Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (dešimtoji kolegija) SPRENDIMAS

2016 m. birželio 22 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Pridėtinės vertės mokestis – Sumokėtas pirkimo mokestis – Atskaita“

Byloje C-267/15

dėl 2015 m. gegužės 29 d. Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas, Nyderlandai) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2015 m. gegužės 29 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Gemeente Woerden

prieš

Staatssecretaris van Finaciën

TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen, teisėjai A. Borg Barthet (pranešėjas) ir M. Berger,

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Gemeente Woerden, atstovaujamos belastingadviseur R. Brouwer,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos J. Langer, M. Bulterman ir M. Gijzen,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos H. Kranenborg ir L. Lozano Palacios,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1; toliau – PVM direktyva) išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Gemeente Woerden (Vurdeno savivaldybė, Nyderlandai) ir Staatssecretaris van Financiën (už finansus atsakingas valstybės sekretorius, Nyderlandai) ginčą dėl pranešimo apie pridėtinės vertės mokesčio (PVM), sumokėto už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d., perskaičiavimą.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta:

„PVM objektas yra šie sandoriai:

a)      prekių tiekimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks.“

4        Šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„„Apmokestinamasis asmuo“ – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą.

„Ekonominė veikla“ – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų.“

5        PVM direktyvos 11 straipsnyje numatyta:

„Pasikonsultavusi su patariamuoju pridėtinės vertės mokesčio komitetu <...>, kiekviena valstybė narė gali atskiru apmokestinamuoju asmeniu laikyti tos valstybės narės teritorijoje įsisteigusius asmenis, kurie, būdami teisiškai savarankiški, yra glaudžiai susiję finansiniais, ekonominiais ir organizaciniais ryšiais.

<...>“

6        PVM direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybinės, regioninės ir vietinės valdžios institucijos ir viešosios teisės reguliuojamos kitos įstaigos nelaikomos apmokestinamaisiais asmenimis, kai vykdo veiklą ar sandorius, kuriuos jie vykdo kaip valdžios institucijos, net renkant mokesčius, rinkliavas, įmokas ar kitus su šia veikla ar sandoriais susijusius mokesčius.

Tačiau joms vykdant tokią veiklą ar sandorius jos laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, jei laikant jas neapmokestinamaisiais asmenimis būtų labai iškraipoma konkurencija.

Visais atvejais viešosios teisės reguliuojamos įstaigos laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, kai jos vykdo I priede išvardytą veiklą, jei toji veikla nėra vykdoma tokiu smulkiu mastu, kad ją būtų galima laikyti visiškai nereikšminga.“

7        PVM direktyvos 72 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje „atviros rinkos kaina“ – visa suma, kurią, siekdamas gauti atitinkamas prekes ar paslaugas, tuo pardavimo metu, kuriuo įvyksta prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, prekes ar paslaugas įsigyjantis asmuo turėtų sumokėti nepriklausomam tiekėjui ar teikėjui sąžiningos konkurencijos sąlygomis tos valstybės narės, kurioje tiekimas yra apmokestinamas, teritorijoje.

Kai negalima nustatyti palyginamo prekių tiekimo ar prekių teikimo, „atviros rinkos kaina“ – tai:

1)      prekių atveju – suma, nemažesnė už tų prekių ar panašių prekių įsigijimo kainą, arba, nesant įsigijimo kainos, tiekimo metu nustatyta savikaina;

2)      paslaugų atveju – suma, nemažesnė už visas apmokestinamojo asmens, teikiančio paslaugas, išlaidas.“

