EU tax law WEB PSM \"K\" - C-214/18

1.

Ar pagal pridėtinės vertės mokesčio sistemą, įtvirtintą 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvoje 2006/112/EB ( 1 ) dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, visų pirma pagal šios direktyvos 1 straipsnį, 2 straipsnio 1 dalies a ir c punktus ir 73 straipsnį, aiškinamus kartu su 78 straipsnio pirmos pastraipos a punktu, ir iš jų kylantį PVM neutralumo principą, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, leistinas požiūris – atsižvelgiant į Ustawa z dnia 11 marca 2004 r. o podatku od towarów i usług (2004 m. kovo 11 d. Įstatymas dėl prekių ir paslaugų mokesčio, toliau – UPTU) (suvestinė redakcija, Dz. U., 2017, pozicija 1221, su pakeitimais) 29a straipsnio 1 dalį ir 29a straipsnio 6 dalies 1 punktą, siejamus su Ustawa z dnia 29 sierpnia 1997 r. o komornikach sądowych i egzekucji (1997 m. rugpjūčio 29 d. Teismo antstolių ir vykdymo įstatymas, toliau – UKSE) (suvestinė redakcija Dz. U., 2017, pozicija 1277, su pakeitimais) 49 straipsnio 1 dalimi, 35 straipsniu ir 63 straipsnio 4 dalimi – pagal kurį į teismo antstoliams mokamus vykdymo mokesčius yra įskaičiuota prekių ir paslaugų mokesčio (t. y. PVM) suma?

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

2.

Ar atsižvelgiant į proporcingumo principą, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, leistinas požiūris, kad antstolis, kuris sprendimų vykdymo srityje laikomas PVM apmokestinamu asmeniu, iš tiesų turi visas teisines priemones, leidžiančias tinkamai įvykdyti mokestinę prievolę, grindžiamą prielaida, kad į vykdymo mokestį, mokamą remiantis UKSE nuostatomis, yra įskaičiuotas prekių ir paslaugų mokestis (t. y. PVM)?