Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

 TEISINGUMO TEISMO (dešimtoji kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. birželio 3 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Apmokestinimas – Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – Direktyva 2006/112/EB – 43 ir 45 straipsniai – Direktyva 2006/112/EB, iš dalies pakeista Direktyva 2008/8/EB – 44, 45 ir 47 straipsniai – Paslaugų teikimas – Susiejimo vieta mokesčių tikslais – Sąvoka „nuolatinis padalinys“ – Nekilnojamojo turto valstybėje narėje nuoma – Nekilnojamojo turto savininkas, turintis savo buveinę Džersio saloje“

Byloje C-931/19

dėl Bundesfinanzgericht (Federalinis finansų teismas, Austrija) 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2019 m. gruodžio 20 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Titanium Ltd

prieš

Finanzamt Österreich, buvusį Finanzamt Wien,

TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai E. Juhász (pranešėjas) ir C. Lycourgos,

generalinis advokatas G. Hogan,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch, F. Koppensteiner ir J. Schmoll,

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Mantl ir R. Lyal,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1), iš dalies pakeistos 2008 m. vasario 12 d. Tarybos direktyva 2008/8/EB (OL L 44, 2008, p. 11, toliau – iš dalies pakeista Direktyva 2006/112), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Titanium Ltd, įsteigtos Džersyje, ir Finanzamt Österreich (Austrijos mokesčių administratorius, buvęs Vienos miesto mokesčių administratorius, Austrija, toliau – mokesčių administratorius) ginčą dėl pajamų iš Austrijoje esančio pastato nuomos apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) už 2009 ir 2010 mokestinius metus.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Direktyva 2006/112

3

Direktyvos 2006/112 V antraštinės dalies „Apmokestinamųjų sandorių vieta“ 3 skyrius „Paslaugų teikimo vieta“ apėmė 43–59 straipsnius.

4

Direktyvos 2006/112 43 straipsnyje buvo numatyta:

„Paslaugų teikimo vieta laikoma ta vieta, kur paslaugų teikėjas turi įsteigęs savo verslą arba turi nuolatinį padalinį, iš kurios teikia paslaugas, arba, nesant tokios verslo vietos ar nuolatinio padalinio, vieta, kur jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kur paprastai gyvena.“

5

Šios direktyvos 45 straipsnyje buvo nurodyta:

„Su nekilnojamuoju turtu susijusių paslaugų, įskaitant nekilnojamojo turto agentų ir ekspertų paslaugas, bei statybos darbų parengimo ir koordinavimo paslaugų, pavyzdžiui, architektų ar statybos vietoje priežiūrą vykdančių firmų paslaugų teikimo vieta yra ta vieta, kur yra tas nekilnojamasis turtas.“

6

Direktyvos 2006/112 193 straipsnyje buvo nustatyta:

„PVM moka apmokestinamasis asmuo, vykdantis apmokestinamą prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, išskyrus 194–199 ir 202 straipsniuose nurodytus atvejus, kai PVM moka kitas asmuo.“

7

Šios direktyvos 194 straipsnyje buvo nurodyta:

„1.   Kai apmokestinamą prekių tiekimą arba paslaugų teikimą vykdo apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsisteigęs valstybėje narėje, kurioje jis turi mokėti PVM, valstybės narės gali numatyti, kad prievolė sumokėti PVM tenka asmeniui, kuriam prekės yra tiekiamos ar paslaugos yra teikiamos.

