Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

GENERALINIO ADVOKATO

MELCHIOR WATHELET IŠVADA,

pateikta 2016 m. vasario 18 d.(1)

Byla C-479/14

Sabine Hünnebeck

prieš

Finanzamt Krefeld

(Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansinių bylų teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvas kapitalo judėjimas – SESV 63 ir 65 straipsniai – Su dovanojamo turto mokesčiu susiję nacionalinės teisės aktai – Nacionalinėje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto dovanojimas – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos numatyta rezidentams taikoma 400 000 EUR neapmokestinamoji suma ir nerezidentams taikoma 2 000 EUR neapmokestinamoji suma – Numatyta galimybė pasirinkti, pagal kurią kiekvienam asmeniui, gyvenančiam Europos Sąjungos valstybėje narėje, gali būti taikoma didesnė neapmokestinamoji suma“





I –    Įžanga

1.        Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su SESV 63 straipsnio 1 dalies ir 65 straipsnio išaiškinimu dėl perleidžiamo nekilnojamojo turto mokesčio, mokėtino už padovanotą žemės sklypą, esantį Vokietijoje, apskaičiavimo tuo atveju, kai nei dovanotojas, nei apdovanotasis negyvena šioje valstybėje narėje.

2.        Sprendimuose Mattner (C-510/08, EU:C:2010:216) ir Komisija / Vokietija (C-211/13, EU:C:2014:2148) Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos su dovanojimu susijusi neapmokestinamoji suma nuo apmokestinimo bazės priklauso nuo dovanotojo ir apdovanotojo gyvenamosios vietos dovanojimo sandorio įvykdymo metu arba nuo nekilnojamojo turto, kuris yra dovanojimo dalykas, buvimo vietos, reiškia laisvo kapitalo judėjimo apribojimą, jei taikant minėtus teisės aktus su nerezidentais arba kitoje valstybėje narėse esančiu nekilnojamuoju turtu susijęs dovanojimas apmokestinamas didesniu mokesčiu nei tas, kuris taikomas tik rezidentams arba apmokestinančiojoje valstybėje narėje esančiam turtui.

3.        Šioje byloje nagrinėjamas klausimas, ar su Sąjungos teise suderinamas Vokietijos teisės aktų, aptariamų šiose dviejose bylose, dalinis pakeitimas, pagal kurį didesnė neapmokestinamoji suma, numatyta dėl Vokietijos gyventojų, yra taikoma Vokietijoje esančiam turtui, kurį vieni kitiems dovanoja nerezidentai, jei apdovanotasis pateikia prašymą, kad dovanotam turtui būtų taikoma rezidentams skirta apmokestinimo sistema (neribota mokestinė prievolė).

II – Teisinis pagrindas

A –    Sąjungos teisė

4.        SESV 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai“.

5.        SESV 65 straipsnyje nurodyta:

„1.      63 straipsnio nuostatos nepažeidžia valstybių narių teisės:

a)      taikyti atitinkamas savo mokesčių įstatymų nuostatas, pagal kurias skiriami mokesčių mokėtojai dėl jų skirtingos padėties gyvenamosios vietos arba kapitalo investavimo vietos atžvilgiu;

b)      imtis visų reikalingų priemonių, kad būtų užkirstas kelias nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, ypač apmokestinimo ir finansų įstaigų riziką ribojančios priežiūros srityje, arba nustatyti duomenų apie kapitalo judėjimą deklaravimo tvarką administravimo ar statistinės informacijos tikslais, arba imtis priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo požiūriu.

2.      Šio skyriaus nuostatos nekliudo taikyti su Sutartimis suderinamų įsisteigimo teisės apribojimų.

3.      1 ir 2 dalyse nurodytos priemonės ir tvarka neturi sudaryti laisvo kapitalo judėjimo ir mokėjimų, kaip nustatyta 63 straipsnyje, savavališko diskriminavimo ar užslėpto apribojimo.

4.      Jei nėra priimtos priemonės taikant 64 straipsnio 3 dalį, Komisija arba, jei atitinkamai valstybei narei pateikus prašymą Komisija per tris mėnesius nepriima sprendimo, Taryba gali priimti sprendimą, patvirtinantį, kad vienos ar keleto trečiųjų šalių atžvilgiu valstybės narės priimtos ribojančios priemonės mokesčių srityje turi būti laikomos atitinkančiomis Sutartis tiek, kiek jas pateisina vienas iš Sąjungos tikslų ir kiek jos neprieštarauja tinkamam vidaus rinkos veikimui. Taryba, valstybei narei pateikus prašymą, sprendžia vieningai.“

B –    Vokietijos teisė

6.         1997 m. vasario 27 d. redakcijos Vokietijos paveldimo ir dovanojamo turto mokesčių įstatyme (Erbschaftsteuer- und Schenkungsteuergesetz (BGBl. I, 1997, p. 378), paskutinį kartą iš dalies pakeistame 2011 m. gruodžio 7 d. įstatymo 11 straipsniu (BGBl. I, 2011, p. 2592, toliau – ErbStG), nustatoma:

„1 straipsnis – Apmokestinamieji sandoriai

1.      Paveldimo (arba dovanojamo) turto mokesčiu apmokestinami:

1)      įgijimas mirties atveju;

2)      dovanojimas inter vivos;

3)      tiksliniai perleidimai;

<…>

2.      Jei nenustatyta kitaip, šio įstatymo nuostatos dėl turto įgijimo mirties atveju taikomos ir dovanojimo sandoriams, ir tiksliniams perleidimams, o dovanojimo sandoriams taikomos nuostatos taip pat taikomos tiksliniams perleidimams tarp gyvų asmenų.

