Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. gruodžio 19 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Įmonių teisė – Antroji direktyva 77/91/EEB – Akcinės bendrovės atsakomybė už įsipareigojimų reklamos srityje pažeidimą – Prospekte pateiktos informacijos netikslumas – Atsakomybės dydis – Valstybės narės teisės norma, kurioje numatytas kainos, kurią įgijėjas sumokėjo už įsigytas akcijas, grąžinimas“

Byloje C-174/12

dėl Handelsgericht Wien (Austrija) 2012 m. kovo 26 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2012 m. balandžio 12 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Alfred Hirmann

prieš

Immofinanz AG,

dalyvaujant

Aviso Zeta AG,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta, teisėjai J. L. da Cruz Vilaça (pranešėjas), G. Arestis, J.-C. Bonichot ir A. Arabadjiev,

generalinė advokatė E. Sharpston,

posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. balandžio 17 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        A. Hirmann, atstovaujamo advokatų S. Ganahl ir J. Moyal,

–        Immofinanz AG, atstovaujamos advokatų A. Zahradnik ir B. Rieder,

–        Aviso Zeta AG, atstovaujamos advokato A. Jank,

–        Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch,

–        Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes ir D. Tavares,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos G. Braun ir R. Vasileva,

susipažinęs su 2013 m. rugsėjo 12 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su šių straipsnių išaiškinimu:

–        1976 m. gruodžio 13 d. Antrosios Tarybos direktyvos 77/91/EEB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos tokias priemones suvienodinti, reikalauja iš [EB 48 straipsnio antroje pastraipoje] apibrėžtų akcinių bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, bendroves steigiant, palaikant ir keičiant jų kapitalą, koordinavimo (OL L 26, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 8), iš dalies pakeistos 1992 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyva 92/101/EEB (OL L 347, p. 64, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 126, toliau – Antroji direktyva), 12, 15, 16, 18, 19 ir 42 straipsnių,

–        2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/6/EB dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka) (OL L 96, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 367, toliau – Piktnaudžiavimo rinka direktyva) 14 straipsnio,

–        2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/71/EB dėl prospekto, kuris turi būti skelbiamas, kai vertybiniai popieriai siūlomi visuomenei ar įtraukiami į prekybos sąrašą, ir iš dalies keičiančios Direktyvą 2001/34 (OL L 345, p. 64; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 6 t., p. 356, toliau – Prospekto direktyva), 6 ir 25 straipsnių,

–        2004 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/109/EB dėl informacijos apie emitentus, kurių vertybiniais popieriais leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, skaidrumo reikalavimų suderinimo, iš dalies keičiančios Direktyvą 2001/34/EB (OL L 390, p. 38, toliau – Skaidrumo direktyva), 7, 17 ir 28 straipsnių,

–        2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/101/EB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės reikalauja iš [EB 48 straipsnio antroje pastraipoje] apibrėžtų bendrovių siekiant apsaugoti narių ir trečiųjų asmenų interesus, koordinavimo, siekiant suvienodinti tokias apsaugos priemones (OL L 258, p. 11), 12 ir 13 straipsnių.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant A. Hirmann ir Immofinanz AG (toliau – Immofinanz) ginčą dėl prašymo panaikinti šios bendrovės akcijų įsigijimo sandorį.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        Antrosios direktyvos 4 konstatuojamojoje dalyje nurodoma:

„kadangi turėtų būti priimtos Bendrijos nuostatos dėl kapitalo, kuris yra kreditorių garantija, palaikymo, ypač uždraudžiant kokiu nors būdu jį sumažinti, paskirstant akcininkams, kai pastarieji neturi teisės gauti kapitalo dalies, ir ribojant bendrovės teisę įsigyti savo akcijas“.

4        Antrosios direktyvos 12, 15, 16, 18-20 ir 42 straipsniuose, be kita ko, numatyta:

12 straipsnis

Taikant nuostatas dėl pasirašytojo kapitalo mažinimo, akcininkai negali būti atleisti nuo įsipareigojimo apmokėti savo įnašus.

<...>

15 straipsnis

1.      a)     Išskyrus tuos atvejus, kai mažinamas pasirašytasis kapitalas, turtas akcininkams negali būti paskirstomas, jei paskutinių finansinių metų paskutinę dieną bendrovės metinėse ataskaitose nurodytas grynasis turtas yra arba po tokio paskirstymo taptų mažesnis nei pasirašytojo kapitalo ir tų rezervų, kurie negali būti paskirstyti pagal įstatymą arba įstatus, suma.

<…>

d)      a ir c punktuose naudota sąvoka „paskirstymas“ apima, visų pirma, išmokamus dividendus ir už akcijas gaunamas palūkanas.

<…>

16 straipsnis

Jeigu, prieštaraujant 15 straipsnio reikalavimams, akcininkams turtas buvo paskirstytas, jie turi jį grąžinti, jei bendrovė įrodo, kad šie akcininkai žinojo apie padaryto paskirstymo neteisėtumą arba, atsižvelgiant į aplinkybes, negalėjo to nežinoti.

