Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. kovo 24 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Apmokestinimas – Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – Direktyva 2006/112/EB – 9 straipsnis – Apmokestinamasis asmuo – 295 ir 296 straipsniai – Ūkininkams skirta vienodo tarifo schema – Sutuoktiniai, vykdantys žemės ūkio veiklą ir naudojantys turtą, kuris yra bendra nuosavybė – Šių sutuoktinių galimybė būti laikomais atskirais PVM mokėtojais – Vieno iš sutuoktinių pasirinkimas atsisakyti ūkininko, kuriam taikomas vienodas tarifas, statuso ir savo veiklai taikyti įprastines PVM procedūras – Kito sutuoktinio ūkininko, kuriam taikomas vienodas tarifas, statuso praradimas“

Byloje C-697/20

dėl Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausiasis administracinis teismas, Lenkija) 2020 m. liepos 22 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2020 m. gruodžio 21 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

W.G.

prieš

Dyrektor Izby Skarbowej w L.

TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė I. Ziemele, teisėjai T. von Danwitz ir A. Kumin (pranešėjas),

generalinis advokatas N. Emiliou,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        W.G., atstovaujamos doradca podatkowy T. Miłek,

–        Dyrektor Izby Skarbowej w L., atstovaujamo M. Kołaciński,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos L. Lozano Palacios ir M. Siekierzyńska,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1, toliau – PVM direktyva) 9, 295 ir 296 straipsnių išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant W.G. ir Dyrektor Izby Skarbowej w L. (L. mokesčių inspekcijos direktorius, Lenkija) ginčą dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) už tam tikrus 2011 m. mėnesius.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Apmokestinamasis asmuo“ – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą.

„Ekonominė veikla“ – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų.“

4        Šios direktyvos XII antraštinėje dalyje „Specialios schemos“, be kita ko, yra 2 skyrius „Ūkininkams skirta bendra vienodo tarifo schema“, jame yra šios direktyvos 295–305 straipsniai.

5        Tos pačios direktyvos 295 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Taikant šį skyrių naudojamos šios sąvokos:

1)      „ūkininkas“ – apmokestinamasis asmuo, kuris vykdo veiklą žemės, miškininkystės ar žuvininkystės ūkyje;

2)      „žemės, miškininkystės ar žuvininkystės ūkis“ – ūkis, kurį tokiu laiko kiekviena valstybė narė pagal VII priede išvardytas gamybinės veiklos sritis;

3)      „ūkininkas, kuriam taikomas vienodas tarifas“ – ūkininkas, kuriam taikoma šiame skyriuje numatyta vienodo tarifo schema;

<...>“

6        Šios direktyvos 296 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Kai ūkininkams taikomos įprastinės PVM procedūros ar 1 skyriuje nurodyta speciali schema gali sudaryti sunkumų, valstybės narės gali šiame skyriuje nustatyta tvarka ūkininkams taikyti vienodo tarifo schemą, skirtą kompensuoti PVM, kurį įsigydami prekes ar paslaugas sumokėjo ūkininkai, kuriems taikomas vienodas tarifas.

2.      Kiekviena valstybė narė gali į vienodo tarifo schemą neįtraukti tam tikrų kategorijų ūkininkų ir tų ūkininkų, kuriems taikant įprastines PVM procedūras arba 281 straipsnyje numatytas supaprastintas procedūras, nekiltų jokių administracinių sunkumų.“

 Lenkijos teisė

7        Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 2004 m. kovo 11 d. Ustawa o podatku od towarów i usług (Prekių ir paslaugų mokesčio įstatymas; Dz. U., Nr. 54, 535 pozicija, 2004; toliau – PVM įstatymas) 15 straipsnyje nustatyta:

„1.      Apmokestinamieji asmenys – tai juridiniai asmenys, juridinio asmens statuso neturintys organizaciniai vienetai ir fiziniai asmenys, savarankiškai vykdantys 2 dalyje nurodytą ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į šios veiklos tikslą ar rezultatą.