8        PVM direktyvos 80 straipsnyje nustatyta:

„1.      Siekdamos užkirsti kelią mokesčio slėpimui ar vengimui, valstybės narės toliau nurodytais atvejais gali imtis priemonių, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, atliekamo dalyvaujant šeimos nariams ar susijusiam su kitais artimais asmeniniais ryšiais, valdymo, nuosavybės, narystės, finansiniais ar teisiniais ryšiais, kaip apibrėžė valstybė narė, apmokestinamoji vertė yra atviros rinkos kaina:

a)      jeigu atlygis yra mažesnis už atviros rinkos kainą, o prekes ar paslaugas gaunantis asmuo neturi teisės į viso PVM atskaitą pagal 167–171 ir 173–177 straipsnius;

<...>

Taikant pirmą pastraipą teisiniai ryšiai gali apimti darbdavio ir darbuotojo, darbuotojo šeimos ar artimai susijusių su darbuotoju kitų asmenų santykius.

2.      Kai valstybės narės pasinaudoja 1 dalyje numatyta galimybe, jos gali apibrėžti prekių tiekėjų, paslaugų teikėjų, įsigyjančių asmenų ir gavėjų kategorijas, kurioms taikomos tos priemonės.

<...>“

9        PVM direktyvos 168 straipsnyje nurodyta:

„Jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje narėje, kurioje jis vykdo šiuos sandorius, teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti:

a)      mokėtiną ar sumokėtą PVM toje valstybėje narėje už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kurį jam atliko ar turi atlikti kitas apmokestinamasis asmuo;

b)      mokėtiną PVM už sandorius, kurie laikomi prekių tiekimu arba paslaugų teikimu pagal 18 straipsnio a punktą ir 27 straipsnį;

c)      mokėtiną PVM už prekių įsigijimą Bendrijos viduje pagal 2 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį;

d)      mokėtiną PVM už sandorius, kurie laikomi įsigijimu Bendrijos viduje pagal 21 ir 22 straipsnius;

e)      mokėtiną arba sumokėtą PVM už prekių importą į tą valstybę narę.“

 Nyderlandų teisė

10      Klostantis pagrindinėje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms galiojusios redakcijos 1968 m. birželio 28 d. Wet op de omzetbelasting (Apyvartos mokesčio įstatymo; toliau – Apyvartos mokesčio įstatymas) (Stb. 1968, Nr. 329) 3 straipsnis suformuluotas taip:

„1.      Prekių tiekimu laikoma:

a)      teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu perdavimas;

<...>

3.      Tiekimu už atlygį pagal 1 straipsnio a punktą laikomas:

<...>

b)      prekių panaudojimas ūkio subjekto verslo tikslais, kai tos prekės yra pagamintos vykdant tą verslą, jeigu ne visa mokesčio už tokias prekes suma, kai jos įsigytos iš kito ūkio subjekto, galėtų būti atskaityta;

<...>“

11      Apyvartos mokesčio įstatymo 7 straipsnyje numatyta:

„1.      Ūkio subjektu laikomas asmuo, užsiimantis savarankiška ekonomine veikla.

<...>

4.      Fiziniai asmenys ir juridiniai subjektai, kaip jie suprantami pagal Bendrąjį valstybės mokesčių įstatymą, kurie yra ūkio subjektai, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, ir yra Nyderlandų rezidentai, juose įsisteigę ar turintys nuolatinį padalinį, o jų finansiniai, ekonominiai ir organizaciniai ryšiai yra tokie, kad jie sudaro vieną vienetą, vieno ar kelių iš jų prašymu ar be prašymo inspektoriaus sprendimu, kurį galima skųsti, laikomi vienu ūkio subjektu nuo pirmos mėnesio, einančio po mėnesio, kurį inspektorius priėmė šį sprendimą, dienos. Vieno apmokestinamojo asmens sudarymo, pakeitimo ir panaikinimo tvarka gali būti nustatyta ministro įsakymu.

<...>“

12      Apyvartos mokesčio įstatymo 8 straipsnyje numatyta:

„1.      Mokestis skaičiuojamas atsižvelgiant į atlygį.

