Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

HENRIK SAUGMANDSGAARD ØE IŠVADA,

pateikta 2020 m. spalio 22 d.(1)

Byla C-593/19

SK Telecom Co. Ltd

prieš

Finanzamt Graz-Stadt

(Bundesfinanzgericht (Federalinis finansų teismas, Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – Direktyva 2006/112 – Dvigubo apmokestinimo ar neapmokestinimo prevencija – 59a straipsnis – Telekomunikacijų sektorius – Judrusis ryšys – Tarptinklinio ryšio paslaugos – Valstybės narės teritorijoje laikinai esantys trečiųjų šalių piliečiai – Paslaugų teikimo vieta – Galimybė perkelti šią vietą į atitinkamos valstybės narės teritoriją – Faktinio vartojimo ir naudojimo valstybės narės teritorijoje reikalavimas – Dvigubas apmokestinimas, neapmokestinimas ar konkurencijos iškraipymas – Apmokestinimo trečiojoje šalyje nereikšmingumas“






I.      Įvadas

1.        2019 m. liepos 29 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. rugpjūčio 5 d., Bundesfinanzgericht (Federalinis finansų teismas, Austrija) Teisingumo Teismui pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 2006/112(2) 59a straipsnio pirmos pastraipos b punkto išaiškinimo.

2.        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SK Telecom Co. Ltd, t. y. Pietų Korėjoje įsteigtos bendrovės, ir Finanzamt de Graz-Stadt (Graco miesto mokesčių inspekcija, Austrija; toliau – Finanzamt) ginčą dėl nuolat gyvenantiems Pietų Korėjoje, bet laikinai esantiems Austrijoje vartotojams šios bendrovės teikiamų tarptinklinio ryšio paslaugų, suteikiančių galimybę naudotis judriojo ryšio tinklu šioje valstybėje narėje, apmokestinimo.

3.        Pateiktais klausimais iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar remdamasi nurodyta nuostata Austrijos Respublika gali perkelti tokių tarptinklinio ryšio paslaugų teikimo vietą į savo teritoriją, o tai lemtų jų apmokestinimą Austrijoje taikomu pridėtinės vertės mokesčiu (PVM).

4.        Toliau išvadoje Teisingumo Teismui siūlysiu į šiuos klausimus atsakyti teigiamai.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

5.        Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamos paslaugos teiktos 2011 m., taikytina Direktyvos 2006/112 redakcija su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2010/88; pastarosios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta, kad jos perkėlimo terminas baigiasi 2011 m. sausio 1 d.(3)

6.        Direktyvos 2006/112 V antraštinė dalis skirta „Apmokestinamųjų sandorių vietai“. Šios V antraštinės dalies 3 skyriuje reglamentuojama „Paslaugų teikimo vieta“. 3 skyrius apima 3 skirsnį „Specialios nuostatos“. Šiame Direktyvos 2006/112 3 skirsnyje yra 59, 59a ir 59b straipsniai(4).

7.        Šios direktyvos 9 poskirsnio „Paslaugų teikimas neapmokestinamiesiems asmenims už [Sąjungos] ribų“ 59 straipsnyje nustatyta:

„Toliau išvardytų paslaugų teikimo neapmokestinamajam asmeniui, kuris yra įsisteigęs arba turi nuolatinį adresą, ar paprastai gyvena už [Sąjungos] ribų, vieta yra ten, kur tas asmuo yra įsisteigęs, turi nuolatinį adresą ar paprastai gyvena:

<…>

i)      telekomunikacijų paslaugos;

<…>“

8.        Direktyvos 2006/112 10 poskirsnis „Dvigubo apmokestinimo ar neapmokestinimo prevencija“ apima 59a ir 59b straipsnius.

9.        Šios direktyvos 59a straipsnyje nustatyta:

„44, 45, 56 ir 59 straipsniais reglamentuojamo paslaugų teikimo vietos atžvilgiu valstybės narės, siekdamos užkirsti kelią dvigubam apmokestinimui, neapmokestinimui ar konkurencijos iškraipymui, gali laikyti, kad:

a)      vienos ar visų šių paslaugų teikimo vieta yra už [Sąjungos] ribų tais atvejais, jei paslaugų, kurių teikimo vieta yra jų teritorijoje, faktinis vartojimas ir naudojimas vyksta už [Sąjungos] ribų;

b)      vienos ar visų šių paslaugų teikimo vieta yra jų teritorijoje tais atvejais, jei paslaugų, kurių teikimo vieta yra už [Sąjungos] ribų, faktinis vartojimas ir naudojimas vyksta jų teritorijoje.

Tačiau ši nuostata netaikoma elektroniniu būdu teikiamoms paslaugoms, kai tos paslaugos yra teikiamos [Sąjungoje] neįsisteigusiems neapmokestinamiesiems asmenims.“

10.      Šios direktyvos 59b straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės 59a straipsnio [pirmos pastraipos] b punktą taiko telekomunikacijų paslaugoms ir 59 straipsnio pirmos pastraipos j punkte nurodytoms radijo ir televizijos transliavimo paslaugoms, kurias valstybėje narėje įsisteigusiems ar joje turintiems nuolatinę gyvenamąją vietą, ar paprastai gyvenantiems neapmokestinamiesiems asmenims teikia apmokestinamasis asmuo, kuris yra įsteigęs savo verslą arba turi nuolatinį padalinį, iš kurio teikia paslaugas, už [Sąjungos] ribų, arba kuris, nesant tokios verslo vietos ar nuolatinio padalinio, turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba paprastai gyvena už [Sąjungos] ribų.“

B.      Austrijos teisė

11.      1994 m. Umsatzsteuergesetz (Apyvartos mokesčio įstatymas, BGBl. 663/1994; pagrindinėje byloje taikytina redakcija BGBl. I 34/2010; toliau – 1994 m. UStG) 3a straipsnyje nustatyta:

„<…>

(13)      Laikoma, kad kitų paslaugų, kaip tai suprantama pagal 14 dalį, teikimo vieta yra:

a)      jeigu paslaugas įsigyjantis asmuo nėra ekonominės veiklos vykdytojas, kaip tai suprantama pagal 5 dalies 3 punktą, ir neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, buveinės ar įprastos gyvenamosios vietos [Sąjungos] teritorijoje, kitos paslaugos teikimo vieta yra paslaugas įsigyjančio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, buveinė ar įprasta gyvenamoji vieta trečiosios šalies teritorijoje;

<…>

(14)      Kitomis paslaugomis, kaip tai suprantama pagal 13 dalį, laikomos šios paslaugos:

<…>

12)      telekomunikacijų paslaugos;

