EU tax law WEB Bonik - C-285/11

13.8.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 238/8

1.

Ar aiškinant Direktyvos 2006/112 (1) 178 straipsnio a ir b punktus, 14, 62, 63, 167 ir 168 straipsnius galima daryti išvadą dėl sąvokos „tiekimas, kuris faktiškai nebuvo įvykdytas“ ir, jei taip, ar atsižvelgiant į sąvokos „tiekimas, kuris faktiškai nebuvo įvykdytas“ apibrėžimą, ji atitinka sąvoką „mokesčio slėpimas“, arba, ar ji patenka į sąvokos „mokesčio slėpimas“ sritį? Ką pagal minėtą direktyvą apima sąvoka „mokesčio slėpimas“?

2.

Ar pagal direktyvą, atsižvelgiant į joje nustatytą sąvoką „mokesčio slėpimas“ bei 26 ir 59 konstatuojamąsias dalis, siejant jas su direktyvos 178 straipsnio b punktu, reikalaujama, kad formalūs reikalavimai būtų aiškiai nustatyti aukščiausiojo valstybės narės įstatymų leidybos organo priimtuose teisės aktuose, ar jie gali būti nustatyti ir ne įstatymų leidybos organo, o administracinėje praktikoje, įskaitant mokesčių inspekcijos praktiką, ir teismo praktikoje? Ar formalius reikalavimus gali nustatyti vykdomosios valdžios institucijos priimdamos teisės aktus ir (arba) duodamos nurodymus?

3.

Ar sąvoka „tiekimas, kuris faktiškai nebuvo įvykdytas“, jei ji skiriasi nuo sąvokos „mokesčio slėpimas“ ir nepatenka į jos sritį, yra formalus reikalavimas pagal direktyvos 178 straipsnio b punktą ar priemonė pagal direktyvos 59 konstatuojamąją dalį, kuriuos priėmus atimama teisė atskaityti pirkimo pridėtinės vertės mokestį ir pažeidžiamas pridėtinės vertės mokesčio neutralumas, kuris galiojančiuose Bendrijos teisės aktuose įtvirtintas kaip pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos pagrindinis principas?

4.

Ar apmokestinamiesiems asmenims gali būti nustatomi formalūs reikalavimai, pagal kuriuos, kad tiekimas būtų laikomas faktiškai įvykdytas, reikia įrodyti tiekimus, kurie buvo įvykdyti anksčiau nei paskutinis tiekimas (būtent, tarp galutinio adresato ir jo tiekėjo), jei kompetentinga institucija neginčija, jog suinteresuotieji asmenys (galutiniai tiekėjai) įvykdė vėlesnius tokių pat prekių ir tokių pat kiekių tiekimus kitiems adresatams?

5.

Ar pagal pridėtinės vertės mokesčio bendrą sistemą ir Direktyvos 2006/112 168 ir 178 straipsnius ūkio subjekto teisė, kad būtų pripažinti pridėtinės vertės mokesčio mokėjimai už atitinkamus sandorius, turi būti vertinama

6.

Atsižvelgiant į atsakymą į penktą klausimą, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami sandoriai turi būti laikomi tiekimais už atlygį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 2 straipsnį, ar apmokestinamojo asmens ekonominės veiklos dalimi, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalį?

7.

Ar pridėtinės vertės mokesčio tikslais tiekėjo tinkamai deklaruotų ir įformintų sandorių, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriais remiantis adresatas faktiškai įgijo nuosavybės teisę į sąskaitoje faktūroje nurodytas prekes, nesant duomenų, ar prekes jis faktiškai gavo ne iš sąskaitą faktūrą išrašiusio asmens, galima nelaikyti tiekimais už atlygį, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2006/112 2 straipsnį, vien dėl to, jog tiekėjas nebuvo rastas nurodytu adresu ir nepateikė mokestiniam patikrinimui reikalingų dokumentų, arba mokesčių institucijoms neįrodė visų aplinkybių, kuriomis tiekimai buvo įvykdyti, įskaitant parduotų prekių kilmę?

8.

Ar priemone, skirta užtikrinti mokesčių surinkimą ir išvengti mokesčių slėpimo, galima teisę atskaityti mokestį susieti su tiekėjo ir (arba) ankstesnių tiekėjų veiksmais?

9.

Ar atsižvelgiant į atsakymus į antrą, trečią ir penktą klausimus, tokios mokesčių institucijų priemonės, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kai pridėtinės vertės mokesčio sistemos taisyklės netaikomos sąžiningų ūkio subjektų sudarytiems sandoriams, pažeidžia Bendrijos teisėje įtvirtintus proporcingumo, lygybės ir teisinio saugumo principus?

10.

Atsižvelgiant į atsakymus į ankstesnius klausimus, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, tiekimo adresatas turi teisę atskaityti tiekėjų sąskaitoje faktūroje įskaičiuotą mokestį?