Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2015 m. gegužės 21 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvas kapitalo judėjimas – Leidžianti nukrypti nuostata – Kapitalo judėjimas, susijęs su finansinių paslaugų teikimu – Nacionalinės teisės aktai, numatantys investicinės veiklos pajamų iš užsienio investicinių fondų vienetų fiksuotą apmokestinimą – Juodieji fondai“

Byloje C-560/13

dėl Bundesfinanzhof (Vokietija) 2013 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2013 m. spalio 30 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Finanzamt Ulm

prieš

Ingeborg Wagner-Raith,

dalyvaujant

Bundesministerium der Finanzen,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai S. Rodin, E. Levits (pranešėjas), M. Berger ir F. Biltgen,

generalinis advokatas P. Mengozzi,

posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. lapkričio 20 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        I. Wagner-Raith, atstovaujamos Rechtsanwalt U. Ziegler,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze, A. Wiedmann ir K. Petersen,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Brighouse, padedamos baristerės K. Bacon,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos T. Scharf, A. Cordewener ir W. Roels,

susipažinęs su 2014 m. gruodžio 18 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 64 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant I. Wagner-Raith, Marios Schweier turto paveldėtojos, ir Finanzamt Ulm (Ulmo mokesčių administratorius) ginčą dėl investicinės veiklos pajamų iš investicinių fondų, kurių registruota buveinė yra Kaimanų salose (Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės užjūrio teritorijos), vienetų apmokestinimo.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvos 88/361/EEB dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo [(straipsnis panaikintas Amsterdamo sutartimi)] (OL L 178, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 10 sk., 1 t., p. 10) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, „nepažeisdamos toliau pateikiamų nuostatų, valstybės narės panaikina kapitalo judėjimų tarp asmenų, gyvenančių valstybėse narėse, apribojimus. Šios direktyvos taikymui palengvinti kapitalo judėjimai skirstomi pagal I priede pateiktą nomenklatūrą.“

4        Tarp Direktyvos 88/361 I priede nurodyto įvairaus kapitalo judėjimo I skirsnyje „Tiesioginės investicijos“ numatytas dalyvavimas naujoje ar egzistuojančioje įmonėje, siekiant užmegzti ilgalaikius ekonominius ryšius ar juos palaikyti.

5        Į šio priedo IV skirsnio „Kolektyvinio investavimo subjektų investicinių vienetų operacijos“ A dalį „Vertybinių popierių sandoriai kapitalo rinkoje“, be kita ko, įtrauktas rezidentų vykdomas užsienio vertybinių popierių, kuriais prekiaujama vertybinių popierių biržoje, įsigijimas ir rezidentų vykdomas užsienio vertybinių popierių, kuriais neprekiaujama vertybinių popierių biržoje, įsigijimas.

6        Šio priedo paaiškinimuose nustatyta:

„Čia išvardyti atitinkami terminai tik šioje nomenklatūroje ir direktyvoje reiškia:

Tiesioginės investicijos

„Fizinių asmenų arba komercinių, pramonės ar finansinių įmonių daromos visų rūšių investicijos, kurios skirtos ilgalaikiams tiesioginiams ryšiams tarp asmens, suteikiančio kapitalą, ir verslininko ar įmonės, kuriems suteikiamas kapitalas ekonominei veiklai, užmegzti ar palaikyti. Taigi, ši sąvoka turi būti suprantama plačiausiąja prasme.

<...>

Nomenklatūros I skyriaus 2 punkte nurodytose bendrovėse, kurių atsakomybę riboja turimos akcijos, tiesioginėse investicijose dalyvaujama tada, kai fizinio asmens ar kitos įmonės arba bet kurio kito turėtojo turimas akcijų paketas suteikia teisę akcininkui arba pagal nacionalinių įstatymų nuostatas, reglamentuojančias akcijų ribojamos atsakomybės bendroves, arba kitaip efektyviai dalyvauti bendrovę valdant ar ją kontroliuojant.

