Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. liepos 19 d.(*)

„Šeštoji PVM direktyva – 6 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a ir b punktai, 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies c punktas ir 17 straipsnio 2 dalis – Dalis ilgalaikio turto, sudarančio verslui skirto turto dalį – Laikinas naudojimas privatiems poreikiams – Ilgalaikiai šio turto pertvarkymai – PVM už ilgalaikius pertvarkymus sumokėjimas – Teisė į atskaitą“

Byloje C-334/10

dėl Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) 2010 m. birželio 11 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2010 m. liepos 12 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

X

prieš

Staatssecretaris van Financiën

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai M. Safjan, M. Ilešič, E. Levits ir J.-J. Kasel (pranešėjas),

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. M. Wissels ir M. Noort,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos W. Roels ir L. Lozano Palacios,

susipažinęs su 2012 m. kovo 1 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23), iš dalies pakeistos 1995 m. balandžio 10 d. Tarybos direktyva 95/7/EB (OL L 102, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 274; toliau – Šeštoji direktyva), 6 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a ir b punktų, 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies c punkto ir 17 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp X (toliau – apmokestinamasis asmuo), pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM) apmokestinamos ūkinės bendrijos, ir Staatssecretaris van Financiën (valstybės finansų sekretorius) dėl apmokestinamojo asmens sumokėto pirkimo PVM už išlaidas, susijusias su ilgalaikio turto, sudarančio verslui skirto turto dalį, ilgalaikiais pertvarkymais dėl apmokestinamojo asmens laikino naudojimo privatiems poreikiams, atskaitos.

 Teisinis pagrindas

3        Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Paslaugų teikimu už atlygį laikoma:

a)      prekių, sudarančių verslui skirto turto dalį, naudojimas apmokestinamojo asmens arba jo darbuotojų privatiems poreikiams arba jų naudojimas ne verslo tikslams, kai [PVM] už tas prekes buvo visiškai ar iš dalies atskaitytas;

b)      apmokestinamojo asmens paslaugų teikimas neatlygintinai jo paties arba jo darbuotojų privatiems poreikiams arba apskritai ne verslo tikslais.

Šios dalies nuostatoms valstybės narės gali taikyti išimtis su sąlyga, kad tokios išimtys nesudarys prielaidų konkurencijos iškraipymui.“

4        Šeštosios direktyvos 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies c punkte numatyta:

„A.      Šalies teritorijoje

1.      Apmokestinamąją vertę sudaro:

<…>

c)      6 straipsnio 2 dalyje nurodytų paslaugų teikimo atveju – visos apmokestinamojo asmens išlaidos, patirtos teikiant šias paslaugas.“

5        Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta:

„Tiek, kiek prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamas asmuo turi turėti teisę iš mokesčio, kurį jis turi sumokėti, atskaityti:

a)      pridėtinės vertės mokestį, apskaičiuotą ar sumokėtą [šalies teritorijoje] už kito apmokestinamojo asmens jam patiektas prekes ir suteiktas paslaugas.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

6        Kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo, apmokestinamasis asmuo yra juridinio asmens statuso neturinti ūkinė bendrija kooperatinės bendrovės forma, vienijanti du fizinius asmenis. 2000 m. apmokestinamasis asmuo vykdė didmeninę prekybą automobilių dažais. Du apmokestinamojo asmens steigėjai 1999 m. įsigijo angarą, kurį iš karto pradėjo naudoti savo ekonominėje veikloje.

7        2000 m. pradžioje angaro palėpės dalyje buvo įrengtos laikinos gyvenamosios patalpos dviem bendrovės nariams ir jų vaikams, laukiant, kol bus gautas įmonės gyvenamasis būstas šalia angaro. Šiuo tikslu buvo įrengti du stoglangiai, prieškambaris, vonia ir tualetas. Už šiuos darbus sąskaitose faktūrose buvo nurodytas PVM.

8        Šiuos darbus atliekant ir juos pabaigus 23 mėnesius apmokestinamasis asmuo naudojo palėpę kaip gyvenamąjį būstą. Paskui, kaip numatyta, palėpė buvo įrengta naudoti verslo tikslais kaip biuras ir mokymo salė.

9        Apmokestinamasis asmuo atskaitė su pertvarkymo išlaidomis susijusį PVM. Mokesčių inspektorius nusprendė, kad atskaityta buvo neteisingai, išskyrus PVM, už sąskaitose faktūrose nurodytą vonios ir tualeto įrengimą, nes apmokestinamasis asmuo galėjo įrodyti, kad šių dviejų patalpų įrengimas taip pat buvo skirtas ir verslo tikslams.

10      Apmokestinamasis asmuo pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad stoglangių ir prieškambario įrengimo darbai buvo atlikti tik gyvenamiesiems tikslams ir niekada nebuvo teigiama ar įrodinėjama, kad šie darbai buvo atlikti verslo tikslais, todėl teisė į atskaitą nebuvo suteikta.

11      Tas pats teismas nusprendė, kad apmokestinamasis asmuo neturėjo teisės į atskaitą pagal Šeštosios direktyvos 17 straipsnį, nes įrengtos patalpos nebuvo naudojamos apmokestinamiesiems sandoriams. Be to, Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktas netaikytinas, nes pertvarkymo darbai laikytini paslaugų teikimu, todėl negalėjo būti teigiama, jog teikiant šią paslaugą vyko „prekių, sudarančių verslui skirto turto dalį, naudojimas <...> ne verslo tikslams“. Galiausiai Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktas taip pat netaikytinas, nes šios nuostatos tekstas neapima paslaugų, kurių nesuteikė pats apmokestinamasis asmuo.

12      Grįsdamas kasacinį skundą, pateiktą Hoge Raad der Nederlanden, apmokestinamasis asmuo teigė, kad šiuo atveju Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a ar b punktai yra taikytini. Šiuo klausimu jis patvirtino, kad laikinai naudojo dalį turto, sudarančio verslui skirto turto dalį, ne verslo tikslais, o tai buvo apmokestinamasis sandoris, kaip suprantama pagal šią nuostatą. Sandorių apmokestinamoji vertė atitiko išlaidų, kurių patyrė apmokestinamasis asmuo už paslaugų teikimą, apimančių ne tik įsigijimo, bet ir priežiūros ir renovacijos išlaidas, sumą. Jei šios išlaidos sudarytų privataus naudojimo apmokestinamosios vertės dalį, dėl neutralumo principo turėtų būti nedelsiant atskaitytas ne tik visas PVM už įsigijimo išlaidas, bet ir PVM už priežiūros ir renovacijos išlaidas.

13      Šis teismas pažymi, kad šiuo atveju nustatyta, kad po įsigijimo angaras buvo naudojamas verslo tikslais. Taip pat buvo nustatyta, kad nuo tam tikro momento šio angaro dalis buvo laikinai įrengta privatiems poreikiams ir darbai buvo atlikti tik šio naudojimo tikslais. Šalys neišsakė nuomonių dėl klausimo, ar įsigyjant angarą apmokestinamajam asmeniui išrašytoje sąskaitoje faktūroje buvo nurodytas PVM, ir žemesnių instancijų teismai šiuo klausimu nieko nekonstatavo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė, kad būtina išnagrinėti šias dvi hipotezes.

14      Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar pagal Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a ir b punktus, 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies c punktą ir 17 straipsnio 2 dalį apmokestinamasis asmuo, kuris laikinai privatiems poreikiams naudojasi dalimi ilgalaikio turto, sudarančio verslui skirto turto dalį, turi teisę atskaityti pirkimo PVM už ilgalaikį pertvarkymą, atliktą vien dėl naudojimo privatiems tikslams?

2.      Ar atsakymas į šį klausimą būtų kitoks, jei ilgalaikio turto įsigijimas būtų apmokestintas PVM, kurį apmokestinamasis asmuo būtų atskaitęs?“

 Dėl prejudicinių klausimų

15      Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a ir b punktus, 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies c punktą ir 17 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad, pirma, apmokestinamasis asmuo, laikinai savo privatiems poreikiams naudojantis dalį ilgalaikio turto, sudarančio verslui skirto turto dalį, pagal šias nuostatas turi teisę atskaityti pirkimo PVM už išlaidas, skirtas atlikti ilgalaikius šio turto pertvarkymus, net jei šie pertvarkymai buvo atlikti dėl naudojimo privatiems tikslams, ir, antra, ši teisė į atskaitą egzistuoja neatsižvelgiant į tai, ar įsigyjant ilgalaikį turtą, kuris buvo pertvarkytas, PVM buvo nurodytas apmokestinamajam asmeniui išrašytoje sąskaitoje faktūroje ir pastarasis jį atskaitė.

16      Siekiant atsakyti į šiuos klausimus pirmiausia reikia pabrėžti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad pagrindinė byla apsiriboja teise į atskaitą, susijusia su kai kuriais turto, kuris visas sudaro verslui skirto turto dalį, pertvarkymais, tiksliau kalbant, su ilgalaikiu dviejų stoglangių ir prieškambario įrengimu. Remiantis generalinės advokatės išvados 59–63 punktuose pateiktais motyvais, gali būti manoma, kad šiais pertvarkymais sukurtas atskiras ilgalaikis turtas.

17      Antra, svarbu priminti, kaip matyti iš teismo praktikos, kad PVM sistemos, taigi ir atskaitos mechanizmo, taikymą lemia tai, jog turtą įsigyja apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks. Pagal esamą ar numatomą turto naudojimą nustatoma tik pradinės atskaitos, į kurią apmokestinamasis asmuo turi teisę pagal 17 straipsnį, apimtis ir galimų tikslinimų per būsimus laikotarpiu apimtis (1991 m. liepos 11 d. Sprendimo Lennartz, C-97/90, Rink. p. I-3795, 15 punktas). Tačiau kai apmokestinamasis asmuo įsigyja turtą vien privatiems poreikiams, jis veikia kaip privatus, o ne kaip apmokestinamasis asmuo, kaip tai suprantama pagal Šeštąją direktyvą (1992 m. gegužės 6 d. Sprendimo de Jong, C-20/91, Rink. p. I-2847, 17 punktas).

18      Todėl reikia išnagrinėti, kokiu mastu tokioje situacijoje, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, galima laikyti, kad apmokestinamasis asmuo veikė „kaip toks“, kai atliko ilgalaikius turto pertvarkymus, leidusius sukurti naują ilgalaikį turtą.

19      Šiuo klausimu iš teismo praktikos matyti, kad būtent apmokestinamojo asmens ketinimas, patvirtintas objektyviais įrodymais, naudoti prekę ar paslaugą verslo tikslams leidžia nustatyti, ar pirkimo sandorio sudarymo momentu apmokestinamasis asmuo veikia kaip toks, todėl turi turėti teisę atskaityti už šias prekes ar paslaugas mokėtiną ar sumokėtą PVM (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Lennartz 8 punktą ir 2000 m. birželio 8 d. Sprendimo Breitsohl, C-400/98, Rink. p. I-4321, 34 punktą).

20      Kalbant apie apmokestinamojo asmens pagrindinėje byloje ketinimą, reikia konstatuoti, kad, pirma, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo, mokesčių administratorius nusprendė, kad stoglangiai ir prieškambaris, priešingai nei kita įranga, skirta pertvarkyti angaro dalį į gyvenamąją patalpą, buvo įrengti vien privatiems tikslams.

21      Kita vertus, kaip teisingai teigė generalinė advokatė išvados 88 punkte, iš to paties prašymo priimti prejudicinį sprendimą galima taip pat daryti išvadą, kad nuo pertvarkymų pradžios angaro dalis, įrengta gyvenamiesiems tikslams, buvo numatyta naudoti tik laikinai. Be to, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad iš anksto buvo žinoma, jog ši angaro dalis bus pertvarkyta ir skirta naudoti vien verslo tikslais kaip biuras ir mokymo salė.

22      Todėl pagrindinėje byloje nebuvo aiškiai nustatyta, kad atliekant aptariamus pertvarkymus apmokestinamasis asmuo ketino juos naudoti tik savo privatiems poreikiams.

23      Kalbant apie objektyvius įrodymus, kuriais galima remtis vertinant, ar konkrečiu atveju apmokestinamasis asmuo įsigijo prekių savo ekonominės veiklos poreikiams, primintina, kad tarp šių įrodymų, be kita ko, yra numatomas prekių pobūdis ir laikotarpis tarp prekių įsigijimo ir jų panaudojimo ekonominėje apmokestinamojo asmens veikloje (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Lennartz 21 punktą).

24      Nors teisinga tai, kad nacionalinis teismas turi nustatyti faktinę konkrečios bylos situaciją, Teisingumo Teismas gali jam suteikti visą naudingą išaiškinimą, reikalingą išspręsti ginčą.

25      Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad, kalbant apie pagrindinėje byloje aptariamo ilgalaikio turto, kurį sudaro stoglangiai ir prieškambaris, pobūdį, neturėtų būti ginčijama, jog pastarasis gali būti naudojamas tiek privatiems poreikiams, tiek verslo tikslais.

