Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2013 m. rugsėjo 12 d.(1)

Byla C-174/12

Alfred Hirmann

prieš

Immofinanz AG

(Handelsgericht Wien (Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Bendrovių teisė – Direktyva 77/91/EEB – Akcinės bendrovės atsakomybė – Investuotojo, kuris remiasi klaidinga informacija, apsauga – Nacionalinės taisyklės, kurioje numatytas akcijų pirkimo sandorio panaikinimas, atitikimas“





1.        Jeigu investuotojas antrinėje rinkoje (t. y. nedidinant šios bendrovės akcinio kapitalo) įsigyja akcinės bendrovės akcijų ir paskui tvirtina, kad vertybinių popierių prospekte esanti informacija, kuria jis rėmėsi įsigydamas minėtas akcijas, nebuvo nei išsami, nei teisinga, ar teismas gali įpareigoti bendrovę panaikinti sutartį ir taip pareikalauti, kad ji perpirktų savo pačios akcijas ir grąžintų investuotojui pinigus, o gal tokia teisių gynimo priemonė ES teisėje yra draudžiama? Ir ar toks investuotojas turi teisę susigrąžinti pradinę akcijų pirkimo kainą arba jų vertę tą dieną, kai jis pareiškė reikalavimą?

2.        Šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Handelsgericht Wien (Vienos komercinis teismas) savo klausimus suformulavo pagal Direktyvą 77/91/EEB (toliau – Antroji bendrovių teisės direktyva)(2). Tačiau 2012 m. spalio 25 d. ši direktyva buvo panaikinta ir pakeista kita, nauja redakcija išdėstyta Direktyva 2012/30(3). Todėl šioje išvadoje Antrąją bendrovių teisės direktyvą minėsiu būtuoju laiku. Tačiau tiek, kiek panaikintos direktyvos nuostatos iš esmės atitinka nauja redakcija išdėstytos direktyvos nuostatas (jeigu taip yra, lygiavertės nuostatos nurodytos išnašose), tikiuosi, kad tai, kas nurodyta toliau, bus naudinga ir kalbant apie ateitį ir praeitį.

3.        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Antrosios bendrovių teisės direktyvos 15 straipsniu(4) apribota akcinės bendrovės teisė skirstyti savo kapitalą akcininkams, o 18 straipsniu(5) bendrovei uždrausta pasirašyti savo akcijas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar šiomis nuostatomis draudžiama tokią teisių gynimo priemonę nustatyti akcinei bendrovei, kuri pagal civilinę teisę yra atsakinga investuotojui už savo pareigos pateikti informaciją pažeidimą. Ar Antrąja bendrovių teisės direktyva buvo draudžiama tokia teisių gynimo priemonė, jeigu ji apėmė pasirašyto kapitalo naudojimą ir dėl jos bendrovė galėtų tapti nemoki? Galiausiai, ar tokia teisių gynimo priemonė yra draudžiama pagal vienodo požiūrio į akcininkus principą?

4.        Savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat prašo išaiškinti, ar jo nagrinėjamam ginčui gali būti svarbios Prospektų direktyva(6), Skaidrumo reikalavimų direktyva(7), Piktnaudžiavimo rinka direktyva(8) ir Apsaugos priemonių direktyva(9) dėl narių ir trečiųjų asmenų interesų apsaugos priemonių koordinavimo.

 ES teisė

5.        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos direktyvos priklauso dviem didelėms kategorijoms – direktyvų, pirmiausia susijusių su įmonių valdymu (Antroji bendrovių teisės direktyva ir Apsaugos priemonių direktyva), ir direktyvų, visų pirma susijusių su akcininkų apsauga (Prospektų direktyva, Skaidrumo reikalavimų direktyva ir Piktnaudžiavimo rinka direktyva)(10). Kad būtų lengviau suprasti, toliau išdėstydama šiai bylai aktualius ES teisės aktus jas atitinkamai sugrupuosiu.

 Įmonių valdymo direktyvos

 Antroji bendrovių teisės direktyva

6.        Antrosios bendrovių teisės direktyvos antrojoje ir ketvirtojoje konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad:

„<...> norint užtikrinti minimalią lygiavertę [akcinių bendrovių] akcininkų ir kreditorių apsaugą, itin svarbu yra suderinti nacionalines nuostatas dėl jų kapitalo kaupimo ir palaikymo, didinimo arba mažinimo;

<…>

<...> turėtų būti priimtos Bendrijos nuostatos dėl kapitalo, kuris yra kreditorių garantija, palaikymo, ypač uždraudžiant kokiu nors būdu jį sumažinti, paskirstant akcininkams, kai pastarieji neturi teisės gauti kapitalo dalies, ir ribojant bendrovės teisę įsigyti savo akcijas“.

7.        Antroji bendrovių teisės direktyva buvo taikoma jos 1 straipsnio 1 dalyje išvardytoms akcinių bendrovių rūšims, tarp kurių Austrijos atveju buvo „die Aktiengesellschaft“(11).

8.        Antrosios bendrovių teisės direktyvos 6 straipsnyje(12) reikalauta, kad prieš įsteigiant akcinę bendrovę arba gaunant leidimą pradėti jos veiklą būtina turėti tam tikro dydžio minimalų pasirašytąjį kapitalą.

9.        Tos pačios direktyvos 12 straipsnyje(13) buvo numatyta, kad „akcininkai negali būti atleisti nuo įsipareigojimo apmokėti savo įnašus“.

10.      15 straipsnio 1 dalyje(14) buvo nurodyta:

„a)      išskyrus tuos atvejus, kai mažinamas pasirašytasis kapitalas, turtas akcininkams negali būti paskirstomas, jei paskutinių finansinių metų paskutinę dieną bendrovės metinėse ataskaitose nurodytas grynasis turtas yra arba po tokio paskirstymo taptų mažesnis nei pasirašytojo kapitalo ir tų rezervų, kurie negali būti paskirstyti pagal įstatymą arba įstatus, suma;

<…>

c)      akcininkams paskirstyto turto suma negali būti didesnė už pelno finansinių metų pabaigoje ir praeitų metų nepaskirstyto pelno bei sumų iš rezervų, kurias galima tam panaudoti, sumą, atėmus visą nepaskirstytą pelną bei sumas, pervestas į rezervą pagal įstatymą ar įstatus;

d)      a ir c punktuose vartota sąvoka „paskirstymas“ apima, visų pirma, išmokamus dividendus ir už akcijas gaunamas palūkanas“.

11.      Jeigu, prieštaraujant 15 straipsnio reikalavimams, akcininkams turtas buvo paskirstytas, 16 straipsnyje buvo numatyta, kad „jie turi jį grąžinti, jei bendrovė įrodo, kad šie akcininkai žinojo apie padaryto paskirstymo neteisėtumą arba, atsižvelgiant į aplinkybes, negalėjo to nežinoti“.

18 straipsnio 1 dalyje(15) buvo numatyta, kad „bendrovės akcijų negali pasirašyti pati bendrovė“ (likusi 18 straipsnio dalis neturi reikšmės šiai bylai).

12.      19 straipsnyje(16) nustatytomis sąlygomis bendrovei buvo leidžiama įsigyti savų akcijų. Tarp šių sąlygų visų pirma buvo sąlyga, kad leidimą turi duoti visuotinis susirinkimas, kuris nustato tokio įsigijimo sąlygas(17), kad dėl įsigijimo grynasis turtas negali tapti mažesnis už 15 straipsnio 1 dalies a punkte(18) nurodytą sumą, ir kad į sandorį gali būti įtrauktos tik visiškai apmokėtos akcijos(19). Valstybės narės gali įsigijimams taikyti papildomas 19 straipsnio 1 dalies i-v punktuose išvardytas sąlygas.

13.      20 straipsnio 1 dalies d punkte(20) valstybėms narėms buvo leidžiama 19 straipsnyje nustatytų sąlygų netaikyti, be kita ko, „akcijoms, įsigytoms vykdant teisines prievoles“.

14.      Galiausiai 42 straipsnyje buvo numatyta, kad įgyvendinant Antrąją bendrovių teisės direktyvą „valstybių narių įstatymai užtikrina visų akcininkų, kurių padėtis yra vienoda, lygias teises“.

 Apsaugos priemonių direktyva

15.      Apsaugos priemonių direktyva, be kitų dalykų, susijusi su aplinkybėmis, kuriomis bendrovės egzistavimas gali būti pripažintas negaliojančiu, ir šio negaliojimo padariniais.

16.      Apsaugos priemonių direktyvos 12 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali pripažinti bendroves negaliojančiomis tik teismo sprendimu ir tik remdamosi vienu iš pagrindų, kurių baigtinis sąrašas pateiktas b punkto i–vi papunkčiuose.

