Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINIO ADVOKATO

PEDRO CRUZ VILLALÓN IŠVADA,

pateikta 2013 m. birželio 13 d.(1)

Byla C-303/12

Guido Imfeld,

Nathalie Garcet

prieš

État belge

(tribunal de première instance de Liège (Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas asmenų judėjimas – Savarankiškai dirbantys asmenys – Įsisteigimo laisvė – Pajamų mokestis – Dvišalė sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo – Pajamų, gautų kitoje valstybėje narėje nei gyvenamosios vietos valstybė narė, neapmokestinimas – Bendras susituokusių porų apmokestinimas – Atsižvelgimas į neapmokestinamąsias pajamas nustatant mokesčio bazę – Mokesčio lengvatos dėl asmeninės ir šeiminės mokesčių mokėtojų padėties – Įsisteigimo laisvės apribojimai“





1.        Šioje byloje Teisingumo Teismui vėl pateiktas klausimas dėl valstybės narės teisės aktų, kuriais reglamentuojamas pajamų mokestis, suderinamumo su Sąjungos teise; pagal juos mokesčių mokėtojų rezidentų pora negali pasinaudoti dalimi mokesčio lengvatų, numatytų šiuose teisės aktuose šeimoms. Ši byla pasižymi tuo, kad vienas iš minėtos poros narių visas savo pajamas gauna kitoje valstybėje narėje, kurioje jis apmokestintas individualiai ir kurioje iš dalies pasinaudojo lygiavertėmis mokesčio lengvatomis.

2.        Taigi Teisingumo Teismas pirmą kartą susiduria su klausimu, ar valstybė narė gali pateisinti tai, kad rezidentų porai, kurios vienas iš narių pasinaudojo ESV sutartimi užtikrinamomis laisvėmis, nesuteikė nustatytos mokesčio lengvatos, šiuo atveju – atleidimo nuo mokesčio dėl išlaikomo vaiko, aplinkybe, jog šis atitinkamos poros narys pasinaudojo lygiaverte lengvata mokėdamas mokesčius kitoje valstybėje narėje. Apskritai jis turi patikslinti savo praktiką, pagal kurią iš esmės gyvenamosios vietos valstybė narė privalo atsižvelgti į visas asmenines ir šeimines mokesčių mokėtojo padėties aplinkybes, išskyrus atvejį, kai šis mokesčių mokėtojas didžiąją savo pajamų dalį gauna kitoje valstybėje narėje.

I –    Teisinis pagrindas

A –    1967 m. dvišalė sutartis

3.        1967 m. balandžio 11 d. Briuselyje pasirašytos Belgijos Karalystės ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo ir kai kurių kitų klausimų pajamų bei turto mokesčių srityje, įskaitant patentų ir žemės mokesčius(2), 14 straipsnyje nustatyta:

„1.      Pajamos, kurias Susitariančiosios valstybės rezidentas gauna iš laisvosios profesijos ar kitos panašaus pobūdžio savarankiškos veiklos, apmokestinamos tik šioje valstybėje, jei šis rezidentas įprastai neturi kitoje valstybėje nuolatinės bazės tokiai veiklai vykdyti. Jei jis turi tokią bazę, pajamos apmokestinamos kitoje valstybėje, tačiau tik tiek, kiek jos priskiriamos veiklai, vykdomai per šią nuolatinę bazę.

2.      Sąvoka „laisvosios profesijos“ visų pirma apima savarankišką <...> gydytojų, advokatų, inžinierių, architektų, stomatologų ir buhalterių veiklą.

<...>“

4.        1967 m. dvišalės sutarties 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kuriame nustatyta tvarka, pagal kurią išvengiama dvigubo Belgijos Karalystės rezidentų apmokestinimo, be kita ko, numatyta, kad Vokietijoje gautos pajamos, kurios apmokestinamos šioje valstybėje pagal šią sutartį, atleidžiamos nuo mokesčio Belgijoje. Tačiau toje pačioje nuostatoje patikslinta, kad šis atleidimas nuo mokesčio neapriboja Belgijos Karalystės teisės nustatant mokesčių tarifą atsižvelgti į pajamas, kurios taip neapmokestinamos.

B –    Belgijos teisė

5.        Esminės 1992 m. Pajamų mokesčio kodekso(3) nuostatos, nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra 155 straipsnis; jame nustatyta tvarka, pagal kurią pajamos, neapmokestinamos pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, atleidžiamos nuo pajamų mokesčio(4), ir 132–134 straipsniai, kuriuose numatyta kiekvienam mokesčių mokėtojui suteikiama mokesčio lengvata dėl išlaikomo vaiko, pagal kurią pajamų dalis atleidžiama nuo mokesčio.

6.        1992 m. CIR 155 straipsnyje nustatyta:

„Apskaičiuojant mokestį, atsižvelgiama į pagal tarptautines dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis neapmokestinamas pajamas, tačiau jis proporcingai sumažinamas pagal neapmokestinamų pajamų dalį visose pajamose.

Tokia pati tvarka taikoma:

–        pajamoms, neapmokestinamoms pagal kitas tarptautines sutartis ar susitarimus, jeigu juose numatyta progresyvumo išlygos sąlyga;

<...>

Kai skaičiuojamas bendras mokestis, sumažinimas apskaičiuojamas kiekvienam mokesčių mokėtojui, atsižvelgiant į visas jo grynąsias pajamas.“

7.        1992 m. CIR 134 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Nuo mokesčio atleidžiamų pajamų dalis apskaičiuojama kiekvienam mokesčių mokėtojui ir apima visą bazinę sumą, kuri gali būti padidinta, ir 132 bei 133 straipsniuose nurodytas papildomas pajamas.