<...>

4.      Fizinių asmenų, kurie eksploatuoja tik žemės, miškininkystės ar žuvininkystės ūkį, atveju apmokestinamuoju asmeniu laikomas bet kuris asmuo, pateikęs prašymą įregistruoti, nurodytą 96 straipsnio 1 dalyje.

5.      4 dalies nuostata mutatis mutandis taikoma fiziniams asmenims, vykdantiems tik žemės ūkio veiklą kitomis nei minėtoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis.

<...>“

8        Šio įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Neapmokestinamas:

<...>

3)      žemės ūkio produktų tiekimas iš nuosavos žemės ūkio veiklos ir žemės ūkio paslaugų teikimas, vykdomas ūkininko, kuriam taikomas vienodas tarifas;

<...>“

9        Šio įstatymo 96 straipsnyje numatyta:

„1.      15 straipsnyje nurodyti subjektai privalo pateikti mokesčių administratoriaus vadovui prašymą įregistruoti iki 5 straipsnyje nurodytos pirmosios veiklos dienos, atsižvelgiant į 3 dalį.

2.      15 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytų fizinių asmenų atveju prašymą įregistruoti gali pateikti tik vienas iš asmenų, kurio vardu bus išrašomos sąskaitos faktūros perkant prekes ir paslaugas ir kuris išrašys sąskaitas faktūras parduodamas žemės ūkio produktus.

<...>“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

10      2010 m. gruodžio 31 d. W.G., kuri dviejose iš šešių ūkininko ūkio, kuris yra jos su sutuoktiniu bendra nuosavybė, vištidžių augino mėsinius viščiukus, pateikė prašymą įregistruoti ją kaip PVM mokėtoją, kaip numatyta PVM įstatymo 96 straipsnyje, ir taip atsisakė iki tol turėto ūkininko, kuriam taikomas vienodas tarifas, statuso. Vis dėlto W.G. sutuoktinis, kuris, kaip ūkininkas, kuriam taikomas vienodas tarifas, kitose dviejose šio ūkio vištidėse irgi augino mėsinius viščiukus, to nepadarė.

11      2016 m. rugpjūčio 29 d. W.G. pateikė prašymus patikslinti PVM ir paprašė nustatyti už 2011 m. vasario, balandžio, birželio, rugpjūčio, spalio ir lapkričio mėnesiais sumokėto PVM permoką.

12      2016 m. spalio 26 d. sprendimu kompetentingas mokesčių administratoriaus direktorius atsisakė tenkinti šį prašymą. Šis atsisakymas buvo patvirtintas 2017 m. vasario 28 d. kompetentingo L. mokesčių inspekcijos direktoriaus sprendimu. Ši institucija nusprendė: kadangi W.G. pateikė prašymą įregistruoti ir ji buvo apmokestinamasis asmuo, kuriam taikomos įprastinės PVM procedūros, būtent ji turėjo PVM mokėtojos statusą vykdydama žemės ūkio veiklą savo ūkyje, kuris yra bendros nuosavybės dalis. Taigi tai, kad W.G. pateikė prašymą įregistruoti, taip pat turėjo įtakos jos sutuoktiniui, kuris dėl to prarado ūkininko, kuriam taikomas vienodas tarifas, statusą.

13      W.G. dėl šio sprendimo pateikė skundą Wojewódzki Sąd Administracyjny w L. (L. vaivadijos administracinis teismas, Lenkija), šis buvo atmestas 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu. Iš tiesų šis teismas nusprendė, kad, kai bendrame ūkininko ūkyje sutuoktiniai, kurių turtui taikomas bendros jungtinės nuosavybės režimas, vykdo tokio paties pobūdžio žemės ūkio veiklą, tik vienas sutuoktinis gali būti PVM mokėtojas. Aplinkybė, kad šiuo atveju W.G. ir jos sutuoktinis ūkininko ūkyje eksploatavo skirtingas vištides, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.

