Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. spalio 9 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvas kapitalo judėjimas – SESV 63 straipsnis – Pajamų iš investicinių fondų apmokestinimas – Investiciniams fondams tenkanti pareiga pranešti ir paskelbti atitinkamą informaciją – Pajamų iš investicinių fondų, kurie nesilaiko pareigos pranešti ir paskelbti, apmokestinimas vienodo tarifo mokesčiu“

Byloje C-326/12

dėl Finanzgericht Düsseldorf (Vokietija) 2012 m. gegužės 3 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2012 m. liepos 10 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Rita van Caster,

Patrick van Caster

prieš

Finanzamt Essen-Süd

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai S. Rodin, A. Borg Barthet, E. Levits (pranešėjas) ir M. Berger,

generalinis advokatas M. Wathelet,

posėdžio sekretorius M. Aleksejev, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. spalio 9 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        R. van Caster ir P. van Caster, atstovaujamų Rechtsanwalt V. Heidelbach,

–        Finanzamt Essen-Süd, atstovaujamos U. Weise,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir A. Wiedmann,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos C. Murrell, padedamos baristerio R. Hill,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos W. Roels ir W. Mölls,

susipažinęs su 2013 m. lapkričio 21 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 63 ir 65 straipsnių išaiškinimo.

2        Šis prašymas susijęs su R. van Caster ir jos sūnaus (toliau – Van Caster konsorciumas), kurių gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, ir Finanzamt Essen-Süd (toliau – Finanzamt) ginču dėl atskiro ir vienodo pajamų, gautų užsienio investiciniuose fonduose, už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2008 m. mokesčio bazės nustatymo.

 Vokietijos teisinis pagrindas

3        Nuo 2004 m. įsigaliojusio Investicijų apmokestinimo įstatymo (Investmentsteuergesetz, toliau – InvStG) 1 skyriuje (1–10 punktuose) nustatytos bendros taisyklės, susijusios su vietos ir užsienio investiciniais vienetais.

4        InvStG 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pajamos iš paskirstytų investicinių vienetų, paskirstymą atitinkančios pajamos ir atitinkamas tarpinis pelnas, išskyrus tam tikras išimtis, priskiriami pajamoms iš investuotojo kapitalo.

5        Šio 2003 m. gruodžio 15 d. redakcijos įstatymo (BGBl. 2003 I, p. 2676) 5 straipsnis išdėstytas taip:

„(Mokesčio bazė )

(1) 2 ir 4 straipsniai taikomi tik tais atvejais, kai

1. investicinė bendrovė investuotojams prieš kiekvieną pelno paskirstymą, atsižvelgdama į jų turimą investicinių vienetų kapitalą, vokiečių kalba praneša

a) paskirstymo dydį (ne mažiau nei 4 skaičiai po kablelio),

b) apie paskirstyto pelno dydį (ne mažiau nei 4 skaičiai po kablelio),

c) apie paskirstymą sudarančias sumas, t. y. apie

aa) paskirstymą atitinkančias praėjusių metų pajamas,

bb) neapmokestinamųjų pajamų, gautų už sudarytus pardavimo sandorius, kaip tai suprantama pagal 2 straipsnio 3 dalies 1 punkto pirmą sakinį, vertės padidėjimą,

cc) pajamas, kaip tai suprantama pagal Pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnio 40 punktą [(Einkommensteuergesetz)],

dd) pajamas, kaip tai suprantama pagal Bendrovių pelno mokesčio 8b straipsnio 1 dalį [(Körperschaftsteuergesetz)],

ee) pajamų, gautų už sudarytus pardavimo sandorius, kaip tai suprantama pagal Pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnio 40 punktą, vertės padidėjimą,

ff) pajamų, gautų už sudarytus pardavimo sandorius, pagal Bendrovių pelno mokesčio 8b straipsnio 2 dalį vertės padidėjimą,

gg) pajamas, kaip tai suprantama pagal 2 straipsnio 3 dalies 1 punkto antrą sakinį, jeigu tai nėra pajamos iš kapitalo pagal Pajamų mokesčio įstatymo 20 straipsnį,

hh) neapmokestinamųjų pajamų, gautų už sudarytus pardavimo sandorius, kaip tai suprantama pagal 2 straipsnio 3 dalies 2 punktą, vertės padidėjimą,

ii)      pajamas, kaip tai suprantama pagal 4 straipsnio 1 dalį,

jj) pajamas, kaip tai suprantama pagal 4 straipsnio 2 dalį, iš kurių nebuvo padaryta atskaitymų pagal 4 dalį,

kk) pajamas, kaip tai suprantama pagal 4 straipsnio 2 dalį, kurios remiantis sutartimi dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo suteikia teisę taikyti užskaitymą su sumokėtais laikomais pajamų ar pelno mokesčiais,

d) paskirstymo dalį, suteikiančią teisę taikyti užskaitymą arba mokesčio grąžinimą iš pajamų iš kapitalo mokesčio, kaip tai suprantama pagal

aa) 7 straipsnio 1 ir 2 dalis,

bb) 7 straipsnio 3 dalį,

e) kapitalo pajamoms taikytino ar grąžintino mokesčio dydį, kaip tai suprantama pagal

aa) 7 straipsnio 1 ir 2 dalis,

bb) 7 straipsnio 3 dalį,

f) užsienio mokesčių, taikomų pajamoms pagal 4 straipsnio 2 dalį, kurie sudaro paskirstytas sumas ir

aa) kuriuos galima atskaityti pagal Pajamų mokesčio įstatymo 34c straipsnio 1 dalį arba pagal sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo,

bb) kuriuos galima atskaityti pagal Pajamų mokesčio įstatymo 34c straipsnio 3 dalį, jeigu nebuvo atskaityta pagal 4 straipsnio 4 dalį,

cc) kurie laikomi sumokėtais pagal sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo,

g) nusidėvėjimo ar substancijos sumažėjimo atskaitymus pagal 3 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį dydį,

h) pelno mokesčio sumažėjimą, kuriuo rėmėsi paskirstančioji bendrovė pagal Bendrovių pelno mokesčio įstatymo 37 straipsnio 3 dalį;

2. investicinė bendrovė investuotojams ne vėliau kaip per 4 mėnesius, pasibaigus mokestiniams metams, per kuriuos atsirado paskirstomas sumas atitinkančių pajamų iš investicinio vieneto kapitalo, kurios, laikoma, buvo išmokėtos, atsižvelgdama į jų turimą investicinių vienetų kapitalą, vokiečių kalba praneša duomenis, susijusius su investiciniu vienetu, kaip numatyta 1 punkte;

3.      investicinė bendrovė 1 ir 2 punktuose numatytus duomenis kartu su metine ataskaita, kaip tai suprantama pagal Investicijų įstatymo [(Investmentgesetz)] 45 straipsnio 1 dalį ir 122 straipsnio 1 arba 2 dalį, paskelbia elektroniniame federaliniame oficialių pranešimų biuletenyje kartu su specialisto, turinčio teisę teikti komercines konsultacijų paslaugas pagal Mokesčių konsultantų įstatymo [(Steuerberatungsgesetz)] 3 straipsnį, administratoriaus pripažintos audito bendrovės arba panašios įstaigos pažyma, kuria patvirtinama, kad duomenys buvo nustatyti pagal Vokietijos mokesčių teisės nuostatas; Komercinio kodekso [(Handelsgesetzbuch)] 323 straipsnis taikomas mutatis mutandis. Jeigu metinė ataskaita neskelbiama elektroniniame federaliniame oficialių pranešimų biuletenyje pagal Investicijų įstatymą, būtina taip pat padaryti nuorodą į dokumentą, kuriame metinė ataskaita paskelbta vokiečių kalba;

4. užsienio investicinė bendrovė apskaičiuoja visų užsienio investicinių vienetų savininko pajamų, kurios, laikoma, po 1993 m. gruodžio 31 d. jam buvo išmokėtos, sumą, iš kurių dar nebuvo išskaitytas mokestis, ir ją paskelbia kartu su išpirkimo kaina;

5. užsienio investicinė bendrovė per tris mėnesius federalinės mokesčių institucijos prašymu pateikia šiai institucijai visus įrodymus dėl 1, 2 ir 4 punktuose nurodytų duomenų tikslumo. Jeigu pažymėjimai pateikti užsienio kalba, gali būti reikalaujama patvirtinto vertimo į vokiečių kalbą. Jeigu užsienio investicinė bendrovė pateikė neteisingus duomenis apie sumas, ji privalo savo iniciatyva arba federalinės mokesčių institucijos prašymu metinėje ataskaitoje perskaičiuoti sumų skirtumą.

Jeigu 1 punkto c ar f papunkčiuose nurodyti duomenys nėra prieinami, pajamos apmokestinamos pagal 2 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, o 4 straipsnis netaikomas <...>“.

6        2004 m. gruodžio 9 d. įsigaliojusio InvStG (BGBl. 2004 I, p. 3310) 6 straipsnyje „Apmokestinimas nepateikus deklaracijos“ numatyta:

„Jeigu 5 straipsnio 1 dalies reikalavimai neįvykdyti, apmokestinami investuotojui išmokėtos pajamos iš investicinių vienetų, tarpinis pelnas ir 70 % prieaugio, kurį sudaro skirtumas tarp pirmaisiais kalendoriniais metais nustatytos pirmos išpirkimo kainos ir tais pačiais kalendoriniais metais nustatytos paskutinės išpirkimo kainos; apmokestinimas apskaičiuojamas nuo ne mažiau kaip 6 % paskutinės kalendoriniais metais nustatytos išpirkimo kainos. Jeigu išpirkimo kaina nenustatoma, ji pakeičiama biržos ar rinkos kaina <...>“

7        Pagal Vokietijos vyriausybės pateiktą informaciją InvStG 5 ir 6 straipsniai vėliau buvo keletą kartų iš dalies pakeisti, tačiau šie pakeitimai neturėjo poveikio pagrindinei bylai.

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

8        Van Caster konsorciumas turėjo įsigijęs investicinių vienetų užsienio investiciniuose fonduose ir juos laikė Belgijos banko sąskaitoje.

9        Nuo 2003 m. Van Caster konsorciumo iš kapitalo investicijų gautos pajamos buvo atskirai ir vienodai nustatytos ir lygiai paskirstytos R. van Caster ir P. van Caster.

10      Nuo 2003 iki 2006  finansinių metų Van Caster konsorciumo visi investiciniai vienetai buvo vienetai, laikomi vadinamuosiuose juoduosiuose fonduose, kurių apmokestinimą iki 2003 m. reglamentavo Užsienio investicinių vienetų pardavimo ir pajamų, gautų iš užsienio investicinių fondų, apmokestinimo įstatymo (Gesetz über den Vertrieb ausländischer Investmentanteile und über die Besteuerung der Erträge aus ausländischen Investmentanteilen, toliau – AuslInvestmG, BGBl. 1998 I, p. 2820) 18 straipsnio 3 dalis, arba vienetai, laikomi vadinamuosiuose neskaidriuose fonduose, kurių apmokestinimas buvo reglamentuojamas InvStG 6 straipsnyje.

11      2007 ir 2008 finansiniais metais Van Caster konsorciumas deklaravo pelną, gautą iš šešiuose fonduose, iš kurių trys buvo neskaidrūs, turimų investicinių vienetų.

12      Atlikęs vertinimą ar skaičiavimus, pagrįstus prie jo deklaracijų pridėtais dokumentais arba vertybinių popierių biržos informacija, Van Caster konsorciumas deklaravo iš savo investicinių vienetų investiciniuose fonduose gautas pajamas. Laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2008 m. jis atitinkamai deklaravo tokias pajamas: 8 435,43 euro, 10 500,94 euro, 12 318,18 euro, 13 263,04 euro, 12 672,46 euro ir 14 272,88 euro, arba iš viso 71 462,93 euro sumą.

13      Finanzamt nustatė iš neskaidrių fondų gautų pajamų fiksuotą sumą pagal InvStG 6 straipsnyje nustatytą taisyklę. Pagal Finanzamt skaičiavimus Van Caster konsorciumo gautos pajamos laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2008 m. atitinkamai buvo 38 503,53 euro, 32 691,41 euro, 63 603,62 euro, 49 463,21 euro, 37 045,03 euro ir 25 139,27 euro, o bendra suma – 246 446,07 euro.

14      Van Caster konsorciumas šį Finanzamt sprendimą apskundė Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansų teismas). Posėdyje dėl 2003 m. pajamų šalys sutarė šiuo klausimu taip, kad 2003 m. gautos pajamos turi būti vertinamos 4 % 2003 m. gruodžio 31 d. išpirkimo kainos, t. y. 19 848,07 euro.

15      Dėl 2007 ir 2008 finansinių metų Van Caster konsorciumas paprašė iš dalies pakeisti sprendimus dėl mokėtinų mokesčių ir nustatyti šį laikotarpį atitinkančias kapitalo pajamas remiantis deklaruotomis sumomis, nes suinteresuotieji asmenys manė, jog InvStG 6 straipsnis prieštarauja ESV sutarties nuostatoms, susijusioms su kapitalo judėjimo laisve.

16      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nors InvStG 6 straipsnyje numatyta apmokestinimo vienodo tarifo mokesčiu tvarka yra vienodai taikoma tiek vietos, tiek užsienio neskaidriems investiciniams fondams, ši nuostata gali lemti netiesioginę užsienio neskaidrių investicinių fondų diskriminaciją, nes vietos investiciniai fondai paprastai tenkina InvStG 5 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, o investiciniai fondai nerezidentai – ne.

17      Šiomis aplinkybėmis Finanzgericht Düsseldorf nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pajamų, gautų vadinamuosiuose neskaidriuose (nacionaliniuose ir) užsienio investiciniuose fonduose, apmokestinimas vienodo tarifo mokesčiu pagal [InvStG] 6 straipsnį nepažeidžia Sąjungos teisės (SESV 63 straipsnio), nes jis sudaro paslėptą kapitalo judėjimo (SESV 65 straipsnio 3 dalis) apribojimą?“

 Dėl prejudicinio klausimo

 Pirminės pastabos

18      Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad, atsižvelgiant į tai, kaip investicinė bendrovė vykdo InvStG 5 straipsnio 1 dalyje numatytas pareigas, investuotojams taikomos trys skirtingos apmokestinimo tvarkos.

19      Jei investicinė bendrovė nurodyta forma ir per nustatytą terminą pateikia visą informaciją pagal InvStG 5 straipsnio 1 dalį, pajamos iš investicijų į šiuos fondus apmokestinamos pagal bendrą „skaidraus“ apmokestinimo tvarką, kaip tai nustatyta InvStG 2 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje ir 4 straipsnyje.

20      Jei investicinė bendrovė nei paskelbė, nei deklaravo informacijos, numatytos InvStG 5 straipsnio 1 dalies c ir f punktuose, investiciniuose fonduose turimi investiciniai vienetai gali būti apmokestinami taikant „pusiau skaidrią“ apmokestinimo tvarką, numatytą šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje. Pagal šią skaičiavimo tvarką nustatant apmokestinamojo asmens pajamų mokesčio bazę į lengvatas, dėl kurių atitinkama informacija nebuvo pateikta, neatsižvelgiama.

21      Jei InvStG 5 straipsnio 1 dalies sąlygos neįvykdytos, investiciniuose fonduose turimi investiciniai vienetai apmokestinami vienodo tarifo mokesčiu pagal InvStG 6 straipsnį ir mokesčių mokėtojas privalo sumokėti šiame straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuotus mokesčius.

22      InvStG 5 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose pirmiausia nustatyta pareiga vokiečių kalba pranešti akcininkams šiame straipsnyje nurodytą informaciją ir ją paskelbti elektroniniame federaliniame oficialių pranešimų biuletenyje kartu su specialisto, turinčio teisę teikti komercines konsultacijų paslaugas, pažyma, kuria patvirtinama, kad duomenys buvo nustatyti pagal Vokietijos mokesčių teisės nuostatas, taikomas visoms investicinėms bendrovėms – tiek rezidentėms, tiek nerezidentėms, taip pat jos 4 ir 5 punktuose nustatytos papildomos pareigos, taikomos tik investicinėms bendrovėms nerezidentėms.

23      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai nenurodė pareigų, kurių nesilaikė pagrindinėje byloje aptariami investiciniai fondai nerezidentai, bet iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų aišku, kad jis abejoja pirmiausia dėl Vokietijos teisės aktų nuostatų, kurios vienodai taikomos tiek investiciniams fondams rezidentams, tiek nerezidentams, atitikties laisvo kapitalo judėjimo principui.

24      Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš principo teiraujasi, ar SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog jis draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias tuo atveju, kai investiciniai fondai nerezidentai nesilaiko pareigos pranešti ir paskelbti atitinkamą šiose teisės nuostatose nustatytą informaciją, kuri vienodai taikoma tiek investiciniams fondams rezidentams, tiek nerezidentams, mokesčių mokėtojo iš minėtų investicinių fondų gautos pajamos apmokestinamos vienodo tarifo mokesčiu.

 Dėl taikomo apribojimo

25      Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad tarp SESV 63 straipsnio 1 dalyje draudžiamų laisvo kapitalo judėjimo apribojimo priemonių yra tos, kurios gali atgrasyti nerezidentus investuoti tam tikroje valstybėje narėje arba atgrasyti šios valstybės narės rezidentus tai daryti kitose valstybėse (žr. Sprendimo Santander Asset Management SGIIC ir kt., C-338/11–C-347/11, EU:C:2012:286, 15 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir Sprendimo Bouanich, C-375/12, EU:C:2014:138, 43 punktą).

26      Šioje byloje pažymėtina, kad nagrinėjamoms nacionalinės teisės nuostatoms būdinga tai, kad investiciniams fondams nustatytų pareigų, susijusių su pranešimu ir paskelbimu, pagal InvStG 5 straipsnio 1 dalį nesilaikymo pasekmes patiria į šiuos fondus investavę mokesčių mokėtojai.

27      Nustatant vienodo tarifo mokestį, kuris taikomas šių pareigų nesilaikymo atveju, apskaičiuojama minimali mokesčio bazė, atitinkanti 6 % paskutinės kalendoriniais metais nustatytos išpirkimo kainos, neatsižvelgiant į tai, ar atitinkamais metais investicijų dalies vertė sumažėjo, ar padidėjo.

28      Taip apskaičiuojant vienodo tarifo mokestį gali būti pervertintos faktinės mokesčių mokėtojo pajamos, ypač, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 43 punkte, kai palūkanos ilgai išlieka nedidelės. Be to, Vokietijos vyriausybė pati sutinka, kad minimali mokesčio bazė, atitinkanti 6 % išpirkimo kainos, esant nedidelėms palūkanoms, paprastai viršys tą, kuri grindžiama iš atitinkamų fondų gautomis faktinėmis pajamomis.

29      Iš tikrųjų, negalima atmesti galimybės, kad tais metais, kai iš investicinių fondų gaunama ypač daug pajamų, apmokestinimas vienodo tarifo mokesčiu gali būti palankesnis nei apmokestinimas taikant bendrą skaidraus apmokestinimo tvarką arba kad taip apskaičiuotų pajamų vidurkis galėtų būti pasiektas fondo investicinius vienetus turint ilgai, kaip atitinkamai nurodo Finanzamt ir Vokietijos vyriausybė.

30      Tačiau pažymėtina, pirma, kad apmokestinimas vienodo tarifo mokesčiu nesikeičia atsižvelgiant į investicinių vienetų turėjimo trukmę.

31      Antra, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog nepalankus traktavimas apmokestinant, prieštaraujantis vienai iš pagrindinių laisvių, negali būti pateisinamas kitų mokesčių lengvatų buvimu, jeigu jos egzistuoja (žr. Sprendimo Lakebrink ir Peters-Lakebrink, C-182/06, EU:C:2007:452, 24 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

32      Todėl darytina išvada, kad apmokestinimas vienodo tarifo mokesčiu, kuris buvo apskaičiuotas vadovaujantis InvStG 6 straipsniu, mokesčių mokėtojui gali būti nepalankus.

33      Vis dėlto tokiomis aplinkybėmis iš nagrinėjamų teisės nuostatų matyti, kad mokesčių mokėtojas, investavęs į fondus, kurie nevykdo InvStG 5 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų, negali pateikti įrodymų ar informacijos, kurie jam leistų įrodyti savo faktines pajamas.

34      Todėl minėtas apmokestinimas vienodo tarifo mokesčiu gali atgrasyti tokį mokesčių mokėtoją investuoti į fondus, kurie nevykdo šiose nacionalinės teisės nuostatose nustatytų pareigų.

35      Kaip posėdyje nurodė Vokietijos vyriausybė, ar reikia laikytis šių pareigų, sprendžia investiciniai fondai, ir jų sprendimas pirmiausia priklauso nuo to, ar jie nori pritraukti klientų į Vokietiją.

36      Todėl tikėtina, kad dėl savo pobūdžio investiciniai fondai, kurie Vokietijos rinkoje nevykdo veiklos arba į ją aktyviai nesitaiko, šių pareigų nesilaikys. Iš tiesų, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 42 punkte, tokie fondai beveik visiškai nesuinteresuoti vykdyti šių pareigų.

37      Kadangi tokie fondai paprastai yra nerezidentai, konstatuotina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos gali atgrasyti Vokietijos investuotoją įsigyti investicinių vienetų investiciniuose fonduose, kurie nėra rezidentai, nes tokiai investicijai gali būti taikomas nepalankus apmokestinimas vienodo tarifo mokesčiu nesuteikiant šiam investuotojui galimybės pateikti įrodymų ir informacijos, kurie leistų įrodyti jo gautų faktinių pajamų dydį.

38      Todėl tokie teisės aktai yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas, kurį iš principo draudžia SESV 63 straipsnis.

 Dėl laisvo kapitalo judėjimo apribojimo pagrindimo

39      Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti Sutartimi užtikrintomis pagrindinėmis laisvėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (žr., be kita ko, Sprendimo Komisija / Belgija, C-296/12, EU:C:2014:24, 32 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

40      Finanzamt ir Vokietijos vyriausybės manymu, nagrinėjamas teisės nuostatas pirmiausia pagrindžia būtinybė apsaugoti darnų valstybių narių apmokestinimo kompetencijų paskirstymą.

41      Šiuo klausimu primintina, kad apmokestinimo kompetencijos pasidalijimo tarp valstybių narių išsaugojimas yra teisėtas Teisingumo Teismo pripažintas principas (žr. Sprendimo National Grid Indus, C-371/10, EU:C:2011:785, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), kuriam gali būti pritarta siekiant pateisinti apribojimą, ypač kai nagrinėjama tvarka siekiama užkirsti kelią veiksmams, kurie gali pakenkti valstybės narės teisei įgyvendinti kompetenciją mokesčių srityje jos teritorijoje vykdomos veiklos atžvilgiu (žr., be kita ko, Sprendimo Santander Asset Management SGIIC ir kt., EU:C:2012:286, 47 punktą ir Sprendimo Argenta Spaarbank, C-350/11, EU:C:2013:447, 53 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

42      Pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais, kaip teigia Finanzamt ir Vokietijos vyriausybė, siekiama laikantis mokesčių lygybės principo mokesčių tikslais garantuoti vienodą požiūrį, pirma, į Vokietijos mokesčių mokėtojus, kurie tiesiogiai investavo į akcijas ar obligacijas, ir Vokietijos mokesčių mokėtojus, kurie įsigijo investicinių vienetų investiciniuose fonduose, ir, antra, į Vokietijos mokesčių mokėtojus, kurie investavo į investicinius fondus nerezidentus.

43      Šiomis nacionalinės teisės nuostatomis nesiekiama užkirsti kelio veiksmams, kurie gali pažeisti Vokietijos Federacinės Respublikos kompetenciją apmokestinti jos teritorijoje vykdomą veiklą arba savo rezidentų pajamas, gautas kitoje valstybėje narėje.

44      Todėl, kiek tai susiję su minėtų nacionalinės teisės nuostatų taikymo sąlygomis, klausimas dėl valstybių narių apmokestinimo kompetencijos paskirstymo nekyla.

45      Antra, tiek Finanzam, tiek Vokietijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas pateisina būtinybė užtikrinti mokesčių kontrolės veiksmingumą. Vokietijos vyriausybė patikslina, kad šiuos teisės aktus taip pat pagrindžia būtinybė užtikrinti veiksmingą mokesčių išieškojimą.

46      Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad privalomieji bendrojo intereso pagrindai, galintys pateisinti naudojimosi Sutartimi užtikrinamomis judėjimo laisvėmis apribojimą, gali būti tiek kova su sukčiavimu mokesčių srityje (šiuo klausimu žr., be kita ko, sprendimų A, C-101/05, EU:C:2007:804, 55 punktą; X ir Passenheim-van Schoot, C-155/08 ir C-157/08, EU:C:2009:368, 55 punktą; Meilicke ir kt., C-262/09, EU:C:2011:438, 41 punktą ir SIAT, C-318/10, EU:C:2012:415, 36 punktą), tiek būtinybė užtikrinti mokesčių kontrolės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. sprendimų Komisija / Ispanija, C-269/09, EU:C:2012:439, 64 punktą; X, C-498/10, EU:C:2012:635, 39 punktą ir Strojírny Protějov ir ACO Industries Tábor, C-53/13 ir C-80/13, EU:C:2014:2011, 46 punktą).

47      Valstybių narių mokesčių autonomijos principui būdinga tai, kad jos apibrėžia pateiktiną informaciją, taip pat materialines ir formalias sąlygas, kurių turi būti laikomasi, kad mokesčių administracija galėtų teisingai nustatyti mokestį, kuris turi būti sumokėtas nuo investiciniuose fonduose gautų pajamų (pagal analogiją žr. Sprendimo Meilicke ir kt., EU:C:2011:438, 37 punktą).

48      Kiek tai susiję su pagrindine byla, nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos grindžiamos principu, kad tik investiciniai fondai gali pateikti informaciją, kuri reikalinga nustatant mokesčių mokėtojų, šiuose investiciniuose fonduose turinčių investicinių vienetų, mokesčio bazę, ir kad tik tokia informacija gali būti skelbiama elektroniniame federaliniame oficialių pranešimų biuletenyje kartu su specialisto, turinčio teisę teikti konsultacijų mokesčių klausimais paslaugas, pažyma, patvirtinančia, kad duomenys buvo nustatyti pagal Vokietijos mokesčių teisės taisykles.

49       Vis dėlto dėl valstybės narės teisės aktų, kurie be išlygų draudžia mokesčių mokėtojams, investavusiems į kitoje valstybėje įsteigtų bendrovių kapitalą, pateikti kitus nei pirmos valstybės narės teisėje numatytus nacionalinio investavimo kriterijus, ypač susijusius su pateikimu, kurie atitinka įrodymus, būtų pažeistas ne tik gero administravimo principas, bet pirmiausia būtų viršyta tai, kas būtina veiksmingos mokesčių kontrolės tikslui pasiekti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Meilicke ir kt., EU:C:2011:438, 43 punktą).

50      Iš tiesų a priori negalima atmesti galimybės, kad šie mokesčių mokėtojai sugebės pateikti pateisinamuosius dokumentus, leidžiančius apmokestinančiosios valstybės narės mokesčių institucijoms aiškiai ir tiksliai patikrinti informaciją, kuri reikalinga siekiant teisingai nustatyti pajamų, gautų iš investicinių fondų, apmokestinimą (pagal analogiją žr. Sprendimo Meilicke ir kt., EU:C:2011:438, 44 punktą).

51      Nors tiesa, kad Vokietijos mokesčių mokėtojai patys gali ir neturėti visos informacijos, kurios reikalaujama pagal InvStG, negalima atmesti galimybės, kad jie ją gali gauti iš atitinkamų investicinių fondų nerezidentų ir pateikti Vokietijos mokesčių institucijoms.

52      Informacijos, kurią turi pateikti investiciniuose fonduose, kurie nėra rezidentai, investicinių vienetų turintis Vokietijos mokesčių mokėtojas, kad jam galėtų būti taikoma skaidri apmokestinimo tvarka, turinį, formą ir tikslumo laipsnį nustato mokesčių administratorius, kad paskui galėtų teisingai apmokestinti (pagal analogiją žr. Sprendimo Meilicke ir kt., EU:C:2011:438, 45 punktą).

53      Iš tikrųjų, kaip teigia Finanzamt ir Vokietijos vyriausybė, informacijos, susijusios su mokesčio baze, paskelbimas ir jos patikrinimas, kurį atlieka specialistas, turintis teisę teikti komercines mokesčių konsultanto paslaugas, patvirtinantis, jog duomenys buvo nustatyti laikantis Vokietijos mokesčių teisės taisyklių, garantuoja vienodą mokesčių mokėtojų, turinčių investicinių vienetų tuose pačiuose užsienio investiciniuose fonduose, apmokestinimą.

54      Tačiau, kaip teigia Europos Komisija, tokį vienodumą gali užtikrinti vidinis apsikeitimas informacija pačioje Vokietijos mokesčių administratoriaus įstaigoje.

55      Be to, apmokestinančiosios valstybės narės mokesčių institucijos, remiantis tuo metu, kai klostėsi aplinkybės pagrindinėje byloje, galiojančia 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos 77/799/EEB dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginio apmokestinimo ir draudimo išmokų apmokestinimo srityje (OL L 336, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 63) su pakeitimais, padarytais 2004 m. lapkričio 16 d. Tarybos direktyva 2004/106/EB (OL L 359, p. 30), redakcija ir 2011 m. vasario 15 d. Tarybos direktyva 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje ir panaikinančia Direktyvą 77/799 (OL L 64, p. 1), turi teisę kreiptis į kitos valstybės narės institucijas, kad gautų visus duomenis, reikalingus teisingai apskaičiuoti mokesčiams, kuriuos turi sumokėti mokesčių mokėtojas (šiuo klausimu žr. sprendimų Haribo Lakritzen Hans Riegel ir Österreichische Salinen, C-436/08 ir C-437/08, EU:C:2011:61, 101 punktą ir Meilicke ir kt., EU:C:2011:438, 51 punktą).

56      Kiek tai susiję su administracine našta, kuri atsirastų valstybės narės mokesčių administratoriui, jei mokesčių mokėtojams būtų leista pateikti informaciją, siekiant įrodyti savo pajamas, pažymėtina, kad vien administraciniai sunkumai negali pateisinti kliūties laisvam kapitalo judėjimui (šiuo klausimu žr. sprendimų Komisija / Prancūzija, C-334/02, EU:C:2004:129, 29 punktą; Centro di Musicologia Walter Stauffer, C-386/04, EU:C:2006:568, 48 punktą ir Papillon, C-418/07, EU:C:2008:659, 54 punktą).

57      Todėl tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, negali būti pateisintos būtinybe užtikrinti mokestinės kontrolės veiksmingumą ir veiksmingą mokesčių išieškojimą, jei jos neleidžia mokesčių mokėtojui pateikti įrodymų arba informacijos, kurie įrodytų jo faktines pajamas.

58      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog jis draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias tuo atveju, kai investiciniai fondai nerezidentai nesilaiko pareigos pranešti ir paskelbti atitinkamą šiose teisės nuostatose, kurios vienodai taikomos tiek investiciniams fondams rezidentams, tiek nerezidentams, nustatytą informaciją, šio mokesčių mokėtojo iš minėtų investicinių fondų gautos pajamos apmokestinamos vienodo tarifo mokesčiu, jei minėtos nuostatos neleidžia mokesčių mokėtojui pateikti įrodymų arba informacijos, kurie įrodytų jo faktines pajamas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

59      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog jis draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias tuo atveju, kai investiciniai fondai nerezidentai nesilaiko pareigos pranešti ir paskelbti atitinkamą šiose teisės nuostatose, kurios vienodai taikomos tiek investiciniams fondams rezidentams, tiek nerezidentams, nustatytą informaciją, šio mokesčių mokėtojo iš minėtų investicinių fondų gautos pajamos apmokestinamos vienodo tarifo mokesčiu, jei minėtos nuostatos neleidžia mokesčių mokėtojui pateikti įrodymų arba informacijos, kurie įrodytų jo faktines pajamas.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.