Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINIO ADVOKATO

F. G. JACOBS IŠVADA,

pateikta 2005 m. spalio 27 d.(1)

Byla C-222/04

Ministero dell’Economia e delle Finanze

prieš

Cassa di Risparmio di Firenze SpA,

Fondazione Cassa di Risparmio di San Miniato

ir

Cassa di Risparmio di San Minioto SpA






1.        Šioje byloje Italijos Corte Suprema di Cassazione pateikė Teisingumo Teismui kelis klausimus dėl subjektams, sukurtiems privatizavus Italijos valstybinius bankus, tiksliau tariant, banko akcijas valdantiems fondams, kurie pakeitė tradicines taupomąsias kasas, taikomo mokesčių režimo atitikties Bendrijos teisei.

2.        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas iš esmės nori išsiaiškinti, pirma, ar šie banko akcijas valdantys fondai yra įmonės EB konkurencijos taisyklių, būtent nuostatų dėl valstybės pagalbos, prasme.

3.        Atsižvelgiant į šio klausimo atsakymą, toliau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas nori žinoti, ar minėtas mokesčių režimas yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutartyje. Šiame kontekste jis taip pat abejoja, ar teisėtas yra Komisijos sprendimas, kuriame pripažinta, jog kai kurie ginčijamo mokesčių režimo aspektai nėra valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB 87 straipsnio 1 dalyje.

4.        Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas prašo Teisingumo Teismą ginčijamą mokesčių režimą išnagrinėti, atsižvelgiant į EB 12, 43 ir paskesnius straipsnius bei EB 56 ir paskesnius straipsnius.

 Atitinkamos Bendrijos teisės nuostatos

5.        EB 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „šios Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės“.

6.        EB 43 ir 56 straipsniai išdėstyti EB trečiosios dalies III antraštinėje dalyje „Laisvas asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas“: 43 straipsnis − 2 skyriuje „Įsisteigimo teisė“, o 56 straipsnis − 4 skyriuje „Kapitalas ir mokėjimai“.

7.        EB 43 straipsnis numato, kad:

„Vadovaujantis žemiau išdėstytomis nuostatomis vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves.

Įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent? bendroves ar firmas, apibūdintas 48 straipsnio antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, ir laikantis kapitalui skirto skyriaus nuostatų.“

8.        EB 56 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad „pagal šiame skyriuje išdėstytas nuostatas“ uždraudžiami visi kapitalo judėjimo ir mokėjimų tarp valstybių narių bei tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių apribojimai.

9.        Pagal EB 87 straipsnio 1 dalį „išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.“

 Nacionalinė teisė

10.      Atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas galima apibendrinti taip:

11.      Nagrinėjamoje byloje ginčijamasi dėl dviejų nacionalinių mokesčių nuostatų − 1962 m. gruodžio 29 d. Įstatymo Nr. 1745(2) (toliau − Įstatymas Nr. 1745/62) 10a straipsnio ir 1973 m. rugsėjo 9 d. Prezidento dekreto Nr. 601 dėl mokesčių lengvatų(3) (toliau − Dekretas Nr. 601/73) 6 straipsnio.

12.      Įstatyme Nr. 1745/62, be kita ko, buvo naujai numatyta, kad bendrovių mokamiems dividendams taikomas prie šaltinio išskaitomas avansas už būsimus mokesčius. Tačiau šio įstatymo 10a straipsnyje nuo šios priemonės atleidžiami viešieji juridiniai asmenys ir nuo pelno mokesčio atleisti fondai, kurių tikslas yra vien tik labdara, švietimas, mokslas, studijos ir moksliniai tyrimai(4).

13.      Dekreto Nr. 601/73 6 straipsnyje numatyta, kad pelno mokestis sumažinamas per pusę asmenims, veikiantiems socialinės pagalbos, sveikatos, mokslo, kultūros ir kituose panašiuose sektoriuose.

14.      Byla nacionaliniame teisme yra susijusi su šių nuostatų taikymu subjektams, sukurtiems privatizavus Italijos valstybines kredito įstaigas, tiksliau tariant, banko akcijas valdantiems fondams, kurie pakeitė tradicines taupomąsias kasas. Šis privatizacijos procesas prasidėjo 1990 m., gerokai vėliau nei buvo priimtos minėtos dvi mokesčių nuostatos, ir perėjo dvi pagrindines stadijas.

15.      Pirmoji stadija buvo pradėta 1990 m. liepos 30 d. Įstatymu Nr. 218 ir su juo susijusiu 1990 m. lapkričio 20 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 356 (toliau – Dekretas Nr. 356/90), kurie numatė valstybinių bankų restruktūrizavimą į akcines bankininkystės bendroves (toliau − pradinis teisinis režimas).

16.      Dekreto Nr. 356/90 1 straipsnyje valstybinėms kredito įstaigoms, įskaitant taupomąsias kasas (toliau − perduodantys subjektai), leista vykdomą bankininkystės veiklą perduoti jų įsteigtoms akcinėms bendrovėms, kurių vienintelės akcininkės yra šios kredito įstaigos. Naujai sukurtos akcinės bendrovės (toliau − perimantys bankai) vertėsi bankininkystės veikla, kuria prieš tai vertėsi perduodantys subjektai.

17.      To paties dekreto 12 straipsnyje buvo reikalaujama, kad perduodančių subjektų tikslai būtų susiję su viešuoju interesu ir socialine pagalba, pirmiausia tokiuose sektoriuose kaip moksliniai tyrimai, švietimas, menas ir sveikatos apsauga.

18.      Tame pačiame straipsnyje toliau buvo nustatyta, kad perduodantys subjektai gali vykdyti visus jų tikslams pasiekti būtinus finansinius, komercinius, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto sandorius. Jie galėjo valdyti savo turimas akcijas perimančiame banke, tačiau jiems patiems buvo draudžiama tiesiogiai verstis bankininkystės veikla arba turėti kontrolinį akcijų paketą kitose bankininkystės ar finansų bendrovėse, išskyrus patį perimantį banką.

19.      Tačiau perduodantys subjektai turėjo teisę įsigyti ar perleisti smulkius kitų bankininkystės ar finansų bendrovių akcijų paketus. Pereinamuoju laikotarpiu, siekiant užtikrinti veiklos tęstinumą, perduodančio subjekto valdymo komiteto arba jį atitinkančio organo nariai galėjo būti skiriami į banko valdybą, o perduodančio subjekto kontrolę vykdančio organo nariai – į perimančio banko stebėtojų tarybą.

20.      Dekreto Nr. 356/90 13 straipsnyje buvo reglamentuojama, kaip perduodantys subjektai gali perleisti savo akcijas perimančiuose bankuose. Viešas akcijų pardavimas turi būti vykdomas paskelbiant viešą pasiūlymą įsigyti akcijų, tačiau kotiruojamos akcijos gali būti nevaržomai parduodamos akcijų rinkoje tik neviršijant bendros 1 % perimančio banko kapitalo dydžio ribos. Parduodant pagal kitus sandorius būtina iš anksto gauti Finansų ministerijos leidimą. Leidimo taip pat buvo reikalaujama, jeigu dėl akcijų perleidimo perduodantis subjektas perimančiame banke prarastų, nors ir laikinai, daugumos balso teisę eiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų kontrolę. Galiausiai, jeigu perduodantis subjektas perleido kontrolinį akcijų paketą, gavęs Finansų ministerijos leidimą, jis gali įsigyti kitos bankininkystės bendrovės kontrolinį akcijų paketą.

21.      Antroji pagrindinė privatizacijos stadija prasidėjo nuo pradinio teisinio režimo pakeitimų, padarytų 1998 m. gruodžio 23 d. Įstatymu Nr. 461(5). 1999 m. gegužės 17 d. Įstatyminiame dekrete Nr. 153 (toliau − Dekretas Nr. 153/99), priimtame remiantis pirmiau minėtu įstatymu, buvo įtvirtintos išsamios įgyvendinančios nuostatos (toliau − naujasis teisinis režimas).

22.      Naujasis teisinis režimas iš esmės pakeitė banko akcijas valdančių fondų reguliavimą, įskaitant tai, kad buvo sugriežtinta jų priežiūra.

23.      Dekreto Nr. 153/99 1 straipsnyje kodifikuota esama praktika, o perduodantys subjektai pertvarkyti į fondus (toliau − banko akcijas valdantys fondai).

24.      To paties dekreto 2 straipsnio 1 dalyje banko akcijas valdantys fondai apibrėžti kaip privatūs pelno nesiekiantys visiškai nepriklausomai valdomi teisės subjektai, pagal savo įstatus siekiantys tik socialinės pagalbos ir ekonominę plėtrą skatinančių tikslų.

25.      3 straipsnyje nustatyta, kad banko akcijas valdantys fondai savo tikslų siekia visomis priemonėmis, kurios atitinka 2 straipsnyje nurodytą jų teisinį pobūdį; jie gali valdyti tik įmones, kurios tiesiogiai „atlieka“ jų įstatuose numatytą veiklą ir veikia vadinamuosiuose „atitinkamuose sektoriuose“ (toliau − paslaugas teikiančios įmonės); jie neturi teisės vykdyti banko funkcijų, be to, jiems yra draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai subsidijuoti organizacijas ar įmones, išskyrus paslaugas teikiančias įmones.

26.      Pagal Dekreto Nr. 153/99 1 straipsnio originalią redakciją „atitinkami sektoriai“ buvo šie: moksliniai tyrimai, švietimas, menas, kultūros paveldo ir veiklos bei gamtos išteklių išsaugojimas ir skatinimas, sveikata ir pagalba socialiai nepalankioje padėtyje esančioms grupėms. Galimų atitinkamų sektorių skaičius vėliau, 2001 m. pabaigoje, buvo padidintas(6).

27.      Pagal Dekreto Nr. 153/99 4 straipsnio 3 dalies originalią redakciją banko akcijas valdančio fondo valdymo organo nariams buvo draudžiama eiti perimančio banko valdybos nario pareigas. 2003 m. pabaigoje ši nuostata buvo pakeista(7) ir administracines, valdymo ar kontrolės pareigas banko akcijas valdančiame fonde užimantiems asmenims buvo uždrausta eiti tokias pačias pareigas perimančiuose bankuose, jų kontroliuojamose bendrovėse ar bendrovėse, kurių akcijų turi perimantis bankas. Be to, eiti šias pareigas perimančiame banke buvo uždrausta ir strateginio planavimo (orientavimo) funkcijas banko akcijas valdančiame fonde vykdantiems asmenims.

