Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2018 m. spalio 3 d.(1)

Byla C-449/17

A & G Fahrschul-Akademie GmbH

prieš

Finanzamt Wolfenbüttel

(Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Direktyva 2006/112/EB – 132 straipsnio 1 dalies i ir j punktai – Mokyklinio ir universitetinio švietimo neapmokestinimas – Mokyklinio ir universitetinio švietimo organizacijų, kurios pripažintos turinčiomis tokią paskirtį, ir mokytojų privačiai teikiamų mokymo paslaugų sąvokos – Šių sąvokų taikymas vairavimo kursams, skirtiems įgyti teisei vairuoti B ir C1 kategorijų transporto priemones – Ribotos atsakomybės bendrovė, vykdanti vairavimo mokyklos veiklą






 Įvadas

1.        Šiandieninėje visuomenėje transporto priemonės vairavimo įgūdžiai yra beveik tokie pat visuotiniai kaip skaitymo ir rašymo – kone kiekvienas turi vairuotojo pažymėjimą. Bet ar tai yra pagrindas neapmokestinti vairavimo pamokų tomis pačiomis sąlygomis, kokios yra taikomos mokymui rašyti ir skaityti? Taip gali būti apibendrintas šioje byloje Teisingumo Teismui pateiktas spręsti klausimas.

 Teisinė sistema

 Sąjungos teisė

2.        2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos(2) 132 straipsnio 1 dalies i ir j punktuose numatyta:

„Sandoriai, kurių valstybės narės neapmokestina PVM:

<...>

i)      vaikų ar jaunimo švietimas, mokyklinis ar universitetinis švietimas, profesinis mokymas ar perkvalifikavimas, kurį vykdo tokios paskirties viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos ar kitos organizacijos, kurias atitinkama valstybė narė pripažino turinčiomis tokią paskirtį, įskaitant su tuo glaudžiai susijusių paslaugų teikimą ir prekių tiekimą;

j)      mokytojų privačiai teikiamos mokymo paslaugos, susijusios su viduriniu ar universitetiniu išsilavinimu.“

 Vokietijos teisė

3.        Direktyvos 2001/112 132 straipsnio 1 dalies i ir j punktai į Vokietijos teisę perkelti Umsatzsteuergesetz (Apyvartos mokesčio įstatymas) 4 straipsnio 21 dalimi. Kaip matyti iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytos informacijos, pagal galiojančią teisinę tvarką ši nuostata neleidžia neapmokestinti pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM) vairavimo mokyklų.

4.        Licencijos vairavimo instruktoriaus ir vairavimo mokyklos veiklai vykdyti numatytos Gesetz über das Fahrlehrerwesen (Vairavimo instruktorių įstatymas) nuostatose.

 Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai

5.        A & G Fahrschul-Akademie GmbH (toliau – bendrovė A & G Fahrschul-Akademie) yra pagal Vokietijos įstatymus įsteigta bendrovė, turinti vairavimo mokyklą. 2010 mokestiniais metais ši bendrovė apmokestino PVM sandorius, atliktus vykdant bendrovės veiklą. Tačiau 2014 m. gruodžio 22 d. rašte Finanzamt Wolfenbüttel (Volfenbiutelio mokesčių administratorius, Vokietija) bendrovė, remdamasi Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i ir j punktuose numatytu neapmokestinimu, pareikalavo pakoreguoti apmokestinimą, būtent sumažinti jį iki nulio.

6.        Volfenbiutelio mokesčių administratorius bendrovės A & G Fahrschul-Akademie reikalavimą atmetė. Bendrovė apskundė šį sprendimą teismui, tačiau jos skundas buvo atmestas. Bendrovė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

7.        Šiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar „mokyklinio ar universitetinio švietimo“ sąvoka Direktyvos 2006/112/EB 132 straipsnio 1 dalies i ir j punktuose taikoma vairavimo kursams, skirtiems įgyti teisei vairuoti B ir C1 kategorijų transporto priemones?

2.      Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar pareiškėjos pripažinimas panašių tikslų siekiančia įstaiga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112/EB 132 straipsnio 1 dalies i punktą, gali būti pagrįstas <...> įstatymo dėl vairavimo instruktorių <...> nuostatomis dėl vairavimo instruktorių egzamino ir vairavimo instruktorių bei vairavimo mokyklų licencijų išdavimo ir bendru interesu išugdyti mokinius rūpestingais, atsakingais ir aplinką tausojančiais eismo dalyviais?

3.      Jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar Direktyvos 2006/112/EB 132 straipsnio 1 dalies j punkte esanti sąvoka „privačiai teikiamos mokymo paslaugos“ reikalauja, kad apmokestinamasis asmuo vykdytų individualią veiklą?

4.      Jei į antrąjį ir trečiąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar mokytojas visada „privačiai teikia mokymo paslaugas“ pagal Direktyvos 2006/112/EB 132 straipsnio 1 dalies j punktą tuomet, kai jis veikia savo sąskaita ir atsakomybe, o gal „privačiai teikiamų mokymo paslaugų“ apibrėžčiai keliami papildomi reikalavimai?“

8.        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2017 m. liepos 26 d. Pastabas raštu pateikė bendrovė A & G Fahrschul-Akademie, Vokietijos, Ispanijos, Italijos, Austrijos, Portugalijos, Suomijos vyriausybės ir Europos Komisija. Šioms vyriausybėms, Komisijai ir bendrovei A & G Fahrschul-Akademie taip pat buvo atstovaujamos teismo posėdyje, kuris įvyko 2018 m. birželio 20 d.