14      W.G. pateikė kasacinį skundą Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausiasis administracinis teismas, Lenkija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

15      Šis teismas nurodo, kad kyla klausimas, ar susituokusiai porai bendrai eksploatuojant ūkininko ūkį vienas sutuoktinis gali būti apmokestinamas taikant įprastines PVM procedūras, o kitas gali pasinaudoti ūkininkams skirta vienodo tarifo schema, o gal jei vienas atsisako vienodo tarifo schemos, tai neišvengiamai turi poveikį kitam.

16      Minėto teismo teigimu, iš PVM įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalių ir PVM direktyvos 9 straipsnio matyti, kad subjekto pripažinimas „apmokestinamuoju asmeniu“ reiškia, kad jis savarankiškai vykdo ekonominę veiklą. Taigi šios nuostatos, vertinamos atskirai, nedraudžia dviem skirtingiems asmenims viename ūkininko ūkyje vykdyti veiklą, jeigu jie tai daro savarankiškai.

17      Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad PVM įstatymo 15 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytų fizinių asmenų atveju šio įstatymo 96 straipsnyje numatyta, kad prašymą įregistruoti gali pateikti tik vienas iš asmenų, kurių vardu išrašomos prekių ir paslaugų pirkimo sąskaitos faktūros ir kurie išrašo sąskaitas faktūras už žemės ūkio prekių pardavimą ar paslaugų teikimą. Kaip patvirtino nacionalinė jurisprudencija, iš šių nuostatų matyti, kad tik prašymą įregistruoti pateikęs asmuo gali būti apmokestinamasis asmuo, todėl viename ūkininko ūkyje negali būti dviejų apmokestinamųjų asmenų.

18      Šis teismas mano, kad jokia PVM direktyvos nuostata aiškiai neleidžia nustatyti tokios tvarkos, pagal kurią ūkininko ūkiui būtų taikoma speciali schema. Atsižvelgiant į tai, ši schema leistų užkirsti kelią piktnaudžiavimui, kai ūkininko ūkis padalijamas į kelis subjektus, ir įgyvendinti ūkininkams skirtos vienodo tarifo schemos siekiamus tikslus, pavyzdžiui, supaprastinti ūkininkams taikomą administracinę procedūrą.

19      Be to, šiam teismui kyla klausimas, ar svarbu tai, kad W.G. ir jos sutuoktinis turėjo skirtingas banko sąskaitas, kiek tai susiję su eksploatuojamais gyvulininkystės ūkiais, ir kad jie atskirai tvarkė ūkiui skirtas lėšas. Taigi ekonominiu, finansiniu ir organizaciniu požiūriais gyvulininkystės ūkiai buvo atskiri, jie veikė kaip savarankiška įmonė.

20      Taigi abejodamas dėl PVM įstatymo 15 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytos tvarkos atitikties PVM direktyvai Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausiasis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [PVM] direktyvos nuostatos, visų pirma jos 9, 295 ir 296 straipsniai, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama pagal [PVM įstatymo] 15 straipsnio 4 ir 5 dalis suformuota nacionalinė praktika, pagal kurią sutuoktiniai, kurie verčiasi žemės ūkio veikla eksploatuodami ūkininko ūkį ir naudojasi turtu, kuris yra bendra nuosavybė, negali būti laikomi atskirais PVM mokėtojais?

2.      Ar atsakant į pirmąjį klausimą svarbu tai, kad pagal nacionalinę praktiką, vienam iš sutuoktinių pasirinkus savo veiklai taikyti bendrą PVM schemą, kitas sutuoktinis praranda ūkininko, kuriam taikomas vienodas tarifas, statusą?

3.      Ar atsakant į pirmąjį klausimą svarbu, kad galima aiškiai atskirti turtą, kurį kiekvienas sutuoktinis nepriklausomai ir savarankiškai naudoja savo ekonominėje veikloje?“

 Dėl prejudicinių klausimų

21      Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar PVM direktyvos 9, 295 ir 296 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama valstybės narės praktika, pagal kurią sutuoktiniai, vykdantys žemės ūkio veiklą tame pačiame ūkininko ūkyje ir besinaudojantys turtu, kuris yra bendra nuosavybė, negali būti laikomi atskirais PVM mokėtojais, įskaitant atvejus, kai galima atskirti turtą, kurį kiekvienas sutuoktinis naudoja savo veikloje, ir dėl to pagal šią praktiką, kai sutuoktiniai užsiima žemės ūkio veikla, taikydami ūkininkams skirtą vienodo tarifo schemą, vienam iš sutuoktinių pasirinkus savo veiklai taikyti įprastines PVM procedūras, kitas sutuoktinis praranda ūkininko, kuriam taikomas vienodas tarifas, statusą.