28.      Dekreto Nr. 153/99 5 straipsnio 1 dalies originalioje redakcijoje buvo numatyta, kad banko akcijas valdančio fondo turtas turi būti naudojamas tik siekti jo įstatuose numatytų tikslų ir kad valdydami savo turtą banko akcijas valdantys fondai turi valdyti riziką, laikydamiesi riziką ribojančių reikalavimų, kad išsaugotų turtą ir gautų pakankamą pelną. Įstatymo Nr. 448/01 11 straipsnyje ši nuostata vėliau buvo patikslinta ir nurodyta, kad turto valdymas turi atitikti banko akcijas valdančio fondo, kaip pelno nesiekiančios organizacijos, pobūdį ir skaidrumo bei moralės principus.

29.      6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad banko akcijas valdantys fondai gali turėti kontrolinius akcijų paketus tik tose organizacijose ir bendrovėse, kurių vienintelis tikslas yra paslaugas teikiančių įmonių valdymas.

30.      Dekreto Nr. 153/99 25 straipsnio 1 ir 2 dalių originalioje redakcijoje buvo numatyta, kad perimančių bankų kontrolinius akcijų paketus galima turėti ne ilgiau kaip ketverius metus nuo dekreto įsigaliojimo dienos. Jų neperleidus per šį terminą akcijų paketą galima turėti papildomą laikotarpį, kuris neturi viršyti dvejų metų.

31.      Bendrovių, išskyrus perimančius bankus ir paslaugas teikiančias įmones, kontroliniai akcijų paketai turi būti perleisti per Priežiūros tarnybos nustatytą laikotarpį ir bet kuriuo atveju per ne ilgesnį nei pirmiau minėtą ketverių metų terminą.

32.      2001 ir 2003 m. buvo padaryti pakeitimai ir pradinis ketverių metų terminas buvo pakeistas galutiniu terminu – 2005 m. gruodžio 31 diena. Bendrovių, išskyrus perimančius bankus ir paslaugas teikiančias įmones, kontroliniai akcijų paketai bet kuriuo atveju turi būti perleisti iki 2005 m. gruodžio 31 dienos(8).

33.      Pagal Dekreto Nr. 153/99 25 straipsnio 3 dalį, jeigu banko akcijas valdantys fondai pasibaigus nustatytiems terminams tebeturi kontrolinių akcijų paketų, Priežiūros tarnyba turi imtis veiksmų ir perleisti akcijų dalį, kad neliktų kontroliuojančių akcijų paketų.

34.      Dėl mokesčių Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnio 1 dalyje numatoma, kad banko akcijas valdantys fondai, kurių įstatai buvo pakeisti pagal šio dekreto nuostatas, yra laikomi ne komerciniais subjektais, net jei jie siekia savo įstatuose nustatytų tikslų per paslaugas teikiančias įmones.

35.      To paties dekreto 12 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad Dekreto Nr. 601/73 6 straipsnyje numatytas režimas, t. y. per pusę sumažintas pelno mokestis(9), taikomas banko akcijas valdantiems fondams, kurie savo įstatus pakeitė pagal Dekreto Nr. 153/99 reikalavimus ir veikė „atitinkamuose sektoriuose“. Iki nuostatų, skirtų pritaikyti įstatus prie Dekreto Nr. 153/99 reikalavimų, priėmimo tas pats režimas buvo taikomas komercinio subjekto statuso neturintiems banko akcijas valdantiems fondams, iš esmės siekiantiems tikslų, susijusių su viešuoju interesu ir socialine pagalba, ir veikiantiems Dekreto Nr. 356/90, su vėlesniais pakeitimais, 12 straipsnyje nurodytuose sektoriuose.

36.      Galiausiai Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad banko akcijas valdantys fondai praranda savo nekomercinio subjekto statusą ir nustoja naudotis mokesčių lengvatomis, jei po 2005 m. gruodžio 31 d. jie vis dar turi perimančio banko kontrolinį akcijų paketą.

 Pagrindinė byla ir prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikti klausimai

37.      Banko akcijas valdantis fondas Fondazione Cassa di Risparmio di San Miniato(10), vadovaudamasis Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsniu, kreipėsi dėl atleidimo nuo prie šaltinio išskaitomo avanso už mokesčius nuo dividendų, kuriuos jis gavo 1998 finansiniais metais už dviejuose bankuose, Cassa di Risparmio di San MiniatoSpA ir Casse Toscane SpA, turimas akcijas. Toskanos mokesčių institucijos atmetė šį prašymą, remdamosi tuo, kad banko akcijas valdančio fondo veikla valdant jo turimas perimančio banko akcijas yra komercinė, o tai neatitinka Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje numatytų atleidimo nuo mokesčio sąlygų.

38.      Fondazione Cassa di Risparmio di San Miniato, taip pat Cassa di Risparmio di San Miniato SpA ir Cassa di Risparmio di Firenze SpA, kuri perėmė bendrovės Casse Toscane SpA teises (toliau − atsakovai pagrindinėje byloje), kaip subjektai, privalantys išskaityti avansą už mokesčius nuo dividendų, išmokėtinų Fondazione, nesėkmingai ginčijo šį sprendimą Florencijos provincijos mokesčių teisme.

39.      Apeliacinėje byloje Toskanos regioninis mokesčių teismas panaikino žemesniojo teismo sprendimą ir nusprendė, kad pagal naująjį teisinį režimą buvo tiesiogiai numatytas atitinkamų mokesčių lengvatų taikymas banko akcijas valdantiems fondams. Įrodymų, kad Fondazione Cassa di Risparmio di San Miniato veikla būtų buvusi labiau komercinė nei susijusi su viešuoju interesu ir socialine pagalba, nebuvo, todėl teismas nusprendė, kad, remiantis Dekreto Nr. 601/73 6 straipsniu, Fondazione turėjo teisę į pusės pelno mokesčio dydžio lengvatą, taigi jis turėtų būti atleistas ir nuo prie šaltinio išskaitomo avanso už mokesčius nuo dividendų pagal Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnį tik dėl jo tikslų, susijusių su viešuoju interesu ir socialine nauda tam tikruose sektoriuose(11).

40.      Ministero dell’Economia e delle Finanze apskundė šį sprendimą Corte Suprema di Cassazione, kuris mano, kad sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar mokesčių lengvatos banko akcijas valdantiems fondams atitinka EB nuostatas ir principus − tiek konkurencijos (o būtent, EB 87 ir 88 straipsnių dėl valstybės pagalbos), tiek nediskriminavimo principo (EB 12 straipsnio), įsisteigimo teisės (43 ir paskesnių straipsnių) ir laisvo kapitalo judėjimo (56 ir paskesnių straipsnių).

41.      Dėl EB 87 ir paskesnių straipsnių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas pažymi, kad Komisija 2002 m. rugpjūčio 22 d. Sprendime 2003/146/EB dėl mokesčių priemonių, kurių Italijos Respublika ėmėsi bankų akcijas valdančių fondų atžvilgiu (toliau − Komisijos sprendimas)(12), išnagrinėjo Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnio 2 dalyje numatytų mokesčių priemonių atitiktį EB valstybės pagalbos taisyklėms. Šiame sprendime Komisija laikosi nuomonės, kad bankų akcijas valdančių fondų, kurie tiesiogiai nesiverčia veikla atitinkamuose sektoriuose, atveju nagrinėtos nacionalinės priemonės nėra valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB 87 straipsnio 1 dalyje, nes lengvatomis besinaudojantys subjektai nėra „įmonės“, kaip apibrėžta šioje nuostatoje.

42.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas pažymi, kad nacionaliniu lygiu nėra sutariama dėl to, ar banko akcijas valdantys fondai yra komerciniai subjektai.

43.      Nors Italijos mokesčių institucijos nuosekliai teigė, kad banko akcijas valdantys fondai yra komerciniai subjektai ir dėl to jiems turi būti taikomas įprastinis mokesčių režimas, Italijos vyriausybė procedūros, pasibaigusios Komisijos sprendimo priėmimu, metu ginčijo, jog banko akcijas valdantys fondai negali būti laikomi įmonėmis, kaip apibrėžta EB konkurencijos taisyklėse. Teisminiame kontekste prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas nurodo, kad netgi jo paties praktika šiuo klausimu nėra vienareikšmė.

44.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas toliau pažymi, kad kai kuriuose nacionalinių teismų sprendimuose Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnio 2 dalis, pagal kurią Dekreto Nr. 601/73 6 straipsnyje numatytos mokesčių lengvatos taikomos taip pat ir banko akcijas valdantiems fondams, yra vertinama kaip vien tik aiškinamojo pobūdžio nuostata ir dėl to mokesčių lengvata turėtų taip pat būti taikoma finansiniams metams iki Dekreto Nr. 153/99 įsigaliojimo.

45.      Toliau jis mano, kad reikia įvertinti Komisijos sprendimo teisėtumą. Iš esmės jis laikosi nuomonės, kad Komisija netinkamai taikė EB sutartį ir netinkamai įvertino banko akcijas valdančių fondų užduotis, pobūdį ir vaidmenį Italijos bankininkystės rinkoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas taip pat mano, kad Komisija nepakankamai pagrindė savo sprendimą ir netinkamai išanalizavo banko akcijas valdančių fondų veiklą įsigyjant ir valdant įmonių, išskyrus perimančius bankus, akcijų paketus.

46.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio nacionalinio teismo nuomone, tai, jog verčiamasi ekonomine veikla, taip pat patvirtina tokios aplinkybės, kad bankininkystės bendrovių kontrolė yra patikėta specialiai tam tikslui sukurtiems subjektams, kad ši situacija tęsiasi ilgą laikotarpį ir kad lėšos, gautos perleidus tokią kontrolę, yra naudojamos dideliems akcijų paketams kitose įmonėse įsigyti ir valdyti, siekiant įvairių verslo tikslų, įskaitant sistemos ekonominę plėtrą.

47.      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas nori žinoti, ar atitinkamas mokesčių režimas nediskriminuoja kitų atitinkamoje rinkoje veikiančių įmonių ir ar kartu nepažeidžia įsisteigimo teisės bei laisvo kapitalo judėjimo principų.

