Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. kovo 5 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Apmokestinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Direktyva 2006/112/EB – 132 straipsnio 1 dalies c punktas – Atleidimas nuo mokesčio – Medicininės priežiūros paslaugų, kurias teikia gydytojai ir paramedikai, teikimas – Telefonu teikiamos paslaugos – Slaugytojų ir medicinos asistentų teikiamos paslaugos“

Byloje C-48/19

dėl Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija) 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. sausio 25 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

X-GmbH

prieš

Finanzamt Z

TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Safjan, teisėjai L. Bay Larsen (pranešėjas) ir N. Jääskinen,

generalinis advokatas E. Tanchev,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        X-GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt G. Burwitz,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos S. Eisenberg,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos L. Lozano Palacios ir L. Mantl,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1) 132 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant X-GmbH ir Finanzamt Z (Z mokesčių inspekcija, Vokietija) ginčą dėl pastarosios atsisakymo neapmokestinti pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) X teikiamų konsultacijų telefonu įvairiais su sveikata susijusiais klausimais ir jos valstybinių ligonių kasų prašymu vykdomų paramos telefonu pacientams, sergantiems chroniškomis ar ilgalaikėmis ligomis, programų.

 Teisinis pagrindas

 Direktyva 2006/112

3        Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Sandoriai, kurių valstybės narės neapmokestina PVM:

<...>“

b)      ligoninių ir medicininės priežiūros bei glaudžiai su ja susijusi veikla, kai ją vykdo viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos arba, tokiomis pat socialinėmis sąlygomis, kokios taikomos viešosios teisės reguliuojamoms įstaigoms, ligoninės, gydymo ar diagnozavimo centrai bei kitos panašaus pobūdžio deramai pripažintos įstaigos;

c)      medicininės priežiūros paslaugų, kurias teikia gydytojai bei paramedikai, teikimas, kaip jį apibrėžia atitinkama valstybė narė;

<...>“

 Vokietijos teisė

4        2005 m. vasario 21 d. Umsatzsteuergesetz (Apyvartos mokesčio įstatymas) (BGBl. 2005 I, p. 386), iš dalies pakeisto 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymu (BGBl. 2008 I, p. 2794), 4 straipsnyje numatyta:

„Nuo mokesčio atleidžiami 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti sandoriai:

<…>

14.      a) medicininės priežiūros paslaugos, kurias teikia gydytojai, odontologai, natūropatai, fizioterapeutai, akušeriai arba bet kokią kitą panašią medicininę profesinę veiklą vykdantys asmenys. <...>“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

5        X yra pagal Vokietijos teisę reglamentuojama ribotos atsakomybės bendrovė. 2014 m. vasario mėn. valstybinių ligonių kasų prašymu ji teikė konsultacijas telefonu įvairiais su sveikata susijusiais klausimais ir vykdė paramos telefonu programas pacientams, sergantiems chroniškomis arba ilgalaikėmis ligomis.

6        Šias paslaugas teikė slaugytojai ir medicinos asistentai, kurių dauguma dar turėjo ir vadinamųjų „sveikatos ugdytojų“ (vok. k. „Gesundheitscoach“) išsilavinimą. Be to, daugiau nei trečdaliu atvejų į pagalbą būdavo pasitelkiamas ir gydytojas, kuris perimdavo konsultaciją arba, kilus klausimų, suteikdavo patarimų arba antrą nuomonę.

7        Per pokalbius telefonu apdraustiesiems būdavo suteikiama galimybė bet kada skambinti X darbuotojams ir prašyti jų pateikti informacijos. Jei apdraustieji pageidaudavo medicininės konsultacijos, X darbuotojai atlikdavo vertinimą kompiuteriu, pasitelkdami tikslinius klausimus, leidžiančius jiems nustatyti medicinines aplinkybes, prie kurių gali būti priskirtas apdraustojo atvejis, paskui patardavo jam dėl jo terapinės situacijos, pateikdavo paaiškinimų dėl diagnozės ir galimų gydymo būdų arba net pasiūlydavo keisti elgesį ar gydymą.

8        Baigti pokalbiai būdavo atsitiktine tvarka pateikiami vadovaujančiam gydytojui, kuris, be kita ko, tikrindavo pateiktos informacijos medicininį pagrįstumą.

9        Pagal paramos pacientams programas ligonių kasos pasirinkdavo dalyvius pagal jų apskaitos duomenis ir ligas, susisiekdavo su jais ir įtraukdavo į programą, jei jie to norėdavo. Šios programos leisdavo X darbuotojams susisiekti telefonu su dalyviais laikotarpiu nuo trijų iki dvylikos mėnesių, o dalyviams bet kada skambinti X darbuotojams, kad gautų informacijos apie savo ligą.