<...>“

 Vokietijos teisė

7        Nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos 1969 m. liepos 28 d. Užsienio investicinių vienetų pardavimo ir pajamų, gautų iš užsienio investicinių vienetų, apmokestinimo įstatymo (Gesetz über den Vertrieb ausländischer Investmentanteile und über die Besteuerung der Erträge aus ausländischen Investmentanteilen, BGBl. 1969 I, p. 986, toliau – AuslInvestmG) 17 straipsnyje, kiek tai susiję su pajamų iš užsienio investicinių fondų vienetų apmokestinimu, numatyta:

„(1) Dividendai, gauti iš užsienio investicinių vienetų <...>, laikomi investicinės veiklos pajamomis, kaip tai suprantama pagal Pajamų mokesčio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą <...>

<...>

(3) 1 ir 2a dalys taikomos tik tada, kai:

1. a) užsienio investicinės bendrovės praneša institucijai apie savo ketinimą viešai siūlant, viešai reklamuojant ar panašiu būdu pardavinėti užsienio investicinius vienetus, kuriems taikomas šis įstatymas <…>, arba

b)      užsienio investiciniai vienetai, kuriais leista oficialiai prekiauti Vokietijos biržoje arba kuriuos leista įsileisti į reguliuojamą rinką, pardavinėjami, išskyrus privalomus biržos skelbimus, ne viešai juos siūlant, viešai reklamuojant ar kitu būdu (1 straipsnio 2 dalis), ir kai užsienio investicinė bendrovė paskiria atstovą, kurio registruota buveinė arba gyvenamoji vieta patenka į šio įstatymo taikymo sritį ir kuris gali jai atstovauti mokesčių institucijose ir finansų teismuose, ir

2.      užsienio investicinė bendrovė, užsienio investicinių vienetų turėtojams kiekvieną kartą paskirstydama dividendus <…>, vokiečių kalba paskelbia [paskirstytų dividendų sumą už investicinį vienetą ir juos sudarančias sumas]

<...>

ir pareikalavus įrodo šių duomenų teisingumą.“

8        Nuo 1993 m. gruodžio 30 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos AuslInvestmG 18 straipsnyje nustatyta:

„(1)      Jeigu 17 straipsnio sąlygos neįvykdomos, paskirstyti dividendai už užsienio investicinius vienetus priskiriami <…> prie investicinės veiklos pajamų, kaip jos suprantamos pagal Pajamų mokesčio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą <…>

(2)      1 dalyje nurodytą mokesčio bazę privaloma įrodyti. Įrodomieji dokumentai pateikiami vokiečių kalba arba prie jų turi būti pridedamas vertimas į vokiečių kalbą. Užsienio investicinė bendrovė privalo paskirti atstovą, kurio registruota buveinė arba gyvenamoji vieta patenka į šio įstatymo taikymo sritį ir kuris jai gali atstovauti mokesčių institucijose ir finansų teismuose.

(3)      Jeigu nepateikiami tinkami įrodymai arba nepaskiriamas atstovas, gavėjui apskaičiuojami paskirstyti dividendai iš užsienio investicinių vienetų ir 90 % likučio, kuris lygus skirtumui tarp pirmosios ir paskutinės kalendoriniais metais nustatytos užsienio investicinio vieneto atpirkimo kainos; nustatoma ne mažiau kaip 10 % paskutinės kalendoriniais metais nustatytos atpirkimo kainos. <…>“

9        Pagrindinei bylai reikšmingu laikotarpiu nacionaliniams investiciniams fondams taikytos redakcijos Investicinių bendrovių įstatyme (Gesetz über Kapitalanlagegesellschaften) iš esmės numatyta, kad investicinių vienetų turėtojai apmokestinami remiantis „skaidrumo principu“, t. y. laikoma, kad jie tiesiogiai gavo pajamų iš kolektyvinio investicijų portfelio.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

10      1997–2003 m. M. Schweier turėjo vertybinių popierių sąskaitą banke LGT Bank AG (toliau – LGT), esančiame Lichtenšteine, kurioje, be kita ko, buvo Kaimanų salose įsteigtų investicinių fondų vienetų. Šie investiciniai fondai neįvykdė pareigos pranešti, gauti leidimą ir pateikti įrodymus pagal AuslInvestmG 17 straipsnio 3 dalį ir nebuvo paskyrę investicinio fondo atstovo pagal AuslInvestmG 18 straipsnio 2 dalies trečią sakinį, todėl Vokietijoje šie fondai priskiriami prie vadinamųjų juodųjų fondų, kuriems taikomos AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalies nuostatos.