48.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, nacionalinis teismas nusprendė sustabdyti bylą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pateikdamas šiuos klausimus:

„1.      Ar manytina, kad grupei teisės subjektų (vadinamų banko akcijas valdančiais fondais), įsteigtų pagal Įstatymą Nr. 218/90 ir Įstatyminį dekretą Nr. 356/90, atsižvelgiant ir į vėliau padarytus pakeitimus, tam, kad jiems būtų suteikti bankininkystės veikla besiverčiančių bendrovių, užimančių nemažą rinkos dalį, kontroliuojantys akcijų paketai ir patikėtas jų valdymas, ir gaunančių kontroliuojamų bendrovių pelno dalį, yra taikomos Bendrijos konkurencijos taisyklės ir tuomet, kai jie siekia socialinių tikslų? Atsižvelgiant į Įstatyminio dekreto Nr. 153/99 nuostatas, ar tokiems subjektams numatyta galimybė iš šių akcijų pardavimo gautas pajamas panaudoti įsigyjant didelius kitų įmonių, ypač bankų, akcijų paketus, taip pat neužsiimančių bankininkystės veikla įmonių kontrolinius akcijų paketus, siekiant įvairių tikslų, tarp jų ekonominės sistemos plėtros, taip pat yra komercinė veikla, kuriai taikoma Bendrijos konkurencijos teisė?

2.      Ar iš to išplaukia, kad tokiems subjektams, kuriems taikomas Įstatymas Nr. 218/90 ir Įstatyminis dekretas Nr. 356/90, įskaitant ir vėliau įsigaliojusius pakeitimus bei pakeitimus, priimtus įgyvendinant Įstatymu Nr. 461/98 ir Įstatyminiu dekretu Nr. 153/99 patvirtintą reformą, dėl jiems palankaus mokesčių režimo taikomos valstybės pagalbą reglamentuojančios Bendrijos teisės nuostatos (EB 87 ir 88 straipsniai)?

3.      Jei į ankstesnį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar tokia tiesioginio gaunamų dividendų mokesčio lengvata, kokia nagrinėjama šioje byloje, yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme?

4.      Jei į tą patį (antrąjį) klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar 2002 m. rugpjūčio 22 d. Komisijos sprendimas, kuriuo pripažįstama, kad su bankais susijusiems fondams netaikomos valstybės pagalbą reglamentuojančios taisyklės, yra teisėtas, atsižvelgiant į šioje nutartyje kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nurodytus aspektus, susijusius su neteisėtumu ir netinkamu ir (arba) nepakankamu motyvavimu?

5.      Neatsižvelgiant į tai, ar taikomos valstybės pagalbą reglamentuojančios taisyklės, ar tai, kad mokesčių lengvatos taikomos fondų kontroliuojamų bankų (kurie yra vien tik tos valstybės subjektai) arba įmonių, kurių akcijos buvo įsigytos už lėšas, gautas pardavus tokių bankų kontrolinius akcijų paketus, pelno, kurį gavo patys fondai, paskirstymui, nediskriminuoja visų kitų rinkoje dalyvaujančių įmonių, neturinčių tokios akcininkų struktūros, ir tuo pat metu nepažeidžia įsisteigimo laisvės bei laisvo kapitalo judėjimo principų, įtvirtintų EB 12, 43 ir paskesniuose, EB 56 ir paskesniuose straipsniuose?“

 Vertinimas

 Priimtinumas

49.      Pastabas pateikusios šalys iškėlė prieštaravimų dėl visų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio nacionalinio teismo klausimų priimtinumo.

 Pirmasis, antrasis ir trečiasis klausimai

50.      Atsakovai pagrindinėje byloje teigia, kad pirmieji trys klausimai turi būti pripažinti nepriimtini dėl šių priežasčių.

51.      Pirma, priešingai tam, ką nacionalinis teismas nurodo nutartyje kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje numatytas atleidimas ne nuo paties mokesčio, o nuo prie šaltinio išskaitomo avanso už mokesčius. Antra, nei šiame straipsnyje, priimtame dar prieš įsteigiant banko akcijas valdančius fondus, nei kokioje nors kitoje nuostatoje nėra numatyta, kad ši lengvata taikoma banko akcijas valdantiems fondams. Ir trečia, užduoti klausimai yra aktualūs tik tos valstybės mastu, nes jais siekiama paprasčiausiai nustatyti, ar banko akcijas valdantys fondai turi teisę pasinaudoti Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje numatytomis mokesčių lengvatomis.

52.      Pirmasis ir antrasis prieštaravimai yra susiję su tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas tariamai klaidingai aiškina nacionalines taisykles, taikomas pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis.

53.      Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismas neturi kompetencijos aiškinti nacionalinės teisės, nes būtent nacionalinis teismas vertina nacionalinių nuostatų apimtį ir tai, kaip jos turi būti taikomos(13).

54.      Kalbant apie atsakovų trečiąjį prieštaravimą, taip pat pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką vien tik nacionaliniai teismai sprendžia ir dėl prejudicinio sprendimo būtinybės, ir dėl klausimų, kuriuos jie pateikia Teisingumo Teismui, svarbos. Todėl jeigu nacionalinių teismų pateikti klausimai yra susiję su Bendrijos teisės nuostatos aiškinimu, iš esmės Teisingumo Teismas privalo priimti sprendimą(14).

55.      Remiantis nutartimi kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, nacionalinis teismas Teisingumo Teismo klausia ne to, ar nagrinėjamos nacionalinės nuostatos taikytinos banko akcijas valdantiems fondams Italijoje (atrodo, kad dėl šio klausimo nacionalinis teismas jau turi nuomonę), o to, kaip šios nacionalinės nuostatos vertintinos EB konkurencijos taisyklių prasme. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas privalo padėti nacionaliniam teismui.

56.      Komisija teigia, kad Teisingumo Teismas turėtų atmesti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio nacionalinio teismo pirmojo ir trečiojo klausimų dalis, susijusias su Dekretu Nr. 153/99. Šis dekretas įsigaliojo vėliau nei 1998 m., t. y. pagrindinės bylos faktinių aplinkybių metu, todėl jis nėra susijęs su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio nacionalinio teismo nagrinėjama byla.

57.      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio nacionalinio teismo klausimai gali būti atmesti tik tuomet, jeigu yra „pakankamai akivaizdu, kad prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas niekaip nėra susijęs su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis, jos tikslu, arba kai problema yra hipotetinė“(15).

58.      Mano nuomone, nagrinėjamoje byloje taip nėra. Nepaisant to, kad pastabas pateikusių šalių nuomonės dėl to skiriasi, vis dėlto išlieka aplinkybė, kad, kompetentingo nacionalinio teismo nuomone, Dekretas Nr. 153/99 yra svarbus jo nagrinėjamam ginčui spręsti. Be to, sprendžiant pagal bylos medžiagą, atrodo, kad kai kuriais atvejais Italijos teismai dekreto nuostatas dėl mokesčių režimo banko akcijas valdančių fondų atžvilgiu yra pripažinę turinčias poveikį atgaline data, o tai reiškia, kad jos taikytinos dar iki 1998 metų. Taigi atrodo, kad klausimas dėl Bendrijos teisės išaiškinimo, susijęs su Dekretu Nr. 153/99, prima facie yra svarbus pagrindinėje byloje.

59.      Atsižvelgiant į tai, mano nuomone, Teisingumo Teismo praktikoje nustatytos sąlygos, kad pirmasis, antrasis ir trečiasis klausimai būtų pripažinti nepriimtini, yra neįvykdytos.

 Ketvirtasis klausimas

60.      Atsakovai pagrindinėje byloje mano, kad Komisijos sprendimas tapo galutinis, nes Italija nepareiškė ieškinio dėl neteisėtumo per EB 230 straipsnyje nustatytus terminus. Savo išvadai pagrįsti jie remiasi Sprendimu TWD.(16)

61.      Tačiau aš nemanau, kad nagrinėjamos aplinkybės yra analogiškos aplinkybėms byloje TWD.

62.      Šioje byloje buvo nagrinėjamas klausimas, ar ieškovas nacionalinėje byloje praleido terminą ginčyti Komisijos sprendimo teisėtumą, palaikant ieškinį, pateiktą dėl administracinio akto, kuriuo nacionalinė institucija, įgyvendindama šį Komisijos sprendimą, panaikino ieškovui suteiktą paramą. Pabrėždamas būtinybę užtikrinti teisinį tikrumą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad asmuo, kuris turėjo galimybę ginčyti sprendimą, tačiau praleido privalomą terminą, numatytą EB 230 straipsnyje, negali ginčyti šio sprendimo teisėtumo nacionaliniuose teismuose, pateikdamas ieškinį dėl nacionalinės įgyvendinančios priemonės.

63.      Atvirkščiai, nagrinėjamoji byla yra susijusi su Komisijos sprendimu, kuris skirtas Italijai ir yra bendro pobūdžio, be to, nė viena nacionalinės bylos šalis neginčijo jo teisėtumo nacionaliniame teisme. Teisėtumo klausimą ex proprio motu iškėlė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas, vykdydamas savo prerogatyvas pagal EB 234 straipsnį. Taigi čia nėra tas atvejis, kai šalis, kuri turėjo sprendimą ginčyti tiesiogiai Teisingumo Teisme, tačiau to nepadarė, galbūt piktnaudžiauja procesu, o tai, mano nuomone, sudaro sprendimo TWD esmę.

64.      EB 234 straipsnyje nėra įtvirtinta jokių terminų, per kuriuos nacionaliniai teismai turi prašyti prejudicinio sprendimo dėl EB institucijų aktų teisėtumo. Pagal Teisingumo Teismo praktiką prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio nacionalinio teismo klausimai yra priimtini, jeigu jie yra svarbūs sprendžiant nacionalinę bylą, o teisinės ir faktinės aplinkybės yra pakankamai paaiškintos. Būtent atlikdamas šį vertinimą dėl ginčijamo Bendrijos akto teisėtumo (o tai yra klausimas dėl esmės) Teisingumo Teismas atsižvelgia į visus veiksnius, kurie gali turėti įtakos, įskaitant teisinio tikrumo principo reikalavimus.

65.      Komisija taip pat siūlo ketvirtąjį klausimą pripažinti nepriimtiną. Jos sprendime buvo vertinama, ar EB valstybės pagalbos taisykles atitinka mokesčių lengvatos pagal Dekretą Nr. 153/99, kuris įsigaliojo vėliau nei pagrindinėje byloje svarbus laikotarpis. Be to, jis buvo susijęs su kitomis mokesčių lengvatomis nei tos, kurios numatytos Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje, t. y. nuostatoje, kuri yra nagrinėjama nacionalinėje byloje. Todėl Komisijos sprendimas nėra svarbus nacionalinio teismo nagrinėjamai bylai išspręsti.

