Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINIO ADVOKATO

PAOLO MENGOZZI IŠVADA,

pateikta 2010 m. birželio 17 d.(1)

Byla C-20/09

Europos Komisija

prieš

Portugalijos Respubliką

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Priimtinumas – Įsipareigojimų neįvykdymo pasekmių nepašalinimas – Laisvas kapitalo judėjimas – EB 56 straipsnis ir EEE susitarimo 40 straipsnis – Valstybės skolos vertybiniai popieriai – Lengvatinis mokestinis režimas“





I –    Įžanga

1.        Šioje byloje Europos Komisija pagal EB 226 straipsnį kreipėsi su ieškiniu į Teisingumo Teismą reikalaudama pripažinti, kad mokesčių tikslinimo pagrindu numačiusi lengvatinį mokestinį režimą tik Portugalijos valstybės išleistiems valstybės skolos vertybiniams popieriams, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 56 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimo) 40 straipsnį.

II – Teisinis pagrindas

2.        Išskirtinę mokesčių tikslinimo tvarką (Regime Excepcional de Regularização Tributária de elementos patrimoniais que não se encontrem no território português, toliau – RERF) nustatė Respublikos Asamblėja 2005 m. liepos 29 d. Įstatymu Nr. 39-A/2005, kuris tą pačią dieną buvo paskelbtas Diário da República(2).

3.        Įtvirtintu RERF buvo siekiama kovoti su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių vengimu nustatant laikino pobūdžio skatinimo priemonę, skirtą prievolių nevykdantiems mokesčių mokėtojams, fiziniams asmenims, kad jie savanoriškai tikslintų savo mokestinę padėtį dėl neveikimo arba sukčiavimo nedeklaruotų užsienyje esančių apmokestinamųjų pajamų ar turto atžvilgiu.

4.        Siekiant šio tikslo RERF 1 straipsnis taikomas turtui, kurį sudaro indėliai, indėlių sertifikatai, kilnojamasis turtas ir kitos finansinės priemonės, kurie yra ne Portugalijos teritorijoje. Pagal RERF turtui taikoma bendroji 5 % mokesčio norma nuo patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytos jo vertės laikantis RERF 2 ir 5 straipsnių.

5.        Pagal RERF 6 straipsnio 1 dalį ši bendroji 5 % mokesčio norma yra dvigubai mažesnė, jei turtą sudaro Portugalijos valstybės vertybiniai popieriai. Sumažinta mokesčio norma taip pat taikoma kitam turtui, jeigu jis perinvestuotas į Portugalijos valstybės vertybinius popierius iki patikslintos mokesčių deklaracijos pateikimo dienos pagal RERF 6 straipsnio 2 dalį.

6.        Vis dėlto norint pasinaudoti RERF 6 straipsnio 1 dalyje numatyta sumažinta 2,5 % mokesčio norma, Portugalijos valstybės vertybiniai popieriai turi likti deklaruojančio asmens nuosavybe ne mažiau kaip trejus metus nuo patikslintos mokesčių deklaracijos pateikimo dienos, neatsižvelgiant į jų įsigijimo dieną, kaip numatyta RERF 6 straipsnio 4 dalyje. Nesilaikius šio minimalaus laikymo laikotarpio, pagal RERF 6 straipsnio 5 dalį turi būti sumokėtas sumos, kuri būtų gauta pritaikius bendrąją 5 % mokesčio normą, skirtumas.

7.        RERF neteko galios 2005 m. gruodžio 31 dieną.

III – Ikiteisminė procedūra

8.        Gavusi skundą, kol RERF tebegaliojo, Komisija 2005 m. gruodžio 19 d. nusiuntė Portugalijos Respublikai oficialų pranešimą. Jame nurodė, kad Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 56 straipsnį ir EEE susitarimo 40 straipsnį, nes ji turto, kurį sudaro Portugalijos valstybės skolos vertybiniai popieriai, arba į tokius vertybinius popierius perinvestuoto turto tikslinimui taikė palankesnę mokesčio normą, palyginti su taikyta turto, kuris nebuvo investuotas į Portugalijos valstybės skolos vertybinius popierius iki patikslintos mokesčių deklaracijos pateikimo dienos, tikslinimui.

9.        2006 m. vasario 27 d. Portugalijos vyriausybė atsakė į oficialų pranešimą. Pirmiausia Portugalijos vyriausybė ginčijo Komisijos pateiktų kaltinimų aktualumą, nes, jos nuomone, nebėra tariamo įsipareigojimų pagal EB 56 straipsnį ir EEE susitarimo 40 straipsnį neįvykdymo. Be to, Portugalijos vyriausybė mano, kad RERF nepažeidžiama Bendrijos teisė. Bet kuriuo atveju ginčijama teisinė tvarka pateisinama bendrojo intereso pagrindu, t. y. kova su mokesčių vengimu ir sukčiavimu.

10.      Nepatenkinta šiuo atsakymu Komisija 2007 m. gegužės 11 d. laišku nusiuntė pagrįstą nuomonę pagal EB 226 straipsnį, kurioje pareikalavo, kad Portugalijos Respublika įvykdytų įsipareigojimus pagal EB 56 straipsnį ir EEE susitarimo 40 straipsnį per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo.

11.      Portugalijos vyriausybė ir toliau laikėsi tos pačios pozicijos, kuri buvo išsakyta atsakyme į oficialų pranešimą.

IV – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

12.      Šiomis aplinkybėmis Komisija pareiškė šį ieškinį, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2009 m. sausio 15 dieną.

13.      Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–        pripažinti, kad mokesčių tikslinimo pagal Įstatymą Nr. 39-A/2005 pagrindu numačiusi lengvatinį mokestinį režimą tik Portugalijos valstybės išleistiems valstybės skolos vertybiniams popieriams, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 56 straipsnį ir EEE susitarimo 40 straipsnį,

–        priteisti iš Portugalijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

14.      Portugalijos Respublika prašo Teisingumo Teismo atmesti ieškinį ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

15.      Šalys buvo išklausytos per 2010 m. gegužės 11 d. įvykusį teismo posėdį.

V –    Teisinė analizė

A –    Dėl ieškinio priimtinumo

1.      Šalių argumentai

16.      Atsikirsdama Portugalijos vyriausybė teigia, kad ieškinys nepriimtinas dėl dviejų priežasčių. Pirma, ji teigia, kad ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo negali būti pripažintas priimtinu, kai pažeidimas, kuriuo ji kaltinama, pasibaigė gerokai anksčiau nei pagrįstoje nuomonėje nustatytas terminas (šiuo atveju daugiau nei prieš pusantrų metų), nes RERF įtvirtinantis Įstatymas Nr. 39-A/2005 neteko galios 2005 m. gruodžio 31 dieną. Taigi ieškinys nepriimtas, nes neturi dalyko. Antra, valstybės narės atsakovės nuomone, pagrįstoje nuomonėje nurodytas įsipareigojimų neįvykdymo dalykas nesutampa su oficialiame pranešime nurodytu dalyku. Iš tiesų tik pagrįstoje nuomonėje Komisija paaiškino, kad tariamą įsipareigojimų neįvykdymą lėmė, kaip buvo nurodyta jos oficialiame pranešime, lengvatinis režimas, numatytas Portugalijos valstybės išleistiems valstybės skolos vertybiniams popieriams, palyginti ne su kitu turtu, o tik su kitų valstybių narių valstybės skolos vertybiniais popieriais.