26      Toliau tiek, kiek pagrindinėje byloje aptariamas ilgalaikis turtas buvo paliktas toje pačioje vietoje ir tokios pačios būklės po to, kai pasikeitė laikinai gyvenamaisiais tikslais naudotos angaro dalies paskirtis, galima laikyti, kad vėliau šis turtas buvo naudojamas verslo tikslais. Tai juo labiau teisinga, nes šis turtas integruotas į pastatą, kuris visas sudaro verslui skirto turto dalį.

27      Galiausiai 23 mėnesių laikotarpis, per kurį pagrindinėje byloje aptariamas ilgalaikis turtas, kaip ir kitos prekės, skirtos įrengti dalį angaro gyvenamiesiems tikslams, buvo naudojamas vien privatiems poreikiams, atsižvelgiant į šio turto ilgalaikį pobūdį ir numatomą jo egzistavimo trukmę, iš esmės neturėtų būti laikomas įrodymu, leidžiančiu daryti išvadą, kad apmokestinamasis asmuo neketino naudoti šio turto savo verslo tikslais.

28      Jei pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prieitų prie išvados, kad apmokestinamasis asmuo tuo momentu, kai patyrė išlaidų už aptariamus pertvarkymus, neketino naudoti po pertvarkymų atsiradusio ilgalaikio turto verslo tikslais, tai neturėtų būti suteikiama teisė į PVM, susijusio su pertvarkymais, atskaitą.

29      Tačiau tuo atveju, jei nacionalinis teismas, atsižvelgęs į Teisingumo Teismo išaiškinimą, turėtų konstatuoti, kad apmokestinamasis asmuo ketino pagrindinėje byloje aptariamą ilgalaikį turtą naudoti savo verslo tikslams, dar reikėtų išnagrinėti tris elementus.

30      Pirmiausia, kaip teigė generalinė advokatė išvados 67 punkte, reikia išnagrinėti, ar aplinkybė, kad ilgalaikis turtas pirmame etape buvo naudojamas vien privatiems poreikiams, o antrame etape vien verslo tikslams, gali kliudyti atsirasti teisei į atskaitą.

31      Tačiau, kaip Teisingumo Teismas jau nusprendė, aplinkybė, kad ekonominės veiklos poreikiams įsigytas turtas iš karto nepradėtas naudoti šioje veikloje, iš esmės neleidžia suabejoti teise į sumokėto pirkimo PVM atskaitą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Lennartz 14 ir 15 punktus).

32      Aiškinimas, pagal kurį turto, sudarančio verslui skirto turto dalį, naudojimas iš pradžių vien privatiems poreikiams, o vėliau vien verslo tikslais neturėtų turėti įtakos teisei į sumokėto pirkimo PVM atskaitą, be kita ko, atitinka mokesčių neutralumo principą, būdingą bendrai PVM sistemai.

33      Iš tiesų, kaip matyti iš teismo praktikos, susijusios su mišrios paskirties ilgalaikiu turtu, kurio naudojimas ilgainiui keičiasi, priešingas aiškinimas galėtų lemti tai, kad apmokestinamajam asmeniui bus draudžiama atskaityti mokėtiną pirkimo PVM už vėlesnį apmokestintą naudojimą verslui, nepaisant pradinio apmokestinamojo asmens pageidavimo priskirti visą nagrinėjamą turtą prie savo verslui skirto turto, atsižvelgiant į ateities sandorius. Tačiau tokioje situacijoje apmokestinamasis asmuo nebūtų visiškai atleistas nuo mokesčio už jo ekonominei veiklai naudojamą turtą ir jo verslo veikla būtų apmokestinta dvigubai, pažeidžiant mokesčių neutralumo principą, būdingą bendrai PVM sistemai, kurios dalis yra Šeštoji direktyva (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Puffer, C-460/07, Rink. p. I-3251, 45 ir 46 punktus).

34      Iš to matyti, kad naudojimas, kaip antai pagrindinėje byloje, gali būti laikomas ilgalaikio turto, sudarančio verslui skirto turto dalį, mišriu naudojimu, kaip tai suprantama pagal teismo praktiką.

35      Antra, siekiant nustatyti, ar apmokestinamasis asmuo gali atskaityti visą sumokėtą pirkimo PVM, svarbu išnagrinėti, kiek ilgalaikis turtas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, t. y. stoglangiai ir prieškambaris, gali būti laikomi naudotais apmokestinamojo asmens apmokestinamiesiems sandoriams.

