Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINIO ADVOKATO

PAOLO MENGOZZI IŠVADA,

pateikta 2014 m. gruodžio 18 d.(1)

Byla C-560/13

Finanzamt Ulm

prieš

Ingeborg Wagner-Raith, Maria Schweier teisių perėmėją

(Bundesfinanzhof (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Nepateiktas prejudicinis klausimas – Laisvas kapitalo judėjimas – EB sutarties 73C straipsnis – EB 57 straipsnis – Status quo išlyga– Trečiosios šalys – Užjūrio šalys ir teritorijos (UŠT) – Valstybės narės teisės aktai, kuriuose numatytas pajamų iš užsienio investicinių fondų, kurie nepateikia investuotojams išsamios informacijos apie pelną („schwarze Fonds“), fiksuotas apmokestinimas – Finansinių paslaugų teikimas – Tiesioginės investicijos“





I –    Įvadas

1.        Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Bundesfinanzhof (Vokietija) pateikia klausimą dėl sąvokos „kapitalo judėjimas į trečiąsias šalis ar iš jų, susijęs su tiesioginėmis investicijomis [arba] finansinių paslaugų teikimu“, numatytos EB sutarties 73C straipsnyje, o nuo 1999 m. gegužės 1 d. – EB 57 straipsnio 1 dalyje(2), taikymo srities.

2.        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant I. Wagner-Raith, Maria Schweier teisių perėmėjos, ir Finanzamt Ulm ginčą dėl kapitalo pajamų, gautų iš Kaimanų salose įsikūrusių investicinių fondų investicinių vienetų, apmokestinimu už 1997–2003 finansinius metus.

3.        Neginčijama, kad per visą nagrinėjamą laikotarpį investicinių fondų dalyvių apmokestinimas Vokietijoje buvo reglamentuojamas Užsienio investicinių vienetų pardavimo ir pajamų, gautų iš užsienio investicinių vienetų, apmokestinimo įstatymu (Gesetz über den Vertrieb ausländischer Investmentanteile und über die Besteuerung der Erträge aus ausländischen Investmentanteilen, toliau – AuslInvestmG)(3), kuriame buvo išskiriami trijų kategorijų užsienio investiciniai fondai, kurie atsižvelgiant į tai, kaip laikosi AuslInvestmG nuostatų, bendrai vadinami „baltaisiais“, „pilkaisiais“ ir „juodaisiais“ fondais.

4.        Taigi pagal AuslInvestmG 17 straipsnio 3 dalį fondas laikomas priklausančiu pirmajai kategorijai, jeigu užsienio investicinė bendrovė praneša Vokietijos kontrolės institucijai apie ketinimą Vokietijoje viešai prekiauti užsienio investicinių fondų investiciniais vienetais, o jeigu šie investiciniai vienetai įtraukti į Vokietijos biržos oficialųjį prekybos sąrašą arba jais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje, ji yra įgaliojusi Vokietijoje įsteigtą atstovą ir, be to, vykdo tam tikrus pranešimo ir paskelbimo įpareigojimus. Tokiu atveju investicinių vienetų savininkai paprastai būdavo apmokestinami remiantis tokiais pat „skaidrumo“ principais kaip ir Vokietijos investicinės bendrovės įsteigtų fondų investicinių vienetų savininkai, t. y. lyg jie būtų patys tiesiogiai gavę pajamas iš kolektyvinio portfelio dalių(4). Apmokestinamoji vertė buvo grindžiama realiai paskirstytu pelnu ir tam tikromis šiam paskirstytajam pelnui prilyginamomis pajamomis(5).

5.        Jeigu užsienio investicinė bendrovė neatitiko AuslInvestmG 17 straipsnio 3 dalies reikalavimų, tačiau pateikė rašytinius realaus pelno paskirstymo ir tam tikrų, paskirstytomis laikytinų pajamų“ įrodymus ir, be to, pagal AuslInvestmG 18 straipsnio 2 dalį įgaliojo Vokietijoje įsteigtą atstovą, fondas buvo priskiriamas „pilkųjų“ fondų kategorijai. Tokiu atveju pagal AuslInvestmG 18 straipsnio 1 dalį fondų investicinių vienetų savininkai būdavo apmokestinami iš esmės taip pat kaip ir „baltųjų“ fondų savininkai.

6.        Jeigu užsienio investicinė bendrovė neatitiko nei AuslInvestmG 17 straipsnio 3 dalies, nei 18 straipsnio 2 dalies reikalavimų, fondas būdavo laikomas „juoduoju“ ir jo investicinių vienetų savininkų apmokestinimas buvo reglamentuojamas AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalyje. Toje nuostatoje buvo numatyta, kad fiksuota suma laikoma paskirstyta ir gauta investicinių vienetų savininkų. Toji fiksuota suma sudarė 90 % likučio, kuris lygus skirtumui tarp pirmosios ir paskutinės kalendoriniais metais nustatytos investicinio vieneto kainos, tačiau ne mažiau nei 10 % paskutinės atpirkimo kainos, nustatytos finansiniais metais. Nenustačius tokios atpirkimo kainos, turėjo būti taikoma biržoje kotiruojama arba rinkos kaina. Ši fiksuota suma buvo privaloma ir nebuvo įmanoma dėl jos prieštarauti, pateikiant priešingus įrodymus, visų pirma grindžiamus apskaitos dokumentais, patvirtinančiais gautą, tačiau investicinių vienetų savininkams nepaskirstytą pelną.

7.        Pagrindinės bylos ginčas būtent ir kilo dėl kapitalo pajamų iš „juodųjų“ fondų fiksuoto apmokestinimo tvarkos taikymo.

8.        LGT Bank in Liechtenstein AG (toliau – LGT Bank) vertybinių popierių sąskaitos, kurioje visų pirma buvo laikomi Kaimanų salose įsikūrusių investicinių fondų vienetai, savininkė M. Schweier Vokietijos mokesčių institucijoms deklaravo savo pajamas už 1997–2003 m., prie deklaracijų pridėdama dokumentus, kuriuos jai pateikė LGT Bank, remdamasi AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalimi.

9.        Vokietijos mokesčių institucijos pataisė pranešimus apie mokėtinus mokesčius už nagrinėjamus metus ir už kiekvienus metus apskaičiavo M. Schweier daugiau nei 623 000 EUR iš fondų gautų kapitalo pajamų, laikytų LGT Bank sąskaitoje.

10.      M. Schweier pareiškė prieštaravimą dėl tokio sprendimo, nurodžiusi, kad AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalyje numatytas fiksuotas apmokestinimas nesuderinamas su laisvo kapitalo judėjimu, ir paprašė Vokietijos mokesčių institucijų įvertinti tikrąsias jos pajamas, taikant to paties įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, ir pateikė joms tam reikiamus dokumentus ir apskaičiavimus.

11.      Vokietijos mokesčių institucijos atmetė prieštaravimą ir M. Schweier pareiškė skundą Finanzgericht Baden Württemberg, kuris iš esmės jį patenkino, nusprendęs, kad AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalimi pažeidžiama kapitalo judėjimo laisvė. Todėl, remdamasis M. Schweier įvertintu faktiniu pelnu, minėtas teismas pakeitė M. Schweier kiekvienais atitinkamais finansiniais metais gautos kapitalo pajamų sumos apskaičiavimą. Visa minėto teismo nustatyta suma sudarė apie 285 000 EUR.

