Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-427/10

Banca Antoniana Popolare Veneta SpA

prieš

Ministero dell'Economia e delle Finanze

ir

Agenzia delle Entrate

(Corte suprema di cassazione prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„PVM – Nepagrįstai sumokėto mokesčio grąžinimas – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta galimybė pareikšti ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo skirtinguose teismuose per skirtingus terminus, atsižvelgiant į tai, ar kalbama apie paslaugų gavėją, ar apie jų teikėją – Paslaugų gavėjo galimybė prašyti paslaugų teikėjo grąžinti mokestį pasibaigus pastarajam taikomam terminui pareikšti ieškinį mokesčių administratoriui – Veiksmingumo principas“

Sprendimo santrauka

Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Nepagrįstai sumokėto mokesčio grąžinimas

(Tarybos direktyva 77/388)

Veiksmingumo principui neprieštarauja su nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimu susiję nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas senaties terminas paslaugų gavėjo ieškiniui dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo pagal civilinę teisę pareikšti šių paslaugų teikėjui, pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamajam asmeniui, yra ilgesnis nei specialus senaties terminas šio paslaugų teikėjo ieškiniui dėl mokesčio grąžinimo pagal mokesčių teisę pareikšti mokesčių administratoriui, tiek, kiek šis apmokestinamasis asmuo gali veiksmingai reikalauti iš administratoriaus grąžinti šį mokestį. Ši sąlyga nėra įgyvendinta, kai taikant šiuos teisės aktus apmokestinamasis asmuo visiškai netenka teisės susigrąžinti iš mokesčių administratoriaus nepagrįstai sumokėtą PVM, kurį jis privalo grąžinti savo paslaugų gavėjams.

(žr. 42 punktą ir rezoliucinę dalį)







TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. gruodžio 15 d.(*)

„PVM – Nepagrįstai sumokėto mokesčio grąžinimas – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta galimybė pareikšti ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo ir nurodyti skirtingi teismai bei skirtingi terminai, atsižvelgiant į tai, ar kalbama apie paslaugų gavėją, ar apie jų teikėją – Paslaugų gavėjo galimybė prašyti paslaugų teikėjo grąžinti mokestį pasibaigus pastarajam taikomam terminui pareikšti ieškinį mokesčių administratoriui – Veiksmingumo principas“

Byloje C-427/10

dėl Corte suprema di cassazione (Italija) 2010 m. birželio 7 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2010 m. rugpjūčio 31 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą

Banca Antoniana Popolare Veneta SpA, prisijungęs Banca Nazionale dell’Agricoltura SpA,

prieš

Ministero dell’Economia e delle Finanze,

Agenzia delle Entrate

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai E. Juhász, G. Arestis (pranešėjas), T. von Danwitz ir D. Šváby,

generalinis advokatas J. Mazák,

posėdžio sekretorė A. Impellizzeri, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. birželio 16 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Banca Antoniana Popolare Veneta SpA, prisijungusio Banca Nazionale dell’Agricoltura SpA, atstovaujamo advokatų A. Fantozzi, R. Tieghi ir R. Esposito,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. De Bellis,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir C. Blaschke,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Hathaway, padedamo baristerio P. Mantle,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos D. Recchia ir R. Lyal,

susipažinęs su 2011 m. rugsėjo 15 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl mokesčio neutralumo, veiksmingumo ir nediskriminavimo principų, susijusių su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM), aiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą Banca Antoniana Popolare Veneta SpA, prisijungęs Banca Nazionale dell’Agricoltura SpA (toliau – BAPV), prieš Ministero dell’Economia e delle Finanze ir Agenzia delle Entrate (toliau –mokesčių administratorius) dėl pastarojo atsisakymo grąžinti BAPV nepagrįstai sumokėtą PVM už jo atliktą konsorciumų įmokų išieškojimą.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisės aktai

3        1977 m. gegužės 17 d. Tarybos Šeštosios direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas apskaičiavimo pagrindas (OL L 145, p. 1; specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23) 2 straipsnyje numatyta:

„Pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamas:

1.      prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, kai šalies teritorijoje už atlygį prekes tiekia ar paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks;

<...>“

4        Šios direktyvos 13 straipsnio B dalies d punkto 2 ir 3 papunkčiuose numatyta:

„B.      Kiti atleidimo nuo mokesčio atvejai

Nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų, valstybės narės atleidžia nuo mokesčio toliau nurodytą veiklą taikydamos sąlygas, kurias jos turi nustatyti siekdamos užtikrinti, kad atleidimas nuo mokesčio būtų teisingas ir sąžiningas ir kad būtų užkirstas kelias galimam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui:

<...>

d)      šiuos sandorius:

      <...>

2.      derybas ir bet kokius sandorius dėl paskolų garantijų ar kitokių finansinių užtikrinimų, taip pat paskolų garantijų priežiūrą, kai ją vykdo paskolą suteikęs asmuo;

3.      sandorius, įskaitant derybas, dėl indėlių ir einamųjų sąskaitų, mokėjimų, pervedimų, skolų, čekių ir kitų apyvarčių dokumentų, bet išskyrus skolų išieškojimą ir faktoringą.“

5        Pagal šios direktyvos 13 straipsnio C dalies pirmą pastraipą:

„C.      Pasirinkimo galimybės

Valstybės narės gali suteikti mokesčių mokėtojams teisę pasirinkti apmokestinimą šiais atvejais:

<...>

b)      B dalies d <...> [punkte] nurodytų sandorių atveju <...>.“

6        Šeštosios direktyvos 77/388 21 straipsnio „Asmenys, privalantys mokėti mokestį valstybės institucijoms“ 1 dalies a punkte buvo numatyta:

„Toliau išvardyti asmenys turi mokėti pridėtinės vertės mokestį:

1.      Pagal vidaus sistemą:

a)      apmokestinamieji asmenys, kurie vykdo apmokestinamuosius sandorius, išskyrus sandorius, nurodytus 9 straipsnio 2 dalies e punkte, vykdomus užsienyje įsisteigusio apmokestinamojo asmens. Kai apmokestinamąjį sandorį vykdo apmokestinamasis asmuo, įsisteigęs užsienyje, valstybės narės gali taikyti priemones, pagal kurias mokestį turi sumokėti ne užsienyje įsisteigęs apmokestinamasis asmuo, o kitas asmuo. Tuo kitu asmeniu gali būti įvardytas, inter alia, fiskalinis agentas ar kitas asmuo, kurio naudai įvykdytas apmokestinamasis sandoris. Valstybės narės gali taip pat numatyti, kad kitas nei apmokestinamasis asmuo bendrai su apmokestinamuoju asmeniu ir kiekvienas skyrium atsako už mokesčio sumokėjimą.“

 Nacionalinės teisės aktai

7        1972 m. spalio 26 d. Respublikos Prezidento dekreto Nr. 633, nustatančio ir reglamentuojančio pridėtinės vertės mokestį (GURI, Nr. 1 priedas, 1972 m. lapkričio 11 d., p. 1, toliau – Prezidento dekretas Nr. 633/72) 10 straipsnio 5 dalyje skelbiama:

„Nuo mokesčio atleidžiami:

<...>

5)      operacijos, susijusios su mokesčių išieškojimu, įskaitant operacijas, susijusias su įmonių ir finansų įstaigų mokesčių sumokėjimu mokesčių mokėtojo sąskaita, pagal specialias teisės aktų nuostatas.“

8        Pagal 1992 m. gruodžio 31 d. Įstatyminio dekreto Nr. 546 dėl nuostatų, susijusių su mokestiniu procesu pagal 1991 m. gruodžio 30 d. Įstatymo Nr. 413 30 straipsnio pagrindu vyriausybei suteiktus įgaliojimus (GURI, Nr. 9 priedas, 1993 m. sausio 13 d., p. 1), 21 straipsnį:

„1.      Skundas turi būti pateiktas per 60 dienų nuo pranešimo apie ginčijamą aktą, antraip jis bus nepriimtinas. Pranešimas apie nurodymą sumokėti mokestį prilyginimas pranešimui apie apmokestinamąją vertę.

