Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go


GENERALINIO ADVOKATO

MELCHIOR WATHELET IŠVADA,

pateikta 2013 m. rugsėjo 5 d.(1)

Byla C-362/12

Test Claimants in the Franked Investment Income Group Litigation

prieš

Commissioners of Inland Revenue,

Commissioners for Her Majesty’s Revenue and Customs

(Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Sąjungos teisės nuostatoms prieštaraujančių nacionalinių mokesčių grąžinimas – Terminas ieškiniui pareikšti – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos terminas sutrumpinamas atgaline data ir apie tai nepranešus“





I –    Įžanga

1.        Tai yra trečiasis Teisingumo Teismui pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą pagal Test Claimants in the Franked Investment Income Group Litigation (toliau – Test Claimants) – British American Tobacco grupės ir Aegis grupės bendrovių – Jungtinės Karalystės teismuose pareikštą bendrą ieškinį dėl dividendų, kuriuos Jungtinėje Karalystėje įsisteigusioms patronuojančioms bendrovėms išmokėjo užsienyje įsteigtos jų grupių dukterinės įmonės, apmokestinimo.

2.        Pirmąjį iš ankstesnių dviejų prašymų 2004 m. spalio 30 d. Teisingumo Teismui pateikė High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Jungtinė Karalystė) dėl šio dividendų apmokestinimo nesuderinamumo su ESV sutartyje įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis(2). 2006 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismui priėmus pirmąjį sprendimą šioje byloje, minėtas teismas 2008 m. lapkričio 27 d. nusprendė pateikti klausimus, kuriais siekiama, kad būtų detalizuotas Teisingumo Teismo pirmajame sprendime šioje byloje pateiktas išaiškinimas(3).

3.        Test Claimants dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Court of Appeal (England & Wales), kuris 2010 m. vasario 23 d. sprendimu(4) patvirtino High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division sprendimą Teisingumo Teismui pateikti antrąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą. 2011 m. sausio 21 d. šis prašymas buvo pateiktas, o 2012 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismas savo sprendimu į jį atsakė(5).

4.        Per tą laiką Test Claimants dėl minėto Court of Appeal (England & Wales) sprendimo pateikė kasacinį skundą Supreme Court of the United Kingdom dėl nepagrįstai gautos sumos grąžinimo teisės gynimo priemonių, kuriomis gali pasinaudoti mokesčių mokėtojai dėl mokesčių, paskelbtų nesuderinamais su Sutartyje įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis, ypač dėl 2004 m. Finansų įstatymo (Finance Act) 320 straipsniu ir 2007 m. Finansų įstatymo 107 straipsniu tokiems ieškiniams taikomų senaties terminų pakeitimo atgaline data. Test Claimants ginčija Court of Appeal (England & Wales) sprendimą, kad jie negali pareikšti ieškinio dėl mokesčio, prieštaraujančio Sąjungos nuostatoms, grąžinimo, kurį nepagrįstai sumokėjo Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriui.

5.        2012 m. gegužės 23 d. sprendimu Supreme Court of the United Kingdom vieningai nusprendė, kad 2007 m. Finansų įstatymo 107 straipsnis yra nesuderinamas su Sąjungos teise, tačiau jo narių nuomonės išsiskyrė dėl 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsniu taikomo senaties terminų pakeitimo atgaline data ir apie tai nepranešus suderinamumo su Sąjungos teise. Penki lordai (lordas Hope, lordas Walker, lordas Clarke, lordas Dyson ir lordas Reed) nusprendė, kad šis pakeitimas yra nesuderinamas su Sąjungos teise, o du jų kolegos (lordas Brown ir lordas Sumption) buvo už minėto pakeitimo suderinamumą(6). Taigi Supreme Court of the United Kingdom nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

II – Teisinis pagrindas

A –    Sąjungos teisė

6.        ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta:

„Valstybės narės numato teisės gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse.“

7.        Šioje byloje taip pat kyla veiksmingumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, kaip antai nustatytų Teisingumo Teismo praktikoje(7), taikymo klausimas.

B –    Nacionalinė teisė

8.        2003 m. rugsėjo 8 d. tarptautinė Aegis grupė, vykdanti žiniasklaidos ir skaitmeninės komunikacijos veiklą, kurios vadovaujanti bendrovė įsisteigusi Jungtinėje Karalystėje, Anglijos teismuose pateikė prašymą grąžinti mokesčius, kuriuos Teisingumo Teismas paskelbė nesuderinamus su Sutartyje įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis.

9.        Sprendimu Test Claimants FII (nr. 3) Supreme Court of the United Kingdom balsų dauguma nusprendė, kad tuo metu, kai Aegis grupės bendrovės pareiškė ieškinį, t. y. 2003 m. rugsėjo 8 d., ieškovai turėjo dvi „bendrojoje teisėje“ pripažintas teisės gynimo priemones dėl Sąjungos teisės neatitinkančio pelno mokesčio grąžinimo(8).

10.      Pirmąją teisės gynimo priemonę išskirtinai vidaus aplinkybėmis dar gerokai prieš iškeliant dabar nagrinėjamą bylą House of Lords buvo pripažinęs savo 1992 m. liepos 20 d. Sprendime Woolwich(9) (toliau – Woolwich tipo ieškinys). Pagal šią teisės gynimo priemonę galima susigrąžinti „visas sumas, sumokėtas viešosios valdžios institucijai pagal aiškų įstatymo reikalavimą mokėti mokestį (esant pakankamam to reikalavimo priežastiniam ryšiui su šiuo mokesčiu), kuris (faktiškai ir teisiškai) nebuvo mokėtinas pagal teisės aktus“(10).

11.      Pagal 1980 m. Senaties terminų įstatymo (Limitation Act) 5 straipsnį Woolwich tipo ieškinio senaties terminas yra šešeri metai nuo tos dienos, kai atsirado pagrindas pareikšti ieškinį, paprastai tai yra mokesčio sumokėjimo diena.

12.      Antroji teisės gynimo priemonė, susijusi su grąžinimu, yra taikoma, kai mokesčiai buvo sumokėti dėl mokesčių mokėtojo padarytos teisės ar faktinių aplinkybių klaidos. Ši teisės gynimo priemonė pirmą kartą pripažinta 1998 m. spalio 29 d. House of Lords sprendime byloje Kleinwort Benson(11), kuriuo pakeista buvusi teismų praktika, kad dėl teisės klaidos sumokėti pinigai negali būti grąžinami (toliau – Kleinwort Benson tipo ieškinys).

