EU tax law WEB van Putten and Others - C-578/10

1.

Atrodo, kad kartu su Sąjungos pilietybe pagrindinės laisvės suteikia plačią apsaugą Sąjungos piliečių tarptautinei veiklai. Tačiau nagrinėjamos bylos atskleidžia galimą spragą – tai tarptautinė daikto, šiuo atveju – lengvojo automobilio, panauda.

2.

Jei šioms bylos aplinkybėms gali būti taikomos pagrindinės laisvės, įskaitant ir Sąjungos piliečių teisę laisvai judėti, tai reiškia, kad taikytini ir Sąjungos teisės aktuose įtvirtinti galimo apmokestinimo apribojimai naudojantis automobiliu priimančioje valstybėje narėje ( 2 ). Tačiau Nyderlandai laikosi nuomonės, kad pagrindinės laisvės nėra taikytinos. Jie apmokestina užsienyje panaudos būdu gautus ir Nyderlanduose naudojamus automobilius taip pat, kaip pirmą kartą įregistruotą transporto priemonę, ir reikalauja sumokėti registracijos mokestį, siekiantį maždaug pusę automobilio vertės.

3.

Teisinį pagrindą Europos Sąjungos lygmeniu sudaro Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti (SESV 21 straipsnis) ir laisvas kapitalo judėjimas (SESV 63 straipsnis).

4.

Kalbant apie laisvą kapitalo judėjimą, reikia remtis 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyva 88/361/EEB dėl EEB sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo ( 3 ). Jos I priede pateikta kapitalo judėjimo nomenklatūra, kurios XI skyrius apima asmeninio kapitalo judėjimus. Jame, be kita ko, minimi ir šie sandoriai:

<...>

<...>“

5.

Tačiau šios nomenklatūros įžanginės dalies trečioje pastraipoje nustatyta, kad ji nėra baigtinė:

„Ši nomenklatūra išsamiai neišvardija visų kapitalo judėjimų, patenkančių į šią sąvoką, dėl to joje yra skyrius XIII – F. „Kiti kapitalo judėjimai – Įvairūs“. Todėl ji neturėtų būti aiškinama kaip ribojanti direktyvos 1 straipsnyje nurodytą visiško kapitalo judėjimo liberalizavimo principą.“

6.

Hoge Raad situaciją Nyderlandų teisėje pagal 1992 m. Mokesčio už lengvuosius automobilius ir motociklus įstatymą (Wet op de belasting van personenauto’s en motorrijwielen 1992, toliau – Įstatymas) apibrėžia taip.

7.

„Mokesčiu už lengvuosius automobilius ir motociklus“ Nyderlanduose vadinamas mokestis, kuriuo apmokestinami lengvieji automobiliai ir motociklai (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Mokestis už lengvuosius automobilius ir motociklus tampa mokėtinas lengvąjį automobilį ar motociklą įregistravus Nyderlandų registre ir pradėjus eksploatuoti neregistruotą arba ne Nyderlanduose registruotą lengvąjį automobilį ar motociklą Nyderlandų valstybinės reikšmės keliuose, jei šia transporto priemone faktiškai naudojasi Nyderlanduose gyvenantis fizinis asmuo arba čia įsteigta įmonė.

8.

Neatsižvelgiant į Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatytus padidinimus ar sumažinimus, lengvajam automobiliui taikomas mokestis sudaro 45,2 % kataloge nurodytos automobilio neto kainos, t. y. iš kataloge nurodytos kainos atimamas pridėtinės vertės mokestis. Kataloge nurodyta kaina – tai gamintojo ar importuotojo rekomenduojama automobilio pardavimo galutiniams vartotojams kaina pardavėjams Nyderlanduose. Naujoms (t. y. nenaudotoms) transporto priemonėms kataloge nurodyta kaina taikoma jų registracijos dieną, naudotoms transporto priemonėms – pirmą kartą jas panaudojus Nyderlandų teritorijoje ar už jos ribų. Tai taikoma ir tokiu atveju, kai mokestis tampa mokėtinas, pradėjus eksploatuoti ne Nyderlanduose registruotą transporto priemonę valstybinės reikšmės keliuose.

9.

