Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2020 m. vasario 27 d.(1)

Byla C-331/19

Staatssecretaris van Financiën

prieš

X

(Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Mokesčiai – Pridėtinės vertės mokestis – Direktyva 2006/112/EB – 98 straipsnis – Lengvatiniai tarifai – III priedo 1 punktas – Maisto produktai, skirti žmonių maistui, ir produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai – Libido stimuliatoriai“






 Įvadas

1.        Pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) yra netiesioginis mokestis, t. y. visa jo ekonominė našta perkeliama prekių ir paslaugų vartotojams, o tai padidina prekių ir paslaugų kainą. Siekdamas apriboti šį kainą didinantį mokesčio poveikį kai kurioms prekėms ir paslaugoms, kurios yra laikomos turinčiomis ypatingą socialinę reikšmę, teisės aktų leidėjas numatė kelias PVM lengvatas ir galimybę taikyti lengvatinį šio mokesčio tarifą. Pastaroji galimybė, be kita ko, taikoma maisto produktams, taip pat jų gamyboje naudojamiems produktams, maisto produktų papildams ir pakaitalams.

2.        Vis dėlto atrodo, kad dėl tam tikrų prekių priskyrimo prie šių kategorijų kyla problemų, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su šiuo klausimu(2). Šioje byloje Teisingumo Teismas turės galimybę patikslinti tas sąvokas, o tai ateityje turėtų apriboti su jomis susijusių bylų skaičių, nors tikrai jų visiškai nepanaikins.

 Teisinė sistema

 Sąjungos teisė

3.        2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras(3), 1 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nurodyta:

„Šis reglamentas užtikrina žmonių sveikatos ir vartotojų interesų apsaugą maisto atžvilgiu, ypač atsižvelgiant į tiekiamo maisto įvairovę, įskaitant tradicinius produktus, ir kartu užtikrina veiksmingą vidaus rinkos veikimą.“

4.        Reglamento 2 straipsnyje nustatyta:

„Šiame reglamente „maistas“ (arba „maisto produktas“) – tai medžiaga arba produktas, perdirbtas, perdirbtas iš dalies arba neperdirbtas, kurį žmogus nurys arba pagrįstai tikimasi, kad nurys.

„Maistas“ – tai ir gėrimas, kramtomoji guma ar kuri nors kita medžiaga, įskaitant vandenį, apgalvotai įdėta į maistą jį gaminant, ruošiant ar apdorojant. <...>

Į „maisto“ sąvoką neįeina:

a)      pašarai;

b)      gyvi gyvūnai, nebent jie būti paruošti pateikti į rinką žmonėms vartoti;

c)      augalai prieš nuimant derlių;

d)      Tarybos direktyvose 65/65/EEB <...> ir 92/73/EEB <...> apibrėžti vaistai;

e)      Tarybos direktyvoje 76/768/EEB <...> apibrėžta kosmetika;

f)      Tarybos direktyvoje 89/622/EEB <...> apibrėžtas tabakas ir jo produktai;

g)      1961 m. Jungtinių Tautų bendrojoje konvencijoje dėl narkotinių vaistų ir 1971 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl psichotropinių medžiagų apibrėžtos narkotinės ir psichotropinės medžiagos;

h)      likučiai ir teršalai.“

5.        Pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos(4) 96 straipsnį valstybės narės taiko standartinį PVM tarifą, kurį kiekviena valstybė narė nustato kaip tam tikrą procentą nuo apmokestinamosios vertės ir kuris turi būti vienodas prekių tiekimui bei paslaugų teikimui.

6.        Šios direktyvos 98 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„1.      Valstybės narės gali taikyti vieną arba du lengvatinius tarifus.

2.      Lengvatiniai tarifai taikomi tik III priede nustatytoms kategorijoms priklausančių prekių tiekimui ar paslaugų teikimui.

<…>“

7.        Direktyvos 2006/112 III priedo 1 punkte nurodyta:

„Maisto produktai (įskaitant gėrimus, išskyrus alkoholinius gėrimus), skirt[i] žmonių ir gyvūnų maistui, gyvi gyvūnai, sėklos, augalai ir sudedamosios dalys, paprastai naudojamos maisto produktams paruošti, bei produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai.“

 Nyderlandų teisė

8.        Lengvatinio PVM tarifo taikymas produktams, nurodytiems Direktyvos 2006/112 III priedo 1 punkte, Nyderlandų teisėje įtvirtintas 1968 m. birželio 28 d. Wet houdende vervanging van de bestaande omzetbelasting door een omzetbelasting volgens het stelsel van heffing over de toegevoegde waarde (Įstatymas dėl galiojančio apyvartos mokesčio pakeitimo pridėtinės vertės mokesčiu) 9 straipsnio 2 dalies a punkte, taikomame kartu su šio įstatymo priede pateiktos I lentelės a.1 punkto a, b ir c papunkčiais.

