Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

14.8.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 221/26

2010 m. birželio 1 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Komisija prieš Vengrijos Respubliką

(Byla C-274/10)

()

2010/C 221/42

Proceso kalba: vengrų

Šalys

Ieškovė: Europos Komisija, atstovaujama D. Triantafyllou ir B. D. Simon

Atsakovė: Vengrijos Respublika

Ieškovės reikalavimai

—

Pripažinti, kad įpareigojusi apmokestinamuosius asmenis, kurių mokesčių deklaracijoje už bet kurį mokestinį laikotarpį susidaro „skirtumas“2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (1) 183 straipsnio prasme, perkelti šį skirtumą ar bent jo dalį į kitą mokestinį laikotarpį, jei apmokestinamasis asmuo tiekėjui nesumokėjo visos sumos už įsigytą prekę ar paslaugą, ir dėl šios pareigos apmokestinamiesiems asmenims, kurių mokesčių deklaracijoje nuolat susidaro „skirtumas“, sukūrusi padėtį, kad jie gali būti priversti perkelti tokį skirtumą į kitą mokestinį laikotarpį daugiau nei vieną kartą, Vengrijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

—

Priteisti iš Vengrijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Šis ieškinys pateiktas dėl Vengrijos mokesčių teisės nuostatos, pagal kurią užbaigdami mokestinį laikotarpį apmokestinamieji asmenys gali prašyti grąžinti pridėtinės vertės mokesčio (toliau — PVM) permoką, tik jei ji yra didesnė nei PVM, tenkantis už vis dar neapmokėtas operacijas. Dėl ginčijamų teisės normų apmokestinamasis asmuo negali prašyti grąžinti mokesčio permokos dalies, atitinkančios neapmokėtoms prekėms ir paslaugoms tenkančiam PVM, ir turi perkelti ją į kitą mokestinį laikotarpį. Tuo atveju, kai mokestinio laikotarpio pabaigoje PVM permoka yra mažesnė arba lygi už neapmokėtas prekes (paslaugas) tenkančiam PVM, apmokestinamasis asmuo turi perkelti visą PVM permoką į kitą mokestinį laikotarpį. Tokia pati situacija susidaro ir baigiantis šiam kitam mokestiniam laikotarpiui, nes teisės aktais neribojamas šio reikalavimo galiojimo laikotarpis, todėl apmokestinamajam asmeniui gali tekti amžinai perkėlinėti PVM permoką.

Komisija neginčija aplinkybės, kad Direktyvos 2006/112 (toliau — direktyva) 183 straipsniu valstybėms narėms paliekama galimybė nuspręsti, ar grąžinti, ar perkelti PVM permoką. Tačiau valstybės narės gali naudotis šia galimybe tik laikydamosi visų bendros PVM sistemos principų ir visų pirma mokestinio neutralumo principo. Kadangi direktyvos 183 straipsnis, kuriuo valstybėms narėms leidžiama perkelti PVM permoką į kitą mokestinį laikotarpį, yra mokestinio neutralumo principą apribojanti norma, ją reikia aiškinti siaurai ir ja negali būti remiamasi priimant mokestinio neutralumo principui ar atskaitos sistemos tikslams priešingas nacionalines normas.

Žvelgiant pro mokestinio neutralumo principo prizmę, atskaitos sistemos tikslas yra visiškai pašalinti PVM naštą, kuri ūkio subjektui tenka vykdant ekonominę veiklą. Šis principas neleidžia valstybėms narėms kelti PVM permokos grąžinimui reikalavimus, kuriais apmokestinamajam asmeniui būtų užkraunama našta ir daromas poveikis jo finansinei padėčiai, mokumui ar komerciniams sprendimams. Tačiau ginčijamais Vengrijos teisės aktais numatytas PVM permokos negrąžinimas apmokestinamiesiems subjektams sukuria šiuos padarinius dėl dviejų priežasčių.

Pirma, iš mokėtino PVM atskaitytina PVM permoka laikytina apmokestinamojo asmens turimu kreditu, o šio kredito sumokėjimo atidėjimas sumažina kreditoriaus, t. y. apmokestinamojo asmens, pelną ir mokumą, taip padidindamas verslo riziką. Apmokestinamasis asmuo privalo sumokėti PVM už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas, net jei jos vis dar neapmokėtos, o susigrąžinti PVM už įsigytas prekes ir gautas paslaugas gali, tik jei iš tikrųjų jas apmokėjo.

Antra, PVM permokos negrąžinimas yra našta ne tik apmokestinamajam asmeniui kreditoriui, bet ir kitam apmokestinamojoje operacijoje dalyvaujančiam apmokestinamajam asmeniui, t. y. pardavėjui. Mažėjant kliento mokumui didėja pardavėjo rizika negauti atlyginimo už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas arba gauti jį pavėluotai, nors pardavėjas privalo sumokėti PVM už šias patiektas prekes ir suteiktas paslaugas nepriklausomai nuo šios situacijos.

Komisija mano, kad apmokestinamiesiems asmenims pagal teisės normą tenkančios naštos neutralumo neįmanoma pasiekti nustatant jiems naują naštą. Teisės norma siekiamo neutralumo galima pasiekti tik numačius apmokestinamajam asmeniui kaip kreditoriui galimybę susigrąžinti sumokėtą PVM kompensuoti jį iš skolos, susidariusios dėl jam kaip skolininkui tenkančios naštos.

Galiausiai, kadangi direktyvos 183 straipsniu leidžiama perkelti PVM permoką tik „į kitą laikotarpį“, jis pažeidžiamas ginčijamais Vengrijos teisės aktais, nes juose nenumatyta galimybė apmokestinamajam asmeniui susigrąžinti permokos pasibaigus šiam kitam mokestiniam laikotarpiui. Be to, mažinant kliento mokumą ir mažinant pačią permokos grąžinimo galimybę, Vengrijos teisės aktais apmokestinamajam asmeniui neužtikrinama, kad kada nors jam bus grąžinta ši permoka. Tuo atveju, jei šis asmuo dėl nemokumo nutraukia veiklą nesumokėjęs už visas gautas prekes ar paslaugas, nenumatyta galimybės susigrąžinti neapmokėtoms operacijoms tenkantį PVM ir jis lieka valstybei.

Remdamasi išdėstytais motyvais Komisija mano, kad priėmęs teisės aktus, kuriais nustatė mokestinio neutralumo principą pažeidžiančius reikalavimus PVM permokai grąžinti ir leido be paliovos perkėlinėti šią permoką, Vengrijos teisės aktų leidėjas viršijo jai direktyvos 183 straipsniu suteiktą diskreciją.

(1)  OL L 347, p. 1.