Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

GERARD HOGAN IŠVADA,

pateikta 2019 m. sausio 17 d.(1)

Byla C-133/18

Sea Chefs Cruise Services GmbH

prieš

Ministre de l’Action et des Comptes publics

(Tribunal administratif de Montreuil (Montrėjaus administracinis teismas, Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – Direktyva 2006/112/EB – 171 straipsnis – PVM grąžinimas – Direktyva 2008/9/EB – 20 straipsnis – PVM grąžinančios valstybės narės prašymas pateikti papildomos informacijos – Prašoma informacija, kuri PVM grąžinančiai valstybei pateikiama per mėnesį nuo tos dienos, kai tą prašymą gauna asmuo, kuriam jis yra adresuotas – Termino teisinis pobūdis ir jo nesilaikant atsirandančios pasekmės“






1.        Jei mokesčių mokėtojas per vieno mėnesio laikotarpį, nustatytą 2008 m. vasario 12 d. Tarybos direktyvoje 2008/9/EB, nustatančioje Direktyvoje 2006/112/EB numatyto pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę PVM grąžinančioje valstybėje narėje, o yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje, išsamias taisykles(2), neatsako į atitinkamo mokesčių administratoriaus prašymą pateikti papildomos informacijos, ar tai reiškia, kad jo teisė prašyti suteikti PVM kreditą automatiškai išnyksta? Tai yra esminis klausimas, keliamas prašyme priimti prejudicinį sprendimą.

2.        Be to, šis prašymas yra susijęs su Direktyvos 2008/9 20 straipsnio 2 dalies išaiškinimu. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas Tribunal administratif de Montreuil (Montrėjaus administracinis teismas, Prancūzija) nagrinėjamoje byloje tarp Sea Chefs Cruise Services GmbH (toliau – Sea Chefs), Vokietijoje įsteigtos bendrovės, ir Ministre de l’Action et des Comptes publics (valstybės tarnybos ir biudžeto ministras, Prancūzija) dėl ministro sprendimo atmesti Sea Chefs prašymą grąžinti PVM kredito sumą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d.

3.        Pateikdamas prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš principo siekia išsiaiškinti, ar vieno mėnesio terminas pateikti informaciją, nustatytas Direktyvos 2008/9 20 straipsnio 2 dalyje, yra privalomas terminas, t. y. ar jo nesilaikant prarandama teisė į sugrąžinimą, o gal šią nuostatą galima aiškinti taip, kad pagal ją galima patikslinti prašymą grąžinti PVM pridedant įrodymus prie skundo, teikiamo pagal šios direktyvos 23 straipsnį.

4.        Vis dėlto prieš nagrinėjant šiuos klausimus pirmiausia būtina nustatyti taikytinas teisės nuostatas.

I.      Teisinės aplinkybės

A.      Europos Sąjungos teisė

1.      Direktyva 2006/112

5.        2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos(3), iš dalies pakeistos 2008 m. vasario 12 d. Tarybos direktyva 2008/8/EB(4), 169 straipsnyje nustatyta:

„Be 168 straipsnyje nurodytos atskaitos, apmokestinamasis asmuo turi teisę atskaityti tame straipsnyje nurodytą PVM, jei prekės ir paslaugos naudojamos šiais tikslais:

a)      vykdyti sandorius, susijusius su 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta už valstybės narės, kurioje PVM yra mokėtinas arba sumokėtas, ribų vykdoma veikla, už kuriuos būtų galima atskaityti PVM, jei jie būtų vykdomi toje valstybėje narėje;

<...>“

6.        Šios direktyvos 170 straipsnyje nustatyta:

„Visi apmokestinamieji asmenys, kurie, kaip nurodyta Direktyvos 86/560/EEB 1 straipsnyje, Direktyvos 2008/9/EB 2 straipsnio 1 punkte ir 3 straipsnyje, ir šios direktyvos 171 straipsnyje, nėra įsisteigę valstybėje narėje, kurioje jie perka prekes ir paslaugas arba į kurią importuoja PVM apmokestinamas prekes, turi teisę susigrąžinti šį PVM, jei prekės ir paslaugos naudojamos šiais tikslais:

a)      vykdyti 169 straipsnyje nurodytus sandorius;

b)      vykdyti sandorius, už kuriuos PVM turi mokėti tik prekes ar paslaugas įsigyjantis asmuo pagal 194–197 ar 199 straipsnius.“

7.        Šios direktyvos 171 straipsnyje nustatyta:

