EU tax law WEB Santogal M-Comércio e Reparação de Automóveis - C-26/16

1.

Teisingumo Teismui pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos ( 2 ) (toliau – PVM direktyva) 138 straipsnio 2 dalies aiškinimu.

2.

Iš esmės Tribunal Arbitral Tributário (Centro de Arbitragem Administrativa – CAAD) (Kolektyvinių ginčų arbitražo teismas – Administracinių ginčų arbitražo centras, Portugalija) siekia sužinoti, ar, jeigu Bendrijos viduje tiekiama nauja transporto priemonė, valstybei narei leidžiama, pirma, nustatyti PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punkte numatyto neapmokestinimo PVM sąlygą, kad pirkėjas būtų įsisteigęs ar turėtų nuolatinę gyvenamąją vietą šios transporto priemonės paskirties valstybėje narėje, antra, atsisakyti taikyti neapmokestinimą PVM, jei transporto priemonė buvo registruota paskirties valstybėje narėje laikinai tik turizmo tikslais ir, trečia, reikalauti, kad transporto priemonės pardavėjas sumokėtų PVM tokiomis aplinkybėmis, kurios gali rodyti, kad pirkėjas galėjo sukčiauti PVM srityje, vis dėlto neįrodžius, kad pardavėjas bendradarbiavo su pirkėju, siekdamas išvengti PVM mokėjimo.

3.

Šie klausimai pateikti nagrinėjant Portugalijoje įsteigtos bendrovės Santogal M-Comércio e Reparação de Automóveis Lta (toliau – Santogal) ir Autoridade Tributária e Aduaneira (Portugalijos mokesčių ir muitų institucija) ginčą dėl to, kad ši institucija atsisakė taikyti Santogal Portugalijos teisėje, kuria PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punktas perkeliamas į nacionalinę teisę, numatytą neapmokestinimą PVM Santogal vykdytam naujos transporto priemonės, kurią jos įgijėjas persivežė į Ispaniją, tiekimui.

4.

Tiksliau kalbant, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Santogal Angolos piliečiui pagal 2010 m. sausio 26 d. sąskaitą faktūrą už 447665 EUR sumą pardavė naują transporto priemonę, kurią prieš tai nupirko iš Mercedes-Benz Portugal ir kurios įvežimas į Portugalijos teritoriją buvo konstatuotas 2009 m. birželio 25 d. (toliau – muitinės deklaracija) ( 3 ).

5.

Parduodant transporto priemonę pirkėjas pranešė Santogal, kad ketina ją asmeniniais tikslais naudoti Ispanijoje, kur jau yra įsisteigęs, išsiųsti ją į šią šalį, pasirūpinant jos pervežimu, ten atlikti jos techninę patikrą ir užregistruoti. Jis pateikė Santogal savo užsieniečio registracijos numerį (NIE) Ispanijoje, dokumentą, kurį 2008 m. gegužės 2 d. išdavė Ministério del Interior, Dirección General de la Policia y de la Guardia Civil – Comunidad Tui-Valencia (Vidaus reikalų ministerijos policijos ir žandarmerijos generalinis direktoratas – Tui-Valensijos savivaldybė, Ispanija), kuriuo patvirtintas jo įregistravimas centriniame užsieniečių registre, ir savo Angolos paso kopiją. Tačiau adresas, kurį pirkėjas nurodė pardavimo metu, nesutapo su 2008 m. gegužės 2 d. išduotame dokumente nurodytu adresu.

6.

Atsižvelgdama į šiuos dokumentus Santogal nusprendė, kad transporto priemonės pardavimas neapmokestinamas PVM pagal Regime do IVA nas Transações Intracomunitárias (RITI) (PVM taisyklės, taikomos sandoriams Bendrijos viduje), kuriomis PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punktas perkeltas į nacionalinę teisę.

7.

Transporto priemonė buvo pergabenta į Ispaniją visiškai uždarame vilkike.

8.

Atlikęs transporto priemonės techninę patikrą Ispanijoje, pirkėjas Santogal prašymu nusiuntė šiai bendrovei du dokumentus pardavimui užbaigti. Pirma, tai buvo techninės patikros pažyma, išduota 2010 m. vasario 11 d., ir įregistravimo Ispanijoje pažyma, išduota 2010 m. vasario 18 d. Pastaroji pažyma, kurioje buvo nurodytas pirkėjo adresas, nesutapęs nei su adresu, nurodytu pardavimo metu, nei su adresu, nurodytu 2008 m. gegužės 2 d. dokumente, buvo susijusi su laikina, „turistine“ registracija, kurios galiojimas turėjo baigtis 2011 m. vasario 17 d.

9.

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija, turistinės registracijos numerio suteikimas Ispanijoje reglamentuojamas 1993 m. rugsėjo 10 d.Real decreto 1571/1993 por el que se adapta la Reglamentación de la matrícula turística a las consecuencias de la armonización fiscal del mercado interior ( 4 ) (Karaliaus dekretas Nr. 1571/1993 dėl Turistinio numerio ženklų išdavimo taisyklių pritaikymo prie mokesčių suderinimo su Sąjungos taisyklėmis padarinių Ispanijoje) ir 1998 m. gruodžio 23 d.Real decreto 2822/1998 por el que se aprueba el Reglamento General de Vehículos ( 5 ) (Karaliaus dekretas Nr. 2822/1998, kuriuo patvirtinamas Bendrasis transporto priemonių reglamentas). Turistinio numerio ženklai išduodami laikinai, paprastai jie gali būti naudojama ne ilgiau nei 6 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį, kurį institucijos gali pratęsti. Jais gali pasinaudoti tik nenuolatiniai Ispanijos gyventojai.

10.

Gavusi informaciją, kurią Santogal atsiuntė 2011 m. vasario mėn., Mercedes-Benz Portugal pateikė papildomą muitinės deklaraciją dėl transporto priemonės (toliau – papildoma deklaracija), siekdama, kad būtų panaikinta 2009 m. birželio 25 d. muitinės deklaracija, nes transporto priemonė buvo išvežta į Ispaniją. 2011 m. kovo 3 d. kompetentingos institucijos panaikino muitinės deklaraciją.

