Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. gruodžio 19 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Apmokestinimas – Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – Direktyva 2006/112/EB – 98 straipsnis – Valstybių narių galimybė taikyti lengvatinį PVM tarifą tam tikrų prekių tiekimui ir tam tikrų paslaugų teikimui – III priedo 12 punktas – Lengvatinis PVM tarifas, taikomas stovyklaviečių ir priekabinių namelių stovėjimo vietų nuomai – Klausimas dėl šio lengvatinio tarifo taikymo laivų švartavimosi vietų prieplaukoje nuomai – Palyginimas su transporto priemonių stovėjimui skirtų patalpų ir aikštelių nuoma – Vienodas požiūris – Mokesčių neutralumo principas“

Byloje C-715/18

dėl Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija) 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. lapkričio 15 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Segler-Vereinigung Cuxhaven eV

prieš

Finanzamt Cuxhaven

TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė L. S. Rossi, teisėjai J. Malenovský (pranešėjas) ir F. Biltgen,

generalinis advokatas M. Szpunar,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos S. Eisenberg ir J. Möller,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato M. F. Urbani Neri,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos R. Pethke ir N. Gossement,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1, toliau – PVM direktyva) 98 straipsnio 2 dalies kartu su šios direktyvos III priedo 12 punktu išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Segler-Vereinigung Cuxhaven eV ir Finanzamt Cuxhaven (Kukshafeno mokesčių administratorius, Vokietija; toliau – mokesčių administratorius) ginčą dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifo, taikomo laivų švartavimosi vietų nuomai.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        Pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktą PVM objektas yra šie sandoriai:

„Paslaugų teikimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks.“

4        Šios direktyvos 96 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės taiko standartinį PVM tarifą, kurį kiekviena valstybė narė nustato kaip tam tikrą procentą nuo apmokestinamosios vertės ir kuris turi būti toks pats prekių tiekimui bei paslaugų teikimui.“

5        Minėtos direktyvos 98 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.      Valstybės narės gali taikyti vieną arba du lengvatinius tarifus.

2.      Lengvatiniai tarifai taikomi tik III priede nustatytoms kategorijoms priklausančių prekių tiekimui ar paslaugų teikimui.

<...>“

6        Pagal šios direktyvos 135 straipsnio 1 dalies l punktą valstybės narės neapmokestina PVM, be kita ko, „nekilnojamojo turto lizingo ar nuomos“.

7        Šios direktyvos 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„1 dalies l punkte numatyta išimtis netaikoma:

a)      apgyvendinimo paslaugų, kaip jas apibrėžia valstybių narių įstatymai, teikimui viešbučiuose ar panašią veiklą vykdančiose įstaigose, įskaitant apgyvendinimą poilsiavietėse ar stovyklauti įrengtose vietose;

b)      transporto priemonių stovėjimui skirtų patalpų ir aikštelių nuomai;

<...>“

8        PVM direktyvos III priede yra prekių ir paslaugų, kurias tiekiant ir teikiant gali būti taikomi 98 straipsnyje nurodyti lengvatiniai tarifai, sąrašas. Šio priedo 12 punktas apima šias paslaugas:

„viešbučių ir panašių įstaigų teikiamos apgyvendinimo paslaugos, įskaitant apgyvendinimą per atostogas ir stovyklaviečių ar namelių-autopriekabų [priekabinių namelių] stovėjimo vietų nuomą“.

 Vokietijos teisė

9        Umsatzsteuergesetz (Apyvartos mokesčio įstatymas, toliau – UStG) 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta:

„1.      Pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinami šie sandoriai:

prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, kai šalies teritorijoje už atlygį prekes tiekia ar paslaugas teikia verslininkas, vykdydamas savo ekonominę veiklą. Neatsisakoma apmokestinti dėl to, kad sandoris yra vykdomas remiantis teisiniu ar administraciniu aktu, arba dėl to, kad jis laikomas vykdomu pagal teisės nuostatą.“

10      Remiantis UStG 4 straipsnio 12 punkto a papunkčiu:

„Iš 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų sandorių neapmokestinami:

<...>

12      a)      nekilnojamojo turto ir teisių, kurioms taikomos nekilnojamąjį turtą reglamentuojančios civilinės teisės nuostatos, taip pat valstybei priklausančios žemės ir nekilnojamojo turto nuoma ir finansinė nuoma

<...>

Neatleidžiama nuo mokesčio patalpų ar kambarių, kuriuos ūkio subjektas rezervuoja trumpalaikiam užsieniečių apgyvendinimui, nuoma, transporto priemonių stovėjimo patalpų ir aikštelių nuoma, vietų stovyklavietėse trumpalaikė nuoma ir mašinų bei kitų bet kokių įrenginių, sudarančių dalį naudojamo ploto <...>, net jeigu jie sudaro esmines pastato dalis, nuoma ir finansinė nuoma.“

11      Remiantis UStG 12 straipsnio 1 dalimi taikomas standartinis 19 % mokesčio tarifas.

12      Remiantis UStG 12 straipsnio 2 dalies 11 punktu apyvartos mokestis sumažinamas iki 7 % apmokestinamosios vertės šiems sandoriams:

„Gyvenamųjų ir miegamųjų patalpų, kurias verslininkas rezervuoja trumpalaikiam kitų asmenų apgyvendinimui, nuomai ir trumpalaikei stovyklaviečių nuomai. Pirmasis sakinys netaikomas paslaugoms, kurios nėra skirtos tiesiogiai nuomai, net jei už jas atlyginama nuomos mokesčiu.“

13      1949 m. gegužės 23 d. Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucija, BGBl. 1949, p. 1) nustatyta, kad prieš įstatymą visi žmonės yra lygūs.