Skaičiuojant mokėtiną naudotų transporto priemonių mokestį atsižvelgiama į ligtolinio jų naudojimo trukmę (Įstatymo 10 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kada transporto priemonė pirmą kartą panaudota, mokestis sumažinamas tam tikra procentine dalimi.

10.

L. A. C. van Putten ir P. Mook yra Nyderlandų Karalystės piliečiai, G. Frank yra vokietė. Jie visi gyvendami Nyderlanduose, kaip nustatė Mokesčių inspekcijos tarnautojai, valstybinės reikšmės keliais važinėjo lengvaisiais automobiliais, pažymėtais ne Nyderlandų, bet Belgijos ar Vokietijos valstybiniais numeriais.

11.

Transporto priemonė, kurią vairavo L. A. C. van Putten, nuosavybės teise priklausė jos tėvui, gyvenančiam Belgijoje. 2005 m. kovo 28 d. patikrinus L. A. C. van Putten nustatyta, kad ji laikinai naudojosi transporto priemone Nyderlanduose privatiems tikslams. Todėl iš jos buvo pareikalauta sumokėti 5955 eurų dydžio mokestį.

12.

P. Mook naudojosi transporto priemone, kuri nuosavybės teise priklausė vienam iš Vokietijoje gyvenančių jo šeimos narių. Patikrinimo dieną, 1999 m. rugpjūčio 19 d., jis buvo pasiėmęs transporto priemonę Vokietijoje ir laikinai ja naudojosi Nyderlanduose ir Vokietijoje privatiems tikslams. Jam buvo pritaikytas 4097 guldenų, t. y. 1859 eurų, mokestis.

13.

G. Frank naudota transporto priemonė nuosavybės teise priklausė jos Vokietijoje gyvenančiam draugui, kuris ja atvažiavo į Nyderlandus aplankyti G. Frank. Per patikrinimą 2005 m. sausio 18 d. G. Frank laikinai naudojosi transporto priemone Nyderlanduose privatiems tikslams. Jai buvo nurodyta sumokėti 6709 eurų mokestį.

14.

Siekdama išsiaiškinti, ar šis apmokestinimas teisingas, Hoge Raad klausia, ar šių trijų bylų aplinkybėms taikytina Sąjungos teisė.

Byla C-578/10:

Ar tokioje situacijoje, kai valstybė narė taiko mokestį už kitoje valstybėje narėje registruotos motorinės transporto priemonės, kurią iš šios kitos valstybės narės gyventojo panaudos būdu gavo pirmosios valstybės narės gyventojas, eksploatavimą pirmosios valstybės narės teritorijoje esančiuose keliuose, atsižvelgiant į EB 18 straipsnį (dabar – SESV 21 straipsnis), taikoma Bendrijos teisė?

Byla C-579/10:

Ar tokioje situacijoje, kai valstybė narė taiko mokestį už kitoje valstybėje narėje registruotos motorinės transporto priemonės, kurią iš šios kitos valstybės narės gyventojo panaudos būdu gavo pirmosios valstybės narės gyventojas ir ją naudoja privačioms kelionėms tarp šių valstybių narių, eksploatavimą pirmosios valstybės narės teritorijoje esančiuose keliuose, atsižvelgiant į EB 18 straipsnį (dabar – SESV 21 straipsnis), taikoma Bendrijos teisė?

Byla C-580/10:

Ar tokioje situacijoje, kai valstybė narė taiko mokestį už kitoje valstybėje narėje registruotos motorinės transporto priemonės, kurią iš šios kitos valstybės narės gyventojo privačioms kelionėms pirmosios valstybės narės teritorijoje panaudos būdu gavo joje gyvenantis, tačiau kitos valstybės narės pilietybę turintis asmuo, eksploatavimą pirmosios valstybės narės teritorijoje esančiuose keliuose, atsižvelgiant į EB 18 straipsnį (dabar – SESV 21 straipsnis), taikoma Bendrijos teisė?

15.

2011 m. vasario 1 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas šias tris bylas sujungė. Rašytines pastabas procese pateikė Nyderlandų Karalystė, Suomijos Respublika ir Europos Komisija. Teismo posėdis nevyko.

16.