11.

2013 m. spalio 24 d. laišku, persiųstu Direção de Finanças de Lisboa (Lisabonos finansų tarnyba, Portugalija), Direção de Serviços Antifraude Aduaneira (Kovos su sukčiavimu muitų srityje tarnyba, Portugalija) rekomendavo įpareigoti sumokėti PVM už nagrinėjamos priemonės pardavimą. Ši tarnyba taip pat pažymėjo, kad jos pirkėjas gyvena Portugalijoje, yra ten registruotas kaip bendrovės valdytojas ir kad jau daugiau nei dešimtmetį turi mokesčių mokėtojo kodą. Be to, atsakydamos į prašymą pateikti informaciją, Ispanijos valdžios institucijos patikslino, jog neatrodo, kad 2010 m. pirkėjas buvo Ispanijos gyventojas, nes jis niekada ten nedeklaravo pajamų ir nebuvo apmokestintas PVM.

12.

Vėliau bendrovėje Santogal buvo atlikta dalinė vidaus patikra, susijusi su PVM už 2010 m. sausio mėn. Per šią patikrą mokesčių ir muitų institucija surašė ataskaitą, joje padarė išvadą, kad RITI 14 straipsnyje numatyti neapmokestinimo PVM atvejai netaikomi transporto priemonės pardavimui, nes, kalbant apie šios nuostatos b punkte numatytą neapmokestinimą, pirkėjas negyveno Ispanijoje ir nevykdė ten veiklos. Ji taip pat pažymėjo, kad, remiantis jos duomenų bazėse esama informacija, pirkėjas turėjo iki 2001 m. suteiktą Portugalijos mokesčių mokėtojo kodą ir kad jo gyvenamosios vietos valstybė yra Portugalija.

13.

2014 m. spalio 14 d. mokesčių ir muitų institucija parengė papildomą pranešimą dėl apmokestinimo 89533 EUR PVM, taip pat dėl 15914,80 EUR kompensacinių palūkanų sumokėjimo už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 12 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. 2014 m. gruodžio mėn. Santogal sumokėjo šias sumas.

14.

Santogal kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą prašydama panaikinti minėtus pranešimus ir atlyginti žalą. Minėtame teisme ši bendrovė, be kita ko, argumentavo, kad mokesčių ir muitų institucija aiškino RITI 14 straipsnio b punktą priešingai PVM direktyvos 138 straipsnio 2 daliai, kuri yra tiesioginio veikimo nuostata. Santogal taip pat teigė, kad prieš ją negalima remtis galimu pirkėjo sukčiavimu PVM srityje.

15.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas pirmiausia abejoja dėl pirkėjo gyvenamosios vietos transporto priemonės pardavimo metu. Visų pirma šis teismas nurodo, kad pirkėjo įprasta gyvenamoji vieta nebuvo Ispanijoje. Vis dėlto nebuvo įrodyta, kad minėto pardavimo metu jis gyveno Portugalijoje. Be to, šio teismo turimoje bylos medžiagoje nėra informacijos nei apie PVM sumokėjimą už transporto priemonę Ispanijoje, nei apie transporto priemonės likimą po jos turistinės registracijos atlikimo. Taip pat neįrodyta, kad Ispanijos teisėje numatyta tvarka būtų pasibaigusi jos turistinė registracija.

16.

Dar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog neįrodyta, kad Santogal bendradarbiavo su pirkėju, siekdama išvengti PVM sumokėjimo už šios transporto priemonės pardavimą. Priešingai, jo nuomone, iš jam pateiktų įrodymų matyti, jog Santogal užtikrino neapmokestinimo PVM sąlygų laikymąsi. Minėtas teismas pažymi, kad nei muitinės tarpininkai, nei muitinės tarnybos nesuabejojo dokumentų, reikalingų muitinės deklaracijai panaikinti, pakankamumu ir kad Kovos su sukčiavimu muitų srityje tarnybos laiškas buvo grindžiamas papildoma informacija, kuri nebuvo prieinama Santogal.

17.

Galiausiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Teisingumo Teismo praktikoje, visų pirma 2010 m. gruodžio 7 d. Sprendime R. (C-285/09, EU:C:2010:742, 40–46 punktai) neatsakoma į jo nagrinėjamoje byloje kilusius klausimus.

18.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19.

Rašytines pastabas dėl šių klausimų pateikė Santogal, Portugalijos vyriausybė ir Europos Komisija. Atsižvelgdamas į rašytines pastabas, Teisingumo Teismas konstatavo, kad yra pakankamai informuotas, ir pagal savo Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalį nusprendė nerengti teismo posėdžio.

20.

Nors nekyla abejonių, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į Tribunal Arbitral Tributário pateiktus klausimus, nes Teisingumo Teismas jau patikslino, kad, nepaisant šios institucijos pavadinimo, ji turi visas būtinas savybes, kad būtų laikoma „valstybės narės teismu“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį ( 6 ), Portugalijos vyriausybė tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, remdamasi trim motyvais, kuriuos visus, mano nuomone, dėl toliau nurodytų priežasčių reikia atmesti.

21.

Pirma, manau, kad patenkinti Portugalijos vyriausybės prieštaravimą, pagal kurį sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes jame nurodytas ne PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punktas, bet tos pačios nuostatos b punktas, būtų pernelyg formalu ir tai neatitiktų bendradarbiavimo siekio, kuriuo yra grindžiama SESV 267 straipsnyje nustatyta procedūra, kuria siekiama nacionaliniams teismams pateikti naudingą atsakymą, kad jie galėtų išspręsti savo nagrinėjamas bylas. Iš tiesų akivaizdu, kad, atsižvelgiant į sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvus ir pateiktų klausimų formuluotę, kurioje nurodomas tik naujos transporto priemonės tiekimas Bendrijos viduje, konkrečiai reglamentuojamas PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punkte, nuoroda į PVM direktyvos 138 straipsnio b punktą yra tiesiog formali klaida, neturinti įtakos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų dėl Sąjungos teisės išaiškinimo suvokimui ir dalykui. Be to, ši klaida buvo ištaisyta vieno iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo arbitrų e. laiške, kuris buvo pridėtas prie sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, taigi kuris įeina į pagrindinės bylos medžiagą, ir į tai atsižvelgė visos pastabas Teisingumo Teisme pateikusios šalys. Tai, kad tokiu neformaliu klaidos ištaisymu gali būti pažeistos nacionalinės civilinio proceso normos, kaip nurodo Portugalijos vyriausybė, negali lemti sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumo. Teisingumo Teismas šiuo klausimu jau yra nusprendęs, kad jam iš esmės nepriklauso tikrinti, ar toks sprendimas priimtas pagal nacionalinę teisę, reglamentuojančią teismo organizavimą ir procesą ( 7 ). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, niekas nedraudžia Teisingumo Teismui performuluoti pateiktų klausimų taip, kad jie susiję su PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punkto išaiškinimu ( 8 ).