12.      Tuomet Vokietijos mokesčių institucijos pateikė kasacinį skundą Bundesfinanzhof, teigdamos, kad AuslInvestmG 18 straipsnio 3 daliai taikoma EB 57 straipsnio 1 dalyje numatyta status quo išlyga, kiek tai susiję su kapitalo judėjimu tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių. Minėtų institucijų teigimu, toji nuostata turi būti taikoma tokiam ginčui kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nes AuslInvestmG reglamentuojami atvejai susiję arba su finansinių paslaugų teikimu, arba su „tiesioginių investicijų“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal EB 57 straipsnio 1 dalį.

13.      Nors, Bundesfinanzhof nuomone, AuslInvestmG atitiko EB 57 straipsnio 1 dalyje nustatytas laiko ir asmenų atžvilgiu taikomas sąlygas, nes šis teisės aktas nebuvo iš esmės keistas nuo 1993 m. gruodžio 31 d. ir šiuo atveju reglamentavo investicinių fondų, kurių valdymo bendrovės buvo įsikūrusios trečiojoje šalyje, investicinius vienetus, materialinė sąlyga atrodo neįvykdyta, todėl reikia atmesti Vokietijos mokesčių institucijų pateiktą kasacinį skundą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, neabejotina, kad jeigu EB 57 straipsnio 1 dalis netaikytina pagrindinei bylai, kaip jis linkęs manyti, AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalyje numatytas fiksuotas apmokestinimas ir kartu, viena vertus, galimybės įrodyti tikrąjį savo pajamų dydį nesuteikimas investuotojui, kai investiciniai fondai neatitinka to paties įstatymo 17 straipsnio 3 dalies sąlygų, ir, kita vertus, tai, kad pagal minėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalį nebuvo paskirtas joks atstovas, akivaizdžiai nesuderinama su EB 56 straipsnyje numatytu laisvu kapitalo judėjimu ir negalėtų būti pateisinama pagal EB 58 straipsnio nuostatas arba privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Todėl, remdamasis Sprendimu Cilfit ir kt.(6), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nebūtina pateikti klausimo dėl EB 56 ir 58 straipsnių išaiškinimo.

14.      Tačiau dėl to, kad gali kilti tam tikrų abejonių dėl EB 57 straipsnio 1 dalies dalykinės taikymo srities aprėpties, visų pirma po Sprendimo VBV-Vorsorgekasse(7), susijusio su tiesioginių investicijų sąvokos išaiškinimu, Bundesfinanzhof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1. Ar trečiųjų šalių fondų kapitalo dalių atveju, remiantis EB 56 straipsnyje įtvirtinta kapitalo judėjimo laisve, nedraudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata (šiuo atveju – AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalis), pagal kurią nacionaliniams užsienio investicinių fondų dalyviams tam tikromis sąlygomis, be dividendų, papildomai apskaičiuojamos fiktyvios pajamos, lygios 90 proc. skirtumo tarp pirmos ir paskutinės metų atpirkimo kainos, tačiau ne mažesnės nei 10 proc. paskutinės atpirkimo kainos (arba biržos ar rinkos vertės), dėl to, kad nuo 1993 m. gruodžio 31 d. iš esmės nekeistas reglamentavimas susijęs su finansinių paslaugų teikimu, kaip jis suprantamas pagal EB 57 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą status quo išlygą?

Jei į pirmąjį klausimą nebūtų atsakyta teigiamai:

2. Ar tokio trečiojoje šalyje buveinę turinčio investicinio fondo kapitalo dalys visada yra tiesioginė investicija pagal EB 57 straipsnio 1 dalį, o gal vis dėlto atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ar remiantis nacionalinėmis investicinio fondo buveinės valstybės nuostatomis arba kitais pagrindais turimos kapitalo dalys suteikia investuotojui galimybę veiksmingai dalyvauti valdant ir kontroliuojant investicinį fondą?“

15.      Dėl šių klausimų rašytines pastabas pateikė Vokietijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Europos Komisija. I. Wagner-Raith, Vokietijos vyriausybė ir Komisija taip pat buvo išklausytos 2014 m. lapkričio 20 d. posėdyje, o kitoms suinteresuotosioms šalims nebuvo atstovaujama.

II – Analizė

A –    Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprėpties

16.      Kaip aiškiai matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą teksto ir motyvų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda Teisingumo Teismui klausimą tik dėl EB 57 straipsnio 1 dalies išaiškinimo, atmesdamas EB 56 straipsnį, kuriuo, kaip žinoma, uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai.

17.      Manydamas, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama mokesčių sistema yra akivaizdžiai nesuderinama su pastarojoje nuostatoje numatytu laisvu kapitalo judėjimu, pašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tiesų visai neabejodamas mano, kad Teisingumo Teismui nebūtina šiuo atžvilgiu pateikti klausimo.

18.      Taigi Teisingumo Teismo atsakymas turi remtis postulatu, kad nagrinėjama mokesčių sistema, taikytina investuotojams, kuriems priklauso vadinamųjų „juodųjų“ investicinių fondų investiciniai vienetai, iš esmės prieštarauja EB 56 straipsniui.

19.      Kaip jau turėjau galimybę konstatuoti, Teisingumo Teismas, siekdamas pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir nepaisydamas to teismo nubrėžtų prašymo priimti prejudicinį sprendimą ribų, kartais nusprendžia patikrinti, ar, atsižvelgiant į pagrindinės bylos faktines aplinkybes ir suinteresuotųjų asmenų per procesą pateiktus argumentus, Sąjungos teisės nuostata, dėl kurios neprašoma priimti prejudicinio sprendimo, vis dėlto gali būti taikoma bylai, arba performuluoti pateiktus klausimus, kad aiškindamas Sąjungos teisę šalių prašymu arba savo iniciatyva įtrauktų vieną ar kelias jos nuostatas(8).

20.      Kad ir koks teisėtas ir sveikintinas būtų šis požiūris, kuriuo, be to, šioje byloje ragina vadovautis Komisija, vis dėlto, viena vertus, jį reikėtų derinti su esama teismų praktika, kurioje tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pripažįstama galimybė nustatyti klausimų, kuriuos jis ketina pateikti Teisingumo Teismui, dalyką ir turinį(9). Kita vertus, jį taip pat reikia suderinti su teismų praktika, kurią, be kita ko, nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir pagal kurią pripažįstama, kad nacionalinis teismas, kurio sprendimų pagal vidaus teisę negalima apskųsti teismui, neprivalo visada pateikti Teisingumo Teismui klausimo dėl Sąjungos teisės nuostatos, kurią jis turi taikyti jam pateiktai nagrinėti bylai, visų pirma jeigu nagrinėjamas teisės klausimas jau yra išspręstas nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje arba jeigu yra taip akivaizdu, kaip teisingai taikyti Sąjungos teisę, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių(10).

21.      Tokiu atveju kaip nagrinėjamas šioje byloje, kai, Teisingumo Teismui pagal SESV 267 straipsnį yra pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neprašo jo atsakyti į visus iškeltus Sąjungos teisės klausimus, manau, kad Teisingumo Teismas iš principo turi apsiriboti atsakymu į jam pateiktus klausimus dėl EB 57 straipsnio išaiškinimo ir neišplėsti prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyko – neįtraukti sąmoningai nepateikto klausimo, t. y. klausimo dėl EB 56 straipsnio išaiškinimo.