2.   Valstybės narės nustato 1 dalies įgyvendinimo sąlygas.“

8

Tos pačios direktyvos 196 straipsnyje buvo numatyta:

„PVM moka bet kuris apmokestinamasis asmuo, kuriam teikiamos 56 straipsnyje nurodytos paslaugos, arba bet kuris asmuo, kuris yra registruotas PVM mokėtoju valstybėje narėje, kurioje priklauso mokėti PVM, ir kuriam teikiamos 44, 47, 50, 53, 54 ir 55 straipsniuose minėtos paslaugos, jei jas teikia toje valstybėje narėje neįsisteigęs apmokestinamasis asmuo.“

Iš dalies pakeista Direktyva 2006/112

9

Nuo 2010 m. sausio 1 d. Direktyva 2008/8 iš dalies pakeitė Direktyvą 2006/112, visų pirma jos nuostatas, esančias V antraštinės dalies 3 skyriuje ir 196 straipsnyje.

10

Iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 44 straipsnyje nustatyta:

„Paslaugų teikimo apmokestinamajam asmeniui, veikiančiam kaip toks, vieta yra ten, kur tas asmuo yra įsteigęs savo verslą. Tačiau, jei tos paslaugos yra teikiamos apmokestinamojo asmens nuolatiniam padaliniui, esančiam kitoje vietoje nei ta, kur jis yra įsteigęs savo verslą, šių paslaugų teikimo vieta yra ten, kur yra tas nuolatinis padalinys. Nesant tokios verslo ar nuolatinio padalinio vietos, paslaugų teikimo vieta yra ten, kur apmokestinamasis asmuo, kuris gauna tas paslaugas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kur paprastai gyvena.“

11

Šios direktyvos 45 straipsnyje numatyta:

„Paslaugų teikimo neapmokestinamajam asmeniui vieta yra ten, kur paslaugų teikėjas yra įsteigęs savo verslą. Tačiau, jei tos paslaugos yra teikiamos iš paslaugų teikėjo nuolatinio padalinio, esančio kitoje vietoje nei ta, kur jis yra įsteigęs savo verslą, šių paslaugų teikimo vieta yra ten, kur yra tas nuolatinis padalinys. Nesant tokios verslo ar nuolatinio padalinio vietos, paslaugų teikimo vieta yra ten, kur paslaugų teikėjas turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kur paprastai gyvena.“

12

Minėtos direktyvos 47 straipsnis išdėstytas taip:

„Su nekilnojamuoju turtu susijusių paslaugų, įskaitant ekspertų ir nekilnojamojo turto agentų paslaugas, apgyvendinimo paslaugas viešbučiuose ar panašią veiklą vykdančiose įstaigose, pavyzdžiui, poilsiavietėse ar stovyklauti įrengtose vietose, teisės naudoti nekilnojamąjį turtą suteikimą ir statybos darbų parengimo bei koordinavimo paslaugas, pavyzdžiui, architektų ir statybos vietoje priežiūrą vykdančių firmų paslaugas, teikimo vieta yra ta vieta, kur yra nekilnojamasis turtas.“

13

Iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 193 ir 194 straipsniai yra identiški Direktyvos 2006/112 193 ir 194 straipsniams.

14

Iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 196 straipsnyje nurodyta:

„PVM moka bet kuris apmokestinamasis asmuo arba neapmokestinamasis juridinis asmuo, įregistruotas PVM mokėtoju, kuriam teikiamos 44 straipsnyje nurodytos paslaugos, jei jas teikia apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsisteigęs valstybės narės teritorijoje.“

Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 282/2011

15

2011 m. kovo 15 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 282/2011, kuriuo nustatomos Direktyvos 2006/112 įgyvendinimo priemonės (OL L 77, 2011, p. 1), 14 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta:

„Siekiant užtikrinti vienodą apmokestinamųjų sandorių vietos nustatymo taisyklių taikymą, reikėtų patikslinti šias sąvokas: apmokestinamojo asmens verslo įsteigimo vieta, nuolatinis padalinys, nuolatinė gyvenamoji vieta arba vieta, kur asmuo paprastai gyvena. Atsižvelgiant į [Europos Sąjungos] Teisingumo Teismo praktiką, nustačius kuo aiškesnius ir objektyvesnius kriterijus turėtų būti lengviau šias sąvokas taikyti praktikoje.“

16

Šio įgyvendinimo reglamento 11 straipsnyje nustatyta:

„1.   Taikant Direktyvos 2006/112/EB 44 straipsnį, „nuolatinis padalinys“ – tai padalinys, kuris nėra šio reglamento 10 straipsnyje nurodyta verslo įsisteigimo vieta, apibūdinamas kaip pakankamai nuolatinis ir turintis tinkamą žmogiškųjų ir techninių išteklių struktūrą, kad jis galėtų gauti šio padalinio poreikiams tenkinti teikiamas paslaugas ir jomis naudotis.