22.

Antra, nors, kaip teigia Portugalijos vyriausybė, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą tikrai nėra pavyzdingai aiškiai išdėstytos pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir jame yra keli netikslumai ar nenuoseklumai, šių spragų nepakanka siekiant paneigti reikšmingumo prezumpciją, taikomą prejudiciniams klausimams, susijusiems su Sąjungos teisės išaiškinimu, ir jos nekliudo Teisingumo Teismui į juos atsakyti ( 9 ). Iš tiesų manau, kad Teisingumo Teismui yra žinomos faktinės ir teisinės aplinkybės, reikalingos norint naudingai atsakyti į šioje byloje jam pateiktus klausimus. Be to, kadangi šalys, tarp jų subsidiariai – ir Portugalijos vyriausybė, pateikė rašytines pastabas, jos visos galėjo pareikšti savo poziciją dėl pateiktų klausimų turinio, atsižvelgdamos į sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išdėstytas teisines ir faktines aplinkybes.

23.

Galiausiai, trečia, manau, negalima pripažinti pagrįstu ir Portugalijos vyriausybės pateikto trečiojo nepriimtinumo motyvo, pagal kurį Teisingumo Teismo prašoma atsakyti į hipotetinio pobūdžio klausimus, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą jau konstatavo, kad mokesčių ir muitų institucijos sprendimas, kuriuo ji reikalavo sumokėti PVM, motyvuotas netinkamai, todėl šį sprendimą reikėtų panaikinti, neatsižvelgiant į atsakymą, kurį Teisingumo Teismas pateiktų į prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

24.

Tikrai, vykdydamas užduotį, kuri jam yra paskirta, atsižvelgiant į SESV 267 straipsnyje nustatytą bendradarbiavimą, padėti vykdyti teisingumą valstybėse narėse Teisingumo Teismas atsisako pateikti konsultacines nuomones hipotetiniais klausimais ( 10 ). Iš tiesų tokiais atvejais nacionalinio teismo pateiktas prašymas išaiškinti Sąjungos teisę neatitinka objektyvaus poreikio priimti sprendimą ir išnagrinėti turimą bylą. Būtent taikydamas šią teismo praktiką Teisingumo Teismas pripažino nepriimtinu nacionalinio pirmosios instancijos teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos muitų teisės išaiškinimo tokiu atveju, kai šiame teisme apskųstas sprendimas išieškoti skolą muitinei visiškai priklausė nuo išankstinio sprendimo dėl šios skolos konstatavimo, tačiau nagrinėjamos valstybės narės paskutinės instancijos teismas panaikino šį sprendimą ( 11 ). Iš tiesų, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo buvo prašoma tik nustatyti sprendimo dėl išieškojimo panaikinimo pasekmes, kad jis galėtų išnagrinėti jame iškeltą bylą, tam, kad ją išspręstų, jis nebegalėjo priimti sprendimo, kuriame būtų galima atsižvelgti į Teisingumo Teismo atsakymus į minėto teismo jam pateiktus klausimus. Tad Teisingumo Teismas būtų turėjęs pateikti konsultacinę nuomonę hipotetinio pobūdžio klausimais.

25.

Bet šioje byloje taip nėra.

26.

Pirma, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą niekaip negalima spręsti, kad dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatuoto motyvavimo trūkumo turi būti panaikintas visas mokesčių ir muitų institucijos sprendimas, neatsižvelgiant į tai, kokį atsakymą Teisingumo Teismas pateiktų į jam užduotus klausimus. Kaip tik sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą patvirtina ką kita. Iš tiesų padaręs išvadą, susijusią su motyvavimo trūkumu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas skyrė daug dėmesio Sąjungos teisei ir nagrinėjo bei atmetė kitus Santogal kaltinimus, kuriais kritikuojami mokesčių ir muitų institucijos sprendimo motyvai, nurodydamas priežastis, dėl kurių atmetė kai kuriuos įrodymus, Santogal pateiktus siekiant įrodyti, kad naujos transporto priemonės pirkėjas neatitiko gyvenimo šios transporto priemonės paskirties valstybėje narėje sąlygos, kurios buvo reikalaujama pagal RITI nuostatas. Šie argumentai būtų buvę pertekliniai, jei vien prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iš anksto konstatuotas motyvavimo trūkumas būtų galėjęs nulemti viso mokesčių ir muitų institucijos sprendimo panaikinimą.

27.

Antra, ir tai yra dar svarbiau, prejudiciniai klausimai tiesiogiai ir netiesiogiai susiję su RITI nuostatomis įtvirtinto reikalavimo atitiktimi Sąjungos teisei, nes pagal RITI nustatyta neapmokestinimo PVM sąlyga, kad naujos transporto priemonės pirkėjas turi gyventi šios transporto priemonės paskirties vietos valstybėje narėje. Akivaizdu, kad atsakymas į šiuos klausimus išlieka reikšmingas sprendžiant pagrindinės bylos ginčą. Iš tiesų nuo jo priklauso ir tiekėjui tenkančios pareigos pateikti įrodymų, kad yra tenkinamas RITI nustatytas gyvenimo šalyje reikalavimas, ir mokesčių bei muitų institucijai tenkančios pareigos patikrinti šiuos įrodymus ir teisingai motyvuoti sprendimus, kuriais tam tikrais atvejais atmetamas joms pateiktų įrodymų reikšmingumas ar pakankamumas, teisėtumas.