13.      2003 m. liepos 18 d. Sprendime byloje Deutsche Morgan Grenfell(12)High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division teisėjas Park pirmą kartą pripažino, kad Kleinwort Benson tipo ieškiniu galėjo būti siekiama susigrąžinti dėl teisės klaidos sumokėtą mokestį.

14.      Atitinkamai teisėjas Park nusprendė, kad šiam ieškiniui taikomas senaties terminas yra 1980 m. Senaties terminų įstatymo 32 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas palankesnis senaties terminas, pagal kurį:

„<...> kai ieškinių, kurių senaties terminas nustatomas pagal šį įstatymą, atveju [ir kai]

<...>

(c) ieškinys pareiškiamas dėl klaidos padarinių panaikinimo

senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik tada, kai ieškovas sužinojo <...> apie klaidą <...> arba būdamas deramai rūpestingas galėjo apie ją sužinoti.“

15.      2005 m. vasario 4 d. Court of Appeal (England & Wales) panaikino teisėjo Park sprendimą, tačiau 2006 m. spalio 25 d. House of Lords šį Court of Appeal sprendimą panaikino ir patvirtino, kad mokesčių mokėtojai galėjo pareikšti ir Woolwich tipo ieškinį, ir Kleinwort Benson tipo ieškinį dėl nepagrįstai sumokėto mokesčio grąžinimo.

16.      Be to, abi teisės gynimo priemonės skiriasi pagal senaties terminą. Woolwich tipo ieškinio šešerių metų senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo aptariamo mokesčio sumokėjimo momento, o Kleinwort Benson tipo ieškinio šešerių metų senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo tada, kai ieškovas sužinojo arba privalėjo sužinoti apie savo klaidą.

17.      Tuo metu Parlamentas priėmė 2004 m. Finansų įstatymą, kurio 320 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„1980 m. Senaties terminų įstatymo 32 straipsnio 1 dalies c punktas <…> (prailgintas terminas ieškiniui dėl klaidos pareikšti) netaikomas teisės klaidai, susijusiai su apmokestinimo klausimu, kuris priskirtinas Commissioners of Inland Revenue kompetencijai.

Ši nuostata taikoma ieškiniams, pareikštiems 2003 m. rugsėjo 8 d. arba vėliau.“

18.      2007 m. Parlamentas priėmė 2007 m. Finansų įstatymą, kurio 107 straipsniu atgaline data panaikino ilgesnį senaties terminą visiems ieškiniams dėl klaidos, jau pareikštiems iki 2003 m. rugsėjo 8 d.

III – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

19.      Pagrindinis ginčo pagrindinėje byloje klausimas, kurį Aegis grupės bendrovės pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, yra siejamas su avansiniu pelno mokesčiu (anglų k. advance corporation tax, toliau – ACT), kuris Jungtinėje Karalystėje galiojo 1973–1999 m. Apskritai ACT buvo iš anksto dividendų išmokėjimo metu juos išmokančios bendrovės mokamas pelno mokestis. Vis dėlto Anglijos teisėje buvo numatyta šios prievolės išimtis, kai dividendus išmokanti bendrovė ir patronuojanti bendrovė pasirenka grupės apmokestinimo variantą. Tokiu atveju ACT mokėjimo tikslais jos laikomos viena bendrove, o ACT turėjo sumokėti ne dukterinė įmonė, o patronuojanti bendrovė, kai tik ši savo ruožtu pradėdavo skirstyti dividendus. Tačiau tik bendrovės, kurių patronuojančios bendrovės buvo Jungtinės Karalystės rezidentės, galėjo pasinaudoti šia išimtimi(13).

20.      Priėmus Sprendimą Metallgesellschaft ir kt.(14), kuriame buvo nuspręsta, kad ši ACT sistema yra nesuderinama su įsisteigimo laisve ir laisvu kapitalo judėjimu, ir paskelbus 2003 m. liepos 18 d. Sprendimą DMG, Aegis grupė 2003 m. rugsėjo 8 d., apie vidurdienį, pareikštu ieškiniu pareikalavo nepagrįstai sumokėtų ACT sumų. Jos prašymas buvo susijęs su 1973–1999 m. laikotarpiu.

21.      Dėl to, kad, remiantis 1980 m. Senaties terminų įstatymo 32 straipsnio 1 dalies c punktu, Kleinwort Benson tipo ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo tada, kai buvo sužinota apie klaidą, dėl kurios nepagrįstai sumokėtas mokestis, t. y. nagrinėjamu atveju, kai priimtas minėtas 2001 m. kovo 8 d. Sprendimas Metallgesellschaft ir kt., Aegis grupė turi teisę reikalauti grąžinti visą nepagrįstai sumokėtą ACT mokestį nuo 1973 m., t. y. Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės įstojimo į Europos ekonominę bendriją datos. Tai nebuvo įmanoma remiantis Woolwich tipo ieškiniu, kurio šešerių metų senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo neapgrįstai sumokėto mokesčio datos.

22.      2003 m. rugsėjo 8 d. po pietų Inland Revenue, siekdamas apriboti savo pareigą grąžinti nepagrįstai sumokėtą ACT, išplatino pranešimą spaudai, jog sieks, kad Parlamentas priimtų priemonę, galiojančią visiems nuo šios datos pareikštiems Kleinwort Benson tipo ieškiniams, pagal kurią 1980 m. Senaties terminų įstatymo 32 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas ilgesnis senaties terminas netaikomas. 2004 m. birželio 22 d. 2004 m. Finansų įstatymui, kurio 320 straipsnyje buvo įrašyta ši priemonė, buvo suteiktas karališkasis pritarimas, ir šis straipsnis įsigaliojo atgaline data nuo 2003 m. rugsėjo 8 d., todėl taikytinas Aegis grupės ieškiniui.

23.      Priėmus Sprendimą DMG, kuris Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriui buvo nepalankus, Jungtinė Karalystė paprašė Teisingumo Teismo iš naujo išnagrinėti pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C-446/04, kad galėtų apriboti Teisingumo Teismo sprendimo dėl pirmojo prašymo pasekmes laiko atžvilgiu.