Kai apskaičiuojamas bendras mokestis, 132 straipsnyje nurodyti priedai priskiriami mokesčių mokėtojui, kurio apmokestinamosios pajamos yra didesnės. <...>“

8.        Kad būtų įvykdytas 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimas de Groot(5), 2008 m. kovo 12 d. Belgijos Karalystė išleido Aplinkraštį Nr. Ci.RH.331/575.420, kuriame numatytas mokesčio sumažinimas pagal sutartį neapmokestinamoms pajamoms(6). Jo 3 ir 4 punktuose numatyta:

„3.      Papildomas sumažinimas pajamoms, kurios neapmokestinamos pagal sutartį, gali būti suteiktas tik šiomis sąlygomis:

–        mokesčių mokėtojas pagal sutartį neapmokestinamas pajamas gavo vienoje ar keliose [Europos ekonominės erdvės] valstybėse narėse,

–        į mokesčių mokėtojo asmeninę ar šeiminę padėtį neatsižvelgta apskaičiuojant atitinkamose valstybėse mokėtiną mokestį nuo pajamų, kurios atleistos nuo mokesčio Belgijoje,

–        mokesčių mokėtojas negalėjo Belgijoje visiškai pasinaudoti mokesčių lengvatomis dėl šeiminės ar asmeninės padėties,

–        Belgijoje mokėtinas mokestis, padidintas užsienyje mokėtinu mokesčiu, yra didesnis nei mokestis, kuris būtų buvęs mokėtinas, jeigu pajamos būtų gautos tik iš šaltinio Belgijoje ir su jomis susiję mokesčiai būtų buvę mokėtini Belgijoje.

4.      Mokesčių mokėtojas, kuris prašo suteikti papildomą sumažinimą, turi pateikti įrodymų, kad atitinka reikalaujamas sąlygas.“

II – Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės

9.        G. Imfeld, Vokietijos pilietis, ir N. Garcet, Belgijos pilietė, yra susituokę, turi du vaikus ir gyvena Belgijoje. Už 2003 ir 2004 mokestinius metus jie atskirai deklaravo pajamas Belgijoje ir nenurodė, kad yra susituokę. G. Imfeld, vykdantis advokato veiklą Vokietijoje, kur gauna visas savo pajamas, nenurodė jokių apmokestinamųjų pajamų ir jokio išlaikomo asmens. Tačiau N. Garcet, kuri pagal darbo sutartį dirba Belgijoje, deklaravo hipotekos palūkanas ir du išlaikomus vaikus bei jų priežiūros išlaidas.

10.      Dėl minėtų deklaracijų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pradėtos trys bylos, kurias nagrinėdamas jis pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

11.      Dėl ieškovo pagrindinėje byloje mokestinės padėties Vokietijoje taip pat pradėta byla šioje valstybėje narėje.

A –    Ginčai, kilę dėl ieškovų pagrindinėje byloje mokestinio vertinimo Belgijoje

1.      Ginčai, susiję su 2003 mokestiniais metais

12.      2004 m. balandžio 5 d. Belgijos mokesčių administratorius iš pradžių apskaičiavo 2003 mokestinių metų mokestį tik ieškovei pagrindinėje byloje.

13.      Tačiau 2004 m. lapkričio 16 d. minėtas administratorius konstatavo, kad ieškovė pagrindinėje byloje negalėjo būti laikoma neištekėjusia, todėl išsiuntė tikslinamąjį pranešimą, kuriuo pranešė apie bendrą ieškovų pagrindinėje byloje apmokestinimą ir naujo mokesčio apskaičiavimą remiantis ieškovės pagrindinėje byloje deklaruotomis pajamomis ir ieškovo pagrindinėje byloje savarankiškos veiklos pajamomis, gautomis Vokietijoje.

14.      2004 m. gruodžio 9 d. rašte ieškovai pagrindinėje byloje pažymėjo, kad nesutinka su nurodytu perskaičiavimu, prieštarauja dėl jų abiejų vardu nustatyto mokėtino mokesčio apskaičiavimo ir reikalauja, kad šis mokestis būtų apskaičiuotas atskirai, siekiant užtikrinti įsisteigimo laisvę ir faktinį bei visišką ieškovo pagrindinėje byloje Vokietijoje gautų pajamų neapmokestinimą.

15.      2004 m. gruodžio 13 d. mokesčių administratorius pranešė ieškovams pagrindinėje byloje apie sprendimą dėl apmokestinimo ir nurodė, kad ieškovo pagrindinėje byloje Vokietijoje gautos pajamos bus visiškai neapmokestinamos, tačiau bendrai apmokestinant reikia atsižvelgti į vaikų priežiūros išlaidas, nuo mokesčio atleistų pajamų dalį ir sumažinimą kompensuojamosioms pajamoms.

16.      2005 m. vasario 10 d. apskaičiuotas mokestis už 2003 mokestinius metus vien ieškovės pagrindinėje byloje vardu remiantis iki nulio sumažintomis pajamomis, dėl kurio 2005 m. kovo 9 d. ieškovai pagrindinėje byloje pateikė skundą.

17.      Šis skundas 2005 m. liepos 11 d. directeur régional des contributions directes de Liège (Lježo regiono tiesioginių mokesčių direktorius) (Belgija) sprendimu buvo atmestas.

18.      Ieškovai pagrindinėje byloje pateikė skundą dėl šio sprendimo, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kanceliarija gavo 2005 m. rugsėjo 29 d.

19.      2005 m. spalio 13 d. bendrai apskaičiuotas mokestis už 2003 mokestinius metus ieškovų pagrindinėje byloje vardu, dėl kurio 2006 m. sausio 13 d. jie pateikė skundą.

20.      Šis skundas 2006 m. kovo 7 d. directeur régional des contributions directes de Liège sprendimu buvo atmestas.

21.      Ieškovai pagrindinėje byloje pateikė skundą dėl šio sprendimo, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kanceliarija gavo 2006 m. kovo 31 d.

2.      Ginčai, susiję su 2004 mokestiniais metais

22.      2005 m. birželio 24 d. bendrai apskaičiuotas mokestis už 2004 mokestinius metus ieškovų pagrindinėje byloje vardu, dėl kurio 2005 m. rugsėjo 15 d. jie pateikė skundą.

23.      Šis skundas 2005 m. spalio 19 d. directeur régional des contributions directes de Liège sprendimu buvo atmestas.

24.      Ieškovai pagrindinėje byloje pateikė skundą dėl šio sprendimo, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kanceliarija gavo 2005 m. lapkričio 21 d.

B –    Ginčai, kilę dėl ieškovo pagrindinėje byloje mokestinio vertinimo Vokietijoje

25.      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, raštu ir žodžiu pateiktų pastabų bei atsakymų raštu į Teisingumo Teismo užduotus klausimus taip pat matyti, kad, kalbant apie 2003 mokestinius metus, Vokietijos mokesčių institucijos neleido ieškovui pagrindinėje byloje pasinaudoti bendro apmokestinimo tvarka, kuria pagal Pajamų mokesčio įstatymo (Einkommensteuergesetz) 1a straipsnio 1 dalies 2 punktą gali pasinaudoti susituokę ir negyvenantys skyrium mokesčių mokėtojai, apmokestinami Vokietijoje, bet gyvenantys kitoje valstybėje narėje(7).