<...>

18 straipsnis

1.      Bendrovės akcijų negali pasirašyti pati bendrovė.

<…>

19 straipsnis

1.      Jei valstybės narės įstatymai leidžia bendrovei įsigyti savo akcijas pačiai ar per savo vardu, bet bendrovės naudai veikiantį asmenį, turi būti laikomasi bent jau tokių sąlygų:

a)      tai daryti leidžia visuotinis susirinkimas, kuris apibrėžia tokio įsigijimo sąlygas ir, visų pirma, didžiausią leidžiamą įsigyti akcijų skaičių, laikotarpio, kai toks leidimas galioja, trukmę, kuri negali būti ilgesnė kaip 18 mėnesių, ir, jeigu įsigyjama už tam tikrą mokestį, maksimalų ir minimalų mokesčio dydį. <...>

<…>

20 straipsnis

1.      Valstybės narės gali nuspręsti netaikyti 19 straipsnio:

<…>

d)      akcijoms, įsigytoms vykdant teisines prievoles arba teismo sprendimą <…>

<...>

42 straipsnis

Įgyvendinant šią direktyvą, valstybių narių įstatymai užtikrina visų akcininkų, kurių padėtis yra vienoda, lygias teises.“

5        Piktnaudžiavimo rinka direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nepažeidžiant valstybės narės teisės taikyti baudžiamosios sankcijos, valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinės teisės aktus, užtikrina, kad galima imtis atitinkamų administracinių priemonių arba taikyti administracines sankcijas atsakingiems asmenims, jeigu nesilaikoma šios direktyvos įgyvendinimo nuostatų. Valstybės narės užtikrina, kad tos priemonės būtų veiksmingos, adekvačios ir atgrasančios.“

6        Pagal Prospekto direktyvos 10 konstatuojamąją dalį šios direktyvos tikslas yra užtikrinti investuotojo apsaugą ir rinkų veiksmingumą.

7        Šios direktyvos 6 ir 25 straipsniai suformuluoti taip:

6 straipsnis

Atsakomybė už prospektą

1.      Valstybės narės užtikrina, kad atsakomybė už prospekte nurodytą informaciją būtų skiriama bent jau emitentui arba jo administraciniams, valdymo ar priežiūros organams, siūlytojui, asmeniui, prašančiam įtraukimo į prekybos reguliuojamoje rinkoje sąrašą, arba garantui. Atsakingi asmenys aiškiai įvardijami prospekte nurodant jų vardus, pavardes ir funkcijas arba, jei tai juridiniai asmenys, jų pavadinimus ir registruotas buveines, taip pat turi būti jų pareiškimai, kad, jų žiniomis, prospekte esanti informacija atitinka tikrovę ir kad prospekte nepraleista nieko, kad galėtų turėti įtakos jo reikšmei.

<…>

25 straipsnis

Sankcijos

1.      Nepažeidžiant valstybių narių teisės skirti baudžiamojoje teisėje numatytas sankcijas ir nepažeidžiant jų civilinės atsakomybės režimo, valstybės narės, laikydamosi savo nacionalinės teisės, užtikrina, kad būtų galima imtis atitinkamų administracinių priemonių arba skirti administracines sankcijas atsakingiems asmenims, jei nesilaikoma įgyvendinant šią direktyvą priimtų nuostatų. Valstybės narės užtikrina, kad tos priemonės būtų veiksmingos, adekvačios ir atgrasančios.“

<…>“

8        Skaidrumo direktyvos 7 straipsnis, 17 straipsnio 1 dalis ir 28 straipsnio 1 dalis suformuluoti taip:

7 straipsnis

Atsakomybė ir poveikio priemonės [Atsakomybė]

Valstybės narės turi užtikrinti, kad už pagal 4, 5, 6 ir 16 straipsnius sudaromą ir skelbiamą informaciją būtų atsakingas bent jau emitentas ar jo administraciniai, valdymo ar priežiūros organai, ir turi užtikrinti, kad jų įstatymai ir kiti teisės aktai dėl poveikio priemonių būtų taikomi emitentams, šiame straipsnyje paminėtiems organams arba atsakingiems emitento asmenims.

<...>

17 straipsnis

Informacijos pateikimo reikalavimai emitentams, kurių akcijomis leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje

1.      Akcijų, kuriomis leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, emitentas turi suteikti lygias galimybes visiems tos pačios padėties akcininkams.

<...>

28 straipsnis

Sankcijos

1.      Nepažeidžiant valstybės narės teisės taikyti baudžiamosios sankcijos, valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinės teisės aktus, užtikrina, kad galima imtis atitinkamų administracinių priemonių arba taikyti administracines sankcijas atsakingiems asmenims, jeigu nesilaikoma šios direktyvos įgyvendinimo nuostatų. Valstybės narės užtikrina, kad tos priemonės būtų veiksmingos, adekvačios ir atgrasančios.

<...>“

9        Pagal Direktyvos 2009/101 10 konstatuojamąją dalį tam, kad būtų užtikrintas bendrovės ir trečiųjų asmenų santykių ir narių santykių teisinis tikrumas [saugumas], būtina apriboti bendrovės pripažinimo negaliojančia atvejus, ir bendrovės pripažinimo negaliojančia paskelbimo įsigaliojimas turėtų grįžtamąją galią, bei nustatyti trumpą laikotarpį, per kurį tretieji asmenys galėtų užginčyti tokį paskelbimą.

10      Pagal šios direktyvos 12 straipsnį:

„Valstybių narių teisės aktai numato, kad bendrovės pripažįstamos negaliojančiomis tiktai laikantis šių sąlygų:

a)      bendrovė turi būti pripažinta negaliojančia teismo sprendimu;

b)      bendrovė gali būti pripažinta negaliojančia tik i–vi punktuose nurodytais pagrindais:

<…>

Išskyrus pirmiau nurodytus bendrovės pripažinimo negaliojančia pagrindus, bendrovėms netaikomi jokie neegzistavimo, absoliutaus bendrovės pripažinimo negaliojančia, santykinio bendrovės pripažinimo negaliojančia arba bendrovės pripažinimo negaliojančia paskelbimo pagrindai.“

11      Šios direktyvos 13 straipsnyje nustatyta:

„1.      Klausimas, ar teismo sprendimu dėl bendrovės pripažinimo negaliojančia gali būti remiamasi prieš trečiuosius asmenis, yra sprendžiamas vadovaujantis 3 straipsniu. Kai nacionalinė teisė suteikia teisę trečiajam asmeniui užginčyti sprendimą, jis gali tai padaryti tik per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo paskelbimo.

2.      Bendrovės pripažinimas negaliojančia yra likvidavimo priežastis, o veiklos nutraukimas gali būti likvidavimo priežastimi.

3.      Bendrovės pripažinimas negaliojančia pats savaime neturi įtakos kokių nors bendrovės ar jos atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų galiojimui, nedarant įtakos bendrovės likvidavimo pasekmėms.

4.      Kiekvienos valstybės narės teisės aktai gali numatyti nuostatas dėl bendrovės pripažinimo negaliojančia pasekmių santykiams tarp narių.

5.      Kapitalą išreiškiančių dalių ar akcijų turėtojams išlieka prievolė apmokėti jų sutartą pasirašyti, bet dar neapmokėtą kapitalą, ta apimtimi, kuria reikalauja įsipareigojimai kreditoriams.“

 Austrijos teisė

12      1991 m. gruodžio 6 d. Kapitalo rinkos įstatymo (Kapitalmarktgesetz) (BGBl. 625/1991) 5 straipsnyje numatyta:

„1.      Jeigu pasiūlymas, kuris turi būti paskelbtas prospekte, pateikiamas nepaskelbus prospekto arba informacijos pagal 6 straipsnį, investuotojai, kurie yra vartotojai, kaip jie suprantami pagal Vartotojų apsaugos įstatymo (Konsumentenschutzgesetz) 1 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, gali atsisakyti pasiūlymo arba sutarties.

<…>

4.      Teisė į atsisakymą pagal 1 dalį išnyksta praėjus savaitei nuo dienos, kurią paskelbiamas prospektas arba informacija pagal 6 straipsnį.“

13      Šios įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Investuotojai, kurie atsiradus aplinkybei, klaidai arba netikslumui, kaip jie suprantami pagal 1 dalį, bet prieš paskelbiant su jais susijusį priedą jau sutiko įsigyti arba pasirašyti vertybinius popierius arba įnašus, turi teisę, kuria gali pasinaudoti per dvi banko darbo dienas nuo priedo paskelbimo, atsiimti savo sutikimus. 5 straipsnis taikomas mutatis mutandis. Tačiau jeigu investuotojai yra vartotojai, kaip jie suprantami pagal [Vartotojų apsaugos įstatymo] 1 straipsnio 1 dalies 2 punktą, taikomas ir 5 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas.“

14      Kapitalo rinkos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 6 dalyse nustatyta:

„1.      Už investuotojo žalą, patirtą dėl pasitikėjimo prospekto duomenimis arba kitais pagal šį federalinį įstatymą reikalingais duomenimis (6 straipsnis), kurie reikšmingi vertinant vertybinius popierius ir įnašus, atsako:

1)      emitentas – už neteisingus arba neišsamius duomenis, pateiktus dėl savo arba savo narių arba kitų asmenų, kurių veikla susijusi su prospekto rengimu, kaltės;

<...>

6.      Civilinės atsakomybės atitinkamam investuotojui dydis, jei žalą sukėlę veiksmai padaryti netyčia, apribojamas jo sumokėta įsigijimo kaina ir išlaidomis bei palūkanomis nuo šios kainos sumokėjimo. <…>“

15      1965 m. rugsėjo 6 d. Akcinių bendrovių įstatymo (Aktiengesetz) (BGBl. I, 98/1965, p. 1089), iš dalies pakeisto 2005 m. rugsėjo 22 d. įstatymu (BGBl. I, 2005, p. 2802), 52 straipsnyje numatyta:

„Akcininkai negali susigrąžinti įnašų; kol egzistuoja bendrovė, jie turi teisę tik į balansinį pelną, nustatomą pagal metinį balansą, jei pagal įstatymą ar įstatus jis nėra paskirstomas. Įnašų grąžinimu nelaikomas įsigijimo kainos sumokėjimas teisėtai įsigyjant savo akcijų (65 ir 66 straipsniai).“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

16      2005 m. sausio 7 d. A. Hirmann įsigijo Immofinanz akcijų už 10 013,75 euro. Įsigyta per Aviso Zeta AG (toliau – Aviso Zeta), kuri yra finansų bendrovė, tarpininkė antrinėje rinkoje, o ne padidinus kapitalą. Pirkėjas sumokėjo pardavimo kainą Aviso Zeta, ir nagrinėjamos akcijos buvo užregistruotos šios bendrovės vertybinių popierių sąskaitoje A. Hirmann vardu.

17      Pagrindinėje byloje A. Hirmann kaltina Immofinanz, kad ji ėmėsi neteisėtų savo akcijų kurso palaikymo priemonių. Šios akcijos įsigytos per Aviso Zeta grupės, kuri kontroliuoja ir Immofinanz, patronuojamosios įmones siekiant manipuliuoti rinka.

18      Be to, A. Hirmann teigia, kad jis įsigijo akcijų pagal tuo metu galiojusį Immofinanz kapitalo rinkos prospektą. Jame ši bendrovė aiškino, kad jos akcijų įsigijimas yra saugus ir nerizikingas investavimas. Tačiau šio prospekto duomenys buvo neišsamūs, neteisingi ir apgaulingi. Dėl to buvo pradėtas buvusių Immofinanz valdybos narių baudžiamasis persekiojamas, ir šiuo metu vykdomos su tuo susijusios procedūros.

19      Šiomis aplinkybėmis A. Hirmann paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo panaikinti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir atlyginti nuostolius. Šiuo klausimu jis padarė išvadą, kad, konkrečiai kalbant, Immofinanz už šių akcijų grąžinimą šiai bendrovei turėtų grąžinti pradinę akcijų įsigijimo kainą atitinkančią sumą ir sumokėti palūkanas.

20      Anot Immofinanz, šis prašymas prieštarauja imperatyviems nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės principams, reglamentuojantiems akcines bendroves, be kita ko, jų kapitalo palaikymo srityje. Šios bendrovės atsakomybė A. Hirmann reikštų vieno akcininko apsaugą visų kitų atsakovės akcininkų ir jų kreditorių sąskaita.

21      Manydamas, kad nagrinėjamam ginčui išspręsti būtinas Sąjungos teisės išaiškinimas, Handelsgericht Wien nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta akcinės bendrovės kaip emitentės atsakomybė akcijų įgijėjui už kapitalo rinkas reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų pareigų pateikti informaciją pagal tokias nuostatas:

–        [Prospekto direktyvos] 6 ir 25 straipsnius,

–        [Skaidrumo direktyvos] 7, 17 ir 28 straipsnius,

–        [Piktnaudžiavimo rinka direktyvos] 14 straipsnį,

pažeidimą, suderinama su [Antrosios direktyvos] 12, 15, 16, 19 ir 42 straipsniais?

2.      Ar [Antrosios direktyvos] 12, 15, 16 ir ypač 18, 19 ir 42 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje įtvirtinta, kad akcinė bendrovė, kuriai taikoma [pirmajame klausime] nurodyta atsakomybė, turi grąžinti įgijėjui įsigijimo kainą ir atsiimti jo įsigytas akcijas?

3.      Ar [Antrosios direktyvos] 12, 15, 16, 18, 19 ir 42 straipsnius reikia aiškinti taip, kad [pirmajame klausime] nurodyta akcinės bendrovės atsakomybė:

–        gali apimti ir nuosavą akcinės bendrovės turtą (pasirašytąjį kapitalą ir rezervus, kaip jie suprantami pagal [Antrosios direktyvos] 15 straipsnio 1 dalies a punktą), ir

–        gali kilti ir tuomet, kai dėl jos akcinė bendrovė gali tapti nemoki?

4.      Ar <...> Direktyvos 2009/101 12 ir 13 straipsnių nuostatas reikia aiškinti taip, kad jomis draudžiama nacionalinės teisės norma, kurioje numatytas akcijų įsigijimo panaikinimas atgaline data, ir todėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimas turi būti laikomas sukeliančiu padarinius ex nunc (žr. 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimą E. Friz, C-215/08, Rink. p. I-2947)?

5.      Ar [Antrosios direktyvos] 12, 15, 16, 18, 19 ir 42 straipsnius ir <...> Direktyvos 2009/101 12 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad atsakomybė apribojama akcijų verte (biržoje kotiruojamos bendrovės atveju – akcijų kursu biržoje) reikalavimo pareiškimo momentu, ir todėl akcininkas tam tikrais atvejais susigrąžina mažiau, negu iš pradžių sumokėjo už savo akcijas?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo ir antrojo klausimų

22      Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Antrosios direktyvos 12, 15, 16, 18, 19 ir 42 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiama nacionalinės teisės norma, perkelianti Prospekto, Skaidrumo ir Piktnaudžiavimo rinka direktyvas, kurioje, pirma, numatoma akcinės bendrovės kaip emitentės atsakomybė šios bendrovės akcijų įgijėjui už šiose direktyvose numatytų pareigų pateikti informaciją pažeidimą ir, antra, susijusiai bendrovei dėl šios atsakomybės nustatyta pareiga grąžinti įgijėjui sumą, atitinkančią akcijų įsigijimo kainą, ir jas atsiimti.

23      Antrosios direktyvos nuostatų, į kurias pateiktos nuorodos abiejuose minėtuose klausimuose, tikslas iš esmės yra užtikrinti akcinių bendrovių socialinio kapitalo palaikymą ir vienodą akcininkų vertinimą.

24      Dėl kapitalo palaikymo tikslo Antrosios direktyvos 2 konstatuojamojoje dalyje skelbiama, kad siekiant užtikrinti minimalią bendrovių akcininkų ir kreditorių apsaugą, itin svarbu suderinti nacionalines nuostatas dėl jų kapitalo kaupimo ir palaikymo, didinimo arba mažinimo. Šios direktyvos 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad direktyva siekiama apsaugoti kapitalą, kuris yra kreditorių garantija, ypač uždraudžiant kokiu nors būdu jį sumažinti, paskirstant akcininkams, kai pastarieji neturi teisės gauti kapitalo dalies, ir ribojant bendrovės teisę įsigyti savo akcijas. Šis suvaržymas pirmiausia grindžiamas būtinybe užtikrinti akcininkų ir kreditorių apsaugą nuo veiksmų rinkoje, dėl kurių gali sumažėti bendrovės kapitalas ir dirbtinai padidėti jos akcijų kursas.

25      Šiuo tikslu Antrojoje direktyvoje iš esmės numatyta akcininkų pareiga apmokėti savo įnašus (12 straipsnis), draudimas bendrovei juos grąžinti (15 straipsnis), akcininkų pareiga, pažeidžiant šios direktyvos 15 straipsnį, grąžinti paskirstytą turtą (16 straipsnis), draudimas bendrovei turėti savo akcijų (18 straipsnis) ir sąlygos, kuriomis galima gauti leidimą nukrypti nuo šio draudimo (19 straipsnis).

26      Be to, dėl vienodo akcininkų vertinimo tikslo, Antrosios direktyvos 42 straipsnyje nustatyta, kad taikant šią direktyvą, valstybių narių įstatymai užtikrina visų akcininkų, kurių padėtis yra vienoda, lygias teises.

27      Iš dviejuose pastaruosiuose punktuose minėtų nuostatų teksto ir tikslo matyti, kad jomis siekiama reglamentuoti tik teisinius bendrovės ir jos akcininkų santykius, kurie susiklosto išimtinai pagal bendrovės sutartį, ir jos susijusios tik su atitinkamos bendrovės vidaus santykiais.

28      Iš to matyti, kaip tvirtina ir A. Hirmann, Austrijos ir Portugalijos vyriausybės ir Europos Komisija, kad nagrinėjamomis Antrosios direktyvos nuostatomis nedraudžiama nacionalinės teisės norma, kurioje nustatytas bendrovės emitentės atsakomybės už netikslios informacijos skleidimą pažeidžiant kapitalo rinkas reglamentuojančius teisės aktus principas ir kurioje numatyta, kad dėl šios atsakomybės bendrovės turi grąžinti įgijėjui sumą, atitinkančią akcijų įsigijimo kainą, ir jas atsiimti.

29      Tokiu atveju atitinkamos bendrovės atsakomybė investuotojams, kurie taip pat yra jos akcininkai, už šios bendrovės pažeidimus, padarytus prieš įsigyjant akcijas arba jų įsigijimo momentu, neišplaukia iš bendrovės sutarties ir nesusijusi vien su šios bendrovės vidaus santykiais. Tokiu atveju kalbama apie atsakomybę, kuri kyla pagal akcijų įsigijimo sutartį.

30      Be to, dėl Antrosios direktyvos 42 punkte įtvirtinto principo, pagal kurį akcininkai turi būti vertinami vienodai, reikia nurodyti, kad akcininkai, kurie patyrė žalą dėl bendrovės klaidos, padarytos prieš įsigyjant jos akcijas arba jų įsigijimo momentu, nėra tokioje pačioje situacijoje kaip šios bendrovės akcininkai, kurių teisinei padėčiai ši klaida neturėjo įtakos.

31      Būtent dėl šios priežasties Antrosios direktyvos 20 straipsnio 1 dalies d punkte leidžiama bendrovei įsigyti savo akcijų, be kita ko, remiantis teisine prievole. Tokio įsigijimo tikslu negali būti laikomas bendrovės kapitalo sumažinimas arba dirbtinis jos akcijų kurso padidinimas.

32      Šiomis aplinkybėmis bendrovės išmoka akcininkui dėl pažeidimų, kuriuos ši bendrovė padarė prieš įsigydama akcijas arba jų įsigijimo momentu, nėra kapitalo paskirstymas, kaip jis suprantamas pagal Antrosios direktyvos 15 straipsnį, ir todėl tokiai išmokai neturi būti taikomos šiame straipsnyje nustatytos sąlygos.

33      Taigi su teismo posėdyje pateiktu Immofinanz argumentu, kad minėtas Antrosios direktyvos straipsnis draudžia investuotojo ieškinį dėl civilinės atsakomybės, pareikštą bendrovei, kuri padarė klaidą, nes skleidė apgaulingą informaciją, negali būti sutinkama.

34      Be to, tai, kad bendrovė atsiima investuotojo akcijas, kurias jis įsigijo remdamasis neteisinga informacija, kurią skleidė ši bendrovė, negali priklausyti Antrosios direktyvos 18 straipsnio taikymo sričiai. Tai, kad bendrovė taip įsigyja savo pačios akcijų, lemia teisinė prievolė, pagal kurią bendrovė privalo atlyginti nukentėjusiam investuotojui, nes tokia pareiga visiškai nesuderinama su šio straipsnio ratio legis.

35      Be to, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ypač iš prejudicinių klausimų teksto, matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama teisės norma siekiama į nacionalinės teisės sistemą, be kita ko, perkelti Prospekto direktyvos 6 ir 25 straipsnius, Skaidrumo direktyvos 7, 17 ir 28 straipsnius ir Piktnaudžiavimo rinka direktyvos 14 straipsnį.

36      Prospekto direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje visų pirma numatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad atsakomybė už prospekte nurodytą informaciją būtų skiriama bent jau emitentui.

37      Be to, Skaidrumo direktyvos 7 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad už informaciją, rengiamą ir skelbiamą pagal šią direktyvą, būtų atsakingas bent jau emitentas. Pagal šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalį šis emitentas turi suteikti lygias galimybes visiems toje pačioje padėtyje esantiems akcininkams.

38      Reikia konstatuoti, kad nacionalinės teisės norma, kurioje numatyta akcinės bendrovės, kaip vertybinių popierių emitentės, atsakomybė investuotojui už šiai bendrovei tenkančios pareigos pateikti informaciją neįvykdymą, atitinka Prospekto direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje ir Skaidrumo direktyvos 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir pastarosios direktyvos 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienodo vertinimo principas nekvestionuojamas.

39      Be to, Prospekto direktyvos 25 straipsnio 1 dalyje, Skaidrumo direktyvos 28 straipsnio 1 dalyje ir Piktnaudžiavimo direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje, kurios suformuluotos panašiai, be kita ko, nustatyta, kad nepažeidžiant valstybės narės teisės taikyti baudžiamąją sankciją, valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinės teisės aktus, užtikrina, kad būtų galima imtis atitinkamų administracinių priemonių arba taikyti administracines sankcijas atsakingiems asmenims, jeigu nesilaikyta šių direktyvų įgyvendinimo nuostatų, nes tos priemonės turi būti veiksmingos, adekvačios ir atgrasančios.

40      Nors, priešingai negu Prospekto direktyvos 25 straipsnio 1 dalyje, Skaidrumo direktyvos 28 straipsnio 1 dalyje ir Piktnaudžiavimo direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje valstybių narių civilinės atsakomybės sistemos aiškiai nenurodytos, Teisingumo Teismas jau vis tiek yra konstatavęs, kad, kiek tai susiję su nuostolių atlyginimu ir galimybe skirti kompensacijas, panašias į sankciją, nesant šią sritį reguliuojančių Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi nustatyti žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, kartu laikydamasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų (pagal analogiją žr. 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Manfredi ir kt., C-295/04C-298/04, Rink. p. I-6619, 92 punktą ir 2013 m. birželio 6 d. Sprendimo Donau Chemie ir kt., C-536/11, 25–27 punktus).

41      Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad valstybės narės turi didelę vertinimo diskreciją pasirinkti sankcijas, taikytinas už bendrovių emitenčių pareigos pagal šias direktyvas pažeidimą, su sąlyga, kad bus laikomasi Sąjungos teisės.

42      Iš to taip pat matyti, kad atsiradus akcijų emitento atsakomybei civilinę žalos atlyginimo priemonę turi pasirinkti valstybės narės.

43      Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamoje teisės normoje numatyta civilinės atsakomybės sistema yra priemonė, atitinkanti investuotojo patirtą žalą ir šio emitento pareigos pateikti informaciją neįvykdymą. Be to, ji atgraso emitentus nuo investuotojų klaidinimo.

44      Taigi tokios atsakomybės sistemos nustatymas priskiriamas valstybėms narėms suteiktos vertinimo diskrecijos sričiai ir neprieštarauja Sąjungos teisei.

45      Todėl į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad Antrosios direktyvos 12, 15, 16, 18, 19 ir 42 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiama nacionalinės teisės norma, perkelianti Prospekto, Skaidrumo ir Piktnaudžiavimo rinka direktyvas, kurioje, pirma, numatoma akcinės bendrovės kaip emitentės atsakomybė šios bendrovės akcijų įgijėjui už šiose direktyvose numatytų pareigų pateikti informaciją pažeidimą ir, antra, atitinkamai bendrovei dėl šios atsakomybės nustatyta pareiga grąžinti įgijėjui sumą, atitinkančią akcijų įsigijimo kainą, ir jas atsiimti.

 Dėl trečiojo klausimo

46      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas trečiuoju klausimu teiraujasi, ar Antrosios direktyvos 12, 15, 16, 18, 19 ir 42 straipsnius reikia aiškinti kaip draudžiančius nacionalinės teisės normą, kurioje numatyta, kad bendrovės emitentės pareiga grąžinti įgijėjui akcijų įsigijimo kainą atitinkančią sumą ir jas atsiimti gali apimti ir nuosavą akcinės bendrovės kapitalą (pasirašytąjį kapitalą ir rezervus) ir lemti jos nemokumą.

47      Generalinė advokatė savo išvados 84 punkte nurodė, kad šis klausimas yra visiškai hipotetinis, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nepaaiškino, kodėl atsakymas į šį klausimą jam būtų naudingas sprendžiant pagrindinę bylą, ir apsiribojo bendro pobūdžio nuoroda į galimą bendrovės emitentės nemokumo riziką.

48      Šiomis aplinkybėmis į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.

 Dėl ketvirtojo klausimo

49      Prašymą priimti prejudicinį prašymą pateikęs teismas ketvirtuoju klausimu iš esmės klausia, ar Direktyvos 2009/101 12 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiama nacionalinės teisės norma, kurioje tokiomis kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis numatytas akcijų pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimas atgaline data.

50      Direktyvos 2009/101 12 straipsnio pirmos pastraipos a ir b punktuose išsamiai išvardytos sąlygos, kuriomis bendrovės gali būti pripažįstamos negaliojančiomis teismo sprendimu. Antroje šio straipsnio pastraipoje nustatyta, kad, išskyrus pirmoje pastraipoje nurodytus bendrovės pripažinimo negaliojančia pagrindus, bendrovėms netaikomi jokie neegzistavimo, absoliutaus bendrovės pripažinimo negaliojančia, santykinio bendrovės pripažinimo negaliojančia arba bendrovės pripažinimo negaliojančia paskelbimo pagrindai.

51      Šios direktyvos 13 straipsnyje nustatytos, be kita ko, tokio bendrovės pripažinimo negaliojančia pasekmės.

52      Reikia priminti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje teisės normoje nustatytas bendrovės emitentės atsakomybės už netikslios informacijos skleidimą pažeidžiant kapitalo rinkas reglamentuojančius teisės aktus principas, ir dėl šios atsakomybės numatyta, kad bendrovės turi grąžinti įgijėjui sumą, atitinkančią akcijų įsigijimo kainą, ir jas atsiimti.

53      Tokiu teisės aktu, be kita ko, siekiama užtikrinti, kad būtų atkurta tokia nukentėjusio asmens padėtis, kokia buvo iki žalą sukėlusio veiksmo, ir reikalaujama, pirma, grąžinti įgijėjui sumą, atitinkančią kainą, kurią jis sumokėjo už įsigytas akcijas, ir sumokėti palūkanas, ir, antra, išlaikyti jas atitinkamos bendrovės akciniame kapitale kaip ir kitas akcijas.

54      Iš to matyti, kad bendrovėms už tam tikrų kapitalo rinkas reglamentuojančių teisės aktų nuostatų pažeidimus taikoma atsakomybės sistema labai skiriasi nuo bendrovių pripažinimo negaliojančiomis procedūrų, nurodytų Direktyvos 2009/101 12 ir 13 straipsniuose.

55      Pagrindinėje byloje nagrinėjamos akcijų pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimas atgaline data negali lemti bendrovės pripažinimo negaliojančia, todėl Direktyvos 2009/101 12 ir 13 straipsniai neturi reikšmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ketvirtajam klausimui.

56      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma klausia dėl minėtame Sprendime E. Friz išdėstytos teismo praktikos galimo taikymo šioje byloje.

57      Tame sprendime Teisingumo Teismo buvo prašyta pateikti nuomonę dėl nacionalinės teisės normos, kurioje vartotojo atsisakymas įstoti į nekilnojamojo turto fondą, kuris įsteigtas kaip ūkinė bendrija, buvo siejamas tik su pasekmėmis ex nunc, suderinamumo su 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose (OL L 372, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 262).

58      Minėto Sprendimo E. Friz 44 punkte priminęs, kad vartotojui pagal Direktyvą 85/577 užtikrinama apsauga nėra absoliuti, Teisingumo Teismas to sprendimo 50 punkte nusprendė, kad pagal šią direktyva nedraudžiama nutraukti sutartį su ex nunc taikytinomis pasekmėmis.

59      Šiuo aspektu reikia nurodyti, kad bylos aplinkybės, dėl kurių priimtas minėtas Sprendimas E. Friz, nebuvo panašios į nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

60      Byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas E. Friz, vartotojo atsisakymas sutarties, kurią jis pasirašė siekdamas įstoti į nekilnojamojo turto fondą, buvo pagrįstas ne neteisėtu kontrahento elgesiu, o tik pasinaudojimu visiems vartotojams Direktyvos 85/577 5 straipsnio 1 dalimi suteikiama teise atsisakyti sutarčių, sudarytų pardavėjo vizito jų gyvenamojoje vietoje metu.

61      Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas minėto Sprendimo E. Friz 46-48 punktuose galėjo manyti, kad Direktyva 85/577 nedraudžia pagrindinėje byloje nagrinėtos nacionalinės taisyklės, nes ja, remiantis bendraisiais civilinės teisės principais, siekiama užtikrinti tinkamą pusiausvyrą ir tinkamą rizikos padalijimą skirtingoms suinteresuotosioms šalims. Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad iš daugelio šios direktyvos nuostatų bendros sistemos ir teksto matyti, kad vartotojų apsaugai taikomos tam tikros ribos (žr. 2008 m. balandžio 10 d. Sprendimo Hamilton, C-412/06, Rink. p. I-2383, 39 ir 40 punktus).

62      Tačiau pagrindinėje byloje yra aišku, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimas pagrįstas tik bendrovės emitentės padarytais pažeidimais, kurie padarė žalos įgijėjui. Šiuo atveju nėra pateisinama kaip nacionalinės taisyklės suderinamumo su Sąjungos teise vertinimo priemonę taikyti pakankamos pusiausvyros ir teisingo rizikos padalijimo skirtingoms suinteresuotosioms bylos šalims kriterijų, kuriuo remtasi minėtame Sprendime E. Friz.

63      Todėl į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2009/101 12 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiama nacionalinės teisės norma, kurioje tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis numatytas akcijų pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimas atgaline data.

 Dėl penktojo klausimo

64      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas penktuoju klausimu teiraujasi, ar Antrosios direktyvos 12, 15, 16, 18, 19 ir 42 straipsnius ir Direktyvos 2009/101 12 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje teisės normoje nustatyta atsakomybė apribojama akcijų verte, apskaičiuota pagal jų kursą reikalavimo pareiškimo momentu, jeigu bendrovė kotiruojama biržoje.

