Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

References to this case

Share

Highlight in text

Go

Byla C-414/06

Lidl Belgium GmbH & Co. KG

prieš

Finanzamt Heilbronn

(Bundesfinanzhof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Įsisteigimo laisvė – Tiesioginiai mokesčiai – Atsižvelgimas į valstybėje narėje veikiančio ir savo pagrindinę buveinę kitoje valstybėje narėje turinčiai bendrovei priklausančio nuolatinio padalinio patirtus nuostolius“

Sprendimo santrauka

1.        Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Laisvas kapitalo judėjimas – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis

(EB 43 ir 56 straipsniai)

2.        Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis

(EB 43 straipsnis)

3.        Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Mokesčių teisės aktai – Pelno mokestis

(EB 43 straipsnis)

1.        Nuolatinio padalinio, neturinčio atskiro teisinio subjektiškumo ir veikiančio valstybėje narėje, sukūrimas ir visiškas priklausymas kitoje valstybėje narėje reziduojančiam fiziniam ar juridiniam asmeniui patenka į EB 43 straipsnio materialinę taikymo sritį. Net jei mokesčių sistema, neleidžianti bendrovei rezidentei iš savo apmokestinimo bazės atskaityti jai priklausančio ir kitoje valstybėje narėje veikiančio nuolatinio padalinio nuostolių, riboja laisvą kapitalo judėjimą, toks poveikis yra neišvengiama galimo įsisteigimo laisvės apribojimo pasekmė, todėl minėtos mokesčių sistemos negalima nagrinėti EB 56 straipsnio atžvilgiu.

(žr. 15–16 punktus)

2.        Sutarties nuostatos dėl įsisteigimo laisvės, kurios draudžia, kad kilmės valstybė narė savo piliečiui ar pagal jos teisės aktus įsteigtai bendrovei ribotų įsisteigimo laisvę kitoje valstybėje narėje, yra taikomos ir tuomet, kai valstybėje narėje įsteigta bendrovė veikia kitoje valstybėje narėje per nuolatinį padalinį, kaip jis apibrėžtas atitinkamoje sutartyje dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, kuris sutarties mokesčių teisės nuostatų atžvilgiu yra savarankiškas vienetas.

Iš tikrųjų tokia nuolatinio padalinio, kaip savarankiško fiskalinio vieneto, sąvoka atitinka tarptautinę praktiką, išdėstytą Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) parengtoje pavyzdinėje sutartyje. Dalydamosi mokestine kompetencija valstybės narės pagrįstai gali remtis tarptautine praktika, įskaitant ir EPBO parengtas pavyzdines sutartis.

(žr. 19–22 punktus)

3.        EB 43 straipsnis nedraudžia to, kad valstybėje narėje įsteigta įmonė negali iš savo apmokestinimo bazės išskaityti jai priklausančio ir kitoje valstybėje narėje veikiančio nuolatinio padalinio nuostolių, jei pagal sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo šio padalinio pajamos yra apmokestinamos pastarojoje valstybėje narėje, kur į minėtus nuostolius gali būti atsižvelgta apmokestinant šio nuolatinio padalinio pelną vėlesniais mokestiniais metais.

Tokia mokesčių sistema akivaizdžiai riboja įsisteigimo laisvę, nes bendrovės, turinčios pagrindinę buveinę vienoje valstybėje narėje ir nuolatinį padalinį kitoje valstybėje narėje, situacija mokesčių požiūriu yra mažiau palanki nei tuo atveju, jei ši bendrovė turėtų nuolatinį padalinį pirmojoje valstybėje narėje. Dėl tokio skirtingo mokestinio traktavimo bendrovė rezidentė gali būti atgrasinta vykdyti savo veiklos per kitoje valstybėje narėje įsteigtą nuolatinį padalinį.