„1.      PVM grąžinamas apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę valstybėje narėje, kurioje jie perka prekes ir paslaugas arba į kurią importuoja PVM apmokestinamas prekes, bet yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje, pagal Direktyvoje 2008/9/EB nustatytas išsamias taisykles“;

<...>“

2.      Direktyva 2008/9

8.        Direktyvos 2008/9 7 straipsnyje nustatyta:

„PVM grąžinančioje valstybėje narėje neįsisteigęs apmokestinamasis asmuo, siekdamas susigrąžinti PVM PVM grąžinančioje valstybėje narėje, tai valstybei narei adresuoja elektroninį prašymą grąžinti PVM ir pateikia jį valstybei narei, kurioje jis yra įsisteigęs, naudodamasis tos valstybės narės sukurtu elektroniniu portalu.“

9.        Direktyvos 2008/9 8 straipsnyje nustatyta:

„1.      Prašyme grąžinti PVM pateikiama tokia informacija:

a)      pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas) ir tikslus adresas;

b)      adresas susisiekti elektroninėmis priemonėmis;

c)      pareiškėjo veiklos, kuriai vykdyti įsigytos prekės ir paslaugos, aprašymas;

d)      PVM grąžinimo laikotarpis, kurį apima prašymas;

e)      pareiškėjo pareiškimas, kad per tą PVM grąžinimo laikotarpį jis netiekė prekių ir neteikė paslaugų, kurios būtų laikomos tiekiamomis ir teikiamomis PVM grąžinančioje valstybėje narėje, išskyrus 3 straipsnio b punkto i ir ii papunkčiuose nurodytus sandorius;

f)      pareiškėjo PVM mokėtojo kodas arba mokesčių mokėtojo kodas;

g)      banko sąskaitos duomenys, įskaitant IBAN ir BIC kodus.

2.      Be 1 dalyje nurodytos informacijos prašyme grąžinti PVM kiekvienos PVM grąžinančios valstybės narės ir kiekvienos sąskaitos faktūros arba importo dokumento atveju nurodomi šie duomenys:

a)      tiekėjo arba paslaugų teikėjo vardas ir pavardė (pavadinimas) ir tikslus adresas;

b)      išskyrus importo atvejį, tiekėjo arba paslaugų teikėjo PVM mokėtojo kodas arba mokesčių mokėtojo kodas, kurį suteikė PVM grąžinanti valstybė narė, laikydamasi Direktyvos 2006/112/EB 239 ir 240 straipsnių nuostatų;

c)      išskyrus importo atvejį, PVM grąžinančios valstybės narės kodo priešdėlis pagal Direktyvos 2006/112/EB 215 straipsnį;

d)      sąskaitos faktūros arba importo dokumento data ir numeris;

e)      apmokestinamoji vertė ir PVM suma, išreikšta PVM grąžinančios valstybės narės valiuta;

f)      pagal 5 straipsnį ir 6 straipsnio antrą dalį apskaičiuota atskaitomo PVM suma, išreikšta PVM grąžinančios valstybės narės valiuta;

g)      kai taikoma – pagal 6 straipsnį apskaičiuota atskaitoma procentinė dalis;

h)      įsigytų prekių ir paslaugų pobūdis, apibūdintas naudojant 9 straipsnyje pateiktus kodus.“

10.      Direktyvos 2008/9 15 straipsnyje nustatyta:

„Prašymas grąžinti PVM pateikiamas įsisteigimo valstybei narei ne vėliau kaip iki kalendorinių metų, einančių po PVM grąžinimo laikotarpio, rugsėjo mėn. 30 d. Prašymas laikomas pateiktu tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas įrašė visą informaciją, kurios reikalaujama pagal 8, 9 ir 11 straipsnius.

<...>“

11.      Šios direktyvos 20 straipsnyje nustatyta:

„1.      Kai PVM grąžinanti valstybė narė mano, kad ji neturi visos reikalingos informacijos, kuria remdamasi ji priimtų sprendimą dėl viso prašymo grąžinti PVM ar jo dalies, naudodamasi elektroninėmis priemonėmis, ji gali paprašyti visų pirma pareiškėjo arba įsisteigimo valstybės narės kompetentingų institucijų pateikti papildomą informaciją per 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą keturių mėnesių laikotarpį. Kai papildomos informacijos prašoma ne iš pareiškėjo ar valstybės narės kompetentingos institucijos, prašymas elektroninėmis priemonėmis teikiamas tik tuo atveju, jeigu prašymo gavėjas gali naudotis tokiomis priemonėmis. Prireikus PVM grąžinanti valstybė narė gali paprašyti daugiau papildomos informacijos. Pagal šią dalį paprašyta pateikti informacija gali apimti atitinkamos sąskaitos faktūros arba importo dokumento originalo arba kopijos pateikimą tais atvejais, kai PVM grąžinanti valstybė narė pagrįstai abejoja dėl atitinkamo prašymo pagrįstumo ar tikslumo. Tokiu atveju 10 straipsnyje nurodytos ribinės vertės netaikomos.