17.      13 straipsnyje nurodyti bendrovės pripažinimo negaliojančia padariniai.

 Akcininkų apsaugos direktyvos

 Prospektų direktyva

18.      Tarp Prospektų direktyvos tikslų yra siekis suderinti prospekto, kurį privaloma paskelbti, kai vertybiniai popieriai siūlomi visuomenei arba jais leidžiama prekiauti valstybės narės reguliuojamoje rinkoje, sudarymo, tvirtinimo ir platinimo reikalavimus.

19.      Prospektų direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad direktyvos tikslas yra „užtikrinti investuotojo apsaugą ir rinkos veiksmingumą“.

20.      19 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „apsaugos priemonės, skirtos esamų ir potencialių investuotojų apsaugai, yra reikalaujamos visose valstybėse narėse, siekiant leisti jiems atlikti motyvuotą <...> rizikos įvertinimą ir priimti sprendimus dėl investavimo gerai susipažinus su faktais“.

21.      Prospektų direktyvos 5 straipsnyje reikalaujama, kad prospekte būtų „visa informacija, kuri <...> yra būtina siekiant leisti investuotojams motyvuotai įvertinti emitento ir bet kokio garanto turtus ir įsipareigojimus, finansinę padėtį, pelną ir nuostolį bei perspektyvas, taip pat su tokiais vertybiniais popieriais susijusias teises. Ši informacija pateikiama lengvai analizuojama ir suprantama forma“.

22.      Prospektų direktyvos 6 straipsnyje numatyta:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad atsakomybė už prospekte nurodytą informaciją būtų skiriama bent jau emitentui arba jo administraciniams, valdymo ar priežiūros organams, siūlytojui, asmeniui, prašančiam įtraukimo į prekybos reguliuojamoje rinkoje sąrašą, arba garantui. Atsakingi asmenys aiškiai įvardijami prospekte nurodant jų vardus, pavardes ir funkcijas arba, jei tai juridiniai asmenys, jų pavadinimus ir registruotas buveines, taip pat turi būti jų pareiškimai, kad, jų žiniomis, prospekte esanti informacija atitinka tikrovę ir kad prospekte nepraleista nieko, kad [kas] galėtų turėti įtakos jo reikšmei.

2.      Valstybės narės užtikrina, kad jų įstatymai ir kiti teisės aktai dėl civilinės atsakomybės būtų taikomi asmenims, atsakingiems už prospekte nurodomą informaciją. <…>“

23.      Prospektų direktyvos 25 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Nepažeidžiant valstybių narių teisės skirti baudžiamojoje teisėje numatytas sankcijas ir nepažeidžiant jų civilinės atsakomybės režimo, valstybės narės, laikydamosi savo nacionalinės teisės, užtikrina, kad būtų galima imtis atitinkamų administracinių priemonių arba skirti administracines sankcijas atsakingiems asmenims, jei nesilaikoma įgyvendinant šią direktyvą priimtų nuostatų. Valstybės narės užtikrina, kad tos priemonės būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.“

 Skaidrumo reikalavimų direktyva

24.      Skaidrumo reikalavimų direktyva siekiama, be kita ko, sustiprinti investuotojų apsaugą ir rinkos efektyvumą reikalaujant, kad vertybinių popierių emitentai užtikrintų tinkamą skaidrumą reguliariai teikdami informaciją(21).

25.      Skaidrumo reikalavimų direktyvos 7 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės turi užtikrinti, kad už pagal 4, 5, 6 ir 16 straipsnius sudaromą ir skelbiamą informaciją būtų atsakingas bent jau emitentas ar jo administraciniai, valdymo ar priežiūros organai, ir turi užtikrinti, kad jų įstatymai ir kiti teisės aktai dėl poveikio priemonių būtų taikomi emitentams, šiame straipsnyje paminėtiems organams arba atsakingiems emitento asmenims.“

26.      Skaidrumo reikalavimų direktyvos 4, 5, 6 ir 16 straipsniuose atitinkamai reikalaujama, kad emitentas paviešintų metinę finansinę atskaitomybę, pusmečio finansinę atskaitomybę, vadovybės pranešimą ir visus teisių, susijusių su įvairios klasės akcijomis arba vertybiniais popieriais, pokyčius.

27.      Skaidrumo reikalavimų direktyvos 17 straipsnyje „Informacijos pateikimo reikalavimai emitentams, kurių akcijomis leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje“ numatyta:

„1.      „Akcijų, kuriomis leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, emitentas turi suteikti lygias galimybes visiems tos pačios padėties akcininkams.

<…>“

28.      Skaidrumo reikalavimų direktyvos 28 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Nepažeisdamos valstybių narių teisės nustatyti baudžiamąsias sankcijas, valstybės narės užtikrina jų suderinamumą su jų [savo] nacionaline teise, kad galima būtų imtis bent atitinkamų administracinių priemonių arba civilinės ir (arba) administracinės teisės sankcijų, taikomų atsakingiems asmenims, kai buvo nesilaikoma pagal šią direktyvą priimtų nuostatų. Valstybės narės privalo užtikrinti, kad tokios priemonės būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.“

 Piktnaudžiavimo rinka direktyva

29.      Piktnaudžiavimo rinka direktyva siekiama, be kita ko, skatinti rinkos vientisumą suderinant valstybių narių įstatymus, kuriais draudžiama prekyba vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija ir manipuliavimas rinka.

30.      Piktnaudžiavimo rinka direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Nepažeidžiant valstybės narės teisės taikyti baudžiamosios sankcijos, valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinės teisės aktus, užtikrina, kad galima imtis atitinkamų administracinių priemonių arba taikyti administracines sankcijas atsakingiems asmenims, jeigu nesilaikoma šios direktyvos įgyvendinimo nuostatų. Valstybės narės užtikrina, kad tos priemonės būtų veiksmingos, adekvačios ir atgrasančios.“

 Austrijos teisė

31.      Vertybinių popierių įstatymo (Kapitalmarktgesetz) 5 straipsnyje (dėl vartotojų sandorių) numatyta:

„1.      Jeigu vertybinių popierių pasiūlymas, kuris turi būti paskelbtas prospekte, pateikiamas nepaskelbus prospekto arba informacijos pagal 6 straipsnį, investuotojai, kurie yra vartotojai, kaip jie suprantami pagal Vartotojų apsaugos įstatymo (Konsumentenschutzgesetz)(22) 1 straipsnio 1 dalies 2 punktą, gali atsisakyti pasiūlymo arba sutarties.

<…>

4.      Teisė į atsisakymą pagal 1 dalį išnyksta praėjus savaitei po dienos, kurią paskelbiami prospektas arba informacija pagal 6 straipsnį. <…>

5.      1–4 dalių nuostatoms prieštaraujantys vartotojams nenaudingi susitarimai negalioja.

6.      Visos kitos investuotojų teisės pagal kitus teisės aktus nepakeičiamos.“

32.      Kapitalmarktgesetz 6 straipsnyje „Prospekto priedas“ numatyta:

„1.      Kiekviena svarbi nauja aplinkybė, esminė klaida ar netikslumas, susiję su prospekte nurodyta informacija ir galintys turėti įtakos konkrečių vertybinių popierių arba įnašų įvertinimui, atsiradę ar pastebėti po to, kai prospektas patvirtinamas, tačiau prieš galutinį pasiūlymo visuomenei terminą arba leidimą prekiauti reguliuojamoje rinkoje, atsižvelgiant į tai, kas vyks anksčiau, nurodomi prospekto priede (keičiama ar papildoma informacija). Tokį priedą (keičiamą ar papildomą informaciją) turi nedelsdamas paskelbti ir pateikti pareiškėjas (8a straipsnio 1 dalis), laikydamasis bent jau tokių pat nuostatų, kurios buvo taikomos paskelbiant ir pateikiant pirminį prospektą. <…>

2.      Investuotojai, kurie paaiškėjus aplinkybei, klaidai arba netikslumui, kaip jie suprantami pagal 1 dalį, bet prieš paskelbiant su jais susijusį priedą jau sutiko įsigyti arba pasirašyti vertybinius popierius arba įnašus, turi teisę atsiimti savo sutikimus ir šia teise gali pasinaudoti per dvi banko darbo dienas nuo priedo paskelbimo. 5 straipsnis taikomas mutatis mutandis. Tačiau jeigu investuotojai yra vartotojai, kaip jie suprantami pagal KSchG 1 straipsnio 1 dalies 2 punktą, taikomas ir 5 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas.“

33.      Kapitalmarktgesetz 11 straipsnyje „Su prospektu susijusi atsakomybė“ numatyta:

„1.      Kiekvienam investuotojui už nuostolius, kurių jis patyrė pasitikėdamas prospekto informacija arba kitais pagal šį federalinį įstatymą reikalingais duomenimis (6 straipsnis), kurie turi reikšmę vertinant vertybinius popierius ir įnašus, atsako:

1)      emitentas už neteisingus arba neišsamius duomenis, pateiktus dėl savo arba savo personalo arba kitų asmenų, kurių veikla susijusi su prospekto rengimu, kaltės,

<…>

6.      Atsakomybės atskiram investuotojui dydis, jei nuostolių sukėlę veiksmai padaryti netyčia, apribojamas investuotojo sumokėta įsigijimo kaina ir mokesčiais bei palūkanomis, skaičiuojamomis nuo pirkimo kainos sumokėjimo dienos.