Vis dėlto tokia mokesčių sistema iš esmės gali būti pateisinama būtinybe apsaugoti apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą tarp valstybių narių ir išvengti, kad į nuostolius būtų atsižvelgta du kartus, o tuo, bendrai paėmus, siekiama teisėtų Sutarčiai neprieštaraujančių tikslų ir, kadangi ši sistema yra proporcinga minėtiems tikslams, tai sudaro svarbesnius bendrąjį interesą tenkinančius pagrindus.

Dėl būtinybės apsaugoti apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą tarp valstybių narių nurodytina, kad jei nebūtų sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, valstybė narė, kurioje yra nuolatinį padalinį turinčios bendrovės buveinė, turėtų teisę apmokestinti tokio subjekto gautą pelną. Todėl apmokestinimo kompetencijos pasidalijimo tarp dviejų valstybių narių apsaugos tikslas, kuris atsispindi sutarties nuostatose, gali pateisinti nagrinėjamą mokesčių sistemą, nes pagal šią sistemą išsaugoma simetrija tarp pelno apmokestinimo teisės ir galimybės atskaityti nuostolius. Šiuo atžvilgiu, kai sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo valstybei narei, kurioje yra nuolatinis padalinys, suteikia teisę apmokestinti jo pelną, aplinkybė suteikti pagrindinei bendrovei galimybę pasirinkti, kur turėtų būti atsižvelgta į nuolatinio padalinio nuostolius – ar valstybėje narėje, kurioje jis yra įsteigtas, ar kitoje valstybėje narėje – sukeltų didelį pavojų apmokestinimo kompetencijos tarp valstybių narių subalansuotam pasidalijimui.

Dėl rizikos, kad į nuostolius būtų atsižvelgta du kartus, negalima atmesti galimybės, kad bendrovė savo buveinės valstybėje narėje apskaitys jai priklausančio ir kitoje valstybėje narėje veikiančio nuolatinio padalinio patirtus nuostolius ir, nepaisant šio įskaičiavimo, į tuos pačius nuostolius bus atsižvelgta vėliau nuolatinio padalinio valstybėje narėje, kai pastarasis gaus pelno, taip neleidžiant valstybei narei, kurioje yra pagrindinės bendrovės buveinė, apmokestinti šio pelno.

(žr. 25–26, 33, 36, 39, 42 ir 52–54 punktus bei rezoliucinę dalį)







TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija)

SPRENDIMAS

2008 m. gegužės 15 d.(*)

„Įsisteigimo laisvė – Tiesioginiai mokesčiai – Atsižvelgimas į valstybėje narėje veikiančio ir savo pagrindinę buveinę kitoje valstybėje narėje turinčiai bendrovei priklausančio nuolatinio padalinio patirtus nuostolius“

Byloje C-414/06

dėl Bundesfinanzhof (Vokietija) 2006 m. birželio 28 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. spalio 11 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje,

Lidl Belgium GmbH & Co. KG

prieš

Finanzamt Heilbronn,

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai G. Arestis, R. Silva de Lapuerta (pranešėja), E. Juhász ir T. von Danwitz,

generalinė advokatė E. Sharpston,

posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. lapkričio 29 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Lidl Belgium GmbH & Co. KG, atstovaujamos advokatų W. Schön ir M. Schaden,

–        Finanzamt Heilbronn, atstovaujamos C.-F. Vees,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma, C. Blaschke ir H. Kube,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos M. Papida ir I. Pouli bei K. Georgiadis,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir J. C. Gracia,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster bei P. van Ginneken ir M. de Grave,

–        Suomijos vyriausybės, atstovaujamos J. Heliskoski ir J. Himmanen,

–        Švedijos vyriausybės, atstovaujamos K. Wistrand ir S. Johannesson,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos Z. Bryanston-Cross, padedamos baristerės S. Lee,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos R. Lyal ir W. Mölls,

susipažinęs su 2008 m. vasario 14 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 43 ir 56 straipsnių aiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Lidl Belgium GmbH & Co. KG (toliau – Lidl Belgium) ir Finanzamt Heilbronn (toliau – Finanzamt) dėl Vokietijos kompetentingų valdžios institucijų minėtos bendrovės nuolatinio padalinio Liuksemburge patirtų nuostolių mokestinio vertinimo.

