Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2024 m. sausio 11 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sistema – Direktyva 2006/112/EB – IV priedas – 2 punktas – Tam tikroms darbui imlioms paslaugoms taikomos laikinos nuostatos – Lengvatinis PVM tarifas, taikomas privačių namų renovavimo ir remonto paslaugoms – Sąvoka „privatūs namai“

Byloje C-433/22

dėl Supremo Tribunal Administrativo (Aukščiausiasis administracinis teismas, Portugalija) 2022 m. birželio 8 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2022 m. birželio 30 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Autoridade Tributįria e Aduaneira

prieš

HPA – Construções SA

TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro aštuntosios kolegijos pirmininkės pareigas einanti trečiosios kolegijos pirmininkė K. Jürimäe (pranešėja), teisėjai M. Safjan ir M. Gavalec,

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos P. Barros da Costa, C. Bento ir A. Rodrigues,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos M. Björkland ir I. Melo Sampaio,

susipažinęs su 2023 m. rugsėjo 7 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1, toliau – PVM direktyva) IV priedo 2 punkto išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Autoritade Tributária e Aduaneira (Mokesčių ir muitų institucija, Portugalija; toliau – mokesčių administratorius) ir HPA – Construções SA (toliau – HPA) ginčą dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM), taikomo tam tikro nekilnojamojo turto renovavimo paslaugoms, kurias suteikė ši bendrovė, tarifo.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        PVM direktyvos VIII antraštinėje dalyje „Tarifai“ yra 2 skyrius „Tarifų struktūra ir dydis“, kuriame, be kita ko, yra 96 ir 98 straipsniai.

4        Šios direktyvos 96 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės taiko standartinį PVM tarifą, kurį kiekviena valstybė narė nustato kaip tam tikrą procentą nuo apmokestinamosios vertės ir kuris turi būti toks pats prekių tiekimui bei paslaugų teikimui.“

5        Šios direktyvos 98 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.      Valstybės narės gali taikyti vieną arba du lengvatinius tarifus.

2.      Lengvatiniai tarifai taikomi tik III priede nustatytoms kategorijoms priklausančių prekių tiekimui ar paslaugų teikimui.“

6        Tos pačios direktyvos VIII antraštinėje dalyje yra 3 skyrius „Tam tikroms darbui imlioms paslaugoms taikomos laikinosios nuostatos“, kuriame, be kita ko, yra PVM direktyvos 106 ir 107 straipsniai. Jau susiklosčius pagrindinės bylos aplinkybėms PVM direktyvos VIII antraštinės dalies 3 skyrius ir IV priedas buvo panaikinti 2009 m. gegužės 5 d. Tarybos direktyva 2009/47/EB, iš dalies keičiančia Direktyvos 2006/112 nuostatas, susijusias su lengvatiniais pridėtinės vertės mokesčio tarifais (OL L 116, 2009, p. 18).

7        PVM direktyvos 106 straipsnyje nustatyta:

„Remdamasi [Europos] Komisijos pasiūlymu, [Europos Sąjungos] Taryba gali vieningai nuspręsti, kad valstybės narės gali taikyti 98 straipsnyje numatytus lengvatinius tarifus IV priede išvardintoms paslaugoms iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Lengvatiniai tarifai gali būti taikomi ne daugiau kaip dviejų IV priede nustatytų kategorijų paslaugoms.

Išimtiniais atvejais valstybei narei gali būti leidžiama taikyti lengvatinius tarifus trijų kategorijų paslaugoms.“

8        Šios direktyvos 107 straipsnyje numatyta:

„106 straipsnyje nurodytos paslaugos turi atitikti šias sąlygas:

a)      jos turi būti darbui imlios paslaugos;

b)      jos turi būti iš esmės teikiamos tiesiogiai galutiniams vartotojams;

<...>“

9        Minėtos direktyvos IV priede pateiktas tos pačios direktyvos 106 straipsnyje nurodytų paslaugų sąrašas. Šio priedo 2 punktas suformuluotas taip:

„privačių namų renovavimas ir remontas, išskyrus medžiagas, kurios sudaro didelę suteiktos paslaugos vertės dalį.“

 Portugalijos teisė

10      Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos Código do Imposto sobre o Valor Acrescentado (Pridėtinės vertės mokesčio kodeksas, toliau – PVM kodeksas) 18 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Taikomi šie mokesčio tarifai:

a)      importui, prekių tiekimui ir paslaugų teikimui, nurodytiems prie šio kodekso pridėtame I sąraše, taikomas 5 % tarifas;

<...>

c)      kito importo, prekių tiekimo ir paslaugų teikimo atveju taikomas 21 % tarifas.“

11      Prie PVM kodekso pridėto I sąrašo 2.24 punkte nustatyta:

„Rangos sutartys skirtos gyvenamosios paskirties nekilnojamajam turtui arba atskiroms tokio nekilnojamojo turto dalims gerinti, perdaryti, renovuoti, restauruoti, remontuoti ir konservuoti, išskyrus valymo paslaugas, želdynų priežiūros paslaugas ir rangos sutartis, susijusias su nekilnojamuoju turtu, kuris apima baseinus, saunas, teniso kortus, golfo ar mini golfo aikštynus ir panašius įrenginius arba jų dalis.

