Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2017 m. vasario 15 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Pridėtinės vertės mokestis – Šeštoji direktyva 77/388/EEB – 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punktas – Tam tikrų kultūros paslaugų atleidimas nuo mokesčio – Tiesioginio veikimo nebuvimas – Atleistų nuo mokesčio kultūros paslaugų nustatymas – Valstybių narių diskrecija“

Byloje C-592/15

dėl Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) [Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas) (civilinių bylų skyrius), Jungtinė Karalystė] 2015 m. spalio 16 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2015 m. lapkričio 13 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Commissioners for Her Majesty's Revenue and Customs

prieš

British Film Institute

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz (pranešėjas), teisėjai E. Juhász, C. Vajda, K. Jürimäe ir C. Lycourgos,

generalinis advokatas Y. Bot,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. rugsėjo 7 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        British Film Institute, atstovaujamos solisitoriaus P. Drinkwater, baristerės Z. Yang, QC D. Milne ir solisitoriaus A. Lee,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Brandon, padedamo baristerio S. Singh,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos R. Lyal ir M. Owsiany-Hornung,

susipažinęs su 2016 m. rugsėjo 29 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23, toliau – Šeštoji direktyva) 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punkto ir 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1) 132 straipsnio 1 dalies n punkto išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Commissioners for Her Majesty’s Revenue and Customs (Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų administratorius, toliau – mokesčių administratorius) ir British Film Institute (toliau – BFI) ginčą dėl BFI teikiamų paslaugų, kurias sudaro teisių patekti į filmų peržiūras suteikimas, apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu (PVM).

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio „Tam tikros visuomenei naudingos veiklos atleidimas nuo mokesčio“ 1 dalies n punkte nustatyta:

„1. Nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų ir taikydamos sąlygas, kurias jos nustato siekdamos užtikrinti teisingą ir sąžiningą atleidimo nuo mokesčių taikymą bei užkirsti kelią galimam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, valstybės narės atleidžia nuo mokesčio:

<...>

n)      tam tikras kultūros paslaugas ir glaudžiai su jomis susijusias prekes, kai šias paslaugas teikia ir prekes tiekia viešosios teisės subjektai ar kitos atitinkamos valstybės narės pripažintos kultūros institucijos;

<...>“

4        Remiantis Direktyvos 2006/112 411 ir 413 straipsniais, šia direktyva nuo 2007 m. sausio 1 d. panaikinti ir pakeisti PVM srities Sąjungos teisės aktai, be kita ko, Šeštoji direktyva.

 Jungtinės Karalystės teisė

5        Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punkto nuostatų į nacionalinę teisę neperkėlė iki 1996 m. birželio 1 d. – tą dieną įsigaliojo Group 13 of Schedule 9 of theValue Added Tax Act 1994 (1994 m. PVM įstatymo 9 priedo 13 grupė).

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

6        BFI yra ne pelno siekianti organizacija, kurios tikslas – skatinti kiną Jungtinėje Karalystėje. Nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1996 m. gegužės 31 d. (toliau – ginčijamas laikotarpis) BFI mokėjo standartinio tarifo PVM už teisių patekti į filmų peržiūras suteikimą.

7        2009 m. kovo 30 d. BFI mokesčių administratoriui pateikė prašymą grąžinti per ginčijamą laikotarpį sumokėtą PVM ir teigė, kad minėtų teisių patekti į filmų peržiūras teikimas yra kultūros paslaugų teikimas, atleistas nuo mokesčio pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punktą. Šis prašymas buvo atmestas.

8        BFI pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo atmesti skundą First-tier Tribunal (Tax Chamber) [Pirmosios instancijos teismas (Mokesčių bylų skyrius), Jungtinė Karalystė]. 2012 m. gruodžio 5 d. sprendime šis teismas nusprendė, kad šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčio veikia tiesiogiai.