2.      Skundas dėl 19 straipsnio 1 dalies g punkte numatyto numanomo atsisakymo grąžinti mokestį gali būti pateiktas po 90 dienų nuo prašymo grąžinti mokestį, pateikto per kiekvienam mokesčių įstatyme numatytą terminą ir iki teisės į grąžinimą senaties termino pabaigos. Nesant specialių nuostatų, prašymas grąžinti mokestį negali būti pateiktas praėjus daugiau nei dvejiems metams po jo sumokėjimo arba, jeigu tai padaroma vėliau, nuo tos dienos, kai susiklostė faktinės aplinkybės, dėl kurių reikia grąžinti mokestį.“

9        Pagal Civilinio kodekso 2033 straipsnį, kuriame reglamentuojamas objektyvus nepagrįstas praturtėjimas:

„Bet kas, nepagrįstai sumokėjęs sumą, turi teisę reikalauti ją grąžinti. Jis taip pat turi teisę į palūkanas, skaičiuojamas nuo sumokėjimo dienos, jei gavėjas buvo nesąžiningas, arba nuo prašymo pateikimo dienos, jei jis buvo sąžiningas (Civilinio proceso kodekso 163 straipsnis).“

10      Civilinio kodekso 2964 straipsnyje numatytas bendrasis senaties terminas:

„Išskyrus atvejus, kai įstatyme numatyta kitaip, teisė reikalauti teisės gynimo teisme pasibaigia suėjus 10 metų senaties terminui.“

11      Pagal Civilinio kodekso 2935 straipsnį senaties terminas prasideda nuo dienos, kai galima reikalauti teisės gynimo teisme.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

12      1984–1994 m. BAPV teikė narių mokėtinų konsorciumų įmokų išieškojimo paslaugas trijų nuotekų valymo konsorciumų, t. y. viešųjų įstaigų, kurioms taikomi nacionaliniai ir regioniniai įstatymai ir kurios turi atlikti viešosios infrastruktūros darbus, sąskaita. Kadangi už šias paslaugas gauti atlygiai buvo apmokestinti PVM, BAPV jį apskaičiavo šiems konsorciumams. BAPV reguliariai mokėdavo PVM mokesčių administratoriui pagal įstatyme nustatytą tvarką, nes šis administratorius tada manė, kad konsorciumų įmokų išieškojimo veiklai netaikomas Prezidento dekreto Nr. 633/72 10 straipsnio 5 dalyje numatytas atleidimas nuo mokesčio.

13      1999 m. vasario 26 d. Aplinkraščiu mokesčių administratorius informavo, kad pakeitė savo pirminį šios nuostatos aiškinimą, ir nurodė, jog konsorciumų įmokos prilyginamos mokesčiams, todėl konsorciumų mokėtini atlygiai už šių įmokų išieškojimo paslaugas turėjo būti laikomi atleistais nuo PVM, kaip tai suprantama pagal Prezidento dekreto Nr. 633/72 10 straipsnio 5 dalį.

14      Taigi nuotekų valymo konsorciumai, remdamiesi nepagrįstu praturtėjimu, kaip jis suprantamas pagal Civilinio kodekso 2033 straipsnį, pareikalavo iš SIFER SpA, bendrovės, kuri perėmė BAPV, grąžinti už šiuos atlygius nepagrįstai sumokėto PVM sumas. Vienam iš konsorciumų pateikus ieškinį Tribunale civile di Perrara, BAPV buvo nurodyta grąžinti šias sumas.

15      Savo ruožtu BAPV pateikė mokesčių administratoriui prašymus grąžinti PVM, lygų sumoms, kurių iš jo reikalavo paslaugų gavėjai. Gavęs implicitinį atsisakymą grąžinti PVM, BAPV pareiškė Commissione tributaria provinciale di Roma (Romos provincijos mokestinių ginčų komisija) tris atskirus ieškinius ir ši juos patenkino.