66.      Italija laikosi panašios nuomonės kaip ir Komisija, ir nurodo, kad Komisijos sprendime nėra nagrinėjama banko akcijas valdančių fondų padėtis pagal pradinį teisinį režimą, todėl šio sprendimo teisėtumo klausimas neturi jokios reikšmės pagrindinėje byloje.

67.      Tik nacionalinis teismas turi kompetenciją spręsti klausimus, ar Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnis taikomas atgaline data, ar Dekreto Nr. 601/73 6 straipsnis ir Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnis yra kaip nors susiję pagal nacionalinę teisę ir ar jie yra svarbūs sprendžiant nacionalinę bylą. Be to, kaip jau minėta pirmiau, nėra akivaizdu, kad pateikti klausimai yra nesvarbūs pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms arba dalykui(17).

68.      Atsižvelgiant į tai, ketvirtasis klausimas taip pat turėtų būti pripažintas priimtinas.

 Penktasis klausimas

69.      Atsakovai pagrindinėje byloje prieštarauja, kad penktasis klausimas yra pernelyg neaiškus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas nenurodė, kuriais atžvilgiais ginčijami nacionalinės teisės aktai gali trukdyti naudotis EB sutartyje garantuojamomis teisėmis ar kam − bankininkystės bendrovėms ar banko akcijas valdantiems fondams − yra naudinga tariama diskriminacija.

70.      Iš tiesų pats savaime penktasis klausimas yra iš dalies netikslus. Tačiau apskritai teisiniai ir faktiniai duomenys, būtini tam, kad Teisingumo Teismas galėtų pateikti naudingą ir svarbų atsakymą dėl penktojo klausimo dalyko, yra išdėstyti išsamioje nutartyje kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą(18).

71.      Penktasis klausimas taip pat turėtų būti pripažintas priimtinas.

 Esmė

 Pirmasis ir antrasis klausimai

72.      Pirmuoju ir antruoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas iš esmės nori išsiaiškinti, ar dėl to, kad banko akcijas valdantys fondai turi ir valdo perimančių bankų bei kitų įmonių kontrolinius akcijų paketus, jie laikytini „įmonėmis“, kaip apibrėžta EB konkurencijos taisyklėse, o konkrečiai − taisyklėse dėl valstybės pagalbos.

73.      Mano nuomone, remiantis Teisingumo Teismo praktika, banko akcijas valdantys fondai laikytini įmonėmis, kaip apibrėžta Bendrijos teisėje, dviem atvejais: pirma, jeigu jie patys verčiasi „ekonomine veikla“, kaip apibrėžta Teisingumo Teismo praktikoje, ir (arba), antra, jeigu jie tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvauja įmonių, kurios verčiasi tokia ekonomine veikla, valdyme.

 Ar banko akcijas valdantys fondai verčiasi ekonomine veikla?

74.      Visiems žinoma, kad Teisingumo Teismas EB konkurencijos taisyklių srityje pripažįsta funkcinę įmonės sąvoką. Tai, ar subjektas laikytinas įmone, priklauso nuo to, ar jis verčiasi „ekonomine veikla“, ir nepriklauso nuo jo teisinio statuso ar jo finansavimo būdų(19). Pagal Teisingumo Teismo praktiką subjektas verčiasi „ekonomine veikla“, jeigu jis „siūlo prekes arba paslaugas rinkoje“. Be to, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad tam tikras subjektas yra pelno nesiekiantis, arba tai, kad jo tikslai yra nekomerciniai, neturi reikšmės kvalifikuojant šį subjektą kaip įmonę(20).

75.      Norint nuspręsti, ar Italijos bankų akcijas valdantys fondai patys verčiasi „ekonomine veikla“, kaip apibrėžta šioje Teisingumo Teismo praktikoje, reikia išnagrinėti skirtingus jų tikslus ir veiklą pagal pirmiau apibūdintus abu teisinius režimus.

 Kontrolinių akcijų paketų valdymas

76.      Atrodo, kad pagal pradinį teisinį režimą perimančio banko kontrolinio akcijų paketo valdymas apsiribojo akcijų pardavimu ir (arba) įsigijimu, akcininkų teisių realizavimu ir pelno iš šių akcijų naudojimu vykdant banko akcijas valdančių fondų įstatuose numatytus su viešuoju interesu ir socialine pagalba susijusius tikslus.

77.      Kaip teigia Komisija ir atsakovai pagrindinėje byloje, nė viena iš šių operacijų negali būti prilyginta „prekių arba paslaugų siūlymui rinkoje“. Taigi, siaurai aiškinant Teisingumo Teismo praktiką, šios operacijos nelaikytinos ekonomine veikla, kaip apibrėžta EB konkurencijos taisyklėse.

78.      Tačiau aš peržengsiu šio aiškinimo ribas. Aš pritariu Italijos vyriausybės pastaboms, kad subjektas turėtų būti laikomas įmone, kaip apibrėžta EB konkurencijos taisyklėse, ne tik tuomet, kai siūlo prekes ir paslaugas rinkoje, bet ir tuomet, kai verčiasi kitokia veikla, kuri pagal savo pobūdį yra ekonominė ir dėl kurios gali būti iškraipyta rinka, kurioje egzistuoja konkurencija. Kaip siūliau savo ankstesnėje išvadoje, aiškinantis, ar veikla pagal savo pobūdį yra ekonominė, svarbiausia turėtų būti tai, ar šia veikla „bent jau iš principo galėtų verstis privati įmonė, siekdama pelno“(21).

79.      Šį aiškinimą pagrindžia poreikis užtikrinti visišką EB konkurencijos taisyklių efektyvumą, ypač atsižvelgiant į šių taisyklių galutinį tikslą, t. y. išvengti bet kokių konkurencijos iškraipymų rinkoje dėl bet kurio subjekto − privataus ar viešojo − veiksmų. Teisingumo Teismas rėmėsi šiuo aiškinimu, kai, kartu taikydamas EB konkurencijos taisykles bei EB 3 straipsnio 1 dalies g punktą ir 10 straipsnį, antikonkurencinio elgesio draudimą jis pritaikė ir viešųjų valdžios institucijų veiksmams(22).

80.      Kaip pažymi Italija ir siūloma Komisijos sprendime(23), šiuo atveju negalima atmesti galimybės, kad egzistuoja bankininkystės bendrovių kontrolinių akcijų paketų valdymo konkurencinė rinka. Valdydami savo akcijų paketus, banko akcijas valdantys fondai tokioje rinkoje būtų svarbūs žaidėjai, ypač dėl to, kad gavę Finansų ministerijos leidimą jie gali parduoti savo kontrolinį akcijų paketą viename perimančiame banke ir įsigyti naują kitame. Dėl tokių operacijų gali būti iškreipta konkurencija, jeigu, pavyzdžiui, banko akcijas valdančių fondų perkamoji galia būtų stiprinama teikiant valstybės pagalbą arba jeigu jie susitartų su kitomis įmonėmis dėl jų kontrolinio akcijų paketo kainos. Tačiau, siaurai aiškinant Teisingumo Teismo praktiką, kaip siūlo Komisija ir atsakovai pagrindinėje byloje, toks antikonkurencinis elgesys nepatektų į EB konkurencijos taisyklių taikymo apimtį. Taigi akivaizdu, kad tokio aiškinimo reikėtų vengti.

81.      Atrodo, kad padėtis keičiasi, įsigaliojus Dekretui Nr. 153/99. Pagal naująjį teisinį režimą (kurį, remiantis šalių pastabomis posėdyje, iš dalies pateisina tai, kad pagal ankstesnį režimą nebuvo pasiektas jo tikslas − užtikrinti visišką bankų akcijas valdančių fondų ir perimančių bankų atskyrimą) bankų akcijas valdantys fondai gali tiesiogiai arba netiesiogiai turėti ir valdyti kontrolinius akcijų paketus tik „paslaugas teikiančiose įmonėse“, kurios tiesiogiai siekia savo įstatuose numatytų su viešuoju interesu susijusių tikslų ir veikia tik nustatytuose „atitinkamuose sektoriuose“. Perimančių bankų ir bet kurių kitų bendrovių kontroliniai akcijų paketai turi būti perleisti iki nustatyto termino pabaigos, kuris vėliau buvo pratęstas iki 2005 m. gruodžio 31 dienos. Jeigu šių terminų nesilaikoma, Priežiūros tarnyba turi privalomai perleisti akcijų dalį, kad neliktų kontroliuojančių akcijų paketų.

82.      Nustatydamas šiuos įpareigojimus naujasis režimas beveik pašalino galimybę, kad banko akcijas valdantys fondai gali daryti įtaką kontrolinių akcijų paketų rinkai, jeigu tik tokia rinka apskritai yra. Dabar jau nebepanašu, kad jie gali iškraipyti konkurenciją šioje rinkoje.

83.      Žinoma, tik nacionalinis teismas turi nustatyti, ar įvykdytos 81 bei 82 punktuose nurodytos sąlygos ir ypač – ar egzistuoja atitinkama kontrolinių akcijų paketų rinka.

 Banko akcijas valdančių fondų tiesiogiai vykdoma veikla, siekiant su viešuoju interesu ir socialine pagalba susijusių tikslų

84.      Pritariu Komisijai, kad siekdami su viešuoju interesu ir socialine pagalba susijusių tikslų banko akcijas valdantys fondai gali užsiimti veikla, susijusia su prekių arba paslaugų siūlymu rinkoje, kurioje egzistuoja konkurencija. Ir pagal pradinį, ir pagal naująjį režimą sektoriai, kuriuose veikia banko akcijas valdantys fondai, pavyzdžiui, moksliniai tyrimai, švietimas, menas ir sveikata, dažnai funkcionuoja rinkos sąlygomis, o juose konkuruoja pelno siekiančios įmonės.

85.      Tokiomis aplinkybėmis banko akcijas valdantys fondai gali būti laikomi įmonėmis, kaip apibrėžta Teisingumo Teismo praktikoje, nes pelno nesiekiantis pobūdis nesuteikia pagrindo daryti išimtį.

86.      Būtent nacionalinis teismas turi įvertinti, ar siekdami įstatuose numatytų tikslų banko akcijas valdantys fondai tiesiogiai verčiasi ekonomine veikla, susijusia su prekių arba paslaugų siūlymu rinkoje, kurioje egzistuoja konkurencija. Ar taip yra, reikia vertinti kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

 Banko akcijas valdantys fondai kaip įmonių patronuojantys subjektai

87.      Pagal Teisingumo Teismo praktiką „įmonė“, kaip apibrėžta konkurencijos teisėje, turi būti suprantama kaip žyminti „ekonominį vienetą“(24). Tuo atveju, jeigu dukterinė bendrovė savo veiklą rinkoje lemia ne pati, o vykdo ją visiškai kontroliuojančios patronuojančios bendrovės tiesiogiai arba netiesiogiai duotas instrukcijas, ši dukterinė ir patronuojanti bendrovės sudaro ekonominį vienetą ir EB konkurencijos teisėje turėtų būti laikomos vienu subjektu(25).