9        Mokesčių administratorius pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Upper Tribunal (Tax and Chancery Chamber) [Aukštesnysis teismas (Mokesčių bylų ir kanceliarijos skyrius), Jungtinė Karalystė]; šis atmetė skundą ir nusprendė, kad minėtoje nuostatoje įtvirtintas atleidimas nuo mokesčio yra pakankamai aiškus ir tikslus, todėl veikia tiesiogiai. Minėtoje nuostatoje pavartoti žodžiai „tam tikras“ iš tiesų turi būti aiškinami taip, kad šis atleidimas nuo mokesčio buvo susijęs su kultūros paslaugų, kurias teikia viešosios teisės subjektai ar kitos atitinkamos valstybės narės pripažintos kultūros institucijos, teikimu. Šiam mokesčių administratoriui buvo leista pateikti skundą Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) [Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas) (Civilinių bylų skyrius), Jungtinė Karalystė].

10      Pagal sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktus paaiškinimus, jeigu Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punktą reiktų aiškinti taip, kad jis apima kultūros paslaugas, kurias teikia viešosios teisės subjektai ar kitos atitinkamos valstybės narės pripažintos kultūros institucijos, kaip tai suprantama pagal tą pačią nuostatą, tai reikštų, kad BFI, kuri yra toks teisės subjektas, galėtų tiesiogiai remtis šia nuostata tam, kad pasinaudotų teisių patekti į filmų peržiūras suteikimo atleidimu nuo mokesčio laikotarpiu nuo 1990 m. sausio 1 d. iki 1996 m. gegužės 31 d. BFI galėtų ir po 1996 m. gegužės 31 d. tiesiogiai remtis minėta nuostata, nors jos teikiamos paslaugos nepatenka į kultūros paslaugas, kurios buvo nuo šios datos atleistos nuo mokesčio Jungtinės Karalystės teisės aktuose.

11      Šiomis aplinkybėmis Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) [Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas) (Civilinių bylų skyrius)] nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punkto nuostatos, visų pirma žodžiai „tam tikros kultūros paslaugos“, yra pakankamai aiškios ir tikslios, kad 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punktas veiktų tiesiogiai ir viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų ar kitų pripažintų kultūros įstaigų atliekamas kultūros paslaugų teikimas, kaip BFI šioje byloje atliekamas paslaugų teikimas, nesant ją perkeliančių nacionalinės teisės aktų, būtų atleistas nuo mokesčio?

2.      Ar Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punkto nuostatomis, visų pirma žodžiais „tam tikros kultūros paslaugos“, valstybėms narėms suteikta kokia nors diskrecija dėl jų taikymo priėmus perkėlimo teisės aktus, ir, jei taip – kokia diskrecija?

3.      Ar tos pačios pirma išdėstytos išvados taikomos [Direktyvos 2006/112] 132 straipsnio 1 dalies n punktui?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

12      Pateikdamas pirmąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia iš esmės išsiaiškinti, ar Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punktas, kuriame numatytas „tam tikrų kultūros paslaugų“ atleidimas nuo mokesčio, turi būti aiškinamas kaip veikiantis tiesiogiai taip, jog, nesant jį į nacionalinę teisę perkeliančių nuostatų, viešosios teisės subjektas ar kita atitinkamos valstybės narės pripažinta kultūros institucija gali remtis šia nuostata tiesiogiai.

13      Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlyginės ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laiką nebuvo perkelta direktyva į nacionalinę teisę ar ji buvo perkelta netinkamai (be kita ko, žr. 1982 m. sausio 19 d. Sprendimo Becker, 8/81, EU:C:1982:7, 25 punktą; 2014 m. sausio 15 d. Sprendimo Association de médiation sociale, C-176/12, EU:C:2014:2, 31 punktą ir 2016 m. liepos 7 d. Sprendimo Ambisig, C-46/15, EU:C:2016:530, 16 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

14      Dėl Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punkto primintina, kad šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčio taikomas „tam tikroms kultūros paslaugoms“. Minėtoje nuostatoje nepatikslinama, kokias kultūros paslaugas valstybė narė turi atleisti nuo mokesčio. Iš tiesų joje nenumatytas išsamus kultūros paslaugų, kurios turi būti atleistos nuo mokesčio, sąrašas, tačiau nurodomos tik „tam tikros“ paslaugos. Todėl šioje nuostatoje palikta teisė valstybėms narėms apibrėžti kultūros paslaugas, kurioms taikomas šis atleidimas nuo mokesčio.

15      BFI, remdamasi nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią minėto 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punkte nurodytos sąvokos yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos ir jų tikslas – išvengti skirtumų taikant PVM sistemą įvairiose valstybėse narėse (be kita ko, žr. 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo Žamberk, C-18/12, EU:C:2013:95, 17 punktą), teigia, kad žodžių junginys „tam tikros kultūros paslaugos“ turi būti aiškinamas kaip apimantis visas kultūros paslaugas, kurias tiekia viešosios teisės subjektai ar kitos atitinkamos valstybės narės pripažintos kultūros institucijos, todėl jis yra pakankamai aiškus ir tikslus.

16      Vis dėlto pažymėtina, kad toks aiškinimas neatitinka Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punkte pavartotų žodžių „tam tikras“ įprastos reikšmės ir šių žodžių vartojimas šioje nuostatoje netenka veiksmingumo.

17      Be to, BFI aiškinimu gali būti pernelyg išplėsta šio atleidimo nuo mokesčio apimtis, kokia ji matyti iš šios nuostatos, atleidžiant nuo mokesčio visas kultūros paslaugas, o tai prieštarautų Teisingumo Teismo praktikai, pagal kurią sąvokos, kuriomis apibrėžiami šios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punkte numatyti atleidimo nuo mokesčio atvejai, turi būti aiškinamos siaurai (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 14 d. Sprendimo Horizon College, C-434/05, EU:C:2007:343, 16 punktą; 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo Hedqvist, C-264/14, EU:C:2015:718, 34 ir 35 punktus bei 2016 m. vasario 25 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C-22/15, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:118, 20 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

18      Iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad, atvirkščiai tam, ką teigia BFI, reikalavimas vienodai taikyti šio 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punkte įtvirtintą atleidimą nuo mokesčio nėra absoliutus. Iš tiesų, nors minėtame straipsnyje nurodyti atleidimo nuo mokesčio atvejai yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos, kurių tikslas – išvengti skirtumų taikant PVM sistemą įvairiose valstybėse narėse, Sąjungos teisės aktų leidėjas gali valstybėms narėms patikėti apibrėžti kai kurias atleidimo nuo mokesčio sąlygas (šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 28 d. Sprendimo Gemeente Emmen, C-468/93, EU:C:1996:139, 25 punktą; 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimo Abbey National, C-169/04, EU:C:2006:289, 38 ir 39 punktus bei 2015 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Fiscale Eenheid X, C-595/13, EU:C:2015:801, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

19      Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punkto pažodinį aiškinimą patvirtina šios direktyvos genezė ir Sąjungos teisės aktų leidėjo siekti tikslai.

20      Šiuo klausimu, kaip savo išvados 20 ir 21 punktuose nurodė generalinis advokatas, Sąjungos teisės aktų leidėjas nepritarė pirminiam Europos Komisijos pasiūlymui, kuriame buvo išsamus atleistinų nuo mokesčio kultūros paslaugų sąrašas (žr. 1973 m. birželio 20 d. Pasiūlymą dėl Šeštosios Tarybos direktyvos dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas [COM(73) 950 final]), bet vartodamas žodžių junginį „tam tikras kultūros paslaugas“ pasirinko susiaurinti šį atleidimą nuo mokesčio ir leisti valstybėms narėms nustatyti jų atleidžiamas nuo mokesčio kultūros paslaugas.

21      Kaip savo rašytinėse pastabose Teisingumo Teismui pažymėjo Komisija, nors vėliau ji siūlė pakeisti Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punkto tekstą išsamiu atleistų nuo mokesčio kultūros paslaugų sąrašu (žr. 1984 m. gruodžio 5 d. Pasiūlymą dėl Devynioliktosios Tarybos direktyvos dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo, kuria pakeičiama Direktyva 77/388/EEB – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema [COM(83) 426 final]), Sąjungos teisės aktų leidėjas paliko galioti pirminį tekstą, pagal kurį remiantis pirmoje Tarybos ataskaitoje dėl bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos veikimo, pateiktos pagal Šeštosios direktyvos 77/388 34 straipsnį [1983 m. rugsėjo 14 d., COM(83) 426 final], esančia analize šio atleidimo nuo mokesčio turinys paliekamas apibrėžti kiekvienai valstybei narei.

22      Kaip savo išvados 23 punkte nurodė generalinis advokatas, Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimas palikti valstybėms narėms diskreciją nustatyti atleistas nuo mokesčio kultūros paslaugas gali būti paaiškinamas didele kultūros tradicijų regioninio paveldo įvairove Sąjungoje ir kartais net toje pačioje valstybėje narėje.

23      Taigi reikia manyti, kad, nurodant „tam tikras kultūros paslaugas“, Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punkte nereikalaujama atleisti nuo mokesčio visų kultūros paslaugų, nes valstybės narės gali atleisti nuo PVM „tam tikras“ paslaugas, o kitas apmokestinti.

24      Kadangi šioje nuostatoje suteikiama diskrecija valstybėms narėms nustatyti atleistas nuo mokesčio kultūros paslaugas, ji neatitinka sąlygų, kylančių iš šio sprendimo 14 punkte minėtos teismo praktikos, kad ja galėtų būti tiesiogiai remiamasi nacionaliniuose teismuose.

25      Šio teiginio negalima ginčyti remiantis 2005 m. vasario 17 d. Sprendimo Linneweber ir Akritidis (C453/02 ir C-462/02, EU:C:2005:92) 34–37 punktuose ir 2007 m. birželio 28 d. Sprendimo JP Morgan Fleming Claverhouse Investment Trust ir The Association of Investment Trust Companies (C-363/05, EU:C:2007:391) 59–61 punktuose nurodytais argumentais, pagal kuriuos galima valstybių narių diskrecija nebūtinai pašalina atitinkamų atleidimo nuo mokesčių atvejų tiesioginį veikimą.

26      Iš tiesų, kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Komisija, 2005 m. vasario 17 d. Sprendime Linneweber ir Akritidis (C453/02 ir C-462/02, EU:C:2005:92) suformuluota praktika yra susijusi su valstybių narių galimybe nustatyti atleidimo nuo mokesčio taikymo sąlygas, o ne su diskrecija, joms leidžiančia nustatyti atleidimo nuo mokesčio apimtį, kokia ji matyti iš žodžių „tam tikros kultūros paslaugos“, įtvirtintų Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punkte.

27      Dėl 2007 m. birželio 28 d. Sprendimo JP Morgan Fleming Claverhouse Investment Trust ir The Association of Investment Trust Companies (C363/05, EU:C:2007:391) pažymėtina, kad Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punktas skiriasi nuo šioje byloje nagrinėto atleidimo nuo mokesčio atvejo, nes jame reikalaujama atleisti nuo mokesčio tik „tam tikras“ kultūros paslaugas.

28      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punktas, kuriame numatytas „tam tikrų kultūros paslaugų“ atleidimas nuo mokesčio, turi būti aiškinamas kaip veikiantis tiesiogiai taip, jog, nesant jį į nacionalinę teisę perkeliančių nuostatų, viešosios teisės subjektas ar kita atitinkamos valstybės narės pripažinta kultūros institucija negali remtis šia nuostata tiesiogiai.

 Dėl antrojo ir trečiojo klausimų

29      Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, nebereikia atsakyti į antrąjį ir trečiąjį klausimus.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

30      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies n punktas, kuriame numatytas „tam tikrų kultūros paslaugų“ atleidimas nuo mokesčio, turi būti aiškinamas kaip veikiantis tiesiogiai taip, jog, nesant jį į nacionalinę teisę perkeliančių nuostatų, viešosios teisės subjektas ar kita atitinkamos valstybės narės pripažinta kultūros institucija negali remtis šia nuostata tiesiogiai.

Parašai.

* Proceso kalba: anglų.