Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2013 m. kovo 7 d.(1)

Byla C-219/12

Finanzamt Freistadt Rohrbach Urfahr

prieš

Unabhängiger Finanzsenat Außenstelle Linz

(Verwaltungsgerichtshof (Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„PVM – „Ekonominės veiklos“ apibrėžtis – Fotovoltinė sistema, įrengta ant nuosavo namo stogo – Elektros energijos pardavimas tiekėjui, kuris tiekia namų ūkiui reikalingą elektros energiją“





1.        Namo savininkas įsirengė fotovoltinę (saulės baterijų plokščių) sistemą, kuri gamina elektros energiją, tačiau jos nekaupia. Ši sistema per metus pagamina mažiau elektros energijos, nei suvartojama namų ūkyje. Namo savininkas yra sudaręs sutartį su elektros energijos tiekėju, pagal kurią namo savininkas parduoda elektros energiją tam tiekėjui, o šis tiekia elektros energiją ir jo namų ūkiui. Kadangi, namo savininko manymu, jo vykdoma elektros energijos pardavimo veikla yra ekonominė veikla, jis siekia susigrąžinti pirkimo pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), sumokėtą už minėtą sistemą ir jos įrengimą. Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas) (Austrija) siekia išsiaiškinti, ar toks požiūris teisingas.

 Šeštoji PVM direktyva

2.        Minėtos saulės baterijų plokštės buvo įrengtos 2005 m., kai taikytinas Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktas buvo Šeštoji PVM direktyva(2). Šiai bylai ypač svarbios toliau nurodytos nuostatos(3).

3.        Pagal 2 straipsnį PVM apmokestinamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, kai šalies teritorijoje už atlygį prekes tiekia arba paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks.

4.        4 straipsnio 1 dalyje „apmokestinamasis asmuo“ apibrėžiamas kaip „bet kuris asmuo, savarankiškai vykdantis bet kurioje vietoje bet kurią ekonominę veiklą, nurodytą 2 dalyje, nesvarbu, koks tos veiklos tikslas ar rezultatas“. 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ekonominė veikla apima „visokią gamintojų, prekiautojų ir kitų paslaugas teikiančių asmenų veiklą, įskaitant kasybą bei žemės ūkio gamybos veiklą bei įvairių profesijų atstovų veiklą. Materialaus ir nematerialaus turto naudojimas, siekiant gauti nuolatinių pajamų, taip pat laikomas ekonomine veikla.“

5.        5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prekių tiekimas – tai „teisės kaip savininkui disponuoti materialiuoju turtu perdavimas“, o 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad elektros srovė turi būti laikoma materialiuoju turtu. 5 straipsnio 6 dalyje numatyta: „Prekių, kurios sudaro apmokestinamojo asmens verslui skirto turto dalį, panaudojimas apmokestinamojo asmens ar jo darbuotojų privatiems poreikiams, arba jų perdavimas neatlygintinai, arba jų panaudojimas ne savo verslo tikslais, kai pridėtinės vertės mokestis už tas prekes ar jų sudedamąsias dalis buvo visiškai ar iš dalies atskaitytas, turi būti laikomas tiekimu už atlygį. <...>“

6.        11 straipsnio A skirsnio 1 dalies a punkte numatyta bendroji taisyklė, pagal kurią apmokestinamoji vertė yra „viskas, kas sudaro atlygį, kuris yra ar turi būti tiekėjo gautas iš pirkėjo, kliento ar trečiosios šalies už tokias prekes ar paslaugas, įskaitant subsidijas, tiesiogiai susijusias su šių prekių ar paslaugų kaina“. Tačiau, kalbant apie 5 straipsnio 6 dalyje numatytų prekių tiekimą, 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad apmokestinamoji vertė yra „tų prekių ar panašių prekių įsigijimo kaina arba, jos nesant – pagaminimo savikaina tiekimo metu“.

7.        17 straipsnyje(4) („Teisės į atskaitą atsiradimas ir apimtis“), be kita ko, numatyta:

„1.      Teisė atskaityti mokestį atsiranda tuomet, kai atskaitytinas mokestis tampa apskaičiuotinas.

2.      Tiek, kiek prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, jis turi teisę iš mokesčio, kurį jis turi sumokėti, atskaityti:

a)      pridėtinės vertės mokestį, apskaičiuotą ar sumokėtą už kito apmokestinamojo asmens, privalančio mokėti mokestį, šalies teritorijoje jam patiektas ar tiekiamas prekes ir suteiktas ar teikiamas paslaugas [pridėtinės vertės mokestį, kurį reikia sumokėti ar kuris sumokėtas šalies teritorijoje už prekes ar paslaugas, kurias jam pateikė (suteikė) ar dar pateiks (suteiks) kitas apmokestinamasis asmuo];

<...>“

8.        20 straipsnyje numatyta, kad prireikus pirkimo mokesčio atskaitos suma turi būti tikslinama:

„1.      Pradinė atskaita turi būti tikslinama valstybių narių nustatyta tvarka, ypač:

<…>

b)      kai po deklaracijos užpildymo pasikeičia tam tikros aplinkybės, kurių pagrindu buvo apskaičiuota atskaitoma suma <...>

2.      Ilgalaikio turto atveju tikslinimas atliekamas penkerius metus, įskaičiuojant ir tuos metus, kuriais ilgalaikis turtas buvo įsigytas ar pasigamintas. Per metus turi būt tikslinamas tik penktadalis už prekes apskaičiuoto mokesčio. Tikslinimas atliekamas remiantis vėlesniais atskaitomos sumos, į kurią turima teisė, metiniais svyravimais lyginant su tais metais, kuriais prekės buvo įsigytos ar pasigamintos.

<...>“

9.        Galiausiai pagal 24 straipsnį valstybės narės tam tikromis sąlygomis gali nustatyti arba toliau taikyti tam tikras specialias schemas, įskaitant mokesčio netaikymą arba jo laipsniškas lengvatas smulkiajam verslui. Be kita ko, 24 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė netaikyti PVM įmonėms, kurių metinė apyvarta nesiekia nurodytos ribos. 24 straipsnio 5 dalyje numatyta: „Apmokestinamieji asmenys, atleisti nuo mokesčio, neturi teisės atskaityti mokestį pagal 17 straipsnio nuostatas ir neturi teisės nurodyti mokestį savo išrašomose sąskaitose faktūrose.“

10.      Atitinkama riba, numatyta 24 straipsnio 2 dalyje, skirtingose valstybėse narėse labai skiriasi ir priklauso nuo įstojimo datos arba nuo to, kokios PVM ribos buvo taikomos iki Šeštosios direktyvos įsigaliojimo(5). Kai kurios valstybės narės apskritai netaiko smulkiajam verslui skirtos schemos, o kitos taiko daugiau kaip 70 000 EUR metinės apyvartos ribą. Austrijoje tokia riba laikoma metinė grynoji apyvarta, neviršijanti 30 000 EUR(6), ir, jeigu verslininkas nepasirenka apmokestinimo, ji taikoma automatiškai(7).

 Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai

11.      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad 2005 m. T. Fuchs, pagrindinėje byloje aptariamas namo savininkas, ant savo namo stogo įrengė saulės baterijų plokštes. Tame įrenginyje nėra galimybės kaupti elektros energijos. Visa pagaminta energija tiekiama į viešuosius tinklus, o namų ūkiui reikalinga energija perperkama už tą pačią kainą, už kurią ji buvo tiekta į tinklus, t. y. už 0,181 EUR, abiem atvejais įskaičius 20 % PVM. T. Fuchs šią sistemą nusipirko ir įsirengė už 38 367,76 EUR, įskaičius 20 %, t. y. 6 394,63 EUR, PVM. Jis gavo 19 020 EUR vienkartinę subsidiją įrengimo darbams.

12.      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat nurodyta, kad 2005–2008 m. T. Fuchs namų ūkyje buvo suvartota apie 44 600 kWh elektros energijos ir kad iš šiuo laikotarpiu fotovoltinės sistemos pagaminto ir tiekto bendro elektros energijos kiekio, t. y. 19 801 kWh, jis perdavė 11 156 kWh į viešuosius elektros tinklus, o pats tiesiogiai suvartojo(8) 8 645 kWh. 2005 m. per pirmuosius penkis šios sistemos veikimo mėnesius buvo pagaminta 2 829 kWh, o į tinklus perduota 1 986 kWh.

13.      Finanzamt Freistadt Rohrbach Urfahr (Freištato, Rorbacho ir Urfaro mokesčių inspekcija, toliau – Finanzamt) pateikė T. Fuchs pranešimą apie už 2005 m. mokėtiną PVM, kuriame nebuvo numatyta galimybė atskaityti pirkimo mokestį. T. Fuchs pateikė skundą Unabhängiger Finanzsenat, Außenstelle Linz (Nepriklausomas mokesčių bylų teismas, Linco skyrius, toliau – Unabhängiger Finanzsenat), o šis jo naudai nustatė 6 309,29 EUR dydžio mokesčio kreditą. Šis skaičius gautas iš 6 394,63 EUR sistemos pirkimo mokesčio atskaičius 85,34 EUR dydžio pardavimo mokestį, priskaičiuotą už visą šios sistemos 2005 m. pagamintą elektros energiją (tiek perduotą į tinklus, tiek suvartotą namų ūkyje).

14.      Finanzamt apskundė šį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuris prašo priimti prejudicinį sprendimą dėl tokio klausimo:

„Ar prie elektros tinklų prijungto fotovoltinio įrenginio be atskiros elektros kaupimo galimybės, esančio ant arba prie privačiam gyvenimui naudojamo nuosavo namo ir techniškai sukonstruoto taip, kad įrenginio gaminamos elektros kiekis nuolat yra mažesnis už jo naudotojo privatiems poreikiams nuosavame name suvartoją bendrą elektros kiekį, eksploatavimas yra „ekonominė veikla“, kaip ji suprantama pagal [Šeštosios direktyvos] 4 straipsnį?“

15.      Rašytines pastabas pateikė Austrijos ir Vokietijos vyriausybės bei Komisija. Nebuvo prašoma rengti teismo posėdžio, todėl jis neįvyko.

 Vertinimas

Pirminiai klausimai

16.      Verwaltungsgerichtshof klausia tik to, ar asmens, esančio T. Fuchs padėtyje, atliekamas elektros energijos tiekimas į viešuosius tinklus yra „ekonominė veikla“ apmokestinimo PVM požiūriu. Paaiškinsiu, kodėl manau, kad taip yra. Tačiau nors šis atsakymas gali padėti išspręsti pagrindinėje byloje kilusį klausimą, yra ir kitų aspektų, į kuriuos gali reikėti atsižvelgti kalbant tiek apie T. Fuchs, tiek apie panašius atvejus.

17.      Pirmiausia pažymėtina, kad nevisiškai aišku, kaip tiksliai veikia T. Fuchs įrengta sistema. Nors nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad visa pagaminta elektros energija perduodama į tinklus, joje taip pat teigiama, kad 2005–2008 m. dalis elektros energijos buvo perduota į tinklus, o likusi tiesiogiai suvartota namų ūkyje.

18.      Teisingumo Teismui paprašius, Verwaltungsgerichtshof šiek tiek paaiškino situaciją. Atrodo, kad Unabhängiger Finanzsenat kaip faktinę aplinkybę konstatavo, jog visa pagaminta elektros energija buvo perduota į viešuosius tinklus, o 8 645 kWh, kurios, kaip nurodyta, buvo „tiesiogiai“ suvartotos namų ūkyje, buvo suvartotos tuo metu, kai atitinkamas elektros energijos kiekis buvo perduotas į tinklus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tuo remiasi, tačiau nurodo, kad Finanzamt ginčija Unabhängiger Finanzsenat išvadą, ir teigia, jog T. Fuchs visų pirma vartoja elektros energiją, pagamintą saulės baterijų plokščių, ir prireikus papildomą jos kiekį gauna iš tinklų, o į tinklus perduodamas tik toks elektros energijos kiekis, kuris viršija namų ūkio poreikius (tais atvejais, kai plokštės pagamina daugiau nei suvartojama namų ūkyje).

19.      Verwaltungsgerichtshof manymu, sprendžiant šioje byloje kilusį klausimą skirtumas tarp minėtų dviejų situacijų nesvarbus. Vis dėlto manau, kad naudinga išnagrinėti Šeštosios direktyvos nuostatas atsižvelgiant į skirtingus galimus atvejus.

 Ekonominės veiklos buvimas

20.      Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje pateiktas terminas „ekonominė veikla“ yra labai plačios apimties ir objektyvaus pobūdžio, nes veikla vertinama per se, neatsižvelgiant į jos tikslus arba rezultatus. Todėl paprastai veikla kvalifikuojama kaip ekonominė veikla, jeigu ji yra nuolatinė ir vykdoma už atlygį, kurį gauna ją vykdantis subjektas(9).

21.      Šeštosios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad elektros energija laikoma materialiuoju turtu. T. Fuchs gamina elektros energiją naudodamas saulės baterijų plokštes. Jis už atlygį tiekia tą elektros energiją tinklų operatoriui. Todėl iš esmės tokia veikla yra apmokestinamasis prekių tiekimas. Gamyba ir tiekimas nėra nepertraukiami, tačiau jie yra „nuolatiniai“. Ši veikla vykdoma jau ne vienus metus. Tol, kol veiks saulės baterijų plokštės ir galios T. Fuchs su tinklų operatoriumi sudaryta sutartis, esant pakankamai šviesos ir tinkamoms oro sąlygoms elektros energija bus gaminama ir tiekiama į tinklus pagal tą sutartį.

22.      Iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos taip pat aišku, kad T. Fuchs bent iš dalies siekia gauti pajamų iš elektros energijos tiekimo veiklos. Net jeigu realiai tik sumažinama jo gaunama sąskaita už suvartotą elektros energiją, ji sumažinama dėl to, kad iš jo tinklų operatoriui mokėtinų sumų atskaitomos jo iš tinklų operatoriaus gautinos pajamos, ir būtent tokių nuolatinių pajamų T. Fuchs siekia gauti iš vykdomos tiekimo veiklos.

23.      Manau, kad šioje byloje nesvarbu, jog ši fotovoltinė sistema sukonstruota taip, kad ji patenkina dalį namų ūkio poreikių, bet nuolat negamina elektros energijos pertekliaus, kuris visada būtų skirtas parduoti, nepaisant suvartojimo namų ūkyje.

24.      Klausimas, ar veikla skirta nuolatinėms pajamoms gauti, yra fakto klausimas, į kurį reikia atsakyti atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, tarp kurių, be kita ko, yra atitinkamo turto pobūdis(10).

25.      Kiek tai susiję su šia byla, T. Fuchs naudoja savo fotovoltinę sistemą, kad tiektų tam tikrą dalį pagamintos elektros energijos arba ją visą (atsižvelgiant į tai, kokios yra teisingos faktinės aplinkybės) tinklų operatoriui, ir jis su tuo operatoriumi yra sudarę sutartį, pagal kurią už tiekiamą elektros energiją mokamas atlygis. Vertinant objektyviai, tai yra ekonominė veikla. Tačiau tai nebūtų buvusi ekonominė veikla, jeigu sistema būtų buvusi sukonstruota tam, kad aprūpintų tik namų ūkį – pavyzdžiui, jeigu būtų buvę įrengti akumuliatoriai laikinam pagamintos elektros energijos pertekliui kaupti siekiant jį panaudoti vėliau ir galbūt įrenginys, skirtas elektros energijai gauti iš tinklų, kai jos laikinai trūksta, o ne jai perduoti į tinklus.

26.      Šiuo klausimu nesutinku su Austrijos vyriausybės teiginiu, kad tokių dviejų tipų įrenginiai yra tokio panašaus pobūdžio, kad apskaičiuojant PVM jie turi būti vertinami vienodai. Kaip esu pažymėjusi, vertinimas atliekamas objektyviai. Tarp sistemos, skirtos tik buitiniams elektros energijos poreikiams tenkinti, ir sistemos, kurios pagamintos elektros energijos dalis arba ji visa perduodama į elektros tinklus už atlygį, yra objektyvus skirtumas veiklą kvalifikuojant kaip ekonominę veiklą. Suprantu šios vyriausybės išdėstytus politinius argumentus (kad vieno tipo fotovoltinėms sistemoms negali būti skiriamas didesnis valstybės finansavimas taikant pirkimo PVM atskaitą nei kito tipo sistemoms). Tačiau manau, kad tokia politika turi būti įgyvendinama kitokiomis priemonėmis, pavyzdžiui, teisės pasirinkti apmokestinimo nesuteikimu(11) arba už tokių sistemų įrengimą skiriamos subsidijos tikslinimu(12), neiškraipant ekonominės veiklos objektyvios apibrėžties.

27.      Todėl manau, kad T. Fuchs vykdo ekonominę veiklą (gamina elektros energiją ir (arba) eksploatuoja saulės baterijų plokštes, siekdamas iš to gauti nuolatinių pajamų), kaip tai suprantama pagal Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį, todėl yra apmokestinamasis asmuo, kaip tai suprantama pagal 4 straipsnio 1 dalį.

28.      Iš tiesų tokią pačią išvadą galima padaryti atsižvelgiant į pačios Austrijos mokesčių inspekcijos tokiems sandoriams taikomą mokestinį vertinimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad T. Fuchs elektros energijos tiekimas tinklų operatoriui apmokestinamas PVM. PVM apmokestinamas tik toks tiekimas, kurį vykdo apmokestinamasis asmuo veikdamas kaip toks. Taigi, jeigu T. Fuchs užsiima tiekimu, kuris yra apmokestinamas, jis turi būti apmokestinamasis asmuo, veikiantis kaip toks. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išdėstyta mokesčių inspekcijos nuomonė ir Teisingumo Teismui nurodyta Austrijos vyriausybės pozicija (kad T. Fuchs veikia kaip privatus asmuo) nesuderinamos su jo tiekiamos elektros energijos apmokestinimu PVM.

29.      Akivaizdu, jog kadangi T. Fuchs veikia kaip apmokestinamasis asmuo, jam taikomos visos ES ir nacionalinės teisės nuostatos, reglamentuojančios apmokestinamųjų asmenų teises ir pareigas.

 Galimybė atskaityti pirkimo mokestį

30.      Nacionalinis teismas turi nuspręsti ne tik tai, ar T. Fuchs saulės baterijų plokščių eksploatavimas yra ekonominė veikla, bet ir tai (o tai dar svarbiau), ar T. Fuchs turi teisę atskaityti plokščių pirkimo PVM iš pardavimo PVM, taikomo jo vykdomam elektros energijos tiekimui tinklų operatoriui.

31.      Jeigu vienintelis šios veiklos tikslas būtų tiekti elektros energiją už atlygį į tinklus, atsakymas iš esmės būtų teigiamas. Performulavus Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies a punktą, T. Fuchs, kaip apmokestinamasis asmuo, turėtų teisę iš mokesčio, kurį jis turi sumokėti už apmokestinamuosius pardavimo sandorius (elektros energijos tiekimą), atskaityti pirkimo mokestį, sumokėtą už kito apmokestinamojo asmens jam patiektas prekes ir suteiktas paslaugas (t. y. saulės baterijų plokštes ir jų įrengimą), kurias jis naudoja tokiems sandoriams. Be to, teisė į atskaitą atsirastų, kai pirkimo mokestis taptų apskaičiuotinas.

32.      Tačiau reikia turėti omenyje tai, kad asmuo, tiekiantis tik tokį elektros energijos kiekį, kokį pagamina T. Fuchs saulės baterijų plokštės, daugelyje valstybių narių greičiausiai nepasiektų apmokestinimo ribos. Todėl pagal Šeštosios direktyvos 24 straipsnio 5 dalį jis negalėtų apskaičiuoti pardavimo mokesčio arba atskaityti pirkimo mokesčio. T. Fuchs vykdomas elektros energijos tiekimas nesiekia Austrijoje taikomos apmokestinimo ribos. Tačiau, kadangi toks tiekimas apmokestinamas PVM, darytina prielaida, kad jis yra pasirinkęs apmokestinimą(13), todėl turi atitinamą teisę į atskaitą. Iš tiesų, jeigu Austrijos institucijos sutiko, kad T. Fuchs gali pasirinkti apmokestinimą, tai dar vienas įrodymas, kad jos laikė, jog jis vykdo ekonominę veiklą, nes asmenys, kurie vykdo į PVM taikymo sritį nepatenkančią veiklą, negali rinktis apmokestinimo(14).

33.      Bet kuriuo atveju negali būti, kad vienintelis šios veiklos tikslas yra už atlygį tiekti elektros energiją į tinklus. Apie 44 % pagamintos elektros energijos gali būti suvartojama paties T. Fuchs namų ūkyje, galbūt net nepatekę į tinklus(15). Jeigu taip yra, sprendžiant, kaip turi būti taikoma teisė į atskaitą, būtina atsižvelgti ir į šią aplinkybę.

34.      Kalbant apie su elektros energijos tiekimu susijusią ekonominę veiklą, saulės baterijų plokštės turi būti laikomos ilgalaikiu turtu, kaip tai suprantama pagal Šeštąją direktyvą. Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad ilgalaikis turtas PVM taikymo požiūriu yra turtas, kuris, „naudojamas ekonominei veiklai vykdyti, išsiskiria dėl savo ilgalaikiškumo ir vertės, o tai reiškia, kad įsigijimo išlaidos ne apskaitomos kaip einamosios išlaidos, bet padengiamos per [kelerius] mokestinius metus“(16).

35.      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kai ilgalaikis turtas naudojamas ir verslo, ir asmeniniams tikslams (kaip gali būti šioje byloje nagrinėjamu atveju), apmokestinamasis asmuo PVM taikymo požiūriu gali pasirinkti, ar i) priskirti visą šį turtą versle naudojamam turtui, ar ii) laikyti jį visą savo asmeniniu turtu ir taip jį visiškai atskirti nuo PVM sistemos, ar iii) laikyti jį savo versle naudojamu turtu tiek, kiek jis faktiškai naudojamas verslo tikslams(17).

36.      Todėl tai, kaip galima pasinaudoti teise į mokesčio, sumokėto už saulės baterijų plokštes, kurios iš dalies naudojamos asmeniniams tikslams (tiesioginis vartojimas ne per tinklus), o iš dalies – verslo tikslams (perdavimas į tinklus už atlygį), atskaitą, priklausys nuo, be kita ko, šių plokščių priskyrimo atitinkamo asmens verslui skirtam ir jo asmeniniam turtui.

37.      Pirma, jeigu jos būtų visiškai priskirtos asmeniniam turtui, jos būtų visiškai atskirtos nuo PVM sistemos ir atskaitos klausimo negalėtų kilti(18). Pridurčiau, kad tokia pati tvarka būtų taikoma atskirai fotovoltinei sistemai, neprijungtai prie tinklų ir tenkinančiai tik namų ūkio poreikius. Tokiu atveju nebūtų ekonominės veiklos ir apmokestinamojo tiekimo.

38.      Antra, jeigu saulės baterijų plokštės būtų visiškai priskirtos namo savininko, kaip apmokestinamojo asmens, verslui skirtam turtui (kaip gali būti šioje byloje nagrinėjamu atveju), tai neturėtų įtakos teisei į atskaitą, bet turėtų įtakos jo namų ūkyje suvartotos elektros energijos apmokestinimui PVM. Tokiu atveju tokia elektros energija turi būti laikoma preke, kurią kaip verslininkas jis tiekia savo asmeniniam naudojimui, t. y. veikla, reglamentuojama Šeštosios direktyvos 5 straipsnio 6 dalyje, todėl ji apmokestinama PVM.

39.      Tokiomis aplinkybėmis apmokestinamoji vertė pagal 11 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punktą bus „tų prekių ar panašių prekių įsigijimo kaina arba, jos nesant – pagaminimo savikaina tiekimo metu“. Kadangi darant prielaidą, kad namo savininkas tiekia elektros energiją sau, jis prekės (t. y. minėtos elektros energijos) neperka, o pasigamina pats, apmokestinamoji vertė turi būti arba panašių prekių (t. y. iš tinklų perkamos elektros energijos) įsigijimo kaina, arba pagaminimo savikaina tiekimo metu. Gali kilti klausimas, ar, jeigu galima apskaičiuoti faktinę pagaminimo savikainą, galima remtis panašių prekių įsigijimo kaina, kuri galėtų būti didesnė arba mažesnė už pagaminimo savikainą. Šioje byloje pagaminimo savikaina greičiausiai būtų didesnė bent jau pirmuosius kelerius metus. Nors einamosios gamybos sąnaudos (pavyzdžiui, eksploatacijos) gali būti labai mažos, būtina atsižvelgti ir į plokščių įsigijimo bei įrengimo sąnaudas, amortizuojamas per tam tikrą laikotarpį. Dėl jų kWh savikaina greičiausiai padidėtų, todėl padidėtų ir už per amortizacijos laikotarpį saulės baterijų plokščių pagamintą bei namų ūkyje suvartotą elektros energiją apskaičiuotino PVM suma.

40.      Trečia, jeigu saulės baterijų plokštės būtų priskirtos namo savininko, kaip apmokestinamojo asmens, verslui skirtam turtui tik tiek, kiek jos faktiškai naudojamos tinklų operatoriui tiekiamai elektros energijai gaminti, teise į atskaitą būtų galima pasinaudoti tik tokia pačia apimtimi. Vis dėlto galėtų kilti sunkumų, jeigu namų ūkiui tiekiamos ir į tinklus perduodamos elektros energijos dalys labai skirtųsi. Tokiu atveju galėtų tekti atlikti Šeštosios direktyvos 20 straipsnio 2 dalyje numatytą tikslinimą(19).

41.      Tačiau pažymėtina, kad pagrindinė byla susijusi su saulės baterijų plokščių įsigijimu ir įrengimu 2005 m., kai apmokestinamieji asmenys turėjo teisę (ir iš tiesų privalėjo) paskirstyti ilgalaikį turtą asmeninei ir verslo sritims. Nuo 2010 m. Direktyvos 2006/112 168a straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybių narių galimybė numatyti, kad išlaidos, susijusios su prekėmis, kurios yra verslui skirto turto dalis, atskaitomos tik už tą prekių naudojimo dalį, kuri susijusi su apmokestinamojo asmens verslo tikslais(20).

42.      Galiausiai pažymėtina, kad tiek, kiek T. Fuchs turi teisę į pirkimo PVM, sumokėto už saulės baterijų plokštes, atskaitą, gali būti keliamas klausimas, ar 19 020 EUR subsidija(21) galėtų turėti įtakos atskaitytinai sumai. Jeigu subsidija turėtų būti laikoma visos kainos su PVM dalies sumokėjimu, galėtų būti teigiama, kad pats T. Fuchs sumokėjo tik į likusią tos kainos dalį įskaičiuotą PVM ir turi teisę atskaityti tik tą dalį. Tačiau panašu, kad toks požiūris draudžiamas pagal Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Prancūziją(22).

 Išvada

43.      Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad Teisingumo Teismas į Verwaltungsgerichtshof pateiktus klausimus turėtų atsakyti taip:

Prie elektros tinklų prijungto fotovoltinio įrenginio, esančio ant arba prie privačiam gyvenimui naudojamo nuosavo namo, eksploatavimas yra ekonominė veikla, kaip ji suprantama pagal 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 4 straipsnį, tiek, kiek šio įrenginio pagaminta elektros energija už atlygį tiekiama į tinklus. Tokiomis aplinkybėmis už įsigytą įrenginį sumokėtas pirkimo mokestis gali būti atskaitomas iš pardavimo mokesčio, kuriuo apmokestinamas elektros energijos tiekimas į tinklus vadovaujantis visomis minėtos direktyvos nuostatomis, reglamentuojančiomis tokią atskaitą.

1 – Originalo kalba: anglų.

2 – 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23; su pakeitimais; toliau – Šeštoji direktyva). Nuo 2007 m. sausio 1 d. ji buvo panaikinta ir pakeista 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, p. 1; toliau – Direktyva 2006/112), kurioje pertvarkyta taikytinų nuostatų dėl PVM struktūra ir formuluotės, bet jos iš esmės nepakeistos.

3 – Žr. šias šiuo metu galiojančias Direktyvos 2006/112 nuostatas: 1 straipsnio 2 dalį, 9 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnio 1 dalį, 16, 74, 167, 168, 168a ir 281–291 straipsnius.

4 – Iš dalies pakeistas 1991 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 91/680/EEB, papildančia bendrą pridėtinės vertės mokesčio sistemą ir iš dalies keičiančia Direktyvą 77/388/EEB, siekiant panaikinti fiskalines sienas (OL L 376, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 160), įtrauktu 28f straipsniu.

5 – Žr. šiuo metu galiojančius Direktyvos 2006/112 284–287 straipsnius.

6 – 1994 m. Apyvartos mokesčio įstatymo (Umsatzsteuergesetz 1994) 6 straipsnio 1 dalies 27 punktas.

7 – Minėto įstatymo 6 straipsnio 3 dalis.

8 – Dar žr. šios išvados 17 ir 18 punktus.

9 – 2009 m. spalio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Suomiją (C-246/08, Rink. p. I-10605) 37 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

10 – 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Rēdlihs (C-263/11) 33 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

11 – Žr. šios išvados 10 ir 32 punktus.

12 – Žr. šios išvados 12 punktą.

13 – Žr. šios išvados 10 punktą.

14 – Žr. šios išvados 28 punktą.

15 – Žr. šios išvados 18 punktą.

16 – Žr. naujausią sprendimą šiuo klausimu – 2012 m. vasario 16 d. Sprendimą Eon Aset Menidjmunt (C-118/11) 35 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

17 – Žr. naujausią sprendimą šiuo klausimu – 2012 m. vasario 16 d. Sprendimą Van Laarhoven (C-594/10) 25 punktas ir jame nurodyta teismų praktika. Taip pat žr. šios išvados 41 punktą.

18 – Žr. 2005 m. sausio 20 d. generalinio advokato F. G. Jacobs išvados, pateiktos byloje Charles ir Charles-Tijmens (C-434/03, Rink. p. I-7037), 58, 75 ir 76 punktus.

19 – Žr. šios išvados 8 punktą. Taip pat žr. 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Wollny (C-72/05, Rink. p. I-8297).

20 – Žr. 2009 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvą 2009/162/ES, iš dalies keičiančią Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos įvairias nuostatas (OL L 10, 2010, p. 14).

21 – Žr. 12 punktą.

22 – 2005 m. spalio 6 d. sprendimas (C-243/03, Rink. p. I-8411).