Bylose minimų motorinių transporto priemonių apmokestinimas nėra suderintas ir skirtingose valstybėse narėse labai skiriasi. Todėl valstybės narės gali laisvai vykdyti savo kompetenciją mokesčių srityje, susijusioje su šiuo klausimu, su sąlyga, kad tai bus daroma laikantis Sąjungos teisės ( 4 ).

17.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą klausiama, ar apmokestinimas suderinamas su Sąjungos piliečių teise laisvai judėti. Kadangi yra kitų pagrindinių laisvių, turinčių pirmenybę prieš šią ( 5 ), visų pirma išnagrinėsiu laisvę teikti paslaugas ir laisvą kapitalo judėjimą.

18.

Tarptautinė motorinės transporto priemonės panauda galėtų būti paslauga, kaip ji suprantama pagal SESV 57 straipsnį. Paslaugomis pagal šį straipsnį yra laikomos paslaugos, kurios paprastai teikiamos už atlygį.

19.

Abstrakčiai remiantis vien tuo, kad buvo leista naudotis motorine transporto priemone, galima būtų manyti, kad tai – paslauga. Juk paprastai tai daroma už atlygį, pavyzdžiui, automobilį nuomojant ( 6 ) arba parduodant išperkamosios nuomos būdu ( 7 ).

20.

Tačiau, kalbant apie leidimo naudotis konkrečią teisinę formą, pažymėtina, kad paslaugos už atlygį nebuvo. Šiais atvejais transporto priemonėmis buvo leista naudotis panaudos būdu.

21.

Teisingumo Teismas, klasifikuodamas veiklos rūšis tam, kad nustatytų, ar turi būti taikoma laisvė teikti paslaugas, abejonių keliančiais atvejais remiasi konkrečiomis paslaugos aplinkybėmis. Jeigu ji nėra ekonominio pobūdžio, laisvės teikti paslaugas jis netaiko. Pavyzdžiui, jis jos netaiko valstybinių mokyklų, finansuojamų viešosiomis lėšomis, lankymo atveju, tačiau taiko mokyklų, finansuojamų daugiausia privačiomis lėšomis, lankymo atveju ( 8 ).

22.

Konkrečiomis aplinkybėmis reikėtų remtis ir leidimo naudotis motorinėmis transporto priemonėmis atvejais. Todėl nagrinėjamai panaudai laisvė teikti paslaugas netaikytina ( 9 ).

23.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad netaikytinas ir laisvas kapitalo judėjimas pagal SESV 63 straipsnį. Tiesa, egzistuoja sandorių, panašių į panaudą, kuriems laisvas kapitalo judėjimas yra taikomas: tai paveldėjimas ir turto dovanojimas.

24.

Kalbant apie SESV 63 straipsnį, pagal nusistovėjusią teismo praktiką – kadangi Sutartyse „kapitalo judėjimo“ sąvoka nėra apibrėžta – Direktyvos 88/361 I priede esanti nomenklatūra yra rekomendacinio pobūdžio; taip pat, remiantis šio priedo įžanginės dalies trečia pastraipa, jame pateikiamoje nomenklatūroje išsamiai neišvardijami visi kapitalo judėjimo atvejai, kuriuos apima ši sąvoka ( 10 ).

25.

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad palikimas ir dovanos, kurie patenka į Direktyvos 88/361 I priedo XI skyrių („Asmeninio kapitalo judėjimai“), yra kapitalo judėjimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 63 straipsnį, išskyrus tuos atvejus, kai jo elementai yra vienoje valstybėje narėje ( 11 ).

26.

Būtinas tarptautinis elementas akivaizdus: asmenys, gyvenantys kitoje valstybėje narėje, panaudos būdu suteikė transporto priemones Nyderlanduose gyventiems asmenims, kurie tas transporto priemones naudojo šioje šalyje.

27.

Tačiau lemiamą reikšmę turi tai, ar ši panauda gali būti laikoma kapitalo judėjimu.

28.

Kalbant apie galimybę išskaičiuoti iš mokesčių sumą, atitinkančią kitoje valstybėje narėje gyvenantiems tretiesiems asmenims suteiktų dovanų vertę, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, siekiant nustatyti, ar atitinkami nacionalinės teisės aktai priskirtini Sutarties nuostatų, susijusių su kapitalo judėjimu, taikymo sričiai, nėra svarbu žinoti, ar minėtos dovanos buvo gautos pinigais, ar natūra ( 12 ).

29.

Leidimas neatlygintinai naudotis transporto priemone iš esmės nelabai skiriasi nuo dovanos natūra. Daiktą, tiesa, reikia grąžinti, tačiau juo galima laikinai neatlygintinai naudotis. Ši nauda naudos gavėjui – kaip ir dovanojimo atveju – atitenka galutinai. Ji gali turėti didelę ekonominę vertę, kurią netgi galima tiksliai nustatyti palyginus su atitinkamo automobilio nuomos išlaidomis.

30.

Tiesa, sprendimas dėl dovanų natūra ( 13 ) buvo susijęs ne su dovanos gavėjo apmokestinimu, bet su atsižvelgimu į jas apskaičiuojant dovanotojo mokėtinus mokesčius. Tačiau, kalbant apie laisvą kapitalo judėjimą, nėra svarbu, ar apribojimai taikomi davėjui, ar gavėjui. Pavyzdžiui, dauguma paveldėjimo bylų buvo susijusios su paveldėtojo apmokestinimu ( 14 ).

31.

Todėl tarptautinė motorinės transporto priemonės panauda laikytina laisvu kapitalo judėjimu, kaip jis suprantamas pagal SESV 63 straipsnį.

32.

Tačiau tipiškos kapitalo judėjimo vykdant neatlygintinus sandorius apribojimo apibrėžtys nagrinėjamais atvejais netinka. Tam tikroje šalyje naudojamų transporto priemonių apmokestinimas negali nei atgrasinti nerezidentų nuo investavimo valstybėje narėje ar investicijų išlaikymo ( 15 ), nei sumažinti gaunamo palikimo vertės ( 16 ).

33.

Bet apmokestinimas gali atgrasinti transporto priemonės panaudos gavėją priimti ir naudotis tokios transporto priemonės teikiama nauda. Mokestis gali keleriopai viršyti naudojimo vertę. Toks trukdymas priimti tarptautinę neatlygintiną paslaugą riboja kapitalo judėjimą ( 17 ).

34.

Be to, iš panaudos gavėjo perspektyvos atrodo, kad tarptautinė panauda, palyginti su vidaus panauda, atsiduria nepalankesnėje padėtyje. Kadangi vidaus panaudos atveju transporto priemonės registracijos mokestis jau yra sumokėtas, naudos gavėjui nereikia baimintis, kad jam teks mokėti šį mokestį ( 18 ). Hoge Raad neklausia, kiek šis nepalankus vertinimas yra pateisinamas; toliau pateiktos pateisinančios pastabos ( 19 ) taip pat taikomos šiuo atveju.

35.

Todėl į prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia atsakyti, kad mokestis, kurį valstybė narė taiko už kitoje valstybėje narėje registruotos motorinės transporto priemonės, kurią iš šios kitos valstybės narės gyventojo gavo naudotis pirmosios valstybės narės gyventojas, naudojimą privačioms kelionėms pirmosios valstybės narės teritorijoje esančiuose keliuose, riboja laisvą kapitalo judėjimą pagal SESV 63 straipsnį.

36.

Jei Teisingumo Teismas nepritartų mano pozicijai dėl laisvo kapitalo judėjimo taikymo, papildomai įvertinsiu, ar taikytina Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti.

37.

Pagal SESV 20 straipsnį kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, suteikiamas Sąjungos piliečio statusas. Taigi, šiose bylose minimi trys asmenys yra Sąjungos piliečiai. Teisingumo Teismas yra daug kartų išaiškinęs, kad Sąjungos pilietybe siekiama suteikti valstybių narių piliečiams esminį statusą ( 20 ).

38.

Pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Nagrinėjamais atvejais dėl šios nuostatos taikymo kyla dvi tarpusavyje persipynusios problemos. Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar kalbama vien apie vidaus situacijas. Antra, kyla klausimas, ar apmokestinant užsienyje registruotas panaudos būdu naudojamas transporto priemones neribojama teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.

39.

Sąjungos pilietybe nesiekiama išplėsti Sutarties ratione materiae taikymo srities visiškai su Sąjungos teise nesusijusioms vidaus situacijoms ( 21 ).

40.

Tačiau mano, kitaip nei Nyderlandų, nuomone, akivaizdu, kad nagrinėjamais atvejais kalbama ne vien apie vidaus situacijas. Nyderlanduose renkamas mokestis taikomas tik užsienyje registruotoms transporto priemonėms, nes jis remiasi tuo, kad naudojamos transporto priemonės registruotos ne Nyderlanduose. Todėl praktiškai jis taikomas tais atvejais, kai Nyderlanduose gyvenantys asmenys neatlygintinai naudojasi užsienyje registruotomis transporto priemonėmis. O neatlygintinai naudojantis Nyderlanduose registruotomis transporto priemonėmis šio mokesčio mokėti nereikėtų ( 22 ).

41.

Tačiau kyla klausimas, ar Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ribojama.

42.

Hoge Raad ( 23 ), remdamasis SESV 21 straipsnio 1 dalies tekstu, laikosi nuomonės, kad apmokestinimas kelia grėsmę šios nuostatos suteikiamai apsaugai: naudojamų transporto priemonių apmokestinimas riboja teisę laisvai judėti Nyderlandų teritorijoje. Bylose minimi asmenys transporto priemones gali naudoti tik sumokėję mokestį.

43.

Šią tezę paremia ir sprendimas, kuriame Teisingumo Teismas yra nustatęs, kad vieno Belgijos regiono priimti teisės aktai, kurie tam tikras Belgijos vietas kitų Belgijos regionų piliečiams darė mažiau patrauklias apsigyventi, buvo ribojantys ( 24 ). Sąjungos piliečių teisės laisvai judėti apimtis buvo apribota netaikant jos tik vidaus situacijoms, t. y. belgams, kurie niekada nebuvo pasinaudoję teise laisvai judėti ( 25 ).

44.

Tačiau nagrinėjamais atvejais nemanau esant prasminga dar labiau gilinti šią – gana problemišką ( 26 ) – teismo praktiką, juolab kad egzistuoja pakankamai duomenų, leidžiančių remtis tarptautiniu judėjimu.

45.

Laisvę kirsti valstybių narių sienas, be jokių abejonių, gina SESV 21 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė laisvė. SESV atvertos laisvo judėjimo galimybės negalėtų būti visiškai veiksmingos, jei Sąjungos pilietį atgrasintų nuo pasinaudojimo jomis kliūtys, kuriomis jis būtų baudžiamas dėl pasinaudojimo minėtomis galimybėmis ( 27 ). Todėl nepagrįstos priemonės, galinčios sutrukdyti Sąjungos piliečiams keliauti į kitas valstybes nares, turinčios atgrasantį poveikį arba galinčios padaryti naudojimąsi šia laisve mažiau patrauklų, pažeidžia SESV 21 straipsnį ( 28 ).

46.

Nagrinėjamais atvejais apribojamas tarptautinis laisvas judėjimas, nes, Nyderlanduose naudojant užsienyje panaudos būdu gautas transporto priemones, reikia sumokėti mokestį, siekiantį pusę transporto priemonės vertės. Šis laikinai naudojamos užsienyje panaudos būdu gautos transporto priemonės apmokestinimas prilygintinas draudimui ją naudoti: juk pusę transporto priemonės vertės siekiantis mokestis kelis kartus viršija ekonominę naudojimo vertę.

47.

Šiuo atžvilgiu nėra svarbu, ar konkrečiu atveju Sąjungos piliečiai, transporto priemonės panaudos gavėjai, kirto valstybių narių sienas ir ar šios kelionės tapo mažiau patrauklios dėl apmokestinimo. Veikiau pakanka to, kad nagrinėjamas mokestis riboja atitinkamų Sąjungos piliečių tarptautinius santykius.

48.

Motorinių transporto priemonių – taip pat kitų daiktų – panauda yra panaudos davėjo ir panaudos gavėjo santykių, kurie gali būti pagrįsti giminystės ar draugystės ryšiais, išraiška ( 29 ).

49.

Tokie valstybių narių sienų nepaisantys santykiai paprastai užsimezga tarp tas sienas kirtusių žmonių. Komisija teisingai tvirtina, kad SESV 21 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė laisvė pirmiausia gina tarptautinę neekonominio pobūdžio Sąjungos piliečių veiklą – ypač tarptautinius socialinius santykius.

50.

Taigi, valstybė narė, apmokestinanti užsienyje panaudos būdu gautas motorines transporto priemones, varžo laisvą Sąjungos piliečių judėjimą. Todėl šis apmokestinimas riboja SESV 21 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę laisvę.

51.

Jei Teisingumo Teismas nustatytų, kad laisvas kapitalo judėjimas apribotas nebuvo, į prašymus priimti prejudicinį sprendimą jis turėtų atsakyti, kad mokestis, kurį valstybė narė taiko už kitoje valstybėje narėje registruotos motorinės transporto priemonės, kurią iš šios kitos valstybės narės gyventojo panaudos būdu gavo pirmosios valstybės narės gyventojas, naudojimą privačioms kelionėms pirmosios valstybės narės teritorijoje esančiuose keliuose, riboja Sąjungos piliečių teisę laisvai judėti, įtvirtintą SESV 21 straipsnio 1 dalyje.

52.

Nors Suomija pateikia galimą apribojimą pateisinančius argumentus, Hoge Raad to neklausia. Ir Advocaat-Generaal M. E. van Hilten nesiūlė užduoti tokio klausimo, tik trumpai išreiškė savo abejones dėl galimybės šį apribojimą pateisinti ( 30 ).

53.

Todėl papildydama norėčiau pateikti šias pastabas:

54.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybė narė gali taikyti registracijos rinkliavą transporto priemonei, kurią kitos valstybės narės bendrovė suteikė joje gyvenančiam asmeniui, kai ši transporto priemonė iš esmės skirta nuolat naudoti pirmosios valstybės narės teritorijoje ar kai ji realiai taip naudojama ( 31 ). Jei nepavyksta nustatyti, kad transporto priemonė naudojama nuolat ar skirta nuolat naudoti, tuomet, norint taikyti mokestį, pirma, reikalingas „kitoks“ pateisinimas ( 32 ) ir, antra, mokestis turi būti proporcingas transporto priemonės naudojimo trukmei atitinkamoje valstybėje narėje ( 33 ).

55.

Kadangi Nyderlandų teisės aktu greičiausiai siekiama kovoti su mokesčių vengimu, pastebėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra atmetęs bendrą mokesčių vengimo ar sukčiavimo mokesčių srityje prezumpciją, grindžiamą aplinkybe, kad vienoje valstybėje narėje įsisteigęs darbdavys įmonės transporto priemonę kitoje valstybėje narėje gyvenančiam darbuotojui suteikia profesiniams arba profesiniams ir asmeniniams tikslams. Teisingumo Teismo manymu, tokio pobūdžio prezumpcija taip pat negali pateisinti mokestinės priemonės, keliančios grėsmę naudojimuisi Sutartimis garantuota pagrindine laisve ( 34 ).

56.

Todėl visiškai pagrįsta prielaida, kad ir kitoje valstybėje narėje registruotos transporto priemonės panauda negali tapti pretekstu manyti, kad taip siekiama išvengti mokesčių.

57.

Tačiau tai nereiškia, kad dėl mokesčių vengimo rizikos negalima tinkamai stebėti kitose valstybėse narėse registruotų transporto priemonių panaudos sandorių ir skirti veiksmingų sankcijų už bandymus to stebėjimo išvengti. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nepateikta jokių duomenų apie atitinkamus teisės aktus, todėl tokiai sistemai keliamų reikalavimų toliau nagrinėti nereikia.

58.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip:

Mokestis, kurį valstybė narė taiko už kitoje valstybėje narėje registruotos motorinės transporto priemonės, kurią iš šios kitos valstybės narės gyventojo panaudos būdu gavo pirmosios valstybės narės gyventojas, naudojimą privačioms kelionėms pirmosios valstybės narės teritorijoje esančiuose keliuose, riboja laisvą kapitalo judėjimą, įtvirtintą SESV 63 straipsnyje.