22      Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia priminti, kad pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą „apmokestinamasis asmuo“ yra asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą.

23      Šiuo klausimu pagal suformuotą jurisprudenciją PVM direktyvos 9 straipsnyje nustatyta labai plati PVM taikymo sritis (2005 m. balandžio 21 d. Sprendimo HE, C-25/03, EU:C:2005:241, 40 punktas ir 2018 m. birželio 13 d. Sprendimo Polfarmex, C-421/17, EU:C:2018:432, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Paprastai veikla laikoma „ekonomine“, kaip tai suprantama pagal šį 9 straipsnį, jeigu ji yra nuolatinė ir vykdoma už atlygį, kurį gauna sandorio vykdytojas (2018 m. birželio 13 d. Sprendimo Polfarmex, C-421/17, EU:C:2018:432, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, siekiant nustatyti ekonominės veiklos savarankiškumą reikia patikrinti, ar atitinkamas asmuo vykdo veiklą savo vardu, sąskaita ir atsakomybe, taip pat tai, ar jis pats prisiima su ta veikla susijusią ekonominę riziką (2016 m. spalio 12 d. Sprendimo Nigl ir kt., C-340/15, EU:C:2016:764, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Galiausiai apmokestinamojo asmens statusas turi būti vertinamas tik vadovaujantis šiame 9 straipsnyje nustatytais kriterijais (šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 21 d. Sprendimo HE, C-25/03, EU:C:2005:241, 41 punktą).

24      Iš pirmesniame punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, kad asmuo, užsiimantis žemės ūkio veikla ūkininko ūkyje, kuris jam ir jo sutuoktiniui priklauso kaip bendra nuosavybė, yra apmokestinamasis asmuo, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalį, kai ši veikla vykdoma savarankiškai, jei atitinkamas asmuo veikia savo vardu, sąskaita ir atsakomybe, t. y. pats prisiima su savo veikla susijusią ekonominę riziką.

25      Šiuo atveju svarbus požymis gali būti tai, kad sutuoktiniai atskirai valdo gyvulininkystės ūkiams, kurie ekonominiu, finansiniu ir organizaciniu požiūriais yra atskiri, skirtas lėšas. Vis dėlto neturi reikšmės vien tai, kad šie sutuoktiniai savo veiklą vykdo tame pačiame ūkininko ūkyje, kuris jiems priklauso kaip bendra nuosavybė.

26      Šio sprendimo 24 punkte padarytos išvados nepaneigia PVM direktyvos 295 ir 296 straipsniai, kurie yra šios direktyvos nuostatų, susijusių su ūkininkams skirta bendra vienodo tarifo schema, dalis.

27      Šiuo klausimu reikia priminti, kad nors šios direktyvos 295 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamos šiai schemai taikyti reikšmingos sąvokos, minėtos direktyvos 296 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, kai ūkininkams taikomos įprastinės PVM procedūros gali sudaryti sunkumų, valstybės narės gali šiame skyriuje nustatyta tvarka ūkininkams taikyti vienodo tarifo schemą, skirtą kompensuoti PVM, kurį įsigydami prekes ar paslaugas sumokėjo ūkininkai, kuriems taikomas vienodas tarifas, o 2 dalyje priduriama, kad kiekviena valstybė narė gali į vienodo tarifo schemą neįtraukti tam tikrų kategorijų ūkininkų ir tų ūkininkų, kuriems taikant įprastines PVM procedūras nekiltų jokių administracinių sunkumų.