22.      Kaip jau esu nurodęs savo išvados byloje Fonnship ir Svenska Transportarbetareförbundet(11) 19 punkte, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad jis iki šiol visada atsisakydavo keisti arba išplėsti prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyką taip, kad būtų peržengtos nacionalinio teismo apibrėžtos šio dalyko ribos, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai ar numanomai atsisako perduoti Teisingumo Teismui (papildomą) Sąjungos teisės aiškinimo klausimą, kurį aiškiai pateikė viena iš pagrindinės bylos šalių.

23.      Šis požiūris nebuvo paneigtas Sprendime Fonnship ir Svenska Transportarbetareförbundet(12), nes Teisingumo Teismas, nagrinėdamas bylą didžiąja kolegija, atsakė tik į tą klausimą, kurį jam pateikė paskutinės instancijos nacionalinis teismas.

24.      Nors šios bylos procesiniai klausimai kilo kitokiomis aplinkybėmis nei byloje Fonnship ir Svenska Transportarbetareförbundet, vis dėlto ji nesiskiria taip, kad reikėtų siūlyti Teisingumo Teismui nagrinėti klausimą, kuris jam nebuvo pateiktas.

25.      Visų pirma manau, jog aplinkybė, kad minėto teismo nepateiktą klausimą iš principo, pagal visą logiką, reikia nagrinėti prieš pradedant nagrinėti klausimą, kurį jis nusprendė pateikti Teisingumo Teismui (byloje Fonnship ir Svenska Transportarbetareförbundet buvo priešingai), neturi sukelti ypatingų padarinių.

26.      Taigi, kaip jau nurodžiau ir kaip Italijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės tai puikiai suvokė savo rašytinėse pastabose, iš tiesų visai gali būti taip, kad, norėdamas atsakyti į pateiktą klausimą, Teisingumo Teismas tiesiog remsis teiginiu ar prielaida, kad nagrinėjama mokesčių sistema prieštarauja EB 56 straipsniui, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismui atsakius į pateiktą klausimą, savo galutiniame sprendime prireikus turės patvirtinti analizę dėl EB 56 straipsnio taikymo, kurią jis siūlo savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą.

27.      Šiuo požiūriu šis atvejis nedaug skiriasi nuo atvejo, kurį Teisingumo Teismas nagrinėjo byloje Pedro IV Servicios(13). Toje byloje Teisingumo Teismui buvo pateiktas prašymas išaiškinti bendrosios išimties reglamentų, kuriais įgyvendinama EB 81 straipsnio 3 dalis, taikymą tam tikroms išimtinio pirkimo ir vertikaliųjų susitarimų rūšims, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jam nepateikė būtino pirminio klausimo, ar toje byloje nagrinėtais susitarimais iš tikrųjų pažeidžiama EB 81 straipsnio 1 dalis.

28.      Iš esmės konstatavęs, kad niekas jam nedraudžia atsakyti į pateiktus klausimus, susijusius su tam tikroms susitarimų rūšims taikomos bendrosios išimties reglamentų išaiškinimu, nesant reikalo prieš tai atlikti kompleksiškos ekonominės ir teisinės EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų analizės ir atsižvelgiant į Sprendimą Cilfit ir kt. (EU:C:1982:335)(14), Teisingumo Teismas atsakė tik į tuos klausimus, kurie jam buvo pateikti.

29.      Teisinga, kad, priešingai nei bylose Pedro IV Servicios ir Fonnship ir Svenska Transportarbetareförbundet nagrinėtais atvejais, kai nacionaliniai teismai nebuvo paaiškinę, kaip jie numato atsakyti į Teisingumo Teismui nepateiktus klausimus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuose nedvejodamas nurodo savo ketinimą atmesti Vokietijos mokesčių institucijų ir Vokietijos vyriausybės teiginį, kad AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalyje numatyta sistema atitinka EB 56 straipsnį arba yra pateisinama privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais.

30.      Nemanau, kad iš to reikėtų daryti išvadą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori gauti aiškų Teisingumo Teismo patvirtinimą dėl atsakymo, kurį jis siūlytų pateikti į Teisingumo Teismui nepateiktą klausimą, nes, konkrečiai remdamasis nacionaliniams teismams, įskaitant paskutinės instancijos teismus, priėmus Sprendimą Cilfit ir kt. suteikta diskrecija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas faktiškai mano, jog, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, yra akivaizdu, kad AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalimi pažeidžiamas EB 56 straipsnyje įtvirtintas laisvas kapitalo judėjimas.

31.      Be to, vertindamas tokią atviro lojalaus bendradarbiavimo poziciją, įžvelgiu norą pirmiausia valstybių narių vyriausybėms ir suinteresuotosioms šalims, numatytoms Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje, kurioms yra pranešta apie sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ir galiausiai pačiam Teisingumo Teismui suteikti galimybę prieštarauti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo palaikomam aiškinimui, jeigu siūlomas atsakymas į šio teismo nepateiktą klausimą būtų grindžiamas akivaizdžiai klaidingu Sąjungos teisės nuostatų aiškinimu arba akivaizdžiai neteisingomis teisinėmis prielaidomis.

32.      Tokiu atveju manau, kad, atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą ir apsaugoti asmenų teises, yra labai svarbu, kad Teisingumo Teismas galėtų ištaisyti tokias paskutinės instancijos teismo padarytas klaidas, nors jos ir būtų susijusios su klausimu, kurį tas teismas sąmoningai atsisakė jam pateikti(15).

33.      Tačiau šioje byloje taip nėra.

34.      Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vertinimas tikrai nėra akivaizdžiai klaidingas ir jį reikėtų patvirtinti, nes atgrasomasis nagrinėjamos mokesčių sistemos pobūdis nekelia abejonių, kaip savo rašytinėse pastabose nurodė ir Komisija.

35.      Taigi, nors šioje byloje nacionalinių investicinių fondų investiciniai vienetai niekada nėra apmokestinami fiksuotai, užsienio fondų investiciniai vienetai šitaip apmokestinami arba privalomai šitaip apmokestinami, jeigu tai yra „juodieji“ fondai, nesuteikiant investicinių fondų vienetų savininkams jokios galimybės pateikti tikrojo gautų pajamų dydžio įrodymų. Tačiau, kaip rodo I. Wagner–Raith gautų kapitalo pajamų atvejis, fiksuoto apmokestinimo bazė yra gerokai didesnė už tą, į kurią atsižvelgiama apmokestinant faktines pajamas, gaunamas iš „baltųjų“ ar „pilkųjų“ fondų už visą 1997–2003 m. laikotarpį ir už kiekvienus finansinius metus atskirai.

36.      Be to, reikia pažymėti, kad neseniai priimtame Sprendime van Caster(16) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Vokietijos teisės aktai, kuriais nuo 2003 m. pakeista pagrindinėje byloje nagrinėjama mokesčių sistema, prieštarauja laisvam kapitalo judėjimui.

37.      Remdamasis savo praktika, Teisingumo Teismas taip pat yra pripažinęs, kad nacionalinės teisės aktai, dėl kurių priimtas minėtas sprendimas ir kuriuose buvo numatyta, kad tuo atveju, kai investiciniai fondai nerezidentai nesilaiko pareigos pranešti ir paskelbti atitinkamą šiose teisės nuostatose, kurios vienodai taikomos tiek investiciniams fondams rezidentams, tiek nerezidentams, nustatytą informaciją, mokesčių mokėtojo iš minėtų investicinių fondų gautos pajamos apmokestinamos vienodo tarifo mokesčiu, prieštarauja laisvam kapitalo judėjimui, jei minėtos nuostatos neleidžia mokesčių mokėtojui pateikti įrodymų arba informacijos, kurie įrodytų jo faktines pajamas,(17).