11      2008 m. M. Schweier pirmą kartą pranešė Finanzamt Ulm, kad nagrinėjamais metais, be kita ko, iš vertybinių popierių sąskaitos LGT gavo investicinės veiklos pajamų. Ji, pateikusi pataisytą mokesčių deklaraciją, šiam mokesčių administratoriui deklaravo pajamas, sumą apskaičiavusi pagal LGT pateiktus dokumentus, vėliau pagal AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalį nustatė kiekvienų nagrinėjamų mokestinių metų fiksuotą sumą.

12      Atitinkamas mokesčių administratorius pakeitė M. Schweier skirtus pranešimus apie mokesčio atitinkamais mokestiniais metais dydį ir nustatė investicinės veiklos pajamų sumas iš nagrinėjamų investicinių vienetų taip: 44 970,69 euro 1997 m., 63 779,07 euro 1998 m., 106 826,16 euro 1999 m., 94 999,24 euro 2000 m., 96 055,10 euro 2001 m., 100 157,99 euro 2002 m. ir 116 823,07 euro 2003 m., t. y. iš viso 623 611,32 euro.

13      M. Schweier pateikė skundą dėl šio papildomo apmokestinimo, nurodydama, kad fiksuotas apmokestinimas, numatytas AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalyje, prieštarauja kapitalo judėjimo laisvei. Jos teigimu, papildomas apmokestinimas turi būti pagrįstas tik realiomis pajamomis, kurių sumą būtina nustatyti. M. Schweier paprašė, kad šios investicinės veiklos pajamos būtų apmokestinamos pagal AuslInvestmG 18 straipsnio 1 dalį, ir atitinkamam mokesčių administratoriui pateikė būtinus dokumentus ir skaičiavimus.

14      Finanzamt Ulm atmetus šį skundą, M. Schweier pateikė skundą Finanzgericht Baden-Württemberg (Badeno-Viurtembergo finansų teismas). 2012 m. vasario 27 d. sprendimu šis teismas iš esmės patenkino skundą ir nusprendė, kad AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalis pažeidžia laisvo kapitalo judėjimo principą, todėl nusprendė, kad M. Schweier realiai gautos investicinės veiklos pajamos iš nagrinėjamų investicinių vienetų kiekvienais nagrinėjamais mokestiniais metais buvo mažesnės, nei pagal AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalį buvo nustatytos sumos, ir iš viso sudarė 260 872,97 euro. Finanzamt Ulm pateikė kasacinį skundą dėl šio sprendimo Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas).

15      Nagrinėdamas kasacinį skundą Finanzamt Ulm teigia, kad AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalis turi būti taikoma pagrindinėje byloje, nes šiai nuostatai taikoma SESV 64 straipsnio 1 dalyje numatyta status quo išlyga. Pirma, kadangi investicinių fondų veiksmai neatsiejamai susiję su investuotojų, kurie turi šių fondų investicinių vienetų, apmokestinimu, AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalis skirta ne tik investuotojams, bet ir patiems investiciniams fondams, todėl yra susijusi su finansinėmis paslaugomis, kaip jos suprantamos pagal SESV 64 straipsnio 1 dalį. Antra, turimi investicinio fondo vienetai yra tiesioginė investicija.