 Analizė

9.        Nacionalinis teismas pateikė Teisingumo Teismui keturis prejudicinius klausimus, kuriais siekiama sužinoti, ar vairavimo kursų, skirtų įgyti teisei vairuoti B ir C1 kategorijų transporto priemones, paslaugos gali būti neapmokestinamos PVM pagal Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i ar j punktus. Iš eilės aptarsiu šiuos keturis klausimus. Vis dėlto esminę reikšmę turi atsakymas į pirmąjį klausimą, nes jis lemia atsakymus į kitus klausimus.

 Pirmasis prejudicinis klausimas

10.      Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar vairavimo kursai, skirti įgyti teisei vairuoti B ir C1 kategorijų transporto priemones (vairuotojo pažymėjimą), patenka į mokyklinio ar universitetinio švietimo sąvoką, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punktą.

11.      Pastabas šioje byloje pateikusių šalių nuomonės išsiskyrė dėl to, ar vairavimo kursai gali būti pripažinti mokykliniu, ar universitetiniu švietimu. Vokietijos, Austrijos, Portugalijos, Suomijos vyriausybės ir Komisija daugiau ar mažiau primygtinai siūlo atsakyti į šį klausimą neigiamai. Bendrovė A & G Fahrschul-Akademie, kaip ir Ispanijos bei Italijos vyriausybės, atvirkščiai, siūlo į šį klausimą atsakyti teigiamai(3).

12.      Pritariu pirmajai nuomonei. Mano manymu, mokyklinio ar universitetinio švietimo sąvoka neapima vairavimo pamokų. Tai matyti tiek iš Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punkto pažodinio, tiek iš teleologinio aiškinimo.

 Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punkto formuluotė

13.      Reikia pripažinti, kad Direktyvos 2006/112 versijos lenkų kalba autoriai, 132 straipsnio 1 dalies i punkte pavartoję formuluotę „kształcenie powszechne lub wyższe“ (visuotinis ar aukštasis švietimas), buvo kūrybingi. Didžiojoje daugumoje kitų šios nuostatos kalbinių versijų vartojamos sąvokos, kurios turėtų būti verčiamos veikiau kaip „mokyklinis ir universitetinis švietimas“: „enseignement scolaire ou universitaire“ versijoje prancūzų kalba, „school or university education“ versijoje anglų kalba, „Schul- und Hochschulunterricht“ versijoje vokiečių kalba ir t. t. Vis dėlto paradoksalu yra tai, kad šis terminologinis nenuoseklumas leidžia dar geriau suprasti Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą, susijusį su minėtos direktyvos 132 straipsnio 1 dalies i punkte numatytų išimčių apimtimi. Tai yra visuotinis arba visiems prieinamas, o žemesniais lygmenimis net privalomas, bendrasis, tai yra apimantis itin platų žinių spektrą, švietimas, vykdomas kiekvienoje valstybėje narėje esančioje mokyklų ir universitetų sistemoje. Ši sistema, kai kuriose valstybėse vadinama nacionaliniu švietimu, yra padalyta į etapus, kuriuos bendrai galima būtų apibrėžti kaip pagrindinį, vidurinį ir aukštąjį, ir užtikrina visai visuomenei gausias žinias ir įgūdžius, leidžiančius funkcionuoti šiandieninėje visuomenėje, tiek privačioje, tiek profesinėje srityse.

14.      Šiai visuotinio švietimo sistemai, be kita ko, būdinga tai, kad ją griežtai ir visapusiškai reguliuoja teisės normos. Šios normos apibrėžia mokyklų sistemos struktūrą ir mokyklų funkcionavimo būdą, mokymo programas, mokytojų kvalifikacijas ir galiausiai diplomų įgijimo tvarką.

15.      Daugumoje valstybių narių ši švietimo sistema yra grindžiama viešosiomis mokyklomis, kuriose mokslas dažnai yra nemokamas arba iš dalies nemokamas. Akivaizdu, kad nemokamo mokslo atveju apmokestinimo PVM problemos nekyla. Tačiau viešųjų mokyklų sistemą gali papildyti ir privačios mokyklos, kurios mokymo paslaugas teikia už atlygį. Pasitaiko, kad taip pat ir viešosiose mokyklose kai kurios mokymo paslaugos teikiamos atlygintinai. Šios paslaugos turi būti iš esmės apmokestinamos PVM. Vis dėlto siekdamas išvengti, viena vertus, šių paslaugų kainos padidėjimo paslaugų gavėjams ir, kita vertus, viešojo ir privataus sektorių subjektų konkurencijos iškreipimo Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas įvedė Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punkte numatytą neapmokestinimą PVM veiklai, apibrėžiamai kaip mokyklinis ir universitetinis švietimas. Todėl ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad jeigu valstybėje narėje veikiančioje visuotinio (mokyklinio) ar aukštojo (universitetinio) švietimo sistemoje tam tikras paslaugas už mokestį teikia viešosios mokyklos (kalbant šioje nuostatoje vartojamais terminais – „viešosios teisės subjektai“) ar privačios mokyklos („kitos organizacijos, kurios pripažintos turinčiomis tokią paskirtį), šioms paslaugoms turi būti taikomas neapmokestinimas PVM.

16.      Vis dėlto, kaip matyti iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytos informacijos, mokymas vairuoti transporto priemones nėra Vokietijos visuotinio švietimo sistemos dalis. Kiek man yra žinoma, panašiai yra ir kitose valstybėse narėse. Tai yra paslauga, kuria teikiami tam tikri specialieji įgūdžiai, leidžiantys įgyti teisę vairuoti variklines transporto priemones viešuosiuose keliuose. Šią paslaugą už mokestį teikia specializuoti subjektai, kaip antai bendrovė A & G Fahrschul-Akademie, kurie – net jei tam tikrose kalbose tradiciškai vadinami mokyklomis („auto-école“, „Fahrschule“) – nėra tam tikrų valstybių narių mokyklų sistemos dalis.