38.      Neabejotinai tokį vertinimą galima bent jau pritaikyti AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalyje nustatytai sistemai.

39.      Galiausiai šio vertinimo neturėtų paneigti pagrindinei bylai būdinga aplinkybė, kad M. Schweier įsigijo investicinius vienetus iš investicinių fondų, įsteigtų užjūrio šalyje ar teritorijoje (toliau – UŠT), priklausančioje Jungtinei Karalystei, šiuo atveju – Kaimanų salose(18), kurios po Jungtinės Karalystės stojimo akto buvo įtrauktos į EEB sutarties IV priedą(19), o vėliau – į EB sutarties II priedą.

40.      Reikia pažymėti, kad nuo Europos ekonominės bendrijos įkūrimo UŠT teisinio statuso pagrindai išliko iš esmės nepakitę(20). Nors šie subjektai teisiškai ir (arba) konstituciškai yra susieti su valstybe nare, jie nepatenka į teritorinę sutarčių taikymo sritį, kaip buvo matyti iš EEB sutarties 227 straipsnio 3 dalies ir EB sutarties 299 straipsnio 3 dalies, ir jiems taikomi „specialūs susitarimai dėl asociacijos, išdėstyti [atitinkamų sutarčių] ketvirtojoje dalyje“. Tas pats yra ir pagal SESV(21).

41.      Šio specialaus režimo tikslas – skatinti UŠT ekonominę ir socialinę plėtrą bei užmegzti glaudžius jų tarpusavio ekonominius santykius ir su Bendrija (Europos Sąjunga) kaip visuma(22).

42.      Tai, kad yra toks specialus ne Europos šalių ir teritorijų, susietų su kai kuriomis valstybėmis narėmis, asociacijos režimas, kelia įvairių problemų dėl jų prilyginimo valstybėms narėms arba trečiosioms šalims siekiant nustatyti, ar joms yra taikomos bendrosios sutarčių nuostatos, ir Teisingumo Teismas nėra pateikęs vienareikšmio atsakymo, kaip spręsti šias problemas, tikriausiai todėl, kad šie subjektai yra mišraus pobūdžio, ir todėl, kad juos ir Sąjungą sieja sui generis asociacijos ryšys(23).

43.      Bent jau dėl Sąjungos teisėje pripažįstamų pagrindinių judėjimo laisvių taikymo Teisingumo Teismas savo poziciją motyvuoja tuo, kad, nesant aiškios nuorodos, dėl specialaus asociacijos režimo bendrosios Sąjungos teisės nuostatos UŠT netaikomos(24).

44.      Nors paskesnių sutarčių ketvirtojoje dalyje nėra jokios nuostatos, susijusios su laisvu kapitalo judėjimu, Teisingumo Teismas iš to nėra padaręs išvados, kad šios nuostatos netaikytinos UŠT. Kadangi ši laisvė apima ir trečiąsias šalis, būtų bent jau nenuoseklu, jeigu subjektai, kuriems taikomas specialus asociacijos režimas siekiant sukurti glaudžius ekonominius santykius su Sąjunga, negalėtų naudotis laisvės režimu, specialiai taikomu visoms trečiosioms šalims. Todėl Sprendime Prunus ir Polonium, kalbėdamas apie įmonės, kurios buveinė buvo Didžiajai Britanijai priklausiusiose Mergelių salose, Prancūzijoje padarytų tiesioginių investicijų apmokestinimą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad SESV 63 straipsnyje numatytu kapitalo judėjimo liberalizavimu UŠT gali naudotis kaip trečiosios šalys(25), nors, mano supratimu, būtų buvę teisingiau teigti, kad UŠT naudojasi kapitalo judėjimo liberalizavimu, lygiaverčiu kapitalo judėjimo liberalizavimui, koks suteiktas trečiosioms šalims, atsižvelgiant į jų statuso sui generis pobūdį.

45.      Iš tiesų kalbant apie nacionalinės priemonės kvalifikavimą kaip tokios, kuria ribojamas laisvas kapitalo judėjimas tarp valstybių narių ir UŠT, Teisingumo Teismo vertinimas Sprendime Prunus ir Polonium (EU:C:2011:276), pagal kurį SESV 63 straipsnio taikymas išplečiamas UŠT, galioja tiek, kiek šis judėjimas nereglamentuojamas jokioje specialioje nuostatoje, kurios aprėptis būtų bent jau lygiavertė SESV 63 straipsnio aprėpčiai.

46.      To nebuvo laikotarpiu nuo Mastrichto sutarties įsigaliojimo, t. y. nuo kapitalo judėjimo principo liberalizavimo taip pat ir trečiosioms šalims, numatyto EB sutarties 73B straipsnyje, iki 2001 m. gruodžio 2 d., nes nė viename Tarybos sprendime, priimtame pagal EB sutarties ketvirtąją dalį, nebuvo nustatytas kapitalo judėjimo laisvės tarp valstybių narių ir UŠT režimas, lygiavertis taikomam trečiosioms šalims. Tačiau 2001 m. gruodžio 2 d. įsigaliojo 2001 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimas 2001/822/EB dėl užjūrio šalių bei teritorijų ir Europos bendrijos asociacijos (toliau – UŠT sprendimas)(26), kurio 47 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismas neseniai Sprendime X ir TBG(27) pripažino turinčia labai plačią aprėptį, priartėjančią prie EB 56 straipsnio aprėpties santykiuose tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių.

47.      Nors pagrindinėje byloje M. Schweier investicijoms, kurios, primenu, susijusios su 1997–2003 m. laikotarpiu, iš dalies taikomas EB sutarties 73B straipsnis ir iš dalies – UŠT sprendimo 47 straipsnio 1 dalis, tai nekeičia ribojamojo AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalyje numatytos tvarkos pobūdžio minėtų nuostatų atžvilgiu.

48.      Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nenagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo neužduoto klausimo dėl EB 56 straipsnio išaiškinimo.

B –    Dėl pateiktų klausimų ir EB 57 straipsnio 1 dalies išaiškinimo

49.      Dviem klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar EB 57 straipsnio 1 dalyje numatyta status quo išlyga, kuri konkrečiai susijusi su laisvo kapitalo judėjimo apribojimais trečiųjų šalių atžvilgiu, taikytina tokiai mokesčių sistemai kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje.

50.      Pagal minėtos nuostatos pirmą sakinį „[EB] 56 straipsnio nuostatos nekliudo taikyti trečiosioms šalims 1993 m. gruodžio 31 d. pagal nacionalinę <...> teisę galiojančių apribojimų, nustatytų kapitalo judėjimui į trečiąsias šalis ar iš jų, susijusiam su tiesioginėmis investicijomis [arba] finansinių paslaugų teikimu <...>“.