2 straipsnis – Asmeninė mokestinė prievolė

1.      Prievolė mokėti mokestį atsiranda:

1)      1 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose numatytais atvejais – visam įgyjamam turtui, kai palikėjas mirties dieną, dovanotojas dovanojimo sandorio įvykdymo momentu arba įgijėjas prievolės mokėti mokestį atsiradimo momentu (9 straipsnis) yra Vokietijos gyventojai (neribota mokestinė prievolė). Vokietijos gyventojais laikomi:

a)      fiziniai asmenys, kurių nuolatinė arba įprasta gyvenamoji vieta yra nacionalinėje teritorijoje,

b)      Vokietijos piliečiai, kurie ne ilgiau kaip penkerius metus nuolat gyveno užsienyje ir neturėjo gyvenamosios vietos nacionalinėje teritorijoje,

<…>

3)      visais kitais atvejais, nepažeidžiant 3 dalies, – įgyjamam turtui, kurį sudaro nacionalinėje teritorijoje esantis turtas, kaip jis suprantamas pagal Vertinimo įstatymo (Bewertungsgesetz, toliau – BewG) 121 straipsnį (ribota mokestinė prievolė). <…>

3.      Įgijėjo prašymu, visam įgyjamam turtui, kuris pagal [BewG] 121 straipsnį laikomas nacionalinėje teritorijoje esančiu turtu (1 dalies 3 punktas), taikoma neribota mokestinė prievolė, kai palikėjo gyvenamoji vieta jo mirties dieną, dovanotojo – dovanojimo sandorio įvykdymo metu arba įgijėjo – prievolės mokėti mokestį atsiradimo metu (9 straipsnis) yra Europos Sąjungos valstybėje narėje arba valstybėje, kurioje taikomas Europos ekonominės erdvės susitarimas. Kelių turto objektų, to paties asmens įgytų per dešimt metų iki turto perdavimo ir per dešimt metų po perdavimo, vertė taip pat visiškai apmokestinama ir sudedama pagal 14 straipsnį. <...>

14 straipsnis – Atsižvelgimas į anksčiau įgytą turtą

1.      Kelių per dešimt metų to paties asmens tam pačiam įgijėjui perduotų turto objektų vertė skaičiuojama pridedant prie paskiausio įgyto turto objekto vertės ankstesnę ankstesnių įgijimų vertę. Iš visai sumai tenkančio mokesčio atimamas mokestis, kuris būtų tekęs ankstesniems įgijimams pagal asmeninę įgijėjo padėtį ir remiantis paskutinio įgijimo momentu galiojusiomis teisės nuostatomis. <...>

<...>

15 straipsnis – Mokestinės klasės

1.      Remiantis asmeniniu įgijėjo santykiu su palikėju ar dovanotoju, skiriamos tokios trys mokestinės klasės:

I mokestinė klasė:

1)      sutuoktinis ir partneris,

2)      vaikai ir sutuoktinio vaikai,

<…>

16 straipsnis – Neapmokestinamosios sumos

1.      Neribotos mokestinės prievolės atvejais (2 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 3 dalis) paveldimo turto mokesčiu neapmokestinamas:

1)      sutuoktinio ir partnerio įgyjamas turtas, kurio vertė siekia iki 500 000 EUR;

2)      vaikų, kaip jie suprantami pagal I mokestinės klasės 2 punktą, ir mirusių vaikų, kaip jie suprantami pagal I mokestinės klasės 2 punktą, įgyjamas turtas, kurio vertė siekia iki 400 000 EUR;

<…>

2.      Ribotos mokestinės prievolės atvejais (2 straipsnio 1 dalies 3 punktas) taikoma ne 1 dalyje nurodyta neapmokestinamoji suma, o 2 000 EUR dydžio neapmokestinamoji suma.“

7.        1991 m. vasario 1 d. paskelbtos redakcijos BewG (BGBl. I, 1991, p. 230) 121 straipsnyje „Nacionalinėje teritorijoje esantis turtas“, paskutinį kartą iš dalies pakeistame 2011 m. gruodžio 7 d. įstatymo 10 straipsniu, nustatoma:

„Nacionalinėje teritorijoje esantį turtą sudaro:

1)      nacionalinėje teritorijoje esantis žemės ir miškų ūkio paskirties turtas;

2)      nacionalinėje teritorijoje esantis nekilnojamasis turtas;

<...>“

III – Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

8.        S. Hünnebeck ir jos dvi dukros yra Vokietijos pilietės, gyvenančios Glosteršyre (Jungtinė Karalystė). S. Hünnebeck nuo 1996 m. nebegyvena Vokietijoje. Jos dukros Vokietijoje niekada negyveno.

9.        S. Hünnebeck buvo Diuseldorfe (Vokietija) esančio žemės sklypo bendraturtė (jai priklausė pusė šio sklypo). 2011 m. rugsėjo 20 d. notariškai patvirtinta sutartimi šią sklypo dalį ji perleido savo dukroms, kiekvienai jų skirdama po 50 % šios dalies. Sutartyje buvo nurodyta, kad S. Hünnebeck turi sumokėti taikytiną dovanojimo mokestį. 2012 m. sausio 12 d. papildomas abiejų nepilnamečių S. Hünnebeck dukrų globėjas patvirtino 2011 m. rugsėjo 20 d. sutartį.

10.      Dviem 2012 m. gegužės 31 d. sprendimais Finanzamt Krefeld (Krėfeldo mokesčių inspekcija) nurodė S. Hünnebeck sumokėti dovanojimo mokestį, susijusį su kiekvienai dukrai perleistomis aptariamo žemės sklypo dalimis, po 146 509 EUR už dalį. Apskaičiuodama dovanojimo mokestį Finanzamt Krefeld iš ribotai apmokestinamų asmenų atitinkamos įgyto turto vertės atėmė 2 000 EUR neapmokestinamąją sumą.

11.      S. Hünnebeck pateikė skundą, siekdama, kad būtų pripažinta jos teisė į 400 000 EUR dydžio neapmokestinamąją sumą, suteikiama neribotai apmokestinamiems asmenims (rezidentams).

12.      Finanzamt Krefeld atmetė šį skundą teigdama, kad pagal ErbStG 2 straipsnio 3 dalį turi būti laikomasi vienodo požiūrio į neribotai apmokestinamus asmenis ir ribotai apmokestinamus asmenis (nerezidentus).

13.      Nagrinėjant S. Hünnebeck ir Finanzamt Krefeld ginčą Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansinių bylų teismas, Vokietija) kyla klausimas, ar ErbStG 16 straipsnio 2 dalis – net atsižvelgiant į ErbStG 2 straipsnio 3 dalį – yra suderinama su SESV 63 straipsnio 1 dalimi, siejama su SESV 65 straipsniu.

14.      Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansinių bylų teismas) pažymi, kad Sprendime Mattner(2) Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad tuomet galiojusios redakcijos ErbStG 16 straipsnio 2 dalis, suformuluota beveik taip pat kaip ir pagrindinėje byloje reikšminga nuostata, yra nesuderinama su Sąjungos teise. Taigi atsižvelgiant vien į šį sprendimą reikėtų patenkinti S. Hünnebeck ieškinį.