<…>

(16)      Siekdamas išvengti dvigubo apmokestinimo, neapmokestinimo ar konkurencijos iškraipymo Bundesminister für Finanzen (Federalinis finansų ministras), priimdamas nutarimą, gali nustatyti, kad kitos paslaugos, kurių teikimo vieta nustatoma remiantis 6, 7, 12 dalimis ar 13 dalies a punktu, laikomos teikiamomis toje vietoje, kur jos vartojamos ar naudojamos. Todėl gali būti laikoma, kad kitos paslaugos teikimo vieta yra:

1)      trečiosios šalies teritorijoje, o ne nacionalinėje teritorijoje; ir

2)      nacionalinėje teritorijoje, o ne trečiosios šalies teritorijoje. Ši nuostata netaikoma paslaugoms, kaip tai suprantama pagal 14 dalies 14 punktą, jeigu paslaugas įsigyjantis asmuo nėra ekonominės veiklos vykdytojas, kaip tai suprantama pagal 5 dalies 3 punktą, ir [Sąjungoje] neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, buveinės ar įprastos gyvenamosios vietos.“

12.      Federalinio finansų ministro nutarime dėl kitų paslaugų, susijusių su telekomunikacijomis, radijo ir televizijos transliavimu, teikimo vietos perkėlimo (BGBl. II 383/2003; pagrindinėje byloje taikytina redakcija BGBl. II 221/2009) nustatyta:

„Remdamasis 1994 m. UStG (taikytina federalinio įstatymo redakcija BGBl. I 71/2003) 3a straipsnio 10 dalies 13 ir 14 punktais ir 3a straipsnio 13 dalimi, nustatau:

1 straipsnis. Jeigu 1994 m. UStG (BGBl. Nr. 663, taikytina federalinio įstatymo redakcija BGBl. I, Nr. 52/2009) 3a straipsnio 14 dalies 12 ir 13 punktuose nurodytos paslaugos teikimo vieta yra už [Sąjungos] teritorijos ribų, remiantis 1994 m. UStG 3a straipsniu, laikoma, kad paslauga suteikta nacionalinėje teritorijoje, jeigu joje yra vartojama ar naudojama.

2 straipsnis. Telekomunikacijų paslaugos – paslaugos, susijusios su signalų, žodžių, vaizdo ir garso duomenų arba kitokios informacijos perdavimu, siuntimu arba priėmimu laidinėmis, radijo, optinėmis arba kitomis elektromagnetinėmis sistemomis, įskaitant su tuo susijusį teisės naudotis šio perdavimo, siuntimo arba priėmimo pajėgumais perdavimą arba suteikimą.“

III. Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

13.      SK Telecom yra Pietų Korėjoje įsteigta įmonė, teikianti judriojo ryšio paslaugas.

14.      2011 m. SK Telecom teikė judriojo ryšio paslaugas tam tikriems savo klientams, taip pat įsisteigusiems Pietų Korėjoje, bet laikinai buvusiems Austrijoje.

15.      Tam, kad šiems asmenims suteiktų galimybę naudotis mobiliaisiais telefonais viešnagės Austrijoje metu, Austrijos tinklo operatorius leido naudotis savo tinklu SK Telecom, sumokėjus naudotojo mokestį ir Austrijoje taikomą PVM (20 %).

16.      SK Telecom apskaičiavo savo klientams tarptinklinio ryšio paslaugų mokestį už naudojimąsi Austrijos tinklu.

17.      Paskui SK Telecom pateikė prašymą grąžinti PVM, kurį Austrijos tinklo operatorius buvo įtraukęs į sąskaitas.

18.      Finanzamt atmetė šį prašymą grąžinti mokestį. Šis atmetimas iš esmės motyvuotas tuo, kad bendrovės SK Telecom klientams apskaičiuoti mokesčiai už tarptinklinio ryšio paslaugas Austrijoje yra apmokestinami Austrijos PVM remiantis Austrijos nutarimu dėl paslaugų teikimo vietos perkėlimo, nes šios telekomunikacijų paslaugos Pietų Korėjoje neapmokestintos mokesčiu, panašiu į Austrijoje taikomą PVM. Kadangi SK Telecom apmokestinamuosius sandorius sudarė Austrijoje, jai negalėjo būti sugrąžintas PVM pagal supaprastintą grąžinimo procedūrą.

19.      Finanzamt atmetė SK Telecom pateiktą skundą, todėl ši pateikė naują skundą Bundesfinanzgericht (Federalinis finansų teismas).

20.      Bundesfinanzgericht (Federalinis finansų teismas), kuris šioje byloje yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tenkino SK Telecom skundą. Tas teismas nurodė, kad savo sprendimą grindė ne galimu panašiu apmokestinimu trečiojoje šalyje, o tuo, kad Austrijos nutarimas dėl paslaugų teikimo vietos perkėlimo, pagal kurį SK Telecom suteiktų tarptinklinio ryšio paslaugų teikimo vieta yra Austrijos teritorijoje, nesuderinamas su Sąjungos teise.

21.      To teismo nuomone, remiantis Direktyvos 2006/112 59a ir 59b straipsniais, valstybė narė gali perkelti paslaugų teikimo vietą į savo teritoriją tik tiek, kiek tai susiję su Sąjungoje įsteigtiems neapmokestinamiesiems asmenims teikiamomis telekomunikacijų paslaugomis.

22.      Praktiškai toks aiškinimas reiškia, kad SK Telecom teiktos paslaugos, t. y. galimybė Pietų Korėjoje įsteigtiems jos klientams Austrijoje naudotis savo judriojo ryšio abonementu pasinaudojant Austrijos judriojo ryšio tinklu, nėra apmokestinamasis sandoris Austrijos teritorijoje. Todėl SK Telecom gali būti pagal supaprastintą grąžinimo procedūrą pagrįstai grąžintas Austrijos tinklo operatoriui sumokėtas Austrijoje taikomas PVM.

23.      Finanzamt įprasta kasacine tvarka apskundė Bundesfinanzgericht (Federalinis finansų teismas) sprendimą; jį Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas, Austrija) panaikino 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu.

24.      Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas) nusprendė, kad, nors Direktyvos 2006/112 59b straipsnyje nustatyta pareiga perkelti paslaugos teikimo vietą, jeigu trečiojoje šalyje įsteigta įmonė teikia telekomunikacijų paslaugas valstybėje narėje įsteigtiems neapmokestinamiesiems asmenims, šios direktyvos 59a straipsnyje numatyta galimybė paslaugos teikimo vietą perkelti tos direktyvos 59b straipsnyje nenurodytais atvejais.

25.      To teismo nuomone, priešingai, nei mano Bundesfinanzgericht (Federalinis finansų teismas), Austrijos teisės aktų leidėjas teisėtai pasinaudojo Direktyvos 2006/112 59a straipsnyje numatyta galimybe ir priėmė Austrijos nutarimą dėl paslaugų teikimo vietos perkėlimo.