2.   Taikant toliau nurodytus straipsnius, „nuolatinis padalinys“ – tai padalinys, kuris nėra šio reglamento 10 straipsnyje nurodyta verslo įsisteigimo vieta, apibūdinamas kaip pakankamai nuolatinis ir turintis tinkamą žmogiškųjų ir techninių išteklių struktūrą, kad jis galėtų teikti savo teikiamas paslaugas:

a)

Direktyvos 2006/112/EB 45 straipsnis;

b)

nuo 2013 m. sausio 1 d. – Direktyvos 2006/112/EB 56 straipsnio 2 dalies antra pastraipa;

c)

iki 2014 m. gruodžio 31 d. – Direktyvos 2006/112/EB 58 straipsnis;

d)

Direktyvos 2006/112/EB 192a straipsnis.

3.   PVM mokėtojo kodo turėjimo savaime nepakanka, kad apmokestinamasis asmuo būtų laikomas turinčiu nuolatinį padalinį.“

17

Pagal Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011, kuris įsigaliojo dvidešimtą dieną po paskelbimo, t. y. 2011 m. balandžio 12 d., 65 straipsnį šis reglamentas taikomas nuo 2011 m. liepos 1 d.

Austrijos teisė

18

Umsatzeuergesetz 1994 (1994 m. Apyvartos mokesčio įstatymas; BGBl. 663/1994; toliau ‐ UStG) (redakcija, taikyta iki 2009 m. gruodžio 31 d.) 19 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„Apmokestinamasis asmuo yra verslininkas 1 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais ir sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo 11 straipsnio 14 dalyje nurodytais atvejais.

Už kitas paslaugas (išskyrus federalinių kelių naudojimo už atlygį toleravimą) ir už darbų tiekimą mokestį turi mokėti paslaugos gavėjas, kai:

paslaugas teikiantis verslininkas nacionalinėje teritorijoje neturi nei nuolatinės gyvenamosios vietos (įsisteigimo vietos), nei vietos, kur asmuo paprastai gyvena, nei nuolatinio padalinio [Betriebsstätte] ir kai

paslaugos gavėjas yra verslininkas arba viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo.

Verslininkas, teikiantis paslaugas, yra atsakingas už šį mokestį.“

19

UStG (redakcija, taikytina nuo 2010 m. sausio 1 d.) 19 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Apmokestinamasis asmuo yra verslininkas 1 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais ir sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo 11 straipsnio 14 dalyje nurodytais atvejais.

Už kitas paslaugas (išskyrus federalinių kelių naudojimo už atlygį toleravimą) ir už darbų tiekimą mokestį turi mokėti paslaugos gavėjas, kai:

paslaugas teikiantis verslininkas nacionalinėje teritorijoje neturi nei nuolatinės gyvenamosios vietos (įsisteigimo vietos), nei vietos, kur asmuo paprastai gyvena, nei nuolatinio padalinio [Betriebsstätte], dalyvaujančios teikiant paslaugą, ir kai

paslaugos gavėjas yra verslininkas, kaip tai suprantama pagal 3a straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktus, arba viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, kuris nėra verslininkas, kaip tai suprantama pagal 3a straipsnio 5 dalies 3 punktą.