88.      Panaši logika pagrindžia Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su ekonominės veiklos sąvoka ir išvystytą nagrinėjant Šeštąją PVM direktyvą. Šią praktiką Komisija nurodo savo argumentams palaikyti: pagal ją bendrovė, kurios vienintelis tikslas − įsigyti kitų įmonių akcinių paketų, tačiau kuri pati, nepažeidžiant jos, kaip akcininkės teisių, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nedalyvauja šių įmonių valdyme, nesiverčia ekonomine veikla, kaip apibrėžta Šeštojoje direktyvoje(26). Iš to išlaukia, kad bendrovė, kuri tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvauja tokių įmonių valdyme, verčiasi ekonomine veikla.

89.      Perimantys bankai akivaizdžiai yra įmonės EB konkurencijos taisyklių prasme, todėl pagal pradinį teisinį režimą banko akcijas valdantys fondai taip pat vertintini kaip įmonės, jeigu turėdami šių perimančių bankų akcijų paketų jie taip pat tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvavo jų valdyme. Kaip galimus tokio dalyvavimo įrodymus Teisingumo Teismas nurodo administracinių, sąskaitybos ir informacinių technologijų paslaugų teikimą dukterinėms įmonėms(27).

90.      Ar šios sąlygos įvykdytos, yra fakto klausimas, kurį kiekvienu konkrečiu atveju atskirai turi nustatyti nacionalinis teismas. Tą darydamas jis turėtų įvertinti įgaliojimus, kuriais perimančių bankų atžvilgiu naudojosi banko akcijas valdantys fondai, taip pat tai, kaip šie įgaliojimai galėjo būti arba kaip iš tiesų buvo vykdomi pagal taikytinas nacionalines taisykles. Mano nuomone, tai, kad banko akcijas valdantys fondai turėjo kontrolinį akcijų paketą, galėjo skirti kai kuriuos iš savo valdymo ir kontrolės organų narių į perimančių bankų valdybas ir stebėtojų tarybas, bei tai, kad, nors ir laikinai, turėjo būti užtikrintas banko akcijas valdančių fondų ir kontroliuojamų perimančių bankų veiklos tęstinumas, turėtų būti sugretinta su draudimu banko akcijas valdantiems fondams „tiesiogiai“ verstis kokia nors bankininkystės veikla arba bet kuria kita veikla, nesusijusia su jų įstatuose numatytais viešojo intereso ir socialinės pagalbos tikslais.

91.      Kita vertus, naujasis teisinis režimas, atrodo, susilpnino tas priemones, kuriomis banko akcijas valdantys fondai gali turėti „lemiamos įtakos“ perimantiems bankams. Žinoma, būtent nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar taip yra. Mano nuomone, priimdamas sprendimą nacionalinis teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad banko akcijas valdančio fondo valdymo organų nariams dabar yra tiesiogiai draudžiama būti banko valdybos nariais ir kad vėliau, nuo 2003 metų, šis draudimas taip pat taikomas ir su valdymu arba kontrole susijusioms pareigoms perimančio banko kontroliuojamose bendrovėse arba bendrovėse, kuriose šis bankas turi akcijų, ir strateginio planavimo funkcijas banko akcijas valdančiame fonde vykdantiems asmenims. Nacionalinis teismas taip pat turėtų apsvarstyti tai, kad banko akcijas valdantiems fondams yra tiesiogiai draudžiama vykdyti banko funkcijas ir kokiu nors būdu tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoti, teikti išmokas ar subsidijuoti pelno siekiančius subjektus arba bet kokio pobūdžio įmones, išskyrus paslaugas teikiančias įmones.

92.      Kalbant apie santykius su paslaugas teikiančiomis įmonėmis pagal naująjį teisinį režimą, galima pažymėti, kad jeigu dėl savo, kaip akcijų turėtojų, teisių, banko akcijas valdantys fondai šioms įmonėms gali turėti lemiamos įtakos, tuomet pagal pirmiau minėtą Teisingumo Teismo praktiką(28) šie fondai laikytini įmonėmis (žinoma, su sąlyga, kad pačios paslaugas teikiančios įmonės yra laikytinos įmonėmis). Tai, kad paslaugas teikiančios įmonės turi būti pelno nesiekiančios ir veikti viename iš atitinkamų sektorių, nepašalina galimybės, kad jos gali veikti siūlydamos prekes arba paslaugas sektoriuose, kuriuose konkuruoja privačios šalys. Jeigu taip būtų, banko akcijas valdantys fondai dėl savo lemiamos įtakos paslaugas teikiančioms įmonėms taip pat verstųsi ekonomine veikla ir jiems turėtų būti taikomos EB konkurencijos taisyklės.

93.      Galiausiai, kaip nurodo ir Italijos vyriausybė, mano pateikti svarstymai dėl senojo režimo išlieka aktualūs, jeigu banko akcijas valdantys fondai nepakeitė savo įstatų arba neperleido savo kontrolinių akcijų paketų, kaip reikalaujama pagal naująjį teisinį režimą.

 Trečiasis klausimas

94.      Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas klausia, ar mokesčių lengvatų ir atleidimo nuo mokesčio sistema, aprašyta nutartyje kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB 87 straipsnyje.

95.      Komisija teigia, kad jeigu atleidimu nuo mokesčio besinaudojantys subjektai (banko akcijas valdantys fondai) yra laikytini įmonėmis, mokesčių režimas iš esmės laikytinas valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, nebent jį pateisina sistemos, kurios dalis šis režimas yra, pobūdis arba bendra schema.

96.      Italija pripažįsta, kad jeigu Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnis yra aiškintinas kaip atgaline data suteikiantis Dekreto Nr. 601/73 6 straipsnyje bei Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje numatytas mokesčių lengvatas banko akcijas valdantiems fondams pagal pradinį teisinį režimą, šios mokesčių lengvatos yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB 87 straipsnio 1 dalyje.

97.      Atsakovai pagrindinėje byloje teigia, kad ginčijamas teisinis režimas neatitinka selektyvumo sąlygos, būtinos tam, kad galima būtų pripažinti esant valstybės pagalbą pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

98.      Mano nuomone, jeigu nagrinėjamos mokesčių lengvatos būtų suteiktos įmonėms, kaip apibrėžta pirmiau, kalbant apie pirmąjį ir antrąjį klausimus, aptartoje Teisingumo Teismo praktikoje(29), tai būtų valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

99.      Pagal Teisingumo Teismo praktiką priemonės, kuriomis įvairiais būdais sumažinamos paprastai į įmonių biudžetą įtraukiamos išlaidos ir kurios, nors ir nėra subsidijos griežtąja šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį patį poveikį, laikytinos valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį(30).

100. Šios priemonės apima valstybių narių teikiamas mokesčių lengvatas, net jeigu, griežtai tariant, jos nėra susijusios su valstybės išteklių perleidimu. Mokesčių lengvatos atitinka tą sąlygą, kad jomis suteikiamas neatlygintinas pranašumas, nes asmenys, kuriems jos skirtos, atsiduria palankesnėje finansinėje situacijoje nei kiti mokesčių mokėtojai(31). Atrodo, kad ginčijamų priemonių, pagal kurias atleidimas nuo mokesčio taip pat pradėtas taikyti banko akcijas valdantiems fondams, būtent ir turi tokį poveikį lengvatos gavėjams.

101. Visiškai nesvarbu, ar mokesčių lengvata reiškia banko akcijas valdančių fondų atleidimą nuo paties mokesčio, kaip nurodoma nutartyje kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, ar išimtį iš pareigos mokėti avansą už būsimus mokesčius, kaip teigia pastabas pateikusios šalys. Abiem atvejais lengvatos gavėjams suteikiamas neatlygintinas pranašumas − jie arba atleidžiami nuo mokesčio, arba mokesčių mokėjimas jiems atidedamas reikšmingam laikotarpiui.

102. Mano nuomone, dėl selektyvumo sąlygos, pagal kurią priemonė turi teikti pranašumą tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai, Komisija yra teisi teigdama, kad Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnis prima facie atitinka šią sąlygą, nes juo pranašumas teikiamas tam tikroms įmonėms dėl jų teisinės formos (fondai arba viešosios teisės subjektai) ir specialaus sektoriaus (švietimas, visuomenės sveikata ir kt.), kuriame jos veikia.

103. Ta pati logika taikytina ir Dekreto Nr. 153/99 12 straipsniui bei Dekreto Nr. 601/73 6 straipsniui tiek, kiek pagal šias nuostatas banko akcijas valdantiems fondams taip pat taikytina pusės pelno mokesčio dydžio lengvata, jeigu jie savo veiklą vykdo tik atitinkamuose sektoriuose.

104. Pagal Teisingumo Teismo praktiką nacionalinis teismas vis dėlto turėtų apsvarstyti, ar šias mokesčių nuostatas galima pateisinti sistemos, kurios dalis jos yra, pobūdžiu arba bendra schema, nes tokiu atveju šių nuostatų atžvilgiu EB  87 straipsnio 1 dalis nebūtų taikoma(32). Jeigu pasirodytų, kad ginčijamos mokesčio lengvatos banko akcijas valdantiems fondams taikomos dėl nacionalinio teisės aktų leidėjo tikslo suteikti pranašumą tam tikriems subjektams, siekiantiems su viešuoju interesu arba socialine pagalba susijusių tikslų, o ne dėl vidinės mokesčių taisyklių arba apmokestinimo technikos logikos, banko akcijas valdantiems fondams suteiktos lengvatos atitiktų selektyvumo sąlygą.

105. Galiausiai, remiantis Teisingumo Teismo praktika, tai, kad nagrinėjamomis priemonėmis siekiama socialinių ir viešojo intereso tikslų, neturi reikšmės, apibūdinant jas kaip valstybės pagalbą pagal EB  87 straipsnio 1 dalį(33).