26.      Ieškovo pagrindinėje byloje skundas, pateiktas dėl šio sprendimo neleisti pasinaudoti apmokestinimo tvarka, 2007 m. liepos 25 d. Finanzgericht Köln (Vokietija) sprendimu(8) buvo atmestas, nes, pirma, jo pajamos, apmokestinamos Vokietijoje, buvo mažesnės negu 90 % bendrų jo šeimos pajamų ir, antra, jo sutuoktinės pajamos viršijo Vokietijos mokesčių teisės aktuose numatytas absoliučią 12 372 EUR ribą ir santykinę 10 % visame pasaulyje gautų pajamų ribą.

27.      Ieškovo pagrindinėje byloje apeliacinis skundas, pateiktas dėl šio sprendimo, 2007 m. gruodžio 17 d. Bundesfinanzhof (Vokietija) sprendimu(9) buvo atmestas.

28.      Finanzgericht Köln ir Bundesfinanzhof, be kita ko, pabrėžė, kad Teisingumo Teismas patvirtino minėtas ribas 1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendime Gschwind(10).

III – Prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme

29.      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, sujungęs skirtingas ieškovų pagrindinėje byloje jame pradėtas bylas, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. birželio 22 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar [EB] 39 straipsniu [(dabar – SESV 45 straipsnis)] draudžiama, kad pagal Belgijos mokesčių sistemą, t. y. [1992 m. CIR] 155 straipsnį ir [1992 m. CIR] 134 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, neatsižvelgiant į tai, ar taikomas [2008 m. aplinkraštis], Vokietijoje gautos ieškovo pajamos iš profesinės veiklos, neapmokestinamos pagal [1967 m. dvišalės sutarties] [14] straipsnį, būtų įtrauktos apskaičiuojant Belgijoje mokėtiną mokestį ir naudojamos kaip pagrindas suteikti [1992 m. CIR] numatytas mokesčio lengvatas, ir kad šių lengvatų nauda, kaip antai nuo mokesčio atleidžiama pajamų dalis dėl šeiminės ieškovo situacijos, būtų sumažinama arba jos būtų suteikiama mažiau nei tuo atveju, jeigu abu ieškovai būtų gavę pajamas Belgijoje ir jei ieškovė, o ne ieškovas, būtų gavusi didžiausias pajamas, nors Vokietijoje ieškovo pajamos iš profesinės veiklos apmokestinamos kaip vienišo asmens ir jis negali pasinaudoti visomis mokesčio lengvatomis dėl asmeninės ir šeiminės padėties, į kurią Vokietijos mokesčių administratorius atsižvelgia tik iš dalies?“

30.      Ieškovai pagrindinėje byloje, Belgijos Karalystė ir Estijos Respublika bei Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.

31.      Ieškovų pagrindinėje byloje, Belgijos Karalystės ir Komisijos buvo paprašyta prieš teismo posėdį raštu atsakyti į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus, šį prašymą jie įvykdė.

32.      2013 m. balandžio 22 d. vykusiame teismo posėdyje taip pat buvo išklausytos ieškovų pagrindinėje byloje, Belgijos Karalystės ir Komisijos žodinės pastabos.

IV – Pirminės pastabos dėl prejudicinio klausimo formuluotės ir apimties

33.      Apibendrinus labai paprastai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktu prejudiciniu klausimu Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, ar suderinamas su Sąjungos teise mokestinis vertinimas, kurį valstybė narė, šiuo atveju – Belgijos Karalystė, taiko šioje valstybėje gyvenančiai ir joje pajamas gaunančiai porai, kurios vienas iš narių vykdo savarankišką profesinę veiklą kitoje valstybėje narėje, šiuo atveju – Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kurioje jis gauna visas savo pajamas, sudarančias didesnę poros pajamų dalį ir apmokestinamas Vokietijoje, o Belgijoje atleidžiamas nuo mokesčio pagal dvišalę sutartį.

34.      Nors iš pirmo žvilgsnio šis klausimas atrodo paprastas, vis dėlto jame slypi tam tikrų sunkumų, kuriuos pirmiausia reikia nustatyti ir pašalinti.

35.      Šie sunkumai visų pirma kyla dėl Belgijos mokesčių teisės aktų, taikomų pagrindinėse bylose, ypatybių ar net sudėtingumo, taip pat dėl būtinybės suvokti mokestinį vertinimą, taikomą ieškovams pagrindinėje byloje Belgijos Karalystėje, atsižvelgiant į Vokietijos mokesčių teisės aktus.

36.      Iš pačios prejudicinio klausimo formuluotės, kurioje nurodytos reikšmingos abiejų teisės aktų sistemų ypatybės, aiškiai matyti šis sudėtingumas. Todėl siekiant visiškai nustatyti šio klausimo apimtį ir kad būtų galima pateikti naudingą atsakymą į jį, pirmiausia reikia nurodyti šias ypatybes ir mokestinį vertinimą, taikytą ieškovams pagrindinėje byloje.

37.      Tai nurodžius, bus sudaryta galimybė nustatyti situaciją, nagrinėtiną atsižvelgiant į Sutarties nuostatas, kurią, kaip matysime, skirtingai vertina ieškovai pagrindinėje byloje, Belgijos vyriausybė ir Komisija, taigi ir į šiai situacijai taikytiną laisvę. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo laisvą darbuotojų judėjimą, nors vienintelis pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos užsienio elementas susijęs su tuo, kad ieškovas pagrindinėje byloje vykdo savarankišką veiklą Vokietijoje.

A –    Esminės ieškovų pagrindinėje byloje mokestinės padėties Belgijoje ir Vokietijoje ypatybės

1.      Ieškovų pagrindinėje byloje mokestinis vertinimas Belgijoje

38.      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad ieškovai pagrindinėje byloje bendrai apmokestinti pagal 1992 m. CIR 126 straipsnio 1 dalį, o šiame straipsnyje numatyta, pirma, kad „sutuoktinių pajamos ne iš profesinės veiklos sudedamos su to sutuoktinio pajamomis iš profesinės veiklos, kuris jų gauna daugiau“, ir, antra, kad „mokestis apskaičiuojamas abiejų sutuoktinių vardu“.