17.      Taigi mokyklinio ar universitetinio švietimo sąvoka, įtvirtinta Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punkte, neapima paslaugų, kurios nėra skirtingose valstybėse narėse veikiančios mokymo sistemos dalis ir kurias teikiantys subjektai nepriklauso šių valstybių mokyklų sistemai, kaip antai mokymo vairuoti paslaugų, teikiamų specializuotų vairavimo mokyklų.

 Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punkte numatyto neapmokestinimo PVM tikslas

18.      Mano nuomone, mokyklinio ar universitetinio švietimo apibrėžties ar minėtoje nuostatoje numatyto neapmokestinimo PVM taikymas vairavimo mokykloms neatitiktų šios nuostatos tikslo.

19.      Direktyvos 2006/112 132 straipsnis yra šios direktyvos IX antraštinės dalies 2 skyriuje „Tam tikros su visuomenės interesais susijusios veiklos neapmokestinimas PVM“. Todėl šiame straipsnyje, taigi ir jo 1 dalies i punkte, numatytą neapmokestinimą PVM pateisina visuomenės interesas, dėl kurio yra vykdoma ši neapmokestinama veikla.

20.      Bendrojo švietimo paslaugų, apimančių pagrindinį, vidurinįjį ir aukštąjį lygmenis, atžvilgiu šis visuomenės interesas yra pakankamai akivaizdus. Šiandieninėje visuomenėje įgyti tam tikrų žinių ir įgūdžių yra būtina ir naudinga ne tik kiekvienam atskiram individui, bet ir visai visuomenei, nes jie lemia sklandų visuomenės funkcionavimą. Todėl iki tam tikro lygio švietimas yra net privalomas. Tačiau visuomenės interesas neapsiriboja mokymo užtikrinimu tik privalomuoju lygiu. Šiuolaikinės visuomenės negalėtų funkcionuoti ir vystytis ekonomiškai, kultūriškai ir politiškai, jeigu jose nebūtų aukštos, privalomą išsilavinimo lygį smarkiai viršijančios, kvalifikacijos asmenų. Juk neatsitiktinai tokios visuomenės apibūdinamos kaip žiniomis grindžiamos visuomenės(4).

21.      Dėl šių priežasčių šiuolaikinės valstybės, tarp jų valstybės narės, labai daug investuoja į švietimo sistemų išlaikymą ir jų plėtrą. Todėl būtų nenuoseklu, jeigu jos vienu metu ribotų prieinamumą prie šios sistemos ir didintų sistemoje teikiamų paslaugų kainą, jas apmokestindamos. Be to, tai prieštarautų lygybės principui, nes apsunkintų švietimo sistemos prieinamumą mažiau pasiturinčiai visuomenės daliai. Galiausiai negalima pamiršti, kad paprastai vaikų ugdymo išlaidas patiria tėvai. Dažnai šios išlaidos yra labai didelės, nevienkartinės ir patiriamos ilgą laiką. Jeigu šios išlaidos viršys tėvų finansines galimybes, jie gali atsisakyti ne tik užtikrinti vaikams išsilavinimą, bet ir juos gimdyti, o tai savo ruožtu lems daugelyje valstybių narių jau žinomas demografines problemas.

22.      Visa tai yra pagrindas neapmokestinti PVM mokyklinio ir universitetinio švietimo, kaip tai numatyta Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punkte.

23.      Kaip savo pastabose teisingai nurodo Vokietijos vyriausybė, sunku įvardyti visuomenės interesą, kuris pagrįstų variklinių transporto priemonių vairavimo kursų neapmokestinimą PVM. Šis įgūdis yra, be jokių abejonių, labai naudingas, tačiau jį įgyti yra suinteresuoti atskiri asmenys, o ne visa visuomenė. Be to, jis nelemia tinkamo visuomenės funkcionavimo jokiu aspektu taip, kaip jį lemia plačiosios visuomenės įgytas minimalus išsilavinimo lygis.

24.      Žinoma, tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, sunkiai pasiekiamose teritorijose arba siekiant užsiimti tam tikra profesine veikla, naudotis nuosava transporto priemone gali būti tiesiog būtina. Vis dėlto įgyti tam būtinų įgūdžių yra ne visuomenės, o atskirų asmenų interesas, kuris nėra pagrindas neapmokestinti PVM. Dėl tos pačios priežasties tokioms gyvenimui būtinoms prekėms, kaip antai maisto produktams, drabužiams ar butams, gali būti taikomas nebent mažesnis mokesčio tarifas, o ne neapmokestinimas šiuo mokesčiu. Be to, tam, kad galima būtų naudotis nuosava transporto priemone, būtina įgyti ne tik su tuo susijusias teises, bet ir pačią transporto priemonę. Taigi, ar dėl šios priežasties neapmokestinimas PVM turi būti taikomas transporto priemonių įsigijimui?

25.      Be to, vairavimo pamokų atžvilgiu nekyla konkurencijos iškreipimo dėl šios veiklos apmokestinimo rizika, nes nėra jokios šio pobūdžio paslaugas neatlygintinai teikiančių organizacijų, su kuriomis turėtų konkuruoti privačios organizacijos, sistemos. Kitaip nei mokyklų sistemos atveju, mokymo vairuoti paslaugos paprastai yra teikiamos už mokestį.

26.      Galiausiai manęs neįtikina bendrovės A & G Fahrschul-Akademie pateiktas argumentas, kad dėl tinkamo vairuotojų mokymo ir su tuo susijusio kelių eismo įvykių skaičiaus mažinimo tenkinamas visuomenės interesas ir didinamas kelių eismo saugumas.