24.      2006 m. gruodžio 6 d. Teisingumo Teismas tą prašymą atmetė, o Commissioners for Her Majesty’s Revenue and Customs tą pačią dieną paskelbė savo sprendimą siūlyti Parlamentui atgaline data su keliomis išimtimis panaikinti Kleinwort Benson tipo ieškiniams taikomą senaties terminą, įskaitant ieškinius pareikštus iki 2003 m. rugsėjo 8 d. Ir tai buvo padaryta. 2007 m. Finansų įstatymo, kuriam buvo karališkasis pritarimas ir kuris įsigaliojo 2007 m. liepos 19 d., 107 straipsnyje numatyta, kad 1980 m. Senaties terminų įstatymo 32 straipsnio 1 dalies c punktas netaikomas ieškiniams dėl reikalavimo grąžinti dėl teisės klaidos sumokėtus mokesčius, o šiame 107 straipsnyje numatytos išimtys neturi įtakos ginčui pagrindinėje byloje.

25.      Taigi šio straipsnio taisyklė buvo taikoma ne Aegis grupės pareikštam ieškiniui, o ieškiniui, kurį pareiškė kitos bendrovės Test Claimants, priklausančios British American Tobacco grupei.

26.      2010 m. rugsėjo 30 d. Europos Komisija oficialiai paragino Jungtinę Karalystę pakeisti 2007 m. Finansų įstatymo 107 straipsnį, kad jis atitiktų Sąjungos teisę, tačiau ši valstybė narė atsisakė tai padaryti. Todėl 2012 m. sausio 26 d. Komisija pranešė, kad ketina dėl to pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo prieš Jungtinę Karalystę, tačiau laukiant Supreme Court of the United Kingdom sprendimo šiuo klausimu jokia procedūra nebuvo pradėta(15).

27.      Savo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu, dėl kurio buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, teismas vienbalsiai pripažino, kad minėtas 107 straipsnis prieštarauja Sąjungos teisei. Tai reiškia, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs ne su šiuo straipsniu ir jo padariniais British American Tobacco grupės bendrovių pareikštiems ieškiniams, o tik su 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsnio poveikiu Aegis grupės ieškiniui(16).

28.      Kadangi Supreme Court of the United Kingdom narių nuomonės išsiskyrė dėl 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsnio suderinamumo su Sąjungos teise, jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Jeigu pagal valstybės narės teisę mokesčių mokėtojas gali pasirinkti vieną iš dviejų alternatyvių ieškinio pagrindų dėl mokesčių, surinktų pažeidžiant SESV 49 ir 63 straipsnius, grąžinimo ir vienam iš šių ieškinio pagrindų taikomas ilgesnis senaties terminas, ar nepažeidžiami veiksmingumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai, jeigu minėta valstybė narė priima teisės aktus, pagal kuriuos minėtas ilgesnis senaties terminas sutrumpinamas apie tai nepranešus ir tai padarius anksčiau, nei viešai paskelbiama apie siūlomus naujuosius teisės aktus?

2.      Ar atsakymas į pirmąjį klausimą būtų kitoks, jeigu tuo metu, kai mokesčių mokėtojas pareiškė ieškinį, nurodęs ieškinio pagrindą, kuriam taikomas ilgesnis senaties terminas, tokio ieškinio pagrindo galimybė pagal nacionalinę teisę buvo pripažinta tik: i) neseniai; ii) žemesnės instancijos teismo ir tik vėliau buvo galutinai patvirtinta aukščiausios instancijos teismo?“

IV – Procesas Teisingumo Teisme

29.      2012 m. liepos 30 d. Teisingumo Teismui buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą. Aegis grupės bendrovės, Jungtinės Karalystės vyriausybė, Ispanijos vyriausybė ir Komisija pateikė rašytines pastabas, o jų paaiškinimai žodžiu buvo išklausyti 2013 m. birželio 26 d. įvykusiame teismo posėdyje.

V –    Analizė

A –    Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

30.      Pateikdamas pirmąjį prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori žinoti, ar Kleinwort Benson tipo ieškiniui dėl nepagrįstai sumokėtų mokesčių grąžinimo taikytino senaties termino sutrumpinimas atgaline data ir apie tai nepranešus yra suderinamas su veiksmingumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais.

31.      Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atskirai išvardija visus tris principus, sutinku su Komisijos nuomone, kad nesuderinamumo su vienu šių principų pakaktų, kad 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsnis būtų nesuderinamas su Sąjungos teise. Net jei savo analizėje atsižvelgčiau į teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, manau, kad šioje byloje veiksmingumo principas yra taikytinas labiausiai(17).

1.      Dėl veiksmingumo principo

32.      Byloje, kurioje 2006 m. gruodžio 12 d. buvo minėtas Sprendimas Test Claimants in the FII Group Litigation, High Court of Justice pateikė, be kita ko, klausimą, ar byloje Test Claimants pareikšti ieškiniai turi būti laikomi „ieškiniais dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo“ arba „nepagrįstai nesuteiktų lengvatų“, ar, atvirkščiai, „ieškiniais dėl patirtos žalos atlyginimo“.

33.      Teisingumo Teismas nusprendė, kad „kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų iš Bendrijos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, procesines taisykles, įskaitant nukentėjusių asmenų nacionaliniuose teismuose pareiškiamų ieškinių kvalifikavimą. Tačiau šie teismai privalo užtikrinti, kad asmenims būtų suteikta veiksminga teisių gynimo priemonė, leidžianti jiems susigrąžinti neteisėtai surinktą mokestį ir šiai valstybei sumokėtas arba jos surinktas su šiuo mokesčiu tiesiogiai susijusias sumas“(18).

34.      Lisabonos sutarties 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje buvo kodifikuota valstybių narių pareiga nustatyti būtinas teisės gynimo priemones, kad būtų užtikrinta „veiksminga teisminė apsauga“(19).

35.      Būtent šiomis teisinėmis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turi nuspręsti, ar Aegis grupės bendrovės pasinaudojo „veiksminga teismine apsauga“, prašydamos grąžinti ACT, joms priskaičiuotą pažeidžiant Sąjungos teisę.

36.      Pasak lordo Walker, kuris išsakė pagrindinę Supreme Court of the United Kingdom narių daugumos nuomonę šioje byloje, šiai bylai taikoma minėtame Sprendime Marks & Spencer suformuluota teismų praktika, kurioje Teisingumo Teismas dėl priemonės, lygiavertės aptariamai pagrindinėje byloje priemonei, nusprendė, kad net jei „veiksmingumo principas nedraudžia nacionaliniais teisės aktais sumažinti terminą, per kurį galima prašyti grąžinti sumas, sumokėtas pažeidžiant [Sąjungos] teisę, tai tik su sąlyga, kad ne tik nustatytas naujas terminas būtų pagrįstas, bet ir kad šiame naujame teisės akte būtų pereinamoji schema, kuria, priėmus šį teisės aktą, būtų sudaroma galimybė subjektams turėti pakankamai laiko pareikšti ieškinius dėl grąžinimo, kuriuos pagal ankstesnius teisės aktus jie turėjo teisę pareikšti. Tokia pereinamoji schema yra reikalinga, nes dėl trumpesnio, nei anksčiau galiojęs, senaties termino neatidėliotino taikymo šiems prašymams atgaline data tam tikri teisės subjektai netektų teisės į susigrąžinimą arba jiems būtų suteiktas tik per trumpas terminas pasinaudoti šia teise“(20).

37.      Lordas Walker remdamasis tuo padarė išvadą, kad pereinamosios schemos nebuvimas drauge su 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsnio atgalinio veikimo galia pažeidžia veiksmingumo principą(21).

38.      Tačiau, pasak lordo Sumption, kuris išsakė pagrindinę Supreme Court of the United Kingdom narių mažumos nuomonę, Aegis grupės bendrovės per visą procesą galėjo pasinaudoti veiksminga teisės gynimo priemone, kad susigrąžintų neteisėtai sumokėtą mokestį, t. y. galėjo pareikšti Woolwich tipo ieškinį, kuris visiškai atitiko Jungtinės Karalystės įpareigojimus pagal ESV sutartį, nepaisant to, kad jam buvo taikomas kitas senaties terminas, nes jis pradedamas skaičiuoti nuo nepagrįsto mokesčio sumokėjimo dienos(22).

39.      Lordas Sumption atsiejo bylą, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Marks & Spencer, nuo šios bylos dėl to, kad Marks & Spencer plc turėjo tik vieną veiksmingą teisės gynimo priemonę reikalauti sugrąžinti nepagrįstai sumokėtą pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), kurios senaties terminas vėliau buvo sutrumpintas, o šioje byloje Aegis grupės bendrovės visada turėjo kitą veiksmingą priemonę, t. y. Woolwich tipo ieškinį(23), kurio senaties terminui 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsnis nepadarė įtakos. Dėl šios priežasties lordas Sumption manė, kad Woolwich tipo ieškinio egzistavimo ir galimybės juo pasinaudoti pakanka, kad būtų užtikrintas Jungtinės Karalystės įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę laikymasis(24).

40.      Būtent šitaip išsiskyrus Supreme Court of the United Kingdom narių daugumos ir mažumos nuomonėms buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsnio suderinamumo su Sąjungos teise. Taigi Teisingumo Teismas turi nuspręsti, ar minėta Sprendime Marks & Spencer jo nustatyta teismų praktika taikoma ir tiems atvejams, kaip antai šioje byloje, kai ieškovas turi dvi teisės gynimo priemones, o nacionalinės teisės aktais atgaline data ir nenustačius pereinamosios schemos sutrumpinamas tos teisės gynimo priemonės senaties terminas, kurią iš dviejų jau buvo pasirinkęs ieškovas.

41.      Jungtinės Karalystės požiūriu, Woolwich tipo ieškinys Aegis grupės bendrovėms yra visiškai veiksminga teisės gynimo priemonė susigrąžinti mokesčius, nustatytus arba surinktus pažeidžiant Sąjungos teisę, o 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsniu nustatytas senaties termino pakeitimas nepadarė jokios įtakos šiam ieškiniui taikomam senaties terminui.

42.      Savo ruožtu Aegis grupės bendrovės mano, kad ši Jungtinės Karalystės vyriausybės nuomonė grindžiama klaidingu minėto Sprendimo Marks & Spencer aiškinimu. Jos teigia, kad veiksmingumo principas šiame sprendime nagrinėtu atveju buvo pažeistas ne dėl to, kad nebuvo suteikta veiksminga teisės gynimo priemonė dėl neteisėtai sumokėto PVM grąžinimo ar kad nebuvo numatytas protingas terminas, o dėl to, kad nacionalinės teisės nuostatomis grindžiamo ieškinio dėl neteisėtai surinkto PVM atlyginimo pareiškimo terminas buvo sutrumpintas atgaline data ir apie tai nepranešus, o tai mokesčių mokėtojams buvo staigmena ir sutrukdė jiems laiku parengti ieškinius, susijusius su kai kuriais ankstesniais laikotarpiais.

43.      Nors Komisija pritaria Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus nuomonei, kad Woolwich tipo ieškinys yra veiksminga teisės gynimo priemonė, ji mano, kad tai nereiškia, jog kita teisės gynimo priemonė gali būti iš esmės panaikinta pakeičiant senaties terminą apie tai nepranešus(25). Šiuo klausimu Komisija pastebi, kad paralelė su minėta byla Marks & Spencer ypač ryški ir ji nemato jokio pagrindo, kuriuo būtų grindžiama kita, o ne minėtoje byloje padaryta išvada, t. y. kad 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsnis pažeidžia veiksmingumo principą.

44.      Manau, kad, atsižvelgiant į minėtą Sprendimą Marks & Spencer, Aegis grupės bendrovės ir Komisija teisingai teigia, kad 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsnis prieštarauja veiksmingumo principui.

45.      Tiesa, veiksmingumo principas nereikalauja, kad valstybės narės nustatytų daugiau kaip vieną teisės gynimo priemonę iš Sąjungos teisės kylančių teisės subjektų teisių apsaugai užtikrinti.

46.      Iš tiesų ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje tiesiog reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų „teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse“. Šis įpareigojimas suteikia valstybėms narėms diskreciją įgyvendinant proceso autonomijos principą nustatyti procesines priemones, skirtas iš Sąjungos teisės apmokestinamiesiems asmenims kylančių teisių apsaugai užtikrinti(26).

47.      Tačiau jeigu valstybė narė, taikydama proceso autonomijos principą, nustato teisės subjektams kelias teisės gynimo priemones, pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą reikalaujama, kad kiekviena jų būtų užtikrinta veiksminga teisminė apsauga, o teisės gynimo priemonė „veiksmingai“ apsaugoti gali tik tuo atveju, jeigu sąlygos, kuriomis ji gali būti panaudota ir sukelti teigiamų padarinių, žinomos iš anksto.