 Teisinis pagrindas

3        Pagal 1958 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo ir administracinės bei teisinės tarpusavio pagalbos pajamų, turto, verslo ir žemės mokesčių srityje (BGBl II, 1959 m., p. 1270), iš dalies pakeistos 1973 m. birželio 15 d. papildomu protokolu (toliau – sutartis), 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą sąvoka „nuolatinis padalinys“ apibrėžiama kaip „nuolatinis verslo darinys, per kurią įmonė vykdo visą ar dalį savo veiklos“.

4        2 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktyje išvardijami tam tikri verslo dariniai, kurie yra laikomi nuolatiniu padaliniu sutarties prasme.

5        Sutarties 5 straipsnis numato:

„1.      Jei susitariančioje valstybėje gyvenantis asmuo gauna pajamas kaip įmonės vadovas arba kaip gamybinės ar prekybinės įmonės bendraturtis, o šių įmonių veikla apima kitos susitariančios valstybės teritoriją, pastaroji valstybė turi teisę apmokestinti tik pajamas, gautas iš šios valstybės teritorijoje veikiančio nuolatinio padalinio.

2.      Šiuo atžvilgiu nuolatiniam padaliniui yra priskirtinos tik tos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei veiktų kaip atskira įmonė, vykdanti analogišką ar panašią veiklą esant analogiškoms ar panašioms sąlygoms ir vykdanti sandorius kaip nepriklausoma įmonė.

<...>“

6        Sutarties 6 straipsnio 1 dalyje numatoma:

„Kai vienos iš susitariančių valstybių įmonė dėl savo dalyvavimo kitos valstybės įmonės valdyme ar finansinėje struktūroje susitaria su minėta įmone ar nustato jai tokias ekonomines ir finansines sąlygas, kurios skiriasi nuo tų sąlygų, kurios būtų taikomos nepriklausomai įmonei, pajamos, kurias paprastai būtų gavusi, tačiau dėl minėtų sąlygų negavo, viena iš dviejų įmonių gali būt įtraukiamos į šios įmonės apmokestinamas pajamas.“

7        Minėtos sutarties 20 straipsnis nustato:

„1.      Kai pagal pirmesnius straipsnius valstybė, kurioje yra įmonės buveinė, turi teisę apmokestinti pajamas ir turtą, kita valstybė negali apmokestinti šių pajamų ar turto. <...>

2.      Į valstybės, kurioje yra įmonės buveinė, mokesčio apskaičiavimo pagrindą neįtraukiami pajamos ir turtas, kurių apmokestinimo teisę pagal pirmesnius straipsnius turi kita valstybė, jei nėra taikoma 3 dalis. Vis dėlto pajamų ir turto, kuriuos apmokestina valstybė, kurioje yra įmonės buveinė, mokesčio tarifas priklauso nuo apmokestinamojo asmens bendrųjų pajamų ar viso turto.

<...>“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

8        Lidl Belgium priklauso Lidl ir Schwarz grupei ir vykdo komercinę veiklą prekių platinimo srityje. Lidl Belgium, iš pradžių veikusiai tik Belgijoje, vėliau buvo skirta užduotis įsikurti ir Liuksemburge nuo 1999 metų. Todėl Lidl Belgium įsteigė šioje valstybėje nuolatinį padalinį.

9        Lidl Belgium yra Vokietijoje pagrindinę buveinę turinti komanditinė ūkinė bendrija, kurios tikroji narė yra Lidl Belgium Beteiligungs-GmbH, o narė komanditorė – Lidl Stiftung & Co. KG.

10      Pagrindinėje byloje nagrinėjamais 1999 verslo metais Lidl Belgium nuolatinis padalinys Liuksemburge patyrė nuostolių.