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

14      Pareiškėja pagrindinėje byloje yra visuomeninė asociacija, kurios tikslas remti buriavimą ir motorinių valčių sportą. Ji valdo apie 300 laivų švartavimosi vietų, kurių apie pusė 2010–2012 m. (toliau – ginčijami metai) buvo skirta asociacijos nariams. Tuo laiku, kada švartavimosi vietomis nesinaudoja, nariai privalo leisti jomis naudotis svečiams. Likusiomis švartavimosi vietomis svečiai gali naudotis neribotai.

15      Ginčijamais metais iš svečių už naudojimąsi švartavimosi vietomis gautam atlygiui pareiškėja pagrindinėje byloje taikė lengvatinį PVM tarifą.

16      Mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjos pagrindinėje byloje patikrinimą, nusprendė iš dalies pakeisti pranešimus apie mokėtiną apyvartos mokestį už ginčijamus metus ir šiam atlygiui taikė standartinį PVM tarifą.

17      Niedersächsische Finanzgericht (Žemutinės Saksonijos finansų teismas, Vokietija) atmetė pareiškėjos pagrindinėje byloje skundą dėl šio sprendimo. Jo manymu, trumpalaikis leidimas naudotis švartavimosi vietomis nėra „trumpalaikė stovyklaviečių nuoma“, kaip tai suprantama pagal UStG 12 straipsnio 2 dalies 11 punktą. Minėto teismo teigimu, tokį leidimą apima sąvoka „transporto priemonių stovėjimui skirtų patalpų ir aikštelių nuoma“, numatyta UStG 4 straipsnio 12 punkto antro sakinio antros alternatyvos, kuri pagrįsta PVM direktyvos 135 straipsnio 2 dalies b punktu. Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis lygybės principas neprieštarauja tokiam aiškinimui.

18      Pareiškėja pagrindinėje byloje pateikė kasacinį skundą Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija) dėl Niedersächsische Finanzgericht (Žemutinės Saksonijos finansų teismas) sprendimo. Pareiškėjos pagrindinėje byloje nuomone, laivų švartavimosi vietų nuomai taikant standartinį PVM tarifą pažeidžiamas bendrasis lygybės principas, nes stovyklaviečių ar priekabinių namelių stovėjimo vietų suteikimui taikomas lengvatinis PVM tarifas. Pareiškėjos pagrindinėje byloje teigimu, aiškinimas remiantis lygybės principu reikštų, kad visos trumpalaikės apgyvendinimo formos, nepaisant to, kokios jos yra, turi būti vienodai apmokestinamos lengvatiniu PVM tarifu. Pareiškėjos pagrindinėje byloje teiktos paslaugos apsiriboja teisės naudotis švartavimosi vietomis suteikimu buriuotojų apgyvendinimo tikslais. Taigi uosto rinkliava (Hafengeld) turėjo būti renkama tik apgyvendinimo atveju.

19      Tokiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar lengvatinis mokesčio tarifas stovyklaviečių ar priekabinių namelių stovėjimo vietų nuomai pagal [PVM direktyvos] 98 straipsnio 2 dalį kartu su šios direktyvos III priedo 12 punktu apima ir laivų švartavimosi vietų nuomą?“

 Dėl prejudicinio klausimo

20      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar PVM direktyvos 98 straipsnio 2 dalį kartu su šios direktyvos III priedo 12 punktu reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje numatytas lengvatinis PVM tarifas stovyklaviečių ir priekabinių namelių stovėjimo vietų nuomai taip pat taikomas laivų švartavimosi vietų nuomai.

21      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal PVM direktyvos 96 straipsnį kiekviena valstybė narė taiko tą patį standartinį PVM tarifą prekių tiekimui ir paslaugų teikimui.

22      Nukrypstant nuo minėtos nuostatos, šios direktyvos 98 straipsnyje numatyta galimybė taikyti lengvatinius PVM tarifus. Šiuo tikslu šios direktyvos III priede pateiktas baigtinis prekių ir paslaugų, kurias tiekiant ir teikiant gali būti taikomi lengvatiniai tarifai, sąrašas (2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Oxycure Belgium, C-573/15, EU:C:2017:189, 21 punktas).

23      Konkrečiai kalbant, pagal PVM direktyvos III priedo 12 punktą valstybėms narėms leidžiama taikyti lengvatinį PVM tarifą „viešbučių ir panašių įstaigų teikiamoms apgyvendinimo paslaugoms, įskaitant apgyvendinimą per atostogas ir stovyklaviečių ar priekabinių namelių stovėjimo vietų nuomai“.

24      Šiuo atveju kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į PVM direktyvos III priedo 12 punktą, laivų švartavimosi vietų nuoma gali būti prilyginama stovyklaviečių ar priekabinių namelių stovėjimo vietų nuomai.

25      Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, viena vertus, kad nuostatos, kurios nukrypsta nuo principo, turi būti aiškinamos siaurai. Kita vertus, PVM direktyvos III priede vartojamos sąvokos turi būti aiškinamos pagal įprastą aptariamų terminų reikšmę (2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Baštová, C-432/15, EU:C:2016:855, 59 ir 60 punktai ir nurodyta jurisprudencija).

26      PVM direktyvos III priedo 12 punkte apibrėžiamos įvairios „apgyvendinimo“ paslaugos, kurioms gali būti taikomas lengvatinis PVM tarifas.

27      Kaip matyti iš šio sprendimo 25 punkte nurodytos jurisprudencijos, „apgyvendinimo“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal PVM direktyvos III priedo 12 punktą, reikia aiškinti siaurai ir neišplėsti šios nuostatos taikymo srities paslaugoms, kurios nėra įtvirtintos minėtoje nuostatoje ir nėra neatsiejamos nuo šios sąvokos.

28      Laivų švartavimosi vietų nuoma, viena vertus, nenurodyta PVM direktyvos III priedo 12 punkto tekste ir, kita vertus, nėra neatsiejama nuo „apgyvendinimo“ sąvokos; jos pagrindinis tikslas – imobilizuoti ir saugoti laivus prieplaukoje.

29      Taigi, atrodo, kad PVM direktyvos III priedo 12 punkto negalima aiškinti taip, kad pagal jį valstybei narei leidžiama taikyti lengvatinį PVM tarifą laivų švartavimosi vietų nuomai.

30      Be to, tokį aiškinimą patvirtina lengvatinių PVM tarifų schema siekiami tikslai.

31      Šiuo klausimu primintina, kad reikia pripažinti didelę Sąjungos teisės aktų leidėjo diskreciją, kai jis priimdamas fiskalinio pobūdžio priemonę turi pasirinkti politinį, ekonominį ir socialinį pobūdį, suskirstyti pagal prioritetą skirtingus interesus ar atlikti sudėtingus vertinimus (2017 m. kovo 7 d. Sprendimo RPO, C-390/15, EU:C:2017:174, 54 punktas).

32      Šiomis bendromis aplinkybėmis pažymėtina, kad įtraukdamas PVM direktyvos III priedą Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad svarbiausioms prekėms bei socialiniams ir kultūriniams tikslams skirtoms prekėms ir paslaugoms, jeigu tai nekelia konkurencijos iškreipimo grėsmės ar kelia tik labai mažą, galėtų būti taikomas lengvatinis PVM tarifas (2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C-161/14, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:355, 25 punktas).

33      Konkrečiai kalbant, šio priedo 12 punkte valstybėms narėms suteikta galimybė taikyti lengvatinį PVM tarifą skirtingoms apgyvendinimo formoms, visų pirma atostogų, dėl to tenkinant kiekvieno keliaujančio asmens poreikį, labai palengvina naudojimąsi aptariama paslauga.

34      Galimybė taikyti lengvatinį PVM tarifą laivų švartavimosi vietų nuomos paslaugoms nebūtų akivaizdžiai pateisinama atsižvelgiant į tokį socialinio pobūdžio tikslą, nes buriavimo ir motorinės valtys, aptariamos pagrindinėje byloje, nėra skirtos apgyvendinti, bent jau tai nėra jų pagrindinė paskirtis.

35      Galiausiai, priešingai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonėms, PVM direktyvos III priedo 12 punkto aiškinimas, kuris matyti iš šio sprendimo 29 punkto, nepažeidžia mokesčių neutralumo principo.

36      Iš tiesų šis principas draudžia, kad PVM atžvilgiu panašios prekės ar paslaugos, kurios konkuruoja tarpusavyje, būtų vertinamos skirtingai (2019 m. birželio 27 d. Sprendimo Belgisch Syndicaat van Chiropraxie ir kt., C-597/17, EU:C:2019:544, 47 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

37      Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 34 punkto, viena vertus, stovyklaviečių ir priekabinių namelių stovėjimo vietų nuomos ir, kita vertus, laivų švartavimosi vietų nuomos paslaugos atlieka skirtingas funkcijas, todėl tarpusavyje nekonkuruoja.

38      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 98 straipsnio 2 dalis kartu su šios direktyvos III priedo 12 punktu turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatytas lengvatinis PVM tarifas stovyklaviečių ir priekabinių namelių stovėjimo vietų nuomai netaikomas laivų švartavimosi vietų nuomai.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

39      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 98 straipsnio 2 dalis kartu su šios direktyvos III priedo 12 punktu turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatytas lengvatinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas stovyklaviečių ir priekabinių namelių stovėjimo vietų nuomai netaikomas laivų švartavimosi vietų nuomai.

Parašai.


*      Proceso kalba: vokiečių.