27.      Dėl transporto priemonių eismo viešaisiais keliais natūraliai kyla tam tikrų pavojų, įskaitant kelių eismo įvykius ir jų sukeltas pasekmes. Siekdama šiuos pavojus apriboti, valstybė reguliuoja galimybę vairuoti transporto priemones, nustatydama reikalavimą įgyti atitinkamas teises. Šiuo reikalavimu siekiama, kad transporto priemones vairuojančių asmenų turimos žinios ir įgūdžiai leistų jiems tai daryti saugiai. Taigi, su kelių eismo saugumo užtikrinimu susijęs visuomenės interesas šiuo atveju įgyvendinamas reikalavimu turėti teisę vairuoti transporto priemones, o šiai teisei įgyti būtinų žinių ir įgūdžių įgijimas vairavimo kursuose yra suinteresuotųjų asmenų asmeninis interesas.

28.      Kaip jau nurodžiau, Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalyje numatytas neapmokestinimas PVM taikomas tam tikrai veiklai, susijusiai su visuomenės interesu, kuris pateisina šį neapmokestinimą. Todėl šios dalies nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad galėtų būti neapmokestinama veikla, nesusijusi su visuomenės interesu. To reikalauja ne tik siauro išimčių, kaip antai neapmokestinimo PVM, aiškinimo principas. PVM sistema yra grindžiama visuotiniu visų sandorių apmokestinimu kiekviename ekonominio ciklo etape, o ekonominė apmokestinimo našta perkeliama į vartojimo etapą. Kiekvienas neapmokestinimo PVM atvejis trikdo tinkamą šios sistemos veikimą. Todėl toks neapmokestinimas turi būti taikomas tik tuomet, kai yra būtinas arba kai jį pateisina ypatingas tikslas, pavyzdžiui, visuomenės interesu teikiamų paslaugų kainos sumažinimas. Tačiau neapmokestinimo turi būti vengiama tokiomis aplinkybėmis, kai PVM gali būti taikomas ir neprieštarauja šiems ypatingiems tikslams(5).

29.      Dėl visų nurodytų priežasčių manau, kad mokymo vairuoti paslaugų neapmokestinimo PVM negali pateisinti tikslai, kurių siekiama Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punkte numatytu neapmokestinimu.

 Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i ir j punktuose numatytu neapmokestinimu

30.      Neketinu šioje išvadoje išsamiai apžvelgti Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i ir j punktuose numatytu neapmokestinimu PVM, nes manau, kad tai nėra būtina. Vis dėlto tiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tiek kai kurios bylos šalys, visų pirma bendrovė A & G Fahrschul-Akademie ir Ispanijos bei Italijos vyriausybės, nurodo tam tikras Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktas išvadas, kurios, bylos šalių nuomone, galėtų lemti skirtingas išvadas nei mano pateiktosios. Todėl reikia kai ką patikslinti.

31.      Pirma, byloje Komisija / Vokietija (C-287/00) Teisingumo Teismas atsakė į klausimą, ar už mokestį atliekami mokslo tyrimai gali būti pripažinti paslaugomis, glaudžiai susijusiomis su universitetiniu švietimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 77/388/EEB(6) 13 straipsnio A skyriaus 1 dalies i punktą. Šiuo atveju Teisingumo Teismas nusprendė, kad su mokykliniu arba universitetiniu švietimu glaudžiai susijusių paslaugų sąvokos nedera aiškinti pernelyg siaurai(7). Vis dėlto manau, kad remiantis šiuo sprendimu negalima daryti pernelyg plačių išvadų. Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas sąmoningai pavartojo neapibrėžtą glaudžiai susijusių paslaugų sąvoką, kad teisės taikymo etape neapmokestinimą galima būtų taikyti įvairioms paslaugoms, kurios praktiškai gali būti susijusios su siaurai suprantama švietimo veikla. Tokios paslaugos gali būti, pavyzdžiui, maitinimo paslaugos, jeigu jas pagal mokymo programą teikia švietimo įstaigos mokiniai(8). Todėl Teisingumo Teismo nustatyta griežta šios sąvokos apibrėžtis tiesiogiai prieštarautų teisės aktų leidėjo ketinimams ir šios nuostatos tikslui. Vis dėlto tai nereiškia, kad taip pat plačiai turėtų būti aiškinamos ir kitos sąvokos, vartojamos Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punkte, ypač tos, kurios, kaip antai mokyklinio ir universitetinio švietimo sąvoka, nustato šioje nuostatoje numatyto neapmokestinimo PVM apimtį.

32.      Antra, bendrovė A & G Fahrschul-Akademie, Ispanijos bei Italijos vyriausybės remiasi Teisingumo Teismo išvada, kurią šioje vietoje verta pacituoti visą. Kaip konstatavo Teisingumo Teismas, mokyklinio ir universitetinio švietimo sąvoka, kaip ji suprantama pagal galiojančios Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i ir j punktus, „taikoma ne tik mokymui, po kurio vyksta kvalifikaciją suteikiantys egzaminai arba kuris suteikia išsilavinimą, būtiną tam, kad būtų galima užsiimti profesine veikla, bet apima ir kitą veiklą, per kurią mokyklose arba universitetuose mokoma tam, kad moksleiviai arba studentai patobulintų savo žinias ir įgūdžius, tačiau tik jei ši veikla nėra skirta vien laisvalaikiui praleisti“(9).

33.      Minėtos bylos šalys, remdamosi tokiu konstatavimu, daro išvadą, kad kiekvienai veiklai, kuri suteikia žinių ir įgūdžių, jei tik ji nėra skirta vien laisvalaikiui praleisti, turi būti taikomas neapmokestinimas, įtvirtintas nagrinėjamoje nuostatoje. Kadangi mokymo vairuoti paskirtis ir tikslas akivaizdžiai nėra vien laisvalaikio praleidimas, šis neapmokestinimas turi būti taikomas ir vairavimo mokykloms.

34.      Tačiau, mano nuomone, šie argumentai yra grindžiami iš konteksto ištrauktos Teisingumo Teismo sprendimo ištraukos pasirinktiniu aiškinimu.