11      Deklaruodama mokesčius Lidl Belgium siekė, kad šie nuostoliai būtų išskaityti iš jos apmokestinimo bazės. Finanzamt neleido išskaityti šių nuostolių, grįsdama savo sprendimą, be kita ko, šiam nuolatiniam padaliniui priskirtinų pajamų neapmokestinimu pagal sutarties nuostatas.

12      2004 m. birželio 30 d. Finanzgericht Baden-Würtemberg atmetė Lidl Belgium ieškinį dėl Finanzamt sprendimo panaikinimo.

13      Gavęs Lidl Belgium apeliacinį skundą, Bundesfinanzhof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Europos Bendrijos steigimo sutarties 43 ir 56 straipsnius atitinka tai, kad pajamas iš pramoninės ar komercinės veiklos gaunanti Vokietijos įmonė, apskaičiuodama savo pelną, negali išskaityti savo nuolatinio padalinio kitoje valstybėje narėje (šiuo atveju Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje) nuostolių, nes pagal taikytiną sutartį atitinkamos padalinio pajamos Vokietijoje neapmokestinamos <...>?“

 Dėl prejudicinio klausimo

14      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar EB 43 ir EB 56 straipsniai draudžia nacionalinę mokesčių sistemą, pagal kurią bendrovė rezidentė apskaičiuodama pelną ir savo apmokestinamąsias pajamas negali išskaityti nuostolių, kuriuos kitoje valstybėje narėje patyrė jai priklausantis nuolatinis padalinys, nors pagal minėtą sistemą galima išskaityti nuostolius, patirtus nuolatinio padalinio rezidento.

 Dėl EB 43 ir EB 56 straipsnių taikymo srities

15      Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausime nurodo dvi nuostatas, reikia priminti, kad nuolatinio padalinio, neturinčio atskiro teisnumo ir veikiančio valstybėje narėje sukūrimas ir visiškas priklausymas kitoje valstybėje narėje reziduojančiam fiziniam ar juridiniam asmeniui patenka į EB 43 straipsnio materialinę taikymo sritį.

16      Jei pagrindinėje byloje nagrinėjama mokesčių sistema riboja laisvą kapitalo judėjimą, toks poveikis yra neišvengiama galimo įsisteigimo laisvės apribojimo pasekmė, todėl minėtos mokesčių sistemos negalima nagrinėti EB 56 straipsnio atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas, C-196/04, Rink. p. I-7995, 33 punktą; 2006 m. spalio 3 d. Sprendimo Fidium Finanz, C-452/04, Rink. p. I-9521, 48 ir 49 punktus ir 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation, C-524/04, Rink. p. I-2107, 34 punktą).

17      Todėl pagrindinėje byloje nagrinėjama mokesčių sistema turi būti įvertinta EB 43 straipsnio atžvilgiu.

 Dėl įsisteigimo laisvės apribojimo egzistavimo

18      Pirmiausia reikia priminti, kad Įsisteigimo laisvė apima bendrovių, įsteigtų vadovaujantis valstybės narės teisės aktais ir Bendrijoje turinčių savo pagrindines buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, teisę vykdyti savo veiklą atitinkamoje valstybėje narėje per dukterinę bendrovę, filialą ar atstovybę (žr. 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Saint-Gobain ZN, C-307/97, Rink. p. I-6161, 35 punktą; 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo AMID, C-141/99, Rink. p. I-11619, 20 punktą ir 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Keller Holding, C-471/04, Rink. p. I-2107, 29 punktą).

19      Nors, atsižvelgiant į tekstą, EB sutarties nuostatos dėl įsisteigimo laisvės yra skirtos užtikrinti naudojimąsi priimančiojoje valstybėje narėje tomis pačiomis kaip ir nacionalinių subjektų teisėmis, jos taip pat draudžia, kad kilmės valstybė narė savo piliečiui ar pagal jos teisės aktus įsteigtai bendrovei ribotų įsisteigimo laisvę kitoje valstybėje narėje (žr., be kita ko, 1998 m. liepos 16 d. Sprendimo ICI, C-264/96, Rink. p. I-4695, 21 punktą ir 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Columbus Container Services, C-298/05 Rink. p. I-0000, 33 punktą).

20      Šios nuostatos yra taikomos ir tuomet, kai valstybėje narėje įsteigta bendrovė veikia kitoje valstybėje narėje per nuolatinį padalinį.

21      Iš tikrųjų, kaip tai įrodo sutarties nuostatos, nuolatinis padalinys sutarties mokesčių teisės nuostatų atžvilgiu yra nepriklausomas vienetas. Pagal šios sutarties 2 straipsnį ji yra taikoma ne tik fiziniams ir juridiniams asmenims, bet ir visų rūšių nuolatiniams padaliniams, išvardytiems šio straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktyje, atskiriant juos nuo verslo vienetų, išvardytų to straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunktyje, kurie nėra pripažįstami nuolatiniais padaliniais sutarties prasme.

22      Tokia nuolatinio padalinio, kaip savarankiško fiskalinio vieneto, sąvoka atitinka tarptautinę teisinę praktiką, išdėstytą Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) parengtoje pavyzdinėje sutartyje, būtent jos 5 ir 7 straipsniuose. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad dalydamosi mokestine kompetencija valstybės narės pagrįstai gali remtis tarptautine praktika, įskaitant ir EPBO parengtas pavyzdines sutartis(žr. 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimo Gilly, C-336/96, Rink. p. I-2793, 31 punktą ir 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo van Hilten-van der Heijden, C-513/03, Rink. p. I-1957, 48 punktą).

23      Dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos mokesčių sistemos reikia pažymėti, kad nuostata, leidžianti apskaičiuojant pagrindinės bendrovės pelną ir apmokestinamąsias pajamas išskaityti nuolatinio padalinio pelną, yra mokesčių lengvata.

24      Vis dėlto pagal minėtą mokesčių sistemą tokia mokesčių lengvata nėra suteikiama kitoje nei pagrindinės bendrovės valstybėje narėje veikiančio nuolatinio padalinio patirtų nuostolių atžvilgiu.

25      Tokiomis aplinkybėmis bendrovės, turinčios pagrindinę buveinę Vokietijoje ir nuolatinį padalinį kitoje valstybėje narėje, situacija mokestiniu požiūriu yra mažiau palanki nei tuo atveju, jei ši bendrovė turėtų nuolatinį padalinį Vokietijoje. Dėl tokio skirtingo mokestinio traktavimo Vokietijos bendrovė gali nenorėti vykdyti savo veiklos per kitoje valstybėje narėje įsteigtą nuolatinį padalinį.

26      Reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama mokesčių sistema riboja įsisteigimo laisvę.

 Dėl pateisinimo buvimo

27      Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad įsisteigimo laisvės apribojimas gali būti leidžiamas tik tuo atveju, jeigu jis pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Tačiau net tokiu atveju šis apribojimas turi būti tinkamas užtikrinti atitinkamo tikslo įgyvendinimą ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti (žr. 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Marks & Spencer, C-446/03, Rink. p. I-10837, 35 punktą; minėto sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas 47 punktą ir minėto sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 64 punktą).

28      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, pabrėžia, kad Liuksemburge veikiančio nuolatinio padalinio pajamos pagal sutarties nuostatas nėra apmokestinamos bendrovės, kuriai jis priklauso, valstybėje narėje.

29      Teisingumo Teismui pateiktose pastabose Vokietijos, Graikijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Suomijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės iš esmės tvirtina, kad mokesčių teisės aktai, apribojantys bendrovės rezidentės galimybę apskaičiuojant savo apmokestinimo bazę išskaityti jai priklausančio ir kitoje valstybėje narėje veikiančio nuolatinio padalinio patirtus nuostolius, iš principo gali būti pateisinami.