26.      Po to, kai Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas) grąžino bylą, Bundesfinanzgericht (Federalinis finansų teismas) dar turi abejonių dėl šios nacionalinės schemos suderinamumo su Direktyvos 2006/112 59a straipsniu.

27.      Šiomis aplinkybėmis Bundesfinanzgericht (Federalinis finansų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Direktyvos [2006/112] 59a straipsnio [pirmos pastraipos] b punktas aiškintinas taip, kad naudojimasis tarptinkliniu ryšiu valstybėje narėje, kai laikinai šalyje esančiam „neapmokestinamajam galutiniam vartotojui“ suteikiama teisė naudotis šalies judriojo ryšio tinklu siekiant skambinti ar priimti skambučius, laikytinas „vartojimu ir naudojimu“ šalyje, suteikiančiu teisę paslaugų teikimo vietą perkelti iš trečiosios šalies į šią valstybę narę, nors nei paslaugas teikiantis judriojo ryšio operatorius, nei galutinis vartotojas nėra įsisteigę [Sąjungos] teritorijoje, o galutinis vartotojas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos arba įprastinės gyvenamosios vietos [Sąjungos] teritorijoje?

2.      Ar Direktyvos [2006/112] 59a straipsnio [pirmos pastraipos] b punktas aiškintinas taip, kad pirmajame klausime nurodyta telekomunikacijų paslaugų, kurios pagal [šios direktyvos] 59 straipsnį yra už [Sąjungos] ribų, teikimo vieta gali būti perkelta į valstybės narės teritoriją, nors nei paslaugas teikiantis judriojo ryšio operatorius, nei galutinis vartotojas nėra įsisteigę [Sąjungos] teritorijoje, o galutinis vartotojas neturi nuolatinės ar įprastinės gyvenamosios vietos [Sąjungos] teritorijoje, tik todėl, kad telekomunikacijų paslaugoms trečiojoje šalyje netaikomas mokestis, atitinkantis Sąjungoje taikomą PVM?“

28.      Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje užregistruotas 2019 m. rugpjūčio 5 d.

29.      Rašytines pastabas pateikė SK Telecom, Austrijos ir Ispanijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

IV.    Analizė

30.      Šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2006/112 59a straipsnio pirmos pastraipos b punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybė narė gali perkelti į savo teritoriją tarptinklinio ryšio paslaugų, leidžiančių naudoti šioje valstybėje narėje esantį judriojo ryšio paslaugų tinklą, teikimo vietą, jeigu šias paslaugas teikia trečiojoje šalyje įsisteigęs judriojo ryšio operatorius toje trečiojoje šalyje nuolatinę gyvenamąją vietą ar įprastą gyvenamąją vietą turintiems vartotojams, laikinai esantiems šios valstybės narės teritorijoje.

31.      Pirmiausia aptarsiu šios bylos praktinius tikslus ir Direktyvos 2006/112 59, 59a ir 59b straipsnių tarpusavio sąsają, paskui išdėstysiu motyvus, kuriais remdamasis manau, kad į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus reikia atsakyti teigiamai.

A.      Dėl šios bylos praktinių tikslų

32.      Prieš pradėdamas nagrinėti šiuos du klausimus norėčiau išsklaidyti visas galinčias kilti abejones dėl šios bylos praktinių tikslų.

33.      Tarptinklinio judriojo ryšio paslauga, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, apima dviejų rūšių paslaugų teikimą, kiek tai susiję su PVM.

34.      Pirmasis paslaugų teikimas susijęs tik su telekomunikacijų įmonėmis, bet ne telefonijos vartotojais (santykis „business-to-business“ arba „B2B“). Tarptinklinio ryšio šalyje (Austrijoje) veikiantis tinklo operatorius už mokestį atveria savo tinklą judriojo ryšio operatoriui, įsisteigusiam kilmės šalyje (SK Telecom, įsteigtai Korėjoje).

35.      Antrasis paslaugų teikimas sieja kilmės šalies judriojo ryšio operatorių (SK Telecom) ir jo paslaugas užsisakiusius abonentus (santykis „business-to-consumer“ arba „B2C“). Šis operatorius tarptinklinio ryšio šalyje (Austrijoje) esantiems vartotojams tam tikra prasme „subnuomoja“ prieigą prie tinklo, kurią anksčiau įsigijo, naudodamasis pirma paslaugų rūšimi.

36.      Nors Teisingumo Teismui pateikti klausimai susiję tik su šiuo antruoju paslaugų teikimu, siejančiu SK Telecom ir jos abonentus, konkrečiau kalbant, su paslaugų teikimo vieta, šie klausimai kilo dėl SK Telecom prašymo grąžinti mokestį, pateikto dėl pirmos paslaugų rūšies, siejančios SK Telecom ir Austrijos tinklo operatorių.

37.      Austrijos tinklo operatorius taikė Austrijos PVM pirmajam paslaugų teikimui. SK Telecom prašė grąžinti šio Austrijoje taikomo PVM sumą. Finanzamt nusprendė, kad jai PVM negrąžintinas, argumentuodama, kad antrasis paslaugų teikimas taip pat turėjo būti apmokestintas Austrijoje taikomu PVM.

38.      Taigi, kaip teisingai pabrėžė Komisija, atsižvelgiant į atsakymus į Teisingumo Teismui pateiktus klausimus, galimi du pagrindinės bylos sprendimo variantai:

–        arba antrojo paslaugų teikimo vieta yra Austrijoje: šiuo atveju SK Telecom turi mokėti Austrijoje taikomą PVM už jos abonentų mokėtinas sumas ir turi teisę atskaityti Austrijoje taikomą PVM, kurį pirma sumokėjo už pirmąjį paslaugų teikimą,

–        arba antrojo paslaugų teikimo vieta yra Pietų Korėjoje: šiuo atveju Austrijoje taikomas PVM nemokėtinas už šį paslaugų teikimą ir SK Telecom turi teisę susigrąžinti PVM, pirma sumokėtą už pirmąjį paslaugų teikimą.

39.      Komisija pateikė tam tikrų pastabų dėl pirmojo paslaugų teikimo apmokestinimo Austrijoje taikomu PVM. Ši institucija nurodė, kad, vadovaujantis Direktyvos 2006/112 44 straipsnyje nustatyta bendra taisykle, paslaugų teikimo tarp apmokestinamųjų asmenų (santykis „B2B“) vieta yra ten, kur paslaugas įsigyjantis asmuo įsteigė ekonominės veiklos buveinę, t. y. Pietų Korėja, kiek tai susiję su SK Telecom(5).

40.      Manau, jog netikslinga, kad Teisingumo Teismas nagrinėtų šią problematiką, nes, pirma, jam nepateiktas klausimas dėl pirmojo paslaugų teikimo ir, antra, prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokių paaiškinimų dėl šio aspekto.