2.      Pagal 1 dalį prašoma informacija PVM grąžinančiai valstybei narei yra pateikiama per mėnesį nuo tos dienos, kai tą prašymą gauna asmuo, kuriam jis yra adresuotas.“

12.      Šios direktyvos 21 straipsnyje nustatyta:

„PVM grąžinančiai valstybei narei prašant papildomos informacijos, ji apie savo sprendimą patenkinti arba atmesti prašymą grąžinti PVM pareiškėjui praneša per du mėnesius nuo prašomos informacijos gavimo dienos arba, jeigu ji negavo atsakymo į savo prašymą, – per du mėnesius nuo 20 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino pabaigos.

<...>“

13.      Šios direktyvos 23 straipsnyje nustatyta:

„1.      Jeigu prašymas grąžinti PVM visiškai arba iš dalies atmetamas, PVM grąžinanti valstybė narė kartu su sprendimu pareiškėjui praneša atmetimo priežastis.

2.      Skundus dėl sprendimų atmesti prašymą grąžinti PVM pareiškėjas PVM grąžinančios valstybės narės kompetentingoms institucijoms gali pateikti tokia forma ir laikydamasis tokių pateikimo terminų, kokie yra nustatyti toje valstybėje įsisteigusių asmenų prašymams grąžinti PVM.

<...>“

B.      Nacionalinė teisė

14.      Code general des impôts (Bendrasis mokesčių kodeksas) II priedo 242-0 W straipsnyje, kuris buvo įtrauktas siekiant perkelti Direktyvos 2008/9/EB 20 straipsnį, nustatyta:

„I. – Jeigu mokesčių administratorius mano, kad neturi visos būtinos informacijos, kad galėtų priimti sprendimą dėl pareiškėjo pateikto viso prašymo grąžinti PVM ar dėl jo dalies, jis gali <...> elektroninėmis priemonėmis paprašyti papildomos informacijos, visų pirma iš pareiškėjo arba iš Europos Sąjungos valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, kompetentingos institucijos. Kai papildomos informacijos prašoma ne iš pareiškėjo ar valstybės narės kompetentingos institucijos, prašymas elektroninėmis priemonėmis teikiamas tik tuo atveju, jeigu prašymo gavėjas gali naudotis tokiomis priemonėmis. Jeigu mokesčių administratorius mano, kad tai reikalinga, gali paprašyti kitos papildomos informacijos. Nagrinėdamas šiuos prašymus, mokesčių administratorius gali pareikalauti, kad pareiškėjas pateiktų sąskaitos faktūros arba importo dokumento originalą, jeigu turi priežasčių abejoti dėl tam tikro konkretaus reikalavimo galiojimo ar tikslumo. Prašymas gali būti susijęs su visais sandoriais, neatsižvelgiant į jų sumą.

II. – Pagal I dalies nuostatas reikalaujama papildoma informacija turi būti pateikiama per vieną mėnesį nuo prašymo suteikti informaciją gavimo dienos.“

II.    Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

15.      2015 m. rugsėjo 17 d. Sea Chefs Prancūzijos mokesčių administratoriui pateikė prašymą grąžinti 40 054,31 EUR pridėtinės vertės mokesčio sumą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. Reikalavimo suma pagrindinėje byloje sumažinta iki 32 143,47 EUR.

16.      2016 m. sausio 29 d. Sea Chefs prašymas buvo visiškai atmestas, nes ji neatsakė į prašymą pateikti papildomos informacijos, kurį Prancūzijos mokesčių administratorius jai buvo pateikęs 2015 m. gruodžio 14 d. elektroniniu laišku.

17.      Skundu ir dokumentu, registruotais 2016 m. balandžio 7 d. ir 2017 m. sausio 2 d., Sea Chefs paprašė Tribunal administratif de Montreuil (Montrėjaus administracinis teismas) nurodyti, inter alia, grąžinti 32 143,47 EUR pridėtinės vertės mokesčio sumą už atitinkamą laikotarpį.