30      Šios vyriausybės mano, kad tokių teisės aktų pateisinimas Bendrijos teisės atžvilgiu gali būti pagrįstas pirmiausia būtinybe apsaugoti apmokestinimo kompetencijos tarp atitinkamų valstybių narių pasidalijimą ir, antra, būtinybe išvengti nuostolių dvigubo panaudojimo.

31      Dėl pirmojo nurodyto pateisinimo motyvo reikia priminti, kad siekiant išsaugoti apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą tarp valstybių narių gali pasirodyti būtina vienoje iš valstybių narių įsteigtų bendrovių ūkinei veiklai taikyti tik tos valstybės fiskalines normas tiek pelno, tiek nuostolių atžvilgiu (žr. minėto sprendimo Marks & Spencer 45 punktą ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Oy AA, C-231/05, Rink. p. I-6373, 54 punktą).

32      Iš tikrųjų bendrovėms suteikta galimybė pasirinkti, kur turėtų būti atsižvelgta į jų nuostolius – ar valstybėje narėje, kurioje jos įsteigtos, ar kitoje valstybėje narėje – sukeltų didelį pavojų apmokestinimo kompetencijos pusiausvyrai tarp valstybių narių, nes apmokestinimo bazė perkeltų nuostolių dydžiu padidėtų pirmojoje valstybėje ir sumažėtų antrojoje (žr. minėto sprendimo Marks & Spencer 46 punktą ir minėto sprendimo Oy AA 55 punktą).

33      Dėl pirmojo pateisinimo motyvo tinkamumo, atsižvelgiant į faktines pagrindinės bylos aplinkybes, reikia pažymėti, kad jei nebūtų sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, valstybė narė, kurioje yra nuolatinį padalinį turinčios bendrovės buveinė, turėtų teisę apmokestinti tokio subjekto gautą pelną.. Todėl apmokestinimo kompetencijos pasidalijimo tarp dviejų valstybių narių apsaugos tikslas, kuris atsispindi sutarties nuostatose, gali pateisinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą mokesčių sistemą, nes pagal šią sistemą išsaugoma simetrija tarp pelno apmokestinimo teisės ir galimybės išskaityti nuostolius.

34      Tokiomis pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis leidimas nuolatinio padalinio ne rezidento nuostolius išskaityti iš pagrindinės bendrovės pajamų suteiktų pastarajai galimybę laisvai pasirinkti valstybę, kurioje ji apskaitytų šiuos nuostolius (šiuo žr. klausimu minėto sprendimo Oy AA 56 punktą).

35      Dėl antrojo pateisinimo motyvo, nurodyto Teisingumo Teismui pateiktose pastabose ir pagrįsto nuostolių dvigubo panaudojimo rizika, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad valstybės narės turi galėti užkirsti kelią šiai rizikai (žr. minėto sprendimo Marks & Spencer 47 punktą ir 2007 m. kovo 29 d. Sprendimo Rewe Zentralfinanz, C-347/04, Rink. p. I-2647, 47 punktą).

36      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, akivaizdžiai egzistuoja nuostolių dvigubo panaudojimo rizika (žr. minėto sprendimo Marks & Spencer 48 punktą). Iš tikrųjų negalima atmesti galimybės, kad bendrovė savo buveinės valstybėje narėje apskaitys jai priklausančio ir kitoje valstybėje narėje veikiančio nuolatinio padalinio patirtus nuostolius ir, nepaisant šio įskaičiavimo, į tuos pačius nuostolius bus atsižvelgta vėliau nuolatinio padalinio valstybėje narėje, kai pastarasis gaus pelno, taip neleidžiant valstybei narei, kurioje yra pagrindinės bendrovės buveinė, apmokestinti šio pelno.