28.

Dėl visų šių priežasčių siūlau Teisingumo Teismui pripažinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą priimtinu.

29.

Kaip jau nurodžiau savo įvadinėse pastabose, ir, atsižvelgiant į šios išvados 21 punkte mano pasiūlytą prejudicinių klausimų performulavimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar kai nauja transporto priemonė yra tiekiama Bendrijos viduje, valstybei narei leidžiama: a) nustatyti PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punkte numatyto neapmokestinimo PVM sąlygą, kad pirkėjas gyventų šios transporto priemonės paskirties valstybėje narėje (pirmasis klausimas); b) atsisakyti taikyti neapmokestinimą PVM, jei transporto priemonė paskirties valstybėje narėje buvo įregistruota tik laikinai, turistiniais tikslais (antrasis klausimas); ir c) reikalauti, kad transporto priemonės pardavėjas sumokėtų PVM tokiomis aplinkybėmis, kurios gali rodyti, kad pirkėjas galėjo sukčiauti PVM srityje, vis dėlto neįrodžius, kad pardavėjas bendradarbiavo su pirkėju, siekdamas išvengti PVM sumokėjimo (trečiasis ir ketvirtasis klausimai).

30.

Išanalizuosiu visus šiuos tris prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų aspektus iš eilės.

31.

Kaip jau ne kartą yra nurodęs Teisingumo Teismas, nuo 1993 m. sausio 1 d. sukurta sistema, kuria Bendrijos viduje siekiama panaikinti mokestines sienas, grindžiama naujo apmokestinimo momento, t. y. prekių įsigijimo Bendrijos viduje, nustatymu, leidžiančiu mokestines pajamas priskirti valstybei narei, kurioje vyksta galutinis vartojimas ( 12 ).

32.

Taigi pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį PVM neapmokestinamo asmens įsigijimas Bendrijos viduje naujos transporto priemonės apmokestinamas paskirties valstybės narės teritorijoje, o pagal PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punktą tos pačios naujos transporto priemonės tiekimas Bendrijos viduje neapmokestinamas PVM išsiuntimo ar išgabenimo valstybėje narėje.

33.

Pagal šį mechanizmą mokestinės pajamos perduodamos valstybei narei, kur patiektos prekės galutinai vartojamos ir užtikrinamas aiškus kompetencijos mokesčių srityje pasidalijimas.

34.

Taigi prekių tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimą PVM siejant su prekių įsigijimu Bendrijos viduje, leidžiama išvengti dvigubo apmokestinimo, taigi ir bendrai PVM sistemai būdingo mokesčių neutralumo principo pažeidimo ( 13 ), o taisyklėmis, susijusiomis su naujų transporto priemonių įsigijimo apmokestinimu, taip pat siekiama užkirsti kelią konkurencijos iškraipymams tarp valstybių narių, kurie gali atsirasti taikant skirtingus mokesčio tarifus ( 14 ).

35.

Pagal PVM direktyvos 20 straipsnio pirmą pastraipą prekių įsigijimas Bendrijos viduje apibrėžiamas kaip teisės disponuoti kilnojamuoju materialiuoju turtu kaip savininkui įsigijimas, kai prekes įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę nei tą, iš kurios prekės yra išsiųstos ar išgabentos, siunčia ar gabena pardavėjas arba prekes įsigyjantis asmuo ar kitas asmuo pardavėjo arba prekes įsigyjančio asmens vardu.

36.

PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad valstybės narės neapmokestina PVM naujų transporto priemonių tiekimo, kai jos išsiunčiamos ar išgabenamos įsigyjančiam asmeniui į paskirties vietą, esančią Sąjungoje, bet ne jų atitinkamoje teritorijoje.

37.

Kadangi prekės, taip pat ir naujos transporto priemonės, tiekimą ir įsigijimą Bendrijos viduje būtina susieti, o Teisingumo Teismo teigimu, iš tikrųjų tai yra viena ir ta pati ekonominė operacija, jau buvo konstatuota, kad PVM direktyvos 20 straipsnio pirmą pastraipą ir tos pačios direktyvos 138 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti suteikiant joms vienodą reikšmę ir apimtį ( 15 ).

38.

Šiuo požiūriu taip pat reikėtų vadovautis, kalbant apie PVM direktyvos 20 straipsnio pirmos pastraipos ir 138 straipsnio 2 dalies a punkto, susijusio su naujomis transporto priemonėmis, tarpusavio santykį, kaip, be kita ko, Komisija pripažino savo rašytinėse pastabose ( 16 ).

39.

Remiantis teismo praktika, darytina išvada, kad prekių tiekimas Bendrijos viduje, įvykęs prieš prekių įsigijimą Bendrijos viduje, yra neapmokestinamas PVM, jei įvykdomos trys sąlygos, t. y. kai teisė, kaip savininkui disponuoti preke, perduota įgijėjui, tiekėjas nustato, kad ši prekė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę ir po šio išsiuntimo ar išgabenimo jos fiziškai nebėra tiekimo valstybėje narėje ( 17 ).

40.

Pagrindinėje byloje neginčijama, kad Santogal naują transporto priemonę pardavė Portugalijoje išrašęs sąskaitą faktūrą pirkėjui, kad pirkėjas pats pervežė prekę į Ispaniją ir kad ji buvo įregistruota šioje valstybėje narėje. Taigi atrodo, kad minėtos trys sąlygos yra įvykdytos.

41.

Bet kuriuo atveju, nors pagrindinėje byloje visos trys sąlygos yra įvykdytos ( 18 ), akivaizdu, kad pagal PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punktą nenustatomas joks teisės į naujos transporto priemonės tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo PVM reikalavimas, pagal kurį šios transporto priemonės pirkėjas turi turėti gyvenamąją vietą paskirties valstybėje narėje ( 19 ).

42.

Kaip pripažįsta Portugalijos vyriausybė, Teisingumo Teismas dėl naujos transporto priemonės įsigijimo Bendrijos viduje sandorio kvalifikavimo paaiškino, kad reikia nustatyti, kokioje valstybėje narėje vyks šios transporto priemonės galutinis ir tęstinis naudojimas ( 20 ).