17.      Komisija atmeta visus šiuos teiginius ir tvirtina, kad ieškinys yra priimtinas. Kalbėdama apie ieškinio dalyką Komisija pažymi, kad suinteresuotumas tęsti procesą egzistavo visą laiką. Ji teigia, kad šioje byloje, kitaip nei pagal Portugalijos vyriausybės nurodytą teismo praktiką(3), Komisija laiku ėmėsi veiksmų, o tai leidžia Teisingumo Teismui pripažinti a contrario, t. y. pripažinti šį ieškinį priimtinu. Be to, RERF poveikis išliko, nes asmenys, kurie negalėjo pasinaudoti palankesniu mokestiniu vertinimu finansiškai atsidūrė nepalankesnėje padėtyje, palyginti su tais, kurie turėjo tokią galimybę. Per teismo posėdį Komisija pridūrė, kad ginčijamo įstatymo poveikį įrodo papildomas elementas, susijęs su apmokestinamiesiems asmenims, Portugalijos valstybės išleistų valstybės skolos vertybinių popierių turėtojams, norintiems pasinaudoti 2,5 % (tikslinimo) norma, nustatyta prievole išlaikyti šiuos vertybinius popierius ne mažiau kaip trejus metus nuo patikslintos mokesčių deklaracijos pateikimo, kaip numatyta RERF 6 straipsnio 4 dalyje. Kalbant apie tariamą neatitiktį tarp oficialaus pranešimo ir pagrįstos nuomonės, pažymėtina, kad pagrįstoje nuomonėje nurodytu kaltinimu tik patikslinamas oficialiame pranešime pateiktas kaltinimas. Šis kaltinimas neabejotinai jau buvo nurodytas oficialiame pranešime. Taigi tai jokiu būdu nėra iš pradžių suformuluoto kaltinimo pakeitimas.

2.      Vertinimas

a)      Dėl antrojo nepriimtinumo pagrindo, susijusio su neatitiktimi tarp oficialaus pranešimo ir pagrįstos nuomonės

18.      Pirmiausia manau, kad antrasis ieškinio nepriimtinumo pagrindas, kurį nurodo Portugalijos Respublika ir kuris susijęs su neatitiktimi tarp oficialaus pranešimo ir pagrįstos nuomonės, neabejotinai turi būti atmestas.

19.      Šiuo klausimu reikia priminti skirtumą tarp šių dviejų ikiteisminės procedūros dokumentų. Pagal Teisingumo Teismo praktiką EB 226 straipsnyje numatytoje pagrįstoje nuomonėje turi būti nuosekliai ir detaliai išdėstytos priežastys, kodėl Komisija įsitikinusi, kad suinteresuota valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutartį. Kita vertus, oficialiam pranešimui negali būti taikomi tokie griežti tikslumo reikalavimai, todėl jį būtinai sudaro tik pirmoji trumpa kaltinimų santrauka. Taigi Komisijai niekas nedraudžia pagrįstoje nuomonėje detalizuoti kaltinimų, kuriuos ji jau bendrai nurodė oficialiame pranešime(4).

20.      Nagrinėjamu atveju Komisija neginčija, kad nors oficialiame pranešime Portugalijos valstybės skolos vertybiniams popieriams numatytas lengvatinis režimas buvo lyginamas su visam kitam turtui numatytu režimu, pagrįstoje nuomonėje buvo nurodytas tik minėtų vertybinių popierių palyginimas su kitų valstybių narių išleistais valstybės skolos vertybiniais popieriais.

21.      Vis dėlto aišku, kad turto sąvoka yra bendresnė nei valstybės skolos vertybinių popierių sąvoka ir neišvengiamai apima antrąją. Taigi šioje byloje pateiktoje pagrįstoje nuomonėje yra tik patikslinami oficialiame pranešime nurodyti kaltinimai, netgi visiškai teisėtai susiaurinamas įsipareigojimų neįvykdymo dalykas(5). Todėl įsipareigojimų neįvykdymo dalykas nebuvo pakeistas pagrįstoje nuomonėje, bet jis tapo detalesnis, netgi susiaurintas šios išvados 19 punkte nurodytos teismo praktikos požiūriu.

b)      Dėl pirmojo nepriimtinumo pagrindo, susijusio su Sutarties ir EEE susitarimo pažeidimo neaktualumu

22.      Pirmojo nepriimtinumo pagrindo nagrinėjimas, mano nuomone, kelia daugiau sunkumų ir reikalauja išnagrinėti teismo praktiką, susijusią su ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pareikštu dėl laikinųjų nacionalinių priemonių, priimtinumu. Šią problematiką iš dalies jau nagrinėjau savo išvadose bylose Komisija prieš Graikiją(6) ir Komisija prieš Vokietiją(7).

23.      Priminsiu, kad pagal EB 226 straipsnyje numatytą procedūrą Komisijai paskirta užduotis visų pirma yra nustatyti galimą iš Bendrijos teisės išplaukiančių įsipareigojimų neįvykdymą, siekiant, kad jis būtų nutrauktas(8).

24.      Be to, pagal EB 226 straipsnį ir pagal teismo praktiką įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį valstybėje narėje pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje(9). Kaip nurodė generalinis advokatas C. O. Lenz byloje Komisija prieš Italiją(10), nėra jokio suinteresuotumo, kad Teisingumo Teismas pripažintų Sutarties pažeidimą, jei pažeidimas baigėsi iki Komisijos pateiktoje pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos(11).

25.      Žinoma, tokia išvada taikoma tada, kai nurodytas Bendrijos teisės pažeidimas nutraukiamas atitinkamai valstybei narei veikiant atsižvelgiant į pagrįstą nuomonę.

26.      Taip Teisingumo Teismas atmetė kaip nepriimtiną ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kuriuo atitinkama valstybė narė buvo kaltinama dėl to, kad priėmė keletą teisės aktų, kurie, kaip paaiškėjo Teisingumo Teismui apklausus šalis, buvo panaikinti prieš pasibaigiant Komisijos pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui(12).

27.      Tačiau šioje byloje taip nėra. Iš tiesų RERF nuostatos formaliai nebuvo panaikintos ir Portugalijos Respublika nesiėmė veiksmų, kad įvykdytų pagrįstos nuomonės reikalavimus prieš pasibaigiant šioje nuomonėje nustatytam terminui.

28.      Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Įstatymas Nr. 39-A/2005 neteko galios 2005 m. gruodžio 31 d., vadinasi, kur kas anksčiau, nei pasibaigė terminas, nustatytas 2007 m. gegužės 11 d. pagrįstoje nuomonėje.

29.      Todėl reikia patikrinti, ar, kaip teigia Komisija, pasibaigus šiam terminui tariamas EB 56 straipsnio ir EEE susitarimo 40 straipsnio pažeidimas tebesitęsė.

30.      Šiuo požiūriu Teisingumo Teismo praktika nėra vienoda ir skiriasi atsižvelgiant į atitinkamą sektorių: kai kuriuose sprendimuose reikalaujama, kad ginčijamos nuostatos tebeturėtų poveikį, o kituose ši sąlyga net nėra svarstoma.

31.      Kalbant apie pastaruosius, dėmesio galėtų būti verti dėl žvejybos kvotų priimti sprendimai, kuriuose keli ieškiniai dėl įsipareigojimų neįvykdymo buvo pripažinti priimtinais, nors Komisija pradėjo ikiteismines procedūras kur kas vėliau, nei ėjo ginčijami žvejybos metai(13). Konkrečiai kalbant, minėtoje byloje Komisija prieš Prancūziją Prancūzijos Respublika rėmėsi ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo nepriimtinumu dėl to, kad ieškinys buvo susijęs su daugiau nei prieš dešimtmetį buvusiais žvejybos metais, taigi su įsipareigojimų neįvykdymu, kurio ji nebegalėjo pašalinti(14).