7.      Investuotojai savo reikalavimus pagal šį federalinį įstatymą, nesant kitų teisę juos pareikšti atimančių aplinkybių, turi pateikti teisme per dešimt metų nuo pasiūlymo, kuris turėjo būti paskelbtas prospekte, termino pabaigos.

8.      Šio įstatymo nuostatos neturi poveikio reikalavimams atlyginti žalą dėl kitų įstatymų nuostatų arba sutarčių pažeidimo.“

34.      Ribotos atsakomybės bendrovių įstatymo (Aktiengesetz) 52 straipsnyje („Įnašų negrąžinimas“) numatyta:

„Įnašai akcininkams negrąžinami; bendrovės gyvavimo laikotarpiu jie turi teisę tik į metiniame balanse nurodytą pelną, jeigu ši teisė nėra jiems atimta pagal įstatymą ar įstatus. Įnašų grąžinimu nelaikomas įsigijimo kainos sumokėjimas, kai bendrovė teisėtai įsigyja savo akcijų (65 ir 66 straipsniai).“

 Faktinės aplinkybės, procedūra ir pateikti prejudiciniai klausimai

35.      2005 m. sausio 7 d. Alfred Hirmann per tarpininką iš akcinės bendrovės (Aktiengesellschaft) Immofinanz AG (toliau – Immofinanz) už 10 013,75 EUR sumą įsigijo 1 375,02406(23) akcijas. Akcijos nupirktos antrinėje rinkoje, o ne padidinus Immofinanz kapitalą. A. Hirmann pirkimo kainą sumokėjo Aviso Zeta AG (toliau – Aviso Zeta), ir todėl akcijos buvo deponuotos Aviso Zeta A. Hirmanno vardu laikomoje depozitinėje sąskaitoje.

36.      2011 m. rugpjūčio 15 d. A. Hirmann, remdamasis Kapitalmarktgesetz 6 straipsnio 2 dalimi ir kartu 5 straipsnio 4 dalimi, taip pat 11 straipsnyje numatyta teise ginčyti sutartį dėl klaidos ir teise į žalos atlyginimą, pareiškė Immofinanz ieškinį. Jis siekia, kad akcijų pirkimo sandoris būtų panaikintas. Taip būtų grąžinta pradinė akcijų pirkimo kaina, o akcijos grąžintos Immofinanz.

37.      A. Hirmann kaltina Immofinanz turto pasisavinimu ir sukčiavimu, visų pirma manipuliavimu kainomis ir neteisėtomis kainų palaikymo priemonėmis. Jis teigia, kad tuo metu prieinamas vertybinių popierių prospektas, kuriuo jis grindė savo sprendimą įsigyti akcijas, buvo klaidinantis. Priešingai vertybinių popierių prospekto teiginiams, išleidus nuosavą kapitalą gautos pajamos buvo panaudotos Immofinanz akcijoms pirkti siekiant manipuliuoti ir spekuliuoti kainomis. Taip netinkamai panaudojus lėšas atsirado didesnė rizika, nei buvo nurodyta prospekte. Apskritai vertybinių popierių prospekte pateikta informacija nebuvo nei išsami, nei teisinga. Be to, ji buvo nesuprantama ir ją buvo sunku analizuoti.

38.      Immofinanz ginčija inkriminuojamas faktines aplinkybes. Ji taip pat teigia, kad ES teisėje draudžiama bendrovės gyvavimo laikotarpiu grąžinti akcininkų padarytas kapitalo investicijas. Tokia akcinės bendrovės atsakomybė savo nariams, nepaisant atsakomybės teisinio pagrindo, prieštarauja ES teisėje nustatytam draudimui grąžinti įnašus.

39.      Tokiomis aplinkybėmis ir prieš nagrinėdamas bylos faktines aplinkybes Handelsgericht Wien sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta akcinės bendrovės kaip emitentės atsakomybė akcijų įgijėjui už vertybinius popierius reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų įpareigojimų pažeidimą visų pirma pagal:

–        [Prospektų direktyvos] 6 ir 25 straipsnius,

–        [Skaidrumo reikalavimų direktyvos] 7, 17 ir 28 straipsnius ir

–        [Piktnaudžiavimo rinka direktyvos] 14 straipsnį

suderinama su [Antrosios bendrovių teisės direktyvos] (su pakeitimais) 12, 15, 16, 19 ir 42 straipsniais?

2.      Ar [Antrosios bendrovių teisės direktyvos] 12, 15, 16 ir ypač 18, 19 ir 42 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje įtvirtinta, kad akcinė bendrovė, kuriai taikoma 1 klausime nurodyta atsakomybė, turi kompensuoti įgijėjui įsigijimo kainą ir atsiimti jo įsigytas akcijas?

3.      Ar [Antrosios bendrovių teisės direktyvos] (su pakeitimais) 12, 15, 16, 18, 19 ir 42 straipsnius reikia aiškinti taip, kad 1 klausime nurodyta akcinės bendrovės atsakomybė:

–        gali apimti ir nuosavą akcinės bendrovės turtą (pasirašytą kapitalą ir rezervus, kaip jie suprantami pagal minėtos direktyvos 15 straipsnio 1 dalies a punktą), ir

–        gali kilti ir tuomet, kai dėl jos akcinė bendrovė gali tapti nemoki?

4.      Ar [Apsaugos priemonių direktyvos] 12 ir 13 straipsnių nuostatas reikia aiškinti taip, kad jomis draudžiamas nacionalinės teisės aktas, kuriame numatytas akcijų įsigijimo panaikinimas atgaline data, todėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimas turi būti laikomas sukeliančiu padarinius ex nunc (žr. 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimą E. Friz, C-215/08, Rink. p. I-2947)?

5.      Ar [Antrosios bendrovių teisės direktyvos] (su pakeitimais) 12, 15, 16, 18, 19 ir 42 straipsnius ir [Apsaugos priemonių direktyvos] 12 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad atsakomybė apribojama akcijų verte (taigi biržoje kotiruojamos bendrovės atveju – akcijų kursu biržoje) reikalavimo pareiškimo momentu, todėl akcininkas tam tikrais atvejais susigrąžina mažiau, negu iš pradžių sumokėjo už savo akcijas?“

40.      Rašytines pastabas pateikė A. Hirmann, Immofinanz, Aviso Zeta, Austrijos ir Portugalijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. 2013 m. balandžio 17 d. surengtame posėdyje žodinius argumentus pateikė A. Hirmann, Immofinanz, Portugalijos vyriausybė ir Komisija.

 Pirminiai klausimai

41.      Prieš nagrinėjant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotus klausimus reikia išsiaiškinti keletą pirminių klausimų.

42.      Pirmiausia pažymiu, kad nors akcininkų apsaugos direktyvomis suderinami svarbiausi dalykai, jomis daugeliu atžvilgių nacionalinei teisei paliekama didelė diskrecija.

43.      Taigi, pavyzdžiui, Prospektų direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad „jų įstatymai ir kiti teisės aktai dėl civilinės atsakomybės būtų taikomi asmenims, atsakingiems už prospekte nurodomą informaciją“. Šią nuostatą papildo 25 straipsnio 1 dalis, kurioje reikalaujama, kad valstybės narės, „laikydamosi savo nacionalinės teisės, [užtikrintų], kad būtų galima imtis atitinkamų administracinių priemonių arba skirti administracines sankcijas atsakingiems asmenims“ (kursyvu išskirta mano) ir kad tai turi būti daroma „nepažeidžiant jų civilinės atsakomybės režimo“.

44.      Skaidrumo reikalavimų direktyvos 28 straipsnio 1 dalyje ir Piktnaudžiavimo rinka direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje taip pat numatytos iš esmės analogiškos nuostatos. Pirma, aiškiai išlaikyta valstybių narių teisė taikyti baudžiamąsias sankcijas. Be to, valstybėms narėms nustatomas įpareigojimas („užtikrina“), kad pagal jų nacionalinę teisę būtų galima imtis atitinkamų administracinių priemonių ir (arba) skirti administracines sankcijas arba baudas(24). Galiausiai valstybės narės „užtikrina, kad tos priemonės būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.“

45.      Darytina išvada, kad jeigu konkreti teisių gynimo priemonė, taikoma pažeidus į šių direktyvų taikymo sritį patenkantį įpareigojimą nėra konkrečiai draudžiama (šia direktyva ar kitu ES teisės aktu), valstybės narės gali nevaržomos nustatyti tai, kas, jų nuomone, tinkama.