16      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalyje numatytas fiksuotas apmokestinimas gali atgrasyti Vokietijos investuotojus nuo investavimo į fondus, kurie neatitinka AuslInvestmG 17 straipsnyje ir 18 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, nes šis fiksuotas apmokestinimas paprastai yra didesnis nei investuotojams, turintiems fondų rezidentų investicinių vienetų ir nepateikiantiems pajamų kilmės įrodymų, taikomas apmokestinimas. Be to, juodojo fondo investicinių vienetų savininkas negali pateikti realiai gautos sumos įrodymų ir taip išvengti fiksuoto apmokestinimo, o Investicinių bendrovių įstatyme nenumatytas tokio pobūdžio fiksuotas apmokestinimas investavimo į fondus rezidentus atveju.

17      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės pažymi, kad AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta taisyklė, Finanzamt Ulm taikyta M. Schweier nagrinėjamu laikotarpiu, jau egzistavo 1993 m. gruodžio 31 d. Šis teismas pridūrė, kad investicinius fondus, kurių investicinių vienetų turėjo M. Schweier, reikėjo laikyti trečiųjų šalių fondais, nes jie buvo įsteigti pagal Kaimanų salose galiojančias leidimų ir kontrolės taisykles, o nagrinėjamų fondų valdymo bendrovės turėjo ten registruotas buveines.

18      Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar SESV 64 straipsnio 1 dalies materialinės taikymo sąlygos įvykdytos ir ar AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalis susijusi su finansinių paslaugų teikimu, ar su tiesioginėmis investicijomis.

19      Šiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1)      Ar trečiųjų šalių fondų vienetų atveju, remiantis [SESV 63] straipsnyje įtvirtinta kapitalo judėjimo laisve, nedraudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata (šiuo atveju – AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalis), pagal kurią nacionaliniams užsienio investicinių fondų dalyviams tam tikromis sąlygomis, be dividendų, papildomai apskaičiuojamos fiktyvios pajamos, lygios 90 proc. skirtumo tarp pirmos ir paskutinės metų atpirkimo kainos, tačiau ne mažesnės nei 10 proc. paskutinės atpirkimo kainos (arba biržos ar rinkos vertės), dėl to, kad nuo 1993 m. gruodžio 31 d. iš esmės nekeistas reglamentavimas susijęs su finansinių paslaugų teikimu, kaip jis suprantamas pagal [SESV 64 straipsnio 1 dalyje] įtvirtintą status quo išlygą?

Jei į pirmąjį klausimą nebūtų atsakyta teigiamai:

2)      Ar tokio trečiojoje šalyje buveinę turinčio investicinio fondo vienetai visada yra tiesioginė investicija pagal [SESV 64 straipsnio 1 dalį], o gal vis dėlto atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ar, remiantis nacionalinėmis investicinio fondo buveinės valstybės nuostatomis arba kitais pagrindais, turimi investiciniai vienetai suteikia investuotojui galimybę veiksmingai dalyvauti valdant ir kontroliuojant investicinį fondą?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

20      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar SESV 64 straipsnį reikia aiškinti taip, kad nacionalinės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, numatantis investicinių fondų nerezidentų vienetų savininkų gautų pajamų fiksuotą apmokestinimą, kai fondai neįvykdo tam tikrų teisinių prievolių, yra kapitalo judėjimą, susijusį su finansinių paslaugų teikimu, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, reglamentuojanti priemonė.

21      Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV 64 straipsnio 1 dalyje nustatytas išsamus įvairaus kapitalo judėjimo, kuriam gali būti netaikoma SESV 63 straipsnio 1 dalis, sąrašas ir ši nuostata, kaip pagrindinio laisvo kapitalo judėjimo principo išimtis, turi būti aiškinama siaurai (žr. Sprendimo Welte, C-181/12, EU:C:2013:662, 29 punktą).

22      Todėl reikia nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisės aktas reglamentuoja kapitalo judėjimą ir, jei atsakymas teigiamas, ar šis kapitalo judėjimas susijęs su finansinių paslaugų teikimu.

23      Kadangi SESV neapibrėžta „kapitalo judėjimo“ sąvoka, Teisingumo Teismas pripažino, kad Direktyvos 88/361 I priede esanti nomenklatūra naudotina kaip gairės, atsižvelgiant į tai, kad joje, kaip nurodyta šio priedo įžangoje, pateikiamas sąrašas nėra baigtinis (šiuo klausimu žr., be kita ko, Sprendimo Hilten-van der Heijden, C-513/03, EU:C:2006:131, 39 punktą; Sprendimo Missionswerk Werner Heukelbach, C-25/10, EU:C:2011:65, 15 punktą ir Sprendimo Welte, C-181/12, EU:C:2013:662, 20 punktą).

24      Rezidentų vykdomas užsienio vertybinių popierių, kuriais prekiaujama ar neprekiaujama vertybinių popierių biržoje, įsigijimas yra nurodytas tarp Direktyvos 88/361 I priedo IV skirsnio A dalyje „Kolektyvinio investavimo subjektų investicinių vienetų operacijos“ išvardyto įvairaus kapitalo judėjimo, susijusio su „kolektyvinio investavimo subjektų investicinių vienetų sandoriais“.

25      Kolektyvinio investavimo subjekto dividendų gavimas, net jei jis aiškiai nenurodytas šioje nomenklatūroje kaip „kapitalo judėjimas“, gali būti priskirtas prie rezidentų įvykdyto užsienio subjektų vertybinių popierių, kuriais prekiaujama arba neprekiaujama vertybinių popierių biržoje, įsigijimo, todėl yra neatsiejamas nuo kapitalo judėjimo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Verkooijen, C-35/98, EU:C:2000:294, 29 punktą).

26      Todėl nacionalinės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, reglamentuojantis investuotojų, turinčių kolektyvinio investavimo subjektų vienetų, pajamų apmokestinimą ir numatantis skirtingą apmokestinimo tvarką, atsižvelgiant į tai, ar atitinkami investiciniai fondai nerezidentai laikosi AuslInvestmG 17 straipsnio 3 dalies ir 18 straipsnio 2 dalies nuostatų, yra kapitalo judėjimą, kaip tai suprantama pagal šią nomenklatūrą, reglamentuojanti priemonė.

27      Todėl reikia nustatyti, ar kapitalo judėjimas, kurį reglamentuoja pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisės aktas, susijęs su finansinių paslaugų teikimu, kaip tai suprantama pagal SESV 64 straipsnio 1 dalį.

28      Svarbu, pirma, išnagrinėti teiginį, kurio, be kita ko, laikosi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Europos Komisija, pagal kurį tik tiesiogiai finansinių paslaugų teikėjams skirtoms priemonėms, reglamentuojančioms jų finansinių operacijų vykdymą ir kontrolę, taip pat leidimą vykdyti veiklą ir jų likvidavimą, gali būti taikoma SESV 64 straipsnio 1 dalis, bet taip nėra teisės aktų dėl investuotojų apmokestinimo atveju.

29      Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad Sutarties nuostatos, susijusios su laisvu paslaugų teikimu, atskirtos nuo laisvą kapitalo judėjimą reglamentuojančių nuostatų.

30      Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad iš SESV 56 ir 63 straipsnių formuluočių ir iš jų vietos dviejuose skirtinguose Sutarties IV antraštinės dalies skyriuose, matyti, kad, nors glaudžiai susijusios, šios nuostatos yra skirtos skirtingoms situacijoms reglamentuoti ir kad kiekviena iš jų turi savo taikymo sritį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Fidium Finanz, C-452/04, EU:C:2006:631, 28 punktą).

31      Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad siekiant nustatyti, ar nacionalinės teisės norma patenka į vienos arba kitos pagrindinės laisvės, užtikrinamos pagal Sutartį, sritį, reikia atsižvelgti į nagrinėjamos normos dalyką (šiuo klausimu žr. Sprendimo Holböck, C-157/05, EU:C:2007:297, 22 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; Sprendimo Dijkman ir Dijkman-Lavaleije, C-233/09, EU:C:2010:397, 26 punktą ir Sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation, C-35/11, EU:C:2012:707, 90 punktą).