39.      Akivaizdu, kad mokestis ieškovams pagrindinėje byloje apskaičiuotas jų abiejų vardu, ir būtent tai jie ginčijo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose.

40.      Šiuo atveju ieškovės pagrindinėje byloje Belgijoje gautos pajamos ir ieškovo pagrindinėje byloje Vokietijoje gautos pajamos, kurios neapmokestintos Belgijoje pagal 1967 m. dvišalės sutarties 23 straipsnį, tačiau į jas atsižvelgta apskaičiuojant mokestį Belgijoje pagal minėtą straipsnį ir 1992 m. CIR 155 straipsnį, buvo sudėtos siekiant nustatyti mokestį porai nuo jos visų pajamų pagal progresinį mokesčio tarifą, atsižvelgiant į mokesčio atskaitymus.

41.      Taikant 1992 m. CIR 131 straipsnio 2 punkte numatytą atleidimą nuo mokesčio dėl išlaikomo vaiko, kiekvienas sutuoktinis gali iš mokesčio bazės atimti nustatyto dydžio pajamų dalį. Šioje nuostatoje numatyta, kad apskaičiuojant mokestį nuo jo atleidžiama kiekvieno sutuoktinio pajamų dalis, lygi 4 610 EUR baziniam dydžiui (bazinis dydis). 1992 m. CIR 134 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta, kad šis bazinis dydis priskiriamas kiekvieno iš sutuoktinių pajamų daliai, įtrauktai į mokesčio bazę.

42.      Šie baziniai dydžiai pagal 1992 m. CIR 132 straipsnį padidinami priedais už išlaikomus asmenis, šiuo atveju – 1 180 EUR už vieną išlaikomą vaiką ir 3 050 EUR už du išlaikomus vaikus. 1992 m. CIR 134 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad tokie padidinimai priskiriami pirmiausia to iš sutuoktinių pajamų daliai, kurio pajamos iš profesinės veiklos yra didesnės. Būtent šis „papildomas atleidimas nuo mokesčio dėl išlaikomo vaiko“, priskirtas ieškovo pagrindinėje byloje neapmokestinamoms pajamoms, nagrinėjamas pagrindinėse bylose ir yra vienintelis prejudicinio klausimo dalykas.

2.      Svarbūs Vokietijos mokesčių teisės aktų aspektai

43.      Pagal 1967 m. dvišalę sutartį ieškovo pagrindinėje byloje pajamos, gautos Vokietijoje, šioje valstybėje narėje buvo apmokestintos individualiai, t. y. neturint galimybės pasinaudoti Ehegattensplitting režimu, nes nebuvo įvykdytos Vokietijos mokesčių teisės aktuose numatytos sąlygos.

44.      Tačiau iš atsakymo į Teisingumo Teismo raštu pateiktą klausimą matyti, kad jis, mokėdamas pajamų mokestį Vokietijoje, pasinaudojo lengvata dėl išlaikomo vaiko, pagal kurią pajamų dalis atleidžiama nuo mokesčio (Freibetrag für Kinder)(11).

B –    Dėl situacijos, nagrinėtinos atsižvelgiant į Sąjungos teisę, nustatymo ir ieškovų pagrindinėje byloje padėčiai taikytinos laisvės

1.      Dėl ieškovų pagrindinėje byloje padėčiai taikytinos laisvės

45.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prejudiciniame klausime nurodo EB 39 straipsnį, susijusį su laisvu darbuotojų judėjimu, tačiau kelis kartus prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktuose paaiškinimuose atsižvelgia į įsisteigimo laisvę.

46.      Tačiau ieškovas pagrindinėje byloje yra Vokietijos pilietis, gyvena Belgijoje ir dirba advokatu Vokietijoje, todėl, nebent vykdo profesinę veiklą dirbdamas pagal darbo sutartį, o tai nenurodyta nei prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nei Teisingumo Teismui pateiktose pastabose, patenka ne į laisvo darbuotojų judėjimo, bet į įsisteigimo laisvės(12), kuri apima teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos ir ja verstis(13), taikymo sritį. Be to, 1967 m. dvišalės sutarties nuostata, kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nurodė kaip taikytiną pagrindinėms byloms, susijusi su laisvosiomis profesijomis ir panašaus pobūdžio savarankiškomis veiklos rūšimis.

47.      Todėl pažymėjus, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti ieškovo pagrindinėje byloje profesinį statusą, prejudicinį klausimą reikia suprasti kaip susijusį su SESV 49 straipsniu, kaip sutaria ir Belgijos vyriausybė, ir Komisija(14).

2.      Dėl situacijos, nagrinėtinos atsižvelgiant į įsisteigimo laisvę

a)      Pastabų santrauka

48.      Iš esmės ieškovai pagrindinėje byloje tvirtina, kad pagal Belgijos mokesčių teisės aktus jų padėtis yra mažiau palanki nei porų, gaunančių visas savo pajamas Belgijoje, todėl šiais teisės aktais ribojama įsisteigimo laisvė. Iš tiesų, kadangi, pirma, pajamų dalis, atleidžiama nuo mokesčio taikant papildomą atleidimą nuo mokesčio dėl išlaikomo vaiko, priskiriama didesnei poros pajamų daliai ir, antra, minėtos pajamos gaunamos kitoje valstybėje narėje, o atleidžiamos nuo mokesčio Belgijoje, jie praktiškai nepasinaudoja šia lengvata.

49.      Belgijos vyriausybė iš esmės ginčija tokią analizę. Ji tvirtina, kad 1992 m. CIR numatyti „principai, pagal kuriuos sutuoktinių pajamos iš profesinės veiklos apmokestinamos atskirai, nepaisant bendro mokesčio apskaičiavimo“. Remdamasi prielaida, kad ieškovams pagrindinėje byloje mokestis buvo apskaičiuotas atskirai, ji mano, kad tik ieškovo pagrindinėje byloje mokestinė padėtis turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į įsisteigimo laisvę. Taigi, kad būtų konstatuotas įsisteigimo laisvės apribojimas, reikia palyginti ieškovo pagrindinėje byloje padėtį su padėtimi, kuri būtų buvusi, jeigu jis nebūtų pasinaudojęs laisve ir visas pajamas iš profesinės veiklos būtų gavęs Belgijoje.