46.      Antra, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar nekonstatavo faktinių aplinkybių dėl to, ar Immofinanz teikė klaidinančią informaciją, dėl kurios A. Hirmann įsigijo akcijų, kurių kitu atveju nebūtų pirkęs, o jeigu taip, tai kiek ji buvo klaidinanti, tam tikros faktinės aplinkybės nėra ginčijamos. A. Hirmann konkrečią dieną už konkrečią kainą įsigijo tam tikrą akcijų skaičių. Tos akcijos buvo įsigytos antrinėje rinkoje per tarpininką (Aviso Zeta). Buvo sumokėta visa akcijų kaina. Tačiau akcijų pirkimas neturėjo nieko bendra su Immofinanz pasirašyto kapitalo padidinimu. Tai buvo tiesiog įprastas sandoris dėl akcijų, vienas iš daugelio kasdien sudaromų vertybinių popierių rinkoje.

47.      Trečia, svarbu ne tik skirti, viena, civilinės ir administracinės teisės sankcijas ir, kita, baudžiamąsias sankcijas, bet ir atsižvelgti į tai, ko iš tikrųjų siekiama nacionalinėje byloje, kurioje pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą. Toje byloje E. Hirmann siekia grįžti į padėtį, kuri būtų buvusi, jeigu jis nebūtų pirkęs akcijų, – panaikinti sandorį ir susigrąžinti pinigus ir palūkanas, skaičiuojamas nuo pirkimo dienos (2005 m. sausio 7 d.) iki prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo dienos. Iš pradžių gali kilti klausimas, ar tikrai tokį reikalavimą apskritai galima laikyti reikalavimu, kuriuo siekiama taikyti „sankciją“, nes jis labiau panašus į reikalavimą taikyti restituciją arba reikalavimą patraukti įmonę atsakomybėn pagal civilinę teisę už padarytą pažeidimą. Tačiau tiek, kiek šio reikalavimo sėkmė arba nesėkmė priklauso nuo to, ar buvo pareiga pateikti galimam akcininkui teisingą informaciją ir ar ši pareiga buvo pažeista, galbūt būtų galima teigti, kad civilinės teisės sankcija už nacionalinėje teisėje nustatytą pažeidimą (jeigu bus įrodyta, kad jis padarytas) pasireiškia tuo, kad įmonė turi pareigą panaikinti sandorį ir įvykdyti pirkimo kainos restituciją. Jeigu tokios pareigos nebūtų, už pareigos pažeidimą nebūtų sankcijos (juo labiau sankcijos, kuri yra „veiksminga, proporcinga ir atgrasanti“).

48.      Galiausiai kyla klausimų, susijusių su laiku, ir juos reikia turėti omenyje.

49.      A. Hirmann savo akcijas įsigijo 2005 m. sausio 7 d. Jeigu (ir kiek) jis tai padarė remdamasis Immofinanz pateikta klaidinančia informacija, tai buvo pareigos pažeidimo diena. Tą dieną jau buvo suėję Antrosios bendrovių teisės direktyvos (1994 m. sausio 1 d.)(25) ir Piktnaudžiavimo rinka direktyvos (2004 m. spalio 12 d.) perkėlimo į nacionalinę teisę terminai. Tačiau teisių gynimo priemonei, kuri turėtų būti jam prieinama, svarstyti yra reikšminga ne ta diena, bet 2011 m. rugpjūčio 15 d., t. y. diena, kai jis inicijavo bylą nacionaliniame teisme, siekdamas panaikinti akcijų sandorį. Iki to laiko Prospektų direktyvos (2005 m. liepos 1 d.), Skaidrumo reikalavimų direktyvos (2007 m. sausio 20 d.) ir Apsaugos priemonių direktyvos (kodifikavimas – galutinis perkėlimo į nacionalinę teisę terminas, nurodytas I priedo B dalyje, yra 2007 m. sausio 1 d.) perkėlimo į nacionalinę teisę terminai taip pat jau buvo pasibaigę.

50.      Tokiomis aplinkybėmis toliau apsvarstysiu įvairius prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.

 Vertinimas

 1, 2 ir 3 prejudiciniai klausimai

51.      Pirmi trys prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję su skirtingais aspektais dėl to, ar Antrąja bendrovių teisės direktyva draudžiama panaikinti akcijų sandorį, jeigu bendrovė pažeidė savo pareigas teikti potencialiems investuotojams informaciją. Todėl juos svarstysiu kartu. Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Antrosios bendrovių teisės direktyvos 12, 15, 16, 18, 19 ir (arba) 42 straipsniais draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais įgyvendinamos akcininkų apsaugos direktyvos ir kuriuose numatyta, kad jeigu akcinė bendrovė pažeidžia savo pareigas, ji kaip emitentė yra atsakinga investuotojui ir privalo grąžinti akcijų pirkimo kainą ir jas perimti. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Antrajai bendrovių teisės direktyvai prieštaravo tai, kad iš akcinės bendrovės buvo reikalaujama prisiimti tokią atsakomybę, nors tam jai būtų reikėję panaudoti nuosavą turtą (pasirašytąjį kapitalą ir rezervus) ir (arba) dėl to bendrovė būtų galėjusi tapti nemoki.

52.      Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui iš esmės labiausiai rūpi tai, kad gali būti, kad tų veiksmų, kurių Austrija ėmėsi „kitoms“ ES priemonėms, t. y. akcininkų apsaugos direktyvoms, įgyvendinti, ES teisės aktų leidėjas nenumatė ir kad taip (neapgalvotai) Austrija sudarė padėtį, kuriai esant teisių gynimo priemone, numatyta už viena ar keliomis iš šių direktyvų suteiktų teisių pažeidimą, pažeidžiama Antroji bendrovių teisės direktyva. Taigi, kad kuo labiau padėčiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, analizuodama pirmuosius tris prejudicinius klausimus, vadovausiuosi šiek tiek netradiciniu požiūriu. Pirmiausia įvertinsiu, kas tose trijose direktyvose pasakyta (o dar svarbiau – ko jose nepasakyta) apie tai, kaip reikia jas įgyvendinti, atkreipdama dėmesį į ES teisės aktų leidėjo valstybėms narėms paliktą diskreciją. Paskui nagrinėsiu Antrąją bendrovių teisės direktyvą ir (įvairias) jos nuostatas, kurias nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, teiraudamasis, ar kuria nors iš tų nuostatų vis dėlto draudžiama tokia nacionalinė taisyklė, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje.

 Akcininkų apsaugos direktyvos

 Prospektų direktyva

53.      Prospektų direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad atsakomybė už prospekte pateiktą informaciją, be kita ko, būtų priskiriama bent emitentui. Ta nuostata tikrai nėra draudžiama Nacionalinė taisyklė, pagal kurią akcinė bendrovė emitentė laikoma atsakinga investuotojui, kai pažeidžiami informavimo įpareigojimai, šią nuostatą ne pažeidžia, o atitinka. 6 straipsnio 1 dalyje tikrai leidžiama kitus subjektus nei emitentas „atitinkamais atvejais“ laikyti atsakingais už informavimo įpareigojimų pažeidimą. Tačiau Teisingumo Teismui pateiktoje medžiagoje nėra nieko, kas leistų manyti, kad šioje byloje kuris nors kitas subjektas, o ne Immofinanz kaip emitentė, būtų atsakingas už jos prospekte pateiktą informaciją. Esant aplinkybėms, kuriomis emitentas yra atsakingas už pateiktą informaciją, 6 straipsnyje aiškiai reikalaujama, kad emitentas būtų laikomas atsakingu, jeigu ši informacija yra neteisinga arba klaidinanti.

54.      Prospektų direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nenurodyta, kokių „administracinių priemonių“ reikia imtis arba kokias „administracines sankcijas“ taikyti nustačius tokią atsakomybę. 6 straipsnio 2 dalyje (įsakmiai) nurodyta, jog valstybės narės „užtikrina, kad jų įstatymai ir kiti teisės aktai dėl civilinės atsakomybės“ būtų taikomi „asmenims, atsakingiems už prospekte nurodomą informaciją“, tačiau nieko nenurodyta, kokia civilinė teisių gynimo priemonė turėtų būti prieinama. 25 straipsnyje tik patvirtinama, kad administracinės priemonės ir sankcijos, kurias šiuo straipsniu iš valstybių narių reikalaujama taikyti, turi būti taikomos „nepažeidžiant jų civilinės atsakomybės režimo“ (arba iš tikrųjų jų teisės nustatyti baudžiamąsias sankcijas).

55.      Todėl pagal Prospektų direktyvą valstybės narės, laikydamosi bendrųjų ES teisės principų ir visų atitinkamų ES teisės aktų nuostatų, turi didelę diskreciją nustatyti teisių gynimo priemonės, kurią jos numato pagal savo civilinės atsakomybės sistemą, pobūdį.

56.      Pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionaline taisykle numatytas pirkimo kainos kompensavimas ir akcijų grąžinimas bendrovei. Šią teisių gynimo priemonę pasirenka valstybė narė. Akivaizdu, kad ja nepaveikiamos ir nesusilpninamos jokios baudžiamosios sankcijos ar administracinės priemonės arba galimos skirti sankcijos. Jos tikrai nedraudžia Prospektų direktyva. Ji yra akivaizdžiai proporcinga investuotojo patirtai žalai. Ji nėra akivaizdžiai neproporcinga informavimo reikalavimų pažeidimui. Ja emitentai gali būti atgrasomi nuo investuotojų klaidinimo skatinant įsigyti akcijų, kai emitentai nesilaiko jiems skirtų informavimo įpareigojimų, todėl ji taip pat gali būti veiksminga ir proporcinga. Taigi manau, kad ji atitinka bendruosius ES teisės principus ir ja gali būti siekiama Prospektų direktyvoje numatytų tikslų.

 Skaidrumo reikalavimų direktyva

57.      Skaidrumo reikalavimų direktyvos 7 straipsnyje iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad atsakomybė už informaciją, parengiamą ir paviešinamą pagal šią direktyvą, tektų emitentui arba jo administraciniams, valdymo ar priežiūros organams. Man atrodo, kad nacionalinė taisyklė, pagal kurią bendrovė kaip emitentė yra laikoma atsakinga už minėtoje direktyvoje nustatytų įpareigojimų pažeidimą, teisingai atspindi minėto straipsnio reikalavimus. Be to, atrodo, kad tokia taisykle nepažeidžiamas minėtos direktyvos 17 straipsnyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas.

58.      Skaidrumo reikalavimų direktyvoje nenurodyta, kokia teisių gynimo priemonė turėtų būti prieinama pagal civilinę teisę, nustačius emitento atsakomybę. 28 straipsnio 1 dalyje iš valstybių narių tiesiog reikalaujama užtikrinti, kad „galima būtų imtis bent atitinkamų administracinių priemonių arba civilinės ir (arba) administracinės teisės sankcijų, taikomų atsakingiems asmenims“ (nepažeidžiant jų teisės taikyti baudžiamąsias sankcijas), ir priduriama, jog „valstybės narės privalo užtikrinti, kad tokios priemonės būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios“.

59.      Kaip ir Prospektų direktyvoje, ES teisės aktų leidėjas šiuo klausimu paliko valstybėms narėms plačią diskreciją. Manau, kad teisių gynimo priemonė, pagal kurią reikalaujama, kad bendrovė kompensuotų pirkimo kainą ir atsiimtų savo akcijas, tiesiogiai priklauso šiai diskrecijai ir, atsižvelgiant į bendruosius ES teisės principus (kaip jau nurodžiau pirmiau), yra nepriekaištinga. Be to, mano nuomone, ja nepaveikiamos ir nesusilpninamos jokios baudžiamosios sankcijos ar administracinės priemonės arba kitos galimos taikyti sankcijos.

 Piktnaudžiavimo rinka direktyva

60.      Piktnaudžiavimo rinka direktyvos 14 straipsnyje iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad pažeidus šios direktyvos reikalavimus „atsakingiems asmenims“ galėtų būti taikomos „atitinkamos administracinės priemonės“ arba „administracinės sankcijos“, „nepažeidžiant valstybės narės teisės taikyti [baudžiamųjų sankcijų]“. Kaip ir Prospektų direktyvoje bei Skaidrumo reikalavimų direktyvoje, Piktnaudžiavimo rinka direktyvoje nenurodyta, kokia teisių gynimo priemonė turėtų būti prieinama pagal civilinę teisę, nustačius emitento atsakomybę. Todėl, laikantis bendrųjų ES teisės principų ir visų kitų atitinkamų ES teisės aktų nustatytų apribojimų, valstybėms narėms šiuo klausimu ir vėl suteikiama plati diskrecija. Jeigu akcinė bendrovė pažeidžia minėtą direktyvą, nacionalinė taisyklė, pagal kurią ji laikoma atsakinga už šį pažeidimą, atitinka Piktnaudžiavimo rinka direktyvos 14 straipsnio tekstą ir tikslą.

61.      Man atrodo, kad Austrijos nacionalinėje teisėje pagal jos civilinės teisės sistemą numatyta teisių gynimo priemonė, nustačius tokią atsakomybę, akivaizdžiai priklauso valstybių narių turimai diskrecijai. Be to (dėl mano jau nurodytų priežasčių), manau, kad ji atitinka bendruosius ES teisės principus. Mano nuomone, ja taip pat nepaveikiamos ar nesusilpninamos jokios baudžiamosios sankcijos ar administracinės priemonės ar kitos galimos sankcijos.

62.      Todėl darau išvadą, kad Prospektų direktyva, Skaidrumo reikalavimų direktyva ir Piktnaudžiavimo rinka direktyva nedraudžiama tokia nacionalinė taisyklė, kurioje numatyta, kad jeigu akcinė bendrovė pažeidžia iš šių direktyvų išplaukiančius įpareigojimus, ji privalo atsiimti savo akcijas ir grąžinti investuotojui jų įsigijimo kainą.

 Antroji bendrovių teisės direktyva

63.      Net jeigu akcininkų apsaugos direktyvomis tokia nacionalinė taisyklė nedraudžiama (net jei iš tikrųjų atrodo, kad ji atitinka šių direktyvų tekstą ir ja skatinama siekti jose numatytų tikslų), ar vis dėlto, kaip teigia Immofinanz, ji neatitinka Antrosios bendrovių teisės direktyvos?

64.      Immofinanz ir Aviso Zeta teigia, kad tokia nacionalinė taisyklė buvo draudžiama Antrąja bendrovių teisės direktyva, nes ji prieštarauja kapitalo išlaikymo principui, draudimui bendrovei įsigyti savo akcijų ir vienodo požiūrio principui. Visų pirma Immofinanz ir Aviso Zeta teigia, kad pagal Antrąją bendrovių teisės direktyvą tokios atsakomybės negalima susieti su bendrovės nuosavu turtu arba neleidžiama padaryti tokio dydžio, kad dėl jos bendrovė galėtų tapti nemoki.

65.      A. Hirmann, Portugalijos vyriausybė ir Komisija teigia, kad nagrinėjama nacionalinė taisyklė nebuvo draudžiama Antrąja bendrovių teisės direktyva, net jei tam, kad prisiimtų atsakomybę, akcinei bendrovei ir tektų panaudoti grynąjį turtą arba tapti nemokiai.

66.      Austrijos vyriausybė tiesiog atkreipia Teisingumo Teismo dėmesį į du Oberster Gerichtshof (Austrijos Aukščiausiasis Teismas) sprendimus – 2011 m. kovo 30 d.(26) ir 2012 m. kovo 15 d.(27), su kuriais ji sutinka. Tuose sprendimuose Oberster Gerichtshof konstatavo, kad Antrosios bendrovių teisės direktyvos nuostatomis nedraudžiama panaikinti akcijų pirkimo sutarties ir grąžinti sumokėtų pinigų.

67.      Manau, kad nagrinėjama nacionalinė taisyklė nėra draudžiama Antrąja bendrovių teisės direktyva.

68.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas rėmėsi įvairiomis Antrosios bendrovių teisės direktyvos nuostatomis. Kad mano analizė būtų šiek tiek organizuotesnė, jas nagrinėsiu toliau nurodyta tvarka. 1) Pirmiausia apsvarstysiu, ar A. Hirmannui atliktas mokėjimas pagal nacionalinę taisyklę reikštų 15 straipsnyje draudžiamą turto paskirstymą, kurį pagal 16 straipsnį reikėtų susigrąžinti; 2) paskui išnagrinėsiu taisyklę, kuria bendrovei draudžiama įsigyti savo akcijų, ir jos išimtis (18, 19 ir 20 straipsniai); 3) tuomet išnagrinėsiu reikalavimą vienodai vertinti akcininkus (42 straipsnis); 4) savo analizę užbaigsiu apsvarstydama likusį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytą straipsnį (12 straipsnį); 5) galiausiai išanalizuosiu klausimą, ar mano padarytai išvadai turi įtakos tai, kad prisiėmus tokią atsakomybę akcinei bendrovei gali tekti panaudoti grynąjį turtą arba tapti nemokiai.

 Kapitalo paskirstymo taisyklės (15 ir 16 straipsniai)

69.      15 straipsniu akcininkui draudžiama paskirstyti kapitalą, jeigu iš bendrovės pastarųjų metų ataskaitų matyti, kad jos grynasis turtas yra arba po paskirstymo taptų mažesnis už jos pasirašytąjį kapitalą (6 straipsnyje nurodyta minimali pasirašytojo kapitalo suma, būtina akcinei bendrovei įsteigti arba leidimui pradėti veiklą gauti). Tačiau ar terminas „paskirstymas“ apėmė bendrovės teisinę atsakomybę grąžinti investuotojui pirkimo kainą tokiomis aplinkybėmis, kai ji pažeidė savo pareigas pateikti informaciją?

70.      15 straipsnyje vartojamas terminas „paskirstymas“ Antrojoje bendrovių teisės direktyvoje nebuvo apibrėžtas, nors 15 straipsnio 1 dalies d punkte ir buvo nurodyta, kad jis „apima, visų pirma, išmokamus dividendus ir už akcijas gaunamas palūkanas“. Manau, kad šį terminą reikėtų aiškinti taip, kad juo neapimamas mokėjimas, kaip kompensacija investuotojui, patyrusiam žalą dėl to, kad bendrovė pažeidė savo pareigas.

71.      Toks aiškinimas neprieštarauja 15 straipsnio tikslams, kurie, kaip nurodyta Antrosios bendrovių teisės direktyvos antrojoje ir ketvirtojoje konstatuojamosiose dalyse, buvo užtikrinti minimalią lygiavertę akcininkų ir kreditorių apsaugą, be kita ko, reikalaujant, kad akcinės bendrovės išlaikytų savo kapitalą, „ypač uždraudžiant kokiu nors būdu jį sumažinti, paskirstant akcininkams, kai pastarieji neturi teisės gauti kapitalo dalies“. Taip ketinta išvengti pasirašytojo kapitalo netinkamo paskirstymo akcininkams kaip akcininkams, kai jie neturi į jį teisės. Tačiau mokėjimas bendrovės prospekto dėl akcijų įsigijimo suklaidintam investuotojui neatliekamas kaip akcininkui (dėl priežasčių, kurias tuojau paaiškinsiu) ir šis asmuo turi teisę į kompensaciją.

72.      Šio mokėjimo neinicijuoja pati bendrovė, nes jis atliekamas siekiant įvykdyti teisinę prievolę. Pareiga atlikti mokėjimą atsiranda dėl bendrovės santykio su potencialiais investuotojais, kurie, priimdami sprendimą investuoti ar neinvestuoti, remiasi prospektu, o ne dėl jos santykio su esamais akcininkais. Taigi, jeigu pasibaigus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamai bylai teismas įpareigotų atlikti mokėjimą, šis mokėjimas būtų atliktas todėl, kad A. Hirmann būtų laikomas ne akcininku, o reikalavimą bendrovei kaip kreditorius pareiškiančiu trečiuoju asmeniu.

73.      Manau, kad toks mokėjimas nėra kapitalo „paskirstymas“ pagal 15 straipsnio 1 dalį, nors trečiasis asmuo yra ne tik kreditorius, bet dar ir nagrinėjamos bendrovės akcininkas. Kad būtų aiškiau, galima pateikti keletą pavyzdžių.

74.      Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad bendrovės biurų pastato nuomotojas yra bendrovės akcininkas, o bendrovė jam nesumokėjo nuomos mokesčio. Nuomotojas paduos bendrovę į teismą už įsiskolintą nuomos mokestį. Jo teisė į nuomos mokestį nebus grindžiama jo kaip akcininko statusu, o bendrovės nuomotojui sumokėtas nuomos mokestis (po susirašinėjimo arba teismo sprendimu) pagal 15 straipsnį nereikš kapitalo paskirstymo.

75.      Be to, jeigu bendrovės darbuotojas, įsigijęs arba gavęs šios bendrovės akcijų, vėliau būtų sužalotas darbe, bendrovei pažeidus jai tenkančią pareigą rūpestingai elgtis su darbuotoju, darbuotojo teisė išieškoti iš bendrovės žalos atlyginimą kaip kompensaciją už patirtus sužalojimus neturėtų nieko bendro su jo kaip akcininko statusu. Tokiomis aplinkybėmis bendrovės išmokėta kompensacija nereikštų kapitalo paskirstymo.

76.      Kadangi trečiajam asmeniui, kuris yra ir kreditorius, ir dar akcininkas, atliktas mokėjimas pagal 15 straipsnį nėra kapitalo „paskirstymas“, šia nuostata toks mokėjimas nedraudžiamas.

77.      Antrosios bendrovių teisės direktyvos 16 straipsnyje tiesiog reikalaujama, kad bet koks pažeidžiant 15 straipsnį paskirstytas kapitalas būtų grąžintas. Atsižvelgiant į mano nuomonę dėl teisingo 15 straipsnio aiškinimo, darytina išvada, kad 16 straipsnis šiam atvejui neturi poveikio.

 Taisyklė, kuria bendrovei draudžiama įsigyti savo akcijas, ir jos išimtys

78.      Antrosios bendrovių teisės direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje bendrovėms buvo draudžiama pasirašyti savo akcijas. Tačiau 19 straipsnyje buvo numatyta, kad valstybės narės gali leisti bendrovei įsigyti savo akcijų pagal jame nustatytas sąlygas, o 20 straipsnyje valstybėms narėms buvo leidžiama netaikyti 19 straipsnio ypatingoms aplinkybėms, kuriomis bendrovė įsigijo akcijų.

79.      Šių straipsnių tikslas buvo apsaugoti akcininkus ir kreditorius nuo elgsenos rinkoje, dėl kurios galėtų sumažėti bendrovės kapitalas ir dirbtinai padidėti jos akcijų kaina. Šis tikslas nepaneigiamas, jeigu bendrovė įsigyja savo akcijų tuo atveju, kai ji yra teisiškai įpareigota tai padaryti. Iš tiesų, kaip teisingai pažymi Portugalijos vyriausybė ir Komisija, 20 straipsnio 1 dalies d punkte valstybėms narėms suteikiama konkreti teisė leisti bendrovei įsigyti savo akcijų „vykdant teisines prievoles“, netaikant 19 straipsnyje nustatytų procedūrų. Taigi tiek, kiek pagal nagrinėjamą nacionalinę taisyklę reikalaujama, kad akcinė bendrovė (per)pirktų savo akcijas įgyvendinant teisių gynimo priemonę, taikomą bendrovei pažeidus jai tenkančius įpareigojimus, tai yra įsigijimas pagal teisinę prievolę, kuria 20 straipsnio 1 dalies d punkte valstybėms narėms suteikiama aiški teisė leisti tai daryti.

80.      Darytina išvada, kad 18 straipsniu nagrinėjama nacionalinė taisyklė nebuvo draudžiama.

 Vienodo požiūrio principas

81.      42 straipsnyje buvo numatyta, kad, įgyvendindamos Antrąją bendrovių teisės direktyvą, valstybės narės privalo užtikrinti „visų akcininkų, kurių padėtis yra vienoda, lygias teises“. Ši pareiga, kaip matyti iš frazės „įgyvendinant šią direktyvą“, buvo taikoma tik pagal šią konkrečią direktyvą(28).

82.      Akcininko, pagal teisės aktus turinčio teisę į žalos atlyginimą dėl akcijų įsigijimo remiantis klaidinančiu prospektu, padėtis nėra tokia pati kaip akcininko, kuris šiuo prospektu nepasikliovė. Todėl vienodo požiūrio į akcininkus principas nekliudo numatyti teisių gynimo priemonės akcininkui(29), kuris turi teisę į ją.

 12 straipsnis

83.      Antrosios bendrovių teisės direktyvos 12 straipsniu buvo draudžiama atleisti akcininkus nuo įpareigojimo apmokėti savo įnašus, taip apsaugant bendrovės pagrindą sudarantį pasirašytąjį kapitalą reikalaujant, kad visas pasirašytas kapitalas būtų padidintas. Kadangi A. Hirmann a) nusipirko akcinį kapitalą antrinėje rinkoje ir b) visiškai sumokėjo už šias akcijas, ši nuostata nagrinėjamai bylai neturi reikšmės.

 O jeigu mokėjimui atlikti reikia panaudoti pasirašytąjį kapitalą arba rezervus arba dėl tokio mokėjimo bendrovė gali tapti nemoki?

84.      Iš pradžių norėčiau pažymėti, kad, mano nuomone, šis klausimas yra hipotetinis. Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra nieko, kas leistų manyti, kad jeigu teismas įpareigotų Immofinanz perpirkti 1 375,02406 akcijas ir sumokėti A. Hirmann 10 013,75 EUR ir sukauptas palūkanas, tai tam, kad įvykdytų šį įpareigojimą, bendrovė turėtų panaudoti savo rezervus arba padidinti pasirašytąjį kapitalą.

85.      Jeigu būtina (ir tiek, kiek būtina) atsakyti į šį klausimą, nekeičiu savo nuomonės, jog dėl to, kad toks mokėjimas trečiajam asmeniui, kuris yra kreditorius, pagal 15 straipsnį nėra kapitalo paskirstymas, šiuo straipsniu kapitalo sumai, kurią akcinė bendrovė gali paskirstyti savo akcininkams, nustatyti apribojimai tokiam mokėjimui netaikomi. Darytina išvada, kad 15 straipsniu akcinei bendrovei, pažeidusiai jai tenkančius įpareigojimus, nebuvo draudžiama sumokėti kompensacijos investuotojui, nors prisiėmus tokią atsakomybę galbūt tektų panaudoti bendrovės grynąjį turtą ir bendrovė galėtų tapti nemoki.

86.      Vis dėlto galiu tik pakartoti, kad, remiantis Teisingumo Teismui pateikta informacija, šis klausimas atrodo labiau hipotetinis nei realus.

87.      Todėl darau išvadą, kad Antrąja bendrovių teisės direktyva nebuvo draudžiama tokia nacionalinė taisyklė, kokia nagrinėjama šioje byloje.

 4 ir 5 prejudiciniai klausimai

88.      Ketvirtasis ir penktasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai iš esmės susiję su laiku, todėl nagrinėsiu juos kartu. Tariamas pažeidimas padarytas 2005 m. sausio 7 d. A. Hirmann savo teisių gynimo priemonės pareikalavo 2011 m. rugpjūčio 15 d. Ar Apsaugos priemonių direktyva yra draudžiami ir (arba) Antrąja bendrovių teisės direktyva buvo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais numatytas akcijų pirkimo sutarties panaikinimas atgaline data, dėl kurio grąžinama pradinė akcijų pirkimo kaina, sumokėta pažeidimo įvykdymo dieną (grąžinimas, grindžiamas akcijų verte ex tunc)? O gal minėtomis direktyvomis iš tikrųjų reikalaujama, kad emitento atsakomybė būtų nustatoma pagal ieškinio pareiškimo dieną galiojusią akcijų kainą (grąžinimas, grindžiamas akcijų verte ex nunc)?

89.      A. Hirmann teigia turįs teisę į pradinės pirkimo kainos (ir palūkanų) grąžinimą remiantis tuo, kad jeigu jis nebūtų buvęs suklaidintas, jis nebūtų sudaręs akcijų sandorio. Austrijos vyriausybė sutiko su Oberster Gerichtshof(30) išreikšta pozicija dėl to, kad akcininkų apsauga yra svarbesnė už viso bendrovės akcinio kapitalo neliečiamumo išlaikymą, tačiau ja į šiuos prejudicinius klausimus neatsakoma.

90.      Immofinanz teigia priešingai, t. y. kad jeigu investuotojui būtų leidžiama išsireikalauti pradinę akcijų pirkimo kainą, galėtų kilti tokių pačių padarinių kaip ir pripažinus bendrovę negaliojančia. Tai lemtų teisinį nesaugumą ir prieštarautų Apsaugos priemonių direktyvos 12 ir 13 straipsniams, kuriuose išsamiai išvardytos sąlygos, kurioms esant bendrovę galima pripažinti negaliojančia. Immofinanz (remdamasi Sprendimu E. Friz (31) ir šiuo klausimu palaikoma Aviso Zeta) taip pat teigia, kad svarbiausia yra išlaikyti nuolatinį bendrovės egzistavimą. Taigi panaikinus akcijų sandorį, grąžinus akcijas Immofinanz ir kompensavus pinigus, grąžintiną sumą reikėtų apskaičiuoti ex nunc (pagal akcijų vertę ieškinio pareiškimo dieną), o ne ex tunc (pagal pradinę pirkimo kainą).

91.      Portugalijos vyriausybė ir Komisija mano, kad Apsaugos priemonių direktyvos 12 ir 13 straipsniai netaikytini. Panaikinus akcijų sandorį Immofinanz nebūtų pripažinta negaliojančia. Tokį sprendimą turi priimti teismas. Be to, nei minėtuose Apsaugos priemonių direktyvos straipsniuose, nei Antrojoje bendrovių teisės direktyvoje nereikalaujama, kad sutarties panaikinimas turėtų sukelti tik padarinius ex nunc ar kad bet kokia dėl to kylanti atsakomybė turėtų būti nustatoma ex nunc. Komisija priduria, kad emitento atsakomybės mastą turės nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgęs į vienodo požiūrio į akcininkus, kurių padėtis tokia pati, principą.

92.      Sutinku su Portugalijos vyriausybės ir Komisijos argumentais.

93.      Apsaugos priemonių direktyvos 12 straipsnio a punkte numatyta, kad „bendrovė turi būti pripažinta negaliojančia teismo sprendimu“ ir kad šis sprendimas gali būti priimtas tik remiantis vienu iš 12 straipsnio b punkto i–vi papunkčiuose išsamiai išvardytų šešių pagrindų. 13 straipsnis yra susijęs su tokio negaliojimo padariniais. Tačiau teismo sprendimas dėl to, kad bendrovei tenka atsakomybė investuotojo atžvilgiu, nėra tas pats, kas sprendimas dėl negaliojimo. Todėl Apsaugos priemonių direktyvos 12 ir 13 straipsniai akivaizdžiai neturi reikšmės akcinės bendrovės, pažeidusios jai tenkančius informavimo įpareigojimus, atsakomybei ir neturi poveikio klausimui, ar tokia atsakomybė sukelia padarinius ex nunc, ar ex tunc.

94.      Akcininkų apsaugos direktyvose nėra jokių konkrečių reikalavimų, susijusių su teisių gynimo priemonės, kurią valstybė narė turi nustatyti, jeigu emitentas pažeidžia savo pareigas pateikti informaciją, pobūdžiu, išskyrus tai, kad taikomos sankcijos turi būti „veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios“. Taigi valstybės narės turi plačią diskreciją, kuri neabejotinai apima sprendimą, ar akcijų pirkimo panaikinimas turėtų sukelti padarinius ex tunc, ar ex nunc.

95.      Sprendime E. Friz(32) Teisingumo Teismas pripažino, kad jeigu vartotojas pasinaudojo savo teise nutraukti uždarojo nekilnojamojo turto fondo, įsteigto partnerystės pagrindu, narystės sutartį (Direktyva 85/577)(33), tai neužkerta jam kelio panaikinti sutartį ex nunc(34). Minėto teismo sprendimo negalima aiškinti kaip tokio, kuriuo pagal skirtingas šioje byloje nagrinėjamas direktyvas iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad akcijų sandorio panaikinimas dėl bendrovės pareigos pateikti informaciją pažeidimo sukelia padarinius tik ex nunc.

96.      Galiausiai, Antrosios bendrovių teisės direktyvos 12, 15, 16, 18, 19 ir (arba) 42 straipsnių nuostatose nerandu nieko, kas leistų manyti, kad jose buvo toks reikalavimas. Sutinku su Komisija, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui gali tekti imtis veiksmų užtikrinti, kad visi akcijų pagal tą pačią klaidinančią informaciją įsigiję akcininkai būtų vertinami vienodai, kaip to reikalaujama pagal 42 straipsnį. Išskyrus tai, manau, kad visi minėti straipsniai neturi reikšmės atsakymui į klausimą dėl ex tunc ir ex nunc. Kaip jau nurodžiau, šį sprendimą reikia priimti pagal nacionalinę teisę.

 Išvada

97.      Atsižvelgdama į visus pateiktus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui į Handelsgericht Wien pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.      Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/71/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/109/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/6/EB nedraudžiama nacionalinė taisyklė, kurioje numatyta, kad jeigu akcinė bendrovė pažeidžia jai tenkančius iš šių direktyvų išplaukiančius įpareigojimus, ji privalo perpirkti savo akcijas ir grąžinti pirkimo kainą investuotojui. Tokia nacionalinė taisyklė nėra draudžiama ir Tarybos direktyvos 77/91/EEB 12, 15, 16, 18, 19 ir (arba) 42 straipsniais.

2.      Nei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/101/EB, nei Tarybos direktyva 77/91/EEB nedraudžiama atgaline data panaikinti akcijų pirkimo sutarties ir grąžinti pradinės pirkimo kainos.

1 – Originalo kalba: anglų.

2 – 1976 m. gruodžio 13 d. Antroji Tarybos direktyva 77/91/EEB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos tokias priemones suvienodinti, reikalauja iš Sutarties 58 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų akcinių bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, bendroves steigiant, palaikant ir keičiant jų kapitalą, koordinavimo (OL L 26, 1977, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 8). Antroji bendrovių teisės direktyva buvo panaikinta ir pakeista 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/30/ES dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos tokias priemones suvienodinti, reikalauja iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 54 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, akcines bendroves steigiant, palaikant ir keičiant jų kapitalą, koordinavimo (OL L 315, p. 74). Anksčiau ji buvo iš dalies pakeista 1992 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyva 92/101/EEB, iš dalies keičiančia Direktyvą 77/91/EEB dėl ribotos atsakomybės akcinių bendrovių formavimo ir jų kapitalo palaikymo bei keitimo (OL L 347, p. 64), galiojusia sudarant 2005 m. sausio 7 d. akcijų pirkimo sutartį, dėl kurios buvo iškelta byla prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Vėliau ji buvo pakeista 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/68/EB, iš dalies keičiančia Tarybos direktyvos 77/91/EEB nuostatas, susijusias su ribotos atsakomybės akcinių bendrovių steigimu ir jų kapitalo palaikymu ir keitimu (OL L 264, p. 32), ir 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/99/EB dėl Bulgarijos ir Rumunijos stojimo, adaptuojančia tam tikras direktyvas bendrovių teisės srityje (OL L 363, p. 137).

3 – Žr. 2 išnašą.

4 – Direktyvos 2012/30 17 straipsniu pakeistas 2 išnašoje nurodytos Antrosios bendrovių teisės direktyvos 15 straipsnis.

5 – Direktyvos 2012/30 20 straipsniu pakeistas 2 išnašoje nurodytos Antrosios bendrovių teisės direktyvos 18 straipsnis.

6 – 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/71/EB dėl prospekto, kuris turi būti skelbiamas, kai vertybiniai popieriai siūlomi visuomenei ar įtraukiami į prekybos sąrašą, ir iš dalies keičianti Direktyvą 2001/34/EB (OL L 345, p. 64; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 6 t., p. 356). Šią direktyvą valstybės narės turėjo perkelti į nacionalinę teisę ne vėliau kaip 2005 m. liepos 1 d. (29 straipsnis). Nežinau, ar 2005 m. sausio 7 d., t. y. akcijų pirkimo sutarties dieną, šios redakcijos Prospektų direktyva buvo perkelta į Austrijos teisę. Jeigu nebuvo, tai nacionalinėje teisėje galėjo būti atspindėti ankstesni 1989 m. balandžio 17 d. Tarybos direktyvos 89/298/EEB dėl prospekto, kurį privaloma paskelbti siūlant perleidžiamus vertybinius popierius visuomenei, sudarymo, patikrinimo ir platinimo reikalavimų derinimo (OL L 124, p. 8; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 216) reikalavimai. Nuo to laiko Prospektų direktyva buvo iš dalies pakeista Direktyva 2008/11/EB, iš dalies keičiančia Direktyvos 2003/71/EB dėl prospekto, kuris turi būti skelbiamas, kai vertybiniai popieriai siūlomi visuomenei ar įtraukiami į prekybos sąrašą, nuostatas, susijusias su Komisijai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais (OL L 76, p. 37), nors šioje byloje svarbūs jos 6 ir 25 straipsniai nebuvo keisti.

7 – 2004 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/109/EB dėl informacijos apie emitentus, kurių vertybiniais popieriais leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, skaidrumo reikalavimų suderinimo, iš dalies keičianti Direktyvą 2001/34/EB (OL L 390, p. 38). Šią direktyvą reikėjo perkelti iki 2007 m. sausio 20 d. Todėl akcijų pirkimo dieną nacionalinėje teisėje galėjo atsispindėti skaidrumo reikalavimai, įtvirtinti minėtoje 2001 m. gegužės 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/34/EB dėl vertybinių popierių įtraukimo į biržos oficialųjį prekybos sąrašą ir dėl informacijos, kuri turi būti skelbiama apie tuos vertybinius popierius, kuri įsigaliojo 2001 m. liepos 26 d. ir kuria buvo kodifikuotos kelios ankstesnės direktyvos, įskaitant 1982 m. vasario 15 d. Direktyvą 82/121/EEB dėl informacijos, kurią reguliariai privalo skelbti bendrovės, kurių vertybiniai popieriai įtraukti į biržos oficialųjį prekybos sąrašą (OL L 48, p. 26).

8 – 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/6/EB dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka) (OL L 96, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 367). Nors, atsižvelgiant į šios direktyvos tikslus, ją būtų geriau vadinti „Rinkos vientisumo direktyva“, paprastai ji vadinama Piktnaudžiavimo rinka direktyva, ir todėl ją toliau taip vadinsiu. Valstybės narės privalėjo iki 2004 m. spalio 12 d. perkelti ją į nacionalinę teisę. Nuo tada ji buvo iš dalies pakeista 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/78/ES, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 98/26/EB, 2002/87/EB, 2003/6/EB, 2003/41/EB, 2003/71/EB, 2004/39/EB, 2004/109/EB, 2005/60/EB, 2006/48/EB, 2006/49/EB ir 2009/65/EB dėl Europos priežiūros institucijos (Europos bankininkystės institucijos), Europos priežiūros institucijos (Europos draudimo ir profesinių pensijų institucijos) ir Europos priežiūros institucijos (Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos) įgaliojimų (OL L 331, p. 120), bet šioje byloje nagrinėjama 14 straipsnio 1 dalis nebuvo keista.

9 – 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/101/EB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės reikalauja iš Sutarties 48 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų bendrovių siekiant apsaugoti narių ir trečiųjų asmenų interesus, koordinavimo, siekiant suvienodinti tokias apsaugos priemones (OL L 258, p. 11). Ši direktyva priimta vėliau, nei buvo sudarytas nacionalinėje byloje nagrinėjamas akcijų pirkimo sandoris. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyti 12 ir 13 straipsniai iki šiol nebuvo keisti.

10 – Toliau jas kartu vadinsiu akcininkų apsaugos direktyvomis.

11 – Šis sąrašas išlaikytas 2 išnašoje nurodytos Direktyvos 2012/30 1 straipsnyje ir I priede.

12 – Direktyvos 2012/30 6 straipsniu pakeistas Antrosios bendrovių teisės direktyvos 6 straipsnis.

13 – Direktyvos 2012/30 14 straipsniu pakeistas Antrosios bendrovių teisės direktyvos 12 straipsnis.

14 – Pakeistas Direktyvos 2012/30 17 straipsniu.

15 –      Pakeista Direktyvos 2012/30 20 straipsniu.

16 – Pakeistas Direktyvos 2012/30 21 straipsniu.

17 – 19 straipsnio 1 dalies a punktas.

18 – 19 straipsnio 1 dalies c punktas.

19 – 19 straipsnio 1 dalies d punktas.

20 – Pakeistas Direktyvos 2012/30 22 straipsnio 1 dalies d punktu.

21 – Žr. direktyvos pirmą ir antrą konstatuojamąsias dalis.

22 –      Vartotojai šioje nuostatoje – tai privatūs asmenys, veikiantys savo sąskaita, o ne įmonės vardu. Atrodo, kad A. Hirmann dėl šio akcijų pirkimo patenka į šią apibrėžtį.

23 – Skaitytojui gali atrodyti įdomu, kad į A. Hirmanno akcijų pirkimą turėjo įeiti akcijos dalis. Vis dėlto šis skaičius pateiktas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

24 – Skaidrumo reikalavimų direktyvos 28 straipsnio 1 dalyje papildomai nurodomos civilinės teisės sankcijos.

25 – Žr. 2 išnašą, kurioje nurodyta tuo metu galiojusios redakcijos Antroji bendrovių teisės direktyva.

26 – Byla 7 Ob 77/10i.

27 – Byla 6 Ob 28/12d.

28 – 2009 m. spalio 15 d. Sprendimas Audiolux SA ir kt. prieš Groupe Bruxelles Lambert SA ir kt.,Bertelsmann AG ir kt. (C-101/08, Rink. p. I-9823, 37–42 punktai). Taip pat žr. Antrosios bendrovių teisės direktyvos penktą konstatuojamąją dalį.

29 – Jeigu teisę pasinaudoti teisių gynimo priemone turi daugiau negu vienas akcininkas, sprendžiant klausimą dėl bendrovės atsakomybės kiekvienam iš jų masto, nacionaliniam teismui akivaizdžiai reikės vienodo požiūrio principą taikyti visiems akcininkams, kurių padėtis tokia pat.

30 – Žr. 26 ir 27 išnašas.

31 – Minėtas 39 p.

32 – Nurodytas 31 išnašoje.

33 – 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose (OL 1985 L 372, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 262).

34 – 39 išnašoje minėto Sprendimo E. Friz 50 punktas.