43.

Vis dėlto RITI nuostatose įtvirtintas papildomas reikalavimas, kad prekių tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimas PVM priklauso nuo to, ar pirkėjas gyvena paskirties valstybėje narėje, leidžia Portugalijos mokesčių institucijoms atsisakyti taikyti šį neapmokestinimą, net neatsižvelgus į PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punkte numatytus esminius reikalavimus, visų pirma net nekeliant klausimo dėl to, ar šie reikalavimai yra įvykdyti. Vis dėlto tai, kad naujos transporto priemonės pirkėjas negyvena paskirties valstybėje narėje, negali automatiškai reikšti, kad šios transporto priemonės galutinis ir tęstinis naudojimas vyksta šioje valstybėje narėje ir kad nebuvo tiekimo Bendrijos viduje, paskui ir įsigijimo Bendrijos viduje.

44.

Nors pagal PVM direktyvos 131 straipsnį neapmokestinimas PVM taikomas tokiomis sąlygomis, kurias nustato valstybės narės, siekdamos užtikrinti, kad PVM būtų renkamas teisingai ir paprastai ir kad būtų užkirstas kelias galimam sukčiavimui, vengimui ar piktnaudžiavimui, dėl šių sąlygų negali būti paneigtas nei mokesčių kompetencijos pasidalijimas tarp valstybių narių, nei PVM neutralumas, kuris, kaip Teisingumo Teismas ne kartą priminė, yra esminis bendros PVM sistemos principas ( 21 ).

45.

Papildoma sąlyga, kurios reikalaujama pagal RITI nuostatas ir pagal kurią prekių tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimas PVM priklauso nuo pirkėjo gyvenimo paskirties valstybėje narėje, sukelia tokį poveikį. Pagal ją, nepaisant to, kad yra įvykdytos trys šios išvados 39 punkte nurodytos sąlygos, Portugalijai leidžiama apmokestinti PVM naujos transporto priemonės, už kurios įsigijimą PVM buvo sumokėtas paskirties valstybėje narėje, tiekimą Bendrijos viduje. Taigi šiuo reikalavimu pažeidžiamas PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punktas, mokesčių kompetencijos pasidalijimas tarp valstybių narių ir mokesčių neutralumo principas.

46.

Žinoma, ši pozicija nereiškia, kad pirkėjo nuolatinė gyvenamoji vieta neturi reikšmės siekiant įrodyti, ar yra tenkinami esminiai PVM direktyvos reikalavimai, taikomi prekių tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimui PVM. Iš tiesų Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad siekiant nustatyti, ar įgyta prekė iš tikrųjų paliko tiekimo valstybės narės teritoriją, o jei taip, kokioje valstybėje narėje ji bus galutinai vartojama, būtina visapusiškai įvertinti visus faktus ir aplinkybes, tarp jų – pirkėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, kuri gali turėti reikšmės ( 22 ).

47.

Galiausiai manau, kad šis požiūris tik patvirtina aiškinimą, kad pats prekės pirkėjo gyvenimas paskirties valstybėje narėje negali būti prekės tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo PVM sąlyga. Be to, jis patvirtina, kad tai, jog pirkėjas negyvena šioje valstybėje narėje, nėra nepaneigiamas įrodymas, kad prekė fiziškai nepaliko tiekimo valstybės narės teritorijos, kad būtų nuolat naudojama paskirties valstybėje narėje ( 23 ).

48.

Taigi, kaip Santogal ir Komisija, laikausi nuomonės, jog pagal PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punktą valstybei narei draudžiama nustatyti naujos transporto priemonės tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo PVM sąlygą, kad šios transporto priemonės pirkėjas gyventų sandorio paskirties valstybėje narėje.

49.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar galima atsisakyti atleisti naujos transporto priemonės pardavėją nuo PVM, jeigu įrodoma, kad ši transporto priemonė paskirties valstybėje narėje buvo įregistruota tik kaip turistinė ir laikinai.

50.

Kaip patvirtina sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvai, šis klausimas susijęs su patikra, ar mokesčių ir muitų institucija pagrįstai įrodė, kad pirkėjas negyveno paskirties valstybėje narėje. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal mokesčių ir muitų institucijos nurodytą šiai bylai reikšmingą Ispanijos teisę transporto priemonės turistinė registracija galima tik jeigu asmuo negyvena Ispanijoje.

51.

Kitaip tariant, mokesčių ir muitų institucija panaudojo laikino transporto priemonės įregistravimo Ispanijoje kriterijų, siekdama įrodyti, kad pirkėjas negyvena šioje valstybėje narėje, todėl neatitinka RITI nuostatose numatyto gyvenamosios vietos reikalavimo, nuo kurio priklauso pardavėjo teisė į neapmokestinimą PVM.

52.

Kaip jau nurodžiau analizuodamas pirmąjį prejudicinį klausimą, šis RITI nuostatose įtvirtintas reikalavimas prieštarauja PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punktui.

53.

Šiomis aplinkybėmis pripažinus, kad laikino transporto priemonės įregistravimo paskirties valstybėje narėje kriterijus gali suteikti pagrindą atsisakyti atleisti šio naujos transporto priemonės pardavėją nuo PVM, netiesiogiai reikštų patvirtinimą RITI nuostatose įtvirtintos sąlygos, pagal kurią šis neapmokestinimas PVM priklauso nuo pirkėjo gyvenimo paskirties valstybėje narėje.

54.

Atsižvelgiant į tai ir bendrai vertinant objektyvias faktines aplinkybes, kuriomis remiantis galima kvalifikuoti „tiekimo sandorį Bendrijos viduje“, vis dėlto laikinasis paskirties valstybėje narėje atliktos registracijos pobūdis gali turėti reikšmę vertinant, ar yra įvykdyta su galutiniu ir tęstiniu naujos transporto priemonės naudojimu susijusi sąlyga, kurią Teisingumo Teismas pažymėjo 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendime X (C-84/09, EU:C:2010:693, 50 punktas).

55.