Lengvatinis tarifas netaikomas panaudotoms medžiagoms, nebent jų vertė sudaro ne daugiau kaip 20 % visos suteiktos paslaugos vertės.“

12      Aiškindamas šiame prie PVM kodekso pridėto I sąrašo punkte vartojamą frazę „gyvenamosios paskirties nekilnojamasis turtas arba atskiros tokio nekilnojamojo turto dalys“ mokesčių administratorius priėmė gaires, be kita ko, 2000 m. rugpjūčio 7 d. Aplinkraščiu Nr. 30025. Šiame aplinkraštyje nurodyta, kad gyvenamosios paskirties nekilnojamasis turtas yra turtas, „kuris naudojamas kaip toks darbų pradžios momentu ir kuris atlikus šiuos darbus ir toliau faktiškai naudojamas kaip privatūs namai“.

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

13      HPA yra komercinė bendrovė, kurios tikslas, be kita ko, – civilinės statybos ir rangos paslaugų teikimas. 2007 m. ši bendrovė sudarė penkias rangos sutartis dėl miesto pastatų renovavimo su trimis komercinėmis bendrovėmis, kurios yra nekilnojamojo turto, minėtose sutartyse numatytų darbų objekto, savininkės.

14      Už pagal tas pačias sutartis suteiktas renovavimo ir remonto paslaugas išrašytose sąskaitose faktūrose HPA nurodė lengvatinį 5 % PVM tarifą pagal prie PVM kodekso pridėto I sąrašo 2.24 punktą.

15      2011 m. sausio 19 d. Direção de Finanças de Lisboa (Lisabonos finansų direkcija, Portugalija) atliko HPA mokestinį patikrinimą už 2007 m. Atliekant patikrinimą buvo siekiama nustatyti, ar įvykdytos šio lengvatinio tarifo taikymo sąlygos, be kita ko, sąlyga, kad paslaugų teikimas būtų susijęs su gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu.

16      Po šio patikrinimo manydama, kad HPA negali pasinaudoti lengvatiniu tarifu, Serviço de Finanças de Sintra-1 (1-oji Sintros finansų tarnyba, Portugalija) 2011 m. gegužės 10 d. išsiuntė tai bendrovei nurodymą sumokėti papildomą 374 750,77 EUR PVM sumą.

17      HPA apskundė šį nurodymą Tribunal Administrativo e Fiscal de Sintra (Sintros administracinis ir mokesčių bylų teismas, Portugalija). 2020 m. birželio 26 d. sprendimu šis teismas patenkino šios bendrovės skundą ir panaikino minėtą nurodymą sumokėti. Mokesčių administratorius apskundė šį sprendimą Supremo Tribunal Administrativo (Aukščiausiasis administracinis teismas, Portugalija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

18      Šiame teisme mokesčių administratorius teigia, kad prie PVM kodekso pridėto I sąrašo 2.24 punktas, kaip jis išaiškintas 2000 m. rugpjūčio 7 d. Aplinkraštyje Nr. 30025, taikomas tik nekilnojamojo turto, kuris faktiškai naudojamas kaip gyvenamosios paskirties būstas tiek prieš, tiek po renovavimo paslaugų teikimo, renovavimo paslaugoms. Taigi šiame prie PVM kodekso pridėto I sąrašo 2.24 punkte numatytas lengvatinis PVM tarifas netaikomas nekilnojamojo turto, kuris, kaip ir tas, dėl kurio buvo sudarytos šio sprendimo 13 punkte nurodytos penkios rangos sutartys, yra tik gyvenamosios „paskirties“, t. y. jis skirtas šiam tikslui, tačiau faktiškai negyvenamas šių paslaugų teikimo momentu, renovavimo paslaugoms.

19      Kadangi prie PVM kodekso pridėto I sąrašo 2.24 punktu į Portugalijos teisę perkeltas PVM direktyvos IV priedo 2 punktas, šis teismas mano, kad būtina prašyti Teisingumo Teismo išaiškinti pastarąją nuostatą. To paties teismo teigimu, visų pirma reikia išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis renovavimo paslaugoms gali būti taikomas lengvatinis tarifas, taikytinas minėtoje PVM direktyvos nuostatoje nurodytai „privačių namų renovavimo ir remonto“ veiklai.

20      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Teisingumo Teismas 2022 m. gegužės 5 d. Sprendime DSR –Montagem e Manutenção de Ascensores e Escadas Rolantes (C-218/21, EU:C:2022:355) nusprendė, kad, pirma, PVM direktyvos IV priedo 2 punktas apėmė dvi atskiras veiklos rūšis, t. y. remontą ir renovavimą, ir, antra, buvo taikomas privatiems namams, t. y. nekilnojamajam turtui, kuris yra privatus gyvenamasis būstas, nenaudojamas komerciniams ar paslaugų teikimo tikslams arba kaip laikinas būstas, pavyzdžiui, kaip viešbučiai. Vis dėlto Teisingumo Teismas nėra priėmęs sprendimo dėl sąvokos „privatūs namai“ išaiškinimo.

21      Tokiomis aplinkybėmis Supremo Tribunal Administrativo (Aukščiausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar PVM direktyvos IV priedo 2 punktui prieštarauja nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią lengvatinis PVM tarifas gali būti taikomas tik rangos darbams, susijusiems su nekilnojamojo turto, kuris yra privatūs namai, remontu ir renovavimu, kai juose šių darbų atlikimo metu gyvenama?“

 Dėl prejudicinio klausimo

22      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos IV priedo 2 punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos lengvatinio PVM tarifo taikymas privačių namų remonto ir renovavimo paslaugoms siejamas su sąlyga, kad jie faktiškai turi būti naudojami kaip gyvenamosios paskirties būstas šių darbų atlikimo dieną.

23      Iki panaikinimo Direktyva 2009/47 pagal PVM direktyvos IV priedo 2 punktą, siejamą su šios direktyvos 106 straipsniu, valstybėms narėms buvo leidžiama taikyti lengvatinį PVM tarifą paslaugoms, susijusioms su „privačių namų renovavimu ir remontu, išskyrus medžiagas, kurios sudaro didelę suteiktos paslaugos vertės dalį“.

24      Nesant nuorodos į valstybių narių teisę ir atitinkamos apibrėžties PVM direktyvoje, šios direktyvos IV priedo 2 punkte vartojama formuluotė turi būti aiškinama vienodai, nepriklausomai nuo vertinimo valstybėse narėse, pagal jos įprastą reikšmę bendrinėje kalboje, atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant ji vartojama, ir teisės normos, kurioje ji įtvirtinta, tikslus (2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo DSR–Montagem e Manutenção de Ascensores e Escadas Rolantes, C-218/21, EU:C:2022:355, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25      Taigi, pirma, kalbant apie įprastą šioje nuostatoje vartojamų terminų, visų pirma formuluotės „privatūs namai“, reikšmę, reikia pažymėti, kad sąvoka „namai“ paprastai reiškia nekilnojamąjį arba kilnojamąjį turtą arba jo dalį, skirtą gyventi, kuris yra gyvenamoji vieta vienam ar keliems asmenims. Be to, būdvardis „privatus“ leidžia daryti skirtumą nuo neprivačių namų, kaip antai tarnybinių būstų arba viešbučių (2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo DSR – Montagem e Manutenção de Ascensores e Escadas Rolantes, C-218/21, EU:C:2022:355, 34 punktas).

26      Taigi renovavimo ir remonto paslaugos, numatytos PVM direktyvos IV priedo 2 punkte, turi būti susijusios su turtu, naudojamu kaip privatus gyvenamosios paskirties būstas, o paslaugų, susijusių su kitos paskirties, pavyzdžiui, komercinės, turtu, ši nuostata neapima (2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo DSR – Montagem e Manutenção de Ascensores e Escadas Rolantes, C-218/21, EU:C:2022:355, 35 punktas).

27      Kadangi pagal šio sprendimo 25 ir 26 punktuose primintą jurisprudenciją PVM direktyvos IV priedo 2 punkte nurodytos paslaugos susijusios su turtu, kuris yra gyvenamoji vieta vienam ar keliems asmenims ir kuris naudojamas kaip privatus gyvenamosios paskirties būstas, iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad joje numatyta faktinė gyvenamoji šio turto paskirtis. Iš tiesų tiek gyvenamosios vietos sąvoka, tiek reikalavimas naudoti turtą reiškia konkretų jo naudojimą.

28      Taigi, atsižvelgiant į PVM direktyvos IV priedo 2 punkto formuluotę, darytina išvada, kad, viena vertus, nekilnojamasis turtas, kuriam, nors ir suteikta gyvenamoji paskirtis, bet faktiškai jis šiuo tikslu nebuvo naudojamas tuo metu, kai buvo teikiamos nagrinėjamos renovavimo ar remonto paslaugos, nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį. Kita vertus, į minėtos nuostatos taikymo sritį nepatenka renovavimo ar remonto paslaugos, susijusios su turtu, kurį šių paslaugų teikimo dieną savininkas naudoja komerciniams ar investiciniams tikslams.

29      Antra, PVM direktyvos IV priedo 2 punkto kontekstas patvirtina aiškinimą, kad lengvatinis PVM tarifas taikomas tik renovavimo ir remonto paslaugoms, susijusioms su turtu, kuris faktiškai naudojamas kaip gyvenamosios paskirties būstas.

30      Iš tiesų, pirma, ši nuostata tiek, kiek ja leidžiama taikyti lengvatinį PVM tarifą, yra standartinio tarifo taikymo principo išimtis, todėl turi būti aiškinama siaurai (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Segler-Vereinigung Cuxhaven, C-715/18, EU:C:2019:1138, 25 punktą ir 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo DSR – Montagem e Manutenção de Ascensores e Escadas Rolantes, C-218/21, EU:C:2022:355, 40 punktą).

31      Antra, iš kartu aiškinamų PVM direktyvos 106 ir 107 straipsnių matyti, jog tam, kad būtų galima taikyti lengvatinį PVM tarifą, šios direktyvos IV priedo 2 punkte išvardytos paslaugos daugiausia turėjo būti teikiamos tiesiogiai galutiniams vartotojams. Renovavimo ar remonto paslauga, suteikta bendrovei ar fiziniam asmeniui, kuris turi gyvenamosios paskirties būstą, nors jis faktiškai nenaudojamas šiais tikslais, negali būti laikoma suteikta galutiniam vartotojui, kaip ir renovacijos paslauga, suteikta bendrovei ar fiziniam asmeniui, kuris vykdydamas savo profesinę veiklą naudoja turtą komerciniais tikslais, o ne kaip gyvenamosios paskirties būstą.

32      Trečia, kaip matyti iš generalinės advokatės išvados 31–33 punktų, PVM direktyvos IV priedo 2 punkto aiškinimas taip, kad į šios nuostatos taikymo sritį patenka tik renovavimo ir remonto paslaugos, kurių objektas yra turtas, kuriame faktiškai gyvenama darbų atlikimo dieną, atitinka tikslus, kurių siekiama nustatant lengvatinį tarifą, stengiantis sudaryti palankesnes sąlygas vartotojui.

33      Iš tiesų teisę į pirkimo PVM atskaitą turinčiam verslininkui nesvarbu, ar renovavimo ar remonto paslaugų teikimas bus apmokestintas standartiniu, ar lengvatiniu tarifu, nes bet kuriuo atveju jis nepatirs su šiuo paslaugų teikimu susijusios mokesčio naštos dėl savo teisės į PVM atskaitą. Vis dėlto lengvatinio tarifo taikymas šioms paslaugoms yra palankus galutiniam vartotojui, faktiškai gyvenančiam nekilnojamajame turte, kuris yra darbų objektas, ir neturinčiam teisės į pirkimo PVM atskaitą.

34      Taigi šis vartotojas dėl lengvatinio tarifo taikymo gali naudotis namų, kuriuos jis faktiškai naudoja kaip gyvenamosios paskirties būstą, renovavimo ir remonto paslaugomis, patirdamas mažesnių išlaidų nei tos, kurių jis patirtų, jei šios paslaugos būtų apmokestintos standartiniu tarifu. Lemiamas veiksnys vertinant, ar vartotojui gali būti suteikta nauda taikant lengvatinį PVM tarifą, yra tai, kad tuo momentu, kai patiriamos išlaidos, šis turtas jo faktiškai naudojamas kaip gyvenamosios paskirties būstas.

35      Galiausiai, ketvirta, reikia pažymėti, jog tam, kad nekilnojamasis turtas būtų laikomas faktiškai gyvenamu, nebūtina, kad vykdant darbus jame būtų žmonės, kurie nuolat ar ne nuolat jame gyvena. Viena vertus, faktinė gyvenamoji paskirtis nesikeičia dėl to, kad turtas naudojamas tik kelis laikotarpius per metus. Kita vertus, tai, kad privatūs namai tam tikrą laikotarpį nėra užimti, nekeičia jų, kaip privačių namų, pobūdžio.

36      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad PVM direktyvos IV priedo 2 punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatytas lengvatinio PVM tarifo taikymas privačių namų remonto ir renovavimo paslaugoms, su sąlyga, kad atitinkami namai iš tikrųjų būtų naudojami kaip gyvenamosios paskirties būstas šių darbų atlikimo dieną.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

37      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos IV priedo 2 punktas

turi būti aiškinamas taip:

pagal jį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatytas lengvatinio PVM tarifo taikymas privačių namų remonto ir renovavimo paslaugoms, su sąlyga, kad atitinkami namai iš tikrųjų būtų naudojami kaip gyvenamosios paskirties būstas šių darbų atlikimo dieną.

Parašai.


*      Proceso kalba: portugalų.