48.      Iš tiesų, kai tik mokesčių mokėtojai pasirenka vieną iš nacionalinės teisės siūlomų teisės gynimo priemonių (nagrinėjamu atveju Kleinwort Benson tipo ieškinys) arba pasinaudoja vienintele esama nacionaline teisės gynimo priemone, jiems turi būti suteikta Sąjungos teisės pagrindinių principų apsauga.

49.      Priėmus 2004 m. Finansų įstatymą, kuriuo atgaline data ir nenustačius pereinamosios schemos buvo pakeistas senaties terminas, taikomas vienai teisės gynimo priemonei, kurią teisės subjektai galėjo pasirinkti, naudojimasis Sąjungos teise jiems suteikiamomis teisėmis tapo neįmanomas.

50.      Šiuo atveju aplinkybė, kad jie galėjo pasirinkti kitą teisės gynimo priemonę, kuri visiškai atitinka lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, yra nereikšminga. Beje, jeigu Jungtinės Karalystės vyriausybės pozicija būtų priimta, valstybė narė visada turėtų galimybę leisti ieškovui pasirinkti jam labiausiai tinkamą teisės gynimo priemonę, paskui, iš anksto nepranešus ir nenustačius pereinamosios schemos, pakeisti sąlygas, kuriomis jau pasirinkta priemonė gali būti įgyvendinta. Dėl tokių padarinių veiksmingumo principas netektų prasmės, todėl jiems negalima pritarti.

51.      Kaip, beje, pažymi lordas Walker, tai, kad Aegis grupės bendrovės nebūtų galėjusios skųstis, jeigu 1980 m. Senaties terminų įstatymo 32 straipsnio 1 dalies c punktas niekada nebūtų priimtas, nėra lemiama, kiek tai susiję su veiksmingumo principo laikymusi(27). Taip pat nutiktų ir tuo atveju, jei Kleinwort Benson tipo ieškinio niekada nebūtų buvę.

52.      Pabrėžiu, kad Jungtinei Karalystei priekaištaujama ne dėl to, kad ji sutrumpino Kleinwort Benson tipo ieškinio senaties terminą, bet, kaip pabrėžia Aegis grupės bendrovės, dėl to, kad ji tai padarė atgaline data ir taip sukėlė padarinių nagrinėjamiems ieškiniams ir nenustatė pereinamosios schemos, kaip reikalauja Teisingumo Teismas minėtame Sprendime Marks & Spencer. Žvelgiant į ilgametę teismų praktiką matyti, jog „Teisingumo Teismui priėmus sprendimą, kad tam tikri teisės aktai prieštarauja Sutarčiai, nacionalinis teisės aktų leidėjas negali priimti procesinės taisyklės, kuri tikslingai sumažintų galimybes susigrąžinti mokesčius, kurie pagal tuos teisės aktus buvo nepagrįstai renkami“(28).

53.      Be to, tai, kad minėtoje byloje Marks & Spencer egzistavo viena ar dvi teisių gynimo priemonės, neturi įtakos šioje byloje, nes veiksmingumo principo suteikiama garantija taikoma kiekvienai teisės gynimo priemonei, kuri pagal nacionalinę teisę suteikiama ieškovams, kad šie susigrąžintų mokesčius, prieštaraujančius Sąjungos teisei.

54.      Ši išvada yra Teisingumo Teismo išspręstose panašiose bylose, kuriose dėl laisvam kapitalo judėjimui taikomos ribojamosios apmokestinimo sistemos jis nusprendė, kad „galimybės pasirinkti buvimas, dėl kurio situacija gali tapti suderinama su Sąjungos teise, savaime neištaisytų sistemos, kaip antai įtvirtintos ginčijamose teisės nuostatose, pagal kurią numatytas su šia teise nesuderinamas apmokestinimo mechanizmas, neteisėtumo“(29). Todėl tai, kad šalia vienos teisės gynimo priemonės, prieštaraujančios veiksmingumo principui, egzistuoja kita šiam principui neprieštaraujanti teisės gynimo priemonė, negali pašalinti pirmosios teisės gynimo priemonės nesuderinamumo su Sąjungos teise.

55.      Todėl sutinku su Supreme Court of the United Kingdom narių daugumos nuomone, kad 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsnis prieštarauja veiksmingumo principui.

56.      Nors šios išvados pakanka pripažinti, kad įstatymo norma, kaip antai 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsnis, prieštarauja Sąjungos teisei, vis dėlto šį klausimą išnagrinėsiu atsižvelgdamas į teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Jie pagrįs mano pirmąją išvadą.

2.      Teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai

57.      Kaip nurodo Komisija, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai didele dalimi sutampa.

58.      Teisingumo Teismas pripažino, kad valstybės narės, siekdamos užtikrinti teisinį saugumą, kuris apsaugo ir mokesčių mokėtoją, ir administratorių, gali ieškiniams teisme nustatyti protingus terminus, kuriems praėjus teisė pareikšti ieškinį prarandama(30).

59.      Tomis pačiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad pagal nusistovėjusią jo praktiką „teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra [Sąjungos] teisės sistemos dalis, ir valstybės narės turi jo laikytis įgyvendindamos [Sąjungos] teisės aktus“(31) ir kad „teisėtų lūkesčių apsaugos principas draudžia, kad dėl atgaline data galiojančio nacionalinės teisės akto pakeitimo apmokestinamasis asmuo prarastų teisę į atskaitą, kurią įgijo pagal [Sąjungos teisę]“(32).

60.      Pasak lordo Sumption, su kurio nuomone Jungtinės Karalystės vyriausybė sutinka, 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsnis atitinka teisėtų lūkesčių apsaugos principą(33). Lordas Sumption mano, kad Aegis grupės bendrovės negalėjo turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti 1980 m. Senaties terminų įstatymo 32 straipsnio 1 dalies c punkte numatytą senaties terminą dėl konkrečių aplinkybių, kuriomis Sprendimu DMG buvo suteikta galimybė pareikšti Kleinwort Benson tipo ieškinį.