Vis dėlto, mano supratimu, jeigu šios naujos transporto priemonės tiekimo valstybei narei būtų leidžiama remiantis šia vienintele aplinkybe reikalauti pardavėjo sumokėti PVM, tai prieštarautų kompetencijos pasidalijimui mokesčių srityje ir PVM neutralumo principui. Kaip, remiantis sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija, rodo pagrindinė byla, laikina registracija, kaip antai atlikta Ispanijoje, gali būti suteikta 12 mėnesių iš eilės, tačiau atrodo, kad šis terminas ne tik gali būti pratęstas, bet ir nutrūkti, jei transporto priemonė Ispanijoje būtų įregistruota įprastai, sumokėjus reikalingus mokesčius. Taigi vien tai, kad nauja transporto priemonė buvo laikinai įregistruota paskirties valstybėje narėje, ipso jure nereiškia, kad jos galutinio ir tęstinio naudojimo vieta, pasibaigus laikinosios registracijos laikotarpiui, nėra šios valstybės narės teritorijoje, todėl reikėtų daryti išvadą, kad ši transporto priemonė nebuvo tiekiama Bendrijos viduje.

56.

Taigi manau, kad, neatsižvelgiant į konkrečiai bylai būdingas aplinkybes, valstybė narė negali atsisakyti atleisti nuo PVM naujos transporto priemonės, kurią iš vienos valstybės narės į kitą nugabeno jos pirkėjas, pardavėjo, remdamasi vien tuo, kad ši transporto priemonė laikinai įregistruota pastarojoje valstybėje narėje.

57.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar galima atsisakyti atleisti pardavėją nuo PVM, jei neaišku, ar dėl kurios nors iš paskirties valstybės narės teisėje numatytų priežasčių jam dar taikoma, ar jau nebetaikoma laikinos registracijos tvarka, ir ar pasibaigus šios tvarkos taikymui buvo ar turėtų būti sumokėtas PVM. Savo ketvirtajame klausime jis taip pat nurodo kai kurias kitas aplinkybes, kurios leidžia suprasti, kad neaišku, kur yra Santogal parduotos naujos transporto priemonės galutinio naudojimo vieta, ir kurios gali rodyti, kad pirkėjas galėjo sukčiauti PVM srityje, taip pat kartu atskleisti, kad Santogal po šios transporto priemonės pardavimo ėmėsi tam tikrų veiksmų pirkėjo ir Portugalijos valdžios institucijų atžvilgiu, ir neįrodžius, kad ši bendrovė bendradarbiavo su pirkėju, siekdama išvengti PVM sumokėjimo.

58.

Šie klausimai, kuriuos galima nagrinėti kartu, iš esmės susiję ir su įrodinėjimo pareiga, ir su įrodymais dėl naujos transporto priemonės galutinio ir tęstinio naudojimo paskirties valstybėje narėje, kurių tiekimo valstybės narės mokesčių institucijos gali reikalauti iš pardavėjo, kad jam būtų taikomas neapmokestinimas PVM, taikytinas šios transporto priemonės tiekimui Bendrijos viduje.

59.

Dėl įrodinėjimo pareigos Teisingumo Teismas, analizuodamas Šeštosios direktyvos nuostatą, kurios turinys nuo šiol pakartotas PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje, jau turėjo progą patikslinti, kad prekių tiekėjas turi įrodyti, jog įvykdytos šios nuostatos taikymo sąlygos, įskaitant tas, kurias nustato valstybės narės, siekdamos užtikrinti teisingą ir paprastą neapmokestinimo atvejų taikymą ir užkirsti kelią bet kokiam galimam sukčiavimui, mokesčių vengimui ar piktnaudžiavimui ( 24 ). Manau, šią teismo praktiką tikrai galima pritaikyti aiškinant ir taikant PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punktą.

60.

Pagal šią teismo praktiką taip pat reikalaujama, kad tiekėjas veiktų sąžiningai ir imtųsi visų priemonių, kurių galima pagrįstai reikalauti, kad užtikrintų, jog sudaromi sandoriai nebūtų susiję su sukčiavimu mokesčių srityje ( 25 ).

61.

Kai yra parduodama nauja transporto priemonė, kurios atveju, kaip jau buvo nurodyta, būtina bendrai įvertinti visas objektyvias faktines aplinkybes, kad operacija būtų laikoma tiekimu ar įsigijimu Bendrijos viduje, siekiant išvengti bet kokio dalyvavimo sukčiaujant mokesčiais būtina, kad tiekėjas surinktų visus įrodymus, kuriuos gali pagrįstai gauti, siekdamas įsitikinti, kad įvykdytos sąlygos, susijusios su šios transporto priemonės tiekimu Bendrijos viduje, visų pirma sąlyga, susijusi su galutiniu ir tęstiniu naudojimu paskirties valstybėje narėje.

62.

Naujos transporto priemonės tiekėjo budrumas būtinas dar ir atsižvelgiant į sandorių Bendrijos viduje, susijusių su šia preke, „ypatingu pobūdžiu“ ( 26 ). Iš tiesų sandorį sunku kvalifikuoti dėl to, kad PVM nuo jo turi mokėti ir neapmokestinamasis asmuo, kuriam netaikomi reikalavimai deklaruoti mokestį ir vesti apskaitą, todėl vėlesnė jo kontrolė yra negalima. Be to, būdamas galutinis vartotojas, privatus asmuo, net ir perparduodamas transporto priemonę, negali pasinaudoti teise į PVM atskaitą, todėl yra labiau nei ūkio subjektas suinteresuotas išvengti mokesčio ( 27 ).

63.

Būtent todėl, kalbant apie šiuos sandorius, tiekėjas tikrai gali pagrįstai remtis pirkėjo ketinimais įsigijimo momentu, jeigu jie yra pagrįsti objektyviais faktais ( 28 ), kuriuos pačius gali tikrinti mokesčių institucijos ir prireikus – tiekimo valstybės narės teismai.

64.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrįstai primena, kad priemonės, kurias, siekdamos išvengti bet kokio galimo sukčiavimo, vengimo ar piktnaudžiavimo, valstybės narės turi teisę nustatyti prekių tiekėjui, turi atitikti bendruosius teisės principus, tarp kurių yra, be kita ko, teisinio saugumo ir proporcingumo principai ( 29 ), be to, jos negali paneigti PVM neutralumo principo ( 30 ).

