EU tax law WEB Evita-K - C-78/12

5.5.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 133/16

1.

Ar sąvoką „prekių tiekimas“, kaip ji suprantama pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (1) 14 straipsnio 1 dalį, siejant ją su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 345 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis leistina tai, kad asmuo, kuriam skirtos prekės, įgytų teisę disponuoti prekėmis (kilnojamaisiais daiktais, kurie apibrėžiami tik pagal jų rūšį), jei nuosavybės teisę į šias prekes jis įgijo už atlyginimą sąžiningai gavęs jas valdyti iš asmens, kuris nėra savininkas, kai tai leidžiama pagal nacionalinę valstybės narės teisę, atsižvelgiant į tai, kad pagal šią nacionalinę teisę nuosavybės teisė į tokias prekes perleidžiama jas perduodant?

2.

Ar įrodinėdamas, kad buvo įvykdytas „prekių tiekimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 206/112 14 straipsnio 1 dalį, konkrečios sąskaitos faktūros atžvilgiu, kiek tai susiję su direktyvos 178 straipsnio a punkte numatytos teisės į mokesčio, faktiškai sumokėto pagal šią sąskaitą faktūrą, atskaitą įgyvendinimu, asmuo, kuriam skirtos prekės, privalo įrodyti tiekėjos nuosavybės teisę, jei tiekiami kilnojamieji, pagal jų rūšį apibrėžiami daiktai, o nuosavybės teisė į juos pagal valstybės narės nacionalinę teisę perleidžiama juos perduodant, kai pagal šią nacionalinę teisę nuosavybės teisę į tokius daiktus leidžiama įgyti ir už atlyginimą sąžiningai gaunant juos valdyti iš asmens, kuris nėra tų daiktų savininkas?

Ar atskaitos tikslu, kaip tai suprantama pagal direktyvą, „prekių tiekimas“ laikomas įrodytu, jei asmuo, kuriam prekės skirtos, šios bylos aplinkybėmis įvykdė vėlesnį tų pačių prekių (gyvūnų, kurie turi būti ženklinami) tiekimą, t. y. jas eksportavo pateikęs muitinės deklaraciją, ir nėra įrodymų dėl trečiųjų asmenų teisių į šias prekes?

3.

Ar įrodinėjant, kad buvo įvykdytas „prekių tiekimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 206/112 14 straipsnio 1 dalį, konkrečios sąskaitos faktūros atžvilgiu, kiek tai susiję su direktyvos 178 straipsnio a punkte numatytos teisės į mokesčio, faktiškai sumokėto pagal šią sąskaitą faktūrą, atskaitą įgyvendinimu, reikia remtis tuo, kad tiekėja ir asmuo, kuriam prekės skirtos, kurie nėra ūkininkai, yra nesąžiningi, jei prekių gavimo momentu nebuvo pateiktas joks ankstesnio savininko dokumentas, kuriame būtų nurodyti gyvūnų ausų įsagai, kaip tai reikalaujama pagal Europos Sąjungos veterinarijos teisės aktų nuostatas, o administracinės įstaigos išduotoje veterinarinėje pažymoje, su kuria gyvūnai buvo gabenami vykdant konkretų tiekimą, nenurodyti gyvūnų ausų įsagai?

Ar tuo atveju, jei tiekėja ir asmuo, kuriam prekės skirtos, savarankiškai parengė pristatytų gyvūnų ausų įsagų sąrašą, galima daryti išvadą, kad Sąjungos veterinarijos teisės aktų nuostatų reikalavimai buvo įvykdyti, net jeigu administracinė institucija, išdavusi veterinarinę pažymą, su kuria gyvūnai buvo pristatyti, gyvūnų ausų įsagų nenurodė?

4.

Ar šioje byloje tiekėja ir asmuo, kuriam prekės skirtos, kurie nėra ūkininkai, pagal Direktyvos 2006/112 242 straipsnį privalo, remdamiesi 41-uoju tarptautinės apskaitos standartu „Žemės ūkis“, savo apskaitos dokumentuose nurodyti pristatytas prekes (gyvūnus, kurie turi būti ženklinami, arba „biologinį turtą“) ir pagal šį standartą įrodyti turto valdymą?

5.

Ar pagal Direktyvos 2006/112 226 straipsnio 6 punktą reikalaujama, kad PVM sąskaitose faktūrose, kaip antai ginčijamose pagrindinėje byloje, būtų nurodyti gyvūnų, kurie pagal Sąjungos veterinarijos teisės aktų nuostatas turi būti ženklinami ir yra pristatomi, ausų įsagai, jei valstybės narės nacionalinėje teisėje aiškiai nenumatytas toks reikalavimas nuosavybės teisės į tokius gyvūnus perdavimui, o tiekimo sandorio šalys nėra ūkininkai?

6.

Ar pagal Direktyvos 2006/112 185 straipsnio 1 dalį leidžiama, remiantis nacionalinės teisės nuostata, kaip antai pagrindinėje byloje, tikslinti atskaitą dėl to, kad nebuvo įrodyta tiekėjos nuosavybės teisė į prekes, kurios buvo pristatytos, jei nė viena iš tiekimo sandorio šalių jo nenutraukė, asmuo, kuriam skirtos prekės, įvykdė vėlesnį tų pačių prekių tiekimą, nėra įrodymų dėl nurodytų trečiųjų asmenų teisių į šias prekes (gyvūnus, kurie turi būti ženklinami), nenurodyta, kad asmuo, kuriam skirtos prekės, yra nesąžiningas, o nuosavybės teisė į tokias tik pagal jų rūšį apibrėžiamas prekes pagal nacionalinę teisę perleidžiama jas perduodant?