50.      Komisija mano, kad Belgijos mokesčių teisės aktų poveikis yra ribojamasis ne dėl nepalankaus ieškovo pagrindinėje byloje pajamų, apmokestinamų Vokietijoje ir atleidžiamų nuo mokesčio Belgijoje, vertinimo, o dėl nepalankaus jo sutuoktinės pajamų, gaunamų Belgijoje ir visiškai apmokestinamų šioje valstybėje narėje, vertinimo.

b)      Analizė

51.      Išnagrinėjus pagrindines Belgijos mokesčių teisės aktų ypatybes matyti, kad „papildomas atleidimas nuo mokesčio dėl išlaikomo vaiko“ suteikiamas porai bendrai.

52.      Kaip atsakyme į Teisingumo Teismo jai pateiktą klausimą pažymėjo Komisija, tai, kad minėtas papildomas atleidimas nuo mokesčio apskaičiuojamas priskiriant didesnėms vieno iš dviejų sutuoktinių apmokestinamosioms pajamoms, tik patvirtina šį ypatumą. Taip Belgijos mokesčių teisės aktais siekiama didžiausio mokesčio lengvatos šeimoms poveikio ir būtent atsižvelgiant į šį tikslą jie turi būti nagrinėjami paisant įsisteigimo laisvės.

53.      Taigi atsižvelgiant į įsisteigimo laisvę kyla klausimas, ar taikant Belgijos mokesčių teisės aktus ieškovų pagrindinėje byloje, kurie mokesčio tikslu suvokiami kaip pora, padėtis yra mažiau palanki dėl to, kad ieškovas pagrindinėje byloje visas savo pajamas gauna kitoje valstybėje narėje, ir taip pora neturi galimybės faktiškai pasinaudoti „papildomu atleidimu nuo mokesčio dėl išlaikomo vaiko“.

C –    Dėl prejudicinio klausimo performulavimo

54.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima pasiūlyti Teisingumo Teismui paprasčiau performuluoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą – palikti tik svarbiausius jo aspektus pagal Sąjungos teisę, taigi iš jo formuluotės išbraukti jame nurodytas faktines aplinkybes, susijusias su ieškovų pagrindinėje byloje pajamų struktūra ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos lengvatos, pagal kurią taikomas „papildomas atleidimas nuo mokesčio dėl išlaikomo vaiko“, suteikimo tvarka.

55.      Iš esmės Teisingumo Teismo klausiama, ar SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama taikyti valstybės narės mokesčių teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, pagal kuriuos šioje valstybėje gyvenanti pora, gaunanti pajamų tiek šioje, tiek kitoje valstybėje narėje, negali pasinaudoti nustatyta mokesčio lengvata dėl šios suteikimo tvarkos, nors ši pora turėtų teisę gauti tokią lengvatą, jeigu abu jos nariai visas ar didesnę dalį pajamų būtų gavę gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

V –    Dėl įsisteigimo laisvės apribojimo buvimo

56.      Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, atsižvelgiant į dabar galiojančią Sąjungos teisę, tiesioginių mokesčių sistemos reguliavimas priskirtinas valstybių narių kompetencijai, tačiau jos turi užtikrinti, kad įgyvendinant šią kompetenciją būtų laikomasi Sąjungos teisės(15).

57.      Teisingumo Teismas daug kartų yra ypač pažymėjęs, jog nesant Europos Sąjungos vienodinimo ar derinimo priemonių valstybės narės yra kompetentingos nustatyti pajamų ir turto apmokestinimo kriterijus, kad panaikintų, prireikus sutartimis, dvigubą apmokestinimą. Tokiu atveju valstybės narės, siekdamos pasidalyti kompetenciją mokesčių srityje, gali dvišalėmis sutartimis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo laisvai nustatyti priskyrimo požymius(16).

58.      Vis dėlto šiuo kompetencijos mokesčių srityje pasidalijimu neleidžiama valstybėms narėms taikyti priemonių, prieštaraujančių Sutartyje užtikrinamoms judėjimo laisvėms. Valstybės narės, įgyvendindamos apmokestinimo galias, taip paskirstytas dvišalėmis sutartimis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, toliau privalo laikytis Sąjungos taisyklių(17).

59.      Taip pat reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką iš esmės gyvenamosios vietos valstybė narė turi suteikti mokesčių mokėtojui visas mokesčių lengvatas, susijusias su jo asmenine ir šeimine padėtimi, nes, išskyrus tam tikras išimtis, ši valstybė narė gali geriausiai įvertinti asmeninį tokio mokesčių mokėtojo mokumą, nes joje yra jo asmeninių ir turtinių interesų centras(18).

60.      Pareiga atsižvelgti į asmeninę ir šeiminę padėtį gali tekti darbo vietos valstybei narei, tik jei mokesčių mokėtojas gauna visas ar beveik visas savo apmokestinamąsias pajamas iš joje vykdomos veiklos ir jei negauna didelių pajamų savo gyvenamosios vietos valstybėje, todėl ji negali jam taikyti lengvatų atsižvelgdama į asmeninę ir šeiminę padėtį(19).

61.      Belgijos teisės aktų taikymo pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai suderinamumas su įsisteigimo laisve turi būti nagrinėjamas būtent atsižvelgiant į šiuos principus.

62.      Šiuo atveju buvo bendrai apmokestintos ieškovų pagrindinėje byloje pajamos Belgijoje, kur jie gyvena, o Vokietijoje gautos pajamos atleistos nuo mokesčio, ir ieškovo pagrindinėje byloje pajamos, gautos Vokietijoje, kur jis dirba, apmokestintos individualiai pagal 1967 m. dvišalę sutartį.

63.      Tiek Vokietijoje, tiek Belgijoje bent iš dalies buvo atsižvelgta į jų asmeninę ir šeiminę padėtį. Ieškovas pagrindinėje byloje pagal Vokietijos mokesčių teisės aktus turėjo teisę į atleidimą nuo mokesčio dėl išlaikomų vaikų (Freibetrag für Kinder), tačiau negalėjo pasinaudoti Ehegattensplitting režimu.

64.      Pora pagal Belgijos mokesčių teisės aktus taip pat turėjo teisę į atleidimą nuo mokesčio dėl išlaikomų vaikų ir į vaikų priežiūros išlaidų atskaitymą, tačiau praktiškai nepasinaudojo papildoma lengvata – 1992 m. CIR 134 straipsnyje numatytu „papildomu atleidimu nuo mokesčio dėl išlaikomo vaiko“. Papildoma pajamų dalis, kuri gali būti atleista nuo mokesčio, iš tiesų buvo priskirta ieškovo pagrindinėje byloje Vokietijoje gautoms pajamoms, nes jos buvo didesnės poros pajamos, tačiau šios pajamos paskui buvo atskaitytos iš mokesčio bazės, nes jos nebuvo apmokestintos pagal 1967 m. dvišalę sutartį, todėl galiausiai jokia pajamų dalis nebuvo atleista nuo mokesčio taikant konkretų papildomą atleidimą nuo mokesčio dėl išlaikomų vaikų.

65.      Taigi pagal Belgijos mokesčių teisės aktus, tiksliau dėl, pirma, 1967 m. dvišalės sutarties 23 straipsnio, pagal kurį Belgijos Karalystė apskaičiuodama mokestį gali atsižvelgti į neapmokestinamąsias pajamas, ir, antra, 1992 m. CIR 134 straipsnyje įtvirtintos „papildomo atleidimo nuo mokesčio dėl išlaikomo vaiko“ suteikimo tvarkos sąveikos, porų, kurių situacija tokia kaip ieškovų pagrindinėje byloje – jai būdinga tai, kad didžiausia jų pajamų dalis gaunama kitoje valstybėje narėje, padėtis yra mažiau palanki nei porų, kurios visas ar didžiausią dalį pajamų gauna Belgijoje.

66.      Ieškovų pagrindinėje byloje, kaip poros, padėtis iš tikrųjų buvo mažiau palanki, nes jie nepasinaudojo mokesčio lengvata taikant „papildomą atleidimą nuo mokesčio dėl išlaikomo vaiko“, į kurią būtų turėję teisę, jei visas savo pajamas būtų gavę Belgijoje arba bent ieškovės pagrindinėje byloje Belgijoje gautos pajamos būtų buvusios didesnės už ieškovo pagrindinėje byloje Vokietijoje gautas pajamas.

67.      Taigi Belgijos mokesčių teisės aktuose įtvirtintas skirtingas Belgijos Karalystės teritorijoje gyvenančių Sąjungos piliečių porų mokestinis vertinimas atsižvelgiant į jų pajamų kilmę ir dydį, dėl kurio Sąjungos piliečiai gali būti atgrasomi naudotis Sutartyje užtikrinamomis pagrindinėmis laisvėmis, ypač įsisteigimo laisve(20).

68.      Pirmiausia dėl tokio skirtingo vertinimo minėtos valstybės narės piliečiai gali būti atgrasomi naudotis tiek teise laisvai judėti, tiek įsisteigimo laisve, nuolat vykdant veiklą kitoje valstybėje narėje ir toliau liekant gyventi pirmojoje valstybėje narėje(21). Taip pat dėl jo kitų valstybių narių piliečiai, kaip Sąjungos piliečiai, gali būti atgrasomi naudotis teise laisvai judėti ir apsigyventi minėtoje valstybėje narėje, ypač šeimos susijungimo tikslu, toliau nuolat vykdant veiklą valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra(22).

69.      Apskritai Belgijos mokesčių teisės aktais apribojamos Sutartyje Sąjungos piliečiams užtikrinamos laisvės, nes juose neatsižvelgiama į tarpvalstybines situacijas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėse bylose, todėl jais neleidžiama laiku sušvelninti neigiamo poveikio, kurį jie gali turėti minėtų laisvių įgyvendinimui.

70.      Kaip rašytinėse pastabose pažymėjo Komisija, „papildomo atleidimo nuo mokesčio dėl išlaikomo vaiko“ priskyrimo didesnei poros pajamų daliai taisykle iš esmės siekiama kuo labiau padidinti lengvatos poveikį porai bendrai. Tačiau minėta taisyklė, taikoma tarpvalstybinei situacijai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėse bylose, tam tikromis aplinkybėmis gali sukelti visiškai priešingą poveikį, šiuo atveju dėl to, kad pora gauna pajamų kitoje valstybėje narėje ir kad šios pajamos sudaro didesnę visų jų pajamų dalį.

71.      Priešingai, nei tvirtino Belgijos vyriausybė, toks įsisteigimo laisvės apribojimas visiškai nėra būtina pagrindinėse bylose nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų skirtumų pasekmė.

72.      Pora, kurią sudaro ieškovai pagrindinėje byloje, iš tiesų neturėjo galimybės pasinaudoti dalimi rezidentų porai numatytų lengvatų, nes vienas iš jų įgyvendino įsisteigimo laisvę, ir tik dėl Belgijos mokesčių teisės aktuose numatytos „papildomo atleidimo nuo mokesčio dėl išlaikomo vaiko“ suteikimo tvarkos(23).

73.      Belgijos vyriausybė nebegali tvirtinti, kad jos mokesčių teisės aktais nėra apribojama įsisteigimo laisvė dėl to, kad ieškovui pagrindinėje byloje pasinaudojus įsisteigimo laisve visiškai nepablogėjo jo mokestinė padėtis, nes, pirma, jis neturėjo Vokietijoje mokėti didesnio mokesčio, negu būtų turėjęs sumokėti Belgijoje ir, antra, Vokietijoje buvo atsižvelgta į jo asmeninę ir šeiminę padėtį, todėl Belgijos Karalystė buvo visiškai atleista nuo bet kokių pareigų šiuo atžvilgiu.

74.      Žinoma, kaip matyti iš faktinių pagrindinių bylų aplinkybių, ieškovas pagrindinėje byloje šiuo atveju galėjo gauti naudos dėl to, kad Vokietijoje iš dalies atsižvelgta į jo asmeninę ir šeiminę padėtį, suteikiant Freibetrag für Kinder.

75.      Tačiau negalima manyti, kad suteikus tokią mokesčio lengvatą Vokietijoje galėtų būti tam tikra dalimi kompensuotas ieškovų pagrindinėje byloje patirtas mokestinės lengvatos praradimas Belgijoje. Freibetrag für Kinder suteikimas iš tiesų yra visiškai konjunktūrinė aplinkybė, kuri gali pasikeisti bet kuriuo metu, nes Vokietijos Federacinė Respublika visų pirma gali panaikinti šią lengvatą arba sumažinti jos dydį, tačiau dėl to visai nepakistų „papildomo atleidimo nuo mokesčio dėl išlaikomo vaiko“ suteikimo sąlygos Belgijoje. Taigi Belgijos mokesčių teisės aktų suderinamumas su Sąjungos teise negali priklausyti nuo tokių aplinkybių.

76.      Kaip daug kartų yra nusprendęs Teisingumo Teismas, valstybės narės atliekamas nepalankus mokestinis vertinimas, prieštaraujantis pagrindinei laisvei, negali a priori būti pateisinamas tuo, kad yra kitų mokesčių lengvatų(24). Konkrečiai kalbant, valstybė narė, siekdama išvengti įsipareigojimų pagal Sutartį, ypač pagal jos nuostatas, susijusias su įsisteigimo laisve, negali remtis tuo, kad egzistuoja lengvata, kurią vienašališkai suteikia kita valstybė narė, šiuo atveju – valstybė narė, kurioje ieškovas pagrindinėje byloje dirba ir gauna visas savo pajamas(25).

77.      Taigi Belgijos mokesčių teisės aktais nustatyta mokesčio lengvata poroms, be kita ko, suteikiant „papildomą atleidimą nuo mokesčio dėl išlaikomo vaiko“, kuris priskiriamas didesnes pajamas gaunančio poros nario pajamoms, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad šis poros narys, pasinaudojęs Sutartyje užtikrinamomis pagrindinėmis laisvėmis, gali negauti individualių pajamų Belgijoje, todėl tokiu atveju pora nedelsiant ir automatiškai visiškai netenka galimybės pasinaudoti minėta lengvata. Būtent dėl to, kad tokios galimybės netenkama automatiškai, nepriklausomai nuo ieškovui pagrindinėje dalyje taikomo mokestinio vertinimo Vokietijoje, pažeidžiama įsisteigimo laisvė.

78.      Kadangi valstybė narė apmokestina mokesčių mokėtojų rezidentų pajamas atsižvelgdama į tai, kad jie yra pora, iš esmės ši valstybė narė turi atsižvelgti į visas jų asmeninės ir šeiminės padėties aplinkybes.

79.      Todėl dėl aplinkybės, kad šiuo atveju į ieškovo pagrindinėje byloje asmeninę ir šeiminę padėtį iš dalies atsižvelgta Vokietijoje jį apmokestinant individualiai ir kad jis joje galėjo pasinaudoti mokesčių lengvata, Belgijos Karalystė negali būti atleista nuo pareigos užtikrinti vienodą visų rezidentų, kurių padėtis yra tokia pati, vertinimą ir netaikyti mokestinių apribojimų, kai tokie rezidentai naudojasi Sutartyje užtikrinamomis laisvėmis, nebent tokie apribojimai būtų pateisinami privalomaisiais bendrojo intereso ir visiškai proporcingais pagrindais – tai klausimas, kurį reikia išnagrinėti.

VI – Dėl įsisteigimo laisvės apribojimo pateisinimų

A –    Pastabų santrauka

80.      Belgijos vyriausybė atsakyme į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą tvirtino, kad jos mokesčių teisės aktai bet kuriuo atveju pateisinami būtinybe apsaugoti subalansuotą apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą tarp valstybių narių.

81.      Estijos vyriausybė mano, jog Belgijos mokesčių teisės aktais siekiama išvengti, kad į asmeninę ir šeiminę mokesčių mokėtojo padėtį nebūtų tuo pačiu metu atsižvelgta dviejose valstybėse narėse ir dėl to lengvata nebūtų nepagrįstai suteikta du kartus. Šiuo atžvilgiu ji tvirtina, jog Teisingumo Teismas pripažino, kad valstybės narės gali sudaryti kliūčių nuostolius atskaityti du kartus(26).

B –    Analizė

82.      Darant prielaidą, kad galima būtų pripažinti, jog įvairios mokesčio lengvatos, kurias teikia kiekviena iš dviejų valstybių narių, yra panašios ir kad, atlikus lyginamąjį kiekybinį bylos aplinkybių vertinimą, galima būtų daryti išvadą, jog ieškovai pagrindinėje byloje faktiškai pasinaudojo dviem lengvatomis, šią aplinkybę bet kuriuo atveju lemia tik lygiagretus Belgijos ir Vokietijos mokesčių teisės aktų taikymas, kaip susitarė dvi valstybės narės 1967 m. dvišalėje sutartyje nustatytomis sąlygomis(27).

83.      Iš tiesų šios valstybės narės įgyvendina joms suteiktą kompetenciją tiesioginių mokesčių srityje, siekdamos panašių tikslų saugoti šeimą.

84.      Be to, 1967 m. dvišalėje sutartyje darbo vietos valstybei narei nenustatyta jokios pareigos vienaip ar kitaip atsižvelgti į mokesčių mokėtojų, gyvenančių kitoje valstybėje narėje, asmeninę ir šeiminę padėtį(28).

85.      Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas neprivalo užtikrinti, kad nacionalinės teisės aktai mokesčių srityje būtų suderinti siekiant išvengti, kad mokesčių mokėtojų pora, kurios abu nariai bendrai apmokestinami vienoje valstybėje narėje, o vienas iš narių taip pat apmokestinamas individualiai kitoje valstybėje narėje, nepasinaudotų mokesčio lengvata du kartus, dviem valstybėms narėms iš dalies atsižvelgus į jų asmeninę ir šeiminę padėtį.

86.      Be to, reikia pažymėti, kad Belgijos mokesčių teisės aktuose nenustatyta jokios sąsajos tarp mokesčio lengvatų, kurios teikiamos jos rezidentams, ir mokesčio lengvatų, kuriomis jie gali pasinaudoti juos apmokestinant kitoje valstybėje narėje. Ieškovai pagrindinėje byloje negalėjo pasinaudoti „papildomu atleidimu nuo mokesčio dėl išlaikomo vaiko“ ne dėl to, kad pasinaudojo lygiaverte lengvata Vokietijoje, bet tik dėl to, jog šia lengvata suteikiama nauda panaikinama jos skyrimo tvarka.

87.      Šiuo klausimu Belgijos Karalystė taip pat pažymėjo, kad 2008 m. aplinkraštis, laikomas mechanizmu, kuriuo nustatyta tokia sąsaja, netaikomas ieškovo pagrindinėje byloje atveju, nes jis negavo apmokestinamųjų pajamų Belgijoje.

88.      Darytina išvada, kad SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama taikyti valstybės narės mokesčių teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, pagal kuriuos šioje valstybėje gyvenanti pora, gaunanti pajamų tiek minėtoje valstybėje, tiek kitoje valstybėje narėje, negali pasinaudoti nustatyta mokesčio lengvata dėl jos suteikimo tvarkos, nors ši pora turėtų teisę gauti tokią lengvatą, jei abu jos nariai visas ar didžiausią dalį pajamų būtų gavę gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

VII – Išvada

89.      Todėl siūlau Teisingumo Teismui į Tribunal de première instance de Liège pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama taikyti valstybės narės mokesčių teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, pagal kuriuos šioje valstybėje gyvenanti pora, gaunanti pajamų tiek minėtoje valstybėje, tiek kitoje valstybėje narėje, negali pasinaudoti nustatyta mokesčio lengvata dėl jos suteikimo tvarkos, nors ši pora turėtų teisę gauti tokią lengvatą, jei abu jos nariai visas ar didžiausią dalį pajamų būtų gavę gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

1 –      Originalo kalba: prancūzų.

2 –      Moniteur belge, 1969 m. liepos 30 d., toliau – 1967 m. dvišalė sutartis.

3 –      Moniteur belge, 1992 m. liepos 30 d., toliau – 1992 m. CIR.

4 –      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tai apibrėžia kaip „neapmokestinimo metodą su progresyvumo išlyga“.

5 –      C-385/00, Rink. p. I-11819.

6 –      Toliau – 2008 m. aplinkraštis.

7 –      Ehegattensplitting režimas.

8 –      Az. 4 K 4725/05.

9 –      Az. 1 B 96/07.

10 –      C-391/97, Rink. p. I-5451.

11 –      2002 ir 2003 metais ši lengvata sudarė 5 808 EUR už vaiką, šį dydį sumažinant prorata temporis apmokestinimo laikotarpiu gimusiam vaikui.

12 –      Dėl bylos, susijusios su advokatu Vokietijoje, žr. 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimą Vlassopoulou (C-340/89, Rink. p. I-2357).

13 –      Žr., be kita ko, 2004 m. kovo 11 d. Sprendimą De Lasteyrie du Saillant (C-9/02, Rink. p. I-2409, 40 punktas) ir 2006 m. vasario 21 d. Sprendimą Ritter-Coulais (C-152/03, Rink. p. I-1711, 19 punktas).

14 –      Kaip ne kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, net jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik prašo išaiškinti laisvą darbuotojų judėjimą, tai netrukdo Teisingumo Teismui pateikti nacionaliniam teismui visapusio Bendrijos teisės išaiškinimo, kuris gali būti naudingas sprendimui šio teismo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar savo pateiktame klausime šis teismas apie tai užsimena. Žr., be kita ko, minėto Sprendimo Ritter-Coulais 29 punktą ir 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Rüffler (C-544/07, Rink. p. I-3389) 57 punktą.

15 –      Žr., be kita ko, 1995 m. vasario 14 d. Sprendimą Schumacker (C-279/93, Rink. p. I-225, 21 punktas) ir 2013 m. vasario 21 d. Sprendimą A (C-123/11, 29 punktas).

16 –      Žr., be kita ko, 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimą Gilly (C-336/96, Rink. p. I-2793, 24 punktas); minėto Sprendimo de Groot 93 punktą; 2008 m. spalio 16 d. Sprendimą Renneberg (C-527/06, Rink. p. I-7735, 48 punktas) ir 2013 m. vasario 28 d. Sprendimą Beker (C-168/11, 32 punktas).

17 –      Minėtų sprendimų de Groot 94 punktas; Renneberg 50 ir 51 punktai ir Beker 33 ir 34 punktai.

18 –      Žr., be kita ko, minėto Sprendimo Schumacker 36 punktą; 2000 m. gegužės 16 d. Sprendimo Zurstrassen (C-87/99, Rink. p. I-3337) 21 punktą ir minėto Sprendimo Beker 43 punktą.

19 –      Žr., be kita ko, minėtų sprendimų Schumacker 36 punktą; Gschwind 27 punktą; Zurstrassen 21–23 punktus ir de Groot 89 punktą.

20 –      Šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Beker 52 punktą.

21 –      Žr., be kita ko, 1996 m. birželio 27 d. Sprendimą Asscher (C-107/94, Rink. p. I-3089, 32–35 punktai).

22 –      Žr. minėto Sprendimo Renneberg 35 ir 36 punktus. Taip pat žr. 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Turpeinen (C-520/04, Rink. p. I-10685) 18–39 punktus ir minėto Sprendimo Rüffler 55 ir 56 punktus.

23 –      Šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo de Groot 87 punktą.

24 –      Žr., be kita ko, minėto Sprendimo de Groot 97 punktą ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Lakebrink ir Peters-Lakebrink (C-182/06, Rink. p. I-6705) 24 punktą.

25 –      Žr., be kita ko, 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Amurta (C-379/05, Rink. p. I-9569, 78 punktas); 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Eckelkamp ir kt. (C-11/07, Rink. p. I-6845, 69 punktas); 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Arens-Sikken (C-43/07, Rink. p. I-6887, 66 punktas) ir 2010 m. balandžio 22 d. Sprendimą Mattner (C-510/08, Rink. p. I-3553, 43 punktas).

26 –      Žr., be kita ko, 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Marks & Spencer (C-446/03, Rink. p. I-10837, 47 punktas).

27 –      Dėl valstybių narių lygiagretaus kompetencijos mokesčių srityje įgyvendinimo pasekmių pagal Sąjungos teisę žr., be kita ko, 2006 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Kerckhaert ir Morres (C-513/04, Rink. p. I-10967, 20 punktas); 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Columbus Container Services (C-298/05, Rink. p. I-10451, 43 punktas); 2008 m. gegužės 20 d. Sprendimą Orange European Smallcap Fund (C-194/06, Rink. p. I-3747, 37–42 ir 47 punktai); 2009 m. vasario 12 d. Sprendimą Block (C-67/08, Rink. p. I-883, 28 punktas); 2009 m. liepos 16 d. Sprendimą Damseaux (C-128/08, Rink. p. I-6823, 27 punktas) ir 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimą CIBA (C-96/08, Rink. p. I-2911, 25–29 punktai).

28 –      Šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo de Groot 88 punktą.