37      Todėl abu nurodyti pateisinimo motyvai turi būti pripažinti galinčiais pateisinti įsisteigimo laisvės apribojimą, atsirandantį dėl valstybės narės, kurioje yra bendrovės buveinė, šiai bendrovei priklausančio nuolatinio padalinio, veikiančio kitoje valstybėje narėje, patirtų nuostolių mokestinio vertinimo.

38      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto nori išsiaiškinti, ar minėto sprendimo Marks & Spencer 44–50 punktuose išdėstyti pateisinimo motyvai, tarp kurių yra ir siekis užkirsti kelią galimam mokesčių vengimui, turi būti laikomai kumuliaciniais, ar vis dėlto pakanka vieno iš šių motyvų, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamą mokesčių sistemą iš principo butų galima laikyti pateisinama.

39      Šiuo klausimu reikia priminti, kad minėto sprendimo Marks & Spencer 51 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad visais trim pateisinimo motyvais, kuriais grindžiami pagrindinėje byloje nagrinėti teisės aktai, siekiama teisėtų, Sutarčiai neprieštaraujančių tikslų ir kad jie yra privalomi bendrojo intereso pagrindai.

40      Vis dėlto, atsižvelgiant į situacijų įvairovę, kada valstybės narės gali remtis šiai pagrindais, negalima reikalauti, jog egzistuotų visi minėto sprendimo Marks & Spencer 51 punkte išvardyti pagrindimo motyvai, kad EB 43 straipsnyje numatytą įsisteigimo laisvę ribojantys nacionalinės mokesčių teisės aktai iš principo būtų pateisinami.

41      Byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Oy AA, Teisingumo Teismas, be kita ko, pripažino, kad nagrinėjami nacionalinės mokesčių teisės aktai iš principo gali būti pateisinami remiantis dviem iš trijų pateisinimo motyvų, nurodytų minėto sprendimo Marks & Spencer 51 punkte, t. y. ir būtinybe apsaugoti apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą tarp valstybių narių, ir siekiu užkirsti kelią mokesčių vengimui (žr. minėto sprendimo Oy AA 60 punktą).

42      Be to, pagrindinėje byloje nagrinėjama mokesčių sistemą iš esmės gali būti pateisinama dviem sprendimo Marks & Spencer minėtame punkte nurodytais motyvais, t. y. būtinybe apsaugoti apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą tarp valstybių narių ir siekiu išvengti nuostolių dvigubo panaudojimo rizikos.

43      Taip pat akivaizdu, kad minėta sistema yra tinkama užtikrinant nustatytų tikslų įgyvendinimą.

44      Tokiomis aplinkybėmis reikia patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama mokesčių sistema neviršija to, kas būtina norimiems tikslams pasiekti (žr. minėto sprendimo Marks & Spencer 53 punktą ir minėto sprendimo Oy AA 61 punktą).

45      Lidl Belgium ir Europos Bendrijų Komisija, be kita ko, paminėjo pagrindinės bendrovės galimybę jai priklausančio nuolatinio padalinio patirtus nuostolius išskaityti su sąlyga, kad ji į savo būsimus veiklos rodiklius įtrauks tiek minėto padalinio pelno, kiek ji įtraukė anksčiau nuostolių. Šiuo klausimu ji daro nuorodą į iki 1999 m. veikusią sistemą Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

46      Reikia pažymėti, kad minėto sprendimo Marks & Spencer 54 punkte galimybė naudojimąsi nagrinėjama mokesčių lengvata susieti su tokia sąlyga buvo nurodyta, kartu su galimybe susieti su pasinaudojimu minėta lengvata, su sąlyga, kad kitoje nei ta, kurioje veikia pagrindinė bendrovė, valstybėje narėje įsteigta dukterinė bendrovė nevaržomai gali pasinaudoti jos valstybėje narėje suteikta galimybe išskaityti nuostolius.