41.      Bet kuriuo atveju ši abejonė dėl pirmojo paslaugų teikimo apmokestinimo Austrijoje nepaneigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų reikšmingumo, nes antrojo paslaugų teikimo apmokestinimą Austrijoje taikomu PVM lemia atsakymai, kuriuos Teisingumo Teismas pateiks, atsakydamas į šiuos klausimus.

42.      Galiausiai SK Telecom tvirtino, kad būtų „nenatūralu“, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją(6), išskaidyti skirtingus duomenis, siunčiamus iš tos pačios SIM kortelės. Todėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos tarptinklinio ryšio paslaugos yra dalis vartotojams teikiamos vienos judriojo ryšio paslaugos, kurios teikimo vieta yra Pietų Korėja, ir Sąjungoje jai netaikomas PVM.

43.      Šie argumentai manęs neįtikina. Primintina, kad PVM tikslais kiekviena paslauga paprastai turi būti laikoma atskira bei savarankiška(7). Tik kai du ar daugiau elementų ar veiksmų, atliekami apmokestinamojo asmens, yra taip glaudžiai susiję, kad objektyviai sudaro vieną ekonomiškai neskaidomą paslaugą, kurią išskaidyti būtų nenatūralu, PVM tikslais laikoma, kad teikiama viena paslauga(8).

44.      Taigi tarptinklinio ryšio paslaugos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, t. y. prieigos prie judriojo ryšio tinklo teikimas kitoje nei kilmės šalyje, yra objektyviai atsiejamos nuo kilmės šalyje teikiamų judriojo ryšio paslaugų.

45.      Kaip teisingai pabrėžė Ispanijos vyriausybė, praktiškai vartotojams siunčiamos sąskaitos faktūros paprastai leidžia nustatyti tarptinklinio ryšio paslaugas kaip atskiras prieigos prie vietos tinklo paslaugas. Šiose sąskaitose faktūrose, be kita ko, nurodomas gautų ir išeinančių skambučių skaičius ir naudojantis tarptinklinio ryšio paslaugomis sunaudoti duomenys aplankytos valstybės tinkle. Todėl, nors klientas turi būti sudaręs sutartį su savo kilmės šalies operatoriumi, kad galėtų gauti prieigą prie tarptinklinio ryšio paslaugų, šios paslaugos yra atskira, o ne papildoma paslauga, teikiama kartu su paslauga, kuria operatorius klientams leidžia naudotis vietos tinklu.

B.      Dėl Direktyvos 2006/112 59, 59a ir 59b straipsnių tarpusavio sąsajos

46.      Direktyvos 2006/112 59, 59a ir 59b straipsniuose nustatyti specialūs tam tikrų paslaugų teikimo vietos priskyrimo kriterijai(9).

47.      Pirmiausia pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai remiasi prielaida, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos tarptinklinio ryšio paslaugos yra „telekomunikacijų paslaugos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 24 straipsnio 2 dalį(10). Šios prielaidos neginčijo nė viena Teisingumo Teisme pastabas pateikusi šalis.

48.      Kadangi nacionalinėje teisėje nėra vadovaujantis Direktyvos 2006/112 59a straipsniu nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos, remiantis šios direktyvos 59 straipsnio i punktu telekomunikacijų paslaugų teikimo neapmokestinamajam asmeniui, kuris yra įsisteigęs arba turi nuolatinį adresą ar paprastai gyvena už Sąjungos ribų, vieta yra ten, kur tas asmuo yra įsisteigęs, turi nuolatinį adresą ar paprastai gyvena, t. y. už Sąjungos ribų.

49.      Paprasčiau tariant, šioje nuostatoje numatyta, kad PVM neapmokestinamos telekomunikacijų paslaugos, teikiamos neapmokestinamiesiems asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji ar įprasta gyvenamoji vieta yra už Sąjungos ribų.

50.      Vis dėlto Direktyvos 2006/112 59a straipsnyje valstybėms narėms suteikta galimybė tam tikromis sąlygomis nukrypti nuo šio principo ir perkelti šių paslaugų teikimo vietą į savo teritoriją.

51.      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Austrijos vyriausybės ir Komisijos pastabų matyti, kad Austrijos Respublika pasinaudojo šia galimybe ir priėmė Federalinio finansų ministro nutarimą dėl kitų paslaugų, susijusių telekomunikacijomis, radijo ir televizijos transliavimu, teikimo vietos perkėlimo (pagrindinėje byloje taikytina redakcija)(11).

52.      Pažymėtina, kad, remiantis Direktyvos 2006/112 59b straipsniu, šis telekomunikacijų paslaugų teikimo vietos perkėlimas privalomas, jeigu jos teikiamos neapmokestinamiesiems asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji ar įprasta gyvenamoji vieta yra Sąjungoje. Ši sąlyga netenkinama, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamomis paslaugomis, nes jos išties teikiamos neapmokestinamiesiems asmenims, bet jų nuolatinė gyvenamoji ar įprasta gyvenamoji vieta yra už Sąjungos ribų, t. y. Pietų Korėjoje. Todėl ši nuostata nereikšminga, siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, kaip teisingai pabrėžė Ispanijos vyriausybė ir Komisija.

53.      Be to, pažymiu, kad Direktyvos 2006/112 59a straipsnyje suteiktos galimybės taikymo sritis yra platesnė, nei šios direktyvos 59b straipsnyje nustatytos pareigos, kaip teisingai pabrėžė Komisija. Kitaip tariant, kaip matyti iš šių dviejų nuostatų formuluočių, šios direktyvos 59a straipsnyje valstybėms suteiktos galimybės neriboja jos 59b straipsnyje numatyti atvejai.

54.      Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, reikia išnagrinėti sąlygas, su kuriomis siejamas valstybei narei Direktyvos 2006/112 59a straipsnio pirmos pastraipos b punkte suteiktos galimybės perkelti į savo teritoriją tam tikrų, be kita ko, telekomunikacijų paslaugų teikimo vietą įgyvendinimas.

55.      Šiuo klausimu reikia išskirti dvi sąlygas.

56.      Pirma, paslaugų „faktinis vartojimas ir naudojimas“ turi vykti atitinkamos valstybės narės teritorijoje. Dėl šios sąlygos pateiktas pirmasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas.

57.      Antra, valstybės narės gali pasinaudoti šia galimybe, siekdamos „užkirsti kelią dvigubam apmokestinimui, neapmokestinimui ar konkurencijos iškraipymui“. Dėl šios sąlygos pateiktas antrasis klausimas.