 Faktinės aplinkybės, proceso eiga ir prejudiciniai klausimai

9.        PVM apmokestinamas asmuo X valdo erotinių prekių parduotuvę (sex-shop). Tarp joje parduodamų prekių yra per burną vartojamų lytinio potraukio stimuliacijai skirtų kapsulių, lašų, miltelių ir purškalų (afrodiziakų). Šių produktų sudedamosios dalys yra natūralios kilmės.

10.      2009–2013 metais šis apmokestinamasis asmuo nurodytoms prekėms taikė lengvatinį PVM tarifą, taikomą maisto produktams. Mokesčių administratorius užginčijo šio tarifo taikymą, motyvuodamas tuo, kad tos prekės nėra maisto produktai, kaip tai suprantama pagal taikytinas PVM nuostatas, ir nurodė joms taikyti standartinį tarifą.

11.      Šį sprendimą apmokestinamasis asmuo apskundė Rechtbank den Haag (Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai). Antrosios instancijos teismas Gerechtshof Den Haag (Hagos apeliacinis teismas, Nyderlandai) sutiko su apmokestinamojo asmens argumentais ir nusprendė, kad nagrinėjamų prekių, kaip afrodiziakų, paskirtis neprieštarauja jų apmokestinimui pagal maisto produktams taikomą tarifą. Šis teismas atsižvelgė į tai, kad nagrinėjami produktai yra skirti vartoti per burną ir pagaminti iš sudedamųjų dalių, kurių gali būti maisto produktuose. Be to, teismas pažymėjo, jog teisės aktų leidėjo priimta maisto produktų apibrėžtis yra tokia plati, kad apima produktus, kurie nėra aiškiai siejami su maisto produktais, kaip antai saldumynais, kramtomąja guma ar sausainiais.

12.      Staatssecretaris van Financiën (valstybės finansų sekretorius, Nyderlandai) pateikė kasacinį skundą dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

13.      Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [Direktyvos 2006/112] III priedo 1 punkte vartojama sąvoka „maisto produktai, skirti žmonių maistui“ aiškintina taip, kad pagal [Reglamento Nr. 178/2002] 2 straipsnį ji apima visas perdirbtas, perdirbtas iš dalies arba neperdirbtas medžiagas arba produktus, kuriuos žmogus suvartos arba pagrįstai tikimasi, kad suvartos?

Neigiamai atsakius į pirmąjį klausimą: kaip šioje byloje būtų galima sukonkretinti šią sąvoką?

2.      Jeigu valgis ir gėrimai nėra laikytini maisto produktais, skirtais žmonių maistui: kokiais kriterijais remiantis šioje byloje reikia tikrinti, ar tokie produktai laikytini produktais, paprastai skirtais naudoti kaip maisto produktų papildas arba pakaitalas?“

14.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2019 m. balandžio 23 d. Rašytines pastabas pateikė Nyderlandų vyriausybė ir Europos Komisija. Teisingumo Teismas nusprendė bylą nagrinėti be posėdžio.

 Analizė

15.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pateikė du prejudicinius klausimus dėl sąvokų „maisto produktai, skirti žmonių maistui“ ir „produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 III priedo 1 punktą, išaiškinimo. Išaiškinimas turi leisti nustatyti, ar šios sąvokos arba viena iš jų apima lytinį potraukį stimuliuojančius produktus (afrodiziakus), skirtus vartoti per burną.

 Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

16.      Pirmasis prejudicinis klausimas susijęs su sąvokos „maisto produktai, skirti žmonių maistui“ aiškinimu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma siekia nustatyti, ar toks aiškinimas turi būti grindžiamas Reglamento Nr. 178/2002 2 straipsnyje pateiktu sąvokos „maisto produktas“ apibrėžtimi. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia lingvistiškai ir teleologiškai išaiškinti Direktyvos 2006/112 III priedo 1 punktą kartu su šios direktyvos 98 straipsnio 1 ir 2 dalimis, taip pat išaiškinti nurodytą Reglamento Nr. 178/2002 2 straipsnį.

 Lingvistinis aiškinimas

17.      Kaip savo pastabose teisingai pažymi Nyderlandų vyriausybė ir Komisija ir savo nutartyje pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Direktyvoje 2006/112 sąvoka „maisto produktai, skirti žmonių maistui“ neapibrėžiama ir šiuo klausimu nenurodoma į valstybių narių nacionalinę teisę. Esant tokiai situacijai, sąvoka turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į įprastą jos reikšmę bendrinėje kalboje, į kontekstą, kuriam esant ji vartojama, ir į teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus(5).

18.      Bendrinėje kalboje maisto produktai, skirti žmonių maistui, turėtų būti tapatinami su sąvoka „maistas“, t. y. produktais, kuriuos žmonės vartoja mitybos procese. Šiuo procesu siekiama aprūpinti organizmą maisto medžiagomis: statybinėmis, energinėmis ir reguliuojančiomis, taip pat vandeniu. Nuo šių medžiagų priklauso kūno veiklos palaikymas, funkcionavimas ir vystymasis.

19.      Taigi sąvokos „maisto produktai, skirti žmonių maistui“ apibrėžimas apima visus perdirbtus ir neperdirbtus produktus, kurie žmogaus organizmą aprūpina maisto medžiagomis ir yra vartojami šiuo tikslu.

20.      Nesutinku su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuogąstavimu, kad teleologinis minėtos sąvokos apibrėžimo elementas galėtų pakenkti teisiniam saugumui. Šio teismo teigimu, kai kurie maisto produktai yra vartojami kitu tikslu nei gyvybinių organizmo funkcijoms palaikymas, vis dėlto nėra jokių abejonių, kad sąvoka „maisto produktai, skirti žmonių maistui“ tokius produktus apima. Taigi jų vartojimo tikslas negali turėti lemiamos reikšmės juos kvalifikuojant. Šiuo argumentu taip pat buvo grindžiama antrosios instancijos teismo nutartis pagrindinėje byloje.

21.      Mano nuomone, šis argumentas grindžiamas nesusipratimu.

22.      Pagrindinių žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimas nebūtinai apsiriboja paprasčiausiomis šio tikslo siekimo priemonėmis. Priešingai, nuo neatmenamų laikų žmoniją lydi rafinuotumo ir prabangos siekis, o jeigu jis ir ribojamas, tai dažniausiai dėl materialinių išteklių jam įgyvendinti stokos. Tai akivaizdu, kalbant apie namus arba drabužius, nes, be pagrindinės apsauginės funkcijos, jie atlieka ir kitas funkcijas, pavyzdžiui, estetikos ar prestižo. Nepaisant to, jų paskirtis nepakinta: rokoko stiliaus rūmai yra namai, o garsaus dizainerio suknelė – drabužis, lygiai taip pat, kaip atitinkamai medinis namas ar neapdirbto lino marškiniai.

23.      Tas pats pasakytina apie maisto produktus. Tai, kad kai kurie valgomi dalykai yra rafinuotesni ir brangesni, nekeičia fakto, kad jais siekiama patenkinti tą patį pagrindinį poreikį aprūpinti organizmą gyvybei būtinomis maisto medžiagomis. Visai kitas dalykas yra tai, kad, be maistinės vertės, jie turi ir kitų savybių, pavyzdžiui, skonio. Ši mintis puikiai atsispindi žodžiuose, pasakytuose esant visiškai kitam kontekstui ir priskiriamuose Prancūzijos karalienei Marijai Antuanetei: jei žmonės neturi duonos, tegul valgo pyragus.

24.      Reikėtų atsižvelgti į tai, kad maisto produktuose gali būti ne tik maisto, bet ir daugybė kitų medžiagų, natūraliai esančių šiuose produktuose arba pridedamų siekiant juos išsaugoti, pagerinti skonį ir pan. Žinoma, nėra priežasties šių medžiagų ar produktų, kurių sudėtyje yra tokių medžiagų, nepriskirti prie maisto produktų, kaip jie suprantami pagal nagrinėjamą nuostatą.

25.      Kaip savo pastabose teisingai pažymi Nyderlandų vyriausybė, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės tai, kad žmogus ne visada maitinasi sveikatai optimaliu būdu, pavyzdžiui, vartoja per daug riebalų ar cukraus. Sveikatos požiūriu netinkamas maisto produktų vartojimas nepanaikina šių produktų esminių maistinių savybių.

26.      Be to, neturi reikšmės ir aplinkybės, kuriomis maisto produktai yra vartojami. Žmogaus kultūra sukuria daugybę įpročių ir ritualų, lydinčių iš prigimties paprastus veiksmus, pavyzdžiui, mitybą. Tačiau nereikia statyti vežimo priešais arklį. Maisto socialinės ar bendravimo funkcijos, net jei labai plačios, yra antrinės, palyginti su mitybos funkcija. Net pati prašmatniausia puota pirmiausia yra skirta alkiui numalšinti, tik paskui – kitiems tikslams(6).

27.      Dėl šių priežasčių manau, kad prie žmonėms vartoti skirtų maisto produktų turi būti priskiriami visi produktai, kurių sudėtyje yra maisto medžiagų ir kurie iš esmės vartojami siekiant aprūpinti žmogaus organizmą šiomis medžiagomis, nepaisant to, kad šie produktai taip pat gali atlikti kitas funkcijas, kaip antai maksimaliai padidinti malonumą, atsirandantį dėl skonio pojūčių, o jų vartojimas gali būti susijęs su socialinio pobūdžio įvykiais.

28.      O nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą minimi tokie žmonių vartojami produktai, kaip haliucinogeniniai grybai ar kramtomoji guma, nėra skirti organizmui aprūpinti maisto medžiagomis ir neturėtų būti priskiriami prie maisto produktų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 III priedo 1 punktą.

29.      Tas pats pasakytina ir apie pagrindinėje byloje nagrinėjamus afrodiziakus. Jie vartojami ne tam, kad organizmą aprūpintų maisto medžiagomis, o tam, kad skatintų lytinį potraukį. Taigi, nors gali paveikti tam tikras kūno funkcijas, jie neatlieka mitybos funkcijos.

30.      To nekeičia nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta aplinkybė, kad šių afrodiziakų sudedamosios dalys yra medžiagos, kurių taip pat gali būti maisto produktų sudėtyje. Jei produktas yra sudėtinis, jo klasifikavimas kaip maisto produkto, kaip tai suprantama pagal nagrinėjamas nuostatas, turėtų priklausyti nuo viso produkto pobūdžio, o ne nuo atskirų sudedamųjų dalių. Afrodiziakų sudedamosios dalys parenkamos ir derinamos dėl jų įtakos lytiniam potraukiui, o ne dėl maistinės vertės.

31.      Ši savybė atskiria afrodiziakus nuo maisto produktų, įskaitant maisto produktus, kuriems, be maistinių savybių, taip pat priskiriamas afrodiziakinis poveikis, pavyzdžiui, kai kurių jūros gėrybių.

 Teleologinis aiškinimas

32.      Pirma pateiktą analizę patvirtina teleologinis atitinkamų Direktyvos 2006/112 nuostatų aiškinimas.

33.      Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę konstatuoti, kad Direktyvos 2006/112 98 straipsnio ir jos III priedo tikslas yra sumažinti tam tikrų prekių, kurios laikomos ypač būtinomis, kainą ir taip pagerinti jų prieinamumą vartotojams, kurie galiausiai patiria ekonominę PVM naštą(7). Kalbant apie šio priedo 1 punkte nurodytus maisto produktus, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas priskyrė juos prie būtiniausių prekių(8).

34.      Mano nuomone, toks nagrinėjamų nuostatų nustatymo tikslas patvirtina tokį jų aiškinimą, pagal kurį lengvatinis PVM tarifas taikomas tik produktams, kurie vartojami siekiant patenkinti vieną iš pagrindinių žmogaus poreikių, būtent mitybos poreikį, suprantamą kaip organizmo aprūpinimą maisto medžiagomis.

35.      Dėl išlygos, kad ne visi maisto produktai, paprastai klasifikuojami kaip maistas, yra būtini mitybos požiūriu, pakartosiu šios išvados 22–26 punktuose nurodytus argumentus: tai, kad kai kurie maisto produktai turi papildomą, ne vien maistinę vertę, pavyzdžiui, skonį, ir jais gali būti piktnaudžiaujama, nekeičia fakto, kad pagrindinis jų vartojimo tikslas yra patenkinti mitybos poreikį.

36.      Be to, būtų sunku nubrėžti objektyvią ribą tarp mitybai būtinų maisto produktų ir prabangos maisto produktų. Juk net įprastą duoną su sviestu galima valgyti dėl skonio pojūčių, o ne tik alkiui numalšinti.

37.      Be to, reikia pažymėti, kad lengvatinio PVM tarifo taikymas pagal Direktyvos 2006/112 98 straipsnį yra išimtinis ir neprivalomas. Valstybės narės gali taikyti lengvatinį tarifą tam tikroms konkrečiuose Direktyvos 2006/112 III priedo punktuose išvardytoms prekių ar paslaugų kategorijoms arba netaikyti jo tam tikroms šių prekių ar paslaugų kategorijoms. Šiuo atžvilgiu tik reikalaujama tiksliai apibrėžti šių prekių ar paslaugų kategorijas ir laikytis mokesčių neutralumo principo(9).

38.      Taigi valstybės narės gali netaikyti lengvatinio PVM tarifo tam tikroms maisto produktų kategorijoms, jeigu mano, kad jos neatitinka poreikių, pateisinančių tokio tarifo taikymą.

39.      Pats Sąjungos teisės aktų leidėjas pasinaudojo šia galimybe, į Direktyvos 2006/112 III priedo 1 punktą neįtraukdamas alkoholinių gėrimų. Tai jis padarė, matyt, pripažinęs, kad tokie gėrimai, nors ir priskiriami prie maisto produktų bendrąja prasme, gali sukelti daugybę priklausomybių ir ligų, todėl jų vartojimas neturėtų būti skatinamas mažinant PVM tarifą.

40.      Taigi teleologinis Direktyvos 2006/112 98 straipsnio ir III priedo 1 punkto aiškinimas neleidžia įtraukti į šią nuostatą pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų, kaip antai afrodiziakų, kurie yra skirti tenkinti kitiems nei su mityba susijusiems poreikiams.

 Mokesčių neutralumo principas

41.      Galiausiai, kaip savo pastabose teisingai pažymi Nyderlandų vyriausybė, aiškinimas, kad per burną skirti vartoti afrodiziakai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, turėtų patekti į Direktyvos 2006/112 III priedo 1 punkto taikymo sritį, todėl jiems turėtų būti taikomas lengvatinis PVM tarifas, galėtų pažeisti mokesčių neutralumo principą.

42.      Pagal šį principą draudžiama, kad panašios prekės ar paslaugos, konkuruojančios viena su kita, PVM požiūriu būtų vertinamos skirtingai(10).

43.      Kaip gerai žinoma, be skirtų vartoti per burną afrodiziakų, yra panašaus poveikio produktų, skirtų vartoti kitu būdu. Šie produktai turėtų būti laikomi konkuruojančiais su pagrindinėje byloje nagrinėjamais afrodiziakais, skirtais vartoti per burną. Vis dėlto jiems negali būti taikomas lengvatinis PVM tarifas, nes jie nepriskiriami nė prie vienos iš Direktyvos 2006/112 III priede išvardytų kategorijų.

44.      Taigi, skirtingas atskirų kategorijų produktų, skatinančių lytinį potraukį, traktavimas dėl jų vartojimo būdo prieštarautų mokesčių neutralumo principui.

 Reglamento Nr. 178/2002 2 straipsnio poveikis

45.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas visų pirma susijęs su tuo, ar sąvoka „maisto produktai, skirti žmonių maistui“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 III priedo 1 punktą, turi būti aiškinama atsižvelgiant į sąvokos „maisto produktas“ apibrėžtį, pateiktą Reglamento Nr. 178/2002 2 straipsnyje.

46.      Mano nuomone, į šį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai. Kaip savo pastabose teisingai pabrėžia Nyderlandų vyriausybė ir Komisija, šio reglamento tikslai visiškai skiriasi nuo Direktyvos 2006/112 98 straipsnio ir jos III priedo tikslų.

47.      Pagal reglamento 1 straipsnį jo tikslas yra užtikrinti aukštą žmonių sveikatos ir vartotojų interesų apsaugos lygį maisto produktų srityje. Taigi šiame reglamente vartojama sąvokos „maisto produktas“ apibrėžtis apima visus produktus ir medžiagas, „kuriuos žmogus nurys arba pagrįstai tikimasi, kad nurys“, nes visi produktai ir medžiagos, kuriuos pagrįstai tikimasi, kad žmogus nurys, gali turėti (taip pat neigiamą) poveikį žmonių sveikatai, neatsižvelgiant į jų vartojimo tikslą. Vienintelė išimtis yra produktai, kuriems taikomi kiti žmonių sveikatos apsaugą užtikrinantys teisės aktai, pavyzdžiui, vaistai. Kita vertus, šiame reglamente pateikta apibrėžtis neapima produktų, kurie neturi tiesioginio poveikio žmonių sveikatai, nes paprastai nėra jų vartojami, pavyzdžiui, pašarų, gyvų gyvūnų ar augalų iki derliaus nuėmimo(11).

48.      Be to, skiriasi Direktyvos 2006/112 III priedo 1 punkto materialinė taikymo sritis. Šio priedo paskirtis – nustatyti lengvatinio PVM tarifo taikymo sritį pagal direktyvos 98 straipsnį. PVM tarifo sumažinimu siekiama sumažinti tam tikrų prekių ir paslaugų, kurios, teisės aktų leidėjo nuomone, tenkina pagrindinius vartotojų poreikius, kainą(12). Todėl Direktyvos 2006/112 III priedo 1 punktas taikomas ne tik žmonių maistui skirtiems produktams, bet ir šiems produktams gaminti skirtoms prekėms, kaip antai pašarams ir gyviems gyvūnams, sėkloms, augalams ir sudedamosioms dalims, paprastai skirtoms naudoti maisto produktų gamyboje(13). Vis dėlto Sąjungos teisės aktų leidėjas į šios nuostatos taikymo sritį neįtraukė alkoholinių gėrimų kaip neatitinkančių teleologinių PVM tarifo mažinimo kriterijų.

49.      Taigi Direktyvos 2006/112 III priedo 1 punktu ir Reglamento Nr. 178/2002 2 straipsniu siekiama skirtingų tikslų, atitinkamai yra skirtinga šių nuostatų taikymo sritis. Todėl reglamento 2 straipsniu negalima remtis aiškinant Direktyvos 2006/112 III priedo 1 punktą.

50.      Kaip teisingai savo pastabose nurodo Komisija, Teisingumo Teismas padarė panašias išvadas, nagrinėdamas sąvokos „gyvi gyvūnai, paprastai naudojami maisto produktams paruošti“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 III priedo 1 punktą, ryšį su Reglamento (EB) Nr. 504/2008(14) taikymo sritimi, kiek tai susiję su arkliais(15).

51.      Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirma, Reglamento Nr. 178/2002 2 straipsnis neturi įtakos sąvokos „maisto produktai, skirti žmonių maistui“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/112 III priedo 1 punktą, aiškinimui.

52.      Taigi į pirmąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti: Direktyvos 2006/112 III priedo 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jame vartojama sąvoka „maisto produktai, skirti žmonių maistui“ reiškia produktus, kurių sudėtyje yra maisto medžiagų ir kurie iš esmės vartojami siekiant aprūpinti šiomis medžiagomis žmogaus organizmą.

 Dėl antrojo prejudicinio klausimo

53.      Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia nustatyti, kaip reikėtų aiškinti sąvoką „produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai“. Šis klausimas pateiktas atsižvelgiant į pirmajame prejudiciniame klausime nurodytą galimą afrodiziakų priskyrimą prie tokių produktų.

54.      Primenu, kad, atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą, prie maisto produktų, kaip jie suprantami pagal nurodytą nuostatą, reikia priskirti produktus, vartojamus dėl juose esančių maisto medžiagų arba jų vaidmens mitybos procese.

55.      Tokie patys argumentai gali būti taikomi aiškinant sąvoką „produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai“. Jei maisto produktų savybė yra maisto medžiagų kiekis jų sudėtyje ir tai, kad jie vartojami būtent siekiant aprūpinti šiomis medžiagomis organizmą, tas pačias savybes turi turėti maisto produktų papildai arba pakaitalai.

56.      Visų pirma maisto produktų pakaitalai, mano manymu, turėtų būti suprantami kaip produktai, kurie nėra maisto produktai, tačiau kuriuose yra maisto medžiagų ir kurie vartojami vietoje maisto produktų, siekiant aprūpinti organizmą tomis medžiagomis, jeigu jų trūksta įprastoje mityboje.

57.      Be to, maisto produktų papildai gali apimti produktus, vartojamus maisto produktų mitybos funkcijai palaikyti, pavyzdžiui, maisto medžiagų pasisavinimui pagerinti. Žinoma, kalbama ne apie farmacijos gaminius, nurodytus Direktyvos 2006/112 III priedo 3 punkte, kuriems taikomas atskiras reglamentavimas.

58.      Tokia išvada taip pat atitiks Direktyvos 2006/112 98 straipsnio tikslus, aptartus šios išvados 33 punkte.

59.      Tai reiškia, kad į sąvokos „produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai“ taikymo sritį nepatenka tie produktai, kurie, nors ir gali būti vartojami žmonių, nėra susiję su maisto produktų vartojimu, kaip apibrėžta pirma, ir vartojami kitais nei organizmo aprūpinimo maisto medžiagomis tikslais. Tai, be kita ko, taikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamiems afrodiziakams.

 Išvados

60.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Hoge Raad der Nederlanden (Aukščiausiasis Teismas, Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos III priedo 1 punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad jame vartojama sąvoka „maisto produktai, skirti žmonių maistui“ reiškia produktus, kurių sudėtyje yra maisto medžiagų ir kurie iš esmės vartojami siekiant aprūpinti šiomis medžiagomis žmogaus organizmą, o sąvoka „produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai“ reiškia produktus, kurie nėra maisto produktai, bet kuriuose yra maisto medžiagų ir kurie vartojami vietoje maisto produktų siekiant aprūpinti organizmą šiomis medžiagomis, taip pat produktus, vartojamus maisto produktų ar jų pakaitalų mitybos funkcijoms palaikyti.

1      Originalo kalba: lenkų.

2      Visų pirma žr. 2011 m. kovo 3 d. Sprendimą Komisija / Nyderlandai (C-41/09, EU:C:2011:108), 2011 m. kovo 10 d. Sprendimą Bog ir kt. (C-497/09, C-499/09, C-501/09 ir C-502/09, EU:C:2011:135) ir 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimą AZ (C-499/16, EU:C:2017:846).

3      OL L 31, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 463.

4      OL L 347, 2006, p. 1.

5      Žr. neseniai priimtą 2019 m. liepos 29 d. Sprendimą Spiegel Online (C-516/17, EU:C:2019:625, 65 punktas).

6      Pagal žinomą aforizmą Kūrėjas liepė žmogui valgyti, kad jis galėtų gyventi, ir kaip paskatą suteikė apetitą, o kaip apdovanojimą – malonumą („Le Créateur, en obligeant l’homme à manger pour vivre, l’y invite par appétit et l’en récompense par le plaisir“; J. A. Brillat-Savarin, Physiologie du goût, Paryžius, 1825).

7      Žr. neseniai priimtą 2017 m. kovo 9 d. Sprendimą Oxycure Belgium (C-573/15, EU:C:2017:189, 22 punktas), o kiek tai susiję su maisto produktais – 2011 m. kovo 3 d. Sprendimą Komisija / Nyderlandai (C-41/09, EU:C:2011:108, 53 punktas).

8      2011 m. kovo 3 d. Sprendimas Komisija / Nyderlandai (C-41/09, EU:C:2011:108, 53 punktas).

9      Dėl konkrečios maisto produktų kategorijos žr. 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimą AZ (C-499/16, EU:C:2017:846, 23 ir 24 punktai).

10      Visų pirma žr. 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimą AZ (C-499/16, EU:C:2017:846, 30 punktas).

11      Žr. išimtį, nurodytą Reglamento Nr. 178/2002 2 straipsnio trečios pastraipos a, b ir c punktuose.

12      Žr. šios išvados 33 punktą.

13      Šį tikslą įtraukti į Direktyvos 2006/112 III priedą gyvus gyvūnus Teisingumo Teismas patvirtino 2011 m. kovo 3 d. Sprendime Komisija / Nyderlandai (C-41/09, EU:C:2011:108, 54–57 punktai).

14      2008 m. birželio 6 d. Komisijos reglamentas, kuriuo įgyvendinamos Tarybos direktyvų 90/426/EEB ir 90/427/EEB nuostatos dėl arklinių identifikavimo metodų (OL L 149, 2008, p. 3).

15      2011 m. kovo 3 d. Sprendimas Komisija / Nyderlandai (C-41/09, EU:C:2011:108, 61–64 punktai).