15.      Iš tikrųjų pagal ErbStG 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą, siejamą su ErbStG 16 straipsnio 2 dalimi, 2 000 EUR dydžio neapmokestinamoji suma, susijusi su tuo, kad S. Hünnebeck ir jos dukros dovanojimo sandorio įvykdymo metu gyveno Jungtinėje Karalystėje, yra mažesnė nei 400 000 EUR dydžio neapmokestinamoji suma, kuri pagal kartu siejamas ErbStG 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčio, 15 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas būtų buvusi taikoma, jei bent viena iš jų tuo metu būtų gyvenusi Vokietijoje.

16.      Tačiau Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansinių bylų teismas) kyla klausimas, ar ErbStG 2 straipsnio 3 dalies nuostata, kurią Vokietijos teisės aktų leidėjas priėmė atsižvelgdamas į Sprendimą Mattner(3), kad Vokietijos teisė atitiktų Sąjungos teisę, gali kaip nors pakeisti šią išvadą.

17.      Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansinių bylų teismas) pažymi, kad Teisingumo Teismas šiuo klausimu nepateikė savo nuomonės nagrinėdamas Europos Komisijos ieškinį, pareikštą Vokietijos Federacinei Respublikai dėl įsipareigojimų neįvykdymo, susijusį su ErbStG 16 straipsnio 2 dalimi, ir priimdamas Sprendimą Komisija / Vokietija (C-211/13, EU:C:2014:2148), tačiau yra nusprendęs, kad nacionalinės teisės aktas gali būti nesuderinamas su Sąjungos teise, net jeigu jo taikymas pasirinktinis(4). Todėl Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansinių bylų teismas) mano, kad gali būti, jog įtraukus į ErbStG 2 straipsnio 3 dalį nebuvo panaikintas ErbStG 16 straipsnio 2 dalies nesuderinamumas su Sąjungos teise, pirmiausia dėl to, kad apmokestinamajam asmeniui nepateikus jokio prašymo automatiškai taikoma ErbStG 16 straipsnio 2 dalis.

18.      Be to, Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansinių bylų teismas) nurodo, kad dėl toliau nurodytų priežasčių kyla abejonių ir dėl pačios taisyklės, nustatytos ErbStG 2 straipsnio 3 dalyje ir taikytinos pateikus prašymą, atitikties Sąjungos teisei.

19.      Pirma, įgijėjas pagal ErbStG 2 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį gali pateikti prašymą tik tuo atveju, jei perleidimo momentu palikėjo, dovanotojo arba įgijėjo gyvenamoji vieta buvo vienoje iš Sąjungos valstybių narių arba valstybėje, kurioje taikomas 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimas(5). Tačiau savo Sprendimo Welte (C-181/12, EU:C:2013:662) 27–40 punktuose Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į laisvą kapitalo judėjimą, išplėtė savo praktikos, susijusios su dovanojamo turto mokesčio apskaičiavimu, taikymo sritį, įtraukdamas į ją atvejus, susijusius su trečiosiomis valstybėmis. Laisvo kapitalo judėjimo atžvilgiu dovanojimas prilygintinas dovanojamo turto mokesčiui, taigi kyla abejonių dėl ErbStG 2 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio suderinamumo.

20.      Antra, keli to paties asmens prieš dešimt metų iki turto įgijimo ir dešimt metų po jo įvykdyti perleidimai pagal ErbStG 2 straipsnio 3 dalies antrą sakinį taip pat apmokestinami neribotai, o jų vertės sudedamos pagal ErbStG 14 straipsnį. Šioje nuostatoje nustatomas dvidešimties metų laikotarpis, per kurį taikomas ErbStG 14 straipsnis, nors ErbStG 14 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje dėl neribotai apmokestinamų asmenų, nurodytų ErbStG 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte, numatytas tik dešimties metų laikotarpis. Todėl gali būti, kad tais atvejais, kai persikeliama gyventi į Vokietiją ar iš jos išvykstama gyventi į kitą šalį, asmenys, kurie jų prašymu neribotai apmokestinami pagal ErbStG 2 straipsnio 3 dalį, bus vertinami nepalankiau, palyginti su asmenimis, kurie neribotai apmokestinami pagal ErbStG 2 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį.

21.      Tokiomis aplinkybėmis Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansinių bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar SESV 63 straipsnio 1 dalį, siejamą kartu su 65 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad pagal jas draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad apskaičiuojant dovanojamo turto mokestį neapmokestinamoji suma nuo apmokestinimo bazės šios valstybės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto dovanojimo atveju, jei dovanojimo sandorio įvykdymo metu dovanotojo ir apdovanotojo gyvenamoji vieta buvo kitoje valstybėje narėje, yra mažesnė nei neapmokestinamoji suma, kuri būtų buvusi taikoma, jei bent vieno iš jų gyvenamoji vieta tuo metu būtų buvusi pirmoje valstybėje narėje, nors minėtuose teisės aktuose taip pat numatyta, kad apdovanotojo prašymu taikoma pastaroji (didesnė) neapmokestinamoji suma (atsižvelgiant į visą dovanotojo turtą, įgytą per dešimt metų iki dovanojimo ir per dešimt metų po jo)?“

IV – Procesas Teisingumo Teisme

22.      Rašytines pastabas pateikė S. Hünnebeck, Vokietijos vyriausybė ir Komisija, o 2015 m. gruodžio 16 d. vykusiame posėdyje buvo išklausytos ir jų žodinės pastabos.

V –    Vertinimas

23.      Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės prašo nustatyti, ar rezidentų ir nerezidentų vertinimas remiantis tokiais teisės aktais, kaip antai aptariami pagrindinėje byloje, reiškia SESV 63 ir 65 straipsnių pažeidimą, nors po to, kai buvo priimtas Sprendimas Mattner(6), Vokietijoje ir buvo atliktas dalinis teisės akto pakeitimas.

A –    Šalių argumentai

24.      S. Hünnebeck ir Komisija teigia, kad pagrindinėje byloje aptariami nacionalinės teisės aktai prieštarauja SESV 63 ir 65 straipsniams.

25.      Remdamosi sprendimais Mattner (C-510/08, EU:C:2010:216) ir Komisija / Vokietija (C-211/13, EU:C:2014:2148) S. Hünnebeck ir Komisija tvirtina, kad diskriminacijos nepanaikina tai, jog suinteresuotieji asmenys turi pasirinkimą, galintį lemti vienodą vertinimą, pirmiausia tuo atveju, kai nesant prašymo leisti pasinaudoti šia pasirinkimo teise, diskriminacinė taisyklė taikoma automatiškai.

26.      Net darant prielaidą, kad galimybės pasirinkti konkrečiu atveju savaime pakanka šiai diskriminacijai panaikinti, vis dėlto reikia konstatuoti, kad ErbStG 2 straipsnio 3 dalis lemia naują savavališką diskriminavimą, kuris draudžiamas pagal SESV 65 straipsnio 3 dalį. Iš tikrųjų S. Hünnebeck ir Komisija pažymi, kad apmokestinamajam asmeniui nerezidentui, kuris pasinaudoja ErbStG 2 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe pasirinkti, taikoma neribota mokestinė prievolė, susijusi tiek su dešimčia metų iki dovanojimo sandorio įvykdymo, tiek su dešimčia metų po jo, o rezidentams taikomas visų turto objektų, įgytų tik per dešimt metų iki paskutinio įgijimo, vertės sumavimas ir jie paskui pagal ErbStG 14 straipsnį gali atimti mokestį, sumokėtą už ankstesnius įgijimus.

27.      S. Hünnebeck teigia, kad šiaip ar taip ji šiuo atveju negalėjo pasinaudoti ErbStG 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise pasirinkti, nes toks pasinaudojimas būtų lėmęs visiškai nenuspėjamą apmokestinimą ateityje ir ne tokį palankų vertinimą, palyginti su rezidentais.

28.      Vokietijos vyriausybės manymu, pagrindinėje byloje aptariami nacionalinės teisės aktai, kaip antai iš dalies pakeisti priėmus Sprendimą Mattner (C-510/08, EU:C:2010:216), atitinka SESV 63 ir 65 straipsnius.

29.      Iš tikrųjų ši vyriausybė tvirtina, kad į ErbStG įtraukus 2 straipsnio 3 dalį panaikinama sprendimuose Mattner (C-510/08, EU:C:2010:216) ir Komisija / Vokietija (C-211/13, EU:C:2014:2148) konstatuota diskriminacija, nes neapmokestinamoji suma nuo apmokestinimo bazės Vokietijoje esančio nekilnojamojo turto dovanojimo atveju yra tokia pati tuo atveju, jei dovanotojas ir apdovanotasis gyvena Vokietijoje ar kitoje valstybėje narėje, nes kitose Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybėse narėse gyvenantys apmokestinamieji asmenys gali pasirinkti, kad jiems būtų taikoma rezidentams skirta neribotos mokestinės prievolės sistema.

30.      Be to, tuo atveju, jei apmokestinamasis asmuo nerezidentas pasirenka neribotos mokestinės prievolės sistemą, apskaičiuojant visą įgyto turto vertę pagal ErbStG 14 straipsnį atsižvelgiama, priešingai, nei teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tik į dešimties metų laikotarpį, atgaline data skaičiuojamą nuo aptariamo turto įgijimo dienos. Taigi šiuo atžvilgiu tarp apmokestinamųjų asmenų rezidentų ir apmokestinamųjų asmenų nerezidentų nėra diskriminacijos.

B –    Vertinimas

31.      Kadangi Teisingumo Teismas dėl pagrindinėje byloje aptariamų Vokietijos teisės aktų jau yra nusprendęs nagrinėdamas bylas, kuriose priimti sprendimai Mattner (C-510/08, EU:C:2010:216) ir Komisija / Vokietija (C-211/13, EU:C:2014:2148)(7), reikia nustatyti, ar 2011 m. gruodžio 7 d. priėmus dalinius šių teisės aktų pakeitimus, pirmiausia į ErbStG įtraukus 2 straipsnio 3 dalį, buvo panaikintas Teisingumo Teismo konstatuotas nesuderinamumas.

32.      Labai trumpai primintina, kad pagal šią teismo praktiką nacionalinės priemonės, „lemiančios kitos valstybės narės nei ta, kuri apmokestina paveldimą ar dovanojamą turtą, arba ta, kurioje yra atitinkamas turtas ir kuri apmokestina jo paveldėjimą ar dovanojimą, rezidento paveldimo turto ar gaunamos dovanos vertės sumažėjimą“, reiškia laisvo kapitalo judėjimo apribojimą(8).

33.      Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad „valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos neapmokestinamos sumos paveldimo ar dovanojamo turto apmokestinimo bazei taikymas priklauso nuo palikėjo ir įpėdinio gyvenamosios vietos mirties metu arba nuo dovanotojo ar apdovanotojo gyvenamosios vietos dovanojimo sandorio sudarymo metu, arba nuo nekilnojamojo turto, kuris yra paveldėjimo ar dovanojimo dalykas, buvimo vietos, jeigu jie lemia tai, kad paveldimas ar dovanojamas turtas, susijęs su nerezidentais ar kitoje valstybėje narėje esančiu nekilnojamuoju turtu, apmokestinamas didesniu mokesčiu nei paveldimas ar dovanojamas turtas, susijęs tik su apmokestinančiosios valstybės narės rezidentais arba šioje valstybėje narėje esančiu turtu, reiškia laisvo kapitalo judėjimo apribojimą“(9).

34.      Pagal ErbStG 2 straipsnio 3 dalį, kurią Vokietijos Federacinė Respublika įtraukė siekdama atitikti Sprendimą Mattner (C-510/08, EU:C:2010:216), ribotai apmokestinami asmenys, tarp jų – nerezidentai, gali pasirinkti, kad Vokietijoje apmokestinamas dovanojamas turtas būtų priskirtas prie neribotos mokestinės prievolės sistemos, kuri numatyta rezidentams, ir tokiu atveju taikoma 400 000 EUR neapmokestinamoji suma, nurodyta, kiek tai susiję su pagrindine byla, ErbStG 16 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o nebe 2 000 EUR neapmokestinamoji suma, nurodyta šio straipsnio 2 dalyje dėl apmokestinamųjų asmenų nerezidentų.

35.      Taigi kyla du klausimai: pirma, ar šia galimybe pasirinkti, suteikta apmokestinamajam asmeniui nerezidentui, panaikinamas laisvo kapitalo judėjimo apribojimas, kurį Teisingumo Teismas konstatavo sprendimuose Mattner (C-510/08, EU:C:2010:216) ir Komisija / Vokietija (C-211/13, EU:C:2014:2148), ir, antra, ar pasinaudojimo šia galimybe sąlygos(10) ir pasekmės(11) pačios nereiškia laisvo kapitalo judėjimo apribojimų.

1.      Dėl nerezidentams suteikiamos galimybės pasirinkti apmokestinimo paveldimo ir dovanojamo turto mokesčiais sistemą, iš esmės skirtą rezidentams

36.      Vokietijos vyriausybė teigia, kad galimybė pasirinkti neribotą mokestinę prievolę, įtvirtintą ErbStG 2 straipsnio 3 dalyje, panaikina bet kokią diskriminaciją, nes esant šiai galimybei apmokestinamieji asmenys rezidentai ir apmokestinamieji asmenys nerezidentai vertinami vienodai.

37.      Remdamasis Teisingumo Teismo praktika šiam Vokietijos vyriausybės teiginiui nepritariu.

38.      Iš tikrųjų Sprendimo Gielen (C-440/08, EU:C:2010:148), kuriame nagrinėtas atvejis, kai mokesčių mokėtojas nerezidentas galėjo išvengti diskriminacinės apmokestinimo tvarkos pasirinkdamas kitą, kuri tariamai tokia nebuvo (tuo atveju – rezidentams taikomą tvarką), 51 punkte, remdamasis atitinkama generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvada(12), Teisingumo Teismas nusprendė, kad „tokia galimybė pasirinkti <…> negali panaikinti pirmojo iš tokių dviejų apmokestinimo tvarkos variantų diskriminacinio poveikio“, ir taip pat negali „įteisinti apmokestinimo tvark[os], kuri pati savaime dėl diskriminacinio pobūdžio pažeidžia SESV 49 straipsnį“(13). Darydamas nuorodą į Sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation (C-446/04, EU:C:2006:774), kurį priėmė didžioji kolegija, 162 punktą Teisingumo Teismas pridūrė, kad „įsisteigimo laisvę ribojanti nacionalinė tvarka lieka nesuderinama su Sąjungos teise, net jeigu jos taikymas yra tik pasirenkamojo pobūdžio“(14).

39.      Sprendimo Beker (C-168/11, EU:C:2013:117) 62 punkte Teisingumo Teismas pridūrė, kad ši teismo praktika juo labiau taikytina tuo atveju, kai, „kaip ir šioje byloje, su Sąjungos teise nesuderinamas mechanizmas būtų automatiškai taikomas nesant mokesčio mokėtojo pasirinkimo galimybės [su Sąjungos teise nesuderinama sistema yra ta, kuri būtų automatiškai taikoma, jei mokesčių mokėtojas nepasinaudotų galimybe pasirinkti]“. Šie principai, mano manymu, visiškai taikytini nagrinėjamoje byloje, nes nerezidentai, siekdami išvengti diskriminacinės sistemos, gali, kaip ir bylos, kurioje priimtas Sprendimas Gielen (C-440/08, EU:C:2010:148), atveju, pasirinkti kitą sistemą, kuri tariamai yra nediskriminacinė(15) ir iš esmės taikoma tik rezidentams, kadangi, kaip ir Sprendime Beker (C-168/11, EU:C:2013:117) aptariamu atveju, būtent su Sąjungos teise nesuderinama sistema automatiškai taikoma, jei mokesčių mokėtojas nerezidentas nepasinaudoja galimybe pasirinkti kitą sistemą.

40.      Vis dėlto negaliu šiuo klausimu galutinai nuspręsti nepriminęs neseno Sprendimo Hirvonen (C-632/13, EU:C:2015:765), kurį be generalinio advokato išvados 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė trijų teisėjų kolegija.

41.      Byla, kurioje priimtas šis sprendimas, buvo susijusi su Švedijos įstatymu, kuriuo siekta panaikinti apribojimus apmokestinamiesiems asmenims nerezidentams, konstatuotus Sprendime Wallentin (C-169/03, EU:C:2004:403), leidžiant šiems apmokestinamiesiems asmenims pasirinkti rezidentams taikomą mokesčių sistemą vietoj apmokestinimo išskaičiuojant mokestį prie pajamų šaltinio sistemos, kuri jiems iš esmės taikyta ir kuri buvo minėto sprendimo dalykas.

42.      Pripažinęs, kad pastaroji sistema apskritai yra palankesnė nerezidentams(16), Teisingumo Teismas nusprendė, kad „atsisakymas apmokestinant pajamas leisti mokesčių mokėtojams nerezidentams, kurie didžiąją dalį pajamų gauna iš pajamų šaltinio valstybės ir kurie pasirinko apmokestinimo prie šaltinio tvarką, pasinaudoti tokiais pat asmeniniais atskaitymais, kokie leidžiami mokesčių mokėtojams rezidentams pagal įprastą apmokestinimo tvarką, jei mokesčių mokėtojams nerezidentams neužkraunama mokestinė našta, kuri visapusiškai vertinant yra didesnė nei mokesčių mokėtojams rezidentams ir jiems prilyginamiems asmenims, kurių padėtis yra panaši, tenkanti našta, nėra SESV 21 straipsniui prieštaraujanti diskriminacija“(17), būdamas tos nuomonės, kad „dėl to pagrindinės bylos aplinkybės skiriasi nuo specifinių bylos, kurioje priimtas Sprendimas Gielen (C-440/08, EU:C:2010:148), aplinkybių“(18).

43.      Mano manymu, remiantis Sprendimu Hirvonen (C-632/13, EU:C:2015:765) galima daryti išvadą, kad Teisingumo Teismo, kuriam tikriausiai rūpėjo, kad apmokestinamajam asmeniui nerezidentui nebūtų leista pasirinkti parankiausios apmokestinimo sistemos, išvadą nulėmė aplinkybė, jog nerezidentams taikoma apmokestinimo sistema visapusiškai vertinant buvo palankesnė nei sistema, iš esmės taikoma rezidentams.

44.      Tačiau iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad, vertinant su tiesioginiais mokesčiais susijusios priemonės suderinamumą su pagrindinėmis laisvėmis, diskriminacijos buvimas nepriklauso nuo bendrosios pasekmės mokesčių mokėtojui. Kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendimo Gielen (C-440/08, EU:C:2010:148) 44 punkte, „skirtingas šių dviejų mokesčių mokėtojų grupių [(t. y. rezidentų ir nerezidentų)] vertinimas gali būti kvalifikuojamas kaip diskriminacija, kaip ji suprantama pagal ESV sutartį, jeigu nėra jokių objektyvių situacijos skirtumų, kurie pateisintų skirtingą šių dviejų mokesčių mokėtojų grupių vertinimą tuo klausimu“(19).

45.      Todėl skirtingo požiūrio buvimas gali būti vertinamas tik atsižvelgiant į konkrečią mokestinę naudą, kuri vienai iš šių dviejų mokesčių mokėtojų kategorijų suteikiama, o kitai ne, o ne atsižvelgiant į bendrą mokestinę naštą, tenkančią atitinkamam mokesčių mokėtojui.

46.      Bet kuriuo atveju nemanau, kad Teisingumo Teismo teiginių, išdėstytų Sprendimo Hirvonen (C-632/13, EU:C:2015:765) 43 ir 49 punktuose, pakanka, kad būtų galima nukrypti nuo Teisingumo Teismo praktikos, įtvirtintos sprendimuose Test Claimants in the FII Group Litigation (C-446/04, EU:C:2006:774, 162 punktas), Gielen (C-440/08, EU:C:2010:148, 49–54 punktai) ir Beker (C-168/11, EU:C:2013:117, 62 punktas).

47.      Nepritariu Komisijos šiuo klausimu per posėdį pateiktam argumentui, pagal kurį byla, kurioje priimtas Sprendimas Hirvonen (C-632/13, EU:C:2015:765), buvo susijusi tik su dviem skirtingomis apmokestinimo sistemomis – viena skirta rezidentams, o kita nerezidentams, – kurių kiekviena buvo suderinama su Sąjungos teise, o nagrinėjamoje byloje taip nėra ir tuo paaiškinamas minėtame sprendime daromas skirtumas.

48.      Tuo neatsižvelgiama į aplinkybę, kad Teisingumo Teismas Sprendime Wallentin (C-169/03, EU:C:2004:403) nusprendė, jog palankesne pripažinta Sprendime Hirvonen (C-632/13, EU:C:2015:765) aptariama sistema faktiškai buvo diskriminacinė. Kaip pažymi generalinis advokatas P. Mengozzi savo išvados, pateiktos byloje Beker (C-168/11, EU:C:2012:452), 60 punkte, reikėjo atsakyti į klausimą, ar „dėl apmokestinamajam asmeniui suteiktos galimybės pasirinkti tam tikrą teisinį metodą, kuris paprastai yra jam ne toks naudingas, tačiau nėra nesuderinamas su Europos Sąjungos teisės aktais, nagrinėjamos mokesčių sistemos visuma tampa suderinama su Europos Sąjungos teisės aktais“. Teisingumo Teismo atsakymas buvo aiškiai neigiamas.

49.      Remdamasis šia generalinio advokato P. Mengozzi išvada taip pat manau, kad minėtoje byloje Teisingumo Teismas, kaip ir bylos, kurioje priimtas Sprendimas Hirvonen (C-632/13, EU:C:2015:765), atveju, nagrinėjo galimybę pasirinkti „nepalankesnę“ apmokestinimo sistemą. Tai nesukliudė Teisingumo Teismui konstatuoti, kad esama laisvo kapitalo judėjimo apribojimo.

50.      Nagrinėjamos bylos atveju rezidentams skirtos apmokestinimo sistemos pasirinkimas leidžia taikyti didesnę neapmokestinamąją sumą, tačiau jis susijęs ir su neribota mokestine prievole, kurios vykdymo pasekmės gali būti labai skirtingos atsižvelgiant į konkrečias įvairių mokesčių mokėtojų situacijas, nes, kaip per posėdį pažymėjo Komisija, šis pasirinkimas lemia tai, kad dvidešimt metų apmokestinamas visas įgytas turtas, esantis ne tik Vokietijoje, bet ir įvairiose kitose pasaulio šalyse, todėl atsiranda dvigubo apmokestinimo rizika.

51.      Todėl manau, kad aplinkybė, jog pagal ErbStG 2 straipsnio 3 dalį mokesčių mokėtojams nerezidentams, jeigu jie pasirenka rezidentams skirtą paveldimo ir dovanojamo turto apmokestinimo mokesčiais sistemą, gali būti taikoma mokesčių mokėtojams rezidentams numatyta neapmokestinamoji suma, nepanaikina ErbStG 16 straipsnio 2 dalies nesuderinamumo su laisvu kapitalo judėjimu, konstatuoto sprendimuose Mattner (C-510/08, EU:C:2010:216) ir Komisija / Vokietija (C-211/13, EU:C:2014:2148).

2.      Dėl pasinaudojimo galimybe pasirinkti, suteikiama nerezidentams, rezidentams skirtą paveldimo ir dovanojamo turto mokesčių sistemą sąlygų ir pasinaudojimo šia galimybe pasekmių

52.      Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl pačios taisyklės, nustatytos ErbStG 2 straipsnio 3 dalyje, suderinamumo su laisvu kapitalo judėjimu, reikia nustatyti, ar pasinaudojimo galimybe pasirinkti, kuri suteikiama šia nuostata, sąlygos(20) ir pasinaudojimo šia galimybe pasekmės(21) sukuria naują laisvo kapitalo judėjimo apribojimą.

53.      Pirmiausia dėl pasinaudojimo galimybe pasirinkti sąlygų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog, kadangi ši galimybė suteikiama tik apmokestinamiesiems asmenims, gyvenantiems Sąjungos arba EEE valstybių narių teritorijose, ji prieštarauja Sprendimui Welte (C-181/12, EU:C:2013:662), kuriame principų, nustatytų Sprendime Mattner (C-510/08, EU:C:2010:216), taikymo sritis buvo išplėsta į ją įtraukiant apmokestinamuosius asmenis, gyvenančius trečiojoje šalyje.

54.      Iš tikrųjų Sprendimo Welte (C-181/12, EU:C:2013:662) 68 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad „[SESV 63] ir [65] straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamas su paveldimo turto mokesčių apskaičiavimu susijęs valstybės narės teisės aktas, kuriame nustatyta, kad paveldėjimo būdu įgyjant tos valstybės teritorijoje esantį žemės sklypą tuomet, kai <...> palikėjas ir paveldimo turto įgijėjas palikimo atsiradimo momentu gyveno trečiojoje šalyje, kaip antai Šveicarijos Konfederacijoje, neapmokestinamoji suma nuo apmokestinimo bazės yra mažesnė nei suma, kuri būtų taikoma, jei bent vienas iš minėtų asmenų tuo momentu būtų gyvenęs minėtoje valstybėje narėje“.

55.      Kaip teigia Komisija, akivaizdu, kad ErbStG 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė pasirinkti, suteikiama tik apmokestinamiesiems asmenims, gyvenantiems Sąjungos ar EEE valstybių narių teritorijose, išskyrus trečiųjų šalių rezidentus, prieštarauja laisvam kapitalo judėjimui. Joks šio apribojimo pateisinimas nėra nurodytas. Vis dėlto pažymėtina, kad pagrindinėje byloje šis klausimas nekeliamas, nes S. Hünnebeck ir jos dukros gyvena Sąjungos valstybėje narėje.

56.      Be to, dėl pasinaudojimo aptariama galimybe pasekmių primintina, kad pagal ErbStG 2 straipsnio 3 dalies antrą sakinį „kel[iems] turto objekt[ams], to paties asmens įgyt[iems] per dešimt metų iki turto perdavimo ar per dešimt metų po jo“, taikoma neribota mokestinė prievolė, susijusi su turto perdavimu, dėl kurio buvo pasinaudota galimybe pasirinkti rezidentams skirtą paveldimo ir dovanojamo turto mokesčių sistemą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagal ErbStG 14 straipsnį rezidentams šis laikotarpis apribotas dešimčia metų iki turto perdavimo.

57.      Vokietijos vyriausybė ginčija šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aiškinimą teigdama, kad abiem atvejais bendros atitinkamo įgyto turto vertės apskaičiavimas apribotas dešimčia metų, atgaline data skaičiuojamų nuo aptariamo turto perdavimo dienos.

58.      Šiuo klausimu primintina, kad „tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi kompetenciją nustatyti ir vertinti nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę“(22).

59.      Todėl Teisingumo Teismas pagal SESV 267 straipsnyje nustatytą teisminio bendradarbiavimo sistemą neturi tikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atlikto nacionalinės teisės išaiškinimo tikslumo ar juo abejoti, nes šis aiškinimas priklauso išimtinei nacionalinio teismo kompetencijai.

60.      Pagal Teisingumo Teismo praktiką „kapitalo judėjimo apribojimus reiškia nacionalinės priemonės, lemiančios kitos valstybės narės nei ta, kuri apmokestina paveldimą ar dovanojamą turtą, arba ta, kurioje yra atitinkamas turtas ir kuri apmokestina jo paveldėjimą ar dovanojimą, rezidento paveldimo turto ar gaunamos dovanos vertės sumažėjimą“(23).

61.      Mano nuomone, nagrinėjamu atveju akivaizdžiai skirtingai vertinami rezidentai ir nerezidentai, nes nerezidentams numatytas atsižvelgimo į turto objektų įgijimą laikotarpis (dešimt metų iki atitinkamo turto objekto įgijimo ir dešimt metų po jo) yra daug ilgesnis nei rezidentams numatytas laikotarpis (dešimt metų iki atitinkamo turto objekto įgijimo). Esama didelės rizikos, kad kelių turto objektų įgijimo atveju dėl šio skirtingo vertinimo nerezidentams gali tekti sunkesnė mokesčių našta.

62.      Be to, kadangi dovanojamo turto mokestis, susijęs su Vokietijoje esančiu nekilnojamuoju turtu, taikant ErbStG, apskaičiuojamas atsižvelgiant ir į šio nekilnojamojo turto vertę, ir į galimus šeiminius ryšius tarp dovanotojo ir apdovanotojo, nėra jokio objektyvaus skirtumo, kuriuo būtų galima pateisinti nevienodą situacijos, kai nė vienas iš šių asmenų neturi nuolatinės gyvenamosios vietos šioje valstybėje narėje, ir situacijos, kai bent vieno iš šių asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta yra šioje valstybėje, mokestinį vertinimą(24).

63.      Šiuo klausimu pažymėtina, kad apmokestinamųjų asmenų nerezidentų padėtis laikytina panašia į apmokestinamųjų asmenų rezidentų padėtį juo labiau dėl to, kad pagal aptariamus Vokietijos teisės aktus jie vienodai vertinami dovanojimo būdu įgyto nekilnojamojo turto, esančio Vokietijoje, apmokestinimo tikslais. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė Sprendimo Komisija / Vokietija (C-211/13, EU:C:2014:2148) 50 punkte, „vienodai, išskyrus apdovanotajam taikomą neapmokestinamąją sumą, vertindamas dovanojimą ir paveldėjimą šių dviejų kategorijų mokesčių mokėtojų naudai nacionalinės teisės aktų leidėjas iš tikrųjų pripažino, kad dovanojamo ar paveldimo turto mokesčio surinkimo tvarkos ir sąlygų atžvilgiu tarp šių kategorijų nėra jokio objektyvaus situacijų skirtumo, kuriuo būtų galima pateisinti skirtingą vertinimą“. Tas pats pasakytina ir apie atsižvelgimo į ankstesnius įgijimus laikotarpį.

64.      Taigi ErbStG 2 straipsnio 3 dalimi sukuriamas naujas laisvo kapitalo judėjimo apribojimas.

65.      Vokietijos vyriausybės teigimu, šis apribojimas pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, pirmiausia siekiu užtikrinti darnų valstybių narių apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą ir Vokietijos mokesčių sistemos nuoseklumą.

66.      Dėl siekio užtikrinti darnų valstybių narių apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą, reikia pasakyti, kad Vokietijos vyriausybė niekaip nepaaiškina, kaip šiam pasidalijimui būtų kliudoma, jei Vokietijos valdžios institucijos ir rezidentams, ir nerezidentams taikytų tokį patį atsižvelgimo į laikotarpį, per kurį įsigyta turto.

67.      Dėl siekio užtikrinti Vokietijos mokesčių sistemos nuoseklumą Vokietijos vyriausybė mano, kad pasinaudodami galimybe pasirinkti rezidentams skirtą apmokestinimo sistemą, suteikiamą pagal ErbStG 2 straipsnio 3 dalį, apmokestinamieji asmenys nerezidentai pasirenka neribotą mokestinę prievolę dėl to, kad apmokestinimo bazė apima visą tiek nacionalinėje teritorijoje, tiek užsienyje esantį turtą. Ji iš to daro išvadą, kad mokestinę naudą, gaunamą taikant didelę neapmokestinamąją sumą pagal ErbStG 16 straipsnio 1 dalį, atsveria konkretus apmokestinimas dovanojamo turto mokesčiu.

68.      Tačiau nė vienas šių argumentų nėra susijęs su atsižvelgimo į įgyjamo turto laikotarpių skirtumą nerezidentų nenaudai. Konkrečiau kalbant, priešingai, nei reikalaujama pagal nusistovėjusią šios srities teismo praktiką(25), Vokietijos vyriausybė neįrodo, kad yra tiesioginis ryšys tarp mokesčių lengvatos suteikimo ir ilgesnį turto objektų įgijimo laikotarpį, į kurį turi būti atsižvelgta, jei dovanojimas susijęs su dovanotojais ir apdovanotaisiais, kurie yra nerezidentai.

69.      Taigi argumentus, susijusius su mokesčių sistemos nuoseklumu, reikia atmesti.

VI – Išvada

70.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Finanzgericht Düsseldorf (Diuseldorfo finansinių bylų teismas) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

1.      SESV 63 ir 65 straipsnius reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiami valstybės narės teisės aktai, kaip antai aptariami pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta, kad apskaičiuojant dovanojamo turto mokestį neapmokestinamoji suma nuo apmokestinimo bazės šios valstybės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto dovanojimo atveju, jei dovanojimo sandorio įvykdymo metu dovanotojo ir apdovanotojo gyvenamoji vieta buvo kitoje valstybėje narėje, yra mažesnė nei neapmokestinamoji suma, kuri būtų buvusi taikoma, jei bent vieno iš jų gyvenamoji vieta tuo metu būtų buvusi pirmoje valstybėje narėje, nors minėtuose teisės aktuose taip pat numatyta, kad apdovanotojo prašymu gali būti taikoma didesnė neapmokestinamoji suma, jeigu jis pasirenka rezidentams skirtą neribotos mokestinės prievolės sistemą.

2.      SESV 63 ir 65 straipsnius reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiami valstybės narės teisės aktai, kaip antai aptariami pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta, kad apdovanotieji, gyvenantys trečiosiose šalyse, gali pateikti prašymą, kad apskaičiuojant dovanojamo turto mokestį, susijusį su nekilnojamuoju turtu, esančiu šios valstybės narės teritorijoje, būtų taikoma didesnė neapmokestinamoji suma nuo apmokestinimo bazės tik tuo atveju, jei vienas iš dovanotojų ar apdovanotųjų gyvena šioje valstybėje.

3.      SESV 63 ir 65 straipsnius reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiami valstybės narės teisės aktai, kaip antai aptariami pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta, kad šios valstybės narės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto dovanojimo atveju apskaičiuojant dovanojamo turto mokestį reikia atsižvelgti į visus turto objektus, įgytus per dešimt metų iki šio dovanojimo ir per dešimt metų po jo, jei dovanojimo sandorio įvykdymo metu dovanotojo ir apdovanotojo gyvenamoji vieta buvo kitoje valstybėje narėje, nors, jei vienas iš jų minėto sandorio įvykdymo metu būtų gyvenęs pirmoje valstybėje narėje, būtų atsižvelgiama tik į dešimt metų iki šio dovanojimo.

1 – Originalo kalba: prancūzų.

2 – C-510/08, EU:C:2010:216.

3 – Ten pat.

4 – Žr. sprendimus Test Claimants in the FII Group Litigation (C-446/04, EU:C:2006:774, 162 punktas), Gielen (C-440/08, EU:C:2010:148, 53 punktas) ir Beker (C-168/11, EU:C:2013:117, 62 punktas).

5 – OL L 1, 1994, p. 3.

6 – C-510/08, EU:C:2010:216.

7 – Šiuos teisės aktus, taip pat lygiaverčius kitų valstybių narių teisės aktus Teisingumo Teismas taip pat yra nagrinėjęs bylose, kuriose priimti sprendimai Jäger (C-256/06, EU:C:2008:20), Welte (C-181/12, EU:C:2013:662), Komisija /Ispanija (C-127/12, EU:C:2014:2130) ir Q (C-133/13, EU:C:2014:2460).

8 – Sprendimas Komisija /Vokietija (C-211/13, EU:C:2014:2148, 41 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. sprendimus Jäger (C-256/06, EU:C:2008:20, 31 punktas), Mattner (C-510/08, EU:C:2010:216, 26 punktas), Welte (C-181/12, EU:C:2013:662, 23 punktas) ir Komisija /Ispanija (C-127/12, EU:C:2014:2130, 57 punktas).

9 – Sprendimas Komisija /Ispanija (C-127/12, EU:C:2014:2130, 58 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. Sprendimą Mattner (C-510/08, EU:C:2010:216, 28 punktas) ir, kiek tai susiję su paveldėjimu, Sprendimą Welte (C-181/12, EU:C:2013:662, 25 punktas).

10 – Ši galimybė suteikiama tik apmokestinamiesiems asmenims nerezidentams, gyvenantiems kitose Sąjungos arba EEE valstybėse narėse, išskyrus trečiąsias šalis.

11 – Pagal ErbStG 2 straipsnio 3 dalį pasinaudojimo galimybe pasirinkti neribotos mokestinės prievolės sistemą pasekmės, atrodo, yra susijusios su bet kuriuo kitu to paties asmens turtu, įgytu per dešimt metų iki turto įgijimo, dėl kurio buvo pasinaudota galimybe pasirinkti, ir per dešimt metų po šio įgijimo.

12 – C-440/08, EU:C:2009:661.

13 – Sprendimas Gielen (C-440/08, EU:C:2010:148, 52 punktas).

14 – Ten pat, 53 punktas.

15 – Žr. šios išvados 52–69 punktus.

16 – Žr. Sprendimą Hirvonen (C-632/13, EU:C:2015:765, 43 punktas).

17 – Ten pat, 49 punktas. Išskirta mano.

18 – Ten pat, 39 punktas.

19 – Sprendimas Gielen (C-440/08, EU:C:2010:148, 44 punktas). Išskirta mano. Šiuo klausimu taip pat žr. sprendimus Talotta (C-383/05, EU:C:2007:181, 19 punktas) ir Renneberg (C-527/06, EU:C:2008:566, 60 punktas).

20 – Ši galimybė pasirinkti suteikiama tik apmokestinamiesiems asmenims nerezidentams, gyvenantiems kitose Sąjungos arba EEE valstybėse narėse, išskyrus trečiąsias šalis.

21 – Žr. šios išvados 11 išnašą

22 – Sprendimas Eckelkamp ir kt. (C-11/07, EU:C:2008:489, 32 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. Sprendimą Sürül (C-262/96, EU:C:1999:228, 95 punktas).

23 – Sprendimas Komisija /Ispanija (C-127/12, EU:C:2014:2130, 57 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. Sprendimą Mattner (C-510/08, EU:C:2010:216, 26 punktas).

24 – Žr. sprendimus Mattner (C-510/08, EU:C:2010:216, 36 punktas) ir Komisija /Vokietija (C-211/13, EU:C:2014:2148, 49 punktas).

25 – Žr. sprendimus Manninen (C-319/02, EU:C:2004:484, 42 punktas), Glaxo Wellcome (C-182/08, EU:C:2009:559, 77 ir 78 punktai), Mattner (C-510/08, EU:C:2010:216, 53 punktas) ir Komisija /Vokietija (C-211/13, EU:C:2014:2148, 55 ir 56 punktai).