35.      Iš tiesų, pirma, šiame aiškinime praleista cituojamos ištraukos frazė „mokyklose ar universitetuose“. Tačiau ši frazė yra tiesiogiai susijusi su galiojančios Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i ir j punktuose įtvirtinta nuostata, pagal kurią tekstuose įvairiomis kalbomis, išskyrus tekstą lenkų kalba, neapmokestinimas taikomas mokykliniam ar universitetiniam švietimui. Vis dėlto ši sąvoka, kuri yra susijusi su bendruoju švietimu pagrindinėse, vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, turi būti aiškinama taip, kaip nurodžiau šios išvados 13–17 punktuose. Todėl remiantis cituojama Teisingumo Teismo sprendimo ištrauka, negalima daryti išvados, kad veiklai, kuri nėra vykdoma šioje sistemoje, gali būti taikomas neapmokestinimas, jei tik ši veikla nėra skirta vien laisvalaikiui praleisti.

36.      Antra, Teisingumo Teismas minėtose bylose priėmė sprendimą ne dėl konkrečių organizacijų priklausymo šiai švietimo sistemai(10), o dėl galimybės taikyti neapmokestinimą konkrečiam dėstomam dalykui. Be to, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad šis neapmokestinimas gali apimti ne tik pagrindiniam mokymo pagal konkretaus tipo mokykloje galiojančią programą kursui priklausančius dalykus, bet ir kitus užsiėmimus, jei tik jie nėra skirti vien laisvalaikiui praleisti. Tačiau visa tai su sąlyga, kad mokymas vyksta mokyklinio ar universitetinio švietimo sistemoje, o ne už šios sistemos ribų.

37.      Iš tiesų atrodo, kad Sprendime Haderer Teisingumo Teismas pripažino galimybę taikyti neapmokestinimą mokymui konkrečios rūšies organizacijose, kaip antai vadinamuosiuose suaugusiųjų švietimo centruose Vokietijoje („Volkshochschule“). Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teisingumo Teismas šioje byloje pateikė atsakymus į nacionalinio teismo klausimus, pagrįstus prielaida, kad šio tipo organizacijos yra mokyklinio ar universitetinio švietimo sistemos dalis, kaip tai suprantama pagal galiojančios Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i ir j punktus. Be to, Teisingumo Teismas paliko šią mokesčių administratoriaus, kuris yra šalis pagrindinėje byloje, išsakytą abejonę galutinai spręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Taigi, mano manymu, jeigu ir kyla abejonių dėl to, ar Volkshochschule veikla yra mokyklinio ar universitetinio švietimo dalis, kaip tai suprantama pagal aptariamą nuostatą, abejonių dėl to, kad vairavimo mokyklų veikla nėra šios švietimo sistemos dalis, nekyla.

38.      Galiausiai iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos galima daryti išvadą, kad mokyklinio ar universitetinio švietimo sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i ir j punktus, negali būti aiškinama atskirų valstybių narių švietimo sistemų pagrindu, nes šios sistemos atskirose valstybės narėse gali skirtis, o tai lemtų skirtingą šiose nuostatose įtvirtinto neapmokestinimo taikymą, prieštaraujantį direktyvos tikslui(11). Tačiau šios taisyklės negalima suabsoliutinti, nes direktyvos 132 straipsnio 1 dalies i punkto nuostatose neišvengiamai daroma nuoroda į nacionalines švietimo sistemas, teigiant, kad neapmokestinimas taikomas veiklai, kurią vykdo „tokios paskirties viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos ar kitos organizacijos, kurias atitinkama valstybė narė pripažino turinčiomis tokią paskirtį“. Atsižvelgdamas į pagrindinės bylos kontekstą manau, kad šis Teisingumo Teismo konstatavimas reiškia tik tiek, kad tai, jog konkrečioje kalboje mokymo vairuoti centrai yra vadinami „mokyklomis“, savaime nereiškia, kad jie yra pripažįstami mokyklinio ar universitetinio švietimo paslaugas teikiančiomis organizacijomis, kaip tai suprantama pagal nagrinėjamą nuostatą.

 Mokymas vairuoti kaip profesinis mokymas

39.      Ispanijos vyriausybė teigia, kad mokymo vairuoti transporto priemones veikla turi būti neapmokestinama PVM pagal Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punktą, bet ne kaip mokyklinis ar universitetinis švietimas, o kaip profesinis mokymas. Ši vyriausybė nurodo, kad teisė vairuoti transporto priemones yra būtina siekiant užsiimti tam tikra profesine veikla, o dažnai ir nuvykti į darbo vietą.

40.      Nesutinku su šia nuomone, kiek tai yra susiję su nagrinėjama byla.

41.      Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinė byla yra susijusi su galimu vairavimo kursų, skirtų įgyti teisei vairuoti B ir C1 kategorijų transporto priemones, neapmokestinimu PVM. Galiojančios Europos Sąjungos teisės lygmeniu vairuotojo pažymėjimų kategorijos yra suderintos 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų(12). B kategorija apima lengvuosius automobilius ir prekybos transporto priemones(13), o C1 kategorija – lengvuosius sunkvežimius(14).