36      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė dvi nuostatas.

37      Pirma, kalbant apie Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktą, reikia priminti, kad pagal šią nuostatą prekės, sudarančios verslui skirto turto dalį, naudojimas apmokestinamojo asmens arba jo darbuotojų privatiems poreikiams prilyginamas paslaugų teikimui už atlygį.

38      Todėl numatytu atveju, kadangi pagrindinėje byloje aptariamas ilgalaikis turtas visas sudaro verslui skirto turto dalį, jo naudojimas privatiems poreikiams turi būti prilyginamas paslaugų teikimui už atlygį, kaip tai suprantama pagal Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktą, ir apmokestinamas kaip toks.

39      Antra, kiek tai susiję su galimu Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkto taikymu esant tokiai situacijai, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pakanka priminti, kad ši nuostata susijusi ne su prekės, sudarančios verslui skirto turto dalį, tiekimu, bet su paties apmokestinamojo asmens paslaugų teikimu savo arba savo darbuotojų privatiems poreikiams.

40      Kadangi šioje byloje pardavimo sandoris, kuris gali būti laikomas atliktu apmokestinamojo asmens, kaip matyti iš šio sprendimo 37 punkto, yra turto, sudarančio verslui skirto turto dalį, naudojimas apmokestinamojo asmens privatiems poreikiams, Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktas netaikomas tokiai situacijai, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje.

41      Trečia, pažymėtina, jog aplinkybė, kad verslui skirtas turtas, į kurį buvo ilgam laikui integruotas pagrindinėje byloje aptariamas ilgalaikis turtas, t. y. stoglangiai ir prieškambaris, suteikė teisę į atskaitą ar jos nesuteikė, neturi įtakos su šiuo ilgalaikiu turtu susijusio PVM atskaitai.

42      Iš tiesų ši aplinkybė turi įtakos tik apskaičiuojant apmokestinamojo asmens sudaryto pardavimo sandorio apmokestinamąją vertę. Šioje byloje, jei perkant angarą PVM būtų nurodytas apmokestinamajam asmeniui išrašytoje sąskaitoje faktūroje, palėpės privataus naudojimo apmokestinamąją vertę sudarytų dalis angaro įsigijimo išlaidų ir pertvarkymų išlaidos. Tačiau jei perkant angarą PVM nebūtų nurodytas apmokestinamajam asmeniui išrašytoje sąskaitoje faktūroje, palėpės dalies privataus naudojimo apmokestinamąją vertę sudarytų tik pertvarkymų išlaidos.

43      Atsižvelgiant į tai, kas minėta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, jog Šeštosios direktyvos 6 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a ir b punktus, 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies c punktą ir 17 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad, pirma, apmokestinamasis asmuo, laikinai savo privatiems poreikiams naudojantis dalį ilgalaikio turto, sudarančio verslui skirto turto dalį, pagal šias nuostatas turi teisę atskaityti pirkimo PVM už išlaidas, skirtas atlikti ilgalaikius šio turto pertvarkymus, net jei šie pertvarkymai buvo atlikti dėl laikino naudojimo privatiems tikslams, ir, antra, ši teisė į atskaitą egzistuoja neatsižvelgiant į tai, ar įsigyjant ilgalaikį turtą, kuris buvo pertvarkymai, PVM buvo nurodytas apmokestinamajam asmeniui išrašytoje sąskaitoje faktūroje ir šis jį atskaitė.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

44      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 1995 m. balandžio 10 d. Tarybos direktyva 95/7/EB, 6 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a ir b punktus, 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies c punktą ir 17 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad, pirma, apmokestinamasis asmuo, laikinai savo privatiems poreikiams naudojantis dalį ilgalaikio turto, sudarančio verslui skirto turto dalį, pagal šias nuostatas turi teisę atskaityti pirkimo PVM už išlaidas, skirtas atlikti ilgalaikius šio turto pertvarkymus, net jei šie pertvarkymai buvo atlikti dėl laikino naudojimo privatiems tikslams, ir, antra, ši teisė į atskaitą egzistuoja neatsižvelgiant į tai, ar įsigyjant ilgalaikį turtą, kuris buvo pertvarkytas, PVM buvo nurodytas apmokestinamajam asmeniui išrašytoje sąskaitoje faktūroje ir šis jį atskaitė.

Parašai.

* Proceso kalba: olandų.