18.      2016 m. spalio 24 d. ir 2017 m. gruodžio 28 d. pateiktais raštais nerezidentų mokesčių valdymo direktorato direktorius nurodė, kad skundą reikia atmesti kaip nepriimtiną, nes buvo praleistas vieno mėnesio terminas atsakymui pateikti, nustatytas Direktyvos 2008/9 20 straipsnio 2 dalyje ir į nacionalinę teisę perkeltas Bendrojo mokesčių kodekso II priedo 242-0 W straipsnio paskutine pastraipa. Kaip teigia minėtas direktorius, praleidus vieno mėnesio terminą atsakymui į prašymą pateikti sueina senaties terminas. Be to, direktorius teigė, kad neįmanoma patikslinti prašymo grąžinti PVM pateikiant mokestinių bylų teismui įrodymus, kuriais pagrindžiama teisė į susigrąžinimą.

19.      2017 m. birželio 27 d. sprendimu Tribunal administratif de Montreuil (Montrėjaus administracinis teismas) sustabdė bylos, susijusios su Sea Chefs skundu, nagrinėjimą ir, vadovaudamasis Code de justice administrative (Administracinio proceso kodeksas) L. 113-1 straipsnio nuostatomis, perdavė bylos medžiagą Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) ir pateikė jai keletą klausimų.

20.      Valstybės Taryba dėl šių klausimų nusprendė 2017 m. spalio 18 d. priimdama nuomonę (avis contentieux) Nr. 412053.

21.      Tribunal administratif de Montreuil (Montrėjaus administracinis teismas) mano, inter alia, kad jei Prancūzijos mokesčių administratorius neturi visos informacijos, kuri jam leistų užtikrinti, kad apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsisteigęs Prancūzijoje, atitinka sąlygas, taikomas susigrąžinant pridėtinės vertės mokestį už prekes ar paslaugas, kurios jam buvo patiektos ar suteiktos Prancūzijoje, jis gali apmokestinamojo asmens prašyti tokios informacijos naudodamasis elektroninėmis priemonėmis. Apmokestinamasis asmuo turi pateikti šią informaciją per mėnesį nuo prašymo gavimo.

22.      Teismas taip pat mano, kad, siekiant garantuoti PVM sistemos veiksmingumą, Direktyva 2008/9 nustatomi terminai, kuriais užtikrinamas greitas prašymo sugrąžinti mokestį nagrinėjimas, ir pareiškėjai turi jų laikytis. Tačiau Tribunal administratif de Montreuil (Montrėjaus administracinis teismas) pažymi, kad nei Direktyvoje 2008/9, nei jokioje nacionalinėje teisės nuostatoje nėra numatyta pasekmių, susijusių su teise susigrąžinti PVM, kai praleidžiamas terminas atsakymui pateikti. Pirmiausia, kaip teigia šis teismas, jokiame teisės akte nėra aiškiai nustatyta, ar apmokestinamasis asmuo turi galimybę patikslinti savo prašymą mokestinių bylų teisme ir ar prašymui pateikti taikomas senaties terminas.

23.      Sea Chefs pareiškė Tribunal administratife de Montreuil (Montrėjaus administracinis teismas), kad jei neleidžiama jai patikslinti savo padėties, tuomet, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/9 23 straipsnyje numatytą procedūrą, prieštaraujama PVM neutralumo principui, kuris užtikrinamas pagal ES teisę. PVM neutralumas užtikrinamas teise į atskaitą, o tai esminis PVM sistemos principas, kuris apima teisę į teisminį teisės gynimo būdą.

24.      Be to, Sea Chefs tvirtino, kad, nesuteikiant jai galimybės teisme patikslinti prašymo susigrąžinti PVM, prieštaraujama PVM proporcingumo principui. Kaip teigia Sea Chefs, nors mokesčių administratorius privalo užtikrinti, kad apmokestinamasis asmuo vykdytų prievoles deklaruoti ir mokėti PVM, ir gali nustatyti kitas prievoles, kad užtikrintų tinkamą PVM surinkimą ir užkirstų kelią sukčiavimui, tas administratorius neturi viršyti to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

25.      Kaip teigia Tribunal administratif de Montreuil (Montrėjaus administracinis teismas), klausimas, ar aptariama senaties termino taisyklė suderinama su neutralumo ir proporcingumo principais, yra esminis klausimas siekiant išspręsti ginčą teisme, tačiau dėl jo kyla didelių sunkumų.

26.      Šiomis aplinkybėmis Tribunal administratif de Montreuil (Montrėjaus administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar 2008 m. vasario 12 d. Tarybos direktyvos 2008/9/EB 20 straipsnio 2 dalies nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis nustatoma senaties taisyklė, kuri reiškia, kad tam tikros valstybės narės apmokestinamasis asmuo, kuris prašo grąžinti pridėtinės vertės mokestį valstybėje narėje, kurioje jis nėra įsisteigęs, negali patikslinti savo prašymo sugrąžinti mokestį mokestinių bylų teisme, jeigu nepaisė termino, per kurį turėjo atsakyti į mokesčių administratoriaus prašymą pateikti informaciją pagal to paties straipsnio 1 dalies nuostatas, arba, atvirkščiai, kad apmokestinamasis asmuo gali, pasinaudodamas minėtos Direktyvos 23 straipsnyje nustatyta apskundimo teise ir vadovaudamasis pridėtinės vertės mokesčio neutralumo ir proporcingumo principais, patikslinti savo prašymą mokestinių bylų teisme?“

III. Procesas Teisingumo Teisme

27.      Rašytines pastabas pateikė Sea Chefs, Prancūzijos ir Ispanijos vyriausybės ir Europos Komisija. Rašytinės proceso dalies pabaigoje Teisingumo Teismas nusprendė, kad jis turi pakankamai informacijos, kad galėtų priimti sprendimą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalį.

IV.    Analizė

28.      Remiantis Direktyvos 2008/9 1 straipsniu, šios direktyvos tikslas yra apibrėžti pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo, nustatomo Direktyvos 2006/112/EB 170 straipsnyje, apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę PVM grąžinančioje valstybėje narėje ir kurie atitinka Direktyvos 2008/9 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, taisykles. Valstybėje narėje įsisteigusio apmokestinamojo asmens teisė į kitoje valstybėje narėje sumokėto PVM grąžinimą, kaip tai numatyta Direktyvoje 2008/9, atitinka Direktyvoje 2006/112 jam numatytą teisę į pirkimo PVM atskaitą jo valstybėje narėje(5).

29.      Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, apmokestinamųjų asmenų teisė atskaityti iš PVM, kurį sumokėti jie turi pareigą, mokėtiną ar sumokėtą pirkimo PVM už įsigytas prekes ir paslaugas yra pagrindinis ES teisės aktais nustatytos bendros PVM sistemos principas. Atskaitos, taigi ir grąžinimo, sistema siekiama visiškai atleisti verslininką nuo bet kokios vykdant ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrinamas bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumas, neatsižvelgiant į šios veiklos tikslus ar rezultatą, jeigu iš esmės pati ši veikla apmokestinama PVM. Vis dėlto teisė atskaityti PVM siejama tiek su esminių, tiek su formalių reikalavimų ar sąlygų laikymusi(6).

30.      Nepaisant paralelių, kurios buvo nubrėžtos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje tarp teisės atskaityti PVM ir teisės susigrąžinti PVM, Direktyvoje 2008/9 nustatytos taisyklės dėl informacijos, kuri turi būti pateikiama prašyme grąžinti PVM(7), ir dėl prašymo grąžinti PVM pateikimo terminų(8) yra daug išsamesnės už taisykles dėl PVM atskaitos, nustatytas Direktyvoje 2006/112(9).

31.      Pavyzdžiui, Direktyvoje 2006/112 nėra numatytas terminas, per kurį reikia atskaityti PVM. Vis dėlto savo 2016 m. liepos 28 d. Sprendime Astone(10) Teisingumo Teismas nustatė, kad Direktyvos 2006/112 167, 168, 178 straipsniai, 179 straipsnio pirma pastraipa, 180 ir 182 straipsniai aiškintini taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas teisės į atskaitą senaties terminas, su sąlyga, kad laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, o tai, kaip nurodė Teisingumo Teismas, turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Be to, savo 2008 m. gegužės 8 d. Sprendime Ecotrade(11) ir 2012 m. liepos 12 d. Sprendime EMS-Bulgaria Transport(12) Teisingumo Teismas nustatė, kad galimybė be jokių apribojimų laiko atžvilgiu pasinaudoti teise į atskaitą prieštarautų teisinio saugumo principui, pagal kurį apmokestinamojo asmens mokestinė situacija, atsižvelgiant į jo teises ir pareigas mokesčių administratoriui, negali būti ginčytina neribotą laiką.

32.      Ir priešingai – Direktyvoje 2008/9 nustatyti įvairūs terminai, susiję su prašymo pateikimo procedūra ir teisės susigrąžinti PVM suteikimu. Šiuo atveju Teisingumo Teismas 2012 m. birželio 21 d. Sprendime Elsacom(13) nustatė, kad pirmuoju Direktyvos 2008/9 15 straipsnio 1 dalies sakiniu buvo nustatytas naikinamasis terminas prašymui grąžinti PVM pateikti ir kad nesilaikant šio termino prarandama teisė susigrąžinti PVM.

33.      Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąvokos „vėliausiai“ (au plus tard) vartojimas 1979 m. gruodžio 6 d. Aštuntosios Tarybos direktyvos 79/1072/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų suderinimo – Pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę šalies teritorijoje, tvarka(14) 7 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje ir sąvokos „ne vėliau kaip“ (au plus tard) – Direktyvos 2008/9 15 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje reiškia, kad konkretūs terminai tampa naikinamieji ir kad pasibaigus šiam terminui nebegalima teikti prašymų grąžinti PVM.

34.      Vis dėlto norėčiau trumpai pažymėti, kad Teisingumo Teismas 2012 m. birželio 21 d. Sprendime Elsacom(15) nepriskyrė jokios reikšmės imperatyviai prasmei aptariamoje nuostatoje.

35.      Kitaip negu termino, nustatyto Direktyvos 2008/9 15 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, atveju, iš šios direktyvos 20 straipsnio 2 dalies teksto neaišku, ar jame nustatytas vieno mėnesio terminas yra naikinamasis, nes sąvokų „ne vėliau kaip“ arba „vėliausiai“ pastarojoje nuostatoje nėra. Žinoma, Direktyvos 20 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „praneša“ (shall notify), tačiau nemanau, kad šiomis aplinkybėmis šio žodžio vartojimas turi esminę reikšmę.

36.      Tačiau, mano nuomone, aplinkybė, kad Direktyvos 2008/9 20 straipsnio 2 dalyje nėra tokių sąvokų kaip „ne vėliau kaip“, skirtingai nuo šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalies, yra reikšminga ir tokios formuluotės parinktos neatsitiktinai. Toks pasirinkimas aiškiai rodo, kad Europos teisės aktų leidėjas ankstesnėje nuostatoje nesiekė nustatyti naikinamojo termino(16). Atsižvelgiant į tai, kad teisė susigrąžinti PVM yra esminė bendrojoje PVM sistemoje, ir į neutralumo principą, kuris yra pagrindinis principas šioje sistemoje, būtina aiškiai ir nedviprasmiškai, naudojant aiškią formuluotę pačioje direktyvoje, nustatyti naikinamuosius terminus, kurių nesilaikant prarandama ši teisė.

37.      Taip pat pažymėčiau, kad, remiantis Direktyvos 2008/9 20 straipsnio 1 dalimi, dėl prašymo grąžinti PVM sprendžianti valstybė narė gali paprašyti papildomos informacijos arba iš pareiškėjo, arba iš įsisteigimo valstybės narės kompetentingų institucijų, arba, kaip šioje byloje, iš trečiosios šalies. Vis dėlto Direktyvos 2008/9 20 straipsnio 2 dalyje nustatomas vienodas vieno mėnesio terminas prašomai informacijai pateikti neatsižvelgiant į prašymo adresato tapatybę.

38.      Vien ši aplinkybė, mano nuomone, aiškiai rodo, kad Prancūzijos mokesčių administratoriaus priimtas šios nuostatos išaiškinimas(17) negali būti teisingas. Nors teisė į atskaitą laikytina esminiu visos PVM sistemos aspektu, tačiau jei šis aiškinimas būtų teisingas, tai reikštų, kad mokesčių mokėtojo teisė šioje srityje visiškai priklauso nuo trečiųjų šalių veiksmų, iš kurių ne visos galėtų atsakyti į tokį prašymą per šį palyginti trumpą laiką. Todėl būtų neabejotinai nesąžininga, jei trečiajai šaliai (pavyzdžiui, įsisteigimo valstybės narės mokesčių administratoriui) nepateikus prašomos informacijos per šios direktyvos 20 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą mokesčių mokėtojas prarastų teisę susigrąžinti PVM.

39.      Šią išvadą taip pat patvirtina Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pateikiami argumentai, kuriuose pabrėžiama kiekvieno asmens teisės į gerą administravimą reikšmė(18) ir teisė į veiksmingą teisinę gynybą, užtikrinamą Chartijos 47 straipsniu(19). Šiomis aplinkybėmis manau, kad esminis kiekvieno asmens teisės į gerą administravimą ir teisės į veiksmingą teisinę gynybą aspektas yra tas, kad materialinės teisės, kuri užtikrinama Sąjungos teise, negalima panaikinti arba anuliuoti nustatant terminą, kurį galima taikyti nesąžiningai arba savavališkai. Tokia padėtis susiklostytų šioje byloje, jei, pavyzdžiui, mokesčių mokėtojo teisė į atskaitą būtų automatiškai panaikinta suėjus senaties terminui, nes kita šalis per mėnesį neatsakė į prašymą pateikti informaciją.

40.      Be to, reikėtų prisiminti, kad Direktyvos 2008/9 21 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatytas terminas PVM grąžinančiai valstybei narei pranešti pareiškėjui apie savo sprendimą patenkinti arba atmesti prašymą grąžinti PVM, kai ji gavo prašomą informaciją pagal šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalį arba kai ji negavo atsakymo į savo prašymą. Todėl galima sakyti, kad pagal Direktyvos 2008/9 21 straipsnį įmanoma tokia situacija, kad valstybė narė pritars PVM grąžinimui, nors pareiškėjas neatsakė į prašymą pateikti papildomos informacijos. Tai papildomas įrodymas, kad 20 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino neketinta padaryti naikinamojo ta prasme, kad jo nesilaikant būtų automatiškai panaikinta teisė į atskaitą.

41.      Be to, remiantis Direktyvos 2008/9 26 straipsnio antra pastraipa, jei pareiškėjas per nustatytą terminą PVM grąžinančiai valstybei narei nepateikia prašomos papildomos informacijos, atitinkama valstybė narė nemoka pareiškėjui delspinigių nuo PVM grąžinimo sumos, kuri turi būti išmokėta per terminą, nustatytą Direktyvos 2008/9 22 straipsnio 1 dalyje. Vadinasi, Direktyvos 2008/9 26 straipsnio antra pastraipa yra akivaizdžiai pagrįsta prielaida, kad nesilaikant termino papildomai informacijai pateikti pagal 20 straipsnio 2 dalį neprarandama teisė susigrąžinti PVM.

42.      Manau, kad atsižvelgiant į visas šias priežastis peršasi išvada, kad Direktyvos 2008/9 20 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas nėra naikinamasis ta prasme, kuria jį šioje byloje taiko Prancūzijos mokesčių administratorius. Tačiau nors Direktyvos  2008/9 20 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas nėra naikinamasis, vis dėlto reikia pažymėti, kad nesilaikant šio termino gresia atitinkamos pasekmės.

43.      Pirma, remiantis Direktyvos 2008/9 21 straipsnio pirma pastraipa, kai PVM grąžinanti valstybė narė negauna atsakymo į papildomos informacijos prašymą, ji apie savo sprendimą patenkinti arba atmesti prašymą grąžinti PVM pareiškėjui praneša per du mėnesius nuo direktyvos 20 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino pabaigos. Vadinasi, neatsakius į prašymą pateikti papildomą informaciją paprastai priimamas sprendimas dėl prašymo grąžinti PVM, kurį savo ruožtu pareiškėjas gali skųsti pagal Direktyvos 2008/9 23 straipsnio 2 dalį.

44.      Direktyvos 2008/9 23 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytos išsamios taisyklės dėl jame įtvirtintos teisės teikti skundą. Kadangi nėra jokių nuorodų ar apribojimų, kuriems būtų taikomi lygiavertiškumo ir veiksmingumo reikalavimai, skundo taikymo sritis apibrėžiama nacionalinėje procesinėje teisėje. Todėl darytina išvada, kad iš principo bent skundai gali būti teikiami administracinei ir (arba) teisminei institucijai ir nagrinėjami jų teisiniai ir faktiniai aspektai.

45.      Atsižvelgiant į tai, kad, mano manymu, 20 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas nėra naikinamasis ir kad pareiškėjas nepraranda teisės susigrąžinti PVM, nors jis neatsako į prašymą pateikti papildomos informacijos per nurodytą terminą, pareiškėjas gali teikti papildomą informaciją, kurios anksčiau prašė PVM grąžinanti valstybė narė, apeliaciniame procese siekdamas patikslinti prašymą grąžinti PVM.