106. Taigi, jeigu yra ir kitų valstybės pagalbos elementų (būtent konkurencijos iškraipymas ir įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai), ir mokesčių lengvatų negalima pateisinti sistemos pobūdžiu arba bendra schema, o tai turi įvertinti nacionalinis teismas, pagrindinėje byloje nagrinėjamos mokesčių lengvatos, nesvarbu, ar jos reiškia išimtį iš pareigos mokėti avansą už būsimus mokesčius, ar atleidimą nuo dalies pelno mokesčio, atitiktų valstybės pagalbos pagal EB 87 straipsnio 1 dalį požymius, jeigu būtų teikiamos „įmonėms“, kaip apibrėžta EB konkurencijos taisyklėse, aptartose nagrinėjant pirmąjį ir antrąjį klausimus.

 Ketvirtasis klausimas

107. Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas prašo Teisingumo Teismą nustatyti, ar Komisijos sprendimas yra teisėtas.

108. Komisijos sprendimo teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo konkretų dalyką, t. y. naujojo teisinio režimo analizę.

109. Atrodo, kad būtinos kelios išankstinės pastabos. Teisingumo Teismo praktika nėra visiškai nuosekli dėl to, kokia turėtų būti Teismo atliekamos peržiūros apimtis. Jeigu Komisijos sprendimas yra susijęs su sudėtingu ekonominiu vertinimu, pagal Teisingumo Teismo praktiką šio Teismo vaidmuo paprastai apsiriboja tuo, kad yra patikrinama, ar buvo laikytasi procedūrinių taisyklių, ar buvo pateikti priėmimo motyvai, ar buvo tiksliai išdėstytos faktinės aplinkybės, ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais, tačiau Bendrijos teismams nėra leidžiama Komisijos ekonominio vertinimo pakeisti savo vertinimu(34). Ši Teisingumo Teismo praktika susijusi su Komisijos sprendimais, priimtais pagal EB 81 straipsnio 3 dalį ir 87 straipsnio 3 dalį, t. y. srityse, kur Komisijai suteikta plati veiksmų laisvė, taip pat sprendimais, priimtais pagal EB 87 straipsnio 1 dalį(35).

110. Tačiau kitais atvejais Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog valstybės pagalba yra „teisinė kategorija, kuri turi būti aiškinama, remiantis objektyviais veiksniais <...> iš esmės Bendrijos teismai, atsižvelgdami ir į konkrečius jų nagrinėjamos bylos požymius, ir į techninį arba kompleksinį Komisijos vertinimų pobūdį, privalo išsamiai peržiūrėti, ar priemonė patenka į (87 straipsnio 1 dalies) taikymo sritį“(36).

111. Aš būčiau linkęs teikti pirmenybę išsamesnei Teisingumo Teismo vykdomai Komisijos sprendimų, ar valstybės priemonė yra valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, peržiūrai, nors reikia pripažinti, kad tai gali sukelti praktinių problemų bylose pagal EB 234 straipsnį. Mano nuomone, valstybės pagalbos koncepcijos objektyvus pobūdis bei aplinkybė, kad, skirtingai nei EB 87 straipsnio 3 dalies ir 81 straipsnio 3 dalies atveju, kur Komisijai suteikta išimtinė ir didelė veiksmų laisvė, EB 87 straipsnio 1 dalį, nors ir skirtingais tikslais, Komisija aiškina ir taiko kartu su nacionaliniais teismais, reikalauja, kad Teisingumo Teismo peržiūros įgaliojimai nebūtų ribojami kokiais nors specialiais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kai reikia, Bendrijos teismams turi būti leidžiama Komisijos ekonominį vertinimą pakeisti savo vertinimu, kad ir koks sudėtingas būtų šis pirmasis vertinimas.

112. Priešingas požiūris neatitiktų tos aplinkybės, kad Teisingumo Teismas reikalauja, jog, vertindami, ar priemonė yra valstybės pagalba pagal EB sutartį, nacionaliniai teismai atliktų išsamią ekonominę visų atitinkamų veiksnių analizę(37).

113. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra būtina išspręsti šio klausimo, nes, mano nuomone, Komisijos sprendimas bet kuriuo atveju yra teisėtas.

114. Akivaizdu, kad buvo laikomasi tinkamos procedūros. Komisijos sprendime aiškiai nurodyta, kokių buvo imtasi veiksmų ir dėl kokių priežasčių buvo inicijuota procedūra pagal EB 88 straipsnio 2 dalį(38).

115. Pagal Teisingumo Teismo praktiką „EB 253 straipsnio reikalavimas nurodyti priėmimo motyvus reiškia, kad, atsižvelgiant į atitinkamo akto pobūdį, motyvai turi būti nurodyti tinkamai ir kad turi būti aiškiai bei nedviprasmiškai parodyta, kokia logika vadovavosi tam tikrą priemonę nustačiusi institucija, kad suinteresuoti asmenys galėtų nustatyti priemonės priėmimo motyvus, o kompetentingas teismas − vykdyti peržiūrą. <...> Nėra būtina, kad motyvuose būtų nurodyta visos atitinkamos faktinės ir teisinės aplinkybės, nes tai, ar priėmimo motyvai nurodyti pagal EB 253 straipsnio reikalavimus, reikia vertinti, atsižvelgiant ne tik į šių motyvų formuluotę, bet ir į jų kontekstą bei į visas atitinkamą klausimą reguliuojančias teisės normas.“(39)

116. Sprendimas pradedamas ginčijamų priemonių pradiniu vertinimu, dėl kurio Komisija iniciavo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Toliau jame išsamiai aprašoma banko akcijas valdančių fondų kompetencija, vaidmuo ir funkcijos pagal naująjį režimą bei atitinkamos mokesčių lengvatos. Jame taip pat išdėstyta sprendimo adresatės ir Italijos pastabos bei suinteresuotųjų trečiųjų šalių pateiktų komentarų santrauka.

117. Šiame kontekste Komisija toliau atskleidžia teisinius argumentus, kuriais grindžia savo išvadas, įskaitant tai, kad ne tik nurodo jas palaikančią Teisingumo Teismo praktiką, bet ir trumpai ją aptaria(40). Mano nuomone, motyvai yra pateikti „aiškiai ir nedviprasmiškai“ ir todėl atitinka Teisingumo Teismo nustatytus standartus.

118. Dėl pareigos tiksliai išdėstyti faktines aplinkybes reikėtų pažymėti, kad nutartyje kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ginčijamas ne Komisijos faktų išdėstymas, o jų teisinis vertinimas, atsižvelgiant į EB konkurencijos taisykles. Bet kuriuo atveju, kaip pasakyta pirmiau, akivaizdu, kad faktinės aplinkybės yra tinkamai aprašytos, todėl Komisijos sprendimas ir šiuo atžvilgiu yra teisėtas.

119. Mano nuomone, nėra pagrindo teigti, kad Komisija, atlikdama ekonominį nagrinėjamų nacionalinių priemonių vertinimą, padarė klaidą. Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas kritikuoja Komisiją, kad ši netinkamai apsvarstė, kokį poveikį banko akcijas valdančių fondų perimančių bankų kontrolinių akcijų paketų valdymas ir paskesnis šių paketų perleidimas gali turėti bankininkystės rinkoje, ypač atsižvelgiant į jų „ekonominės sistemos plėtros“ užduotį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas taip pat kritikuoja Komisiją, kad ši netinkamai išnagrinėjo banko akcijas valdančių fondų ir jų „paslaugas teikiančių įmonių“ tarpusavio ryšį.

120. Šie klausimai vertinami Komisijos sprendimo 36–39, 43–45 ir 48–50 punktuose.

121. Remdamasi šiuo vertinimu Komisija priėjo prie išvados, kad pareiga perleisti visus kontrolinius akcijų paketus per nustatytą laikotarpį, taip pat pagal naująjį teisinį režimą nustatytos pareigos ir draudimai banko akcijas valdančių fondų vidaus organų nariams ir vadovams, susiję su perimančiais bankais (būtent draudimas eiti su administravimu, valdymu arba kontrole susijusias pareigas perimančiuose bankuose arba bet kurioje kitoje finansų arba bankininkystės įmonėje), ir apribojimai dėl turto valdymo sustiprino banko akcijas valdančių fondų ir finansų institucijų atskyrimą ir taip padėjo „sumažinti atitinkamą susirūpinimą, išreikštą sprendime pradėti procedūrą“(41). Ji priėjo prie išvados, kad valdydami turtą banko akcijas valdantys fondai nesivertė ekonomine veikla, todėl jie nėra įmonės, kaip apibrėžta EB 87 straipsnio 1 dalyje(42).

122. Komisija taip pat pažymėjo, kad banko akcijas valdantys fondai neturėjo teisės valdyti kontrolinių akcijų paketų įmonėse, išskyrus paslaugas teikiančias įmones. Dėl kontrolinių akcijų paketų paslaugas teikiančiose įmonėse Komisija nustatė, kad jeigu paslaugas teikiančių įmonių veikla buvo susijusi su paslaugų teikimu rinkoje, kurioje egzistuoja konkurencija, banko akcijas valdančių fondų galimybė „kontroliuoti įmones gali iškraipyti konkurenciją, o jų veiklai negali būti visiškai netaikoma konkurencijos kontrolė“(43). Komisija priėjo prie išvados, kad „galimybė įsigyti paslaugas teikiančių įmonių kontrolę <...> nereiškia, jog (banko akcijas valdantys) fondai yra įmonės tol, kol jie tiesiogiai nedalyvauja kontroliuojamos įmonės veikloje“(44).

123. Tuo remdamasi Komisija nusprendė, kad banko akcijas valdantys fondai nėra įmonės, kaip apibrėžta EB 87 straipsnio 1 dalyje, jeigu jie nesiverčia ekonomine veikla, kaip apibrėžta Teisingumo Teismo praktikoje, t. y. nesiūlo prekių arba paslaugų rinkoje, kurioje egzistuoja konkurencija, netgi viename iš „atitinkamų sektorių“.

124. Nepaisant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio nacionalinio teismo būgštavimų ir kaip rodo mano analizė(45), aš iš esmės pritariu Komisijos vertinimui ir jos išvadai dėl banko akcijas valdančių fondų pobūdžio pagal naująjį teisinį režimą. Mano nuomone, nutartyje kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nėra pateikiama papildomų teisinių arba ekonominių priežasčių arba alternatyvaus vertinimo, dėl kurių galima būtų suabejoti Komisijos atliktu vertinimu.

125. Kalbant apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio nacionalinio teismo susirūpinimą, kad atlikdama analizę Komisija nepakankamai įvertino banko akcijas valdančių fondų „ekonominės sistemos plėtros“ užduotį, reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką valstybės priemonės yra laikomos valstybės pagalba ne dėl šių priemonių tikslų, o dėl jų poveikio. Tai, kad viena iš banko akcijas valdančių fondų užduočių − „ekonominė sistemos plėtra“, savaime nepadaro šių fondų įmonėmis, kaip apibrėžta EB konkurencijos taisyklėse.