10      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šių programų pagrindinis tikslas buvo pagerinti dalyvių ir jų artimųjų supratimą apie ligą, tinkamą medikamentų vartojimą arba kitų gydymo būdų taikymą, išvengti netinkamų vaistų vartojimo klaidų ir padėti adekvačiai reaguoti į galimą simptomų paaštrėjimą ir socialinę izoliaciją. Šiomis programomis buvo siekiama geriau valdyti išlaidas, susijusias su pacientų gydymu, visų pirma stipriai sumažinant pakartotinių priėmimų į stacionarą skaičių, teikti paramą pacientų, turinčių dėmesio sutrikimų, tėvams ir sumažinti antrinių susirgimų riziką.

11      X paprašė leisti pasinaudoti galimybe neapmokestinti šios veiklos apyvartos mokesčiu už pagrindinėje byloje nagrinėjamą laikotarpį. Z mokesčių inspekcija nusprendė, kad šie sandoriai yra apmokestinami.

12      X, kurios ieškinys kompetentingam pirmosios instancijos teismui buvo atmestas, pateikė kasacinį skundą Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija).

13      Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar jis gali manyti, kad telefonu teikiamos medicininio pobūdžio konsultacijos, kurios nesusijusios su konkrečiu medicininiu gydymu arba teikiamos tik prieš tokį gydymą, turi būti apmokestinamos PVM, ar jis vis dėlto turi taikyti Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas neapmokestinimas netaikomas paslaugoms, kuriomis siekiama tik tenkinti bendruosius poreikius, pavyzdžiui, laisvalaikio, sveikatingumo ar estetikos.

14      Antra, jis siekia išsiaiškinti, ar atsižvelgiant į „įprastas“ medicininės priežiūros paslaugas atitinkamos valstybės narės apibrėžti kvalifikaciniai reikalavimai gydytojo ir paramediko profesijoms, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2006/112/EB 132 straipsnio 1 dalies c punktą, galioja ir tokioms medicininės priežiūros paslaugoms, kurios teikiamos be jokio fizinio kontakto, ar vis dėlto šiuo atžvilgiu turi būti keliami papildomi reikalavimai.

15      Šiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėje byloje, kai apmokestinamasis asmuo ligonių kasų pavedimu telefonu konsultuoja apdraustuosius įvairiomis sveikatos ir ligų temomis, tai gali būti laikoma veikla, patenkančia į [Direktyvos 2006/112] 132 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritį?

2.      Ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklosčiusios pagrindinėje byloje, kalbant apie pirmame klausime minėtas paslaugas ir vykdant sandorius pagal „Paramos pacientams programas“, būtinam profesinės kvalifikacijos patvirtinimui pakanka, kad konsultacijas telefonu teikia vadinamieji sveikatos ugdytojai (vok. k. „Gesundheitscoaches“, medicinos asistentai, medicinos seserys), maždaug trečdaliu atvejų pasitelkdami gydytoją?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

16      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar telefonu teikiamoms paslaugoms, kurias sudaro konsultacijos dėl sveikatos ir ligų, gali būti taikomas Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas neapmokestinimas PVM.

17      Pažodžiui aiškinant šios direktyvos 132 straipsnio 1 dalies c punktą matyti, kad paslauga turi būti neapmokestinama, jeigu ji tenkina dvi sąlygas: viena vertus, tai turi būti medicininės priežiūros paslauga ir, kita vertus, ją turi teikti gydytojai ir paramedikai, kaip juos apibrėžia atitinkama valstybė narė (2019 m. birželio 27 d. Sprendimo Belgisch Syndicaat van Chiropraxie ir kt., C-597/17, EU:C:2019:544, 19 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

18      Kadangi pirmasis klausimas susijęs su paslaugos pobūdžiu, reikia patikslinti pirmosios iš šių sąlygų apimtį.

19      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies c punkte apibrėžiant pirmąją sąlygą minima tik sąvoka „medicininės priežiūros paslaugos“, nenurodant informacijos, susijusios su paslaugų teikimo vieta.

20      Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad šios direktyvos 132 straipsnio 1 dalies b punkte kalbama apie ligoninėje suteiktas paslaugas, o jos 132 straipsnio 1 dalies c punktas apima ne ligoninėje, t. y. paslaugų teikėjo ar paciento namuose ar bet kurioje kitoje vietoje, teikiamas paslaugas (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Peters, C-700/17, EU:C:2019:753, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

21      Vadinasi, pagal šios direktyvos 132 straipsnio 1 dalies c punktą šioje nuostatoje įtvirtintas sąlygas atitinkančiai paslaugai gali būti taikomas joje numatytas neapmokestinimas mokesčiu, neatsižvelgiant į jos suteikimo vietą.

22      Be to, Teisingumo Teismas dėl bendrosios praktikos gydytojų paskirtų medicinos tyrimų priminė, kad mokesčių neutralumo principo būtų nesilaikoma, jei tokių paslaugų teikimui būtų taikoma skirtinga PVM schema, atsižvelgiant į teikimo vietą, nors jų kokybė identiška, įvertinant atitinkamų paslaugų teikėjų kvalifikaciją (2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Peters, C-700/17, EU:C:2019:753, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

23      Atsižvelgiant į visa tai, reikia konstatuoti, kad telefonu teikiamoms sveikatos priežiūros paslaugoms gali būti taikomas Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas neapmokestinimas PVM, jeigu jos atitinka visas šio neapmokestinimo taikymo sąlygas.

24      Be to, šis teiginys atitinka šios direktyvos 132 straipsnio 1 dalies c punktu siekiamą tikslą sumažinti gydymo išlaidas ir padaryti šį gydymą prieinamesnį privatiems asmenims (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 13 d. Sprendimo Klinikum Dortmund, C-366/12, EU:C:2014:143, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

25      Vis dėlto įmanoma, kad tas pats apmokestinamasis asmuo vykdytų veiklą, kuri neapmokestinama PVM ir atitinka sąvoką „medicininės priežiūros paslaugos“, ir kitą veiklą, kuri yra apmokestinama šiuo mokesčiu (šiuo klausimu žr. 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Unterpertinger, C-212/01, EU:C:2003:625, 38 punktą; 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimo d’Ambrumenil ir Dispute Resolution Services, C-307/01, EU:C:2003:627, 56 punktą ir 2013 m. kovo 21 d. Sprendimo PFC Clinic, C-91/12, EU:C:2013:198, 31 ir 32 punktus).

26      Vadinasi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjamos konsultacijos telefonu atitinka Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies c punkte vartojamą sąvoką „medicininės priežiūros paslaugos“.

27      Šiuo tikslu jis turės patikrinti, ar šiomis konsultacijomis siekiama terapinio tikslo, nes būtent jis lemia, ar medicininė paslauga turi būti neapmokestinama PVM (šiuo klausimu žr. 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Unterpertinger, C-212/01, EU:C:2003:625, 40 ir 42 punktus, taip pat 2006 m. balandžio 27 d. Sprendimo Solleveld ir van den Hout-van Eijnsbergen, C-443/04 ir C-444/04, EU:C:2006:257, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

28      Pagal suformuotą jurisprudenciją sąvoka „medicininės priežiūros paslaugos“ apima paslaugas, kuriomis siekiama diagnozuoti, gydyti ir kiek įmanoma išgydyti ligas ar sveikatos sutrikimus (2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo D., C-384/98, EU:C:2000:444, 18 punktas ir 2019 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Peters, C-700/17, EU:C:2019:753, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29      Vis dėlto tai nebūtinai reiškia, kad terapinis paslaugos tikslas turi būti suprantamas ypač siaurai (2010 m. birželio 10 d. Sprendimo Future Health Technologies, C-86/09, EU:C:2010:334, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; 2013 m. kovo 21 d. Sprendimo PFC Clinic, C-91/12, EU:C:2013:198, 26 punktas). Taigi medicinos paslaugoms, teikiamoms siekiant apsaugoti, taip pat palaikyti ar sugrąžinti asmenų sveikatą, taikomas Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas neapmokestinimas (2010 m. birželio 10 d. Sprendimo Future Health Technologies, C-86/09, EU:C:2010:334, 41 ir 42 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija; 2013 m. kovo 21 d. Sprendimo PFC Clinic, C-91/12, EU:C:2013:198, 27 punktas).

30      Tęsiant šią analizę ir atsižvelgiant į pirmesniame punkte primintą jurisprudenciją, reikia pažymėti, kad medicininio recepto neturėjimo iki konsultacijos telefonu ar konkretaus su juo susijusio gydymo nebuvimo nepakanka siekiant nustatyti, ar sąvoka „medicininės priežiūros paslaugos“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 132 straipsnio 1 dalies c punktą, apima tokią konsultaciją.

31      Šiuo atveju konsultacijomis, per kurias paaiškinamos diagnozės ir numatomos terapijos ar siūlomi taikomo gydymo pakeitimai, gali būti siekiama terapinio tikslo ir todėl jas gali apimti sąvoka „medicininės priežiūros paslaugos“, kaip jos suprantamos pagal šios direktyvos 132 straipsnio 1 dalies c punktą, jeigu tokios konsultacijos leidžia atitinkamam asmeniui suprasti savo padėtį medicininiu požiūriu ir prireikus atitinkamai veikti, be kita ko, vartojant tam tikrą vaistą ar jo nevartojant.

32      Vis dėlto ši sąvoka negali apimti paslaugų, kurias sudaro informacijos apie patologijas ar gydymą perdavimas, tačiau kurios dėl savo bendro pobūdžio negali prisidėti prie žmonių sveikatos apsaugos, palaikymo ar sugrąžinimo.

33      Paslaugos, kurias sudaro administracinio pobūdžio informacijos, kaip antai gydytojo ar taikinimo institucijos kontaktinių duomenų, pateikimas, taip pat negali būti prilygintos paslaugoms, kurioms taikomas tos direktyvos 132 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas neapmokestinimas.

34      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad telefonu teikiamoms paslaugoms, kurias sudaro konsultacijų dėl sveikatos ir ligų teikimas, gali būti taikomas Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas neapmokestinimas su sąlyga, jei jomis siekiama terapinio tikslo, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

 Dėl antrojo klausimo

35      Pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, vykdant SESV 267 straipsnyje įtvirtintą nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą, ir tokiu atveju Teisingumo Teismui prireikus gali tekti performuluoti jam pateiktą klausimą (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Dyson, C-632/16, EU:C:2018:599, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36      Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jokie galiojantys nacionalinės teisės aktai nereglamentuoja profesinių reikalavimų, nustatytų medicinos konsultacijų telefonu teikimui, o dėl paramos pacientams programų teigia, kad rekomendacijose, kurios nėra privalomos, minimi specialistai, kurie gali gydyti, konkrečiai nenurodant slaugytojų ar medicinos asistentų. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad PVM gali būti neapmokestinamos tik medicininės priežiūros paslaugos, teikiamos telefonu, kai kreipiamasi į gydytoją.

37      Taigi reikia manyti, kad antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar dėl to, kad medicininės priežiūros paslaugos teikiamos telefonu, šias paslaugas teikiantiems slaugytojams ir medicinos asistentams turi būti taikomi papildomi profesinės kvalifikacijos reikalavimai, kad šios paslaugos galėtų būti neapmokestinamos mokesčiu pagal Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies c punktą.

38      Reikia pažymėti, kad šiuo klausimu siekiama patikslinti šios direktyvos 132 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytos antrosios iš dviejų sąlygų, primintų šio sprendimo 17 punkte, kad medicininės priežiūros paslaugas turi teikti „gydytojai bei paramedikai, <...> kaip [juos] apibrėžia atitinkama valstybė narė“, apimtį.

39      Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš pačios šios direktyvos 132 straipsnio 1 dalies c punkto teksto matyti, jog jame sąvoka „gydytojai bei paramedikai“ neapibrėžta, bet daroma nuoroda į valstybių narių vidaus teisėje pateiktą apibrėžtį (2006 m. balandžio 27 d. Sprendimo Solleveld ir van den Hout-van Eijnsbergen, C-443/04 ir C-444/04, EU:C:2006:257, 28 punktas ir 2019 m. birželio 27 d. Sprendimo Belgisch Syndicaat van Chiropraxie ir kt., C-597/17, EU:C:2019:544, 23 punktas).

40      Šiomis aplinkybėmis valstybės narės, be kita ko, siekdamos užtikrinti teisingą ir paprastą Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies c punkte numatyto neapmokestinimo taikymą, turi kompetenciją apibrėžti profesijas, kuriomis užsiimant medicininės priežiūros paslaugų teikimas neapmokestinamas PVM, ir visų pirma nustatyti kvalifikaciją, reikalingą užsiimti minėtomis profesijomis (šiuo klausimu žr. 2006 m. balandžio 27 d. Sprendimo Solleveld ir van den Hout-van Eijnsbergen, C-443/04 ir C-444/04, EU:C:2006:257, 29, 30 ir 32 punktus ir 2019 m. birželio 27 d. Sprendimo Belgisch Syndicaat van Chiropraxie ir kt., C-597/17, EU:C:2019:544, 24 punktą).

41      Vis dėlto ši diskrecija nėra neribota, valstybės narės turi atsižvelgti, viena vertus, į šia nuostata siekiamą tikslą užtikrinti, kad neapmokestinimas būtų taikomas tik medicininės priežiūros paslaugų teikimui asmenims, kurį atlieka asmenys, turintys reikalaujamą profesinę kvalifikaciją, ir, kita vertus, į mokesčių neutralumo principą (šiuo klausimu žr. 2006 m. balandžio 27 d. Sprendimo Solleveld ir van den Hout-van Eijnsbergen, C-443/04 ir C-444/04, EU:C:2006:257, 31, 36 ir 37 punktus ir 2019 m. birželio 27 d. Sprendimo Belgisch Syndicaat van Chiropraxie ir kt., C-597/17, EU:C:2019:544, 25 punktą).

42      Pirmiausia, valstybės narės turi užtikrinti, kad šioje nuostatoje numatytas neapmokestinimas būtų taikomas tik medicininės priežiūros paslaugų teikimui, kuris yra pakankamo kokybės lygio (šiuo klausimu žr. 2006 m. balandžio 27 d. Sprendimo Solleveld ir van den Hout-van Eijnsbergen, C-443/04 ir C-444/04, EU:C:2006:257, 37 punktą ir 2019 m. birželio 27 d. Sprendimo Belgisch Syndicaat van Chiropraxie ir kt., C-597/17, EU:C:2019:544, 26 punktą).

43      Pakankamo kokybės lygio reikalavimas taikomas neatsižvelgiant į teikiant paslaugą pasirinktą bendravimo būdą.

44      Taigi, valstybės narės turi nustatyti profesinę kvalifikaciją, kuri leistų atitinkamiems paslaugų teikėjams teikti pakankamos kokybės paslaugas, ir prireikus iš jų reikalauti, kad jie įgytų papildomą profesinę kvalifikaciją, palyginti su ta, kuri reikalinga teikiant sveikatos priežiūros paslaugas ne telefonu.

45      Antra, valstybės narės turi laikytis mokesčių neutralumo principo, kuris draudžia PVM tikslais skirtingai vertinti panašius paslaugų teikimus, kurie konkuruoja tarpusavyje (2006 m. balandžio 27 d. Sprendimo Solleveld ir van den Hout-van Eijnsbergen, C-443/04 ir C-444/04, EU:C:2006:257, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2019 m. birželio 27 d. Sprendimo Belgisch Syndicaat van Chiropraxie ir kt., C-597/17 EU:C:2019:544, 28 punktas).

46      Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies c punkte numatyto neapmokestinimo netaikymas slaugytojų ir medicinos asistentų teikiamoms konsultacijoms ir paramos pacientams programoms prieštarauja mokesčių neutralumo principui dėl to, kad šie asmenys dėl turimos profesinės kvalifikacijos gali užtikrinti, kad tokių telefonu teikiamų paslaugų kokybė būtų lygiavertė kitų teikėjų, naudojančių tą patį bendravimo būdą, teikiamų paslaugų kokybei.

47      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nereikalaujama, jog dėl to, kad medicininės priežiūros paslaugos teikiamos telefonu, šias paslaugas teikiantiems slaugytojams ir medicinos asistentams turi būti taikomi papildomi profesinės kvalifikacijos reikalavimai, kad šios paslaugos galėtų būti neapmokestinamos mokesčiu pagal šią nuostatą, su sąlyga, jei tokių telefonu teikiamų paslaugų kokybė laikytina lygiaverte kitų teikėjų, naudojančių tą patį bendravimo būdą, teikiamų paslaugų kokybei, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

48      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

1.      2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 132 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad telefonu teikiamoms paslaugoms, kurias sudaro konsultacijų dėl sveikatos ir ligų teikimas, gali būti taikomas Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas neapmokestinimas su sąlyga, jei jomis siekiama terapinio tikslo, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

2.      Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nereikalaujama, jog dėl to, kad medicininės priežiūros paslaugos teikiamos telefonu, šias paslaugas teikiantiems slaugytojams ir medicinos asistentams turi būti taikomi papildomi profesinės kvalifikacijos reikalavimai, kad šios paslaugos galėtų būti neapmokestinamos mokesčiu pagal šią nuostatą, su sąlyga, jei tokių telefonu teikiamų paslaugų kokybė laikytina lygiaverte kitų teikėjų, naudojančių tą patį bendravimo būdą, teikiamų paslaugų kokybei, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Parašai.


*      Proceso kalba: vokiečių.