47      Šiuo klausimu minėto sprendimo Marks & Spencer 55 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad įsisteigimo laisvę ribojanti priemonė viršija tai, kas būtina nustatytiems tikslams pasiekti, kai dukterinė bendrovė ne rezidentė per atitinkamus mokestinius metus išnaudojo atsižvelgimo galimybes į valstybėje narėje, kurioje ji veikia, patirtus nuostolius ir kai nėra galimybių atsižvelgti į tokios dukterinės bendrovės nuostolius toje valstybėje vėlesniais mokestiniais metais.

48      Minėto sprendimo 56 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad kai valstybėje narėje patronuojanti bendrovė rezidentė įrodo mokesčių administratoriui, kad yra įvykdytos šios sąlygos, atsisakymas leisti jai išskaityti iš savo šioje valstybėje narėje apmokestinamojo pelno dukterinės bendrovės ne rezidentės patirtus nuostolius prieštarauja EB 43 straipsniui.

49      Dėl pagrindinės bylos reikia konstatuoti, kad Liuksemburgo mokesčių teisės aktai apskaičiuojant apmokestinimo bazę numato galimybę išskaityti apmokestinamojo asmens nuostolius per būsimus mokestinius metus.

50      Kaip buvo patvirtinta per posėdį Teisingumo Teisme, Lidl Belgium iš tikrųjų pasinaudojo tokiu jos nuolatinio padalinio 1999 m. patirtų nuostolių įskaitymu vėlesniais, t. y. 2003 mokestiniais metais, kuriais šis padalinys gavo pelno.

51      Lidl Belgium neįrodė, kad buvo tenkinamos minėto sprendimo Marks & Spencer 55 punkte išdėstytos sąlygos, skirtos nustatyti, kokiu atveju įsisteigimo laisvę ribojanti priemonė EB 43 straipsnio prasme viršija tai, kas yra būtina Bendrijos teisės pripažintiems teisėtiems tikslams pasiekti.

52      Reikia pridurti, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs valstybių narių teisėtą interesą užkirsti kelią veiksmams, kurie gali pakenkti teisei vykdyti joms priskiriamą fiskalinę kompetenciją. Šiuo atžvilgiu, kai sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo valstybei narei, kurioje veikia nuolatinis padalinys, suteikia teisę apmokestinti jo pelną, aplinkybė suteikti pagrindinei bendrovei galimybę pasirinkti, kur turėtų būti atsižvelgta į nuolatinio padalinio nuostolius – ar valstybėje narėje, kurioje jis yra įsteigtas, ar kitoje valstybėje narėje – sukeltų didelį pavojų apmokestinimo kompetencijos tarp valstybių narių subalansuotam pasidalijimui (žr. minėto sprendimo Oy AA 55 punktą).

53      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjama mokesčių sistema turi būti laikoma proporcinga jos siekiamų tikslų atžvilgiu.

54      Taigi į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, jog EB 43 straipsnis nedraudžia to, kad valstybėje narėje įsteigta įmonė negali iš savo apmokestinimo bazės išskaityti jai priklausančio ir kitoje valstybėje narėje veikiančio nuolatinio padalinio nuostolių, jei pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį šio padalinio pajamos yra apmokestinamos pastarojoje valstybėje narėje, kurioje į minėtus nuostolius gali būti atsižvelgta apmokestinant šio nuolatinio padalinio pelną vėlesniais mokestiniais metais.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

55      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

EB 43 straipsnis nedraudžia to, kad valstybėje narėje įsteigta įmonė negali iš savo apmokestinimo bazės išskaityti jai priklausančio ir kitoje valstybėje narėje veikiančio nuolatinio padalinio nuostolių, jei pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį šio padalinio pajamos yra apmokestinamos pastarojoje valstybėje narėje, kurioje į minėtus nuostolius gali būti atsižvelgta apmokestinant šio nuolatinio padalinio pelną vėlesniais mokestiniais metais.

Parašai.


* Proceso kalba: vokiečių