51.      Taigi šios nuostatos, pagal kurią valstybėms narėms leidžiama išlaikyti kapitalo judėjimo apribojimus, taikymas priklauso nuo trijų kumuliatyvių kriterijų įvykdymo: asmeninio pobūdžio kriterijaus, t. y. kad nagrinėjama nacionalinė priemonė susijusi su viena ar daugiau trečiųjų šalių arba yra taikoma joms, laiko kriterijaus, t. y. kad nagrinėjami apribojimai buvo 1993 m. gruodžio 31 d., ir materialinio kriterijaus, t. y. kad atitinkamas kapitalo judėjimas apima vieną iš operacijų, kurių baigtinis sąrašas pateiktas EB 57 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje(28).

52.      Ši nuostata taip pat taikoma esant kapitalo judėjimui tarp valstybių narių ir UŠT, taip pat ir po 2001 m. gruodžio 2 d. Iš tiesų UŠT sprendimo 47 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad valstybės narės ir UŠT gali mutatis mutandis imtis EB 57 straipsnyje numatytų priemonių šioje nuostatoje apibrėžtomis sąlygomis(29).

1.      Dėl EB 57 straipsnio 1 dalies laiko ir asmens kriterijų

53.      Nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nei pastabas pateikusios suinteresuotosios šalys nė kiek neabejoja, kad pirmi du kriterijai yra tenkinami.

54.      Iš tiesų neverta sustoti prie laiko kriterijaus tenkinimo, nes, kaip priminė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Komisija, AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalyje numatyta mokesčių sistema egzistavo jau 1969 m. ir nuo tada nebuvo iš esmės keista(30).

55.      Asmens kriterijus taip pat yra tenkinamas, nes, kaip jau nurodžiau, UŠT vertinamos kaip trečiosios šalys arba paprasčiausiai yra joms prilyginamos ir EB 57 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos bet kuriuo atveju taikomos joms tiesiogiai arba pagal UŠT sprendimo 47 straipsnio 2 dalį.

56.      Be to, manau, EB 57 straipsnio 1 dalyje nustatyto asmens kriterijaus įvykdymas neturėtų būti atmestas dėl to, kad M. Schweier priklausę nagrinėjamų investicinių fondų investiciniai vienetai ir pajamos iš jų buvo deponuotos finansų įstaigoje, kuri tikriausiai įsteigta valstybėje, 1992 m. gegužės 2 d. pasirašyto Europos ekonominės erdvės susitarimo(31) (toliau – EEE susitarimas) šalyje, šiuo atveju – Lichtenšteino Kunigaikštystėje, kurios atžvilgiu, kaip žinoma, valstybės narės nuo 1995 m. gegužės 1 d., t. y. EEE susitarimo įsigaliojimo minėtai kunigaikštystei dienos, nebegali remtis EB 57 straipsnio 1 dalimi(32).

57.      Jeigu, nepaisant nacionalinės teisės aktuose nustatytų kriterijų, valstybės narės netektų galimybės remtis EB 57 straipsnio 1 dalimi kiekvieną kartą, kai iš trečiosios šalies kilęs ar trečiajai šaliai skirtas kapitalas juda per kitos valstybės narės ar EEE susitarimo šalies teritoriją, ši nuostata iš esmės netektų savo veiksmingumo. Nė viena pagrindinės bylos šalis ar suinteresuotoji šalis net ir neteigė priešingai.

58.      Be to, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalies taikymas pirmiausia priklauso nuo investicinių fondų valdymo bendrovės buveinės, šiuo atveju – Kaimanų salų, o ne nuo fondų vertybinių popierių deponavimo vietos(33).

59.      Atsižvelgiant į tai, kaip jau pažymėjau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui rūpimo klausimo esminį aspektą sudaro EB 57 straipsnio 1 dalies materialinio kriterijaus reikšmė.

2.      Dėl EB 57 straipsnio 1 dalies materialinio kriterijaus

60.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai klausia Teisingumo Teismo, kokią reikšmę reikėtų suteikti frazei „kapitalo judėjimui, „susijusiam su tiesioginėmis investicijomis <...> [arba] finansinių paslaugų teikimu“, kad jis galėtų nustatyti, ar, atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamą atvejį, AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalyje numatyta mokesčių sistema galėtų būti teisėtai išlaikyta pagal EB 57 straipsnio 1 dalį.

61.      Manau, į pirmąjį jo klausimą dėl sąvokos „finansinių paslaugų teikimas“, reikėtų atsakyti teigiamai, ir jeigu Teisingumo Teismas pritartų šiai nuomonei, nereikėtų atsakyti į antrąjį klausimą dėl sąvokos „tiesioginės investicijos“. Bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui dėl pastarojo aspekto kilusias abejones galima būtų greitai išsklaidyti.

a)      Dėl sąvokos „finansinių paslaugų teikimas“, kaip ji suprantama pagal EB 57 straipsnio 1 dalį

62.      Pirmuoju klausimu prašoma nustatyti, ar AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta mokesčių sistema gali būti išlaikyta esant tokiam atvejui kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje remiantis tuo, kad ji taikoma kapitalo judėjimams, susijusiems su finansinių paslaugų teikimu, kaip tai suprantama pagal EB 57 straipsnio 1 dalį.

63.      Pažymėjęs, kad Teisingumo Teismas dar nėra paaiškinęs šios sąvokos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į būtinybę EB 57 straipsnio 1 dalies nuostatas aiškinti siaurai, laikosi nuomonės, kad su minėta sąvoka siejamos tik normos, kurios adresuotos patiems finansinių paslaugų teikėjams iš trečiųjų šalių ir kuriose nustatomos paslaugų teikimo sąlygos ar tvarka, bet kuriuo atveju eliminuojant nacionalinės teisės nuostatas, kurių dalykas – investuotojų apmokestinimas.

64.      Nors Komisija pritaria tokiam aiškinimui, Vokietijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės jį atmeta. Šios trys suinteresuotosios šalys iš esmės teigia, kad, viena vertus, finansinių paslaugų teikimo sąvoka gali apimti priemones, adresuotas šių paslaugų gavėjui, ir, kita vertus, šiuo atveju tarp nacionalinės priemonės dalyko, t. y. užsienio investicinių fondų investicinių vienetų savininkų apmokestinimo, ir fondų, kurie neatitinka AuslInvestmG 17 straipsnio 3 dalies ir 18 straipsnio 3 dalies reikalavimų, elgesio yra glaudus ryšys. Kitaip tariant, jų teigimu, nacionalinės mokesčių teisės aktai susiję su finansinių paslaugų teikimu tiek, kiek investiciniai fondai bent netiesiogiai skatinami laikytis tame teisės akte nustatytų nacionalinių skaidrumo taisyklių.

65.      Savo ruožtu pirmiausia primenu, kad tam tikras pastabas dėl EB 57 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „finansinių paslaugų teikimas“ jau turėjau progą pateikti savo išvadoje byloje Emerging Markets Series of DFA Investment Trust Company(34).

66.      Kaip jau patikslinau šioje išvadoje, nesant nagrinėjamos sąvokos apibrėžties, teisinga daryti prielaidą, kad nagrinėjamos paslaugos yra tos, kurias teikia finansų įstaigos, pavyzdžiui, bankai, draudimo bendrovės, investicinės bendrovės ir kitos panašaus pobūdžio įstaigos. Investicinis fondas (arba tiksliau bendrovė, užtikrinanti jo valdymą) neabejotinai priskiriamas šiai įstaigų kategorijai.

67.      Be to, esu įsitikinęs, kad, atsižvelgiant į EB 57 straipsnio 1 dalies formuluotę, jos taikymo sritis apima tik kapitalo judėjimą, kuris „susijęs“ su finansinių paslaugų teikimu, o ne atvirkščiai, t. y. finansinių paslaugų teikimą, susijusį su kapitalo judėjimu arba lemiantį kapitalo judėjimą. Šis skirtumas yra esminis. Iš tiesų į EB 57 straipsnio 1 dalies taikymo sritį patenka tik tos nacionalinės priemonės, kurių dalykas bent daugiausia yra kapitalo judėjimas. Nacionalinės priemonės, kurių dalykas daugiausia yra finansinių paslaugų teikimas, į minėtos nuostatos taikymo sritį nepatenka, nes jas reikia nagrinėti atsižvelgiant į Sutarties nuostatas, susijusias su laisvu paslaugų teikimu, kurios, kaip yra žinoma, neapima santykių nei su trečiosiomis šalimis, nei su UŠT(35).

68.      Todėl, kai EB 57 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad ji taikoma kapitalo judėjimui, susijusiam su finansinių paslaugų teikimu, mano supratimu, tai nereiškia, kad į jos taikymo sritį įtrauktos nacionalinės priemonės, kurių dalykas yra paslaugų teikimo sąlygos ar tvarka. Iš tiesų, jeigu taip būtų, tokia priemonė paprasčiausiai patektų ne į nuostatų, susijusių su laisvu kapitalo judėjimu, taigi į EB 57 straipsnio 1 dalies, bet į nuostatų, susijusių su paslaugų teikimu, taikymo sritį.

69.      EB 57 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti taip, kad joje vien atkartojamas Sutartyje padarytas bendras nuostatų, susijusių su paslaugų teikimu, net jei jos būtų tik „finansinės“, ir nuostatų, susijusių su kapitalo judėjimu, taikymo srities atribojimas. Nors šiame straipsnyje esančią išlygą, patiktų tai Vokietijos vyriausybei ar ne, reikia aiškinti siaurai(36), vis dėlto turi būti įmanoma išlaikyti jos veiksmingumą.

70.      Dėl šios priežasties EB 57 straipsnio 1 dalis apima kapitalo judėjimą, „susijusį“ su finansinių paslaugų teikimu, t. y. lemiantį šių paslaugų teikimą(37).

71.      Byloje Emerging Markets Series of DFA Investment Trust Company (EU:C:2013:710) dėl Lenkijos bendrovių įstatinio kapitalo dalių, kurios priklausė trečiųjų šalių investiciniams fondams, apmokestinimo nagrinėtas kapitalo judėjimas nebuvo susijęs su investicinių fondų finansinių paslaugų teikimu nagrinėjamoms įmonėms. Be to, savo išvadoje esu patikslinęs, kad ginčijama nacionalinė priemonė taip pat neturėjo ryšio su kapitalo judėjimu, susijusiu su finansinių paslaugų, kurias investiciniai fondai teikė savo investicinių vienetų savininkams, teikimu, neatsižvelgiant į tai, ar šie savininkai rezidavo valstybės narės teritorijoje, ar trečiojoje šalyje. Taigi EB 57 straipsnio 1 dalies taikymu nebuvo galima remtis(38).

72.      Teisingumo Teismui nereikėjo nagrinėti šio klausimo, nes EB 57 straipsnio 1 dalyje numatytos status quo išlygos taikymas buvo pagrįstai atmestas vadovaujantis vien tuo, kad toje byloje nagrinėti Lenkijos teisės aktai neatitiko minėtame straipsnyje nustatyto laiko kriterijaus(39).

73.      Šioje byloje nagrinėjamas kapitalo judėjimas, t. y. UŠT įsikūrusių investicinių fondų investicinių vienetų, už kuriuos investuotojas gauna dividendus, kuriems taikomas ginčijamas fiksuotas apmokestinimas, įsigijimo operacijos, mano nuomone, neišvengiamai reiškia atitinkamų investicinių fondų finansinių paslaugų teikimą investuotojui. Iš tiesų be tokių paslaugų minėtų investicinių vienetų įsigijimas paprasčiausiai neturėtų prasmės, visų pirma jeigu tai būtų neinstitucinis investuotojas, kuris dėl įvairių reikšmingų parametrų turi platų spektrą investavimo galimybių, kurių paprastai neturėtų, jeigu nuspręstų tiesiogiai investuoti į kapitalo rinką. Be to, būtent dėl šių finansinių paslaugų optimizuojamas ir didinamas pelnas, kuriam buvo galima taikyti nacionalinį apmokestinimą.

74.      Aplinkybė, kad nacionalinė priemonė pirmiausia susijusi su investuotoju, o ne su pačiu paslaugų teikėju, šios išvados niekaip nepakeičia, nes lemiamas EB 57 straipsnio 1 dalies kriterijus yra priežastinis ryšys tarp kapitalo judėjimo ir finansinių paslaugų teikimo, o ne ginčijamos nacionalinės priemonės taikymo sritis asmenų atžvilgiu ar jos ryšys su tokių paslaugų teikėju, o ne su jų gavėju. Jeigu minėtas judėjimas neišvengiamai lemia tokį paslaugų teikimą, EB 57 straipsnio 1 dalis turi būti taikoma, jeigu yra tenkinamos kitos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos.

75.      Be to, priešingai tam, ką Komisija teigė per posėdį, niekas neleidžia manyti, kad valstybių narių mokesčių teisės aktai nepatenka į EB 57 straipsnio 1 dalies ar nuo šiol – į SESV 64 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Šią aplinkybę įrodo tai, kad sprendimuose Holböck(40), Prunus ir Polonium (EU:C:2011:276), Welte (EU:C:2013:662) ir Emerging Markets Series of DFA Investment Trust Company (EU:C:2014:249) Teisingumo Teismas nagrinėjo šios nuostatos taikytinumą atsižvelgdamas į nacionalinės mokesčių teisės aktus.

76.      Todėl manau, jog į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad tokia nacionalinės teisės akto nuostata kaip AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalis, kuri nuo 1993 m. gruodžio 31 d. nebuvo iš esmės keista, ir kurioje tam tikromis sąlygomis numatytas fiksuoto apmokestinimo taikymas nacionaliniams trečiosiose šalyse ar joms prilyginamose UŠT įkurtų investicinių fondų investicinių vienetų savininkams, yra susijusi su kapitalo judėjimu, kuris susijęs su finansinių paslaugų teikimu, kaip tai suprantama pagal EB sutarties 73C straipsnį, o nuo 1999 m. gegužės 1 d. – pagal EB 57 straipsnio 1 dalį.

77.      Šiomis aplinkybėmis nereikia nagrinėti antrojo klausimo, pateikto tik tuo atveju, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai.

78.      Ir tik subsidiariai, jeigu Teisingumo Teismas nesutiktų su mano pateiktu siūlymu, išanalizuosiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį klausimą.

b)      Dėl sąvokos „tiesioginės investicijos“, kaip ji suprantama pagal EB 57 straipsnio 1 dalį

79.      Kaip jau paaiškinau savo išvadoje byloje Emerging Markets Series of DFA Investment Trust Company(41), kadangi tiesioginių investicijų sąvoka EB sutartyje nebuvo apibrėžta, Teisingumo Teismas iki šiol rėmėsi 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvos 88/361/EEB dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo(42) I priede išdėstytoje nomenklatūroje esančiomis apibrėžtimis ir jų paaiškinimais(43).

80.      Remiantis tomis apibrėžtimis, tiesioginės investicijos suprantamos kaip fizinių ar juridinių asmenų investicijos, kurios skirtos ilgalaikiams tiesioginiams ryšiams tarp asmens, suteikiančio kapitalą, ir įmonės, kuriai suteikiamas kapitalas ekonominei veiklai, užmegzti ar palaikyti(44).

81.      Remdamasis šiomis apibrėžtimis Teisingumo Teismas kapitalo judėjimą skirsto į vadinamąsias „tiesiogines“ investicijas, t. y. investicijas įsigyjant įmonės akcijų, kurios suteikia galimybę veiksmingai dalyvauti ją valdant ir kontroliuojant, ir vadinamąsias „portfelio“ investicijas įsigyjant kapitalo rinkoje vertybinių popierių, siekiant atlikti tik finansinę investiciją ir neketinant daryti įtakos įmonės valdymui bei kontrolei(45).

82.      Nors šios dvi investicijų rūšys patenka į kapitalo judėjimo sąvoką, vis dėlto EB 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta išimtis taikoma tik „tiesioginėms investicijoms“, įskaitant už jas gaunamų dividendų mokėjimą(46).

83.      Nors EB 57 straipsnio 1 dalies taikymo tikslu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigė, kad a priori yra linkęs remtis šiuo tiesioginių ir portfelio investicijų atskyrimu, manydamas, kad šioje byloje investicinių fondų investicinių vienetų savininkų padėtis iš esmės nepatenka į pirmąją kategoriją, vis dėlto jis kelia klausimą, ar 2012 m. birželio 7 d. Sprendime VBV-Vorsorgekasse(47) Teisingumo Teismas nepabrėžė tam tikrų šios praktikos aspektų, o gal net ją paneigė.

84.      Jau nagrinėjau šį argumentą, kuriuo rėmėsi Lenkijos vyriausybė, ir jį atmečiau savo išvadoje byloje Emerging Markets Series of DFA Investment Trust Company(48), nors Teisingumo Teismas manė, kad į jį nebūtina atsakyti.

85.      Todėl šiuo klausimu iš esmės tiesiog remiuosi minėtoje išvadoje pateiktais svarstymais. Visų pirma reikia pažymėti, kad, nors Sprendime VBV-Vorsorgekasse (EU:C:2012:237) buvo nagrinėti apribojimai, taikyti juridiniam asmeniui (papildomo profesinio draudimo fondui), Austrijoje įsteigtam instituciniam investuotojui, įsigyjant kitoje valstybėje narėje buveinę turinčio investicinio fondo investicinius vienetus, ir Teisingumo Teismas savo motyvuojamosios dalies preambulėje šį sandorį kvalifikavo kaip „tiesiogines investicijas“, teismas buvo paklaustas ne dėl SESV 64 straipsnio 1 dalies, kuria pakeista EB 57 straipsnio 1 dalis, o tik dėl SESV 63 straipsnio. SESV 63 straipsnio taikymo sritis yra labai plati ir įvardijant įvairias kapitalo judėjimo kategorijas galima toleruoti tam tikrą sąvokų „neapibrėžtumą“, tačiau tai netaikytina SESV 64 straipsnio 1 dalyje išvardytoms kategorijoms, nes, primenu, šią nuostatą kaip nukrypstančią nuo Sąjungos teisėje numatyto laisvių režimo reikia aiškinti siaurai, kaip numatyta teismo praktikoje(49). Todėl, kadangi Teisingumo Teismui nebuvo pateiktas klausimas dėl SESV 64 straipsnio 1 dalies išaiškinimo, akivaizdu, kad jis neketino išplėsti tiesioginių investicijų sąvokos, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, aprėpties.

86.      Aišku, kaip Komisija nurodo savo rašytinėse pastabose, negalima visiškai atmesti, kad investicinio fondo investicinių vienetų savininkas gali veiksmingai dalyvauti valdant ar kontroliuojant šių fondų valdymo įmonę taip, kad, atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, galima daryti išvadą, jog tai yra tiesioginės investicijos.

87.      Vis dėlto Sprendime VBV-Vorsorgekasse (EU:C:2012:327) nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, deja, neleidžia įsitikinti, kad taip buvo tuo atveju, kai Austrijos profesinio draudimo fondas įsigijo Liuksemburge įsikūrusio investicinio fondo investicinius vienetus.

88.      Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į M. Schweier atliktų investicijų pobūdį ir apimtį, vis dėlto būtų bent jau drąsu manyti, kad ji įsigijo investicinius vienetus, leidusius jai įgyti investicinių fondų, kurių valdymo bendrovės įsteigtos Kaimanų salose, kontrolės teisę. Priešingai, atsižvelgiant į byloje esančią informaciją, labiausiai tikėtina tai, kad M. Schweier kaip privati investuotoja turėjo tik šių fondų sudaryto kolektyvinio portfelio dalių siekdama vienintelio tikslo – investuoti lėšas. Tačiau neginčijama, kad AuslInvestmG 18 straipsnio 3 dalyje numatyta mokesčių sistema taikoma, kai įgyvendinamos tokios portfelio investicijos.

89.      Todėl manau, kad Sprendimas VBV-Vorsorgekasse (EU:C:2012:327) neturi poveikio EB 57 straipsnio 1 dalyje numatytos tiesioginių investicijų sąvokos aiškinimui ir kad, atsižvelgiant į visą bylos teisinę ir faktinę informaciją, šioje nuostatoje įtvirtinta leidžiančia nukrypti nuostata negalima remtis, jeigu pagrindinėje byloje susiklosčiusi situacija neturi ryšio su „kapitalo [judėjimu] į trečiąsias šalis ar iš jų, susijusiu su tiesioginėmis investicijomis“.

III – Išvada

90.      Remdamasis visais išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui į Bundesfinanzhof (Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

Tokia nacionalinės teisės akto nuostata kaip Užsienio investicinių vienetų pardavimo ir pajamų, gautų iš užsienio investicinių vienetų, apmokestinimo įstatymo (Gesetz über den Vertrieb ausländischer Investmentanteile und über die Besteuerung der Erträge aus ausländischen Investmentanteilen) 18 straipsnio 3 dalis, kuri nebuvo iš esmės keista nuo 1993 m. gruodžio 31 d. ir kurioje tam tikromis sąlygomis nacionaliniams trečiosiose šalyse ir joms prilyginamose užjūrio šalyse ir teritorijose esančių investicinių fondų investicinių vienetų savininkams numatyta taikyti fiksuotą apmokestinimą, yra susijusi su kapitalo judėjimu, susijusiu su finansinių paslaugų teikimu, kaip jis suprantamas pagal EB sutarties 73C straipsnio 1 dalį, o nuo 1999 m. gegužės 1 d. – pagal EB 57 straipsnio 1 dalį.

1 – Originalo kalba: prancūzų.

2 – Išskyrus atvejus, kai tai yra būtina dėl sutarčių taikymo laiko atžvilgiu, toliau šioje išvadoje patogumo sumetimais nurodysiu tik EB 57 straipsnio 1 dalį, suprantant, kad abiejuose straipsniuose numatytos sąlygos nebuvo pakeistos.

3 – BGBl.I 1998, p. 2820.

4 – Pagal iki 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Investicinių bendrovių įstatymo (Gesetz über Kapitalanlagegesellschaften, toliau – KAGG) nuostatas.

5 – Žr. KAGG 38b straipsnį.

6 – 283/81, EU:C:1982:335, 21 punktas.