16      Vis dėlto mokesčių administratoriui pateikus apeliacinius skundus dėl trijų priimtų sprendimų, Commissione tributaria regionale del Lazio (Lacijaus regiono mokestinių ginčų komisija), sujungusi apeliacinius skundus, nusprendė, kad BAPV neturėjo teisės į mokesčio grąžinimą, nes pateikė prašymą grąžinti mokestį praėjus specialiam dvejų metų nuo PVM sumokėjimo senaties terminui, numatytam 1992 m. gruodžio 31 d. Įstatyminio dekreto Nr. 546 21 straipsnio 2 dalyje. Šiuo klausimu komisija nurodė, kad 1999 m. vasario 26 d. Administracijos aplinkraštis negalėjo būti faktinė aplinkybė, kuriai atsiradus pradedamas skaičiuoti šis terminas.

17      Dėl šio sprendimo BAPV pateikė kasacinį skundą Corte suprema di cassazione.

18      Corte suprema di cassazione abejoja dėl nacionalinės teisės proceso taisyklių suderinamumo su pagrindiniais principais PVM srityje, atsižvelgdamas į tai, kad dėl šių taisyklių gali susiklostyti tokios situacijos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kai iš esmės nepripažįstama teisė į nepagrįstai sumokėto PVM grąžinimą. Iš tiesų šis teismas pažymi, kad BAPV, kuris sumokėjo PVM mokesčių administratoriui, vykdydamas civilinio teismo sprendimą privalo šį PVM grąžinti asmeniui, už kurį jis buvo sumokėtas, tačiau negali jo susigrąžinti iš mokesčių administratoriaus. Taigi, anot šio teismo, dėl nacionalinės teisės nuostatų, susijusių su proceso taisyklėmis, ir materialinės teisės taisyklių, kuriose reguliuojamas nepagrįstai sumokėto mokesčio grąžinimas, gali būti praktiškai neįmanoma pasinaudoti teise į mokesčio grąžinimą.

19      Šiomis aplinkybėmis Corte suprema di cassazione nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar veiksmingumo, nediskriminavimo ir mokesčio neutralumo PVM srityje principais draudžiama tokia nacionalinės teisės tvarka ar praktika, pagal kurią prekės ar paslaugos gavėjo ar kliento teisė susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM, priešingai nei pagrindinio skolininko (prekės tiekėjas ar paslaugos teikėjas) teisė jį susigrąžinti, atgaline data paverčiama reikalavimo grąžinti nepagrįstai gautas sumas teise pagal bendrąją teisę, prekės ar paslaugos gavėjui ar klientui taikant gerokai ilgesnį terminą nei pagrindiniam skolininkui, ir todėl prekės ar paslaugos gavėjui ar klientui pateikus prašymą po to, kai terminas pagrindiniam skolininkui pateikti analogišką prašymą jau yra pasibaigęs, pastarajam gali būti nurodyta grąžinti mokestį, nors jis pats pateikti tokio prašymo mokesčių administratoriui nebegali, be to, nenumatyta jokia nuostata, kuria remiantis būtų galima reguliuoti įvairiuose teismuose jau pradėtus procesus ar kurie gali būti pradėti, siekiant išvengti kolizijų ar neatitikimų?

2.      Ar, nepaisant pirmajame klausime nurodytos prielaidos, minėtus principus atitinka nacionalinė administracinė ar teismų praktika, pagal kurią leidžiama priimti prekės ar paslaugos gavėjui palankų sprendimą susigrąžinti mokestį iš prekės tiekėjo ar paslaugos teikėjo, kuris, pasitikėdamas administracijos taikomu teismų praktikoje įtvirtintu išaiškinimu, pagal kurį sandoris buvo apmokestinamas PVM, nepasinaudojo teise pareikšti ieškinį dėl mokesčio grąžinimo kitame teisme per jam nustatytą terminą?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

20      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju klausimu iš esmės klausia, ar veiksmingumo, mokesčio neutralumo ir nediskriminavimo principams prieštarauja su nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimu, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, susiję nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas specialus senaties terminas ieškiniui dėl mokesčio grąžinimo pagal mokesčių teisę pareikšti yra trumpesnis nei senaties terminas ieškiniui dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo pagal civilinę teisę pareikšti ir dėl to paslaugų gavėjas, pareiškęs tokį ieškinį paslaugų teikėjui, gali iš jo susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM, tačiau pastarasis negali susigrąžinti mokesčio iš mokesčių administratoriaus.