61.      Konkrečiai kalbant, lordas Sumption daro prielaidą, kad nors Jungtinės Karalystės teismai gali sukurti naujus ieškinio pagrindus, senaties terminų nustatymas yra Parlamento prerogatyva. Jis mano, kad trumpas laiko tarpas nuo 2003 m. liepos 18 d. Sprendimo DMG paskelbimo iki 2003 m. rugsėjo 8 d. paskelbto 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsnio priėmimo, įsitikinimas, kad mokesčių administratorius pateiks apeliacinį skundą dėl minėto sprendimo, ir neaiškūs šio apeliacinio skundo padariniai reiškė, kad Aegis grupės bendrovės negalėjo teisėtų lūkesčių grįsti galimybės reikšti Kleinwort Benson tipo ieškinį išlikimu.

62.      Priimdamas 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsnį Parlamentas, anot jo ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, teisėtai pasinaudojo išimtine teise nustatyti senaties terminą, kiek tai susiję su tuo metu nauja teisės gynimo priemone susigrąžinti dėl teisės klaidos sumokėtus mokesčius, kuri buvo neseniai pripažinta 2003 m. liepos 18 d. Sprendimu DMG. Tuo remdamasi Jungtinės Karalystės vyriausybė per teismo posėdį dar bandė atskirti šią bylą nuo minėtos bylos Marks & Spencer, kuri, anot jos, susijusi su Jungtinės Karalystės teisėje jau egzistuojančios teisės gynimo priemonės panaikinimu.

63.      Be to, šiuo klausimu palaikomas Jungtinės Karalystės vyriausybės, lordas Sumption nepritaria Supreme Court of the United Kingdom narių daugumos tvirtinimui, kad Aegis grupės bendrovės galėjo rinktis tarp Woolwich tipo ieškinio ir Kleinwort Benson tipo ieškinio dėl sprendimų deklaratyvaus pobūdžio, kuris reiškia, kad sprendimu konstatuojama tokia teisinė situacija, kokia visada buvo, nepaisant to, kad teisės subjektai ja galėjo abejoti iki sprendimo paskelbimo.

64.      Komisija savo ruožtu mano, kad argumentas, jog iki House of Lords Sprendimo Kleinwort Benson niekas negalėjo teisėtai tikėtis, kad bus leista pasinaudoti teisės gynimo priemone ir pareikšti ieškinį dėl restitucijos, kuriuo siekiama susigrąžinti dėl teisės klaidos sumokėtus mokesčius, yra nesvarbus. Užtat kyla klausimas, ko mokesčių mokėtojai galėjo tikėtis po minėto sprendimo ir prieš pat 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsnio priėmimo oficialų paskelbimą. Anot Komisijos, kol Court of Appeal (England & Wales) ir House of Lords nenusprendė kitaip, mokesčių mokėtojai turėjo teisę manyti, kad gali pasinaudoti aptariama teisės gynimo priemone.

65.      Manau, kad lordo Sumption ir Jungtinės Karalystės vyriausybės nuomonė grindžiama klaidingu teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų aiškinimu.

66.      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką jis neturi priimti sprendimo dėl nacionalinės teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo ar nustatyti pagrindinei bylai nagrinėti reikšmingas faktines aplinkybes. Iš tiesų Teisingumo Teismas, remdamasis Europos Sąjungos ir nacionalinių teismų kompetencijos atskyrimu, turi atsižvelgti į faktinį ir teisinį prejudicinio klausimo kontekstą, kaip apibrėžta prašyme priimti prejudicinį sprendimą(34).

67.      Taigi Teisingumo Teismas neturi apibrėžti Jungtinės Karalystės teisinės situacijos ir net nuspręsti, ar reikia laikytis sprendimų deklaratyvaus pobūdžio teorijos, kuriai pritarė Supreme Court of the United Kingdom narių dauguma. Mano analizės atskaitos taškas, kaip teigia ir šio teismo narių dauguma, yra tai, kad iki 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsnio įsigaliojimo datos Aegis grupės bendrovės turėjo galimybę rinktis tarp Woolwich tipo ieškinio ir Kleinwort Benson tipo ieškinio, kad pareikalautų grąžinti nepagrįstai sumokėtą ACT.

68.      Vėliausiai nuo 2003 m. liepos 18 d. Sprendimo DMG paskelbimo pagal Jungtinės Karalystės teisę pripažinta galimybė pasinaudoti Kleinwort Benson tipo ieškiniu, kai reikalaujama grąžinti nepagrįstai sumokėtus mokesčius, kuriam taikomas 1980 m. Senaties terminų įstatymo 32 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas senaties terminas.

69.      Per teismo posėdį Jungtinės Karalystės vyriausybė itin pabrėžė, kad Sprendimo DMG paskelbimo momentu ji nebuvo tikra, kad tas sprendimas bus patvirtintas apeliacine tvarka, todėl tuo momentu ir Aegis grupės bendrovės negalėjo teisėtai tikėtis jų Kleinwort Benson tipo ieškinio geros galutinės baigties.

70.      Aegis grupės bendrovėms toks klausimas nekilo. Atvirkščiai, jos mano, kad 2003 m. rugsėjo 8 d., kai buvo pareikštas ieškinys, jos teisėtai galėjo tikėtis, kad Jungtinės Karalystės teismai jį išnagrinės pagal šio ieškinio pareiškimo momentu galiojančias teisės nuostatas.

71.      Šiuo klausimu sutinku su lordo Hope ir lordo Reed nuomonėmis, kad Aegis grupės bendrovės, remdamosi teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais, turėjo teisę tikėtis, kad ši teisė nebus atimta įstatymu, kuriuo po kelių mėnesių nuo aptariamo ieškinio pareiškimo buvo pakeistas senaties terminas apie tai nepranešus ir atgaline data(35).

72.      Prašyme surengti teismo posėdį Jungtinės Karalystės vyriausybė nurodė su šia byla susijusias sumas. Jos manymu, Aegis grupės bendrovės prašo grąžinti mažiausiai 2 milijardus svarų sterlingų, o finansiniai padariniai mokesčių administratoriui kitų ieškovų atžvilgiu būtų keli milijardai svarų sterlingų. Taigi jai kyla klausimas, kaip apsaugoti bendrąjį interesą išvengti viešųjų finansų griūties.

73.      Tam, kad nebūtų skirtingai vertinamas neteisėtai sumokėtų mokesčių grąžinimas pagal tai, ar jų sumos yra mažos, ar didelės, į šį argumentą atsižvelgti negalima, nes Teisingumo Teismas, nusprendęs, kad šioje byloje aptariami mokesčiai yra nesuderinami su Sąjungos teise, neapribojo savo sprendimų padarinių laiko atžvilgiu.

74.      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisė susigrąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę valstybėje narėje surinktus mokesčius yra Sąjungos teisės nuostatomis, kuriomis tie mokesčiai draudžiami, asmenims suteikiamų teisių pasekmė ir papildymas(36). Šis įpareigojimas turi tik vienintelę išimtį tuo atveju, kai visa mokesčių našta perkeliama trečiajam asmeniui ir apmokestinamasis asmuo, jeigu jam būtų grąžinti sumokėti mokesčiai, nepagrįstai praturtėtų(37). Tačiau šioje byloje taip nėra.

75.      Be to, neseniai priimtuose sprendimuose Irimie ir Littlewoods Retail ir kt. Teisingumo Teismas, remdamasis minėtu Sprendimu Metallgesellschaft ir kt. ir minėtu 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimu Test Claimants in the FII Group Litigation, nusprendė, kad valstybės narės privalo grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktas mokesčių sumas kartu su palūkanomis(38).

76.      Taigi į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad kai pagal valstybės narės teisės nuostatas mokesčių mokėtojas gali rinktis iš dviejų teisės gynimo priemonių, kuriomis reikalaujama grąžinti mokesčius, surinktus pažeidžiant SESV 49 ir 63 straipsnius, ir kai vienai iš tų priemonių taikomas ilgesnis senaties terminas, veiksmingumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams prieštarauja po ieškinio pareiškimo tos valstybės narės priimti teisės aktai, kuriais šis ilgesnis senaties terminas sutrumpinamas apie tai nepranešus ir atgaline data.

B –    Dėl antrojo prejudicinio klausimo

77.      Pateikdamas antrąjį prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori žinoti, ar aplinkybė, kad Aegis grupės bendrovių Kleinwort Benson tipo ieškinio pareiškimo momentu, t. y. 2003 m. rugsėjo 8 d., galimybė pasinaudoti šia teisės gynimo priemone buvo pripažinta tik neseniai (nagrinėjamu atveju – Sprendimu DMG) ir žemesnės instancijos teismo (nagrinėjamu atveju – High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division), o tik vėliau buvo patvirtinta aukščiausios teisminės instancijos (nagrinėjamu atveju – 2006 m. spalio 25 d., House of Lords), turi kokios nors įtakos atsakymui į pirmąjį prejudicinį klausimą.

78.      Šis antrasis klausimas akivaizdžiai susijęs su lordo Sumption ir lordo Brown nuomone, kad šioje byloje turi būti taikomas teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Iš tiesų pastabos dėl trumpo laiko tarpo nuo 2004 m. Finansų įstatymo 320 straipsnio įsigaliojimo datos iki Sprendimo DMG paskelbimo datos ir dėl abejonių, ar House of Lords galbūt patvirtins minėtą sprendimą, yra susijusios su klausimu, ar, remiantis 2003 m. rugsėjo 8 d. galiojusiais nacionalinės teisės aktais, Aegis grupės bendrovės galėjo teisėtai tikėtis, kad minėtas 320 straipsnis neturės neigiamos įtakos jų Kleinwort Benson tipo ieškiniui.

79.      Remdamasis argumentais, kuriuos išdėsčiau dėl teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų (žr. šios išvados 65–70 punktus), manau, kad į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti neigiamai.

VI – Išvada

80.      Siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Supreme Court of the United Kingdom pateiktus prejudicinius klausimus:

1.      Kai pagal valstybės narės teisės nuostatas mokesčių mokėtojas gali rinktis iš dviejų teisės gynimo priemonių, kuriomis reikalaujama grąžinti mokesčius, surinktus pažeidžiant SESV 49 ir 63 straipsnius, ir kai vienai iš tų priemonių taikomas ilgesnis senaties terminas, veiksmingumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams prieštarauja po ieškinio pareiškimo tos valstybės narės priimti teisės aktai, kuriais šis ilgesnis senaties terminas sutrumpinamas apie tai nepranešus ir atgaline data.

2.      Aplinkybė, kad, tuo metu, kai Aegis grupės bendrovės pareiškė ieškinį pasinaudodamos teisių gynimo priemone, kuriai taikomas ilgiausias senaties terminas, ta teisės gynimo priemonė buvo pripažinta: tik i) neseniai; ii) žemesnės instancijos teismo ir kad tik vėliau aukščiausioji teisminė instancija ją galutinai patvirtino, neturi jokios įtakos atsakymui į pirmąjį klausimą.

1 – Originalo kalba: prancūzų.

2 – Žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Test Claimants in the FII Group Litigation (C-446/04, Rink. p. I-11753).

3 – Žr. Sprendimą Test Claimants Franked Investment Income Group Litigation v The Commissioners for Her Majesty’s Revenue & Customs [2008] EWHC 2893 (Ch), [2009] STC 254.

4 – Žr. Sprendimą Test Claimants in the Franked Investment Income Group Litigation v Commissioners of Inland Revenue and another [2010] EWCA Civ 103.

5 – Žr. Sprendimą Test Claimants in the FII Group Litigation (C-35/11).

6 – Žr. Sprendimą Test Claimants in the Franked Investment Income Group Litigation v Commissioners of Inland Revenue and another [2012] UKSC 19 (toliau – Sprendimas Test Claimants FII(nr. 3).

7 – Šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 11 d. Sprendimą Marks & Spencer (C-62/00, Rink. p. I-6325, 34–47 punktai).

8 – Ši padėtis pasikeitė 2010 m. balandžio mėn. 2009 m. Finansų įstatyme (Finance Act 2009) numačius naują teisės gynimo priemonę dėl nepagrįstai sumokėtų mokesčių grąžinimo ir nustačius ketverių metų senaties terminą. Nepagrįstai sumokėtų mokesčių srityje ši nauja teisių gynimo priemonė pakeitė teisių gynimo priemones Woolwich ir Kleinwort Benson.

9 – Žr. Sprendimą Woolwich Equitable Building Society v Inland Revenue Commrs [1993] AC 70 (HL).

10 – Žr. lordo Walker nuomonės Sprendime Test Claimants FII (nr. 3) 79 punktą.

11 – Žr. Sprendimą Kleinwort Benson Ltd v Lincoln City Council [1999] 2 AC 349 (HL).

12 – Žr. Sprendimą Deutsche Morgan Grenfell plc v Inland Revenue Commrs [2003] EWHC 1779 (Ch), [2003] 4 All ER 645 (toliau – Sprendimas DMG).