Verslininkas, teikiantis paslaugas, yra atsakingas už mokestį.“

Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

20

Titanium yra bendrovė, kurios buveinė ir administracijos vieta yra Džersyje ir kurios veiklos tikslas – nekilnojamojo turto, kito turto, būstų ir apgyvendinimo vietų valdymas.

21

2009 ir 2010 mokestiniais metais ši bendrovė išnuomojo pastatą, kurio savininkė ji buvo, Vienoje (Austrija) dviem Austrijos verslininkams.

22

Vykdydama šiuos sandorius, kurie buvo vieninteliai Titanium Austrijoje vykdomi sandoriai, ši bendrovė įgaliojo Austrijos nekilnojamojo turto valdymo bendrovę tarpininkauti, kiek tai susiję su paslaugų teikėjais ir tiekėjais, išrašyti sąskaitas faktūras už nuomos ir eksploatavimo išlaidas, tvarkyti komercinius registrus ir parengti PVM deklaravimo duomenis. Šias paslaugas įgaliotinis teikė ne Titanium priklausančiose patalpose.

23

Vis dėlto Titanium išsaugojo teisę priimti sprendimus sudaryti ir nutraukti nuomą, nustatyti ekonomines ir teisines nuomos sąlygas, atlikti investicijas ir remontą, organizuoti jų finansavimą, pasirinkti trečiuosius asmenis, kurie teiks kitas paslaugas, ir galiausiai atrinkti, paskirti ir prižiūrėti pačią pastatų valdymo bendrovę.

24

Nors Titanium manė, kad ji neturi mokėti PVM už nekilnojamojo turto nuomos veiklą, nes Austrijoje neturėjo nuolatinio padalinio, mokesčių administratorius nusprendė, kad išnuomotas nekilnojamasis turtas yra toks nuolatinis padalinys, todėl nustatė, kad ši bendrovė turi sumokėti PVM už 2009 ir 2010 mokestinius metus.

25

Titanium pateikė Bundesfinanzgericht (Federalinis finansų teismas, Austrija) skundą dėl mokesčių administratoriaus sprendimų ir nurodė, kad, nesant darbuotojų, jos išnuomotas pastatas negali būti laikomas nuolatiniu padaliniu.

26

Savo ruožtu mokesčių administratorius pabrėžė, kad pagal Umsatzsteuerrichtilinien 2000 (2000 m. Apyvartos mokesčio gairės) verslininkas, Austrijos teritorijoje turintis nekilnojamojo turto, kuris nuomojamas apmokestinant PVM, turi būti laikomas nacionaliniu verslininku ir kad paslaugos gavėjas neprivalo mokėti mokesčio už šį sandorį. Nekilnojamojo turto nuomos atveju vis dar egzistuotų nuolatinis padalinys.

27

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nacionalinė nuostata, kurią jis turi taikyti, yra UStG 19 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad mokestinė skola perleidžiama paslaugos gavėjui, kai verslininkas neeksploatuoja savo verslo šalies teritorijoje arba joje neturi jokio nuolatinio padalinio (Betriebsstätte). Jis patikslina, kad šia nuostata į nacionalinę teisę perkeltas ne tik Direktyvos 2006/112 196 straipsnis, bet ir 194 straipsnis.

28

Šis teismas taip pat pažymi, kad iš 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo ARO Lease (C-190/95, EU:C:1997:374) ir 1998 m. gegužės 7 d. Sprendimo Lease Plan (C-390/96, EU:C:1998:206) matyti, jog sąvoka „nuolatinis padalinys“ reiškia, kad paslaugų teikėjas turi konkrečiai disponuoti savo darbuotojais ir kad rėmimosi kitos įgaliotos įmonės darbuotojais nepakanka, kad būtų galima konstatuoti tokios sąvokos buvimą.

29

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad keli Vokietijos mokesčių teismai yra nusprendę, kad, nors ir neeksploatuojant jokių žmogiškųjų išteklių, vėjo jėgainių parkas gali būti laikomas nuolatiniu padaliniu, jeigu toks parkas turi didelę vertę ir yra maksimaliai pastovus. Vis dėlto jis nurodo, kad iki šiol Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija) šiuo klausimu nepriėmė jokio sprendimo.

30

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl sąvokos „nuolatinis padalinys“, kiek tai susiję su veikla, kuriai, kaip nagrinėjamai pagrindinėje byloje, vykdyti nereikia jokių techninių ir žmogiškųjų priemonių.

31

Tokiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar sąvoka „nuolatinis padalinys“ turi būti suprantama taip, kad visada turi būti įvykdyti žmogiškųjų ir techninių išteklių kriterijai, todėl padalinyje būtinai turi dirbti paslaugų teikėjo personalo, ar konkrečiu atveju, sudarant apmokestinamąjį šalies teritorijoje esančio nekilnojamojo turto objekto nuomos sandorį, kuris yra tik pasyvioji paslauga, kuria paslaugų teikėjas leidžia tretiesiems asmenims daryti kažką, ko jis negali daryti be šio leidimo (Duldungsleistung), šis nekilnojamojo turto objektas laikytinas „nuolatiniu padaliniu“ net ir neįvykdžius žmogiškųjų išteklių kriterijaus?“

Dėl prejudicinio klausimo

Dėl priimtinumo klausimo

32

Austrijos vyriausybė tvirtina, kad Direktyvos 2006/112 45 straipsnis ir iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 47 straipsnis, kuriuose numatyta, kad paslaugų, susijusių su nekilnojamuoju turtu, teikimo vieta yra vieta, kur yra turtas, turi būti taikomi pagrindinėje byloje, priešingai nei Direktyvos 2006/112 43 straipsnis ir iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 44 straipsnis.

33

Remdamasis tuo ji daro išvadą, kad Direktyvos 2006/112 ir iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 194 straipsnis taikytinas šioje byloje, o ne, kaip siūlo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Direktyvos 2006/112 ir iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 196 straipsnis.

34

Šiuo klausimu Austrijos Respublika tvirtina, kad Direktyvos 2006/112 ir iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 194 straipsnis numato valstybių narių pasirinkimo teisę ir joms pavedė nustatyti šių nuostatų taikymo sąlygas ir nuspręsti, ar perkelti mokestinę skolą paslaugos gavėjui, todėl dėl Austrijos teisės aktų leidėjo pasirinkimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas netenka dalyko.

35

Tuo remdamasi ji daro išvadą, kad sąvoka „nuolatinis padalinys“ nesusijusi su pagrindinėje byloje nagrinėjama byla, o tai pateisina prašymo priimti prejudicinį sprendimą pripažinimą nepriimtinu.

36

Reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, šiam teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl kai pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny, C-383/19, EU:C:2021:337, 29 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

37

Tuo remiantis darytina išvada, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytą teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes, kurių Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2020 m. spalio 1 d. Sprendimo Úrad špeciálnej prokuratúry, C-603/19, EU:C:2020:774, 28 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

38

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pateiktame 2020 m. rugpjūčio 19 d. dokumente nurodė, kad jam pateiktas klausimas apskritai susijęs su Direktyvoje 2006/112 ir Įgyvendinimo reglamente Nr. 282/2011 vartojamos sąvokos „nuolatinis padalinys“ aiškinimu ir kad šiame klausime nėra jokios konkrečios nuorodos į šios direktyvos 194 ar 196 straipsnius. Jis pabrėžė, kad klausimas, ar pagrindinė byla yra susijusi su vienu ar kitu iš šių straipsnių, galiausiai yra papildomas, nes dėl vieno ir kito iš šių straipsnių kyla klausimas, kurioje valstybėje įsisteigęs apmokestinamasis asmuo, o tai reiškia, kad abiem atvejais reikia nuspręsti, ar yra nuolatinis padalinys.

39

Austrijos Respublikos teisinė pozicija nėra vienintelė aiškinimo galimybė, kuriai būtų galima pritarti, ir dėl to prašymas priimti prejudicinį sprendimą negali būti nepriimtinas.

Dėl esmės

40

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar valstybėje narėje nuomojamas pastatas yra nuolatinis padalinys, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 43 straipsnį ir iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 44 ir 45 straipsnius, kai šio pastato savininkas neturi savo darbuotojų, kad galėtų teikti paslaugą, susijusią su nuoma.

41

Pirmiausia reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepatikslina, ar nori išnagrinėti, ar šis nekilnojamasis turtas gali būti laikomas apmokestinamojo asmens, kuris gauna ar, priešingai, teikia su nuoma susijusias paslaugas, nuolatiniu padaliniu. Vis dėlto į prejudicinį klausimą galima atsakyti atsižvelgiant į šiuos du atvejus.

42

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją sąvoka „nuolatinis padalinys“ reikalauja minimalaus žmogiškųjų ir techninių išteklių, būtinų konkrečioms paslaugoms teikti, nuolatinio susitelkimo. Taip jis suponuoja pakankamą pastovumo laipsnį, o žmogiškųjų ir techninių išteklių požiūriu – tinkamą struktūrą aptariamoms paslaugoms teikti (2007 m. birželio 28 d. Sprendimo Planzer Luxembourg, C-73/06, EU:C:2007:397, 54 punktas ir nurodyta jurisprudencija). Konkrečiai kalbant, ši sąvoka „nuolatinis padalinys“ negali apimti savo darbuotojų neturinčios struktūros (šiuo klausimu žr. 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo ARO Lease, C-190/95, EU:C:1997:374, 19 punktą).

43

Šią jurisprudenciją patvirtina Įgyvendinimo reglamento Nr. 282/2011 11 straipsnis, pagal kurį nuolatiniam padaliniui būdinga, be kita ko, „tinkama žmogiškųjų ir techninių išteklių struktūra“. Nors tiesa, kad šis įgyvendinimo reglamentas pagal jo 65 straipsnį tapo taikytinas tik nuo 2011 m. liepos 1 d., taigi pagrindinėje byloje netaikomas ratione temporis, minėto įgyvendinimo reglamento 14 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad juo siekiama patikslinti tam tikras sąvokas, įskaitant „nuolatinio padalinio“ sąvoką, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

44

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja pagrindinėje byloje neturi jokių darbuotojų Austrijoje ir kad asmenys, atsakingi už tam tikras valdymo užduotis, buvo šios bendrovės įgalioti pagal sutartį, nors ji ir toliau priimdavo visus svarbius sprendimus dėl aptariamo pastato nuomos.

45

Taigi pastatas, kuriame nėra jokių žmogiškųjų išteklių, dėl kurių galėtų veikti savarankiškai, akivaizdžiai neatitinka jurisprudencijoje nustatytų kriterijų, kad būtų laikomas nuolatiniu padaliniu, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2006/112 ir iš dalies pakeistą Direktyvą 2006/112.

46

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad nuomojamas nekilnojamasis turtas valstybėje narėje tokiomis aplinkybėmis, kai šio pastato savininkas neturi savo darbuotojų, kad galėtų teikti su nuoma susijusią paslaugą, nėra nuolatinis padalinys, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 43 straipsnį ir iš dalies pakeistos Direktyvos 2006/112 44 ir 45 straipsnius.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47

Kadangi šis procesas bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

 

Nuomojamas nekilnojamasis turtas valstybėje narėje tokiomis aplinkybėmis, kai šio pastato savininkas neturi savo darbuotojų, kad galėtų teikti su nuoma susijusią paslaugą, nėra nuolatinis padalinys, kaip tai suprantama pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 43 straipsnį ir Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos 2008 m. vasario 12 d. Tarybos direktyva 2008/8/EB, 44 ir 45 straipsnius.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: vokiečių.