21      Pirmiausia reikia pažymėti, kad paprastai Teisingumo Teismas nenagrinėja mokesčio neutralumo principo tam, kad nustatytų, ar Sąjungos teisei prieštarauja nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyti senaties terminai prašyti grąžinti PVM (šiuo klausimu žr. 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimo SFI, C-85/97, Rink. p. I-7447, 22–36 punktus; 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Marks & Spencer, C-62/00, Rink. p. I-6325, 22–47 punktus ir 2010 m. sausio 21 d. Sprendimo Alstom Power Hydro, C-472/08, Rink. p. I-623, 14–22 punktus). 

22      2007 m. kovo 15 d. Sprendime Reemtsma Cigarettenfabriken (C-35/05, Rink. p. I-2425) Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nesant mokesčių grąžinimą reglamentuojančių Bendrijos teisės aktų, kiekviena valstybė narė savo vidaus teisės sistemoje turi numatyti šios teisės įgyvendinimo sąlygas, kurios turi atitikti lygybės ir veiksmingumo principus, t. y. šios sąlygos turi būti ne mažiau palankios nei panašiems reikalavimams pagal vidaus teisę taikomos sąlygos ir neturi būti tokios, kad Bendrijos teisės suteiktų teisių įgyvendinimas taptų praktiškai neįmanomas (sprendimo 37 punktas).

23      Minėto Sprendimo Reemtsma Cigarettenfabriken 42 punkte Teisingumo Teismas, be kita ko, nurodė, kad veiksmingumo principas nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos tik paslaugų teikėjas gali prašyti grąžinti nacionalinėms mokesčių institucijoms nepagrįstai sumokėtas PVM sumas, o paslaugų gavėjas gali paslaugos teikėjui pareikšti ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo pagal civilinę teisę.

24      Teisingumo Teismas yra taip pat pripažinęs, jog tai, kad teisinio saugumo, kuris apsaugo tiek mokesčių mokėtoją, tiek administratorių, sumetimais nustatomi protingi santykiniai naikinamieji terminai ieškiniui pareikšti, atitinka Sąjungos teisę (šiuo klausimu žr. 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Aprile, C-228/96, Rink. p. I-7141, 19 punktą ir 2011 m. birželio 30 d. Sprendimo Meilicke ir kt., C-262/09, Rink. p. I-0000, 56 punktą).

25      Tokia pati išvada darytina, kalbant apie dvejų metų senaties terminą, nes iš esmės šiuo terminu leidžiama kiekvienam įprastai rūpestingam apmokestinamajam asmeniui tinkamai remtis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Alstom Power Hydro 20 ir 21 punktus). Tai irgi taikytina ir dvejų metų terminui, taikomam teisei į nepagrįstai mokesčių administratoriui sumokėto PVM grąžinimą.

26      Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad veiksmingumo principas nepažeidžiamas, kai nacionaliniam mokesčių administratoriui nustatomas tariamai palankesnis terminas nei privatiems asmenims galiojantis senaties terminas (2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Q-Beef ir Bosschaert, C-89/10 ir C-96/10, Rink. p. I-0000, 42 punktas).

27      Todėl tai, kad yra numatytas specialus dvejų metų senaties terminas, per kurį apmokestinamasis asmuo gali reikalauti mokesčių administratoriaus grąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM, nors privatūs asmenys kitiems privatiems asmenims gali pareikšti ieškinį dėl objektyviai nepagrįstai sumokėtų sumų per 10 metų terminą, savaime neprieštarauja veiksmingumo principui.