32      Kaip iš esmės teigia generalinis advokatas išvados 67 punkte, nacionalinės teisės aktai, kurių dalykas daugiausia yra finansinių paslaugų teikimas, patenka į Sutarties nuostatų dėl paslaugų teikimo laisvės taikymo sritį, net jei galėtų apimti laisvo kapitalo judėjimą ar būti su juo susiję.

33      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad nacionalinės taisyklės, pagal kurias trečiojoje valstybėje narėje įsteigta bendrovė gali jos teritorijoje verstis kredito teikimu komerciniu pagrindu tik gavusi išankstinį leidimą ir kurios apsunkinama tokios bendrovės patekimą į finansų rinką, pirmiausia daro poveikį laisvam paslaugų teikimui, kaip tai suprantama pagal SESV 56 ir paskesnius straipsnius (Sprendimo Fidium Finanz, C-452/04, EU:C:2006:631, 49 ir 50 punktai).

34      Tačiau į SESV 64 straipsnio 1 dalies taikymo sritį patenka tik tos nacionalinės priemonės, kurių dalykas daugiausia yra kapitalo judėjimas.

35      Šiomis aplinkybėmis reikalavimas, kad SESV 64 straipsnio 1 dalis būtų taikoma priemonėms, tiesiogiai skirtoms finansinių paslaugų teikėjams, kaip tokiems, reglamentuojančioms jų finansinių operacijų vykdymą ir kontrolę, taip pat leidimą vykdyti veiklą ir jų likvidavimą, leidžia suabejoti Sutarties nuostatų, susijusių su laisvu paslaugų teikimu, atskyrimu nuo laisvą kapitalo judėjimą reglamentuojančių nuostatų.

36      Aiškinimą, pagal kurį SESV 64 straipsnio 1 dalis netaikoma situacijoms, susijusioms su laisvu paslaugų teikimu, taip pat patvirtina faktas, kad priešingai nei skyriuje, reglamentuojančiame laisvą kapitalo judėjimą, laisvą paslaugų teikimą reglamentuojančiame skyriuje nėra jokios nuostatos, pagal kurią šio skyriaus nuostatomis galėtų remtis paslaugų teikėjai iš trečiųjų valstybių, įsisteigę už Europos Sąjungos ribų, nes pastarojo skyriaus tikslas yra užtikrinti laisvą paslaugų teikimą valstybių narių piliečių naudai (Sprendimo Fidium Finanz, C-452/04, EU:C:2006:631, 25 punktas).

37      Tačiau, iš SESV 63 straipsnio ir 64 straipsnio 1 dalies matyti, kad iš principo draudžiami visi finansinių paslaugų teikimą apimantys kapitalo judėjimo tarp valstybių narių, taip pat tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių apribojimai, nebent 1993 m. gruodžio 31 d. arba atitinkamu atveju 1999 m. gruodžio 31 d. tokie apribojimai galiojo pagal nacionalinę ar Sąjungos teisę.

38      Todėl dėl skirtumų tarp nuostatų dėl laisvo paslaugų teikimo ir nuostatų dėl laisvo kapitalo judėjimo, kiek tai susiję su atitinkama teritorine taikymo sritimi ir taikymo sritimi asmenų atžvilgiu, SESV 64 straipsnio 1 dalyje numatytos situacijos neišvengiamai skiriasi nuo numatytų SESV 56 ir paskesniuose straipsniuose.

39      Primintina, kad, kaip teigia generalinis advokatas išvados 74 punkte, lemiamas SESV 64 straipsnio 1 dalies taikymo kriterijus yra priežastinis ryšys tarp kapitalo judėjimo ir finansinių paslaugų teikimo, o ne ginčijamos nacionalinės priemonės taikymo sritis asmenų atžvilgiu ar jos ryšys su tokių paslaugų teikėju, o ne su jų gavėju. Iš tiesų, kaip jau buvo priminta šio sprendimo 21 punkte, SESV 64 straipsnio 1 dalies taikymo sritis apibrėžta remiantis kapitalo judėjimo kategorijomis, kurioms gali būti taikomi ribojimai.

40      Todėl aplinkybė, kad nacionalinė priemonė pirmiausia susijusi su investuotoju, o ne su finansinių paslaugų teikėju, nekliudo tam, kad šiai priemonei būtų taikoma SESV 64 straipsnio 1 dalis.

41      Galiausiai, priešingai, nei teigia Komisija, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad valstybių narių mokesčių teisės aktams gali būti taikoma SESV 64 straipsnio 1 dalis (žr., be kita ko, Sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation, C-446/04, EU:C:2006:774, 174–196 punktus; Sprendimo Holböck, C-157/05, EU:C:2007:297, 37–45 punktus ir Sprendimo Prunus ir Polonium, C-384/09, EU:C:2011:276, 27–37 punktus).

42      Antra, dėl SESV 64 straipsnio 1 dalyje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo apimties svarbu priminti, kad siaurai aiškinant šią nukrypti leidžiančią nuostatą siekiama išsaugoti SESV 63 straipsnio naudingumą.

43      Todėl tam, kad būtų galima remtis šia nukrypti leidžiančia nuostata, nacionalinė nuostata turi reglamentuoti kapitalo judėjimą, turintį pakankamai glaudų ryšį su finansinių paslaugų teikimu.

44      Kaip pažymi generalinis advokatas išvados 74 punkte, tam, kad būtų pakankamai glaudus ryšys, privalo būti priežastinis ryšys tarp kapitalo judėjimo ir finansinių paslaugų teikimo.

45      Iš to matyti, kad į SESV 64 straipsnio 1 dalies taikymo sritį patenka nacionalinės teisės aktas, kuris, nors ir taikomas kapitalo judėjimui iš trečiųjų šalių ar į jas, riboja finansinių paslaugų teikimą (žr. pagal analogiją su kapitalo judėjimais, susijusiais su tiesioginėmis investicijomis ar nekilnojamuoju turtu, kaip tai suprantama pagal SESV 64 straipsnio 1 dalį, Sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation, C-446/04, EU:C:2006:774, 183 punktą ir Sprendimo Holböck, C-157/05, EU:C:2007:297, 36 punktą).

46      Šiuo atveju Kaimanų salose įsisteigusių investicinių fondų vienetų įsigijimas ir dividendų gavimas iš jų yra šių investicinių fondų finansinių paslaugų teikimas atitinkamam investuotojui. Toks investavimas skiriasi nuo investuotojo atliekamo tiesioginio bendrovės dalių įsigijimo rinkoje, kuris leidžia dėl šių paslaugų, be kita ko, pasinaudoti didesne įvairių aktyvų diversifikacija ir labiau paskirstyti riziką.

47      Nacionalinės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas šioje byloje, kuris numato fiksuotą apmokestinimą ir galimybės, kad būtų apmokestintos investuotojo realiai gautos pajamos, nebuvimą, kai investiciniai fondai nerezidentai neatitinka AuslInvestmG 17 straipsnio 3 dalyje ir 18 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, gali atgrasyti investuotojus rezidentus nuo investavimo į fondų nerezidentų vienetus, todėl šie investuotojai rečiau pasinaudos šių fondų paslaugomis.

48      Todėl, atsižvelgiant į tai, kas minėta, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: SESV 64 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, numatantis investicinių fondų nerezidentų vienetų savininkų gautų pajamų fiksuotą apmokestinimą, kai fondai neįvykdo tam tikrų teisinių prievolių, yra kapitalo judėjimą, susijusį su finansinių paslaugų teikimu, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, reglamentuojanti priemonė.

 Dėl antrojo klausimo

49      Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

50      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

SESV 64 straipsnį reikia aiškinti taip, kad nacionalinės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, numatantis investicinių fondų nerezidentų vienetų savininkų gautų pajamų fiksuotą apmokestinimą, kai fondai neįvykdo tam tikrų teisinių prievolių, yra kapitalo judėjimą, susijusį su finansinių paslaugų teikimu, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, reglamentuojanti priemonė.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.