32.      Nagrinėdamas šiuos argumentus Teisingumo Teismas pirmiausia priminė, kad Komisija neprivalo įrodyti suinteresuotumo pareikšti ieškinį buvimo, antra, ji turi įvertinti tinkamumą pareikšti ieškinį valstybei narei, be kita ko, turi pasirinkti laiką, kada pradės procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, ir galiausiai, kad pagal EB 226 straipsnį pareikšdama ieškinį Komisija neprivalo laikytis konkretaus termino(15).

33.      Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas net nepatikrino, ar tariamas pažeidimas tęsėsi, kai baigėsi pagrįstoje nuomonėje nustatytas terminas, nors, atrodo, toks buvo tikrasis Prancūzijos Respublikos pateiktas priekaištas ieškinio priimtinumo atžvilgiu. Vietoj to Teisingumo Teismo vertinimas grindžiamas tik trimis argumentais, nurodytais ankstesniame šios išvados punkte.

34.      Tačiau šis vertinimas neatitinka Prancūzijos Respublikos nurodyto nepriimtinumo pagrindo, iš esmės susijusio su nurodomo įsipareigojimų neįvykdymo aktualumo išnykimu.

35.      Iš tiesų pirmiausia tiek neginčijamai pripažinta Komisijos diskrecija pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, tiek tai, kad ji neturi pareigos įrodyti suinteresuotumą pareikšti ieškinį, niekaip nesutampa su problematika, susijusia su įsipareigojimų neįvykdymo dabartiniu pobūdžiu arba su jo teisinio poveikio tęstinumu konkretaus Bendrijos teisės pažeidimo atveju. Nors Komisijai suteikta diskrecija ir jos pareigos įrodyti suinteresuotumą pareikšti ieškinį nebuvimas susiję su Komisijos subjektyviomis teisėmis, pažeidimo buvimas pagrįstoje nuomonėje nurodyto termino pasibaigimo dieną yra objektyvi priimtinumo sąlyga, kurią Teisingumo Teismas turi nustatyti iš anksto ir prireikus ex officio(16). Be to, teismo praktika, pagal kurią reikalaujama, kad Komisija įrodytų suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, taikoma tik tada, kai tariamas pažeidimas yra pašalintas pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui(17), bet ne anksčiau.

36.      Be to, nuorodos į Sprendimą Komisija prieš Vokietiją(18) ir Sprendimą Komisija prieš Italiją(19), kurias Teisingumo Teismas pateikė minėto 2001 m. vasario 1 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją 24 punkte norėdamas pateisinti Komisijai priklausiančią diskreciją pasirinkti, kada pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, man neatrodo tinkamos.

37.      Minėtuose sprendimuose Komisija prieš Vokietiją ir Komisija prieš Italiją, kuriuos nurodo Teisingumo Teismas, valstybių narių atsakovių nurodyti nepriimtinumo pagrindai buvo visiškai kitokie nei pagrindai, kuriais rėmėsi Prancūzijos vyriausybė minėtame 2001 m. vasario 1 d. Sprendime Komisija prieš Prancūziją. Pirmojoje byloje Vokietijos vyriausybė ginčijo ieškinio priimtinumą teigdama, kad pagrįstoje nuomonėje išdėstyti reikalavimai pradėti vykdyti, kad ieškinio pareiškimas pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir kad jis pakenks Europos Sąjungos Taryboje vykstančioms deryboms(20). Antrojoje byloje Italijos Respublika rėmėsi, be kita ko, gynybos teisių pažeidimu teigdama, kad Komisija neteisingai pradėjo antrąją procedūrą dėl pažeidimo, kurioje buvo pareikšti iš esmės tie patys kaltinimai kaip ir anksčiau jai pareikštame ieškinyje dėl įsipareigojimų neįvykdymo(21). Taigi, nors pirma nurodytomis aplinkybėmis galima suprasti Teisingumo Teismo vertinimą, grindžiamą Komisijos turima diskrecija pasirinkti ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo pareiškimo laiką, toks vertinimas negali būti pritaikytas situacijai, kai, kaip minėtame 2001 m. vasario 1 d. Sprendime Komisija prieš Prancūziją, valstybės atsakovės nurodytas nepriimtinumo pagrindas susijęs Sutarties pažeidimo išlikimu pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui.

38.      Taigi manau, kad nagrinėjamu atveju netinka remtis jau išnagrinėta teismo praktika, susijusia su žvejybos kvotomis(22).

39.      Kita vertus, siūlau, kad Teisingumo Teismas pasiremtų teismo praktika, kuri, beje, yra gausesnė, plėtojama kitose srityse ir pagal kurią Teisingumo Teismas vertina ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo priimtinumą nagrinėdamas klausimą, ar tą dieną, kai baigėsi nustatytas terminas atsižvelgti į pagrįstą nuomonę, nurodytas Bendrijos teisės pažeidimas, kuris formaliai nutrauktas, tebeturi poveikį.

40.      Ši teismo praktika pradėta formuoti viešųjų pirkimų srityje. Taigi Teisingumo Teismas pripažino Komisijos ieškinius dėl įsipareigojimų neįvykdymo priimtinais, kai sutartys, sudarytos tariamai pažeidžiant atitinkamas Bendrijos antrinės teisės nuostatas, nebuvo visiškai įvykdytos pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje ir todėl tebeturėjo poveikį(23). Atvirkščiai, ieškiniai dėl įsipareigojimų neįvykdymo pripažinti nepriimtinais, kai sutartys jau buvo praradusios bet kokį poveikį(24) arba kai nacionalinis potvarkis, leidžiantis sudaryti viešųjų pirkimų sutartis „viešųjų pirkimų“ direktyvose nenumatytais atvejais, „buvo praradęs bet kokį poveikį“(25).

41.      Ši teismo praktika buvo pritaikyta ir kitose srityse.

42.      Taigi Teisingumo Teismas pasirėmė jau nurodytais sprendimais nagrinėdamas ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo, susijusio, pirma(26), su 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo(27) perkėlimu, ir, antra(28), su 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos nuostatų laikymusi, priimtinumą(29).

43.      Neseniai Teisingumo Teismas taip pat pritaikė šią teismo praktiką minėtame 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendime Komisija prieš Vokietiją, susijusiame su psichoterapeutų įsisteigimo laisvės pažeidimu Vokietijoje(30).

44.      Šioje byloje buvo nagrinėjama pereinamojo laikotarpio nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias tik tiems psichoterapeutams, kurie nustatytą laikotarpį vertėsi savo praktika Vokietijos regione pagal Vokietijos ligonių kasų sistemą, buvo leidžiama verstis savo veikla pagal sutarčių su ligonių kasomis sistemą, ir pagal kurias tokia galimybė nebuvo suteikta psichoterapeutams, kurie medicinos praktika tuo pačiu laikotarpiu vertėsi ne Vokietijoje pagal kitos valstybės narės ligonių kasų sistemą, atitiktis EB 43 straipsniui. Vokietijos vyriausybė ginčijo tariamo įsisteigimo laisvės pažeidimo dabartinį pobūdį, nes Komisija pateikė pagrįstą nuomonę praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo tada, kai pereinamojo laikotarpio nuostatos neteko galios.