28      Remiantis šiomis nuostatomis negalima daryti išvados, kad ūkininko ūkyje vykdomos veiklos atveju valstybė narė gali apriboti asmens galimybę užsiregistruoti kaip PVM mokėtojui vien dėl to, kad jo sutuoktinis naudoja tą patį ūkininko ūkį savo veiklai, apmokestinamai PVM.

29      Taigi, iš esmės nesuderinama su PVM direktyva valstybės narės praktika, pagal kurią neleidžiama, kad tame pačiame ūkininko ūkyje žemės ūkio veiklą vykdantys sutuoktiniai, naudodami bendrai nuosavybei priklausančio turto dalį, būtų laikomi atskirais PVM mokėtojais.

30      Atsižvelgiant į tai, pagrindinės bylos ypatumas yra tas, kad vienas iš sutuoktinių vykdo veiklą pagal įprastines PVM procedūras, o kitas ketina ir toliau naudotis ūkininkams skirta vienodo tarifo schema. Taigi reikia išnagrinėti, ar siekdama išvengti, kad sutuoktiniai vienu metu turėtų du skirtingus statusus, valstybė narė gali numatyti, kad vieno iš sutuoktinių atsisakymas taikyti ūkininkams skirtą vienodo tarifo schemą reiškia, kad kitas sutuoktinis netenka ūkininko, kuriam taikomas vienodas tarifas, statuso.

31      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama praktika norima užkirsti kelią piktnaudžiavimui, kuris gali būti susijęs su ūkininko ūkio padalijimu į kelis subjektus, siekiant, kad vienas iš sutuoktinių galėtų pasinaudoti ūkininkams skirta vienodo tarifo schema, o kitas pagal įprastines PVM procedūras galėtų naudotis teise į pirkimo PVM atskaitą.

32      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad kova su galimu sukčiavimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu yra PVM direktyvoje pripažintas ir ja siekiamas tikslas (2020 m. birželio 4 d. Sprendimo C.F. (Mokestinis patikrinimas), C-430/19, EU:C:2020:429, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Vis dėlto pagrindinėje byloje nagrinėjama praktika, kad, kai vienam iš sutuoktinių pradedamos taikyti įprastinės PVM procedūros, kitas sutuoktinis dėl to bet kuriuo atveju praranda ūkininko, kuriam taikomas vienodas tarifas, statusą, galiausiai reiškia bendrąją sukčiavimo prezumpciją, kuri turi būti laikoma neproporcinga siekiant tikslo užkirsti kelią sukčiavimui (pagal analogiją žr. 2020 m. birželio 11 d. Sprendimo SCT, C-146/19, EU:C:2020:464, 39 punktą ir nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo Finanzamt für Körperschaften Berlin, C-868/19, nepaskelbtas Rink., EU:C:2021:285, 63 punktą).

33      Taigi, tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kompetentingas mokesčių administratorius turi išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, kitas sutuoktinis privalo prarasti ūkininko, kuriam taikomas vienodas tarifas, statusą, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo ir sukčiavimo rizikos, kurios negali paneigti sutuoktinių pateikti tinkami įrodymai, be kita ko, rodantys, kad kiekvienas iš jų savarankiškai vykdo savo veiklą.

34      Reikia pridurti, kad, kaip priminta šio sprendimo 27 punkte, PVM direktyvos 296 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, kai ūkininkams taikomos įprastinės PVM procedūros gali sudaryti sunkumų, valstybės narės „gali taikyti“ vienodo tarifo schemą, o 2 dalyje priduriama, kad kiekviena valstybė narė „gali į vienodo tarifo schemą neįtraukti“, be kita ko, ūkininkų, kuriems taikant įprastines PVM procedūras nekiltų jokių administracinių sunkumų.