42.      B kategorijos vairuotojo pažymėjimas yra pagrindinė vairuotojo pažymėjimų kategorija, būtina vairuoti lengvuosius automobilius, skirtus asmeniniam naudojimui. Kaip pažymi Ispanijos vyriausybė, įgyti šios kategorijos vairuotojo pažymėjimą gali būti tiesiog būtina siekiant užsiimti tam tikra profesine veikla, pavyzdžiui, teikti taksi paslaugas. Tačiau taip yra daugelio įgūdžių atveju, pradedant skaitymo ir rašymo įgūdžiais. Ar dėl šios priežasties mokymas rašyti turi būti pripažintas profesiniu mokymu? Mano nuomone, profesiniu mokymu gali būti pripažinta tik tokia veikla, kuri yra skirta įgyti žinioms ar įgūdžiams, naudojamiems išskirtinai ar visų pirma užsiimti profesine veikla, arba veikla, orientuota į asmenis, ketinančius įgyti konkrečių įgūdžių, susijusių su profesine veikla. Tačiau jei tam tikras mokymas būtų pripažintas profesiniu tik dėl to, kad tokio mokymo procese įgyti įgūdžiai gali būti naudojami ir profesinėje veikloje, tai lemtų potencialiai neribotą šios sąvokos srities išplėtimą. Išplėtus tokį argumentavimą iki absurdo, įgyti bet kokį įgūdį gali būti būtina siekiant užsiimti tokia veikla, kokia yra to įgūdžio instruktoriaus veikla. Todėl, mano manymu, mokymas vairuoti siekiant įgyti teisę vairuoti B kategorijos transporto priemones negali būti pripažintas profesiniu mokymu.

43.      Jei kalbėti apie C1 kategorijos vairuotojo pažymėjimą, padėtis yra sudėtingesnė. Šios kategorijos vairuotojo pažymėjimas suteikia teisę vairuoti sunkvežimius, kurių leidžiama maksimali masė ne didesnė kaip 7,5 t. Šios transporto priemonės paprastai yra naudojamos krovinių vežimui keliais už atlygį, t. y. profesinei veiklai. Tačiau šios kategorijos teisė vairuoti gali būti būtina ir asmeniniams tikslams, pavyzdžiui, siekiant vairuoti tam tikrus turistinius automobilius furgonus, nes jų maksimali masė dažnai viršija 3,5 t. Todėl vairavimo kursai, skirti įgyti teisei vairuoti C1 kategorijos transporto priemones, galėtų būti pripažinti profesiniu mokymu, jeigu nacionalinis teismas nustatytų, pavyzdžiui, kad toks mokymas yra orientuotas į asmenis, ketinančius užsiimti krovinių vežimo keliais už atlygį veikla, ir yra šių asmenų mokymo dalis. Tačiau iš šioje byloje pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą neišplaukia, kad nacionalinis teismas padarė tokią išvadą, o prejudiciniuose klausimuose akivaizdžiai neprašoma išaiškinti profesinio mokymo sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punktą. Todėl šioje byloje nėra pagrindo pripažinti vairavimo kursus, skirtus įgyti teisei vairuoti C1 kategorijos transporto priemones, profesiniu mokymu.

 Baigiamoji pastaba ir siūlomas atsakymas

44.      Kaip jau turėjau galimybę pažymėti, su vairuotojo pažymėjimais susijusios nuostatos Europos Sąjungos teisėje yra suderintos Direktyva 2006/126. Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybių narių išduodami vairuotojo pažymėjimai yra tarpusavyje pripažįstami. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo, gyvenantis Europos Sąjungos teritorijoje, gali įgyti vairuotojo pažymėjimą bet kurioje valstybėje narėje ir jį naudoti visose valstybėse narėse, įskaitant pagrindinės gyvenamosios vietos valstybę narę. Todėl vairavimo mokyklos, veikiančios skirtingose valstybėse narėse, gali tiesiogiai konkuruoti tarpusavyje. Taigi, mano nuomone, labai svarbu, kad Teisingumo Teismas vienareikšmiškai atsakytų į klausimą dėl galimybės neapmokestinti vairavimo mokyklų PVM ir nedarytų nuorodų į papildomas nacionalinių teismų išvadas, nes prieštaraujantys nacionaliniai sprendimai dėl šio neapmokestinimo galėtų lemti tokios konkurencijos iškreipimą. Priimti tokį vienareikšmišką sprendimą turi būti juo lengviau, nes, kiek man yra žinoma, mokymo vairuoti organizavimas visose valstybėse yra panašus tuo požiūriu, kad yra grindžiamas specializuotomis, privačiomis ir bendrojo švietimo sistemai nepriklausančiomis mokyklomis, kurios teikia mokymo paslaugas už mokestį, ir tai yra jų pagrindinė veikla.

45.      Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį klausimą atsakyti, kad Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punktas turi būti aiškinamas taip, kad vairavimo kursai, skirti įgyti teisei vairuoti B ir C1 kategorijų transporto priemones (vairuotojo pažymėjimą), nepatenka į mokyklinio ir universitetinio švietimo sąvoką, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

 Antrasis prejudicinis klausimas

46.      Antrajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro prielaidą, kad organizacijų, užsiimančių mokykliniu ir universitetiniu švietimu, pripažinimas vykdančiomis panašią veiklą kaip ir viešosios teisės reglamentuojami subjektai, kurie užsiima tokia veikla, yra atskira ir nepriklausoma sąlyga taikyti neapmokestinimą, įtvirtintą Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punkte. Tuo atveju, jeigu į pirmąjį prejudicinį klausimą būtų atsakyta teigiamai, teismas siekia nustatyti, kokiu pagrindu jis gali pripažinti vairavimo mokyklas tokiomis „panašią veiklą vykdančiomis organizacijomis“.

47.      Vis dėlto, mano nuomone, šie du klausimai yra neatsiejamai susiję. Kaip minėjau, mokyklinio ir universitetinio švietimo sąvoka, kaip ji yra suprantama pagal aptariamą nuostatą, turi būti aiškinama kaip apimanti kiekvienoje valstybėje narėje veikiančią mokyklose ir universitetuose įgyvendinamą mokyklinio ir universitetinio švietimo sistemą. Kiekvienos organizacijos, užsiimančios švietimo šioje sistemoje veikla, tikslai šia prasme yra panašūs į viešosios teisės reglamentuojamų subjektų tikslus, nes aptariamos nuostatos tekstas grindžiamas prielaida, kad paprastai šią sistemą sudaro viešosios teisės subjektai. Tačiau net jei konkrečioje valstybėje narėje mokyklinio ir universitetinio švietimo sistema būtų grindžiama tik privačios teisės subjektais, jie turėtų būti pripažinti turinčiais panašius tikslus, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir neapmokestinami. Tačiau jeigu subjekto veikla nepriklauso mokyklinio ar universitetinio švietimo sričiai, šis subjektas iš principo negali būti pripažintas turinčiu tikslų, kurie yra panašūs į viešosios teisės subjektų, teikiančių tokias švietimo paslaugas, tikslus, nepriklausomai nuo to, kiek jo veiklą reglamentuoja teisės aktai.