C.      Dėl paslaugų faktinio vartojimo ar naudojimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje reikalavimo (pirmasis klausimas)

58.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2006/112 59a straipsnio pirmos pastraipos b punktas turi būti aiškinamas taip, kad trečiojoje šalyje įsisteigusio judriojo ryšio operatoriaus tarptinklinio ryšio paslaugos, suteikiančios galimybę naudotis valstybėje narėje esančiu judriojo ryšio tinklu ir teikiamos toje trečiojoje šalyje nuolatinę gyvenamąją vietą ar įprastą gyvenamąją vietą turintiems, bet laikinai esantiems šios valstybės narės teritorijoje vartotojams, turi būti laikomos „faktiškai vartojamomis ir naudojamomis“ tos valstybės narės teritorijoje.

59.      Austrijos, Ispanijos vyriausybės ir Komisija, priešingai nei SK Telecom, siūlo į šį klausimą atsakyti teigiamai.

60.      Deja, prieš atsakydamas į šį klausimą turiu akcentuoti tai, kad egzistuoja šiokią tokią nuostabą keliantis Direktyvos 2006/112 59a straipsnio pirmos pastraipos b punkte esančios formuluotės „faktinis vartojimas ir naudojimas“ kalbinių versijų neatitikimas, kurį nurodė ir SK Telecom. Iš tikrųjų, remiantis žiūrėtomis kalbinėmis versijomis, šie žodžiai išversti „faktinis vartojimas ar naudojimas“ arba „faktinis vartojimas ir naudojimas“.

61.      Ši formuluotė pradėta vartoti ankstesnio Šeštosios direktyvos 77/388(12) 9 straipsnio 3 dalyje. Kiek tai susiję su šia nuostata, jau tada egzistavo kalbinių versijų skirtumai dėl „ar“ ir „ir“ jungtukų vartojimo(13). Pažymėtina, kad šią nuostatą Teisingumo Teismas išaiškino Sprendime Athesia Druck, kuriame nagrinėtos reklamos paslaugos; vis dėlto ši kalbinių versijų neatitikimo problema neišnagrinėta(14).

62.      Pasiūlyme dėl Direktyvos 77/388 naujos redakcijos, po kurio priimta Direktyva 2006/112, Komisija, atrodo, siūlė suderinti visas kalbines versijas ir pasirinkti jungtuką „ar“(15).

63.      Įdomu tai, kad priimant Direktyvą 2006/112 prie jungtuko „ar“ vartojimą palaikančiųjų, kurie rėmėsi minėtu pasiūlymu, žinoma, prisijungė daug dalyvių, bet jie nepasiekė visiškos pergalės. Šios direktyvos pradinės redakcijos 58 straipsnio (būsimo 59a straipsnio) anglų, nyderlandų ir švedų kalbinėse versijose išliko jungtukas „ir“(16).

64.      Dar kebliau tai, kad priimant Direktyvą 2008/8 keliose kalbinėse versijose, be kita ko, italų ir portugalų, vėl pasirinktas jungtukas „ir“. Todėl dabar vienose Direktyvos 2006/112 59a straipsnio (anksčiau – šios direktyvos 58 straipsnis) kalbinėse versijose vartojamas jungtukas „ar“, o kitose – jungtukas „ir“(17).

65.      Pabrėžiu, kad iki šiol toks neatitikimas išliko tos direktyvos redakcijoje su daliniais pakeitimais, padarytais Direktyva (ES) 2020/285(18).

66.      Manau, jog atsižvelgiant į teisinio saugumo reikalavimus šis Direktyvos 2006/112 59a straipsnio kalbinių versijų neatitikimas turi būti pašalintas.

67.      Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, be kita ko, PVM reglamentuojančių teisės aktų srityje, Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į versijas, parengtas visomis Europos Sąjungos kalbomis. Dėl Sąjungos teisės nuostatos teksto įvairių kalbinių versijų neatitikimų nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisės akto, kurio dalis ji yra, struktūrą ir tikslą(19).

68.      Mano nuomone, atsižvelgiant į šią jurisprudenciją, yra keturios priežastys, pagrindžiančios tai, kad Direktyvos 2006/112 59a straipsnis būtų aiškinamas taip, kad pagal jį reikalaujama atitinkamų paslaugų faktinio naudojimo ar vartojimo valstybės narės teritorijoje.

69.      Pirma, šis aiškinimas atitinka aiškų Komisijos norą tuo metu, kai ji pateikė Šeštosios direktyvos 77/388 naujos redakcijos pasiūlymą, suderinti visas kalbines versijas, kad būtų vartojami žodžiai „faktinis vartojimas ar naudojimas“, kaip nurodžiau šios išvados 62 punkte. Neatrodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, t. y. Europos Sąjungos Taryba ir Europos Parlamentas, kiek tai susiję su šia direktyva, būtų ginčijęs šį norą, todėl šis išlikęs kalbinių versijų neatitikimas gali būti nulemtas nelabai sėkmingo šios formuluotės vertimo.

70.      Antra, šis aiškinimas atitinka Sąjungos teisės aktų leidėjo norą pagal bendrą taisyklę paslaugų teikimo vietą apibrėžti kaip vietą, kurioje jomis faktiškai naudojamasi(20). Be to, kaip teisingai nurodė Austrijos vyriausybė, šis noras atitinka PVM komiteto šiuo klausimu pateiktą nuomonę(21): „PVM komitetas beveik vienbalsiai sutaria, kad telekomunikacijų, radijo ir televizijos transliavimo paslaugų ir elektroninių paslaugų faktinio naudojimo ar vartojimo vieta laikoma esančia ten, kur paslaugas įsigyjantis asmuo gali faktiškai naudotis jam teikiama paslauga. Įprastomis aplinkybėmis tai yra fizinė paslaugos teikimo vieta“.

71.      Trečia, šį aiškinimą lemia žodžių „vartojimas“ ir „naudojimas“ semantinis ryšys. Prancūzijos akademija „exploitation“ (naudojimas) apibrėžia taip: „turto eksploatavimas, jo naudojimas ir valdymas, siekiant iš jo gauti naudos“. Remiantis šiuo bendrai taikomu apibrėžimu, neįmanoma iš prekės gauti naudos jos nevartojant. Kitaip tariant, bet koks eksploatavimas reiškia ir vartojimą, nes pastarojo žodžio reikšmė bendresnė.

72.      Taigi žodis „vartojimas“ netektų prasmės formuluotėje „faktinis vartojimas ir naudojimas“ (pagal kurią visada būtų reikalaujama naudojimo), bet ne formuluotėje „faktinis vartojimas ar naudojimas“ (kuri reikštų arba paprastą vartojimą, arba naudojimą).

73.      Galiausiai, ketvirta, aiškinimą, pagal kurį turi būti „faktinis vartojimas ar naudojimas“, lemia Direktyvos 2006/112 59a straipsnio kontekstas. Žodis „naudojimas“ turi ekonominę konotaciją, kaip tai rodo pirma pateiktas Prancūzijos akademijos pateiktas apibrėžimas. Remiantis šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalimi, bet kuri ekonominė veikla, išskyrus išimtis, apmokestinama PVM. Todėl formuluotė „faktinis vartojimas ir naudojimas“ reikštų, kad siekiama pašalinti iš tos direktyvos 59a straipsnio taikymo srities neapmokestinamiesiems asmenims teikiamas paslaugas, jeigu jie „nenaudoja“ nurodytų paslaugų.

74.      Toks aiškinimas būtų nesuderinamas su šios nuostatos norminiu kontekstu dėl bent dviejų priežasčių. Pirma, Direktyvos 2006/112 59a straipsnio antroje pastraipoje tam tikros neapmokestinamiesiems asmenims teikiamos paslaugos konkrečiai pašalintos iš jo taikymo srities, o tai reiškia, kad iš esmės ši nuostata apima tokias paslaugas. Antra, tame 59a straipsnyje valstybėms narėms suteikta galimybė nukrypti nuo šios direktyvos 59 straipsnio, kuris siejamas tik su neapmokestinamiesiems asmenims teikiamomis paslaugomis.

75.      Galima apibendrinti, kad Direktyvos 2006/112 59a straipsnio pirma pastraipa neginčytinai taikoma neapmokestinamiesiems asmenims teikiamoms paslaugoms. Neapmokestinamieji asmenys „nenaudoja“ jiems teikiamų paslaugų, nes tai reikštų ekonominę veiklą, o tik jas „vartoja“. Todėl ši nuostata neišvengiamai turi būti aiškinama taip, kad pagal ją reikalaujama paslaugų „faktinio vartojimo ar naudojimo“ atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

76.      Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Direktyvos 2006/112 59a straipsnio pirmos pastraipos b punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį reikalaujama paslaugų faktinio vartojimo ar naudojimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

77.      Taigi, manau, mažai abejonių, kad tarptinklinio ryšio paslaugos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, tikrai turi būti faktiškai vartojamos atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

78.      Primintina, jog tokios tarptinklinio ryšio paslaugos susijusios tik su atitinkamoje valstybėje narėje esančiu judriojo ryšio tinklu, naudojamu šioje valstybėje narėje, t. y. pagrindinėje byloje – Austrijos Respublikoje, laikinai viešinčių vartotojų, išskyrus dalį telekomunikacijų paslaugų, kurioms reikia naudoti trečiosios kilmės šalies, t. y. pagrindinėje byloje – Pietų Korėjos, judriojo ryšio tinklą(22).

79.      Manau, jog trys aplinkybės yra svarus argumentas, kad judriojo ryšio paslaugos yra faktiškai vartojamos atitinkamoje valstybėje narėje.

80.      Pirma, naudojamas judriojo ryšio tinklas yra šioje valstybėje narėje. Antra, vartotojai, kuriems suteikiama prieiga prie šio tinklo, laikinai vieši toje valstybėje narėje. Trečia, kaip pabrėžė Ispanijos vyriausybė, tokios tarptinklinio ryšio paslaugos gali būti vartojamos tik tos valstybės narės teritorijoje. Iš tikrųjų tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, tų asmenų buvimas Austrijos teritorijoje yra vienintelė priežastis, dėl kurios Pietų Korėjoje nuolat gyvenantys vartotojai prašo suteikti prieigą prie Austrijos judriojo ryšio tinklo.

81.      Be to, kaip teisingai pažymėjo Komisija, Korėjos klientams prieiga prie Austrijos judriojo ryšio tinklo suteikiama taip pat, kaip Austrijos klientams prieiga prie to paties tinklo, o tai yra aiškus požymis, kad faktinis vartojimas vyksta Austrijoje.

82.      Taigi esu įsitikinęs, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos paslaugos yra faktiškai vartojamos Austrijos teritorijoje.

83.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį klausimą atsakyti, kaip nurodyta toliau. Direktyvos 2006/112 59a straipsnio pirmos pastraipos b punktas turi būti aiškinamas taip, kad trečiojoje šalyje įsisteigusio judriojo ryšio operatoriaus tarptinklinio ryšio paslaugos, suteikiančios galimybę naudotis valstybėje narėje esančiu judriojo ryšio tinklu ir teikiamos toje trečiojoje šalyje nuolatinę gyvenamąją vietą ar įprastą gyvenamąją vietą turintiems, bet laikinai esantiems šios valstybės narės teritorijoje vartotojams, turi būti laikomos „faktiškai vartojamomis“ tos valstybės narės teritorijoje.

D.      Dėl reikalavimo užkirsti kelią dvigubam apmokestinimui, neapmokestinimui ar konkurencijos iškraipymui (antrasis klausimas)

84.      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2006/112 59a straipsnio pirmos pastraipos b punktas turi būti aiškinamas taip, kad reikalavimas užkirsti kelią „dvigubam apmokestinimui, neapmokestinimui ar konkurencijos iškraipymui“ tenkinamas, jeigu tokios tarptinklinio ryšio paslaugos, kaip apibūdintos pirmajame klausime, neapmokestinamos panašiu į PVM mokesčiu atitinkamoje trečiojoje šalyje.

85.      Kaip pateiktuose argumentuose nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Ispanijos vyriausybė ir Komisija, manau, jog galimas apmokestinimas atitinkamoje trečiojoje šalyje, t. y. pagrindinėje byloje – Pietų Korėjoje, yra nereikšminga aplinkybė taikant šią nuostatą.

86.      Bet koks kitas aiškinimas lemtų tai, kad Sąjungoje suderintų mokesčių teisės aktų taikymas priklausytų nuo trečiojoje šalyje taikomo apmokestinimo. Tokia subordinacija savaime nėra neįmanoma, bet, mano nuomone, ji turi būti Sąjungos teisės aktų leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pasirinkimas. Tačiau taip nenustatyta Direktyvos 2006/112 59a straipsnyje, kuriame nenurodytos trečiosios šalys.

87.      Šį išaiškinimą patvirtina šiuo klausimu PVM komiteto pateikta nuomonė(23): „PVM komitetas vienbalsiai sutaria, kad valstybės narės sprendimas pasinaudoti galimybe apmokestinti jos teritorijoje faktiškai vartojamas ar naudojamas paslaugas nepriklauso nuo nustatyto paslaugų apmokestinimo už Bendrijos ribų. Visų pirma tai, kad paslauga gali būti apmokestinta trečiojoje šalyje pagal nacionalinės teisės normas, valstybei narei netrukdo šios paslaugos apmokestinti, jeigu ji faktiškai vartojama ar naudojama jos teritorijoje“.