126. Todėl aš manau, kad Komisijos sprendime nebuvo padaryta vertinimo klaida.

127. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad nėra jokio pagrindo Komisijos sprendimo pripažinti neteisėto.

 Penktasis klausimas

128. Penktojo klausimo formuluotė nėra visiškai aiški. Tačiau aiškinantis šį klausimą, atsižvelgiant į nutartyje kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą išdėstytą kontekstą, atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas iš esmės nori sužinoti, ar nacionalinėje byloje nagrinėjamos mokesčių lengvatos gali būti laikomos EB 12 straipsnyje draudžiama diskriminacija arba pažeisti diskriminacijos draudimo konkrečias apraiškas − įsisteigimo teisę pagal EB 43 bei paskesnius straipsnius ir laisvą kapitalo judėjimą pagal EB 56 bei paskesnius straipsnius.

129. Pagal Teisingumo Teismo praktiką, net jeigu dabartinėje Bendrijos teisės išsivystymo stadijoje tiesioginis apmokestinimas pats savaime nepatenka į Bendrijos jurisdikciją, valstybės narės privalo vykdyti savo įgaliojimus, nepažeisdamos Bendrijos teisės, įskaitant nuostatas dėl įsisteigimo teisės ir laisvo kapitalo judėjimo(46).

130. Nors galiausiai dėl nacionalinių nuostatų apimties turi nuspręsti nacionalinis teismas, remiantis bylos medžiaga, atrodo, kad nagrinėjamos mokesčių lengvatos nėra konkrečiai skirtos banko akcijas valdantiems fondams. Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnis taikomas visiems dividendams, kuriuos Italijoje gavo ne komerciniai subjektai, siekiantys socialinių arba su viešuoju interesu susijusių tikslų, o ne vien dividendams iš bankininkystės veiklos. Ši nuostata taikoma visiems dividendams, kuriuos Italijoje gavo bet kuris subjektas, atitinkantis joje nustatytus konkrečius kriterijus, ir be jokio skirtumo dėl jo įsisteigimo vietos.

131. Tas pats pasakytina ir apie pusės pelno mokesčio dydžio lengvatą nekomerciniams subjektams, siekiantiems socialinių arba su viešuoju interesu susijusių tikslų, kuri pagal Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnį pradėta taikyti ir banko akcijas valdantiems fondams, pakeitusiems savo įstatus pagal šio dekreto nuostatas ir veikiantiems „atitinkamuose sektoriuose“. Lengvata galėjo būti taikoma banko akcijas valdantiems fondams todėl, kad jų tikslai buvo pakeisti vien tik į susijusius su viešuoju interesu ir socialine pagalba. Atrodo, kad tokios mokesčių lengvatos galėjo būti taikomos visiems sąlygas atitinkantiems Italijos subjektams-pelno mokesčio mokėtojams, nepaisant jų priklausymo vienai ar kitai valstybei ar įsisteigimo vietos.

132. Taigi galima konstatuoti, kad niekas nutartyje kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą neleidžia teigti, jog nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos pačios savaime tiesiogiai arba netiesiogiai diskriminuoja, pažeisdamos EB 12 straipsnį, arba sudaro kliūčių naudotis įsisteigimo teise arba laisvu kapitalo judėjimu pagal EB 43 bei paskesnius straipsnius ir EB 56 bei paskesnius straipsnius.

133. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į penktąjį klausimą reikėtų atsakyti taip, kad mokesčių režimas, pagal kurį banko akcijas valdantiems fondams suteikiamos mokesčių lengvatos Italijoje jų gaunamų pajamų atžvilgiu dėl to, kad šių fondų tikslai yra susiję su viešuoju interesu ir socialine pagalba, ir nedarant jokio skirtumo dėl priklausymo vienai ar kitai valstybei ar įsisteigimo vietos, nepažeidžia EB 12, 43 bei paskesnių straipsnių ir EB 56 bei paskesnių straipsnių.

 Išvada

134. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į Corte Suprema di Cassazione pateiktus klausimas reikėtų atsakyti taip:

1.      (1 ir 2 klausimai) Banko akcijas valdantys fondai, kurių veikla reguliuojama 1990 m. liepos 30 d. Įstatymu Nr. 218 ir su juo susijusiu 1990 m. lapkričio 20 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 356, su pakeitimais bei 1998 m. gruodžio 23 d. Įstatymu Nr. 461 ir 1999 m. gegužės 17 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 153, su vėlesniais pakeitimais, laikytini įmonėmis, kaip apibrėžta EB konkurencijos taisyklėse, būtent EB 87 straipsnio 1 dalyje dėl valstybės pagalbos, jeigu jie verčiasi ekonomine veikla, kaip apibrėžta Teisingumo Teismo praktikoje. Laikytina, kad jie verčiasi ekonomine veikla šiais atvejais:

–      jeigu valdydami savo kontrolinį akcijų paketą perimančiuose bankuose arbe bet kuriose kitose įmonėse jie veikia atitinkamoje rinkoje, kurioje privačios įmonės galėtų verstis ta pačia veikla, siekdamos pelno,

arba

–      jeigu siekdami savo įstatuose numatytų su viešuoju interesu ir socialine pagalba susijusių tikslų jie siūlo prekes arba paslaugas rinkoje, kurioje egzistuoja konkurencija,

arba

–      jeigu dėl savo, kaip kontrolinių akcijų paketų turėtojų, arba kitokių teisių jie patys tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvauja valdyme įmonių, kurios verčiasi ekonomine veikla, kaip apibrėžta Teisingumo Teismo praktikoje.

2.      (3 klausimas) Jeigu yra ir kitų valstybės pagalbos elementų (būtent konkurencijos iškraipymas ir įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai), ir mokesčių lengvatų negalima pateisinti sistemos pobūdžiu arba bendra schema, o tai turi įvertinti nacionalinis teismas, pagrindinėje byloje nagrinėjamas mokesčių režimas atitiktų valstybės pagalbos pagal EB 87 straipsnio 1 dalį požymius, jeigu mokesčių lengvatos būtų teikiamos „įmonėms“, kaip apibrėžta EB konkurencijos taisyklėse, aptartose nagrinėjant pirmąjį ir antrąjį klausimus.

3.      (4 klausimas) Nėra jokio pagrindo Komisijos sprendimo 2003/146/EB pripažinti neteisėtu.

4.      (5 klausimas) Mokesčių režimas, pagal kurį, be kita ko, banko akcijas valdantiems fondams suteikiamos mokesčių lengvatos Italijoje jų gaunamų pajamų atžvilgiu dėl to, kad šių fondų tikslai yra susiję su viešuoju interesu ir socialine pagalba, ir nedarant jokio skirtumo dėl priklausymo vienai ar kitai valstybei ar įsisteigimo vietos, nepažeidžia EB 12, 43 bei paskesnių straipsnių ir EB 56 bei paskesnių straipsnių.

1 Originalo kalba: anglų.

2 − Įstatymas, nustatantis prie šaltinio išskaitomą avansą arba mokestį nuo bendrovių paskirstomų dividendų ir iš dalies keičiantis reikalavimą dėl vardinių akcijų privalomumo (Instituzione di una ritenuta d’acconto o di imposta sugli utili distribuiti dalle società e modificazioni della disciplina della nominatività obbligatoria dei titoli azionari) (GURI, Nr. 5, 1963 m. sausio 7 d., p. 61), papildytas 1967 m. vasario 21 d. Įstatyminio dekreto Nr. 22/1967 dėl naujų su prie šaltinio išskaitomu avansu arba mokesčiu nuo bendrovių paskirstomų dividendų susijusių nuostatų (Nuove disposizioni in materia di ritenuta d’acconto o di imposta sugli utili distribuiti dalle società) (GURI, Nr. 47, 1967 m. vasario 22 d., p. 1012) 6 straipsniu, kuris 1967 m. balandžio 21 d. Įstatymu Nr. 209 buvo iš dalies pakeistas ir pertvarkytas į įstatymą (GURI, Nr. 101, 1967 m. balandžio 22 d., p. 2099).

3 − Disciplina delle agevolazioni tributarie (GURI, Nr. 268, 1973 m. spalio 16 d., p. 3).

4 − Nutartyje kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas 10a straipsnį apibūdina kaip atleidimą nuo paties mokesčio, o ne išimtį iš pareigos mokėti avansą už būsimus mokesčius. Žr. šios išvados 51 ir 101 punktus.

5 − Kuriuo Italijos parlamentas delegavo vyriausybei užduotį reorganizuoti Įstatyminio dekreto Nr. 356 11 straipsnio 1 dalyje nurodytų perduodančių subjektų veiklą reglamentuojančius civilinės ir mokesčių teisės aktus bei banko restruktūrizavimo operacijoms taikomą mokesčių režimą (GURI Nr. 4, 1999 m. sausio 7 d., p. 4).

6 − 2001 m. gruodžio 28 d. Įstatymo Nr. 448 dėl 2002 m. valstybės biudžeto 11 straipsnyje prie atitinkamų sektorių taip pat buvo priskirti šie sektoriai: šeima ir šeiminės vertybės; jaunimo lavinimas; švietimas, mokymas ir ugdymas, įskaitant ir spaudinių pirkimą mokykloms; savanoriška ir labdaros veikla, filantropija; religija ir dvasinis ugdymas; pagalba senyvo amžiaus žmonėms; pilietinės teisės, nusikaltimų prevencija ir visuomenės saugumas; maisto sauga ir į kokybę orientuotas žemės ūkis; vietos bendruomenių plėtra ir mažas pajamas turintiems žmonėms skirto būsto statymas vietos bendruomenėse; vartotojų apsauga; civilinė sauga; visuomenės sveikata, prevencinė ir gydomoji medicina; sporto veikla, priklausomybės nuo narkotikų prevencija ir priklausomų nuo narkotikų asmenų reabilitacija; psichikos patologijų ir sutrikimų prevencija ir gydymas; moksliniai ir technologiniai tyrimai, aplinkos apsauga; menas, kultūros renginiai ir kultūros paveldas.

7 − 2003 m. gruodžio 24 d. Įstatymas Nr. 350 dėl 2004 m. valstybės biudžeto.

