Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2015 m. kovo 26 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Proporcingumo ir mokesčių neutralumo principai – Nekilnojamojo turto tiekimo apmokestinimas vykdant priverstinio pardavimo procedūrą varžytinėse – Nacionalinės teisės nuostatos, įpareigojančios teismo antstolį, vykdantį tokį pardavimą, apskaičiuoti ir sumokėti PVM už tokį sandorį – Pirkimo kainos sumokėjimas kompetentingam teismui ir būtinybė, kad jis sumokėtą PVM perduotų teismo antstoliui – Teismo antstolio piniginė ir baudžiamoji atsakomybė PVM nesumokėjimo atveju – Skirtumas tarp bendro įstatyminio PVM sumokėjimo termino, nustatyto apmokestinamajam asmeniui, ir termino, nustatyto tokiam teismo antstoliui – Galimybės atskaityti pirkimo PVM nebuvimas“

Byloje C-499/13

dėl Naczelny Sąd Administracyjny (Lenkija) 2013 m. vasario 21 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2013 m. rugsėjo 16 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Marian Macikowski

prieš

Dyrektor Izby Skarbowej w Gdańsku

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai S. Rodin, A. Borg Barthet (pranešėjas), E. Levits ir F. Biltgen,

generalinė advokatė J. Kokott,

posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. rugsėjo 4 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        M. Macikowski, atstovaujamo radca prawny M. Kalinowski,

–        Dyrektor Izby Skarbowej w Gdańsku, atstovaujamo T. Tratkiewicz ir J. Kaute,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir A. Gawłowska,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos M. Owsiany-Hornung ir L. Lozano Palacios,

susipažinęs su 2014 m. lapkričio 6 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl proporcingumo ir mokesčių neutralumo principų ir 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, p. 1, toliau – PVM direktyva) 9, 193, 199, 206, 250 ir 252 straipsnių išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant teismo antstolio M. Macikowski ir Dyrektor Izby Skarbowej w Gdańsku ginčą dėl laiku nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) už nekilnojamojo turto pardavimą priverstinio vykdymo tvarka.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Apmokestinamasis asmuo“ – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą.

„Ekonominė veikla“ – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų.“

4        Šios direktyvos 193 straipsnis suformuluotas taip:

„PVM moka apmokestinamasis asmuo, vykdantis apmokestinamą prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, išskyrus 194–199 ir 202 straipsniuose nurodytus atvejus, kai PVM moka kitas asmuo.“

5        Tos pačios direktyvos 199 straipsnio 1 dalies g punkte nustatyta:

„Valstybės narės gali numatyti, kad asmuo, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM, yra apmokestinamasis asmuo, kuriam yra skirtas [skirti] šie tiekimo ar teikimo sandoriai:

<...>

g)      nekilnojamojo turto, kurį skolininkas perleidžia priverstinio pardavimo tvarka, tiekimas.“

6        PVM direktyvos 204 straipsnyje numatyta:

„1.      Kai pagal 193–197, 199 ir 200 straipsnius prievolė sumokėti PVM tenka apmokestinamajam asmeniui, kuris nėra įsisteigęs valstybėje narėje, kurioje turi būti sumokėtas PVM, valstybės narės gali leisti tam asmeniui paskirti fiskalinį agentą, kuriam tektų prievolė sumokėti PVM.

Be to, kai apmokestinamąjį sandorį vykdo apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsisteigęs valstybėje narėje, kurioje turi būti sumokėtas PVM, ir su šalimi, kurioje apmokestinamasis asmuo yra įsisteigęs arba kurioje yra jo buveinė, nėra sudarytas teisinis dokumentas dėl savitarpio pagalbos, kurios taikymo sritis panaši į numatytąją Direktyvoje 76/308/EEB <...> ir Reglamente (EB) Nr. 1798/2003 <...>, valstybės narės gali nustatyti, kad prievolė sumokėti PVM tenka neįsisteigusio apmokestinamojo asmens paskirtam fiskaliniam agentui.

Tačiau valstybės narės negali taikyti antroje pastraipoje nurodytos galimybės neįsisteigusiam apmokestinamajam asmeniui, kaip apibrėžta 358 straipsnio 1 punkte, kuris pasirinko specialią elektroniniu būdu teikiamoms paslaugoms apmokestinti skirtą schemą.