2.      Atlygis yra visa suma arba – tiek, kiek kita atlygio dalis nėra pinigų suma, – bendra kitos atlygio dalies vertė, kuri sąskaitoje faktūroje nurodyta už tiekimą ar paslaugas be apyvartos mokesčio. Jeigu už tiekimą ar paslaugas sumokėta suma viršija sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą, tai yra sumokėta suma, į kurią atsižvelgiama.

3.      Kiek tai susiję su 3 straipsnio 3 dalyje ir 3a straipsnio 1 dalyje nurodytais sandoriais, atlygis nustatomas remiantis tų prekių ar panašių prekių įsigijimo kaina arba, jos nesant, sandorio momentu nustatyta jų savikaina.

4.      Kiek tai susiję su 4 straipsnio 3 dalyje nurodytais sandoriais, atlygis nustatomas remiantis įprastine paslaugų verte. Normaliąja verte laikoma suma be pridėtinės vertės mokesčio, kurią atviros rinkos sąlygomis atitinkamas ūkio subjektas turėtų mokėti Nyderlanduose savarankišką veiklą vykdančiam paslaugų teikėjui paslaugų teikimo momentu.

<...>“

13      Klostantis pagrindinėje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms galiojusios redakcijos 1981 m. liepos 2 d. Wet op het primair onderwijs (Pradinio ugdymo įstatymas) (Stb. 1983, Nr. 727) 109 straipsnis suformuluotas taip:

„Pagal 108 ar 110 straipsnius mokėti nekilnojamojo turto mokesčius už nuomą, kurią ima atsakinga mokyklos, kuri nėra valdoma savivaldybės, tarnyba, nėra savivaldybės pareiga.“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

14      Vurdeno savivaldybė užsakė pastatyti du pastatus, skirtus daugiafunkciam naudojimui. Ji atskaitė beveik visą PVM, nurodytą sąskaitoje faktūroje, kuri buvo pateikta darbų priėmimo momentu.

15      2007 m. vasario 6 d. buvo įkurtas Stichting Gebouwen Beheer Woerden (Vurdeno pastatų administravimo fondas, toliau – fondas). Fondo valdybą sudarė penki nariai, iš kurių vieną paskyrė Vurdeno savivaldybė, tris – kiekvienos iš trijų mokymo įstaigų, kurios naudojosi pastatais, valdybos ir vieną – Kindercentra Midden Nederland (Vidurio Nyderlandų vaikų priežiūros centrų fondas). Fondo tikslas – administruoti pastatus ir skatinti pastatų naudotojų bendradarbiavimą.

16      Užuot išnuomojusi aptariamus pastatus, Vurdeno savivaldybė nusprendė parduoti juos fondui. Abu pastatai, kurių vienas (antrasis) buvo padalytas į dvi dalis, buvo parduoti už sumą, lygią apie 10 % savikainos. Sąskaitoje faktūroje PVM buvo nurodytas nuo pardavimo kainos. Fondo mokėtina pirkimo kaina buvo pakeista į paskolą su palūkanomis.

17      Perleidžiant nuosavybės teisę į pirmąjį pastatą, turto įsigijimo mokestis buvo skaičiuojamas nuo sumos, kuri beveik atitiko to pastato savikainą. Kiek tai susiję su antruoju pastatu, perleidimo akte nurodyta, kad dėl pagrindinės nuosavybės teisės perleidimo turto įsigijimo mokestis turi neviršyti sumos, kuri beveik atitiko viso šio pastato savikainą.

18      Įsigijęs pastatus fondas perleido pastatų dalį nemokamai naudotis trims specialaus pradinio ugdymo įstaigoms. Kitos pastatų dalys buvo už atlygį išnuomotos įvairiems nuomininkams. Šiai nuomai už atlygį, išskyrus sporto įrangos nuomą, PVM netaikomas.

