EU tax law WEB Dzivev ir kt. - C-310/16

—

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 325 straipsnio 1 dalį, pagal kurią valstybės narės turi imtis veiksmingų apsaugos priemonių kovai su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu ir kitomis neteisėtomis veikomis,

—

Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (PIF konvencija) 2 straipsnio 1 dalį, siejamą su 1 straipsnio 1 dalies b punktu ir Sprendimo 2007/436/ЕB 2 straipsnio 1 dalies b punktu, pagal kurį kiekviena valstybė narė turi imtis būtinų priemonių veiksmingai bausti už sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčio srityje,

—

Chartijos 47 straipsnio pirmą ir antrą pastraipas, pagal kurias suteikiamos veiksmingos teisių gynimo priemonės pagal įstatymą įsteigtame teisme,

—

ankstesniais laikotarpiais (prieš vieną–tris mėnesius) prašymas leisti klausytis dalies telefoninių pokalbių buvo pateiktas ir tokį leidimą suteikė būtent šis teismas, nes tuo metu jis dar turėjo tam kompetenciją,

—

dėl ginčijamo pokalbių klausymosi prašymas suteikti leidimą (pratęsti esamą leidimą ir leisti klausytis naujų pokalbių) buvo pateiktas tam pačiam teismui; šis jau nebuvo kompetentingas, nes prieš pat pateikiant prašymą jo kompetencija buvo perduota naujam teismui; nepaisydamas kompetencijos neturėjimo, ankstesnis teismas išnagrinėjo prašymą iš esmės ir suteikė leidimą,

—

vėliau (maždaug po mėnesio) vėl buvo pateiktas prašymas leisti klausytis tų pačių telefoninių pokalbių; šį kartą leidimą suteikė naujas kompetentingas teismas,

—

visi suteikti leidimai faktiškai nemotyvuoti,

—

įstatymo, kuriuo perduota kompetencija, nuostata buvo neaiški ir lėmė daugybę prieštaringų teismų sprendimų; tai privertė Varhoven sad priimti privalomą aiškinamąjį sprendimą – tai įvyko praėjus beveik dviem metams nuo kompetencijos perdavimo įstatymu ir ginčijamo pokalbių klausymosi,

—

bylą iš esmės nagrinėjantis teismas neturi įgaliojimų nagrinėti prašymų naudoti specialiąsias tyrimo priemones (klausytis telefoninių pokalbių); tačiau jis kompetentingas vertinti vykdyto pasiklausymo teisėtumą ir net nuspręsti, kad suteiktas leidimas neatitinka įstatymo reikalavimų, ir tuo pagrindu atsisakyti vertinti taip surinktus įrodymus; tokia kompetencija atsiranda tik esant galiojančiam leidimui vykdyti telefoninių pokalbių pasiklausymą,

—

įrodymų (kaltinamųjų telefoninių pokalbių, kurių klausytis leido teismas, jau praradęs savo kompetenciją) naudojimas turi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn kaip organizuotos nukalstomos grupės, turėjusios tikslą vykdyti su Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu susijusius mokestinius nusikaltimus, vadovo arba kaip konkrečių mokestinių nusiklatimų kurstytojo; jis gali būti pripažintas kaltu ir nuteistas tik jeigu minėti pokalbiai bus vertinami kaip įrodymai; priešingu atveju jis bus išteisintas.