Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINIO ADVOKATO

JÁN MAZÁK IŠVADA,

pateikta 2011 m. balandžio 12 d.(1)

Sujungtos bylos C-180/10 ir C-181/10

Jarosław Słaby

prieš

Minister Finansów (C-180/10)

ir

Emilian Kuć

Halina Jeziorska-Kuć

prieš

Dyrektor Izby Skarbowej w Warszawie (C-181/10)

(Naczelny Sąd Administrazcyjny (Lenkija) pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Pridėtinės vertės mokestis – Apmokestinamasis asmuo – Ekonominė veikla – Įsigytos žemės ūkio paskirties žemės, kurios paskirtis vėliau buvo pakeista į žemę statyboms, pardavimas“





1.        Ar asmuo, laipsniškai parduodantis žemės sklypus, kurie iš pradžių sudarė vieną žemės ūkio paskirties sklypą, skirtą žemės ūkio veiklai vykdyti, kurio paskirtis vėliau vietiniame teritorijos plėtros plane buvo pakeista, perkvalifikuojant žemės paskirtį į žemę, skirtą vasarnamiams ar gyvenamiesiems ir paslaugų paskirties pastatams statyti, turi būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu pridėtinės vertės mokesčio atžvilgiu (toliau – PVM)?

2.        Atsakymas į šį klausimą yra reikšmingas tiek J. Słaby (ieškovas pagrindinėje byloje, byla C-180/10), tiek Emilianui Kuć ir Halinai Jeziorska-Kuć (ieškovai pagrindinėje byloje, byla C-181/10), kurie kreipėsi į kompetentingas mokesčių institucijas dėl individualaus išaiškinimo dėl žemės sklypų pardavimo apmokestinimo PVM.

3.        J. Słaby atvejis susijęs su laipsniškai parduodamais atidalytais žemės sklypais, kurie sudarė 1996 m. įsigytą žemės sklypą. Tada minėtas sklypas teritorijos plėtros planuose buvo priskirtas žemės ūkio paskirties teritorijai. J. Słaby, kaip fizinis asmuo, nevykdantis ekonominės veiklos, jį įsigijo ketindamas vykdyti žemės ūkio veiklą, kurią vykdė nuo 1996 m. iki 1998 metų. 1997 m. keičiant teritorijos plėtros planą, minėto sklypo paskirtis buvo pakeista į vasarnamių statybos paskirtį. 1999 m. J. Słaby šį sklypą padalijo į 64 dalis ir pradėjo juos pardavinėti. Pirmasis sklypas parduotas 2000 m.

4.        E. Kuć ir H. Jeziorska-Kuć atvejis susijęs su retkarčiais sudaromais žemės sklypų, priklausančių jų žemės ūkio valdai, pardavimo sandoriais. Tiksliau tariant, 2004 m. jie sudarė 13 sklypų pardavimo sandorių, iš kurių 9 sudaryti po 2004 m. gegužės 1 d., 14 analogiškų sandorių sudaryta 2005 m. ir 20 – 2006 metais. E. Kuć ir H. Jeziorska-Kuć įsigijo žemės ūkio valdą kaip žemės ūkio paskirties žemę be užstatymo teisės ir naudojo šią žemę žemės ūkio veiklai vykdyti. Šiuo pagrindu jie įsiregistravo kaip apmokestinamieji asmenys, kuriems taikoma vienodo PVM tarifo schema, prieš tai 2004 m. gavę mokesčių administratoriaus išaiškinimą šiuo klausimu. Keičiant vietinį plėtros planą dalis žemės ūkio paskirties sklypų buvo priskirti gyvenamųjų ir paslaugų paskirties pastatų statybai.

5.         Abiem šiais atvejais kompetentingos mokesčių institucijos nusprendė, kad žemės sklypų pardavimas turėjo būti apmokestinamas PVM. Nesutikdami su tokiu aiškinimu, J. Słaby bei E. Kuć ir H. Jeziorska-Kuć kreipėsi į administracinį apeliacinį teismą.

6.        Naczelny Sąd Administrazcyjny (Vyriausiasis administracinis teismas) (Lenkija) Teisingumo Teismui pateikė tris prejudicinius klausimus, kurių vienas susijęs su J. Słaby, kiti du – su E. Kuć ir H. Jeziorska-Kuć, kilusius nagrinėjant kasacinius skundus dėl administracinių teismų sprendimų.

7.        Klausimas, susijęs su byla Słaby prieš Minister Finansów (finansų ministras) (byla C-180/10), formuluojamas taip:

„Ar fizinis asmuo, kuris žemės sklype vykdė žemės ūkio veiklą, vėliau, dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių pasikeitus teritorijos plėtros planams, šią veiklą nutraukė ir pakeitė turto paskirtį, priskirdamas jį prie asmeninio turto, padalijo turtą į mažesnes dalis (žemės sklypus, skirtus vasarnamiams statyti) ir pradėjo jį pardavinėti, turi būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu PVM atžvilgiu pagal Direktyvos 2006/112/EB(2) 9 straipsnio 1 dalies ir Šeštosios direktyvos 77/388/EEB(3) 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ir privalo mokėti PVM už vykdomą prekybinę veiklą?“

8.        Du klausimai, pateikti byloje Kuć prieš Dyrektor Izby Skarbowej w Warszawie (Varšuvos mokesčių inspekcijos direktorius) (byla C-181/10), formuluojami taip:

„1. Ar ūkininkui, kuriam pagal Direktyvos 2006/112 295 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas taikomas vienodas tarifas ir kuris parduoda savo žemės ūkio veikloje naudotus žemės sklypus, pagal savivaldybės teritorijos plėtros planą skirtus gyvenamiesiems ir paslaugų paskirties pastatams statyti, tačiau įsigytus kaip žemės ūkio paskirties žemė (neapmokestinama PVM), taikomas šios direktyvos 16 straipsnis, pagal kurį tiekimu už atlygį laikomas tik toks apmokestinamojo asmens veiklai skirto turto naudojimas privatiems apmokestinamojo asmens poreikiams tenkinti arba kitais nei verslo tikslais, kai PVM, sumokėtas už tą turtą, buvo visiškai arba iš dalies atskaitytas?

2. Ar ūkininkas, kuriam pagal Direktyvos 2006/112 295 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas taikomas vienodas tarifas, kuris parduoda savo žemės ūkio veiklai vykdyti anksčiau naudotus žemės sklypus, pagal savivaldybės teritorijos plėtros planą skirtus gyvenamiesiems ir paslaugų paskirties pastatams statyti, tačiau įsigytus kaip žemės ūkio paskirties žemė (neapmokestinama PVM), dėl tokio pardavimo pagal įprastą schemą turi būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu, privalančiu mokėti PVM?“

 Teisinis pagrindas

 Direktyva 2006/112 (4)

9.        Remiantis Direktyvos 2006/112(5) 2 straipsnio 1 dalies a punktu, PVM apmokestinamas prekių teikimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks.

10.      Direktyvos 2006/112(6) 9 straipsnio 1 dalies formuluotė tokia:

„Apmokestinamasis asmuo“ – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą.

„Ekonomine veikla“ laikoma gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų.“

11.      Direktyvos 2006/112 16 straipsnio antroje pastraipoje numatyta:

„Prekių, sudarančių apmokestinamojo asmens veiklai skirto turto dalį, sunaudojimas privatiems apmokestinamojo asmens ar jo darbuotojų poreikiams tenkinti, arba jų realizavimas neatlygintinai, arba, platesne prasme, jų panaudojimas kitais nei verslo tikslais, laikomas prekių tiekimu už atlygį, kai PVM, sumokėtas už tas prekes ar jų sudedamąsias dalis, buvo visiškai arba iš dalies atskaitytas.“

12.      Direktyvos 2006/112 296 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kai ūkininkams taikomos įprastinės PVM procedūros ar 1 skyriuje nurodyta speciali schema gali sudaryti sunkumų, valstybės narės gali šiame skyriuje nustatyta tvarka ūkininkams taikyti vienodo tarifo schemą, skirtą kompensuoti PVM, kurį įsigydami prekes ar paslaugas sumokėjo ūkininkai, kuriems taikomas vienodas tarifas.“

 Nacionalinės teisės nuostatos

13.      2004 m. kovo 11 d. Prekių ir paslaugų mokesčio įstatymo (toliau – „PVM įstatymas“) 15 straipsnyje nustatyta:

„1. Apmokestinamieji asmenys – tai juridinai asmenys, juridinio asmens statuso neturintys organizaciniai vienetai ir fiziniai asmenys, savarankiškai vykdantys 2 dalyje nurodytą ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą

2. Ekonominė veikla apima bet kokią gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veiklą, įskaitant gamtinių resursų gavybą arba žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų atstovų veiklą, net kai veiksmai buvo atlikti vieną kartą tokiomis aplinkybėmis, kurios rodo ketinimą vykdyti veiklą reguliariai. Ekonominė veikla taip pat apima materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimą siekiant gauti nuolatinių pajamų.“

<…>“

14.      PVM įstatymo 43 straipsnyje nustatyta:

„Nuo mokesčio atleidžiami:

<…>

3) ūkininko, kuriam taikomas vienodas tarifas, vykdomas atliekant savo žemės ūkio veiklą pagamintų žemės ūkio produktų tiekimas ir žemės ūkio paslaugų teikimas;

<…>

9) kitos nei statybai ar užstatyti skirtos neužstatytos žemės tiekimas;

<…>“

 Vertinimas

 Dėl prejudicinio klausimo byloje C-180/10

15.      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar sąvokos „apmokestinamasis asmuo“ PVM atžvilgiu, nurodytos Direktyvos 2006/112 9 straipsnio 1 dalyje, apibrėžimas taip pat apima asmenį, kaip antai J. Słaby, kuris nuo 2000 m.(7) laipsniškai pardavė 64 žemės sklypus, pagal teritorijos plėtros planą skirtus vasarnamiams statyti.

16.      Faktinę J. Słaby situaciją galima apibūdinti taip:

–        1996 m. J. Słaby įsigijo šį sklypą kaip žemės ūkio paskirties žemę,

–        žemės ūkio veikla šiame sklype faktiškai buvo vykdoma nuo 1996 m. iki 1998 metų,

–        1997 m. keičiant teritorijos plėtros planą minėtas žemės sklypas buvo perkvalifikuotas į žemę, skirtą vasarnamiams statyti, ir

–        1999 m. nutraukęs žemės ūkio veiklą šiame sklype ir priskyręs šį sklypą prie asmeninio turto, J. Słaby jį padalijo į 64 sklypus ir pradėjo juos pardavinėti.

17.      Kadangi Direktyvos 2006/112 9 straipsnio 1 dalyje apmokestinamojo asmens sąvoka apibrėžiama nurodant ekonominės veiklos sąvoką arba, kitaip tariant, tokios veiklos vykdymas lemia vertinimą kaip apmokestinamojo asmens(8), pagrindinis atsakymo į pateiktą klausimą aspektas yra tai, ar statybai skirtos žemės sklypų laipsniško pardavimo sandoriai laikomi ekonomine veikla.

18.      Direktyvos 2006/112 9 straipsnio 1 dalyje ši „ekonominės veiklos“ sąvoka apibrėžta kaip apimanti visokią gamintojų, prekybininkų ir paslaugas teikiančių asmenų veiklą, visų pirma materialiojo ir nematerialiojo turto naudojimą, siekiant gauti nuolatinių pajamų. Pagal bendros PVM sistemos neutralumo principo reikalavimus ši „naudojimo“ sąvoka apima visus šiuos sandorius, neatsižvelgiant į jų teisinę formą(9).

19.      Mano nuomone, neatrodo ginčytina, kad statybai skirtos žemės pardavimas yra vienas tokio materialiojo turto naudojimo būdų(10), ypač jei atsižvelgsime į tai, kad žemės statybai pardavimas, kaip prekių tiekimas už atlygį, yra vienas iš PVM apmokestinamų sandorių pagal Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies a punktą kartu su jos 14 straipsnio 1 dalimi.

20.      Tad lieka nustatyti, ar žemės sklypai laipsniškai buvo parduodami siekiant gauti nuolatinių pajamų.

21.      Šiuo atžvilgiu nereikia pamiršti, kad klausimas, ar atitinkama veikla buvo vykdoma siekiant gauti nuolatinių pajamų, yra fakto klausimas, kurį turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes(11). Atsižvelgiant į srities, kurią apima apmokestinamojo asmens ir ekonominės veiklos sąvokos, objektyvų pobūdį, šiame vertinime atitinkamos veiklos tikslai ir rezultatai nėra svarbūs(12).

22.      Teisingumo Teismas jau yra sprendęs klausimą, ar turto naudojimas buvo vykdomas siekiant gauti nuolatinių pajamų, byloje, kurioje priimtas Sprendimas van Tiem(13). Šiame sprendime Teisingumo Teismas pripažino, kad turto naudojimas, suteikiant nekilnojamojo turto užstatymo teisę, turi būti vertinamas kaip vykdomas siekiant gauti nuolatinių pajamų, net jei minėta teisė buvo suteikta nustatytam laikotarpiui.

23.      Šiuo atveju turto naudojimą sudaro laipsniškai vykdomas 64 statybai skirtos žemės sklypų, iš pradžių sudariusių žemės ūkio paskirties sklypą, pardavimas. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad žemės savininkas šį turtą padalijo, ketindamas laipsniškai parduoti kaip atskirus sklypus.

24.      Mano nuomone, šis faktas pats savaime, tai yra žemės sklypo padalijimas į atskiras dalis prieš jo pardavimą, skatina daryti išvadą, kad minėto sklypo savininkas veikė ketindamas reguliariai pardavinėti sklypus ir taip gauti nuolatinių pajamų. Ši išvada remiasi ne tik žemės sklypų pardavimo apimtimi, bet ir šių veiksmų pasikartojančiu pobūdžiu.

25.      Ši išvada galioja neatsižvelgiant į tai, ar žemės sklypo savininkas jį įsigijo ketindamas perparduoti. Jei sutiktume su J. Słaby argumentu, kuriuo taip pat rėmėsi pirmosios instancijos nacionalinis teismas, kuris šiuo atveju iš esmės buvo toks, kad laipsniškai atskiromis dalimis parduodamas žemės sklypas nebuvo įsigytas ketinant jį perparduoti, tai galiausiai sukeltų grėsmę bendros PVM sistemos neutralumo principui, pagal kurį draudžiama tokius pačius sandorius sudarančius ūkio subjektus vertinti skirtingai apmokestinant PVM(14). Iš tiesų, kaip teisingai pastebėjo Lenkijos Respublika, sklypų statybai pardavimo sandoriai, sudaryti asmens, kuris įsigijo minėtus sklypus kaip žemės ūkio paskirties žemę ir ketino juose vykdyti žemės ūkio veiklą, nesiskiria nuo tų, kurie yra sudaryti asmens, įsigijusio žemės ūkio paskirties sklypą su ketinimais pakeitus teritorijos plėtros planą jį perparduoti.

26.      Todėl konstatuotina, kad pirkėjo ketinimai įsigyjant žemės sklypą, kuris vėliau buvo padalytas siekiant laipsniškai jį parduoti, neturi įtakos minėtų pardavimo sandorių priskyrimui prie ekonominės veiklos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

27.      Kadangi pateiktame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas akcentavo faktą, kad aptariamas žemės sklypas prieš parduodant buvo priskirtas prie asmeninio turto minėto sklypo savininko vykdomos žemės ūkio veiklos atžvilgiu, dar reikia išsiaiškinti, ar J. Słaby minėto žemės sklypo laipsniškai atskiromis dalimis nepardavė kaip privatus asmuo. Iš tiesų, kaip matyti iš teismo praktikos, apmokestinamasis asmuo, sudarydamas sandorį kaip privatus asmuo, neveikia kaip apmokestinamasis asmuo, todėl toks sandoris nėra apmokestinamas PVM(15).

28.      Žinoma, tiesa, kad pagal teismo praktiką, išplaukiančią iš sprendimo byloje Armbrecht(16), kai apmokestinamasis asmuo PVM atžvilgiu parduoda turtą, kurio jis nepriskyrė prie turto, naudojamo savo veiklai vykdyti, jį priskirdamas prie asmeniniais tikslais naudojamo turto, parduodamas šį turtą jis neveikia kaip apmokestinamasis asmuo. Tad toks sandoris nepatenka į PVM taikymo sritį.

29.      Tačiau pažymėtina, kad toks turto skirstymas atliekamas veiklos, dėl kurios asmuo laikomas apmokestinamuoju asmeniu PVM atžvilgiu, atžvilgiu.

30.      Taigi šiuo atveju J. Słaby žemės sklypą, laipsniškai parduodamą atskiromis dalimis, priskyrė prie asmeninio turto savo vykdomos žemės ūkio veiklos atžvilgiu. Tačiau J. Słaby laikomas apmokestinamuoju asmeniu PVM atžvilgiu ne dėl savo vykdomos žemės ūkio veiklos, o dėl laipsniškai vykdomo žemės sklypų pardavimo.

31.      Dėl šios priežasties argumentas, kad J. Słaby priskyrė parduodamą turtą prie asmeninio turto, šiuo atveju nėra svarbus.

32.      Taigi, siekdamas nustatyti, ar asmuo yra apmokestinamasis asmuo PVM atžvilgiu pagal Direktyvos 2006/112 9 straipsnio 1 dalį, nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, ypač į aplinkybes, rodančias ketinimą minėtus sandorius vykdyti reguliariai, turi įvertinti, ar atitinkamas turtas yra naudojamas, t.y. laipsniškai parduodamas siekiant gauti nuolatinių pajamų. Šiuo atžvilgiu nėra svarbus faktas, kad atitinkamas turtas buvo įsigytas neketinant jo parduoti, ar faktas, kad atitinkamą turtą savininkas priskyrė asmeniniam turtui, kiek tai susiję su veikla, dėl kurios jis nelaikomas apmokestinamuoju asmeniu PVM atžvilgiu.

 Dėl prejudicinių klausimų byloje C-181/10

33.      Mano nuomone, klausimus reikia sukeisti vietomis, atsižvelgiant į ryšį tarp klausimo, pateikto byloje C-180/10, ir antrojo klausimo, pateikto byloje C-181/10.

 Dėl antrojo klausimo

34.      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip ir byloje C-180/10, nori sužinoti, ar E. Kuć ir H. Jeziorska-Kuć turi būti laikomi apmokestinamaisiais asmenimis PVM atžvilgiu dėl 47 sandorių, susijusių su žemės sklypų pardavimu 2004 m.– 2006 m.

35.      E. Kuć ir H. Jeziorska-Kuć, kaip ir J. Słaby, pardavė žemės sklypus, įsigytus kaip žemės ūkio paskirties žemę. Minėtą žemę jie naudojo žemės ūkio veiklai vykdyti net ir po žemės sklypų priskyrimo sklypams, skirtiems gyvenamiesiems ir paslaugų paskirties pastatams statyti pakeitus teritorijos plėtros planą. Skirtingai nuo J. Słaby, jie dėl savo vykdomos žemės ūkio veiklos įsiregistravo kaip apmokestinamieji asmenys, kuriems taikomas vienodas PVM tarifas.

36.      Atsižvelgdamas į siūlomą atsakymą byloje C-180/10, šioje byloje nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, ir ypač į aplinkybes, rodančias ketinimą minėtus sandorius vykdyti reguliariai, taip pat turi įvertinti, ar atitinkamas turtas naudojamas, t.y. laipsniškai parduodamas siekiant gauti nuolatinių pajamų.

37.      Papildomai pabrėžtina, kad E. Kuć ir H. Jeziorska-Kuć pateiktas argumentas, jog ateityje jie neketino tęsti prekybos žemės sklypais, nėra svarbus.

38.      Jeigu atlikęs vertinimą nacionalinis teismas padarytų išvadą, kad atitinkami pardavimo sandoriai buvo vykdomi siekiant gauti nuolatinių pajamų, E. Kuć ir H. Jeziorska-Kuć turėtų būti laikomi apmokestinamaisiais asmenimis PVM atžvilgiu ne tik dėl jų vykdomos žemės ūkio veiklos, bet ir minėtų sandorių.

39.      Tokiu atveju E. Kuć ir H. Jeziorska-Kuć žemės sklypų, susijusių su žemės ūkio nuosavybe, pardavimo atžvilgiu būtų laikomi apmokestinamaisiais asmenimis PVM atžvilgiu pagal įprastą schemą, nepaisant jų, kaip ūkininkų, kuriems taikoma vienodo tarifo schema, numatyta Direktyvos 2006/112 XII antraštinės dalies 2 skyriuje, statuso. Ši išvada paremta Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią ūkininko, kuriam taikomas vienodas tarifas, vykdant žemės ūkio veiklą sudarytiems kitiems nei žemės ūkio produktų tiekimas ir žemės ūkio paslaugų teikimas sandoriams taikoma bendroji Direktyvos 2006/112 schema(17).

 Dėl pirmojo klausimo

40.      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar Direktyvos 2006/112 16 straipsnis, pagal kurį prekių, sudarančių apmokestinamojo asmens veiklai skirto turto dalį, naudojimas privatiems apmokestinamojo asmens ar jo darbuotojų poreikiams tenkinti arba jų realizavimas neatlygintinai, arba platesne prasme – jų panaudojimas kitais nei verslo tikslais, laikomas prekių tiekimu už atlygį, kai PVM, sumokėtas už tas prekes ar jų sudedamąsias dalis, buvo visiškai arba iš dalies atskaitytas, taikomas ūkininkui, kuriam taikomas vienodas tarifas pagal Direktyvos 2006/112/EB 295 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas ir kuris parduoda savo žemės ūkio veikloje naudotus žemės sklypus, pagal savivaldybės teritorijos plėtros planą skirtus gyvenamiesiems ir paslaugų paskirties pastatams statyti, tačiau įsigytus kaip žemės ūkio paskirties žemė (neapmokestinama PVM).

41.      Mano nuomone, šiuo atžvilgiu direktyvos 16 straipsnis netaikomas E. Kuć ir H. Jeziorska-Kuć sudarytiems sandoriams, kai laipsniškai parduodami jų žemės ūkio nuosavybei priklausantys žemės sklypai.

42.      Kaip teisingai rašytinėse pastabose pažymėjo Europos Komisija, kai pasikeičia žemės ūkio paskirties žemės dalių, sudarančių ūkininko, kuriam taikomas vienodas tarifas, žemės ūkio valdos sudėtinę dalį, paskirtis ir šios nuosavybės dalys nebėra skirtos žemės ūkio gamybai, suteikiant galimybę jas laipsniškai perleisti, visuomet dar yra ir turto, priskirto atitinkamo apmokestinamojo asmens veiklai, naudojimas ekonominiais tikslais. Tad tai nėra turto, kurį apmokestinamasis asmuo priskiria privatiems poreikiams ar kitiems nei savo ekonominės veiklos tikslams, naudojimas, kaip nustatyta šios direktyvos 16 straipsnyje.

 Išvada

43.      Atsižvelgdamas į išdėstytus samprotavimus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Naczelny Sąd Administracyjny pateiktus prejudicinius klausimus:

„1. Siekdamas nustatyti, ar asmuo yra apmokestinamasis asmuo pridėtinės vertės mokesčio atžvilgiu pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 9 straipsnio 1 dalį, nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas konkretaus atvejo aplinkybes, ypač į aplinkybes, rodančias ketinimą minėtus sandorius vykdyti reguliariai, turi įvertinti, ar atitinkamas turtas naudojamas, t.y. laipsniškai parduodamas siekiant gauti nuolatinių pajamų. Šiuo atžvilgiu faktas, kad atitinkamas turtas buvo įsigytas neketinant jo parduoti, ar faktas, kad atitinkamas turtas savininko buvo priskirtas prie asmeninio turto, kiek tai susiję su veikla, dėl kurios jis nelaikomas apmokestinamuoju asmeniu pridėtinės vertės mokesčio atžvilgiu, nėra svarbus.

2. Asmuo, laipsniškai parduodantis žemės sklypus, susijusius su žemės ūkio nuosavybe, šių sandorių atžvilgiu laikomas apmokestinamuoju asmeniu pridėtinės vertės mokesčio atžvilgiu pagal įprastą schemą, nepaisant jo, kaip ūkininko, kuriam taikoma vienodo tarifo schema, numatyta Direktyvos 2006/112 XII antraštinės dalies 2 skyriuje, statuso.

3. Direktyvos 2006/112 16 straipsnis netaikomas ūkininkui, kuriam pagal minėtos direktyvos 295 straipsnį taikoma vienodo tarifo schema, ir kuris laipsniškai parduoda žemės sklypus, skirtus gyvenamiesiems ir paslaugų paskirties pastatams statyti, suformuotus padalijus nuosavą žemės ūkio paskirties žemę.“

1 – Originalo kalba: prancūzų.

2      2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, p. 1).

3      1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23, toliau – Šeštoji direktyva).

4 – Atsižvelgiant į laikotarpį, per kurį įvyko bylos C-180/10 aplinkybės, taikomos tiek Šeštoji direktyva, tiek nuo 2007 m. sausio 1 d. ją panaikinusi ir pakeitusi Direktyva 2006/112. Šioje išvadoje remsiuosi tik taikytinomis Direktyvos 2006/112 nuostatomis, nes minėtos nuostatos iš esmės yra analogiškos atitinkamoms Šeštosios direktyvos nuostatoms.

5 Ši nuostata atitinka Šeštosios direktyvos 2 straipsnio 1 punktą.

6 Ši nuostata atitinka Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalis.

7 – Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog daroma prielaida, kad žemės sklypų pardavimas taip pat tęsėsi ir po 2004 m. gegužės 1 d., net jei tai nėra aiškiai nurodyta sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Kitu atveju Teisingumo Teismas negalėtų atsakyti į pateiktą klausimą.

8 – Pagal analogiją žr. 2005 m. kovo 3 d. Sprendimą Fini H (C-32/03, Rink. p. I-1599, 19 punktas).

9 2005 m. balandžio 21 d. Sprendimas HE (C-25/03, Rink. p. I-3123, 39 punktas), 2007 m. birželio 26 d. Sprendimas Hutchison 3G ir kt. (C-369/04, Rink. p. I-5247, 32 punktas) ir 2009 m. spalio 6 d. Sprendimas SPÖ Landesorganisation Kärnten (C-267/08, Rink. p. I-9781, 20 punktas).

10 – Teisingumo Teismas materialiojo turto naudojimu jau pripažino, pavyzdžiui, materialiojo turto nuomą (1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas Enkler, C-230/94, Rink. p. I-4517, 21 punktas) ar atvejį, kai nekilnojamojo turto savininkas kitam asmeniui suteikia šio turto užstatymo teisę (1990 m. gruodžio 4 d. Sprendimas van Tiem, C-186/89, Rink. p. I-4363, 19 punktas). Priešingai, leidimų išdavimo veikla, suteikianti juos turintiems ūkio subjektams galimybę naudotis juose numatytomis naudojimosi teisėmis, viešai siūlant savo paslaugas judriųjų telekomunikacijų rinkoje už atlygį, nelaikoma materialiojo turto naudojimu (2007 m. birželio 26 d. Sprendimas T-Mobile Austria ir kt., C-284/04, Rink. p. I-5189, 44 punktas). Tas pats pasakytina ir apie vykdomą viešųjų ryšių, informavimo, renginių organizavimo, reklaminės medžiagos pristatymo kitiems politinės partijos skyriams ir kasmetinio pokylio rengimo veiklą (9 išnašoje minėto Sprendimo SPÖ Landesorganisation Kärnten, 18 ir 21 punktai).

11 – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Enkler (minėtas 10 išnašoje, 24 ir 30 punktai).

12 – Šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 21 d. sprendimus University of Huddersfield (C-223/03, Rink. p. I-1751, 47 punktas) ir T-Mobile Austria ir kt. (minėtas 10 išnašoje, 35 punktas).

13– Minėtas 10 išnašoje.

14 – 2008 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas Isle of Wight Council ir kt. (C-288/07, Rink. p. I-7203, 42 punktas).

15 – 1995 m. spalio 4 d. Sprendimas Armbrecht (C-291/92, Rink. p. 2775, 16 ir 17 punktai) ir 2001 m. kovo 8 d. Sprendimas Bakcsi (C-415/98, Rink. p. I-1831, 24 punktas).

16 – Minėtas 15 išnašoje.

17 – Šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 15 d. Sprendimą Harbs (C-321/02, Rink. p. I-7101, 31 ir 36 punktai) ir 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimą Stadt Sundern (C-43/04, Rink. p. I-4491, 20 punktas).