45.      Atsakydamas į šį nepriimtinumo pagrindą Teisingumo Teismas, nurodęs, kad pagal teismo praktiką jis turi patikrinti, ar pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje „ginčijami teisės aktai vis dar darė poveikį“(31), pripažino, kad psichoterapeutų, kurie per referencinį laikotarpį nesivertė praktika Vokietijoje, negalėjimas pasinaudoti ginčijamomis pereinamojo laikotarpio nuostatomis nėra apribotas laiko atžvilgiu, jam būdingas pastovumas ir tęstinumas būtent pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje(32). Taigi jis atmetė Vokietijos vyriausybės nurodytą nepriimtinumo pagrindą, patikslindamas, kad ginčijamos pereinamojo laikotarpio nuostatos ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo priimtinumo vertinimui svarbiu metu vis dar darė poveikį(33).

46.      Ši teismo praktika man atrodo nuosekli ir atitinkanti EB 226 straipsnio tikslą suteikti galimybę valstybėms narėms atsižvelgti į pagrįstą nuomonę ir apskritai įvykdyti įsipareigojimus pagal Bendrijos teisę iki šioje nuomonėje nustatyto laikotarpio pabaigos(34). Tačiau valstybė narė gali pasinaudoti tokia situacija, tik jei iki pagrįstoje nuomonėje nustatytos ji narė turi realią galimybę nutraukti nurodytą įsipareigojimų neįvykdymą, įskaitant ir jo poveikį, pakeisdama savo elgesį lato sensu.

47.      Todėl manau, kad pagal šią teismo praktiką nagrinėjamu atveju svarbu išnagrinėti, ar RERF darė poveikį pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje.

48.      Šiuo klausimu priminsiu, kad Įstatymas Nr. 3-A/2005 neteko galios 2005 m. gruodžio 31 d., o pagrįstoje nuomonėje nustatytas terminas į ją atsižvelgti baigėsi 2007 m. liepos mėnesį.

49.      Taip pat pastebėtina, kad pagal RERF 6 straipsnio 4 dalį Portugalijos valstybės išleisti valstybės skolos vertybiniai popieriai, kuriuos turėjo Portugalijos apmokestinami asmenys, besinaudojantys nagrinėjamu lengvatiniu režimu, turėjo išlikti deklaruojančio asmens nuosavybe ne mažiau kaip trejus metus nuo patikslintos mokesčių deklaracijos pateikimo dienos, neatsižvelgiant į vertybinių popierių įsigijimo dieną; priešingu atveju deklaruojantis asmuo turėjo sumokėti skirtumą tarp lengvatinės mokesčio normos ir bendrosios normos. Be to, pagal RERF 5 straipsnio 2 dalį patikslinta mokesčių deklaracija turėjo būti pateikta iki 2005 m. gruodžio 16 dienos. Todėl pasinaudoti visu lengvatiniu režimu buvo galima tik pasibaigus trejų metų laikotarpiui, skaičiuojant nuo mokesčių deklaracijos pateikimo dienos, t. y. anksčiausiai nuo 2008 m. liepos mėn. pabaigos ir vėliausiai iki 2008 m. gruodžio 16 dienos.

50.      Visiškai aiškiai matyti, kad RERF tebeturėjo poveikį 2007 m. liepos mėn., t. y. pagrįstoje nuomonėje nurodyto termino pasibaigimo momentu. Be to, šią dieną Portugalijos Respublika tebeturėjo realią galimybę atsižvelgti į pagrįstą nuomonę, pavyzdžiui, nustatydama vieną mokesčio normą, taikomą visoms valstybių narių ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) valstybių, kurios yra EEE susitarimo šalys, išleistiems valstybės skolos vertybiniams popieriams.

51.      Mano manymu, tai, kad RERF tebeturėjo poveikį Įstatymui Nr. 39-A/2005 netekus galios, patvirtina Portugalijos mokesčių administratoriui suteikta galimybė taikyti bendrąją 5 % mokesčio normą apmokestinamiesiems asmenims, kurie perleido Portugalijos valstybės išleistus valstybės skolos vertybinius popierius per trejų metų laikotarpį, numatytą RERF 6 straipsnio 4 dalyje. Iš tiesų ši galimybė, siejama su nagrinėjamų vertybinių popierių perleidimu, tam tikra prasme leido Portugalijos mokesčių administratoriui sušvelninti, tiesa, tik atskirais apibrėžtais atvejais, nurodomo įsipareigojimų neįvykdymo poveikį po 2005 m. gruodžio 31 d., konkrečiais atvejais atkuriant vienodą vertinimą apmokestinamiesiems asmenims pagal tai, ar jie turėjo Portugalijos valstybės, ar kitų valstybių narių (ar ELPA valstybių, kurios yra EEE susitarimo šalys) išleistų vertybinių popierių. Todėl vien tai, kad ši Portugalijos mokesčių administratoriaus galimybė egzistavo po 2005 m. gruodžio 31 d. ir išliko aktuali termino atsižvelgti į pagrįstą nuomonę pasibaigimo momentu, mano manymu, patvirtina aplinkybę, jog pasinaudojimas lengvatiniu mokestiniu režimu nebuvo visiškai įgyvendintas iki tada, kai Įstatymas Nr. 39-A/2005 neteko galios.

52.      Galiausiai, mano nuomone, nereikėtų pritarti per teismo posėdį išsakytam Portugalijos Respublikos argumentui, iš esmės pagal kurį nurodomas įsipareigojimų neįvykdymas neapėmė trejų metų laikotarpio, susijusio su Portugalijos Respublikos išleistų vertybinių popierių išlaikymu, nes Komisijos reikalavimas apsiribojo tik tuo, kad Portugalijos Respublika taikytų lengvatinį režimą ir kitų nei Portugalijos valstybių narių vertybinių popierių turėtojams, o vertybinių popierių išlaikymo terminas, nustatytas Portugalijos valstybės išleistų valstybės skolos vertybinių popierių turintiems apmokestinamiesiems asmenims, šiems apmokestinamiesiems asmenims ne užtikrino pranašumą, o blogino jų padėtį.

53.      Neatsižvelgiant į tai, ar nagrinėjamų vertybinių popierių išlaikymo laikotarpis suteikia pranašumą atitinkamiems apmokestinamiesiems asmenims, Portugalijos Respublikos argumentas nėra svarbus nagrinėjant, ar, siekiant patikrinti ieškinio priimtinumą, Įstatymas Nr. 39-A/2005 buvo praradęs bet kokį poveikį pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje. Be to, nurodomas įsipareigojimų neįvykdymas susijęs su visu šiuo įstatymu, taigi neišskiriant RERF 6 straipsnio 4 ir 5 dalių.

54.      Be to, priminsiu, kad procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra objektyvaus pobūdžio ir ja siekiama, kad būtų pripažintas įsipareigojimų pagal Sutartį neįvykdymas. Pagal ją Komisijai neleidžiama nurodyti, kad valstybė narė elgtųsi vienokiu ar kitokiu būdu. Todėl, mano nuomone, Portugalijos Respublika negalėjo daryti išvados, kad prieš ją pradėtoje procedūroje Komisija tik reikalavo Portugalijos valstybės išleistų valstybės skolos vertybinių popierių turėtojams taikomą lengvatinį režimą taikyti ir kitų valstybių narių išleistų tokių vertybinių popierių turėtojams. Šiuo atveju Portugalijos Respublika negalėjo nesuprasti, kad Komisija galėjo tik pasiūlyti pašalinti per ikiteisminę procedūrą nustatytą nevienodą vertinimą, kuris, jos nuomone, pažeidžia Sutarties nuostatas. Taigi Portugalijos Respublika turėjo pakankamai didelę diskreciją pakeisti elgesį, kuriuo ji kaltinama pagrįstoje nuomonėje, taip, kad būtų atkurtas tariamai pažeistas vienodas vertinimas taip pat ir per laikotarpį po to, kai Įstatymas Nr. 39-A/2005 neteko galios, bet vis tebeturėjo poveikį(35).

55.      Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismui siūlau atmesti Portugalijos Respublikos nurodytą nepriimtinumo pagrindą ir pripažinti šį ieškinį priimtinu.

c)      Subsidiariai dėl to, ar Komisija laiku ėmėsi veiksmų

56.      Jeigu vis dėlto Teisingumo Teismas nepritartų pasiūlymui pripažinti šį ieškinį priimtinu dėl to, kad RERF tebeturėjo poveikį pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje, jam reikėtų priimti sprendimą dėl Komisijos teiginio, pagal kurį ieškinio priimtinumui pripažinti pakaktų nustatyti, kad Komisija laiku ėmėsi veiksmų.

57.      Šiuo klausimu Komisija, argumentuodama a contrario, remiasi minėtu 1992 m. kovo 31 d. Sprendimu Komisija prieš Italiją(36), priimtu viešųjų pirkimų srityje, kuriame Teisingumo Teismas pripažino ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo nepriimtinu konkrečiai dėl to, kad, pirma, Komisija laiku nesiėmė veiksmų ir netaikė jos kompetencijai priklausančių procedūrų tam, kad būtų išvengta, jog įsipareigojimų neįvykdymas sukeltų padarinių, ir, antra, ši institucija net nenurodė egzistuojančių aplinkybių, kurios nebūtų leidusios užbaigti EB 226 straipsnyje numatytos ikiteisminės procedūros, kol pažeidimas nebuvo nutrauktas(37).

58.      Taigi Komisija teigia: kadangi nagrinėjamu atveju ji laiku ėmėsi veiksmų, reikia pripažinti jos ieškinį priimtinu.

59.      Manau, kad Komisijos teiginiui reikia pritarti būtent dėl to, kad situacija šioje byloje tiksliai atitinka atvejį, kurį nagrinėjau savo išvados byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Komisija prieš Vokietiją(38)(54 punktas).

60.      Kaip iš esmės nurodžiau šiame minėtos išvados punkte, tai, kad ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo pareikštas nacionalinei priemonei netekus galios, kai ji nebeturėjo poveikio, negali sutrukdyti Teisingumo Teismui pripažinti ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pareikšto dėl tokios priemonės, priimtinu, jei paaiškėja, kad Komisija iki šio poveikio pasibaigimo praktiškai neturėjo laiko pereiti visų ikiteisminės procedūros etapų. Iš tikrųjų šiomis aplinkybėmis ieškinio nepriimtinumo pripažinimas prilygtų atpildui už tai, kad nurodomas pažeidimas „užbaigtas“, net jeigu Komisija ir negalėjo imtis veiksmų prieš jį nutraukiant ir taip išvengti, kad įsipareigojimo neįvykdymas sukeltų pasekmių, kai a fortiori Komisija padarė viską, ką galėjo, kad imtųsi veiksmų laiku.

61.      Nagrinėjamu atveju, kadangi, pirma, RERF galiojo tik apytikriai penkis mėnesius, ir, antra, Komisija nusiuntė oficialų pranešimą, kol Įstatymas Nr. 39-A/2005 nebuvo praradęs galios, mano manymu, ji laiku ėmėsi veiksmų.

62.      Kalbant apie pirmąjį aspektą, žinoma, galima bendrai įsivaizduoti, kaip per teismo posėdį teigė Portugalijos Respublika, kad Komisija galėjo visą ikiteisminę procedūrą įvykdyti per penkis mėnesius iki dienos, kai Įstatymas Nr. 39-A/2005 neteko galios.

63.      Vis dėlto taip pat žinoma, kad pagal teismo praktiką Komisija privalo suteikti valstybėms narėms protingą terminą atsakyti į oficialų pranešimą ir atsižvelgti į pagrįstą nuomonę bei kad norint įvertinti, ar šis terminas protingas, turi būti atsižvelgiama į visas konkretaus atvejo aplinkybes. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad labai trumpi terminai tam tikrais atvejais gali būti pateisinami, ypač jeigu reikia skubiai ištaisyti pažeidimą arba kai atitinkama valstybė narė žinojo apie Komisijos poziciją gerokai iki prasidedant procedūrai(39).

64.      Tačiau atsižvelgiant į nurodomo įsipareigojimų neįvykdymo ribotą pobūdį ir į tai, kad Komisijai apie ginčijamo įstatymo priėmimą buvo pranešta tik 2005 m. rugsėjo mėn., sunkiai įsivaizduojama, kad ši byla galėtų atitikti šios teismo praktikos, plėtotos ypatingų ir sudėtingų bylų aplinkybėmis, kaip antai, Prancūzijos valdžios institucijų atsisakymas nutraukti Didžiosios Britanijos jautienos eksporto draudimą(40) arba reikšmingi viešieji pirkimai vienos valstybės narės teritorijoje(41), sąlygas.

65.      Kalbėdamas apie antrąjį aspektą, turiu pažymėti, kad situacija nagrinėjamu atveju šiuo požiūriu aiškiai skiriasi nuo situacijos minėtoje byloje Komisija prieš Vokietiją(42), kurioje Komisija pradėjo ikiteisminę procedūrą praėjus daugiau nei dvejiems metams po to, kai pereinamojo laikotarpio nuostatos neteko galios(43).

66.      Atsižvelgiant į šias aplinkybes, mano nuomone, reikia pripažinti ieškinį priimtinu vien dėl to, kad Komisija laiku ėmėsi veiksmų.

B –    Dėl esmės

1.      Šalių argumentai

67.      Komisija mano, kad RERF nuostatos yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas, kaip tai suprantama pagal EB 56 straipsnį ir EEE susitarimo 40 straipsnį. Komisijos teigimu, RERF besinaudojantys apmokestinamieji asmenys buvo atgrasyti laikyti tikslinamą turtą kitomis nei Portugalijos valstybės skolos vertybinių popierių formomis. Vis dėlto Komisija visiškai neginčija, kad skolos vertybiniams popieriams gali būti taikomas palankesnis vertinimas, tačiau nagrinėjamu atveju ypatinga problema susijusi su klausimu, ar nacionalinės teisės nuostata gali numatyti palankesnį vertinimą vienos valstybės narės išleistiems valstybės skolos vertybiniams popieriams. Taigi Komisija laikosi nuomonės, kad mažesnės mokesčio normos taikymas tik tikslinamam turtui, susijusiam su Portugalijos valstybės skolos vertybiniais popieriais, yra diskriminacinis kapitalo judėjimo ribojimas.

68.      Komisija, pasirėmusi Sprendimu Verkooijen(44), mano, kad skirtumas tarp 2,5 % lengvatinės normos ir 5 % bendrosios normos visiškai nėra objektyviai pateisinamas, nes apmokestinamųjų asmenų situacija yra vienoda. Be to, nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaitomis (EBPO)(45), kuriomis remiasi Portugalijos vyriausybė atsiliepime į ieškinį, nei 2003 m. birželio 3 d. Tarybos direktyva 2003/48/EB dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo(46) negalima pateisinti lengvatinio režimo, nustatyto Portugalijos valstybės išleistiems valstybės skolos vertybiniams popieriams.

69.      Jei ieškinys būtų pripažintas priimtinu, Portugalijos vyriausybė manytų, kad Portugalijos valstybės išleistiems valstybės skolos vertybiniams popieriams pagal RERF nustatytas lengvatinis režimas pateisinamas pagal EB 58 straipsnio 1 dalies b punktą. Šiuo atveju pateisinimas bendruoju interesu yra kova su mokesčių vengimu ir sukčiavimu.

70.      Grįsdama savo teiginį Portugalijos vyriausybė nurodo Direktyvą 2003/48. Kadangi šia direktyva pripažįstama šios rūšies diferenciacija apyvartinių skolos vertybinių popierių, kuriuos išleidžia viešoji institucija, atžvilgiu, todėl buvo manoma, kad taip pat yra teisėta priimant RERF nustatyti lengvatinį režimą Portugalijos valstybės išleistų valstybės skolos vertybinių popierių turėtojams.

71.      Be to, Portugalijos vyriausybės teigimu, minėtomis EBPO ataskaitomis valstybės narės, šios organizacijos susitariančiosios šalys, įpareigojamos imtis priemonių, kuriomis siekiama skatinti savanoriškai tikslinti apmokestinamųjų asmenų, kurie, investuodami lėšas užsienyje, slėpė apmokestinamąsias pajamas savo rezidavimo valstybėje, padėtį.

72.      Galiausiai Portugalijos vyriausybė, pažymėjusi, kad RERF buvo siekiama mokestiniu aspektu tikslinti turtą, kuris Portugalijoje nebuvo apmokestintas, mano, kad ginčijamas teisinis režimas yra teisėtas. Iš tiesų nagrinėjamas mokestis veikė kaip mokestinės padėties „tikslinimo kaina“. Šis mokestis tapo kompensacinio atlyginimo už mokestinių įsipareigojimų Portugalijos valstybei, susijusių su nagrinėjamu turtu, įvykdymą forma.

73.      Ši kompensacinė funkcija pateisina tai, kad Portugalijos valstybės išleistų valstybės skolos vertybinių popierių atveju, kitaip nei bet kurios kitos valstybės narės skolos vertybinių popierių atveju, būtų numatyta mažesnė kaina, nes taikant RERF atsižvelgiama į šios valstybės narės mokestines pajamas atitinkamiems mokestiniams įsipareigojimams išnykstant.

2.      Vertinimas

a)      Dėl laisvo kapitalo judėjimo apribojimo egzistavimo

74.      Kaip pripažino Teisingumo Teismas, kapitalo judėjimo apribojimai EB 56 straipsnio prasme yra valstybės narės priemonės, kurios gali atgrasyti jos rezidentus imti paskolas arba investuoti kitose valstybėse narėse (47).

75.      Kaip nagrinėjamu atveju apibendrina Komisija, o to neginčija Portugalijos Respublika, Portugalijos valstybės išleistų valstybės skolos vertybinių popierių turintys apmokestinamieji asmenys galėjo naudotis RERF 6 straipsnio 1 dalyje numatytu lengvatiniu režimu, palyginti su kitų valstybių narių išleistų valstybės skolos vertybinių popierių turinčiais apmokestinamaisiais asmenimis.

76.      Iš tiesų pastarieji pagal RERF privalėjo mokėti bazinės 5 % nuo jų patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodyto turto vertės normos mokestį, o apmokestinamieji asmenys, investavę į Portugalijos valstybės išleistus valstybės skolos vertybinius popierius, privalėjo mokėti tik sumažintos 2,5 % normos mokestį.

77.      Toks lengvatinis režimas galėjo atgrasyti atitinkamus apmokestinamuosius asmenis turėti kitų valstybių narių išleistų valstybės skolos vertybinių popierių, nes jiems pagal RERF buvo taikoma nepalankesnė 5 % mokesčio norma.

78.      Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad ginčijama priemonė yra apribojimas EB 56 straipsnio 1 dalies prasme.

79.      Kadangi įsipareigojimų neįvykdymas taip pat susijęs su ELPA valstybių, kurios yra EEE susitarimo šalys, išleistais valstybės skolos vertybiniais popieriais, tokia tarpinė išvada darytina ir kalbant apie šio susitarimo 40 straipsnį, kurio teisinė apimtis iš esmės yra tokia pati kaip EB 56 straipsnio 1 dalies(48).

b)      Dėl laisvo kapitalo judėjimo apribojimo pateisinimo

80.      Iš nusistovėjusios teismo praktikos aišku, kad laisvą kapitalo judėjimą kaip pagrindinį Sutarties principą galima riboti nacionalinės teisės aktais, tik jeigu jie pateisinami EB 58 straipsnyje nurodytais arba privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, kai nėra Bendrijos suderinimo priemonės, numatančios šių interesų apsaugai užtikrinti būtinas priemones(49).

81.      Kai nėra tokio Bendrijos suderinimo, kiekviena valstybė narė iš esmės pati sprendžia, kokį tokių teisėtų interesų apsaugos lygį ji ketina užtikrinti ir kaip šį lygį pasiekti, laikydamasi Sutarties ir, be kita ko, proporcingumo principo, reikalaujančio, jog priemonės, kurių imamasi, būtų tinkamos įgyvendinti jomis siekiamą tikslą ir neviršytų to, kas būtina norint jį pasiekti(50).

82.      Šiuo atveju Portugalijos vyriausybė pirmiausia teigia, kad nevienodas apyvartinių skolos vertybinių popierių, kuriuos išleidžia viešoji administracija, ir tokių vertybinių popierių, kuriuos išleidžia privatūs asmenys, vertinimas gali būti pateisinamas Direktyva 2003/48.

83.      Nesant reikalo detaliai nagrinėti Direktyvos 2003/48 nuostatų, šie argumentai manęs visiškai neįtikina.

84.      Iš tiesų net darant prielaidą, kad aptariamoje direktyvoje įtvirtinta Portugalijos vyriausybės nurodoma diferenciacija, tai nepateisina skirtingo tos pačios rūšies vertybinių popierių, t. y. nagrinėjamu atveju įvairių valstybių narių išleistų valstybės skolos vertybinių popierių vertinimo. Tačiau toks vis dėlto yra kaltinimas, nurodytas Komisijos, kuri, kaip tai nurodžiau šios išvados 21 punkte, pagrįstos nuomonės stadijoje ginčo dalyką apribojo nevienodu mokestiniu vertinimu, taikomu Portugalijoje šios valstybės išleistiems valstybės skolos vertybiniams popieriams ir kitų valstybių narių (taip pat ELPA valstybių, kurios yra EEE susitarimo šalys) išleistiems valstybės skolos vertybiniams popieriams, bet ne nevienodu Portugalijos valstybės išleistų valstybės skolos vertybinių popierių ir viso kito turto vertinimu.

85.      Taigi Direktyva 2003/48 negali būti pasiremta siekiant pateisinti šioje byloje nagrinėjamus laisvo kapitalo judėjimo apribojimus.

86.      Vadinasi, lieka išnagrinėti, ar, kaip nurodo Portugalijos vyriausybė, kova su mokesčių vengimu ir sukčiavimu pateisina aptariamus apribojimus.

87.      Tiesa, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką minėtas tikslas gali pateisinti laisvo kapitalo judėjimo apribojimą(51). Tačiau reikia, kad nagrinėjami apribojimai, šiuo atveju – apribojimai, atsirandantys pritaikius RERF, būtų būtinos priemonės užkirsti kelią atitinkamai mokesčių vengimui ir sukčiavimui(52).

88.      Man neatrodo, kad RERF galėtų būti laikomas tokia priemone.

89.      Šiuo klausimu Portugalijos vyriausybė visiškai nepaaiškino ir a fortiori neįrodė skirtingos mokesčio normos, nustatytos Portugalijos valstybės išleistiems valstybės skolos vertybiniams popieriams ir kitų valstybių narių išleistiems valstybės skolos vertybiniams popieriams, būtinumo tam, kad būtų pasiektas ja siekiamas bendrojo intereso tikslas, nors kitos RERF nuostatos, taikomos apmokestinamiesiems asmenims, pageidaujantiems patikslinti savo mokestinę padėtį, taikomos neatsižvelgiant į vietą, kurioje investuotas kapitalas. Iš tiesų paaiškinimai, susiję su aplinkybe, kad skirtinga mokesčio norma iš esmės pateisinama didesniu kompensaciniu atlyginimu už tikslinamas investicijas, susijusias su kitų valstybių narių išleistais valstybės skolos vertybiniais popieriais, apsiriboja, mano manymu, tuo, kad laisvą kapitalo judėjimą ribojanti priemonė tariamai pateisinama aiškiai ekonominio tikslo, t. y. tikslo, kad būtų kompensuotas valstybės narės mokestinių pajamų praradimas, siekimu. Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką ekonominis pagrindas, be abejo, negali pateisinti EB 56 straipsnio 1 daliai prieštaraujančios priemonės(53). Jei pagal RERF visi numatyti asmenys buvo raginami tikslinti savo padėtį Portugalijoje nesumokėto mokesčio požiūriu, niekaip nesuprantu, kodėl mokesčių vengimo atveju tik tie asmenys, kurie investavo į Portugalijos valstybės skolos vertybinius popierius, turėjo naudotis lengvatiniu režimu.

90.      Galiausiai šios išvados 68 punkte nurodytomis EPBO ataskaitomis, mano nuomone, negali būti pasiremta nagrinėjamu atveju. Šiomis ataskaitomis valstybėms, Europos Sąjungos narėms, nėra leidžiama apriboti judėjimo laisvių. Be to, labai abejotina, kad tokiomis ataskaitomis, kuriose nėra nustatyta jokių teisinių pareigų, apskritai galėtų būti reikalaujama valstybių narių imtis konkrečių veiksmų.

91.      Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad, mano nuomone, RERF yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas, numatytas EB 56 straipsnyje, kuris negali būti pateisinamas Portugalijos vyriausybės nurodytais pagrindais.

92.      Mano manymu, tokia pati išvada darytina ir dėl kaltinimo, susijusio su EEE susitarimo 40 straipsnio pažeidimu.

93.      Iš tiesų, kadangi, pirma, nagrinėjama situacija turi poveikį ir ELPA valstybių, kurios yra EEE susitarimo šalys, išleistiems valstybės skolos vertybiniams popieriams, antra, Portugalijos Respublika nenurodė specifinių priežasčių, susijusių su skirtingomis teisinėmis aplinkybėmis, kuriomis būtų taikomi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir trečiųjų valstybių apribojimai, palyginti su laisvo kapitalo judėjimo įgyvendinimu Bendrijoje(54), tam tikru atveju galintys pateisinti RERF numatytą lengvatinį mokestinį režimą, toks režimas pažeidžia ir EEE susitarimo 40 straipsnį ir jis negali būti pateisintas tikslu kovoti su mokesčių vengimu ir sukčiavimu.

94.      Taigi siūlau Teisingumo Teismui patenkinti Komisijos ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

VI – Dėl išlaidų

95.      Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

96.      Kadangi siūlau Teisingumo Teismui patenkinti ieškinį, o Komisija reikalavo, kad valstybė atsakovė padengtų bylinėjimosi išlaidas, manau, jog šias išlaidas reikia priteisti iš Portugalijos Respublikos.

VII – Išvada

97.      Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismui siūlau:

–        pripažinti, kad mokesčių tikslinimo pagal 2005 m. liepos 29 d. Įstatymą Nr. 39-A/2005 pagrindu numačiusi lengvatinį mokestinį režimą tik Portugalijos valstybės išleistiems valstybės skolos vertybiniams popieriams, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 56 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 40 straipsnį, ir

–        priteisti iš Portugalijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

1      Originalo kalba: prancūzų.

2 – Diário da República I, A serija, Nr. 145.

3 – 1992 m. kovo 31 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C-362/90, Rink. p. I-2353).

4 – Šiuo klausimu žr. 1984 m. sausio 31 d. Sprendimą Komisija prieš Airiją (74/82, Rink. p. 317, 20 punktas), 1985 m. kovo 28 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (274/83, Rink. p. 1077, 21 punktas), 1996 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C-289/94, Rink. p. I-4405, 16 punktas) ir 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (C-358/01, Rink. p. I-13145, 29 punktas).

5 – Šiuo klausimu žr. 1999 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C-365/97, Rink. p. I-7773, 25 punktas) ir 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (C-221/04, Rink. p. I-4515, 33 punktas).

6 – Išvada byloje, kurioje priimtas 2007 m. spalio 11 d. sprendimas (C-237/05, Rink. p. I-8203).

7 – Išvada byloje, kurioje priimtas 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas (C-456/05, Rink. p. I-10517).

8 – Žr. 2001 m. vasario 1 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C-333/99, Rink. p. I­1025, 23 punktas), 2005 m. birželio 2 d. Sprendimą Komisija prieš Graikiją, (C-394/02, Rink. p. I-4713, 14 ir 15 punktai) ir 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą (C-33/04, Rink. p. I-10629, 65 punktas).

9 – Žr., be kita ko, 2008 m. kovo 6 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (C-196/07, 25 punktas), 2007 m. sausio 11 d. Sprendimą Komisija prieš Airiją (C-183/05, Rink. p. I-137, 17 punktas) ir 2000 m. balandžio 13 d. Sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą (C-348/99, Rink. p. I-2917, 8 punktas).

10 – Išvada byloje, kurioje priimtas minėtas 1992 m. kovo 31 d. sprendimas.

11 – Žr. nurodytos išvados 11 punktą.

12 – Žr. 2002 m. sausio 15 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C-439/99, Rink. p. I-305, 15–17 punktai). Šioje byloje buvo kalbama apie nepriimtinumą iš dalies, nes ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo buvo susijęs su dviem regioniniais įstatymais dėl mugių, salonų parodų ir turgaus.

13 – Žr., be kita ko, minėtą Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (22–26 punktai), 2002 m. balandžio 25 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C-418/00 ir C-419/00, Rink. p. I-3969, 28-30 punktai) ir 2005 m. liepos 21 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją (C-149/03). Pažymėtina, kad šioje byloje Teisingumo Teismas net nenagrinėjo ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pareikšto praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo paskutinių ginčijamų žvejybos metų, priimtinumo.

14 – Žr. minėto 2001 m. vasario 1 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją 22 punktą.

15 – Žr. sprendimo 23–25 punktus.

16 – Antai minėtame Sprendime Komisija prieš Vokietiją Teisingumo Teismas nepriimtinumo pagrindą, susijusį su dabartinio Sutarties pažeidimo nebuvimu, labai tiksliai išnagrinėjo atskirai ir anksčiau nei pagrindą, susijusį su Komisijos suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimu.

17 – Žr. 1970 m. liepos 9 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (26/69, Rink. p. 565, 2–13 punktai) ir generalinio advokato C. O. Lenz išvados byloje, kurioje priimtas minėtas 1992 m. kovo 31 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, 12 punktą.

18 – 1994 m. birželio 1 d. sprendimas (C-317/92, Rink. p. I-2039).