46.      Siekiant užtikrinti, kad šia galimybe nebūtų sistemiškai naudojamasi ir kad vis dėlto būtų laikomasi Direktyvos 2008/9 20 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino, mano manymu, su sąlyga, jog bus laikomasi veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų, PVM grąžinanti valstybė narė gali (bet neprivalo) reikalauti, kad apeliacinio proceso, kuris vykdomas pareiškėjui nepateikus papildomos informacijos per šioje nuostatoje nustatytą terminą, išlaidas atlygintų pareiškėjas.

47.      Antra, kaip nurodyta 41 punkte, laiku neatsakius į prašymą pateikti papildomos informacijos gali atsirasti pasekmių pagal Direktyvos 2008/9 26 straipsnį: jei PVM bus per vėlai grąžintas, reikės sumokėti delspinigius pareiškėjui.

V.      Išvada

48.      Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal administratif de Montreuil (Montrėjaus administracinis teismas, Prancūzija) klausimą:

2008 m. vasario 12 d. Tarybos direktyvos 2008/9/EB, nustatančios Direktyvoje 2006/112/EB numatyto pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę PVM grąžinančioje valstybėje narėje, o yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje, išsamias taisykles, 20 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja nesukuriamas naikinamasis terminas, kurio nepaisant automatiškai prarandama teisė iš valstybės narės susigrąžinti pridėtinės vertės mokestį (PVM). Todėl apmokestinamasis asmuo gali patikslinti savo prašymą grąžinti PVM pateikdamas įrodymus su skundu, teikiamu pagal šios direktyvos 23 straipsnį.

1      Originalo kalba: anglų.

2      OL L 44, 2008, p. 23.

3      OL L 347, 2006, p. 1.

4      OL L 44, 2008, p. 1.

5      2018 m. kovo 21 d. Sprendimas Volkswagen (C-533/16, EU:C:2018:204, 34 ir 36 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

6      2018 m. kovo 21 d. Sprendimas Volkswagen (C-533/16, EU:C:2018:204, 37–40 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

7      Žr. Direktyvos 2008/9 8 straipsnį. Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos galima daryti prielaidą, kad Sea Chefs prašymas grąžinti PVM buvo pateiktas laiku pagal šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalį. Be to (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra informacijos, kuri rodytų, kad Sea Chefs nesilaikė nacionalinių teisės nuostatų, kuriomis į nacionalinę teisę perkeltas Direktyvos 2008/9 8 straipsnis, vadinasi, ji pateikė galiojantį ir išsamų prašymą grąžinti PVM. Taip pat niekas nesiūlė kelti klausimo dėl sukčiavimo ar piktnaudžiavimo teisėmis.

8      Žr. Direktyvos 2008/9 15 straipsnio 1 dalį.

9      Žr. Direktyvos 2006/112 178 straipsnį dėl sąlygų, reglamentuojančių teisę atskaityti PVM.

10      C-332/15, EU:C:2016:614, 39 punktas.

11      C-95/07 ir C-96/07, EU:C:2008:267, 44 punktas.

12      C-284/11, EU:C:2012:458, 48 punktas.

13      C-294/11, EU:C:2012:382, 26 ir 33 punktai.

14      OL L 331, 1979, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 79.

15      C-294/11, EU:C:2012:382, 26 ir 33 punktai.

16      Toks požiūris taip pat atitiktų Europos teisės aktų leidėjo požiūrį į procedūras, taikomas teisei į PVM atskaitą, ir į faktą, kad Direktyvoje 2006/112 nėra konkretaus termino prašymui dėl atskaitos pateikti.

17      Žr. šios išvados 18 punktą.

18      Žr. pagal analogiją Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija), kuri yra privaloma, inter alia, Sąjungos institucijoms, 41 straipsnį. Nors valstybės narės valdžios institucijos neprivalo laikytis Chartijos 41 straipsnio, įgyvendinamos ES teisę jos įpareigojamos užtikrinti teisę į gerą administravimą, kaip nustatyta šiame Chartijos straipsnyje, nes ši nuostata atspindi bendrąjį ES teisės principą. Žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimą N (C-604/12, EU:C:2014:302, 49 ir 50 punktai).

19      Žr. pagal analogiją 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo sujungtose bylose C-325/18 PPU ir C-375/18 PPU Hampshire County Council / CE, EU:C:2018:739, 82 punktą. Dėl teisės teikti skundus pagal Direktyvos 2008/9 23 straipsnio 2 dalį žr. šios išvados 44–46 punktus.