8 − 2001 m. gruodžio 28 d. Įstatymo Nr. 448/01 11 straipsnis ir 2003 m. birželio 24 d. Įstatyminio dekreto Nr. 143, pakeisto ir pertvarkyto į įstatymą 2003 m. rugpjūčio 1 d. Įstatymu Nr. 212, 4 straipsnis.

9 − Žr. 13 punktą.

10 − Pagrindinės bylos apibūdinimas, kurį pateikė nacionalinis teismas nutartyje kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kai kuriais atžvilgiais skiriasi nuo pastabas pateikusių šalių apibūdinimo. Todėl nutartyje kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas nemini tos aplinkybės, kad ginčas nacionaliniu lygiu yra susijęs su prašymu atleisti nuo mokesčių už 1998 m., t. y. iki Dekreto Nr. 153/99 priėmimo. Šią aplinkybę nurodė tik pastabas pateikusios šalys. Taip pat ne visai sutampa įvairių pagrindinės bylos šalių vaidmens vertinimas. Pavyzdžiui, nutartyje kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad pirmiausia dėl mokesčio lengvatos kreipėsi Cassa di Risparmio di San MiniatoSpA, o ne ją kontroliuojantis Fondazione. Tačiau iš kitų šalių pateiktų pastabų atrodo, kad būtent Fondazione kreipėsi dėl atleidimo nuo mokesčio. Tačiau šie skirtumai neturi reikšmingos įtakos bylos esmei. Žr. taip pat 51 ir 101 punktus.

11 − Atrodo, kad šios dvi nuostatos pagal nacionalinę teisę yra susijusios. Žr. 67 punktą.

12 − OL L 55, 2003 p. 56.

13 − Žr., be kita ko, 1995 m. gruodžio 7 d. Sprendimą Ayuntamiento de Ceuta (C-45/94, Rink. p. I-4385, 26 punktas).

14 − Žr., be kita ko, 2005 m. balandžio 12 d. Sprendimą Keller (C-145/03, Rink. p. I-2529, 33 punktas).

15 − Žr., be kita ko, 2004 m. vasario 5 d. Sprendimą Gustav Schneider (C-380/01, Rink. p. I-1389, 22 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika).

16 − 1994 m. kovo 9 d. Sprendimas TWD Textilwerke Deggendorf (C-188/92, Rink. p. I-833).

17 − Žr. 57 ir 58 punktus bei juose nurodytą Teisingumo Teismo praktiką.

18 − Žr. 2003 m. gegužės 22 d. Sprendimą Korhonen (C-18/01, Rink. p. I-5321, 20 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika).

19 − 1991 m. balandžio 23 d. Sprendimas Höfner (C-41/90, Rink. p. I-1979, 21 punktas). Žr. naujesnį pavyzdį 2005 m. birželio 28 d. Sprendime Dansk Rørindustri (sujungtos bylos C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P–C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-0000, 112 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika). Žr. taip pat mano išvados byloje AOK (2004 m. kovo 16 d. Sprendimas, sujungtos bylos C-264/01, C-306/01, C-354/01 ir C-355/01, Rink. p. I-2493) 25 punktą.

20 − Žr., be kita ko, 1995 m. lapkričio 16 d. Sprendimą FFSA (C-244/94, Rink. p. I-4013, 21 punktas) ir 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Pavlov (sujungtos bylos C-180/98–C-184/98, Rink. p. I-6451, 117 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika).

21 − Žr. mano išvadą byloje AOK (minėta 19 išnašoje), 27 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika.

22 − Žr. 1989 m. balandžio 11 d. Sprendimą AhmedSaeed (66/86, Rink. p. 803, 48 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika) ir 1994 m. birželio 9 d. Sprendimą Delta (C-153/93, Rink. p. I-2517, 14 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika).

23 − 9 punkto trečia įtrauka.

24 – 1984 m. liepos 12 d. Sprendimas Hydrotherm (170/83, Rink. p. 2999, 11 punktas). Žr. taip pat Sprendimą Dansk Rørindustrie (minėtas 19 išnašoje, 112 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika). Panašiai Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad „EEB 85 straipsnio 1 dalyje kalbama apie ekonominius vienetus, susidedančius iš asmeninių, materialių ir nematerialių elementų visumos, kuri siekia konkretaus ilgalaikio ekonominio tikslo ir gali prisidėti prie šioje nuostatoje numatyto pažeidimo padarymo“ (1992 m. kovo 10 d. Sprendimas Shell prieš Komisiją, T-11/89, Rink. p. II-757, 311 punktas).

25 − 1995 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Viho (T-102/92, Rink. p. II-17, 51 punktas). Žr. taip pat 1996 m. spalio 24 d. Sprendimą Viho (C-73/95 P, Rink. p. I-5457, 16 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika) ir 1974 m. spalio 31 d. Sprendimą Centrafarm (15/74, Rink. p. 1147, 41 punktas). Taip pat reikėtų paminėti, kad pagal 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 257, 1990, p. 13) (Susijungimų reglamentas) 3 straipsnį dukterinė bendrovė nėra laikoma nepriklausoma, jeigu patronuojanti bendrovė turi galimybę „daryti lemiamą įtaką įmonei“. Žr. taip pat patronuojančios ir dukterinės įmonių konsoliduotos atskaitomybės kriterijus Septintojoje bendrovių teisės direktyvoje (1983 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva 83/349/EEB, OL L 193, p. 1) ir generalinio advokato J.-P. Warner išvadą byloje Commercial Solvents, kurioje jis kaip prezumpciją siūlė taisyklę, jog jeigu patronuojanti bendrovė turi dukterinės bendrovės kontrolinį akcijų paketą, iš esmės dukterinė bendrovė nėra nepriklausoma (1974 m. kovo 6 d. Sprendimas, sujungtos bylos 6/73 ir 7/73, Rink. p. 223, 262–265 punktai).

26 − 2000 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Floridienne ir Berginvest (C-142/99, Rink. p. I-9567, 17–19 punktai ir juose nurodyta Teisingumo Teismo praktika). Aš sutinku su tuo, kad, siekiant darnos ir vieningumo, paprastai tokios pačios sąvokos skirtingose Bendrijos teisės srityse turėtų reikšti tą patį, nebent skirtingą reikšmę pateisintų srities, kurioje taikoma ši sąvoka, pobūdis arba būdingi bruožai, kurie gali reikalauti ad hoc aiškinimo. Šiuo konkrečiu atveju būtų pagrįsta pritarti Komisijos siūlymui, kad Teisingumo Teismo praktika dėl Šeštosios PVM direktyvos gali pagal analogiją būti taikoma konkurencijos taisyklėms.

27 − Sprendimas Floridienne ir Berginvest (minėtas 26 išnašoje), ten pat.

28 − Žr. 24, 25 ir 26 išnašas.

29 − Žr. 73–93 punktus.

30 − Žr., be kita ko, 1999 m. gegužės 19 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją (C-6/97, Rink. p. I-2981, 15 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika).

31 − 1994 m. kovo 15 d. Sprendimas Banco Exterior de España (C-387/92, Rink. p. I-877, 14 punktas). Žr. taip pat 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Vokietija prieš Komisiją (C-156/98, Rink. p. I-6857, 25 ir 26 punktai bei juose nurodyta Teisingumo Teismo praktika).

32 − Žr., be kita ko, 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą GIL InsuranceLtd. (C-308/01, Rink. p. I-4777, 72 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika).

33 − Žr. 20 išnašą.

34 − Žr., be kita ko, 1996 m. vasario 29 d. Sprendimą Belgija prieš Komisiją (C-56/93, Rink. p. I-723, 11 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika) ir 1997 m. sausio 14 d. Sprendimą Ispanija prieš Komisiją (C-169/95, Rink. p. I-135, 34 punktas); taip pat Pirmosios instancijos teismo sprendimus: 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimą AIUFFASS (T-380/94, Rink. p. II-2169, 56 punktas); 2002 m. vasario 28 d. Sprendimą Atlantic Container (T-395/94, Rink. p. II-875, 257 punktas) ir 1998 m. birželio 25 d. Sprendimą British Airways (sujungtos bylos T-371/94 ir T-394/94, Rink. p. II-2405, 79 punktas).

35 − Dėl Pirmosios instancijos teismo žr. 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Alitalia (T-296/97, Rink. p. II-3871, 105 punktas); 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą BFM (sujungtos bylos T-126/96 ir T-127/96, Rink. p. II-3437, 81 punktas); 2004 m. spalio 21 d. Sprendimą Lenzing (T-36/99, Rink. p. II-0000, 150 punktas); 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Air France (T-358/94, Rink. p. II-2109, 71 ir 72 punktai). Panašiai argumentavo ir Teisingumo Teismas 2003 m. gegužės 8 d. Sprendime Italija ir SIM prieš Komisiją (sujungtos bylos C-328/99 ir C-399/00, Rink. p. I-4035, 39 punktas). Visos šios bylos buvo susijusios su Komisijos taikomu „privataus investuotojo testu“, apimančiu sudėtingą ekonominį vertinimą, atliekamą siekiant nustatyti, ar tam tikros valstybės priemonės yra valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Žr. taip pat 34 išnašoje minėtą sprendimą Belgija prieš Komisiją.

36 − 2000 m. gegužės 16 d. Sprendimas Prancūzija prieš Ladbroke Racing ir Komisiją (C-83/98 P, Rink. p. I-3271, 25 punktas (pažymėta mano)). Žr. taip pat 2002 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Linde (T-98/00, Rink. p. II-3961, 40 punktas). Pirmosios instancijos teismas savo aiškinimą apibendrino 2004 m. rugsėjo 16 d. Sprendime Valmont (T-274/01, Rink. p. II-0000, 37 punktas), kuriame jis nusprendė, kad kai reikalingas sudėtingas ekonominis vertinimas, daroma išimtis iš principo, jog Teisingumo Teismas išsamiai vertina, ar priemonė patenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį: tokiu atveju Teisingumo Teismo peržiūra yra ribota.

37 − 1996 m. liepos 11 d. Sprendimas SFEI (C-39/94, Rink. p. I-3547, 62 punktas).

38 − Sprendimo 9 punktas.

39 − Žr., be kita ko, 2002 m. kovo 7 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją (C-310/99, Rink. p. I-2289, 48 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika).

40 − 44 ir 49 punktai.

41 − 43 punktas.

42 − 59 punktas.

43 − 49 punktas.

44 − 52 punktas.

45 − Žr. šios išvados 81, 82 ir 91–93 punktus.

46 − 2004 m. kovo 11 d. Sprendimas LasteyrieduSaillant (C-9/02, Rink. p. I-2409, 44 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika).