių teritoriją. Tam tikrais atvejais privatinės teisės subjektams gali būti suteikiama teisė valdyti prekybos tarnybą, kai

         1.     jie arba jų asociacijos yra žemės ūkio profesinių sąjungų arba organizacijų atstovai ir kai

         2.     jų patikimumas bei tinkamumas nekelia abejonių.

         <…>

3)      Pristatymo referenciniai kiekiai gali būti perleidžiami tik priede apibrėžtose perleidimo zonose <…>“

 Apyvartos mokesčio įstatymas

8        Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1999 m. Apyvartos mokesčio įstatymo (Umsatzsteuergesetz 1999, BGBl. 1999 I, p. 1270, toliau – UStG) 14 straipsnio 1 dalyje nustatoma: „Jeigu verslininkas vykdo apmokestinamą prekių tiekimą arba paslaugų teikimą pagal 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, jis turi teisę ir, jeigu šiuos sandorius atlieka kito verslininko įmonei, pastarojo prašymu privalo išrašyti sąskaitas faktūras, kuriose atskirai nurodoma mokesčio suma“. Šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalis viešosios teisės juridiniams asmenims suteikia galimybę vykdyti gamybinę, komercinę arba profesinę veiklą tik per nuo jų priklausomas gamybines arba komercines įmones arba žemės ar miškų ūkius“.

 Landesanstalt teisinis statusas

9        Landesanstalt, perėmusi teises iš Regioninės maisto tarnybos (Landesanstalt für Ernährung), buvo įsteigta pagal ZAV 8 straipsnio 2 dalį. Ji valdė vienintelę Bavarijos žemėje įsteigtą pieno kvotų prekybos tarnybą kaip nuo šios federalinės žemės priklausomas viešosios teisės subjektas.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

10      Pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas tarp Bavarijos ūkininko F. Götz ir Landesanstalt. Siekdama sumažinti karvės pieno perteklių Landesanstalt centralizuodavo įvairių gamintojų paraiškas tam, kad nustatytų tuos, kurie pageidauja parduoti pristatymo referencinius kiekius, ir tuos, kurie nori jų įsigyti. Ši politika grindžiama Reglamentu Nr. 3950/92, nustatančiu papildomą mokestį gamintojams, kurių pristatyti pieno kiekiai viršija tam tikrą ribą.

11      2001 m. Landesanstalt įgyvendintas mechanizmas buvo toks: „siūlantys“ gamintojai nustatytomis dienomis pieno kvotų prekybos tarnybai pateikdavo rašytinius pasiūlymus už nurodytą kainą perleisti pristatymo referencinius kiekius. Tomis pačiomis dienomis „pageidaujantieji įsigyti“ gamintojai analogiška tvarka pateikdavo rašytinį pasiūlymą už jų pasirinktą kainą pirkti tam tikrą pristatymo referencinį kiekį. Pieno kvotų prekybos tarnyba pirmiausia buvo atsakinga už pasiūlymų ir pageidavimų palyginimą ir subalansuotos kainos, apytikriai atitinkančios abiejų šalių kainas, nustatymą. Prireikus visi pageidaujami kiekiai būdavo sumažinami. Paskui ji priskirdavo 5 % pristatymo referencinių kiekių nacionaliniam rezervui, o vėliau, vadovaudamasi taisyklėmis, kurias detaliai apibūdino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir iš kurių, be kita ko, matyti, kad apmokama buvo pačiai pieno kvotų prekybos tarnybai, atlikdavo likusių pristatymo referencinių kiekių perskirstymą ir jų apmokėjimą.

12      2001 m. pieno gamintojas ir Bavarijoje esančio žemės ūkio savininkas F. Götz pareiškė pageidaujantis įsigyti 16 500 kg pristatymo referencinį kiekį už ne didesnę kaip 2 DEM už kg kainą. 2001 m. balandžio 3 d. Landesanstalt informavo suinteresuotąjį asmenį, kad jo pirkimo pasiūlymas priimtas 2001 m. balandžio 1 d., o nustatyta subalansuota kaina yra 1,58 DEM už kg. Ji išrašė sąskaitą faktūrą F. Götz, atskirai nenurodydama PVM sumos. Suinteresuotasis asmuo, kurio sandoriai buvo apmokestinami pagal UStG, pateikė administracinį skundą Landesanstalt, prašydamas išrašyti sąskaitą faktūrą, kurioje būtų atskirai nurodyta šio mokesčio suma. 2001 m. rugpjūčio 29 d. Landesanstalt atmetė šį skundą, grįsdama tai jos, kaip viešosios institucijos, statusu ir jos, kaip paprasčiausios tarpininkės, funkcija.

13      F. Götz pareiškė ieškinį Finanzgericht München, kuris patenkino ieškovo reikalavimus UstG pagrindu, nusprendęs, kad Landesanstalt veikė kaip verslininkė ir savo vardu. Landesanstalt pareiškė apeliacinį skundą Bundesfinanzhof, kuris nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar federalinės žemės įsteigta Pieno kvotų prekybos tarnyba (Milchquoten-Verkaufsstelle), kuri pristatymo referencinius kiekius atlygintinai perleidžia pieno gamintojams, yra:

a)       žemės ūkio intervencinė agentūra (Šeštosios direktyvos) 4 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos, skaitomos kartu su (šios direktyvos) D priedo 7 punktu, prasme, vykdanti sandorius dėl žemės ūkio produktų pagal šių produktų rinkos bendro organizavimo taisykles; ar

b)       darbuotojams skirta parduotuvė (vok. k. „Verkaufsstelle“) (Šeštosios direktyvos) 4 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos, skaitomos kartu su (šios direktyvos) D priedo 12 punktu, prasme?

2.       Neigiamai atsakius į pirmąjį klausimą:

a)       Ar tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kai valstybėje narėje pristatymo referencinius kiekius atlygintinai perleidžia ir valstybinės, ir privačios „pieno kvotų prekybos tarnybos“, valstybės narės apibrėžta perleidimo zona yra atitinkama geografinė rinka vertinant, ar viešosios teisės subjektui priklausančios „pieno kvotų prekybos tarnybos“ neapmokestinimas „labai iškraipytų konkurenciją“ Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies antrosios pastraipos prasme?

b)      Ar vertinant, ar valstybinės „pieno kvotų prekybos tarnybos“ neapmokestinimas „labai iškraipytų konkurenciją“, reikia atsižvelgti tik į bendrąjį – su sklypu nesusijusį – perleidimą (kurį atlieka prekybos tarnyba), ar ir į kitų rūšių – su plotu nesusijusį – perleidimą (atliekamą ūkininkų, kurie yra apmokestinamieji asmenys), nors toks perdavimas pasitaiko tik išimtiniais atvejais?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Preliminarios pastabos

14      Pirmiausia reikia pažymėti, kad abu Bundesfinanzhof pateikti klausimai grindžiami prielaida, jog atlygintinis pristatymo referencinių kiekių perleidimas patenka į Šeštosios direktyvos taikymo sritį. Iš tiesų tiek pateiktas pirmasis klausimas, susijęs su galimu neribotu ieškovės pagrindinėje byloje apmokestinimu pagal Šeštosios direktyvos D priedą, tiek iš dviejų dalių sudarytas antrasis klausimas, susijęs su nustatymu, ar tariamas Landesanstalt neapmokestinimo kaip viešosios teisės subjekto pagal Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalį gali „labai iškraipyti konkurenciją“, grindžiami prielaida, kad veikla, vykdoma pieno kvotų prekybos tarnybos, neatsižvelgiant į tai, ar ji yra viešosios, ar privatinės teisės subjektas, patenka į Šeštosios direktyvos taikymo sritį.

15      Tačiau nors Šeštosios direktyvos 4 straipsnis nustato labai plačią PVM taikymo sritį, ši nuostata apima tik ekonominio pobūdžio veiklą (šiuo klausimu žr. 1996 m. liepos 11 d. Sprendimo Régie dauphinoise, C-306/94, Rink. p. I-3695, 15 punktą ir 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimo Kretztechnik, C-465/03, Rink. p. I-4357, 18 punktą). Konkrečiau tariant, taikant Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalį, reikia prieš tai pripažinti ekonominį nagrinėjamos veiklos pobūdį (2007 m. birželio 26 d. Sprendimo T-Mobile Austria ir kt., C-284/04, Rink. p I-0000, 48 punktas).

16      Todėl prieš atsakant į pateiktus klausimus svarbu nustatyti, ar atlygintinė pristatymo referencinių kiekių perleidimo veikla iš tiesų yra ekonominė veikla.

17      Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog ekonominės veiklos sąvoka yra objektyvi ta prasme, kad veikla vertinama per se, neatsižvelgiant į jos tikslus bei rezultatus (1987 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, 235/85, Rink. p. 1471, 8 punktas ir 2006 m. vasario 21 d. Sprendimo University of Huddersfield, C-223/03, Rink. p. I-1751, 47 punktas).

18      Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje ekonominė veikla apibrėžta kaip apimanti visokią gamintojų, prekiautojų ir kitų paslaugas teikiančių asmenų veiklą, visų pirma nuolatinį materialaus ir nematerialaus turto naudojimą, siekiant gauti pajamų (minėtų sprendimų Régie dauphinoise 15 punktas ir T-Mobile Austria ir kt. 33 punktas). Pastarieji kriterijai, susiję su veiklos ir iš jos gaunamų pajamų nuolatinumu, teismo praktikoje buvo pripažinti taikytinais ne tik turto naudojimui, bet ir visiems Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems sandoriams. Taigi, bendrai paėmus, veikla vertintina kaip ekonominė, jei yra nuolatinio pobūdžio ir vykdoma už atlyginimą, kurį gauna sandorio vykdytojui (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 9 ir 15 punktus).

19      Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamą veiklą sudaro informacijos apie gamintojų ketinimus, susijusių su atitinkamais pieno metais, surinkimas tam, kad asmenys, numatantys pagaminti mažiau pieno nei jiems taikytina riba, galėtų parduoti tuos pristatymo referencinius kiekius, kurių mano nepanaudosiantys, o pageidaujantys viršyti šią ribą, atvirkščiai, galėtų įsigyti atitinkamus pristatymo referencinius kiekius nemokėdami Reglamente Nr. 3850/92 numatyto papildomo mokesčio. Ši veikla apima pasiūlos ir paklausos sulyginimą, nustatant subalansuotą kainą, parduodamų pristatymo referencinių kiekių gavimą ir jų paskyrimą įgijėjams, taip pat už šių referencinių kiekių perleidimą sutartų sumų gavimą ir jų paskesnį pervedimą. Iš to išplaukia, kad šią veiklą Šeštosios direktyvos tikslais reikia vertinti kaip pieno gamintojų pasiūlos ir paklausos sulyginimo paslaugų, leidžiančių nustatyti subalansuotą kainą, teikimą. Todėl, kitaip nei veikla, nagrinėta byloje, kurioje priimtas (43 punkte) minėtas sprendimas T-Mobile Austria ir kt., nepanašu, jog šioje pagrindinėje byloje nagrinėjama veikla būtų vykdoma ne ūkio subjektų.

20      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama veikla, atsižvelgiant į taisykles, vadovaujantis kuriomis ji buvo organizuojama Vokietijoje 2001 m., yra nuolatinė ir vykdoma už užmokestį, kaip tai nurodyta šio sprendimo 18 punkte.

21      Prireikus jis taip pat turėtų nustatyti, ar pieno kvotų prekybos tarnybos vykdo veiklą siekdamos gauti šį atlyginimą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Régie dauphinoise 15 punktą), atsižvelgdamas į tai, kad užmokesčio rinkimas savaime atitinkamos veiklos nepadaro ekonominės (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo T-Mobile Austria ir kt. 45 punktą ir jame minėtą teismo praktiką).

22      Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatytų, kad abu ekonominės veiklos kriterijai, t. y. jos nuolatinumas ir atlyginimo už veiklą gavimas, neįvykdyti, pagrindinėje byloje nagrinėjama veikla tomis aplinkybėmis, kuriomis ji buvo vykdoma Vokietijoje 2001 m., neturėtų būti vertinama kaip ekonominė ir todėl nepatektų į Šeštosios direktyvos taikymo sritį.

23      Tačiau jei šis teismas nustatytų, jog įvykdyti abu pirmesniame punkte priminti kriterijai, į du prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus reikėtų atsakyti kaip nurodyta toliau.

 Dėl pirmojo klausimo

24      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pieno kvotų prekybos tarnyba yra žemės ūkio intervencinė agentūra Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos, skaitomos kartu su šios direktyvos D priedo 7 punktu, prasme, ar darbuotojams skirta parduotuvė šios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos, skaitomos kartu su tos pačios direktyvos D priedo 12 punktu, prasme.

 Dėl žemės ūkio intervencinės agentūros statuso

25      Kalbant apie klausimą, ar pieno kvotų prekybos tarnyba yra (ar nėra) žemės ūkio intervencinė agentūra, vykdanti apmokestinamuosius sandorius Šeštosios direktyvos D priedo 7 punkto prasme, reikia priminti, kad šiuos sandorius vykdo žemės ūkio intervencinės agentūros, jie yra susiję su žemės ūkio produktais ir vykdomi pagal šių produktų rinkos bendro organizavimo taisykles; šie trys kriterijai yra kumuliaciniai.

26      Šiuo atveju neabejotina, jog Landesanstalt įsteigta pieno kvotų prekybos tarnyba pieno sektoriuje veikia vadovaudamasi rinkos bendro organizavimo taisyklėmis, tačiau reikia konstatuoti, kad jos veikla susijusi ne su pienu, bet su pristatymo referenciniais kiekiais. Taigi ji nesusijusi su žemės ūkio produktais Šeštosios direktyvos D priedo 7 punkto prasme. Be to, pieno kvotų prekybos tarnybos funkcija ganėtinai skiriasi nuo žemės ūkio intervencinės agentūros funkcijos pirkti ir parduoti pačius žemės ūkio produktus, kurią galėtų atlikti bet kuris ūkio subjektas ir kuri pasireiškia, be kita ko, atsargų kaupimu, kaip tai yra būtent grūdinių kultūrų sektoriuje (žr. 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo Glencore Grain Rotterdam, C-334/01, Rink. p. I-6769). Taigi vadovaujantis neriboto apmokestinimo idėja, kuria grindžiamas Šeštosios direktyvos D priedas, į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka pieno kvotų paskirstymo tarp gamintojų veikla, nes įvairius šių gamintojų pageidavimus surenka ne žemės ūkio produktus rinkoje perkantis ir joje parduodantis subjektas.

27      Taigi Landesanstalt valdoma pieno kvotų prekybos tarnyba nėra žemės ūkio intervencinė agentūra.

 Dėl darbuotojams skirtos parduotuvės statuso

28      Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamos prekybos tarnybos pavadinime pavartotas žodis „Verkaufsstelle“, kyla klausimas, ar ši prekybos tarnyba yra darbuotojams skirta parduotuvė (vok. k. „Verkaufsstelle“) Šeštosios direktyvos D priedo 12 punkto prasme.

29      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Bendrijos teisės aktų nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į visomis Europos bendrijos kalbomis parengtas versijas (žr. 1995 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Rockfon, C-449/93, Rink. p. I-4291, 28 punktą; 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Tabac ir kt., C–296/95, Rink, p. I-1605, 36 punktą ir 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Jyske Finans, C-280/04, Rink. p. I-10683, 31 punktą).

30      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką negalima remtis tik vienoje iš kalbinių versijų pavartota Bendrijos teisės nuostatos formuluote aiškinant šią nuostatą arba šiuo atžvilgiu teikti jai pirmenybę kitų kalbinių versijų atžvilgiu. Toks požiūris pažeistų reikalavimą vienodai taikyti Bendrijos teisę (žr. 1998 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Institute of the Motor Industry, C-149/97, Rink. p. I-7053, 16 punktą).

31      Esant neatitikimų tarp įvairių Bendrijos teksto kalbinių versijų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisės aktų sistemos, kurios dalis ji yra, struktūrą ir tikslą (2000 m. kovo 9 d. Sprendimo EKW ir Wein & Co, C-437/97, Rink. p. I-1157, 42 punktas ir 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo Borgmann, C-1/02, Rink. p. I-3219, 25 punktas).

32      Pavyzdžiui, vokiečių kalbos žodžio „Verkaufsstelle“ keliamo neapibrėžtumo nėra Šeštosios direktyvos D priedo 12 punkto versijoje prancūzų kalba, kurioje pavartotas žodis „économat“, taip pat šio punkto versijose anglų kalba („staff shops“), ispanų kalba („economatos“) arba italų kalba („spacci“). Šis pavyzdinio pobūdžio palyginimas leidžia daryti išvadą, kad darbuotojams skirta parduotuvė D priedo 12 punkto prasme apima subjektus, kuriems pavesta parduoti įvairius produktus ir prekes įmonės arba administracijos darbuotojams. Tai nėra pagrindinėje byloje nagrinėjamos prekybos tarnybos funkcija, nes jai pavesta perskirstyti pristatymo referencinius kiekius bei galbūt juos sumažinti kuo labiau atsižvelgiant į kiekvieno gamintojo interesus.

33      Taigi, iš Šeštosios direktyvos konteksto, tikslų ir bendros struktūros išplaukia, kad Landesanstalt valdoma pieno kvotų prekybos tarnyba negali būti prilyginama darbuotojams skirtai parduotuvei Šeštosios direktyvos D priedo 12 punkto prasme.

34      Todėl į pateiktą pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad pieno kvotų prekybos tarnyba nėra nei žemės ūkio intervencinė agentūra Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos, skaitomos kartu su šios direktyvos D priedo 7 punktu, prasme, nei darbuotojams skirta parduotuvė tos pačios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos, skaitomos kartu su jos D priedo 12 punktu, prasme.

 Dėl antrojo klausimo

35      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar valstybės narės apibrėžta pristatymo referencinių kiekių perleidimo zona (toliau – perleidimo zona) yra atitinkama geografinė rinka vertinant, ar viešosios teisės subjektui priklausančios „pieno kvotų prekybos tarnybos“ neapmokestinimas „labai iškraipytų konkurenciją“ Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies antrosios pastraipos prasme, ir ar atliekant šį vertinimą reikia atsižvelgti tik į bendrąjį pristatymo referencinių kiekių perleidimą, ar ir į kitų rūšių – su plotu nenusijusį – perleidimą.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

36      Landesanstalt mano, kad atitinkama geografinė rinka Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies antrosios pastraipos prasme yra valstybės narės apibrėžta perleidimo zona. Ji mano, kad atsižvelgti reikia tik į bendrąjį pristatymo referencinių kiekių perleidimą, t. y. nesiejant jų su sklypais.

37      F. Götz nuomone, atitinkama geografinė rinka yra ne pagrindinėje byloje nagrinėjamam viešosios teisės subjektui priklausanti perleidimo zona, bet visos perleidimo zonos, kaip jas yra apibrėžusi valstybė narė. Be to, reikėtų atsižvelgti ne tik į bendruosius pristatymo referencinių kiekių perleidimus, bet ir į kitus su sklypais nesusietus perleidimus.

38      Vokietijos vyriausybė tvirtina, pirma, kad valstybinės pieno kvotų prekybos tarnybos neapmokestinamos PVM, antra, kad atitinkama geografinė rinka yra valstybės narės apibrėžta perleidimo zona, ir, trečia, kad tarp skirtingų pieno kvotų prekybos tarnybų konkurencija negalima. Šios vyriausybės pozicija dėl antrojo prejudicinio klausimo antrosios dalies sutampa su Landesanstalt pozicija.

39      Jungtinės Karalystės vyriausybė nurodo, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, neįmanoma pateikti jokio prašymo arba vykdyti tiekimo, kuris nepatenka į atitinkamo perleidimo teritorinę sritį ir gali turėti poveikį šioje zonoje. Taigi kiekviena perleidimo zona yra atskira geografinė rinka. Ši vyriausybė nepateikia pastabų dėl antrojo klausimo antros dalies.

40      Galiausiai Komisija mano, kad atitinkama geografinė rinka yra valstybės narės apibrėžta perleidimo zona. Be to, ji mano, kad reikia atsižvelgti ne tik į pieno kvotų prekybos viešosios tarnybos atliktą pristatymo referencinių kiekių perleidimą, nesiejant jo su sklypais, bet ir į visus perleidimus bei konkuruojančių paslaugų įgijėjų galimybę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM.

 Teisingumo Teismo atsakymas

41      Iš pradžių reikia pabrėžti, kad Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalis numato viešosios teisės subjektų, veikiančių kaip valdžios institucijos, neapmokestinimą, ir tam turi būti įvykdytos abi šios sąlygos (šiuo atžvilgiu žr. 1985 m. liepos 11 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją, 107/84, Rink. p. 2655 ir minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 20 ir 21 punktus).

42      Iš to darytina išvada, kad tik tuo atveju, kai viešasis subjektas veikia vykdydamas viešosios valdžios įgaliojimus, reikia nustatyti, ar neapmokestinimas gali „labai iškraipyti konkurenciją“, kad būtų išsaugotas apmokestinimo PVM neutralumas.

43      Darant prielaidą, kad Landesanstalt veikia vykdydamas viešosios valdžios įgaliojimus, reikia konstatuoti, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos bei teismo posėdyje pateiktų pastabų matyti, jog subjektai, kiti nei prekybos tarnybos, negali įvykdyti pristatymo referencinių kiekių perleidimų.

44      Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos faktiškai matyti, kad kai perleidimas yra atlygintinas ir reglamentuojamas ZAV 8 straipsnio prasme, jį atlikti gali tik viešoji arba privati pieno kvotų prekybos tarnyba. ZAV 8 straipsnio 2 dalis numato, jog vienos pieno kvotų prekybos tarnybos veikla gali apimti kelių federalinių žemių teritoriją ir, atvirkščiai, vienoje federalinėje žemėje gali būti kelios pieno kvotų prekybos tarnybos, tačiau tai skirta tik tam, kad būtų atsižvelgta į skirtingus federalinių žemių plotus ir jų teritorijoje veiklą vykdančių pieno gamintojų kiekius. Tai nepaneigia to, kad pristatymo referencinių kiekių perleidimo atitinkamoje perleidimo zonoje negali atlikti PVM apmokestinami privatūs subjektai. Be to, iš ZAV 8 straipsnio 3 dalies išplaukia, kad pristatymo referenciniai kiekiai gali būti perleidžiami tik perleidimo zonų viduje. Todėl tam tikroje perleidimo zonoje nėra konkurencijos Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies prasme, o siekiant nustatyti, ar labai iškraipoma konkurencija, šią zoną reikia vertinti kaip atitinkamą geografinę rinką.

45      Kalbant apie kitus ZAV 8 straipsnio 1 dalyje išvardytus perleidimo atvejus, kurie įvykdyti nesikreipiant į pieno kvotų prekybos tarnybas, reikia pažymėti, kaip tai buvo nurodyta teismo posėdyje, kad jie atliekami tik labai specifinėmis aplinkybėmis. Tai yra, pavyzdžiui, perleidimo dėl paveldėjimo, santuokos sudarymo arba ūkio perleidimo atvejai, kuriuos sukelia ne komercinio pobūdžio sumetimai, bet teisiniai faktai, lemiantys pristatymo referencinių kiekių perleidimą tik kaip šalutinę pasekmę. Todėl konkurencija Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies prasme tarp pieno kvotų prekybos tarnybų ir pristatymo kiekių perleidimą ZAV 8 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais atliekančių gamintojų negalima, nes šie atvejai yra tokie specifiniai, kad mažai tikėtina, jog pieno gamintojas nuspręs įvykdyti tokio perleidimo sąlygas, pavyzdžiui, nupirkdamas ūkį, vien tam, kad įgytų pristatymo referencinių kiekių kitu būdu nei per pieno kvotų prekybos tarnybas.

46      Todėl į pateiktą antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad pieno kvotų prekybos tarnybos veiklos arba sandorių, kuriuos ji vykdo kaip valdžios institucija Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies prasme, neapmokestinimas negali labai iškraipyti konkurencijos, nes tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, ji nesusiduria su privačiais ūkio subjektais, galinčiais teikti paslaugas, kurios konkuruotų su viešosiomis paslaugomis. Kadangi toks vertinimas taikomas visoms pieno kvotų prekybos tarnyboms, vykdančioms veiklą atitinkamos valstybės narės apibrėžtoje atitinkamoje perleidimo zonoje, reikia pažymėti, jog siekiant nustatyti, ar labai iškraipoma konkurencija, šią zoną būtina vertinti kaip atitinkamą geografinę rinką.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

47      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1.     Pieno kvotų prekybos tarnyba nėra nei žemės ūkio intervencinė agentūra 1977 m. gegužės 17 d. Tarybos Šeštosios direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas apskaičiavimo pagrindas su pakeitimais, padarytais 2001 m. sausio 19 d. Tarybos direktyva 2001/4/EB, 4 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos, skaitomos kartu su šios direktyvos D priedo 7 punktu, prasme, nei darbuotojams skirta parduotuvė tos pačios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos, skaitomos kartu su jos D priedo 12 punktu, prasme.

2.     Pieno kvotų prekybos tarnybos veiklos arba sandorių, kuriuos ji vykdo kaip valdžios institucija Šeštosios direktyvos 77/388 su pakeitimais, padarytais Direktyva 2001/4, 4 straipsnio 5 dalies prasme, neapmokestinimas negali labai iškraipyti konkurencijos, nes tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, ji nesusiduria su privačiais ūkio subjektais, galinčiais teikti paslaugas, kurios konkuruotų su viešosiomis paslaugomis. Kadangi toks vertinimas galioja visoms pieno kvotų prekybos tarnyboms, vykdančioms veiklą atitinkamos valstybės narės apibrėžtoje atitinkamoje perleidimo zonoje, reikia pažymėti, jog siekiant nustatyti, ar labai iškraipoma konkurencija, šią zoną būtina vertinti kaip atitinkamą geografinę rinką.

Parašai.


* Proceso kalba: vokiečių.