19 – 1998 m. birželio 18 d. sprendimas (C-35/96, Rink. p. I-3851).

20 – Minėtas 1994 m. birželio 1 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (2 punktas).

21 – Žr. minėtą 1998 m. birželio 18 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C-35/96, 21–31 punktai).

22 – Bet kuriuo atveju, jei Teisingumo Teismas dabar nuspręstų vadovautis tokia teismo praktika, ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo būtų priimtinas, nes pagal šią teismo praktiką nereikalaujama, kad būtų įrodytas pažeidimo egzistavimas pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje.

23 – Žr., be kita ko, 1999 m. spalio 28 d. Sprendimą Komisija prieš Austriją (C-328/96, Rink. p. I-7479, 42–44 punktai), 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C-20/01 ir C-28/01, Rink. p. I-3609, 32-37 punktai), 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C-125/03, 12 ir 13 punktai), 2007 m. spalio 4 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C-217/06, 21 punktas) ir minėtą 2006 m. birželio 2 d. Sprendimą Komisija prieš Graikiją (18 ir 19 punktai).

24 – Žr. minėtą 2007 m. spalio 11 d. Sprendimą Komisija prieš Graikiją (29–35 punktai).

25 – Žr. 2005 m. spalio 27 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C-525/03, Rink. p. I-9405, 15 ir 16 punktai).

26 – 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę (C-508/03, Rink. p. I-3969, 73 punktas), kuriame Teisingumo Teismas nurodė minėtą 1992 m. kovo 31 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją.

27 – OL L 175, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 248.

28 – Minėtas 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (23–26 punktai), kuriame Teisingumo Teismas nurodė minėtą 1992 m. kovo 31 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją ir minėtą 2005 m. spalio 27 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją.

29 – OL L 206, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102.

30 – Minėtas 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas.

31 – Minėto 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimo 16 punktas. Teisingumo Teismas šiame punkte nurodo tris sprendimus, priimtus viešųjų pirkimų srityje, t. y. minėtą 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją, 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją ir 2005 m. spalio 27 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją.

32 – Sprendimo 18 punktas.

33 – Sprendimo 20 punktas.

34 – Šiuo klausimu žr. 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C-1/00, Rink. p. I-9989, 64 punktas).

35 – Tai, jog pagrįstos nuomonės rezoliucinėje dalyje valstybė narė kaltinama tuo, kad taikė lengvatinį režimą tik Portugalijos valstybės išleistų skolos vertybinių popierių turėtojams, man neatrodo lemiama. Iš tiesų per procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo Komisija neturi teisės priversti valstybę narę imtis konkrečių veiksmų jos pačios nacionalinių subjektų atžvilgiu vidaus situacijos atveju. Todėl ji negali kvestionuoti Portugalijos teisės aktų leidėjo sprendimo nustatyti 2,5 % mokesčio normą Portugalijos valstybės išleistų skolos vertybinių popierių turėtojams, pageidaujantiems tikslinti savo mokestinę padėtį. Tačiau tuo pasirėmusi Komisija paragino šią valstybę narę užtikrinti Sutarties nuostatose numatytą vienodą vertinimą. Tai visiškai nereiškia, kad valstybė narė, norėdama pasiekti šį tikslą ir atsižvelgti pagrįstą nuomonę, pati negali paneigti savo pradinio sprendimo nustatyti 2,5 % mokesčio normą atitinkamiems Portugalijos apmokestinamiesiems asmenims, jei toks sprendimas jai atrodo tinkamiausias arba realiausias.

36 – 1992 m. kovo 31 d. sprendimas.

37 – Žr. minėtą 1992 m. kovo 31 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (12 punktas).

38 – 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas.

39 – Minėtas 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (65 punktas ir ten nurodyta teismo praktika).

40 – 2001 m. gruodžio 13 d. sprendimas.

41 – Žr. 1999 m. spalio 28 d. Sprendimą Komisija prieš Austriją (C-328/96, Rink. p. I-7479, 54 punktas).

42 – 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas.

43 – Žr., be kita ko, mano minėtos išvados byloje, kurioje priimtas 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas, 56 punktą.

44 – 2000 m. birželio 6 d. sprendimas (C-35/98, Rink. p. I-4071, 43 ir 44 punktai).

45 – EBPO ataskaitos „Bankų informacijos prieinamumo mokesčių tikslais gerinimas“, 2000, p. 19, ir „Bankų informacijos prieinamumo mokesčių tikslais gerinimas: pažangos ataskaita“, 2007, p. 26.

46 – OL L 157, p. 38; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 369.

47 – 1995 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Svensson ir Gustavsson (C-484/93, Rink. p. I-3955, 10 punktas), 1999 m. spalio 14 d. Sprendimas Sandoz (C-439/97, Rink. p. I-7041, 19 punktas) ir 2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją (C-478/98, Rink. p. I-7587, 18 punktas).

48 – Šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2009 m. birželio 11 d. Sprendimą Komisija prieš Nyderlandus (C-521/07, Rink. p. I-0000, 33 punktas) ir 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C-540/07, Rink. p. I-0000, 66 punktas).

49 – Šiuo klausimu žr. 2002 m. birželio 4 d. Sprendimą Komisija prieš Portugaliją (C-367/98, Rink. p. I-4731, 49 punktas) ir 2008 m. vasario 14 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (C-274/06, Rink. p. I-0000, 35 punktas).

50 – Šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 14 d. Sprendimą Église de scientologie (C-54/99, Rink. p. I-1335, 18 punktas), 2002 m. birželio 4 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją (C-503/99, Rink. P. I-4809, 45 punktas), taip pat minėtą 2002 m. birželio 4 d. Sprendimą Komisija prieš Portugaliją (49 punktas) ir minėtą 2008 m. vasario 14 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (36 punktas).

51 – Žr., be kita ko, kalbant apie kovą su mokesčių vengimu, minėtą 2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją (39 punktas), 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Marks & Spencer (C-446/03, Rink. p. I-10837 49 ir 51 punktai) ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimą Oy AA (C-231/05, Rink. p. I-6373, 60 punktas) bei, kalbant apie kovą su mokestiniu sukčiavimu, 1995 m. vasario 23 d. Sprendimą Bordessa ir kt. (C-358/93 ir C-416/93, Rink. p. I-361, 21 ir 22 punktai), 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Sanz de Lera ir kt. (C-163/94, C-165/94 ir C-250/94, Rink. p. I-4821, 22 punktas) ir minėtą 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (55 punktas).

52 – Žr. minėtą Sprendimą Bordessa ir kt. (21 punktas) ir minėtą 2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją (40 punktas).

53 – Žr., be kita ko, minėtą Sprendimą Verkooijen (48 punktas). Kalbant apie negalėjimą pateisinti laisvą kapitalo judėjimą ribojančių nacionalinių priemonių siekiant užkirsti kelią mokestinių pajamų praradimui, būtent žr. 2009 m. sausio 27 d. Sprendimą Persche (C-318/07, Rink. p. I-359, 46 punktas ir ten nurodyta teismo praktika).

54 – Šiuo klausimu žr. minėtą 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (69 punktas). Konkrečiai kalbant, priešingai Italijos Respublikos argumentams, pateiktiems byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, Portugalijos Respublika niekada nesirėmė aplinkybe, kad RERF numatytas lengvatinis mokestinis režimas buvo nustatytas ir būtinas siekiant kompensuoti jokio reglamentavimo, susijusio su keitimusi informacija tarp valstybių narių ir ELPA valstybių, kurios yra EEE susitarimo šalys, mokesčių institucijų, nebuvimą.