7 – C-39/11, EU:C:2012:327.

8 – Žr. mano išvados byloje Fonnship ir Svenska Transportarbetareförbundet (C-83/13, EU:C:2014:201) 17 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

9 – Visų pirma žr. sprendimus Kerafina-Keramische und Finanz-Holding ir Vioktimatiki (C-134/91 ir C-135/91, EU:C:1992:434, 16 punktas), Consiglio nazionale dei geologi et Autorità garante della concorrenza e del mercato (C-136/12, EU:C:2013:489, 29 punktas) ir Belgian Electronic Sorting Technology (C-657/11, EU:C:2013:516, 28 punktas).

10 – Visų pirma žr. sprendimus Cilfit ir kt. (EU:C:1982:335, 21 punktas), Pedro IV Servicios (C-260/07, EU:C:2009:215, 36 punktas) ir Boxus ir kt. (C-128/09–C-131/09, C-134/09 ir C-135/09, EU:C:2011:667, 31 punktas).

11 – C-83/13, EU:C:2014:201.

12 – C-83/13, EU:C:2014:2053.

13 – EU:C:2009:215.

14 – Ten pat (36 punktas).

15 – Šiuo klausimu žr. mano išvadą byloje Fonnship ir Svenska Transportarbetareförbundet (EU:C:2014:201, 22 punktas).

16 – C-326/12, EU:C:2014:2269.

17 – Ten pat (58 punktas ir rezoliucinė dalis).

18 – Iki 2002 m. Kaimanų salos turėjo „British dependent territory“ statusą pagal 1981 m. British Nationality Act (žr. šio įstatymo 6 priedą). Šis statusas 2002 m. pakeistas į „British overseas territory“ pagal 2002 m. vasario 26 d. British Overseas Territories Act.

19 – EEB sutarties IV priede esantis UŠT sąrašas pakeistas Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės stojimo sąlygų ir sutarčių pritaikomųjų pataisų (OL L 73, 1972, p. 14) 24 straipsniu, įtraukiant į jį būtent Kaimanų salas.

20 – Šiuo atžvilgiu pateiktus svarstymus žr. generalinio advokato P. Cruz Villalón išvadoje byloje Prunus ir Polonium (C-384/09, EU:C:2010:759, 24–29 punktai).

21 – Žr. SESV 355 straipsnio 2 dalį.

22 – Žr. EEB sutarties 131 straipsnio antrą pastraipą ir EB sutarties 182 straipsnio antrą pastraipą, o dabar – SESV 198 straipsnio antrą pastraipą.

23 – Žr. generalinio advokato P. Cruz Villalón išvadą byloje Prunus ir Polonium (EU:C:2010:759, 31–39 punktai).

24 – Sprendimai Prunus ir Polonium (C-384/09, EU:C:2011:276, 29 punktas) ir X ir TBG (C-24/12 ir C-27/12, EU:C:2014:1385, 45 punktas).

25 – EU:C:2011:276, 31 punktas. Teisingumo Teismas nurodė „trečiosios valstybės“, tačiau būtų buvę teisingiau sakyti „trečiosios šalys“, atsižvelgiant į tai, kad tarptautinės viešosios teisės požiūriu šie subjektai neturi suvereniteto, be to, tai atitiktų EB sutarties 73B ir 73C, EB 56 ir 57 straipsnių bei SESV 63 ir 64 straipsnių tekstą.

26 – OL L 314, p. 1. Pagal 63 straipsnį šis sprendimas taikomas iki 2011 m. gruodžio 31 d.

27 – EU:C:2014:1385, 48 punktas.

28 – Visų pirma šiuo atžvilgiu žr. mano išvadą byloje Emerging Markets Series of DFA Investment Trust Company (C-190/12, EU:C:2013:710, 53 punktas).

29 – Šiuo požiūriu taip pat žr. Sprendimą Prunus ir Polonium (EU:C:2011:276, 32 punktas).

30 – Galiausiai dėl EB 57 straipsnio 1 dalyje numatyto laiko kriterijaus tikrinimo žr. Sprendimą Emerging Markets Series of DFA Investment Trust Company (C-190/12, EU:C:2014:249, 47–52 punktai).

31 – OL L 1, 1994, p. 3.

32 – Šiuo atžvilgiu žr. Sprendimą Ospelt ir Schlössle Weissenberg (C-452/01, EU:C:2003:493, 31 punktas) jau dėl EB sutarties 73C straipsnio.

33 – Nors per posėdį J. Wagner-Raith advokatas nurodė, kad deponuotas lėšas valdė tik LGT Bank, šios informacijos nematyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir ji niekaip nekeičia to teismo nurodytos aplinkybės, kad investicinius fondus valdė Kaimanų salose įsteigta bendrovė (be kita ko, dėl šios aplinkybės buvo imtas taikyti ginčijamas nacionalinės teisės aktas).

34 – EU:C:2013:710, 73–79 punktai.

35 – Dėl Sutarties nuostatų, susijusių su laisvu paslaugų teikimu dalyvaujant trečiosioms šalims, netaikymo žr. Sprendimą Fidium Finanz (C-452/04, EU:C:2006:631, 25 ir 47 punktai). Kalbant apie UŠT reikėtų pažymėti, kad Sutarties ketvirtojoje dalyje apie laisvą paslaugų teikimą neužsimenama ir kad UŠT sprendime nurodytas tik ilgalaikis tikslas laipsniškai liberalizuoti prekybą paslaugomis, atsižvelgiant į įsipareigojimus, prisiimtus pagal Bendrąjį susitarimą dėl prekybos paslaugomis (GATS).

36 – Žr. Sprendimą Welte (C-181/12, EU:C:2013:662, 29 punktas).

37 – Žr. mano išvadą byloje Emerging Markets Series of DFA Investment Trust Company (EU:C:2013:710, 77 punktas).

38 – Ten pat (78 ir 79 punktai).

39 – Žr. Sprendimą Emerging Markets Series of DFA Investment Trust Company (EU:C:2014:249, 53 punktas).

40 – C-157/05, EU:C:2007:297, 37–45 punktai.

41 – EU:C:2013:710, 60 ir 61 punktai.

42 – OL L 178, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 10 sk., 1 t., p. 10.

43 – Visų pirma žr. Sprendimą Holböck (EU:C:2007:297, 34 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir Sprendimą Welte (EU:C:2013:662, 32 punktas).

44 – Visų pirma žr. Sprendimą Welte (EU:C:2013:662, 32 punktas).

45 – Konkrečiai dėl šio skirtumo žr. sprendimus Orange European Smallcap Fund (C-194/06, EU:C:2008:289, 98–102 punktai); Glaxo Wellcome (C-182/08, EU:C:2009:559, 40 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir Komisija / Portugalija (C-212/09, EU:C:2011:717, 47 punktas).

46 – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Haribo Lakritzen Hans Riegel ir Österreichische Salinen (C-436/08 ir C-437/08, EU:C:2011:61, 137 ir 138 punktai) ir mano išvadą byloje Emerging Markets Series of DFA Investment Trust Company (EU:C:2013:710, 64 punktas).

47 – EU:C:2012:327.

48 – EU:C:2013:710, 69–72 punktai. Ši išvada pateikta praėjus kelioms dienoms po to, kai Teisingumo Teismui buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą.

49 – Žr. Sprendimą Welte (EU:C:2013:662, 29 punktas).