EU tax law WEB Wolfgang und Dr. Wilfried Rey Grundstücksgemeinschaft GbR - C-332/14

22.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 329/3

1.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB (1) dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos: vienodo vertinimo pagrindo, 17 straipsnio 5 dalies 3 punktą valstybėms narėms leidžiama už konkretų sandorį, kaip antai mišrios paskirties pastato statybą, mokėtino pirkimo pridėtinės vertės atskaitos proporcijai apskaičiuoti kaip paskirstymo kriterijų teikti pirmenybę kitam paskirstymo kriterijui, o ne tam, kuris pagrįstas apyvarta ir numatytas 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos: vienodo vertinimo pagrindo, 19 straipsnio 1 dalyje, su sąlyga, kad pasirinktu metodu užtikrinamas tikslesnis minėtos atskaitos proporcijos nustatymas (2012 m. lapkričio 8 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas BLC Baumarkt, C-511/10, [EU:C:2012:689]).

2.

Ar 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos: vienodo vertinimo pagrindo, 20 straipsnis aiškintinas taip, kad šioje nuostatoje numatytas pradinės atskaitos tikslinimas taikomas ir toms faktinėms aplinkybėms, kuriomis apmokestinamasis asmuo pirkimo PVM už mišrios paskirties pastato statybą paskirsto pagal 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos: vienodo vertinimo pagrindo, 19 straipsnio 1 dalyje numatytą ir pagal nacionalinę teisę leidžiamą apyvartos metodą, o valstybė narė vėliau, per tikslinimo laikotarpį, nurodo teikti pirmenybę kitam paskirstymo kriterijui?

3.

Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar laikantis teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principų negalima taikyti 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos: vienodo vertinimo pagrindo, 20 straipsnio, jei valstybė narė minėtais atvejais nei aiškiai nurodo atlikti pirkimo PVM tikslinimą, nei priima pereinamojo laikotarpio nuostatą ir jei apmokestinamojo asmens taikytą pirkimo PVM paskirstymą pagal apyvartos metodą Bundesfinanzhof (Federalinis finansinių bylų teismas) iš principo pripažino tinkamu?