65.

Taigi suprantama ir pagrįsta, kad teisės į neapmokestinimą PVM praradimas gali būti pripažįstamas tik išimtiniais atvejais, t. y. jei pardavėjas dalyvavo sukčiaujant PVM srityje arba jei vieno ar daugiau formalių reikalavimų pažeidimas neleistų pateikti neginčijamo įrodymo, kad esminiai reikalavimai įvykdyti ( 31 ).

66.

Būtent taikydamas šią teismo praktiką, susijusią su prekių įsigijimo Bendrijos viduje sandorio kvalifikavimu ir pirkėjo apmokestinamojo asmens statuso nustatymu, Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš tiekėjo, kuris ėmėsi visų priemonių, kurių iš jo galima pagrįstai reikalauti, nesant dalyvavimo sukčiaujant PVM srityje įrodymų, negalima reikalauti pateikti įrodymų, susijusių su nagrinėjamų prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimu, kad jam būtų taikomas PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje numatytas neapmokestinimas ( 32 ).

67.

Šioje byloje, kai ginčijama esminė sąlyga susijusi su naujos transporto priemonės galutinio ir tęstinio naudojimo vieta ir kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog nebuvo įrodyta, kad pardavėjas bendradarbiavo su pirkėju, siekdamas išvengti PVM mokėjimo, šis teismas turi patikrinti, ar sąžiningai veikęs pardavėjas ėmėsi visų priemonių, kurių iš jo galima pagrįstai reikalauti, siekdamas įrodyti, kad jo sudarytą sandorį sudarė tiekimas Bendrijos viduje, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punktą, suteikusį pagrindą jo teisei į neapmokestinimą PVM.

68.

Iš tiesų tikslas užkirsti kelią sukčiavimui mokesčiais turi reikšti, kad naujų transporto priemonių tiekėjams gali būti taikomi griežtesni sąlygų, siejamų su šio pobūdžio prekių tiekimu Bendrijos viduje, įvykdymo reikalavimai, atsižvelgiant į ypatingą šio sandorio pobūdį ir su juo susijusius pavojus ( 33 ).

69.

Tiekėjo aktyvaus (ar tyčinio) bendradarbiavimo su pirkėju siekiant išvengti PVM mokėjimo nebuvimas nereiškia, kad jis atleidžiamas nuo pareigos prevenciškai elgtis sąžiningai ir imtis pagrįstų priemonių, kurios yra būtinos norint užtikrinti, kad pirkėjas negalėtų sukčiauti.

70.

Paaiškėjus, kad šis įpareigojimas neįvykdytas, manau, kad galėtų būti pateisinama reikalauti, kad tiekėjas sumokėtų PVM a posteriori.

71.

Ši pozicija neprieštarauja prekybai Bendrijos viduje taikytinai sistemai, kuria siekiama paskirstyti PVM nesumokėjimo riziką tiekėjui ir įgijėjui ( 34 ). Iš tiesų, mano nuomone, nekalbama apie PVM sumokėjimo a posteriori pareigos nustatymą išimtinai naujų transporto priemonių tiekėjui, nes akivaizdu, kad tiekimo valstybės narės mokesčių institucijos gali pirmenybės tvarka išsireikalauti šį mokėjimą iš įgijėjo, jei esminės šių prekių įsigijimo ar tiekimo Bendrijos viduje sąlygos pažeistos būtent dėl jo ( 35 ).

72.

Tiekiant šias prekes, kai kompetencija mokesčių srityje turi būti perduodama paskirties valstybei narei, tiekėjai tiesiog skatinami būti ypač budrūs dėl pavojaus, kad sandoris gali išvengti bet kokio apmokestinimo, ir neleisti, kad, teikdami pirmenybę sandorio pelningumui ( 36 ), jie būtų linkę „užmerkti akis“ arba elgtis pernelyg nuolaidžiai savo kontrahento atžvilgiu.

73.

Taigi pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar Santogal, veikdama sąžiningai, ėmėsi visų pagrįstų priemonių, kurių galėjo imtis, siekdama užtikrinti, kad dėl naujos transporto priemonės tiekimo įgijėjui nebuvo pažeistos esminės sąlygos, kurių yra reikalaujama, kad šis tiekimo sandoris būtų laikomas naujos transporto priemonės tiekimu Bendrijos viduje.

74.

Šio atsakymo galėtų pakakti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomam išaiškinimui. Tačiau siekdamas šiam teismui pateikti atsakymą, kuris būtų jam naudingas nagrinėjant bylą, manau, kad būtų gerai, jei Teisingumo Teismas galėtų patikslinti, kokių įrodymų galima reikalauti iš tiekėjo, ir kokių ne, laikantis Sąjungos teisės ( 37 ).

75.

Pirmiausia tam, kad naujos transporto priemonės pardavėjui tiekimo valstybėje narėje nebūtų taikomas apmokestinimas PVM, iš jo negalima reikalauti, kaip, atrodo, savo trečiajame prejudiciniame klausime vis dėlto mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad jis pateiktų patikimų įrodymų, jog PVM už šios prekės įsigijimą faktiškai buvo sumokėtas paskirties valstybėje narėje. Šiuo reikalavimu būtų pažeisti keli principai, tarp jų – proporcingumo ir mokesčių neutralumo principai, ir jo nebūtų galima laikyti pagrįsta priemone, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo praktiką, kurios galima reikalauti iš pardavėjo sudarant sandorį, juo labiau kad, kaip, atrodo, yra pagrindinėje byloje, tiekimo valstybės narės institucijos, net ir atlikusios tyrimą, remdamosi informacija, su kuria pardavėjas neturėjo galimybės susipažinti, negali aiškiai nustatyti įgijėjo buvimo vietos ir sužinoti, koks likimas ištiko transporto priemonę.

76.