28      Vis dėlto Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad kai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga susigrąžinti PVM, valstybės narės turi numatyti priemones, kurios būtinos siekiant leisti paslaugų gavėjui susigrąžinti sąskaitoje faktūroje klaidingai nurodytą mokestį laikantis veiksmingumo principo (minėto Sprendimo Reemtsma Cigarettenfabriken 42 punktas).

29      Šios išvados taip pat taikytinos, kai ne paslaugų gavėjui, o paslaugų teikėjui yra neįmanoma ar pernelyg sudėtinga susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM.

30      Iš teismo praktikos taip pat matyti, kad veiksmingumo principas būtų pažeistas, jei apmokestinamasis asmuo nebūtų turėjęs nei teisės susigrąžinti nagrinėjamą mokestį per jo turimą terminą pareikšti ieškinį mokesčių administratoriui, nei galimybės pareikšti ieškinį mokesčių administratoriui po to, kai jo klientai jam pareiškė ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo pasibaigus šiam terminui, todėl nepagrįstai sumokėto PVM pasekmės, kurios turėtų tekti valstybei, tenka tik šiam mokesčių mokėtojui (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Q-Beef ir Bosschaert 43 punktą)

31      Taip pat jau yra nuspręsta, kad valdžios institucijai draudžiama remtis protingo senaties termino pasibaigimu, tik jeigu dėl jų elgesio, egzistuojant naikinamosios senaties terminui, iš asmens buvo visiškai atimta galimybė pasinaudoti teisėmis nacionaliniuose teismuose (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Q-Beef ir Bosschaert 51 punktą).

32      Pirmiausia riekia pažymėti, kaip per posėdį nurodė Europos Komisija, kad pagrindinėje byloje BAPV buvo neįmanoma ar bent jau pernelyg sudėtinga per dvejus metus pareiškus ieškinį susigrąžinti 1984–1994 m. sumokėtą PVM, atsižvelgiant į, be kita ko, kaip tai nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nacionalinėje teismų praktikoje patvirtintą mokesčių administratoriaus poziciją, pagal kurią BAPV teikiamos paslaugos nepateko į Prezidento dekreto Nr. 633/72 10 straipsnio 5 dalyje numatyto atleidimo nuo mokesčio taikymo sritį.

33      Taip pat dėl to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aiškinimu ir šio sprendimo 16 punkte minėtu sprendimu 1999 m. vasario 26 d. Aplinkraščiui buvo suteiktas galiojimas atgaline data, ieškinių dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo pareiškimo termino pradžia buvo skaičiuojama atgaline data nuo PVM sumokėjimo dienos; dėl to, atsižvelgiant į dvejų metų senaties terminą, taikomą paslaugų teikėjo ieškiniui dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo pareikšti mokesčių administratoriui, paslaugų teikėjas visiškai neteko galimybės susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą mokestį.

34      Galiausiai aišku, kad konsorciumai pateikė ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo praėjus specialiam dvejų metų senaties terminui, per kurį BAPV galėjo pareikalauti iš mokesčių administratoriaus grąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM ir kuris pagal išaiškinimą minėtoje teismų praktikoje buvo skaičiuojamas nuo PVM sumokėjimo.

35      Iš tiesų konsorciumai pateikė ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo paskelbus 1999 m. vasario 26 d. Aplinkraštį, kuriuo mokesčių administratorius pakeitė savo aiškinimą dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų operacijų pobūdžio ir jas laikė nuo PVM atleistomis operacijomis.

36      Taigi reikia pažymėti, kad tokios situacijos, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, atveju pačiam BAPV tenka nepagrįsto PVM sumokėjimo našta ir jis neturi galimybės veiksmingai reikalauti mokesčių administratoriaus jį grąžinti dėl to, jog pasibaigė specialus dvejų metų senaties terminas, nors jis nėra atsakingas už tai, kad susiklostė tokia situacija, nes ji susiklostė dėl to, kad paslaugų gavėjai, atsižvelgę į aplinkraštį, pareiškė ieškinį BAPV dėl nepagrįstai sumokėtų sumų pasibaigus šiam terminui.