13 – Šiuo klausimu žr. lordo Walker nuomonės Sprendime Test Claimants FII (nr. 3) 28–33 punktus. Taip pat žr. Sprendimą Deutsche Morgan Grenfell plc v Inland Revenue Commrs [2006] UKHL 49, [2007] 1 AC 558, 564.

14 – 2001 m. kovo 8 d. sprendimas (C-397/98 ir C-410/98, Rink. p. I-1727).

15 – Šiuo klausimu žr. 2012 m. sausio 26 d. Komisijos pranešimą spaudai (IP/12/64).

16 – Per teismo posėdį Komisija nurodė, kad po to, kai buvo priimtas šis 2012 m. gegužės 23 d. sprendimas, ji nepareiškė ieškinio dėl įsipareigojimų nevykdymo ir kad, kiek jai žinoma, Jungtinė Karalystė nepakeitė 2007 m. Finansų įstatymo 107 straipsnio.

17 – Tik Ispanijos vyriausybė mano, kad šioje byloje keliamas ne veiksmingumo, o lygiavertiškumo principo taikymo klausimas. Mano nuomone, ne. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad ir taisyklės, susijusios su Woolwich tipo ieškiniu, ir taisyklės, susijusios su Kleinwort Benson tipo ieškiniu, taikomos visų nepagrįstai sumokėtų mokesčių grąžinimui, nesvarbu, ar jie prieštarauja nacionalinei teisei, ar Sąjungos teisei. Taigi joks lygiavertiškumo klausimas nekyla.

18 – Žr. minėto 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Test Claimants in the FII Group Litigation 220 punktą. Išskirta mano.

19 – Ši pareiga kilo jau ir iš Teisingumo Teismo praktikos. Šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 25 d. Sprendimą Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą (C-50/00 P, Rink. p. I-6677, 39 ir 41 punktai).

20 – Minėto Sprendimo Marks & Spencer 38 punktas.

21 – Žr. lordo Walker nuomonės Sprendime Test Claimants FII (nr. 3) 111–115 punktus.

22 – Žr. lordo Sumption nuomonės Sprendime Test Claimants FII (nr. 3) 142 punktą.

23 – Ten pat, 197 punktas. Per teismo posėdį Jungtinės Karalystės vyriausybė atkakliai pabrėžė šį skirtumą, o Aegis grupės bendrovės teigė, kad, atvirkščiai, minėtoje byloje Marks & Spencer ieškovas irgi galėjo rinktis iš dviejų teisės gynimo priemonių, kurių viena skirta grąžinti mokesčių administratoriaus nepagrįstai surinktą PVM, o kita – grąžinti dėl teisės klaidos mokesčių mokėtojo sumokėtą PVM.

24 – Ten pat, 199 punktas.

25 – Per teismo posėdį Komisija nurodė, kad nors Jungtinės Karalystės vyriausybė, be abejo, turėjo teisę sutrumpinti Kleinwort Benson tipo ieškinio senaties terminą, kad apribotų savo atsakomybę grąžinti nepagrįstai surinktą ACT, ji privalėjo mokesčių mokėtojams nustatyti pereinamąjį laikotarpį, kad jie galėtų pareikšti ieškinius. Pasak Komisijos, šios bylos aplinkybėmis dviejų mėnesių būtų pakakę atlikti šią pareigą.

26 – Žr. mano išvados byloje, kurioje priimtas 2013 m. balandžio 18 d. Sprendimas Irimie (C-565/11), 22 punktą.

27 – Žr. lordo Walker nuomonės Sprendime Test Claimants FII (nr. 3) 114 punktą.

28 – 1988 m. birželio 29 d. Sprendimas Deville (240/87, Rink. p. 3513, 13 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. minėto Sprendimo Marks & Spencer 36 punktą.

29 – 2013 m. vasario 28 d. Sprendimas Beker (C-168/11, 62 punktas). Taip pat žr. minėtą 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Test Claimants in the FII Group Litigation (462 punktas) ir 2010 m. kovo 18 d. Sprendimą Gielen (C-440/08, Rink. p. I-2323, 53 punktas).

30 – Žr. 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimą Aprile (C-228/96, Rink. p. I-7141, 19 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Taip pat žr. minėto Sprendimo Marks & Spencer 35 punktą.

31 – Minėto Sprendimo Marks & Spencer 44 punktas. Taip pat žr. 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimą Krücken (316/86, Rink. p. 2213, 22 punktas), 1993 m. balandžio 1 d. Sprendimą Lageder ir kt. (C-31/91–C-44/91, Rink. p. I-1761, 33 punktas), 1998 m. gruodžio 3 d. Sprendimą Belgocodex (C-381/97, Rink. p. I-8153, 26 punktas) ir 2000 m. birželio 8 d. Sprendimą Schlosβtrasse (C-396/98, Rink. p. I-4279, 44 punktas).

32 – Minėto Sprendimo Marks & Spencer 45 punktas. Taip pat žr. minėto Sprendimo Schlosβtrasse 47 punktą.

33 – Žr. lordo Sumption nuomonės Sprendime Test Claimants FII (nr. 3) 200–202 punktus.

34 – Žr. 2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimą Neri (C-153/02, Rink. p. I-13555, 34 ir 35 punktai) ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą Orfanopoulos ir Oliveri (C-482/01 ir C-493/01, Rink. p. I-5257, 42 punktas).

35 – Žr. lordo Hope nuomonės minėtame Sprendime Test Claimants FII (nr. 3) 19 punktą ir lordo Reed nuomonės šiame sprendime 243 punktą.

36 – Žr. 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimą San Giorgio (199/82, Rink. p. 3595, 12 punktas), minėto Sprendimo Metallgesellschaft ir kt. 84 punktą ir minėto 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 202 punktą.

37 – Žr. 1980 m. vasario 27 d. Sprendimą Just (68/79, Rink. p. 501, 26 punktas), 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Michaïlidis (C-441/98 ir C-442/98, Rink. p. I-7145, 33 punktas) ir 2003 m. spalio 2 d. Sprendimą Weber’s Wine World ir kt. (C-147/01, Rink. p. I-11365, 94 ir 102 punktai).

38 – Minėto Sprendimo Irimie 21 ir 22 punktai ir 2012 m. liepos 19 d. Sprendimas Littlewoods Retail ir kt. (C-591/10, 25 ir 26 punktai).