88.      Iš tikrųjų žodžiai „dvigubas apmokestinimas, neapmokestinimas ar konkurencijos iškraipymas“ siejami su apmokestinimu Sąjungoje. Kitaip tariant, pasinaudojimas Direktyvos 2006/112 59a straipsnyje valstybei narei suteiktomis galimybėmis priklauso nuo dvigubo apmokestinimo, neapmokestinimo ar konkurencijos iškraipymo egzistavimo Sąjungoje.

89.      Konkrečiau kalbant, kiek tai susiję su Direktyvos 2006/112 59a straipsnio pirmos pastraipos b punktu, akivaizdu, kad šios nuostatos taikymas negali būti grindžiamas noru išvengti dvigubo apmokestinimo, nes praktiškai ji lemia nurodyto paslaugų teikimo apmokestinimą atitinkamoje valstybėje narėje.

90.      Vis dėlto pasinaudojimas šia galimybe gali būti grindžiamas noru užkirsti kelią neapmokestinimui ar konkurencijos iškraipymui Sąjungoje.

91.      Pagrindinėje byloje neginčyta, kad nagrinėjamos tarptinklinio ryšio paslaugos neapmokestintos PVM kitoje valstybėje narėje. Todėl Austrijos Respublikos sprendimas taikyti Direktyvos 2006/112 59a straipsnio pirmos pastraipos b punktą, kad perkeltų tokių paslaugų teikimo vietą į savo teritoriją, o tai lėmė jų apmokestinimą Austrijoje nustatytu PVM, pateisinamas noru užkirsti kelią neapmokestinimui Sąjungoje.

92.      Taigi siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį klausimą atsakyti, kaip nurodyta toliau. Direktyvos 2006/112 59a straipsnio pirmos pastraipos b punktas turi būti aiškinamas taip, kad reikalavimas užkirsti kelią „dvigubam apmokestinimui, neapmokestinimui ar konkurencijos iškraipymui“ tenkinamas, jeigu tokios tarptinklinio ryšio paslaugos, kaip apibūdintos pirmajame klausime, neapmokestintos PVM Sąjungoje, o tai yra neapmokestinimas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Vis dėlto apmokestinimas trečiojoje šalyje neturi reikšmės taikant šią nuostatą.

V.      Išvada

93.      Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesfinanzgericht (Federalinis finansų teismas, Austrija) pateiktus prejudicinius klausimus:

1.      2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, iš dalies pakeistos 2010 m. gruodžio 7 d. Tarybos direktyva 2010/88/ES, 59a straipsnio pirmos pastraipos b punktas turi būti aiškinamas taip, kad trečiojoje šalyje įsisteigusio judriojo ryšio operatoriaus tarptinklinio ryšio paslaugos, suteikiančios galimybę naudotis valstybėje narėje esančiu judriojo ryšio tinklu ir teikiamos toje trečiojoje šalyje nuolatinę gyvenamąją vietą ar įprastą gyvenamąją vietą turintiems, bet laikinai esantiems šios valstybės narės teritorijoje vartotojams, turi būti laikomos „faktiškai vartojamomis“ tos valstybės narės teritorijoje.

2.      Be to, Direktyvos 2006/112, iš dalies pakeistos Direktyva 2010/88, 59a straipsnio pirmos pastraipos b punktas turi būti aiškinamas taip, kad reikalavimas užkirsti kelią „dvigubam apmokestinimui, neapmokestinimui ar konkurencijos iškraipymui“ tenkinamas, jeigu tokios tarptinklinio ryšio paslaugos, kaip apibūdintos pirmajame klausime, Sąjungoje neapmokestintos PVM, o tai yra „neapmokestinimas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Vis dėlto apmokestinimas trečiojoje šalyje neturi reikšmės taikant šią nuostatą.

1      Originalo kalba: prancūzų.

2      2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1), iš dalies pakeista 2010 m. gruodžio 7 d. Tarybos direktyva 2010/88/ES (OL L 326, 2010, p. 1) (toliau – Direktyva 2006/112).

3      2010 m. gruodžio 7 d. Tarybos direktyva 2010/88/ES, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2006/112/EB (OL L 326, 2010, p. 1). Taip pat pažymiu, jog nuostatos, kurias prašoma išaiškinti siekiant atsakyti į prejudicinius klausimus, visų pirma Direktyvos 2006/112 59a straipsnis, paskutinį kartą pakeistos 2008 m. vasario 12 d. Tarybos direktyvos 2008/8/EB, iš dalies keičiančios Direktyvą 2006/112/EB (OL L 44, 2008, p. 11), 2 straipsniu.

4      Pažymiu, jog nuo 2015 m. sausio 1 d., remiantis Direktyvos 2008/8 5 straipsniu, šios nuostatos buvo iš esmės pakeistos, konkrečiai – buvo panaikinti Direktyvos 2006/112 59 straipsnio pirmos pastraipos i punktas, 59a straipsnio antra pastraipa ir 59b straipsnis.

5      Jeigu, kaip siūlo Komisija, Austrijoje surinktas PVM sumokėtas klaidingai už šį pirmąjį paslaugų teikimą, akivaizdu, kad SK Telecom turės teisę susigrąžinti šį nepagrįstai sumokėtą mokestį. Pažymėtina, jog šis atvejis skiriasi nuo šios išvados 38 punkte nurodytos PVM „grąžinimo“ procedūros, nes ta procedūra siejama su PVM, kuris surinktas pagrįstai, bet jį SK Telecom galėtų prašyti grąžinti, jeigu Austrijoje nebūtų sudariusi apmokestinamųjų sandorių.

6      Žr., be kita ko, 1999 m. vasario 25 d. Sprendimą CPP (C-349/96, EU:C:1999:93, 26–32 punktai); 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Field Fisher Waterhouse (C-392/11, EU:C:2012:597, 13–28 punktai) ir 2013 m. birželio 27 d. Sprendimą RR Donnelley Global Turnkey Solutions Poland (C-155/12, EU:C:2013:434, 19–26 punktai).

7      Žr., be kita ko, 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Field Fisher Waterhouse (C-392/11, EU:C:2012:597, 14 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

8      Žr., be kita ko, 2013 m. birželio 27 d. Sprendimą RR Donnelley Global Turnkey Solutions Poland (C-155/12, EU:C:2013:434, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

9      Remiantis suformuota jurisprudencija, Direktyvos 2006/112 44 ir 45 straipsniuose įtvirtinta bendra taisyklė nustatyti paslaugų teikimo vietą mokesčių tikslais, o šios direktyvos 46–59a straipsniuose numatyti keli specialūs priskyrimo atvejai. Direktyvos 2006/112 44 ir 45 straipsniai nėra viršesni už jos 46–59a straipsnius. Kiekvienu atveju reikia nuspręsti, ar tai yra vienas iš šios direktyvos 46–59a straipsniuose nurodytų atvejų. Jeigu taip nėra, minėtai situacijai taikomi Direktyvos 2006/112 44 ir 45 straipsniai (žr., be kita ko, 2016 m. gruodžio 8 d. Sprendimo A ir B, C-453/15, EU:C:2016:933, 18 punktą; 2019 m. kovo 13 d. Sprendimo Srf konsulterna, C-647/17, EU:C:2019:195, 20 ir 21 punktus; taip pat 2020 m. liepos 2 d. Sprendimą Veronsaajien oikeudenvalvontayksikkö (Patalpinimo duomenų centre paslauga), C-215/19, EU:C:2020:518, 51 ir 54 punktai).

10      Remiantis šia nuostata, telekomunikacijų paslaugos – „paslaugos, susijusios su signalų, žodžių, vaizdo ir garso duomenų arba kitokios informacijos perdavimu, siuntimu arba priėmimu laidinėmis, radijo, optinėmis arba kitomis elektromagnetinėmis sistemomis, įskaitant su tuo susijusį teisės naudotis šio perdavimo, siuntimo arba priėmimo pajėgumais perdavimą arba suteikimą, įskaitant teisės naudotis pasauliniais informacijos tinklais suteikimą“.

11      Žr. šios išvados 12 punktą.

12      1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, 1977, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23).

13      Šiose kalbinėse versijose vartotas jungtukas „ir“: žr., be kita ko, versijas prancūzų kalba („l’utilisation et l’exploitation effectives“), anglų kalba („effective use and enjoyment“), italų kalba („l’effettiva utilizzazione e l’effettivo impiego“), ispanų kalba („la utilización y la explotación efectivas“), nyderlandų kalba („het werkelijke gebruik en de werkelijke exploitatie“), portugalų kalba („a utilização e a exploração efectivas“) ir švedų kalba („den egentliga användningen och utnyttjandet“). Šiose kalbinėse versijose vartotas jungtukas „ar“: žr., be kita ko, versijas vokiečių kalba („tatsächliche Nutzung oder Auswertung“) ir danų kalba („faktiske benyttelse eller udnyttelse“).

14      2009 m. vasario 19 d. sprendimas (C-1/08, EU:C:2009:108, 28–33 punktai).

15      2004 m. balandžio 15 d. Komisijos pasiūlymo dėl Tarybos direktyvos dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (COM(2004) 246 final) 58 straipsnis. Žr., be kita ko, versijas anglų kalba („effective use or enjoyment“), vokiečių kalba („tatsächliche Nutzung oder Auswertung“), danų kalba („faktiske benyttelse eller udnyttelse“), prancūzų kalba („l’utilisation ou l’exploitation effectives“), italų kalba („l’effettiva utilizzazione o l’effettivo impiego“), ispanų kalba („la utilización o la explotación efectivas“), nyderlandų kalba („het werkelijke gebruik of de werkelijke exploitatie“), portugalų kalba („a utilização ou a exploração efectivas“) ir švedų kalba („den egentliga användningen eller det egentliga utnyttjandet“).

16      Kalbinės versijos, kuriose vartojamas jungtukas „ir“: žr., be kita ko, versijas anglų kalba („effective use and enjoyment“), nyderlandų kalba („het werkelijke gebruik en de werkelijke exploitatie“) ir švedų kalba („den faktiska användningen och det faktiska utnyttjandet“). Kalbinės versijos, kuriose vartojamas jungtukas „ar“: žr., be kita ko, versijas vokiečių kalba („tatsächliche Nutzung oder Auswertung“), danų kalba („faktiske benyttelse eller udnyttelse“), prancūzų kalba („l’utilisation ou l’exploitation effectives“), italų kalba („l’effettiva utilizzazione o l’effettivo impiego“), ispanų kalba („la utilización o la explotación efectivas“) ir portugalų kalba („a utilização ou a exploração efectivas“).

17      Kalbinės versijos, kuriose vartojamas jungtukas „ir“: žr., be kita ko, versijas anglų kalba („effective use and enjoyment“), italų kalba („l’effettiva utilizzazione e l’effettiva fruizione“), nyderlandų kalba („het werkelijke gebruik en de werkelijke exploitatie“), portugalų kalba („a utilização e a exploração efectivas“) ir švedų kalba („den faktiska användningen och det faktiska utnyttjandet“). Kalbinės versijos, kuriose vartojamas jungtukas „ar“: žr., be kita ko, versijas vokiečių kalba („tatsächliche Nutzung oder Auswertung“), danų kalba („faktiske benyttelse eller udnyttelse“), prancūzų kalba („l’utilisation ou l’exploitation effectives“), ispanų kalba („la utilización o la explotación efectivas“).

18      2020 m. vasario 18 d. Tarybos direktyva, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2006/112 (OL L 62, 2020, p. 13). Remiantis šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalimi, ji taikoma nuo 2025 m. sausio 1 d.

19      Žr., be kita ko, 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimą Komisija / Suomija (C-309/11, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:610, 49 punktas) ir 2017 m. spalio 12 d. Sprendimą Lombard Ingatlan Lízing (C-404/16, EU:C:2017:759, 21 punktas).

20      Šiuo klausimu žr. Direktyvos 2008/8 3 konstatuojamąją dalį: „Visais paslaugų teikimo atvejais apmokestinimo vieta iš esmės turėtų būti ta vieta, kur paslaugomis faktiškai naudojamasi. <…>“. Taip pat žr. 2019 m. kovo 13 d. Sprendimą Srf konsulterna (C-647/17, EU:C:2019:195, 29 punktas). Be to, išsamumo sumetimais pažymėtina, kad Direktyvoje 2008/8 iš esmės pakeista sistema, kuri buvo nustatyta pagal 1999 m. birželio 17 d. Tarybos direktyvą 1999/59/EB, iš dalies keičiančią Šeštąją direktyvą 77/388/EEB (OL L 162, 1999, p. 63; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 324). Todėl SK Telecom nurodyti argumentai dėl Direktyvos 1999/59 konstatuojamųjų dalių šioje byloje neturi reikšmės.

21      PVM komiteto 2009 m. rugsėjo 30 d. 89-ajame posėdyje parengtos gairės, Dokumentas B, Taxud.D.1(2010)176579, Nr. 645, prieinamos šiuo adresu: https://ec.europa.eu/taxation_customs/sites/taxation/files/guidelines-vat-committee-meetings_fr.pdf

22      Žr. šios išvados 35 punktą.

23      PVM komiteto 2009 m. rugsėjo 30 d. 89-ajame posėdyje parengtos gairės, Dokumentas B, Taxud.D.1(2010)176579, Nr. 645, prieinamos šiuo adresu: https://ec.europa.eu/taxation_customs/sites/taxation/files/guidelines-vat-committee-meetings_fr.pdf.