37      Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo perduotoje byloje nėra nieko, kuo remiantis būtų galima manyti, kad BAPV, atlikdamas konsorciumų įmokų išieškojimo operacijas už atlygį, į kurį buvo įtrauktas PVM, ir šį PVM sumokėdamas mokesčių administratoriui, neveikė kaip rūpestingas ir nuovokus ūkio subjektas.

38      Šiuo klausimu iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad BAPV savo atliekamas konsorciumų įmokų išieškojimo operacijas teisingai apmokestino PVM ir teisingai šį mokestį sumokėjo mokesčių administratoriui pagal išrašant sąskaitas už šias operacijas galiojusią administratoriaus praktiką.

39      Vis dėlto Italijos vyriausybė pažymėjo: kadangi dėl šių operacijų statuso PVM atžvilgiu buvo tam tikrą laiką ginčijamasi, rūpestingas ir nuovokus ūkio subjektas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, jog šios operacijos liks apmokestinamos PVM.

40      Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tik remiantis 1999 m. vasario 26 d. Aplinkraščiu tapo aišku, jog mokesčių administratorius, kuris yra institucija, atsakinga už teisingą atitinkamų teisės aktų taikymą, aiškiai patvirtino, kad konsorciumų įmokos prilyginamos mokesčiui ir kad konsorciumų mokėtini atlyginimai turėjo būti laikomi atleistais nuo PVM, kaip tai suprantama pagal Prezidento dekreto Nr. 633/72 10 straipsnio 5 dalį. Taigi dėl šio aplinkraščio atgaline data kilo klausimas dėl šių įmokų išieškojimo operacijų apmokestinimo PVM.

41      Susiklosčius tokiai situacijai mokesčių administratorius turi atsižvelgti į konkrečią ūkio subjektų padėtį ir prireikus numatyti prisitaikymo prie naujo teisinio vertinimo taikymo priemones (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Plantanol, C-201/08, Rink. p. I-8343, 49 punktą).

42      Taigi iš anksčiau išdėstytų svarstymų matyti, kad veiksmingumo principui neprieštarauja su nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimu susiję nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas senaties terminas paslaugų gavėjo ieškiniui dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo pagal civilinę teisę pareikšti šių paslaugų teikėjui, apmokestinamajam asmeniui, yra ilgesnis nei specialus senaties terminas šio paslaugų teikėjo ieškiniui dėl mokesčio grąžinimo pagal mokesčių teisę pareikšti mokesčių administratoriui, tiek, kiek šis apmokestinamasis asmuo gali veiksmingai reikalauti administratoriaus grąžinti šį mokestį. Ši sąlyga nėra įgyvendinta, kai taikant šiuos teisės aktus apmokestinamasis asmuo visiškai netenka teisės susigrąžinti iš mokesčių administratoriaus nepagrįstai sumokėtą PVM, kurį jis privalo grąžinti šių paslaugų gavėjams.

 Dėl antrojo klausimo

43      Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakymą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

44      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

Veiksmingumo principui neprieštarauja su nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimu susiję nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas senaties terminas paslaugų gavėjo ieškiniui dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo pagal civilinę teisę pareikšti šių paslaugų teikėjui, apmokestinamajam asmeniui, yra ilgesnis nei specialus senaties terminas šio paslaugų teikėjo ieškiniui dėl mokesčio grąžinimo pagal mokesčių teisę pareikšti mokesčių administratoriui, tiek, kiek šis apmokestinamasis asmuo gali veiksmingai reikalauti administratoriaus grąžinti šį mokestį. Ši sąlyga nėra įgyvendinta, kai taikant šiuos teisės aktus apmokestinamasis asmuo visiškai netenka teisės susigrąžinti iš mokesčių administratoriaus nepagrįstai sumokėtą PVM, kurį jis privalo grąžinti šių paslaugų gavėjams.

Parašai.


* Proceso kalba: italų.