19      Inspektorius teigė, kad Vurdeno savivaldybė fondui ne pateikė abu nagrinėjamus pastatus pagal Apyvartos mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies a punktą, o juos išnuomojo nuomos neapmokestindama PVM. Todėl, anot inspektoriaus, Vurdeno savivaldybė privalėjo sumokėti PVM pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies b punktą. Pranešimu apie mokesčio perskaičiavimą inspektorius pritaikė šį mokestį.

20      2013 m. balandžio 25 d. Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas, Nyderlandai), priimdamas sprendimą dėl Vurdeno savivaldybės apeliacinio skundo ir inspektoriaus priešpriešinio apeliacinio skundo, nusprendė, kad tai iš tikrųjų buvo tiekimas, kaip tai suprantama pagal Apyvartos mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies a punktą.

21      Tačiau Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas, Nyderlandai) teigia, kad Vurdeno savivaldybės pateiktoje sąskaitoje faktūroje nurodyta pardavimo kaina susijusi tik su nagrinėjamo pastato dalimis, kurias fondas naudoja apmokestinamajai nuomai. Jis padarė išvadą, kad Vurdeno savivaldybė veikė kaip ūkio subjektas, kaip tai suprantama pagal Apyvartos mokesčio įstatymą, tik šių pastato dalių atžvilgiu, todėl ji turėjo teisę atskaityti tik atitinkamą PVM, nurodyto sąskaitoje faktūroje priimant pastatus, dalį, t. y. apie 10%.

22      Vurdeno savivaldybė padavė kasacinį skundą dėl Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) sprendimo. Už finansus atsakingas valstybės sekretorius taip pat pateikė sąlyginį priešpriešinį kasacinį skundą.

23      Savo išdėstytuose argumentuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmetė Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) vertinimą, jog Vurdeno savivaldybė keletą aptariamų pastatų dalių patiekė kaip ūkio subjektas, o kitas dalis – ne kaip ūkio subjektas.

24      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad aptariamų pastatų pardavimo kaina buvo tiesiogiai susijusi su šių pastatų pateikimu ir kad Vurdeno savivaldybė tai atliko už atlygį, todėl įvykdė ekonominę veiklą.

25      Minėtas teismas taip pat atmetė už finansus atsakingo valstybės sekretoriaus nurodytą kaltinimą, kad Vurdeno savivaldybė, patiekdama aptariamus pastatus, veikė ne kaip ūkio subjektas, kaip tai suprantama pagal Apyvartos mokesčio įstatymą, o kaip valdžios institucija.

26      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nagrinėja klausimą, ar buvo piktnaudžiaujama teisėmis. Tačiau, kadangi pastatų administravimą vykdė ir atsakomybę už juos prisiėmė fondas, minėtas teismas nusprendė, kad šiuo atveju piktnaudžiaujama teisėmis nebuvo.

27      Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar dėl to, kad pagal klostantis pagrindinėje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms galiojusios redakcijos 1981 m. liepos 2 d. Pradinio ugdymo įstatymą Vurdeno savivaldybė neprivalo iš mokymo įstaigų rinkti mokesčių už mokyklų įrengimą ir kad fondas perleido nagrinėjamas pastatų dalis neatlygintinai naudotis mokymo įstaigoms, pagal PVM direktyvą Vurdeno savivaldybė turi teisę atskaityti tik PVM, nurodyto sąskaitoje faktūroje už šių pastatų patiekimą, dalį.

28      Tokiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar tokiu atveju, koks nagrinėjamas šioje byloje, kai apmokestinamasis asmuo nurodė pastatyti pastatą ir pardavė jį už visų išlaidų nepadengiančią kainą, o pastato pirkėjas perleido tam tikrą šio pastato dalį neatlygintinai naudotis trečiajam asmeniui, apmokestinamasis asmuo turi teisę atskaityti visą PVM, nurodytą sąskaitoje už pastato pastatymą, ar tik šio mokesčio dalį, proporcingą pastato dalims, kurias pirkėjas naudoja ekonominei veiklai vykdyti (šiuo atveju – nuomai už atlygį)?“

 Dėl prejudicinio klausimo

29      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar PVM direktyva turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kai apmokestinamasis asmuo nurodė pastatyti pastatą ir pardavė jį už statybos išlaidų nepadengiančią kainą, minėtas apmokestinamasis asmuo turi teisę atskaityti visą PVM, nurodytą sąskaitoje už to pastato pastatymą, ar tik šio mokesčio dalį, proporcingą to pastato dalims, kurias pirkėjas naudoja ekonominei veiklai vykdyti.

30      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką apmokestinamųjų asmenų teisė atskaityti iš jų mokėtino PVM už jų įsigytas prekes ir paslaugas mokėtiną ar sumokėtą pirkimo PVM yra pagrindinis Sąjungos teisės aktais nustatytos bendros PVM sistemos principas (žr. 2002 m. sausio 8 d. Sprendimo Mahagében ir Dávid, C-409/99, EU:C:2002:2, 42 punktą ir 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Tóth, C-324/11, EU:C:2012:549, 23 punktą).

31      Šiuo aspektu iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad PVM direktyvos 167 ir paskesniuose straipsniuose numatyta teisė į atskaitą yra sudedamoji PVM sistemos dalis ir iš esmės negali būti ribojama. Konkrečiai kalbant, ši teisė nedelsiant taikoma visiems mokesčiams, sumokėtiems sudarant pirkimo sandorius (žr. 2000 m. kovo 21 d. Sprendimo Gabalfrisa ir kt., C-110/98–C-147/98, EU:C:2000:145, 43 punktą; 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimo Kretztechnik, C-465/03, EU:C:2005:320, 33 punktą; 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Dankowski, C-438/09, EU:C:2010:818, 22 punktą ir 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Bonik, C-285/11, EU:C:2012:774, 26 punktą).

32      Atskaitos sistemos tikslas yra atleisti verslininkus nuo vykdant ekonominę veiklą sumokėto arba mokėtino PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrina, kad bet kokiai PVM apmokestinamai ūkinei veiklai, nepriklausomai nuo jos tikslų ar rezultato, tenka neutrali mokesčių našta (2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Bonik, C-285/11, EU:C:2012:774, 27 punktas).

33      Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad PVM taikomas kiekvienam gamybos ar platinimo sandoriui, atskaitant mokestį, tiesiogiai taikomą įvairių kainos sudedamųjų dalių išlaidoms (2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Bonik,C-285/11, EU:C:2012:774, 28 punktą). Tai reiškia, kad, kalbant apie PVM, kiekvienas sandoris turi būti vertinamas atskirai, neatsižvelgiant į PVM, mokėtiną už ankstesnius arba vėlesnius sandorius.

34      Kiek tai susiję su materialiomis sąlygomis, kurių reikalaujama, kad atsirastų teisė į atskaitą, iš PVM direktyvos 168 straipsnio a punkto matyti, kad prekės ar paslaugos, kuriomis remiamasi siekiant pagrįsti šią teisę, turi būti naudojamos apmokestinamajam asmeniui sudarant apmokestinamuosius pardavimo sandorius ir kad šios įsigytos prekės ar paslaugos turi būti patiektos ar suteiktos kito apmokestinamojo asmens (2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas Tóth, C-324/11, EU:C:2012:549, 26 punktas).

35      Kadangi PVM direktyvos 168 straipsnyje nenustatyta jokios kitos sąlygos, susijusios su asmens naudojimusi atitinkamomis prekėmis ar paslaugomis, kurias jis gauna, reikia daryti išvadą, kad, jei abi pirmesniame šio sprendimo punkte išdėstytos sąlygos įvykdytos, apmokestinamasis asmuo iš principo turi teisę atskaityti pirkimo PVM.

36      Šiuo klausimu reikia pridurti, kad pagal PVM direktyvą teisė į atskaitą nesiejama su sąlyga, susijusią su tuo, jog asmuo naudoja aptariamas prekes ar paslaugas, kurias gauna iš apmokestinamojo asmens, nes tai reikštų, kad kiekvienas sandoris, kurį apmokestinamasis asmuo vykdo su pirkėju arba ekonominės veiklos nevykdančiu gavėju, kaip privačiais asmenimis, apriboja apmokestinamojo asmens teisę į atskaitą.

37      Be to, sąlyga, jog atsižvelgiant į pirkėjo ar gavėjo naudojimąsi atitinkamomis prekėmis ar paslaugomis nustatoma tiekėjo teisė į atskaitą, reikštų, kad apmokestinamojo asmens teisė į atskaitą priklauso nuo tolesnių pirkėjo ar gavėjo, kuris visuomet turi teisę per trumpą ar ilgą laikotarpį pakeisti turto naudojimą, veiksmų.

38      Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Vurdeno savivaldybė turi būti laikoma apmokestinamuoju asmeniu, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvą. Be to, iš minėto sprendimo matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamus pastatus Vurdeno savivaldybei patiekė kitas apmokestinamasis asmuo ir kad ši savivaldybė naudojo šiuos pastatus vykdydama apmokestinamąjį sandorį, t. y. minėtus pastatus patiekė fondui už atlygį.

39      Vadinasi, Vurdeno savivaldybė turi teisę atskaityti visą pirkimo PVM, neatsižvelgdama į pirkėjo ar gavėjo naudojimąsi jos patiektomis prekėmis.

40      Dėl to, jog pagrindinėje byloje apmokestinamasis asmuo patiekė prekę už kainą, kuri nepadengia visų išlaidų, reikėtų priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog ekonominis sandoris neturi reikšmės teisei į atskaitą, jei pati veikla yra apmokestinama PVM (šiuo klausimu žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Hotel Scandic Gåsabäck, C-412/03, EU:C:2005:47, 22 punktą ir 2011 m. birželio 9 d. Sprendimo Campsa Estaciones de Servicio, C-285/10, EU:C:2011:381, 25 punktą)

41      Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad, jei patiektų prekių kaina yra mažesnė nei jų savikaina, atskaita negali apsiriboti šios kainos ir savikainos skirtumo dalimi, net jei minėta kaina yra gerokai mažesnė nei savikaina, išskyrus atvejus, kai ji yra visiškai simbolinė (šiuo klausimu žr. 1988 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija, 50/87, EU:C:1988:429, 16 punktą).

42      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: PVM direktyva turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kai apmokestinamasis asmuo nurodė pastatyti pastatą ir pardavė jį už statybos išlaidų nepadengiančią kainą, minėtas apmokestinamasis asmuo turi teisę atskaityti visą PVM, nurodytą sąskaitoje už to pastato pastatymą, o ne tik šio mokesčio dalį, proporcingą to pastato dalims, kurias pirkėjas naudoja ekonominei veiklai vykdyti. Tai, kad pirkėjas suteikia nemokamai naudotis atitinkamo pastato dalimi trečiajai šaliai, neturi jokios reikšmės šiuo klausimu.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

43      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kai apmokestinamasis asmuo nurodė pastatyti pastatą ir pardavė jį už statybos išlaidų nepadengiančią kainą, minėtas apmokestinamasis asmuo turi teisę atskaityti visą pridėtinės vertės mokestį, nurodytą sąskaitoje už to pastato pastatymą, o ne tik šio mokesčio dalį, proporcingą to pastato dalims, kurias pirkėjas naudoja ekonominei veiklai vykdyti. Tai, kad pirkėjas suteikia nemokamai naudotis atitinkamo pastato dalimi trečiajai šaliai, neturi jokios reikšmės šiuo klausimu.

Parašai.

* Proceso kalba: nyderlandų.