65      Visų pirma dėl Direktyvos 2009/101 12 ir 13 straipsnių pakanka priminti, kad šio sprendimo 54 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog bendrovėms už tam tikrų kapitalo rinkas reglamentuojančių teisės aktų nuostatų pažeidimus taikoma atsakomybės sistema iš esmės skiriasi nuo bendrovių pripažinimo negaliojančiomis procedūrų.

66      Iš to matyti, kad šie straipsniai, kurie nesusiję su bendrovės sutarties panaikinimu, nėra reikšmingi nagrinėjant klausimą dėl tokių bendrovių atsakomybės dydžio. Šių straipsnių aiškinimas bet kuriuo atveju negali paremti Immofinanz teiginio, kad pagrindinėje byloje bendrovės atsakomybė turi būti būtinai apribojama jos akcijų verte, apskaičiuota pagal jų kursą reikalavimo pareiškimo momentu, jeigu bendrovė kotiruojama biržoje.

67      Antra, dėl Antrosios direktyvos 12, 15, 16, 18, 19 ir 42 straipsnių svarbu nurodyti, kad jų išaiškinimas, kurį Teisingumo Teismas pateikė atsakydamas į du pirmuosius prejudicinius klausimus, šio sprendimo 28 straipsnyje leido konstatuoti, kad šiais straipsniais nedraudžiama nacionalinės teisės norma, kurioje nustatytas bendrovės emitentės atsakomybės už netikslios informacijos skleidimą pažeidžiant kapitalo rinkas reglamentuojančius teisės aktus principas ir kurioje dėl šios atsakomybės numatyta, kad minėta bendrovė turi grąžinti įgijėjui sumą, atitinkančią akcijų įsigijimo kainą, ir jas atsiimti.

68      Be to, šio sprendimo 44 punkte Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios civilinės atsakomybės sistemos nustatymas priskiriamas valstybėms narėms pagal Prospekto, Skaidrumo ir Piktnaudžiavimo direktyvas suteiktos vertinimo diskrecijos sričiai ir neprieštarauja Sąjungos teisei.

69      Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad galimybė pasirinkti civilinės atsakomybės sistemą, kurioje numatytas sumos, atitinkančios akcijų pirkimo kainą, atlyginimas ir palūkanų sumokėjimas įgijėjui, arba sistemą, pagal kurią ši atsakomybė apribota akcijų kainos sumokėjimu prašymo atlyginti žalą pateikimo momentu, priklauso valstybių narių kompetencijai.

70      Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, į penktąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Antrosios direktyvos 12, 15, 16, 18, 19 ir 42 straipsnius ir Direktyvos 2009/101 12 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje teisės normoje nustatyta atsakomybė nebūtinai apribojama akcijų verte, apskaičiuota pagal jų kursą reikalavimo pareiškimo momentu, jeigu bendrovė kotiruojama biržoje.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

71      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      1976 m. gruodžio 13 d. Antrosios Tarybos direktyvos 77/91/EEB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos tokias priemones suvienodinti, reikalauja iš [EB 48 straipsnio antroje pastraipoje] apibrėžtų akcinių bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, bendroves steigiant, palaikant ir keičiant jų kapitalą, koordinavimo, iš dalies pakeistos 1992 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyva 92/101/EEB, 12, 15, 16, 18, 19 ir 42 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiama nacionalinės teisės norma, perkelianti:

–        2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/71/EB dėl prospekto, kuris turi būti skelbiamas, kai vertybiniai popieriai siūlomi visuomenei ar įtraukiami į prekybos sąrašą, ir iš dalies keičiančią Direktyvą 2001/34/EB,

–        2004 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/109/EB dėl informacijos apie emitentus, kurių vertybiniais popieriais leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, skaidrumo reikalavimų suderinimo, iš dalies keičiančią Direktyvą 2001/34/EB,

–        ir 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/6/EB dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka),

kurioje, pirma, numatoma akcinės bendrovės kaip emitentės atsakomybė šios bendrovės akcijų įgijėjui už šiose direktyvose numatytų pareigų pateikti informaciją pažeidimą ir, antra, atitinkamai bendrovei dėl šios atsakomybės nustatyta pareiga grąžinti įgijėjui sumą, atitinkančią akcijų įsigijimo kainą, ir jas atsiimti.

2.      2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/101/EB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės reikalauja iš [EB 48 straipsnio antroje pastraipoje] apibrėžtų bendrovių siekiant apsaugoti narių ir trečiųjų asmenų interesus, koordinavimo, siekiant suvienodinti tokias apsaugos priemones, 12 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiama nacionalinės teisės norma, kurioje tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis numatytas akcijų pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimas atgaline data.

3.      Antrosios Tarybos direktyvos 77/91/EEB, iš dalies pakeistos Direktyva 92/101, 12, 15, 16, 18, 19 ir 42 straipsnius ir Direktyvos 2009/101 12 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje teisės normoje nustatyta atsakomybė nebūtinai apribojama akcijų verte, apskaičiuota pagal jų kursą reikalavimo pareiškimo momentu, jeigu bendrovė kotiruojama biržoje.

Parašai.


* Proceso kalba: vokiečių.