EU tax law WEB -

2021 11 22   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 471/26

1.

Ar Sąjungos teisei, visų pirma PVM direktyvos (1) 9 straipsnio 1 daliai ir 10 straipsniui, taip pat mokesčių neutralumo principui neprieštarauja mokesčių administratoriaus praktika, kai šis, automatiškai ir neatlikdamas jokio patikrinimo, daro išvadą, kad jei tam tikros aplinkybės yra žinomos fiziniam asmeniui, turinčiam teisinių santykių su juridiniu asmeniu (veikiančiu kaip atstovas), nepriklausomu nuo apmokestinamojo asmens (kaip atstovaujamojo), ir turinčiu juridinio asmens statusą (tačiau šis fizinis asmuo nėra teisiškai susijęs su apmokestinamuoju asmeniu), vadinasi, apie tas aplinkybes yra žinoma ir apmokestinamajam asmeniui, neatsižvelgiant į atstovaujamojo su atstovu sudarytos sutarties ir atstovavimo teisinius santykius reglamentuojančios užsienio teisės nuostatas?

2.

Ar PVM direktyvos 167 straipsnis, 168 straipsnio a punktas ir 178 straipsnio a punktas turi būti aiškinami taip, kad, mokesčių administratoriui nustačius „žiedinę“ sąskaitų faktūrų išrašymo grandinę, vien šios objektyvios aplinkybės pakanka sukčiavimui mokesčiais konstatuoti, ar mokesčių administratorius taip pat turi nurodyti, kuris grandinės narys(-iai) sukčiavo mokesčiais ir koks buvo jo (jų) modus operandi?

3.

Ar minėti PVM direktyvos straipsniai, atsižvelgiant į proporcingumo ir racionalumo reikalavimus, turi būti aiškinami taip, kad net jei mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, mano, jog apmokestinamasis asmuo turėjo būti atidesnis, iš apmokestinamojo asmens negali būti reikalaujama patikrinti aplinkybes, kurias mokesčių administratorius nustatė tik po maždaug penkerius metus trukusio patikrinimo, pareikalavusio daugybės papildomų patikrinimų viešosios teisės priemonėmis tokiu būdu, kad apmokestinamojo asmens komercinių paslapčių apsauga netrukdė atlikti patikrinimo? Jei reikalaujama didesnio atidumo, ar jam įrodyti pakanka, kad apmokestinamasis asmuo patikrina ne tik Sprendime Mahagében nurodytas su galimais jo verslo partneriais susijusias aplinkybes, bet ir kitas aplinkybes, t. y. ar pakanka to, kad apmokestinamasis asmuo turi vidaus tiekimo taisykles, skirtas tokių partnerių patikrinimui, nepriima mokėjimų grynaisiais pinigais, į sudaromas sutartis įtraukia sąlygas dėl galimos rizikos, o vykdant sandorį tikrina kitas aplinkybes?

4.

Ar minėti PVM direktyvos straipsniai turi būti aiškinami taip, kad mokesčių administratoriui nustačius, jog apmokestinamasis asmuo aktyviai sukčiavo mokesčiai, šiuo atžvilgiu pakanka, kad mokesčių administratoriaus nustatyti įrodymai patvirtina, jog apmokestinamasis asmuo, atlikęs išsamų patikrinimą, būtų galėjęs žinoti, jog dalyvauja sukčiaujant mokesčiais, tačiau nereikia įrodyti, kad jis žinojo apie savo aktyvų dalyvavimą jį atliekant? Jei įrodomas aktyvus sukčiavimas mokesčiais, t. y. žinojimas apie dalyvavimą jį atliekant, ar mokesčių administratorius turi įrodyti, kad apmokestinamojo asmens sukčiavimas pasireiškė jo suderintais veiksmais su aukštesnę padėtį grandinėje užimančiais nariais, ar jam pakanka remtis objektyviais įrodymais, kad grandinės nariai žinojo apie vienas kitą?

5.

Ar su minėtais PVM direktyvos straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teise į teisingą bylos nagrinėjimą kaip bendruoju principu ir teisinio saugumo principu suderinama tai, kad mokesčių administratorius savo sprendimą grindžia tokiu tariamu maisto produktų tiekimo grandinės saugumo nuostatų pažeidimu, kuris neturi įtakos apmokestinamojo asmens mokestinių prievolių vykdymui ar sąskaitų faktūrų judėjimui, nėra įtvirtintas mokesčių teisės aktuose (mokesčių mokėtojo atžvilgiu) ir neturi jokios įtakos mokesčių administratoriaus patikrintų sandorių realumui bei nėra susijęs su mokesčių byloje aptariamam mokesčių mokėtojui žinomomis aplinkybėmis?

Atsakius į šį klausimą teigiamai:

6.

Ar su minėtais PVM direktyvos straipsniais ir Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintu bendruoju principu – teise į teisingą bylos nagrinėjimą bei teisinio saugumo principu suderinama tai, kad mokesčių administratorius savo sprendime, nedalyvaujant už maisto grandinės saugumą atsakingai oficialiai institucijai (turinčiai materialinę ir teritorinę kompetenciją), pateikia tos oficialios institucijos kompetencijai priklausančias išvadas dėl apmokestinamojo asmens, kai, remiantis nustatytais maisto grandinės saugumo pažeidimais, t. y. mokesčių administratoriaus kompetencijai nepriklausančiu klausimu, apmokestinamajam asmeniui sukeliamos mokestinės pasekmės, nors jis ir neturėjo galimybės ginčyti nustatyto maisto grandinės saugumo taisyklių pažeidimo atskiroje nuo mokesčių nepriklausomoje procedūroje, kurioje būtų užtikrintos pagrindinės garantijos ir šalių teisės?