 Trečiasis ir ketvirtasis prejudiciniai klausimai

48.      Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar vairavimo kursai, kuriuos rengia bendrovė A & G Fahrschul-Akademie, gali būti pripažinti mokytojų privačiai teikiamomis mokymo paslaugomis, susijusiomis su mokykliniu ar universitetiniu švietimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies j punktą. Galima manyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuos klausimus teikia tuo atveju, jeigu į antrąjį prejudicinį klausimą būtų atsakyta neigiamai, o į pirmąjį klausimą – teigiamai. Atsižvelgiant į tai, kaip siūlau atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą, atsakyti į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus nėra būtina. Tačiau manau, kad būtina pateikti kelis papildomus paaiškinimus dėl šios direktyvos 132 straipsnio 1 dalies j punkto.

49.      Ši nuostata papildo tos direktyvos 132 straipsnio 1 dalies i punkte numatytą neapmokestinimą PVM. Mokyklinį ir universitetinį švietimą paprastai teikia šiuo tikslu įgaliotos organizacijos, bendrai tariant, mokyklos ir aukštosios mokyklos. Vis dėlto pasitaiko, kad tam tikras papildomas mokymo paslaugas, nors jos ir susijusios su tais pačiais dalykais, mokytojai konkretiems mokiniams teikia individualiai, už įprastos konkrečioje mokykloje galiojančios mokymo programos ribų. Be to, kai kurie mokiniai dėl sveikatos ar kitų priežasčių mokosi ne įprastu būdu, t. y. mokykloje, o individualiai, dažniausiai namuose. Šioms mokymo paslaugoms Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punkte numatytas neapmokestinimas nebūtų taikomas, nes jas teikia kiti nei viešosios teisės reglamentuojami subjektai ar kitos organizacijos. Šią spragą užpildo šios direktyvos 132 straipsnio 1 dalies j punktas.

50.      Mano nuomone, iš to darytinos dvi išvados.

51.      Pirma, Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies j punkte vartojama mokyklinio ar universitetinio švietimo sąvoka turi būti aiškinama taip pat, kaip ir šios dalies i punkte vartojama ta pati sąvoka. Taigi, jeigu mokyklinio ar universitetinio švietimo sąvoka neapima, remiantis mano siūlomu atsakymu į pirmąjį prejudicinį klausimą, mokymo vairuoti, tai galioja tiek 132 straipsnio 1 dalies i punktui, tiek j punktui. Tai neleidžia taikyti pastarojoje nuostatoje numatyto neapmokestinimo šias mokymo paslaugas teikiančioms mokykloms, neatsižvelgiant į kitas minėtos nuostatos sąlygas.

52.      Antra, Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies j punkte esanti sąvoka „mokytojas“, turi būti aiškinama pažodžiui, taip, kaip ji yra suprantama bendrinėje kalboje. Pažymėsiu, kad visose man žinomose kalbose žodis mokytojas („enseignant“, „Lehrer“, „teacher“ ir t. t.), žymintis profesijos pavadinimą, reiškia tik fizinį asmenį(15). Todėl teleologinis nagrinėjamos nuostatos aiškinimas neleidžia jos taikyti juridiniams asmenims.

53.      Šios išvados nepaneigia fiskalinio neutralumo principas, kuriuo remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir bendrovė A & G Fahrschul-Akademie. Jų manymu, šis principas neleidžia diferencijuoti apmokestinamųjų asmenų pagal jų teisinę formą, jeigu jie verčiasi ta pačia veikla.

54.      Kaip minėta, Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies j punkto nuostatos tik papildo neapmokestinimą, numatytą šios dalies i punkte, ir neturi būti aiškinamos atskirai nuo šio punkto nuostatų, kuriose yra įtvirtintas mokyklinio ar universitetinio švietimo, kurį teikia viešosios teisės reglamentuojami subjektai ir kitos organizacijos, neapmokestinimas. Kitų organizacijų sąvoka neabejotinai yra pakankamai plati, kad apimtų kiekvieną juridinį asmenį, užsiimantį tokia veikla(16). Tad jeigu mokyklinis ar universitetinis švietimas yra teikiamas juridinio asmens, jam yra taikomas neapmokestinimas pagal nagrinėjamos direktyvos 132 straipsnio 1 dalies i punktą, o jei švietimas yra teikiamas mokytojo, veikiančio kaip fizinis asmuo, individualiai, neapmokestinimas taikomas pagal tos pačios dalies j punktą. Fiskalinio neutralumo principui nekyla jokios grėsmės.

55.      Išvados, pagal kurią Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies j punkto nuostatos taikomos tik fiziniams asmenims, nepaneigia ir bendrovės A & G Fahrschul-Akademie bei Italijos ir Austrijos vyriausybių nurodyta aplinkybė, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją veikla, kuriai taikoma ši nuostata, turi būti vykdoma fizinių asmenų sąskaita ir atsakomybe(17). Iš tiesų tai nėra vienintelė šios nuostatos taikymo sąlyga, o visos bylos, kuriose Teisingumo Teismas yra pateikęs šios nuostatos išaiškinimą(18), buvo susijusios su fiziniais asmenimis(19). Todėl, priešingai, nei teigia minėti suinteresuotieji asmenys, nepakanka, kad pamokos būtų teikiamos savo sąskaita ir atsakomybe; turi būti įvykdytos ir kitos tos nuostatos taikymo sąlygos, be kitų, mokytojo statuso, kurį gali turėti tik fiziniai asmenys, sąlyga.

