Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. gruodžio 18 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Įsisteigimo laisvė – Mokesčių teisės aktai – Pajamų mokestis – Mokesčių mokėtojas nerezidentas – Galimybė atskaityti su istorijos paminklu, kuriame gyvena jo savininkas, susijusias išlaidas – Galimybės atskaityti nebuvimas paminklo atveju vien dėl to, kad jis nėra saugomas apmokestinimo valstybėje, nors saugomas gyvenamosios vietos valstybėje“

Byloje C-87/13

dėl Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) 2013 m. vasario 1 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2013 m. vasario 21 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Staatssecretaris van Financiën

prieš

X

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta, Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas K. Lenaerts, einantis antrosios kolegijos teisėjo pareigas, teisėjai J.-C. Bonichot (pranešėjas), A. Arabadjiev ir J. L. da Cruz Vilaça,

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        X, atstovaujamo patarėjų F. Engelen, S. Douma ir G. Boulogne,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos B. Koopman ir M. Bulterman,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir K. Petersen,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Rubio González,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas ir J.-S. Pilczer,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Brighouse, padedamos baristerio R. Hill,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos W. Roels ir W. Mölls,

susipažinęs su 2014 m. rugsėjo 4 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 49 ir 63 straipsnių išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas sprendžiant Staatssecretaris van Financiën (finansų valstybės sekretorius) ir X ginčą dėl Nyderlandų mokesčių administratoriaus atsisakymo iš šio mokesčių mokėtojo pajamų atskaityti tam tikras išlaidas, susijusias su jo gyvenamojo būsto – Belgijoje esančios pilies, saugomos pagal šios valstybės narės įstatymus dėl istorijos paminklų – išlaikymu, vien dėl to, kad ši pilis nesaugoma pagal Nyderlandų Karalystės įstatymus dėl istorijos paminklų.

 Nyderlandų teisė

3        Pagrindinėje byloje taikomos redakcijos 2001 m. Pajamų mokesčio įstatymo (wet inkomstenbelasting 2001, toliau – Pajamų mokesčio įstatymas) 2.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Bet kuris vietos mokesčių mokėtojas, kuris Nyderlanduose gyvena tik dalį kalendorinių metų, ir bet kuris užsienio mokesčių mokėtojas, gyvenantis kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, Nyderlandams priklausančiose Bonero, Sint Eustatijaus ir Sabos salose arba ministro sprendime nurodytoje trečiojoje šalyje, su kuria Nyderlandų Karalystė yra sudariusi dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį, kurioje numatyta keistis informacija, ir kuris apmokestinamas minėtoje valstybėje narėje, Nyderlandams priklausančiose Bonero, Sint Eustatijaus ir Sabos salose arba trečiojoje šalyje, gali pasirinkti, kad jam būtų taikomos šiame įstatyme numatytos vietos mokesčių mokėtojams taikomos nuostatos. <...>“

4        Pagal šio įstatymo 3.1 straipsnį:

„1.      Iš darbo ir būsto gautos apmokestinamosios pajamos yra iš profesinės ir su būstu susijusios veiklos gautos pajamos, atėmus, jei reikia, galimus nuostolius, susijusius su profesine ir su būstu susijusia veikla (3.13 skirsnis).

2.      Iš darbo ir būsto gautos pajamos yra bendra šių pajamų suma:

a.      apmokestinamojo įmonės pelno (3.2 skirsnis),

b.      apmokestinamojo darbo užmokesčio (3.3 skirsnis),

c.      apmokestinamojo pelno, gauto iš kitos veiklos (3.4 skirsnis),

d.      periodinių apmokestinamųjų išmokų ir mokėjimų (3.5 skirsnis),

e.      apmokestinamųjų pajamų, gautų iš nuosavo būsto (3.6 skirsnis),

f.      apmokestinimą mažinančių išlaidų, susijusių su pajamų užtikrinimu ateityje (3.8 skirsnis), ir

g.      asmeninio pobūdžio išlaidų, mažinančių apmokestinimą (3.9 skirsnis),

atėmus:

h.      atskaitomas sumas dėl skolų už nuosavą būstą nebuvimą arba dėl mažų skolų (3.6a skirsnis),

i.      mokesčius, susijusius su pajamų užtikrinimu ateityje (3.7 skirsnis), ir

j.      asmeninio pobūdžio atskaitymus (6 skyrius).“

5        Iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad mokesčių mokėtojo iš būsto gaunamos apmokestinamosios pajamos nustatomos taikant fiksuotą dydį, atitinkantį tam tikrą procentinę būsto vertės dalį.

6        Pajamų mokesčio įstatymo 6 skyriuje, be kita ko, nustatytos konkrečios taisyklės dėl išlaidų, susijusių su saugomu pastatu, atskaitos. Atskaitos galimybė egzistuoja ir dėl nuosavų būstų, ir dėl saugomų pastatų, kurie generuoja pajamas iš taupymo ir investicijų, nurodytų minėto įstatymo 5 skyriuje, būtent antrinių būstų ir nuomoti skirto nekilnojamojo turto. Remiantis Pajamų mokesčio įstatymo 6.31 straipsniu, siejamu su 6.1 straipsnio 2 dalies pradžia ir g punktu, į su saugomu pastatu susijusias išlaidas, kiek jos viršija tam tikrą ribą, tam tikromis sąlygomis galima atsižvelgti kaip į asmeninio pobūdžio atskaitymų eilutę. Šios sąlygos nesusijusios su asmeniu arba mokesčių mokėtojo galėjimu mokėti mokesčius. Tais atvejais, kai saugomas pastatas laikytinas nuosavu būstu, minėta sistema siekiama leisti atskaityti išlaikymo mokesčius, taikant prieš šį punktą esančiame punkte nurodyto fiksuoto dydžio ribą.

7        Pajamų mokesčio įstatymo 6.2 straipsnis „Atsižvelgimas į asmeninio pobūdžio atskaitymus“ suformuluotas taip:

„1.      Asmeninio pobūdžio atskaita sumažina iš darbo ir būsto per kalendorinius metus gautas pajamas, tačiau jos negali būti mažesnės už nulį.

2.      Jeigu asmeninio pobūdžio atskaita iš darbo ir būsto per kalendorinius metus gautų pajamų nesumažina, ji sumažina iš taupymo ir investicijų per kalendorinius metus gautas apmokestinamąsias pajamas, tačiau jos negali būti mažesnės už nulį.

3.      Jeigu asmeninio pobūdžio atskaita iš darbo ir būsto arba iš taupymo ir investicijų per kalendorinius metus gautų pajamų nesumažina, ji sumažina iš didelio dalyvavimo valdant kapitalą per kalendorinius metus gautas pajamas, tačiau jos negali būti mažesnės už nulį.

4.      Taikant 1 ir 3 dalis, iš darbo ir būsto ir iš didelio dalyvavimo valdant kapitalą per kalendorinius metus gautos pajamos nustatomos neatsižvelgiant į paliktinas pajamas.

5.      Sumažinimo atveju pirmiausia atsižvelgiama į išlaidas, susijusias su 6.1 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytomis konkrečiomis išlaikymo sąnaudomis.“

8        Pagrindinėje byloje taikomos redakcijos 1988 m. Istorijos paminklų įstatymo (Monumentenwet 1988, toliau – Istorijos paminklų įstatymas) 6 straipsnyje nustatyta:

„1.      Mūsų ministras veda kiekvienos savivaldybės saugomų pastatų registrą. Į šį registrą jis įtraukia saugomus pastatus, kuriuos prie tokių priskyrė, jeigu dėl priskyrimo nepateiktas skundas arba jei toks skundas buvo atmestas.

2.      Mūsų ministras siunčia provincijų vykdomajai valdžiai, taip pat merui ir savivaldybių tarybų nariams visų dokumentų apie įtraukimą į registrą kopijas.

3.      Merui ir savivaldybių tarybų nariams skirtas egzempliorius informavimo tikslais paliekamas savivaldybės sekretoriate. Bet kuris pilietis gali ten nueiti ir, apmokėjęs išlaidas, gauti to dokumento kopiją.“

9        Šio įstatymo 7 straipsnyje numatyta:

„1.      3 straipsnio 2–6 dalys, 4 ir 6 straipsniai netaikomi, jeigu istorijos paminklas yra už savivaldybės teritorijos ribų.

2.      Prieš priimdamas sprendimą dėl 1 dalyje nurodyto paminklo mūsų ministras išklauso Tarybos nuomonės.

3.      Mūsų ministras veda nacionalinį registrą, į kurį įtraukia 1 dalyje nurodytus paminklus, kuriuos jis priskyrė prie saugotinų, jeigu dėl priskyrimo nepateiktas skundas arba jei toks skundas buvo atmestas. Įtraukimo dokumento kopija perduodama atitinkamą zoną administruojančiai institucijai ir provincijų vykdomajai valdžiai, jei paminklas yra provincijos teritorijoje.“

10      To paties įstatymo 3 straipsnyje numatytos nekilnojamojo turto pripažinimo istorijos paminklu sąlygos:

„1.      Mūsų ministras savo iniciatyva paminklu esančiam nekilnojamajam turtui gali suteikti saugomo paminklo statusą.

2.      Prieš priimdamas sprendimą šiuo klausimu mūsų ministras konsultuojasi su savivaldybės, kurioje yra šis paminklas, meru ir savivaldybės tarybos nariais, taip pat provincijų vykdomąja valdžia, jeigu minėtas paminklas yra už užstatytų teritorijų, nustatytų remiantis 1994 m. Kelių eismo įstatymu [(Wegenverkeerswet 1994)], ribų.

3.      Apie 2 dalyje nurodytą užklausą mūsų ministras informuoja asmenis, kurie bazinėje kadastro informacijoje nurodyti kaip savininkai ar turintys atitinkamas teises.

4.      3 dalyje nurodytiems suinteresuotiesiems asmenims meras ir savivaldybės tarybos nariai sudaro galimybę būti išklausytiems ir organizuoja 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas konsultacijas.

5.      Meras ir savivaldybės tarybos nariai informuoja apie savo nuomonę per penkis mėnesius nuo 2 dalyje nurodyto prašymo pareikšti nuomonę išsiuntimo, o provincijų vykdomoji valdžia – per keturis mėnesius.

6.      Išklausęs Tarybą, mūsų ministras priima sprendimą per dešimt mėnesių nuo prašymo pareikšti nuomonę išsiuntimo merui ir savivaldybės tarybos nariams.“

11      Nors Istorijos paminklų įstatyme aiškios sąlygos dėl to, kad paminklas turi būti Nyderlandų teritorijoje, nėra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad ši sąlyga būtinai išplaukia iš bendros minėto įstatymo sistemos – tai matyti iš jo parengiamųjų dokumentų.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

12      2004 m. Nyderlandų pilietis X persikėlė iš Nyderlandų į Belgiją gyventi jam priklausančioje pilyje.

13      Ši pilis Belgijoje saugoma kaip istorijos paminklas. Tačiau Nyderlanduose ji neįtraukta nė į vieną iš Istorijos paminklų įstatymo 6 ar 7 straipsnyje nurodytų registrų.

14      Pagrindinėje byloje nagrinėjamais mokestiniais metais X Nyderlanduose ėjo vienos bendrovės direktoriaus pareigas, jis buvo jos vienintelis akcininkas. Belgijoje iš savo veiklos jis negavo jokių pajamų.

15      Kadangi buvo pasirinkęs sistemą, numatytą Nyderlanduose gyvenantiems mokesčių mokėtojams, toje valstybėje narėje jis deklaravo savo pajamas ir iš jų atskaitė 18 140 EUR sumą kaip pilies, kurią naudojo kaip savo būstą, kaip tai suprantama pagal Nyderlandų pajamų mokesčio įstatymą, išlaikymo ir amortizacijos išlaidas.

16      Dėl to X atžvilgiu buvo priimtas su šia atskaita susijęs sprendimas dėl prievolės sumokėti papildomą mokestį, motyvuojant tuo, kad nebuvo įvykdyta Pajamų mokesčio įstatymo 6.31 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga, kad paminklas būtų įtrauktas į vieną iš Istorijos paminklų įstatymo 6 ir 7 straipsnyje nurodytų registrų.

17      Manydamas, kad nagrinėjama teisė į atskaitą taikoma ne tik Nyderlanduose esantiems paminklams, Rechtbank Breda patenkino X ieškinį dėl minėto sprendimo dėl prievolės sumokėti papildomą mokestį. Gerechtshof te ‘s-Hertogenbosch atmetė Nyderlandų mokesčių administratoriaus pateiktą apeliacinį skundą. Staatssecretaris van Financiën pateikė kasacinį skundą Hoge Raad der Nederlanden.

18      Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Sąjungos teisė, visų pirma jos nuostatos įsisteigimo laisvės ir laisvo kapitalo judėjimo srityje, draudžia tai, kad Belgijos rezidentas, kuris jo prašymu apmokestinamas Nyderlanduose kaip mokesčių mokėtojas rezidentas ir turėjo išlaidų dėl savo gyvenamosioms reikmėms naudojamos pilies, kuri yra Belgijoje ir ten laikoma įstatymais saugojamu paminklu ir vietovės simboliu, apmokestinant pajamas Nyderlanduose šių išlaidų negali atskaityti, nes pilis Nyderlanduose neįregistruota kaip saugomas istorinis paminklas?

2.      Kiek tokiu atveju svarbu tai, ar suinteresuotasis asmuo valstybėje, kurioje gyvena, t. y. Belgijoje, pasirinkęs progresinį pajamų apmokestinimą, šias išlaidas gali atskaityti iš pajamų mokesčio nuo savo dabartinių ir būsimų pajamų iš kilnojamojo turto?“

 Dėl prejudicinių klausimų

19      Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 49 ir 63 straipsniai išaiškintini taip, kad jiems prieštarauja valstybės narės teisės normos, pagal kurias, siekiant apsaugoti nacionalinį kultūros paveldą, teisė atskaityti su saugomais paminklais susijusias išlaidas suteikiama tik jos teritorijoje esančių paminklų savininkams.

20      Pirmiausia pažymėtina, kad net jei tai gali būti susiję ir su laisvu kapitalo judėjimu, ir su įsisteigimo laisve, pagrindinės bylos aplinkybėmis reikia atsakyti į taip performuluotus klausimus atsižvelgiant į įsisteigimo laisvę.

21      Iš tiesų į SESV 49 straipsnio taikymo sritį patenka bet kuris valstybės narės gyventojas, nesvarbu, kokia jo pilietybė, turintis kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės kapitalo dalį, leidžiančią jam daryti tam tikrą įtaką šios bendrovės sprendimams ir spręsti dėl jos veiklos (žr. Sprendimo N, C-470/04, EU:C:2006:525, 27 punktą).

22      Taip yra X atveju: pagrindinėje byloje nagrinėjamais mokestiniais metais jis pasirinko gyvenamąją vietą Belgijoje ir Nyderlanduose tvarkė pagal Nyderlandų teisę įsteigtos bendrovės, kurios vienintelis akcininkas pats yra, reikalus.

23      Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, SESV 49 straipsniu draudžiama bet kokia nacionalinė priemonė, kuri, nors ir taikoma neatsižvelgiant į pilietybę, gali sudaryti Sąjungos piliečiams kliūčių pasinaudoti ESV sutarties garantuojama įsisteigimo laisve arba naudojimąsi ja padaryti mažiau patrauklų (žr., be kita ko, Sprendimo Attanasio Group, C-384/08, EU:C:2010:133, 43 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

24      Konstatuotina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės normos reiškia įsisteigimo laisvės apribojimą.

25      Iš tiesų, esant tokioms kaip X, kuris negyvena Nyderlanduose, bet kadangi visą savo veiklą vykdo šioje valstybėje narėje, pasirinko rezidentams taikomą mokesčių sistemą, situacijoms, šios teisės normos lemia skirtingą požiūrį į pastatuose, kurie yra istorijos paminklai, gyvenančius mokesčių mokėtojus, atsižvelgiant į tai, ar jų gyvenamoji vieta yra nacionalinėje teritorijoje, ar už jos ribų.

26      Šis skirtingas požiūris gali atgrasyti vienos valstybės narės teritorijoje esančiuose pastatuose, kurie yra istorijos paminklai, gyvenančius mokesčių mokėtojus nuo veiklos vykdymo kitoje valstybėje narėje.

27      Tačiau nerezidentų diskriminacija, kaip tai suprantama pagal Sutartį, palyginti su rezidentais, galėtų būti tik tuomet, jei, nepaisant to, kad jie gyvena skirtingose valstybėse narėse, nustatoma, kad, atsižvelgiant į atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų tikslą ir turinį, šių dviejų kategorijų mokesčių mokėtojų situacijos yra panašios (žr. Sprendimo Komisija / Estija, C-39/10, EU:C:2012:282, 51 punktą).

28      Teisingumo Teismas mano, kad pagrindinėje byloje taip nėra.

29      Iš tiesų pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės normų tikslas, kaip, be kita ko, matyti iš įstatymo pasiūlymo, kuris vėliau tapo Pajamų mokesčio įstatymu, aiškinamojo rašto, yra apsaugoti ir išsaugoti Nyderlandų kultūros ir istorijos paveldą, suteikiant galimybę taikyti specialią tam tikrų išlaidų, susijusių su saugomais paminklais, būtent tais, kuriuos jų savininkai naudoja kaip būstą, atskaitą.

30      Be to, kaip matyti iš Nyderlandų vyriausybės pateiktų rašytinių pastabų, būtent atsižvelgdama į šį tikslą Nyderlandų Karalystė suteikė šios atskaitos galimybę mokesčių mokėtojams, kurie yra Nyderlanduose esančių saugomų paminklų savininkai, nors ir gyvena kitoje valstybėje narėje.

31      Todėl tai, kad leidimas pasinaudoti mokesčio lengvata, kurios tikslas – išsaugoti Nyderlandų kultūros ir istorijos paveldą, suteikiamas tik nacionalinėje teritorijoje esančių saugomų paminklų savininkams, yra neatsiejamai susiję su nacionalinio įstatymų leidėjo siekiamu tikslu.

32      Taigi iš to atsirandantis skirtingas požiūris taikomas mokesčių mokėtojų kategorijoms, kurių situacijų negalima laikyti objektyviai panašiomis.

33      Kitaip galėtų būti tik tuo atveju, jei mokesčių mokėtojas įrodytų, kad paminklas, kurio savininkas jis yra, nors ir stovi kitos valstybės narės nei Nyderlandų Karalystės teritorijoje, vis dėlto yra Nyderlandų kultūros ir istorijos paveldo dalis ir dėl tokios aplinkybės tokiam paminklui, jeigu jis būtų nacionalinėje teritorijoje, galėtų būti taikoma apsauga pagal Nyderlandų istorijos paminklų įstatymą.

34      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad SESV 49 straipsnis aiškintinas taip, kad jam neprieštarauja valstybės narės teisės normos, pagal kurias, siekiant apsaugoti nacionalinį kultūros ir istorijos paveldą, teisė atskaityti su saugomais paminklais susijusias išlaidas suteikiama tik jos teritorijoje esančių paminklų savininkams, jeigu šia galimybe gali pasinaudoti paminklų, kurie gali būti priskirti prie šios valstybės narės kultūros ir istorijos paveldo, nepaisant to, kad yra kitos valstybės narės teritorijoje, savininkai.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

35      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

SESV 49 straipsnis aiškintinas taip, kad jam neprieštarauja valstybės narės teisės normos, pagal kurias, siekiant apsaugoti nacionalinį kultūros ir istorijos paveldą, teisė atskaityti su saugomais paminklais susijusias išlaidas suteikiama tik jos teritorijoje esančių paminklų savininkams, jeigu šia galimybe gali pasinaudoti paminklų, kurie gali būti priskirti prie šios valstybės narės kultūros ir istorijos paveldo, nepaisant to, kad yra kitos valstybės narės teritorijoje, savininkai.

Parašai.


* Proceso kalba: nyderlandų.