35      Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad ūkininkams skirta bendra vienodo tarifo schema yra nukrypti leidžianti schema, kuri yra įprastinių PVM procedūrų išimtis, todėl ji turi būti taikoma tik tiek, kiek tai reikalinga jos tikslui pasiekti. Tarp dviejų šios schemos tikslų yra supaprastinimo reikalavimas, kuris turi būti suderintas su ūkininkų sumokėto pirkimo PVM kompensacijos tikslu (2016 m. spalio 12 d. Sprendimo Nigl ir kt., C-340/15, EU:C:2016:764, 37 ir 38 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

36      Taigi, jei išnagrinėjus konkrečią situaciją, kaip pagrindinėje byloje, paaiškėja, kad sutuoktinių žemės ūkio veiklos vykdymas tame pačiame ūkininko ūkyje ir turto, priklausančio bendrai nuosavybei, naudojimas savarankiškai ir kiekvieno atveju taikant įprastines PVM procedūras nekelia administracinių sunkumų, palyginti su situacija, kai vienam iš sutuoktinių būtų taikomos įprastinės procedūros, o kitam – vienodo tarifo schema, atitinkama valstybė narė gali pagrįstai nuspręsti, kad vieno sutuoktinio atsisakymas taikyti vienodo tarifo schemą lemia tai, kad kitas sutuoktinis praranda savo ūkininko, kuriam taikoma vienodo tarifo schema, statusą.

37      Atsižvelgiant į visa tai, kas minėta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 9, 295 ir 296 straipsniai turi būti aiškinami taip:

–        pagal juos draudžiama valstybės narės praktika, pagal kurią sutuoktiniai, vykdantys žemės ūkio veiklą tame pačiame ūkininko ūkyje ir besinaudojantys turtu, kuris yra bendra nuosavybė, negali būti laikomi atskirais PVM mokėtojais tais atvejais, kai kiekvienas sutuoktinis savarankiškai vykdo ekonominę veiklą,

–        pagal juos nedraudžiama tokiomis aplinkybėmis, kai sutuoktiniai vykdo šią žemės ūkio veiklą pagal ūkininkams skirtą bendrą vienodo tarifo schemą, kad vieno iš sutuoktinių pasirinkimas taikyti savo veiklai įprastines PVM procedūras lemtų kito sutuoktinio ūkininko, kuriam taikomas vienodas tarifas, statuso praradimą, jeigu išnagrinėjus konkrečią situaciją paaiškėtų, jog tai būtina siekiant išvengti piktnaudžiavimo ir sukčiavimo rizikos, kurios negali paneigti sutuoktinių pateikti tinkami įrodymai, arba jeigu kiekvieno sutuoktinio savarankiškai ir kiekvienam taikant įprastines PVM procedūras vykdoma veikla nekelia administracinių sunkumų, palyginti su situacija, kai vienu metu egzistuoja du skirtingi šių sutuoktinių statusai.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

38      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 9, 295 ir 296 straipsniai turi būti aiškinami taip:

–        pagal juos draudžiama valstybės narės praktika, pagal kurią sutuoktiniai, vykdantys žemės ūkio veiklą tame pačiame ūkininko ūkyje ir besinaudojantys turtu, kuris yra bendra nuosavybė, negali būti laikomi atskirais pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtojais tais atvejais, kai kiekvienas sutuoktinis savarankiškai vykdo ekonominę veiklą,

–        pagal juos nedraudžiama tokiomis aplinkybėmis, kai sutuoktiniai vykdo šią žemės ūkio veiklą pagal ūkininkams skirtą bendrą vienodo tarifo schemą, kad vieno iš sutuoktinių pasirinkimas taikyti savo veiklai įprastines PVM procedūras lemtų kito sutuoktinio ūkininko, kuriam taikomas vienodas tarifas, statuso praradimą, jeigu išnagrinėjus konkrečią situaciją paaiškėtų, jog tai būtina siekiant išvengti piktnaudžiavimo ir sukčiavimo rizikos, kurios negali paneigti sutuoktinių pateikti tinkami įrodymai, arba jeigu kiekvieno sutuoktinio savarankiškai ir kiekvienam taikant įprastines PVM procedūras vykdoma veikla nekelia administracinių sunkumų, palyginti su situacija, kai vienu metu egzistuoja du skirtingi šių sutuoktinių statusai.

Parašai.


*      Proceso kalba: lenkų.