56.      Akivaizdu, kad vairavimo mokykla įdarbina instruktorius, kurie yra fiziniai asmenys. Tačiau tai nėra pagrindas taikyti šiai vairavimo mokyklai neapmokestinimą PVM pagal Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies j punktą. Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę nuspręsti, kad šioje nuostatoje numatytas neapmokestinimas negali būti taikomas trečiuoju asmeniu esančios organizacijos kursuose fizinio asmens teikiamoms paslaugoms(20). Todėl būtų nelogiška šįkart nuspręsti, kad trečiuoju asmeniu esanti organizacija galėtų pasinaudoti šiuo neapmokestinimu.

57.      Taigi, neatsižvelgiant į tai, ar mokymas vairuoti yra mokyklinis ar universitetinis švietimas, organizacija, organizuojanti šį mokymą, kaip antai bendrovė A & G Fahrschul-Akademie, nėra mokytojas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies j punktą, ir jai netaikomas toje nuostatoje numatytas neapmokestinimas PVM. Kitaip galėtų būti nebent vairavimo instruktorių atveju, kurie individualias mokymo vairuoti paslaugas teiktų savo sąskaita ir atsakomybe. Tačiau šioje byloje pateikti prejudiciniai klausimai su tuo nėra susiję.

 Išvada

58.       Atsižvelgdamas į visus šiuos svarstymus, siūlau taip atsakyti į Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 132 straipsnio 1 dalies i punktas turi būti aiškinamas taip, kad vairavimo kursai, kuriais siekiama įgyti teisę vairuoti B ir C1 kategorijų transporto priemones (vairuotojo pažymėjimą), nepatenka į mokyklinio ir universitetinio švietimo sąvoką, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

1      Originalo kalba: lenkų.

2      OL L 347, 2006, p. 1.

3      Konkrečiai kalbant, Ispanijos vyriausybė siūlo pripažinti, kad vairavimo pamokoms Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punkte numatytas neapmokestinimas taikomas kaip profesiniam mokymui. Šį klausimą aptarsiu pirmojo prejudicinio klausimo analizės baigiamojoje dalyje.

4      Žr., pavyzdžiui, UNESCO, Towards Knowledge Societies, 2005.

5      Šiuo klausimu galiausiai žr. 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Aviva (C-605/15, EU:C:2017:718, 28–30 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

6      1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, 1977, p. 1), panaikinta ir pakeista Direktyva 2006/112. Šios direktyvos 13 straipsnio A skyriaus 1 dalies i punktas atitinka Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punktą.

7      2002 m. birželio 20 d. Sprendimas Komisija / Vokietija (C-287/00, EU:C:2002:388, 47 punktas).

8      Žr. 2017 m. gegužės 4 d. Sprendimą Brockenhurst College (C-699/15, EU:C:2017:344, rezoliucinė dalis).

9      2007 m. birželio 14 d. Sprendimas Haderer (C-445/05, EU:C:2007:344, 26 punktas) ir 2010 m. sausio 28 d. Sprendimas Eulitz (C-473/08, EU:C:2010:47, 29 punktas).

10      Žr., be kita ko, 2007 m. birželio 14 d. Sprendimą Haderer (C-445/05, EU:C:2007:344, 27 punktas), kuriame Teisingumo Teismas aiškiai paliko šį klausimą iš naujo nagrinėti nacionaliniam teismui.

11      Žr., be kita ko, 2007 m. birželio 14 d. Sprendimą Haderer (C-445/05, EU:C:2007:344, 25 ir 26 punktai).

12      OL L 403, 2006, p. 18.

13      „Motorinės transporto priemonės, kurių leidžiama maksimali masė neviršija 3 500 kg ir kurios skirtos ir suprojektuotos vežti ne daugiau kaip 8 keleivius, neįskaitant vairuotojo <…>“ (Direktyvos 2006/126 4 straipsnio 4 dalies b punktas).

14      „Motorinės transporto priemonės, išskyrus D1 arba D kategorijų motorines transporto priemones, kurių leidžiama maksimali masė didesnė kaip 3 500 kg, tačiau ne didesnė kaip 7 500 kg ir kurios skirtos ir suprojektuotos vežti ne daugiau kaip 8 keleivius, neįskaitant vairuotojo <…>“ (Direktyvos 2006/126 4 straipsnio 4 dalies d punktas).

15      Šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Gregg (C-216/97, EU:C:1999:390, 14 punktas).

16      Šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Gregg (C-216/97, EU:C:1999:390, 17 punktas).

17      2007 m. birželio 14 d. Sprendimas Haderer (C-445/05, EU:C:2007:344, 30 punktas ir rezoliucinė dalis).

18      Konkrečiai kalbant, ją atitinkančių Direktyvos 77/388 nuostatų.

19      Iš tiesų byloje, kurioje 2010 m. sausio 28 d. priimtas Sprendimas Eulitz (C-473/08, EU:C:2010:47), apmokestinamasis asmuo ir ieškovė pagrindinėje byloje buvo juridinis asmuo (bendrovė). Tačiau, kaip Teisingumo Teismas nurodė šiame sprendime (19 punktas), ginčijamą veiklą vykdė ne šis juridinis asmuo, o vienas jo dalininkų, kuris buvo diplomuotas inžinierius. Šią aplinkybę Teisingumo Teismas nurodė ir rezoliucinėje dalyje (žr. rezoliucinės dalies 2 punktą).

20      2010 m. sausio 28 d. Sprendimas Eulitz (C-473/08, EU:C:2010:47, rezoliucinės dalies 2 punktas).