2      Kiekviena valstybė narė nustato 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytos galimybės taikymo sąlygas ir tvarką.“

7        PVM direktyvos 205 straipsnyje nustatyta:

„193–200 ir 202, 203 bei 204 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis valstybės narės gali numatyti, kad kitas asmuo nei tas, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM, turi būti laikomas asmeniu, kuriam tenka prievolė solidariai sumokėti PVM.“

8        Šios direktyvos 206 straipsnyje nustatyta:

„Bet kuris apmokestinamasis asmuo, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM, privalo sumokėti grynąją PVM sumą, pateikęs 250 straipsnyje numatytą PVM deklaraciją. Tačiau valstybės narės gali nustatyti kitą tos sumos mokėjimo datą arba reikalauti tarpinių mokėjimų.“

9        Šios direktyvos 250 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Kiekvienas apmokestinamasis asmuo pateikia PVM deklaraciją, nurodydamas visą informaciją, reikalingą nustatyti mokėtino mokesčio dydį ir atskaitytinas sumas, kiek tai reikalinga nustatyti apmokestinimo bazę, su šiuo mokesčiu ir atskaita susijusių sandorių bendrą vertę bei neapmokestinamų sandorių vertę.“

10      PVM direktyvos 252 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„PVM deklaracijos pateikimo terminą nustato valstybės narės. Šis terminas negali būti ilgesnis nei du mėnesiai nuo kiekvieno mokestinio laikotarpio pabaigos.“

11      Šios direktyvos 273 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui, atsižvelgdamos į reikalavimą vienodai traktuoti apmokestinamųjų asmenų vykdomus nacionalinius sandorius ir sandorius tarp valstybių narių, tačiau dėl šių prievolių prekyboje tarp valstybių narių neturi atsirasti su sienų kirtimu susijusių formalumų.

Pirmoje pastraipoje nustatyta galimybė negali būti naudojama nustatant papildomas su sąskaitų faktūrų išrašymu susijusias prievoles, be tų, kurios nustatytos 3 skyriuje.“

 Lenkijos teisė

 PVM įstatymas

12      2004 m. kovo 11 d. Prekėms ir paslaugoms taikomo mokesčio įstatymo (ustawa o podatku od towarów i usług, Dz. U. Nr. 54, poz. 535, toliau – PVM įstatymas) 15 straipsnio 6 dalyje nustatyta:

„Apmokestinamaisiais asmenimis nelaikomos valdžios institucijos ir joms paslaugas teikiantys subjektai, kiek tai susiję su jiems priskirtų pagal kitas teisės nuostatas užduočių, dėl kurių jie buvo įsteigti, vykdymu, išskyrus veiklą, vykdomą pagal civilinės teisės sutartis.“

13      Pagal šio įstatymo 18 straipsnį:

„1966 m. birželio 17 d. Administracinių vykdymo procedūrų įstatyme <...> apibrėžtos vykdymo institucijos ir teismo antstoliai, užtikrinantys vykdymo dokumentų įvykdymą, kaip tai suprantama pagal [pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos] 1964 m. lapkričio 17 d. Civilinio proceso kodeksą [(ustawa Kodeks postępowania cywilnego, Dz. U. Nr. 43, poz. 296, toliau – Civilinio proceso kodeksas], turi pareigą mokėti mokestį už prekių, kurios skolininkui priklauso nuosavybės teise arba kurias skolininkas valdo pažeisdamas galiojančias nuostatas, tiekimą priverstinio vykdymo tvarka.“

 Mokesčių kodeksas

14      Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytos 1997 m. rugpjūčio 29 d. Įstatymo dėl mokesčių kodekso (ustawa – Ordynacja podatkowa, Dz. U., 2005, Nr. 8, poz. 60, toliau – Mokesčių kodeksas) redakcijos 8 straipsnyje numatyta:

„Mokėti mokestį privalo fizinis asmuo, juridinis asmuo arba organizacija, neturinti juridinio asmens statuso, kuriems, remiantis mokesčių teise, tenka prievolė apskaičiuoti ir surinkti iš apmokestinamojo asmens mokestį ir jį nustatytu laiku sumokėti mokesčių administratoriui.“

15      Mokesčių kodekso 30 straipsnyje nustatyta:

„1.      Asmuo, privalantis mokėti mokestį, kuris neįvykdė pareigų, nustatytų 8 straipsnyje, atsako už nesurinktą arba surinktą, bet nesumokėtą mokestį.

<...>

3.      Asmuo, privalantis mokėti mokestį, arba mokesčio surinkėjas už 1 ir 2 dalyse nurodytas mokėtino mokesčio sumas atsako visu savo turtu.

<...>

4.      Jeigu vykdydamas mokestinę procedūrą mokesčių administratorius nustato aplinkybes, minėtas 1 arba 2 dalyse, jis priima sprendimą dėl asmens, privalančio mokėti mokestį, arba mokesčio surinkėjo atsakomybės, kuriame nurodo nesurinkto arba surinkto, bet nesumokėto mokesčio sumą.

<...>“

 Civilinio proceso kodeksas

16      Civilinio proceso kodekso 808 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu priverstinio vykdymo metu gauta pinigų suma neišmokėta nedelsiant, ji turi būti sumokėta į teismo depozitinę sąskaitą. <...>“

17      Civilinio proceso kodekso 998 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Įsiteisėjus sprendimui dėl varžytinių ir pirkėjui įvykdžius pardavimo iš varžytinių sąlygas arba priėmus sprendimą dėl pirkimo kainos nustatymo ir valstybės iždui sumokėjus visą kainą, teismas priima nutartį dėl nuosavybės perleidimo.“

18      Šio kodekso 999 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Įsiteisėjusia nutartimi dėl nuosavybės perleidimo nuosavybės teisė perkeliama pirkėjui ir tai yra pagrindas užregistruoti pirkėjo nuosavybės teisę nekilnojamojo turto kadastre ir registre įrašant atitinkamą įrašą arba perduodant dokumentus saugoti atitinkamame dokumentų rinkinyje. Be to, įsiteisėjusi nutartis dėl nuosavybės perleidimo yra tolygi vykdomajam raštui perduoti nekilnojamąjį turtą pirkėjo nuosavybėn.“

19      Šio kodekso 1023 straipsnio 1 dalies tekstas yra toks:

„Vykdymo institucija parengia sumos, gautos iš nekilnojamojo turto pardavimo priverstinio vykdymo tvarka, paskirstymo kreditoriams planą.“

20      Civilinio proceso kodekso 1024 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Paskirstymo plane reikia nurodyti:

1)      paskirstytiną sumą;

2)      paskirstyme dalyvaujančių asmenų reikalavimus ir teises;

3)      kiekvienam paskirstymo dalyviui priskirtas sumas;

4)      mokėtinas sumas ir sumas, kurios turi likti teismo depozitinėje sąskaitoje, ir priežastis, pateisinančias mokėjimo atidėjimą.

<...>“

21      Šio kodekso 1035 straipsnyje nustatyta:

„Sumokėjęs paskirstytiną sumą į teismo depozitinę sąskaitą, antstolis nedelsdamas parengia sumos, gautos už pardavimą priverstinio vykdymo tvarka, paskirstymo plano projektą ir jį pateikia teismui. Jeigu reikia, teismas pakeičia planą ir jį papildo; priešingu atveju teismas planą tvirtina.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

22      M. Macikowski yra Sąd Rejonowy w Chojnicach (Choinicių rajono teismas) teismo antstolis.

23      Kreditoriaus prašymu jis pradėjo vykdymo procedūrą prieš Royal sp. z o.o. (toliau – Royal), kuri buvo PVM mokėtoja.

24      Per vykdymo procedūrą M. Macikowski konfiskavo Royal priklausantį nekilnojamąjį turtą.

25      2007 m. vasario 16 d. įvyko to nekilnojamojo turto varžytinės. 2007 m. kovo 22 d. priimta ir 2007 m. rugpjūčio 22 d. įsigaliojusia nutartimi Sąd Rejonowy w Chojnicach perdavė nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą sutuoktiniams Babinski už varžytinių kainą – 1 424 201 Lenkijos zlotą (PLN). Visą nurodytą sumą pirkėjai sumokėjo į šio teismo sąskaitą.

26      2008 m. spalio 27 d. sprendimu M. Macikowski sudarė šios sumos paskirstymo plano projektą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad 256 823,13 PLN PVM suma turi būti pervesta į Choinicių mokesčių skyriaus sąskaitą.

27      2009 m. sausio 26 d. raštu M. Macikowski kreipėsi į Sąd Rejonowy w Chojnicach (Choinicių rajono teismas) prašydamas pervesti į jo sąskaitą 256 823,13 PLN sumą, kad vykdydamas asmens, privalančio mokėti mokestį, prievolę galėtų sumokėti PVM už nuosavybės teisės į priverstinio vykdymo tvarka parduotą Royal nekilnojamąjį turtą perleidimą.

28      Sąd Rejonowy w Chojnicach šią sumą į M. Macikowski sąskaitą pervedė tik įsigaliojus paskirstymo planui. Todėl PVM sąskaitą faktūrą, patvirtinančią nekilnojamojo turto pardavimą, jis išrašė 2009 m. rugpjūčio 31 d., o apie mokesčio sumokėjimą mokesčių administratorių informavo 2009 m. rugsėjo 2 d.

29      Choinicių mokesčių skyriaus direktorius, remdamasis, be kita ko, PVM įstatymo 18 straipsniu, kartu su Mokesčių kodekso 8 straipsniu ir 30 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis, nusprendė, kad M. Macikowski, kaip asmuo, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM, turi sumokėti 256 823,13 PLN PVM sumą, gautą pardavus Royal nekilnojamąjį turtą, bet nesumokėtą laiku. Choinicių mokesčių skyrius manė, kad užtikrindamas vykdymo procedūros įgyvendinimą M. Macikowski turėjo 2007 m. lapkričio mėn. išrašyti skolininko, t. y. Royal, vardu už šios bendrovės nekilnojamojo turto pardavimą sąskaitą faktūrą, kurioje būtų nurodyta 1 424 201 PLN bruto suma, įskaitant 256 823,13 PLN PVM, ir pervesti šį mokestį iki 2007 m. gruodžio 25 d. į kompetentingo mokesčių administratoriaus sąskaitą.

30      2011 m. spalio 10 d. sprendimu Wojewódzki Sąd Administracyjny w Gdańsku (Gdansko vaivadijos administracinis teismas) atmetė M. Macikowski skundą dėl 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimo, kuriame Dyrektor Izby Skarbowej w Gdańsku pripažino asmens, turinčio prievolę sumokėti mokestį, mokestinę atsakomybę už laiku nesumokėtą PVM, gautą priverstinio vykdymo tvarka pardavus Royal nekilnojamąjį turtą. Šis teismas motyvuose pabrėžė, kad jį šioje byloje saisto Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausiasis administracinis teismas) išaiškinimas, o šis teismas nesuabejojo šio sprendimo pagrįstumu ir pripažino, kad M. Macikowski turėjo teisinių galimybių įvykdyti prievoles, numatytas PVM įstatymo 18 straipsnyje.

31      M. Macikowski pateikė kasacinį skundą dėl šio sprendimo Naczelny Sąd Administracyjny. Kasacinio skundo motyvuose jis teigė, kad šiame sprendime neteisingai išaiškintas PVM įstatymo 18 straipsnis, nes neatsižvelgta į Sąjungos teisės nuostatas, t. y. PVM direktyvos nuostatas, taikytinas PVM struktūrai.

32      Šiomis aplinkybėmis Naczelny Sąd Administracyjny, manydamas, kad nagrinėjant šį kasacinį skundą reikia aiškinti Sąjungos teisės nuostatas, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar pagal PVM sistemą, įtvirtintą PVM direktyvoje, visų pirma pagal šios direktyvos 9 ir 193 straipsnius, aiškinamus kartu su 199 straipsnio 1 dalies g punktu, draudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai PVM įstatymo 18 straipsnis, kuriame numatytos šio mokesčio bendrųjų taisyklių išimtys, visų pirma susijusios su subjektais, kuriems tenka prievolė apskaičiuoti ir surinkti mokestį, ir įtvirtintas asmens, privalančio sumokėti mokestį, t. y. subjekto, kuriam tenka prievolė už apmokestinamąjį asmenį apskaičiuoti mokesčio sumą, surinkti mokestį iš apmokestinamojo asmens ir nustatytu laiku sumokėti jį mokesčių administratoriui, institutas?

2.      Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

a)      Ar pagal proporcingumo principą, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, draudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai PVM įstatymo 18 straipsnis, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad mokestį už nekilnojamojo turto, kuris skolininkui priklauso nuosavybės teise arba kurį skolininkas valdo pažeisdamas galiojančias nuostatas, tiekimą priverstinio vykdymo tvarka apskaičiuoja, surenka ir sumoka teismo antstolis, atliekantis vykdymo veiksmus, kuris yra asmuo, privalantis sumokėti mokestį, ir kuriam tenka atsakomybė už šios prievolės nevykdymą?

b)      Ar pagal PVM direktyvos 206, 250 ir 252 straipsnius ir joje įtvirtintą neutralumo principą draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip antai PVM įstatymo 18 straipsnis, pagal kurį jame minėtam asmeniui, privalančiam sumokėti mokestį, tenka prievolė per apmokestinamajam asmeniui nustatytą mokestinį laikotarpį apskaičiuoti, surinkti ir sumokėti mokėtiną PVM už prekių, kurios apmokestinamajam asmeniui priklauso nuosavybės teise arba kurias jis valdo pažeisdamas galiojančias nuostatas, tiekimą priverstinio vykdymo tvarka, kurio suma lygi pajamų, gautų pardavus prekes (atskaičius PVM), ir atitinkamo šio mokesčio tarifo sandaugai, neatskaičius iš šios sumos pirkimo mokesčio, sumokėto nuo mokestinio laikotarpio pradžios iki mokesčio surinkimo iš apmokestinamojo asmens momento?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

33      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori žinoti, ar PVM direktyvos 9, 193 straipsnius ir 199 straipsnio 1 dalies g punktą reikia aiškinti taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės nuostatą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kuria, vykdant nekilnojamojo turto pardavimą priverstinio vykdymo tvarka, subjektui, t. y. teismo antstoliui, kuris vykdė šį pardavimą, nustatomos pareigos per nustatytą terminą apskaičiuoti, surinkti ir sumokėti PVM, mokėtiną nuo gautų iš šio sandorio pajamų.

34      Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia konstatuoti, kad, pirma, pagal PVM direktyvos 199 straipsnio 1 dalies g punktą valstybės narės nekilnojamojo turto, kurį skolininkas perleidžia priverstinio pardavimo tvarka, tiekimo atveju gali numatyti, kad nekilnojamojo turto pirkėjas yra asmuo, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM, su sąlyga, kad jis yra apmokestinamasis asmuo, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkirstas kelias sukčiavimui.

35      Kita vertus, iš PVM direktyvos 273 straipsnio matyti, kad valstybėms narėms suteikiama galimybė nustatyti kitas pareigas, kurias jos laiko būtinomis tam, kad PVM būtų teisingai renkamas ir kad būtų užkirstas kelias sukčiavimui.

36      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas turėjo galimybę nuspręsti, kad, kadangi, be jomis nustatytų apribojimų, PVM direktyvos 90 straipsnio 1 dalies ir 273 straipsnio nuostatose nenurodomos nei sąlygos, nei prievolės, kurias valstybės narės gali nustatyti, šiomis nuostatomis valstybėms narėms suteikiama diskrecija (žr. Sprendimo Kraft Foods Polska, C-588/10, EU:C:2012:40, 23 punktą).

37      Tačiau priemonės, kurias valstybės narės gali priimti pagal PVM direktyvos 273 straipsnį, siekdamos užtikrinti teisingą mokesčio surinkimą ir užkirsti kelią sukčiavimui, neturi viršyti to, kas būtina šiems tikslams pasiekti, ir neturi kelti grėsmės PVM neutralumui (žr. Sprendimo Nidera Handelscompagnie, C-385/09, EU:C:2010:627, 49 punktą ir Sprendimo Klub, C-153/11, EU:C:2012:163, 50 punktą).

38      Šiuo atveju, pirma, iš Lenkijos vyriausybės pateiktų pastabų matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamais teisės aktais įdiegta tarpininkavimo sistema, pagal kurią antstolis privalo apskaičiuoti, surinkti ir sumokėti PVM, mokėtiną nuo pajamų, gautų iš pardavimo priverstinio vykdymo tvarka, siekiama užkirsti kelią tam, kad apmokestinamajam asmeniui, atsižvelgiant į jo finansinę situaciją, nebūtų leista išvengti mokestinės prievolės sumokėti PVM.

39      Todėl tokia teisės nuostata gali patekti į PVM direktyvos 273 straipsnio taikymo sritį, nes, Lenkijos Respublikos manymu, tokia priemonė būtina siekiant užtikrinti tinkamą PVM rinkimą.

40      Antra, nei PVM direktyvos 193 straipsnis, nei 199 straipsnio 1 dalies g punktas tokio reglamentavimo nedraudžia.

41      Iš tiesų, nors šiose nuostatose iš esmės numatyta, kad mokestį turi sumokėti nekilnojamojo turto tiekimą vykdantis apmokestinamasis asmuo ar tam tikromis aplinkybėmis nekilnojamojo turto pirkėjas, teismo antstolio, kaip šio mokesčio surinkimo tarpininko, funkcija šiose nuostatose nenumatyta.

42      Taigi, PVM įstatymo 18 straipsnyje antstolio, vykdančio pardavimą priverstinio vykdymo tvarka, funkcija apibrėžiama kaip tarpininko, užtikrinančio tik mokesčio sumos surinkimą ir sumokėjimą mokesčių administratoriui apmokestinamojo asmens, kuris turi jį sumokėti, vardu per nustatytą terminą. Tokioje situacijoje teismo antstolio pareiga nėra mokestinė prievolė, nes ji visada tenka apmokestinamajam asmeniui.

43      Tai darydamas, pirma, antstolis nepažeidžia jokių apmokestinamojo asmens teisių ar pareigų, o tik užtikrina, kad PVM suma už konkretų sandorį būtų sumokėta mokesčių administratoriui.

44      Kita vertus, pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės nuostatose nenumatoma, kad antstolis privalo solidariai mokėti PVM su apmokestinamuoju asmeniu. Be to, jis nėra apmokestinamojo asmens mokesčių atstovas, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 204 straipsnį.

45      Iš šių svarstymų matyti: PVM direktyvos 9, 193 straipsnius ir 199 straipsnio 1 dalies g punktą reikia aiškinti taip, kad jie nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuria, vykdant nekilnojamojo turto pardavimą priverstinio vykdymo tvarka subjektui, t. y. teismo antstoliui, kuris vykdė šį pardavimą, nustatomos pareigos per nustatytą terminą apskaičiuoti, surinkti ir sumokėti PVM, mokėtiną nuo gautų iš šio sandorio pajamų.

 Dėl antrojo klausimo a dalies

46      Antrojo klausimo a dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar proporcingumo principą reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią teismo antstolis visu savo turtu atsako už PVM, mokėtino nuo pajamų iš priverstinio vykdymo tvarka parduoto nekilnojamojo turto, sumą tuo atveju, kai neįvykdo savo pareigos surinkti ir sumokėti šį mokestį.

47      Šiuo klausimu primintina, kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog įgyvendindamos Sąjungos direktyvų joms suteiktus įgaliojimus valstybės narės turi laikytis bendrųjų teisės principų, kurie yra Sąjungos teisinės sistemos dalis, tarp kurių, be kita ko, yra teisinio saugumo ir proporcingumo principai (šiuo klausimu žr. Sprendimo Schloßstrasse, C-396/98, EU:C:2000:303, 44 punktą ir Sprendimo Goed Wonen, C-376/02, EU:C:2005:251, 32 punktą).

48      Konkrečiau kalbant apie proporcingumo principą, reikia priminti: nors teisėta, kad valstybių narių remiantis PVM direktyvos nuostatomis priimtomis priemonėmis siekiama kuo veiksmingiau saugoti valstybės iždo teises, jos neturi viršyti to, kas būtina tam tikslui pasiekti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Molenheide ir kt., C-286/94, C-340/95, C-401/95 ir C-47/96, EU:C:1997:623, 47 punktą ir Sprendimo Federation of Technological Industries ir kt., C-384/04, EU:C:2006:309, 30 punktą).

49      Konkrečiai kalbant, neturėtų būti laikomos proporcingomis teisės nuostatos, pagal kurias teismo antstolis laikomas atsakingu už ne savo asmeninius veiksmus.

50      Šiuo atžvilgiu antstolis turėtų turėti teisinių priemonių, kad galėtų įvykdyti savo užduotis, o jo atsakomybė neturėtų priklausyti nuo faktorių, kuriems jis negali turėti įtakos, įskaitant tretiesiems asmenims priskirtinus veiksmus ar neveikimą.

51      Šiomis aplinkybėmis primintina, kad pagal SESV 267 straipsnyje numatytą teismų bendradarbiavimo sistemą Teisingumo Teismas neprivalo aiškinti nacionalinės teisės nuostatų ir spręsti arba tikrinti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jas aiškina teisingai. Iš tiesų, remiantis Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų kompetencijos atskyrimu, Teisingumo Teismui reikia atsižvelgti į tokį faktinį ir teisinį prejudicinių klausimų kontekstą, koks apibrėžtas prašyme priimti prejudicinį sprendimą (Sprendimo Fundación Gala-Salvador Dalí ir VEGAP, C-518/08, EU:C:2010:191, 21 punktas ir nurodyta teismo praktika ir Sprendimo Logstor ROR Polska, C-212/10, EU:C:2011:404, 30 punktas).

52      Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar teismo antstolis turi visas teisines priemones, kad laiku teisingai ir pagal įstatymus įvykdytų PVM, mokėtino pardavus nekilnojamąjį turtą priverstinio vykdymo tvarka, surinkimo ir sumokėjimo pareigas.

53      Todėl į antrojo klausimo a dalį reikia atsakyti taip: proporcingumo principas turėtų būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią teismo antstolis visu savo turtu atsako už PVM, mokėtino nuo pajamų iš priverstinio vykdymo tvarka parduoto nekilnojamojo turto, sumą tuo atveju, kai neįvykdo savo pareigos surinkti ir sumokėti šį mokestį, su sąlyga, kad atitinkamas teismo antstolis iš tiesų turi visas teisines priemones, kad įvykdytų šią pareigą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

 Dėl antrojo klausimo b dalies

54      Antrojo klausimo b dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar PVM direktyvos 206, 250 ir 252 straipsnius ir mokesčių neutralumo principą reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią šioje nuostatoje numatytas mokėtojas turi apskaičiuoti, surinkti ir sumokėti PVM, mokėtino pardavus turtą priverstinio vykdymo tvarka, sumą be tiekėjo teisės atskaityti pirkimo PVM per laikotarpį, kuris tęsiasi nuo mokestinio laikotarpio pradžios iki mokesčio surinkimo iš apmokestinamojo asmens dienos.

55      Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Šeštosios direktyvos 167 ir paskesniuose straipsniuose numatyta teisė į atskaitą yra sudedamoji PVM sistemos dalis ir iš esmės negali būti ribojama. Ji taikoma nedelsiant visiems mokesčiams, kuriais apmokestinami pirkimo sandoriai (žr., be kita ko, Sprendimo Gabalfrisa ir kt., C-110/98C-147/98, EU:C:2000:145, 43 punktą; Sprendimo Kittel ir Recolta Recycling, C-439/04 ir C-440/04, EU:C:2006:446, 47 punktą; Sprendimo Mahagében ir Dávid, C-80/11 ir C-142/11, EU:C:2012:373, 38 punktą ir Sprendimo Gran Via Moineşti, C-257/11, EU:C:2012:759, 21 punktą).

56      Be to, iš PVM direktyvos 206 ir 250 straipsnių matyti, kad į valstybės iždą sumokėta PVM suma turi būti grynoji suma, t. y. suma, kuria atsižvelgiama į visas atskaitytinas sumas, kurios turi būti atskaitytos už apmokestinamąjį laikotarpį, per kurį atsirado teisė jas atskaityti.

57      Pagrindinėje byloje apmokestinamasis asmuo, varžytinėse priverstinio vykdymo tvarka teismo antstolio parduoto turto savininkas, o ne mokėtojas, turi pateikti PVM deklaraciją, susijusią su šio turto pardavimo sandoriu. Taip pat apmokestinamasis asmuo, o ne mokėtojas turi teisę atskaityti pirkimo PVM iš PVM, mokėtino už šį sandorį. Ši atskaita susijusi su mokestiniu laikotarpiu, per kurį šis sandoris sudarytas.

58      Jei mokėtojas sumoka už šį sandorį mokėtiną PVM po to, kai apmokestinamasis asmuo pateikia deklaraciją, tokią situaciją gali pateisinti PVM direktyvos 206 straipsnio antras sakinys, pagal kurį valstybėms narėms leidžiama rinkti tarpinius mokėjimus.

59      PVM įstatymo 18 straipsniu nustatytos tvarkos atveju tiekėjas nedisponuoja PVM, mokėtino už priverstinio vykdymo tvarka sudarytą sandorį, suma. Todėl jis negali naudotis šia suma atskaitydamas pirkimo PVM, bet išsaugo teisę į šią atskaitą. Taigi, jei apmokestinamojo asmens, varžytinėse parduoto turto savininko, už sandorius, įvykdytus per atitinkamą mokestinį laikotarpį, sumokėto pirkimo PVM, kurį atskaityti jis turi teisę, suma yra didesnė nei už šį turtą mokėtinas PVM, mokesčių administratorius gali grąžinti apmokestinamajam asmeniui permoką.

60      Todėl reikia konstatuoti, kad tokia sistema atitinka PVM direktyvos nuostatas ir, būtent, nepažeidžia jos 250 ir 252 straipsnių nuostatų.

61      Todėl į antrojo klausimo b dalį reikia atsakyti taip: PVM direktyvos 206, 250 ir 252 straipsnius ir mokesčių neutralumo principą reikia aiškinti taip, kad pagal juos nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurią taikant šioje nuostatoje numatytas mokėtojas turi apskaičiuoti, surinkti ir sumokėti PVM, mokėtino pardavus turtą priverstinio vykdymo tvarka, sumą be teisės atskaityti pirkimo PVM per laikotarpį, kuris tęsiasi nuo mokestinio laikotarpio pradžios iki mokesčio surinkimo iš apmokestinamojo asmens dienos.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

62      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 9, 193 straipsnius ir 199 straipsnio 1 dalies g punktą reikia aiškinti taip, kad jie nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuria, vykdant nekilnojamojo turto pardavimą priverstinio vykdymo tvarka, subjektui, t. y. teismo antstoliui, kuris vykdė šį pardavimą, nustatomos pareigos per nustatytą terminą apskaičiuoti, surinkti ir sumokėti pridėtinės vertės mokestį, mokėtiną nuo gautų iš šio sandorio pajamų.

2.      Proporcingumo principą reikia aiškinti taip, kad pagal jį nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią teismo antstolis visu savo turtu atsako už pridėtinės vertės mokesčio, mokėtino nuo pajamų iš priverstinio vykdymo tvarka parduoto nekilnojamojo turto, sumą tuo atveju, kai neįvykdo savo pareigos surinkti ir sumokėti šį mokestį, su sąlyga, kad atitinkamas teismo antstolis iš tiesų turi visas teisines priemones, kad įvykdytų šią pareigą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

3.      Direktyvos 2006/112/EB 206, 250 ir 252 straipsnius ir mokesčių neutralumo principą reikia aiškinti taip, kad pagal juos nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią šioje nuostatoje numatytas mokėtojas turi apskaičiuoti, surinkti ir sumokėti PVM, mokėtino pardavus turtą priverstinio vykdymo tvarka, sumą be teisės atskaityti pirkimo PVM per laikotarpį, kuris tęsiasi nuo mokestinio laikotarpio pradžios iki mokesčio surinkimo iš apmokestinamojo asmens dienos.

Parašai.


* Proceso kalba: lenkų.