Tai nereiškia, kad pardavėjas neturi imtis veiksmų, kad iš įgijėjo sužinotų, kas nutiks su jam patiekta nauja transporto priemone, todėl sumokėti PVM paskirties valstybėje narėje. Vis dėlto, mano nuomone, labiau kalbama apie įpareigojimą, susijusį su priemone, o ne su rezultatu. Iš tiesų pardavėjas iš esmės yra priklausomas nuo pirkėjo bendradarbiavimo ir įrodymų, kuriuos pirkėjas sutinka jam pateikti. Todėl, jei tiekimo valstybė narė nustatytų tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo PVM sąlygą pardavėjui pateikti įrodymų, kad pirkėjas sumokėjo PVM paskirties valstybėje narėje, tai būtų perteklinis reikalavimas. Tačiau svarbu, kad pardavėjas įrodytų, jog visiškai sąžiningai ėmėsi veiksmų, kurių iš jo galima pagrįstai reikalauti, siekdamas iš pirkėjo sužinoti, kad nauja transporto priemonė, kuri buvo patiekta, bus galutinai ir tęstinai naudojama paskirties valstybėje narėje.

77.

Be to, man atrodo, jog negalima iš pardavėjo bendrai reikalauti, kad jis atidžiai išanalizuotų naujos transporto priemonės registracijos paskirties valstybėje narėje sąlygas. Nors, kaip pagrindinėje byloje, tai yra profesionalus transporto priemonių pardavėjas, šis reikalavimas būtų perteklinis, nes reikštų, kad PVM valstybėje narėje apmokestinami asmenys turėtų turėti kompetencijos kitų valstybių narių teisės ar praktikos srityje.

78.

Vis dėlto neatsižvelgiant į tai, ar pardavėjas išmano paskirties valstybės narės teisę, aiškus ir patikimas įrodymas, kad transporto priemonė yra laikinai įregistruota paskirties valstybėje narėje, turi paskatinti profesionalų transporto priemonių pardavėją, kaip teigia Komisija, kelti klausimą, ar transporto priemonė, pasibaigus laikinai jos registracijai, bus galutinai ir tęstinai naudojama paskirties valstybėje narėje, taigi, ar šioje valstybėje narėje ji bus apmokestinta PVM. Todėl, mano supratimu, toks profesionalas turi imtis visų pagrįstų priemonių, kokių gali, kad sužinotų iš įgijėjo, ar šis ketina laikytis šios sąlygos, o tas ketinimas turi būti patvirtintas objektyvių aplinkybių, laikantis teismo praktikos ( 38 ).

79.

Šiuo atveju, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija ir aplinkybėmis, kurias Komisija pažymėjo savo rašytinėse pastabose, atrodo, kad Santogal, kelios dienos po pardavimo gavusi informaciją, kad transporto priemonė įregistruota Ispanijoje tik laikinai, vieniems metams, nepaklausė įgijėjo, ar jis ketina naudoti transporto priemonę Ispanijoje pasibaigus laikinajai registracijai, ir nepaprašė jo pateikti visą naudingą informaciją, kuri patvirtintų tokį jo ketinimą. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenustatė jokių veiksmų, kurių Santogal per šį metų laikotarpį ėmėsi įgijėjo atžvilgiu ir kurie būtų leidę jai nustatyti, ar transporto priemonė liks Ispanijoje ir bus galutinai bei tęstinai naudojama šioje valstybėje narėje.

80.

Be to, kaip Komisija pabrėžia savo rašytinėse pastabose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visai nepateikė dokumentų, kuriuos Santogal pateikė Portugalijos mokesčių ir muitų institucijai likus kelioms dienoms iki laikinos transporto priemonės registracijos galiojimo pabaigos, siekdama pagrįsti savo prašymą panaikinti muitinės deklaraciją ir deklaruoti išsiuntimą į Ispaniją, turinio. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo jokios aplinkybės, kuri leistų sužinoti, ar tarp šių dokumentų buvo galinčių pagrįsti galutinį ir tęstinį transporto priemonės naudojimą paskirties valstybėje narėje.

81.

Vis dėlto, kaip teisingai pabrėžia Komisija, ši informacija atrodo labai svarbi. Iš tiesų, jeigu valstybė narė, pirmiausia priimanti dokumentus, kuriuos tiekėjas pateikė kaip įrodymus, pateisinančius teisę būti neapmokestinamam PVM, vėliau galėtų įpareigoti šį tiekėją sumokėti PVM už tiekimą, net ir paaiškėjus, kad šis tiekėjas veikė sąžiningai, imdamasis visų pagrįstų priemonių, kurių galėjo imtis, kad jo sudarytas sandoris atitiktų visas esmines tiekimo Bendrijos viduje sąlygas, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punktą, būtų pažeistas teisinio saugumo principas.

82.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar Santogal sąžiningai ėmėsi veiksmų, siekdama iš įgijėjo sužinoti, ar jis, Ispanijoje pasibaigus laikinai naujos transporto priemonės registracijai, ketina toliau galutinai ir tęstinai naudoti šią transporto priemonę paskirties valstybėje narėje, ir šis ketinimas turi būti patvirtintas objektyvių aplinkybių, tarp jų, be kita ko, dokumentų, kuriuos Santogal pateikė Portugalijos mokesčių ir muitų institucijai, grįsdama savo prašymą panaikinti muitinės deklaraciją. Jei taip yra, tuomet teisės į neapmokestinimą PVM negalima nesuteikti, nors Santogal per nustatytą terminą ir neištaisė iš pradžių išrašytos sąskaitos faktūros ir nemėgino susigrąžinti PVM iš įgijėjo. Priešingu atveju manau, kad jei tiekimo valstybė narė negalėtų pareikalauti, kad įgijėjas sumokėtų PVM a posteriori (o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), ši valstybė narė galėtų pagrįstai reikalauti, kad Santogal sumokėtų PVM a posteriori, siekdama neleisti, kad sandoris apskritai nebūtų apmokestintas.

83.

Dėl visų pateiktų argumentų siūlau taip atsakyti į Tribunal Arbitral Tributário (Centro de Arbitragem Administrativa – CAAD) (Kolektyvinių ginčų arbitražo teismas (Administracinių ginčų arbitražo centras, Portugalija) pateiktus prejudicinius klausimus: