Available languages

Taxonomy tags

Info

References in this case

Share

Highlight in text

Go

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. liepos 11 d.(*)

„Bendrijos muitinės kodeksas – Reglamentas (EEB) Nr. 2913/92 –206 straipsnis – Skolos muitinei atsiradimas – Prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, vagystė – „Negrįžtamo prekės praradimo dėl force majeure“ sąvoka – Direktyva 2006/112/EB –71 straipsnis – Pridėtinės vertės mokestis – Apmokestinimo momentas – Prievolė apskaičiuoti mokestį“

Byloje C-273/12

dėl Cour de cassation (Prancūzija) 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2012 m. birželio 4 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Directeur général des douanes et droits indirects,

Chef de l’agence de poursuites de la Direction nationale du renseignement et des enquêtes douanières

prieš

Harry Winston SARL

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta, teisėjai G. Arestis (pranešėjas), J.-C. Bonichot, A. Arabadjiev ir J. L. da Cruz Vilaça,

generalinis advokatas N. Wahl,

posėdžio sekretorius V. Tourrès, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. kovo 21 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Harry Winston SARL, atstovaujamos advokato X. Jauze,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir D. Colas bei C. Candat,

–        Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

–        Estijos vyriausybės, atstovaujamos M. Linntam,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos K. Paraskevopoulou ir Z. Chatzipavlou,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. Albenzio,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos C. Soulay ir B.-R. Killmann,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1), iš dalies pakeisto 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1791/2006 (OL L 363, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., sk. 2, t. 4, p. 307; toliau – Muitinės kodeksas), 206 straipsnio ir 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, p. 1; toliau – PVM direktyva) 71 straipsnio aiškinimu.

2        Prašymas pateiktas nagrinėjant Directeur général des douanes et droits indirects (Muitų ir netiesioginių mokesčių generalinis direktorius) bei Chef de l’agence de poursuites de la direction nationale du renseignement et des enquêtes douanières (Nacionalinio muitinės žvalgybos ir tyrimų direktorato Tyrimų skyriaus vadovas, toliau kartu – muitinės administracija) ir Harry Winston SARL (toliau – Harry Winston) ginčą dėl muitų ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sumokėjimo už prekes, kurios pavogtos, kai joms buvo taikoma muitinio sandėliavimo procedūra.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Direktyva 79/623/EEB

3        1979 m. birželio 25 d. Direktyvos 79/623/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų suderinimo skolos muitinei srityje (OL L 179, p. 31), panaikintos Muitinės kodeksu, devinta konstatuojamoji dalis buvo suformuluota taip:

„<...> be skolos muitinei sumokėjimo arba jos senaties pagal galiojančias nuostatas, [skolos muitinei] išnykimo pagrindai turi būti pagrįsti išvada, kad prekė faktiškai nebus naudojama ekonominiais tikslais, pateisinančiais importo ar eksporto muitų taikymą.“

 Muitinės kodeksas

4        Muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Importo skola muitinei atsiranda:

a)      neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes

arba

b)      neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje.

Taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas.“

5        Muitinės kodekso 203 straipsnyje numatyta:

„1.      Importo skola muitinei atsiranda:

–        neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes.

2.      Skola muitinei atsiranda prekių paėmimo iš muitinės priežiūros momentu.

3.      Skolininkais laikomi:

–        asmuo, paėmęs prekes iš muitinės priežiūros,

–        bet kurie asmenys, dalyvavę taip paimant prekes, ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės paimamos iš muitinės priežiūros,

–        bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros,

ir

–        atitinkamais atvejais asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su laikinuoju prekių saugojimu arba su prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu.“

6        Pagal Muitinės kodekso 204 straipsnį:

„1.      Importo skola muitinei atsiranda:

a)      neįvykdžius bent vienos iš prievolių, susijusių su importo muitais apmokestinamų prekių laikinuoju saugojimu arba su joms įformintos muitinės procedūros taikymu,

<...>

203 straipsnyje nenurodytais atvejais, išskyrus, kai nustatyta, kad minėti pažeidimai neturi esminės įtakos tinkamam laikinojo prekių saugojimo arba atitinkamos muitinės procedūros taikymui.

<...>“

7        Muitinės kodekso 206 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Nukrypstant nuo 202 straipsnio ir 204 straipsnio 1 dalies a punkto, su atitinkamomis prekėmis susijusi importo skola muitinei nelaikoma atsiradusia, jeigu suinteresuotas asmuo įrodo, kad prievolės, susijusios su:

–        38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatomis arba

–        atitinkamų prekių laikinuoju saugojimu, arba

–        prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu,

nebuvo įvykdytos dėl visiško minėtų prekių sunaikinimo arba negrįžtamo praradimo, kurių priežastis buvo faktinė prekių prigimtis, nenumatytos aplinkybės, force majeure arba veiksmai, įvykdyti muitinei leidus.

Taikant šią dalį prekės laikomos negrįžtamai prarastomis tada, kai jų nebegali panaudoti joks asmuo.“

8        Muitinės kodekso 233 straipsnyje numatyta:

„Nepažeidžiant galiojančių nuostatų, susijusių su skolos muitinei egzistavimo trukme ir tokios skolos neišieškojimu teisiškai pripažinus skolininką nemokiu, skola muitinei išnyksta:

<...>

c)      jeigu deklaravus prekes muitinės procedūrai, sąlygojančiai prievolės sumokėti muitus atsiradimą, įforminti:

–        muitinės deklaracija pripažįstama negaliojančia,

–        tos prekės iki jų išleidimo sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, muitinės nurodymu sunaikinamos, sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn vadovaujantis 182 straipsniu, arba sunaikinamos ar negrįžtamai prarandamos dėl faktinės prekių prigimties, nenumatytų aplinkybių arba force majeure;

<...>“

 PVM direktyva

9        PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a ir d punktuose nurodyta:

„PVM objektas yra šie sandoriai:

a)      prekių tiekimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks;

<...>

d)      prekių importas.“

10      PVM direktyvos 70 straipsnyje numatyta:

„Apmokestinimo momentas įvyksta ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tada, kai prekės yra importuotos.“

11      PVM direktyvos 71 straipsnis suformuluotas taip:

„1.      Kai į Bendriją įvežamoms prekėms taikoma viena iš 156, 276 ir 277 straipsniuose nurodytų procedūrų ar aplinkybių, arba laikinojo įvežimo visiškai neapmokestinant importo muitais procedūros, arba išorinio tranzito procedūros, apmokestinimo momentas nustatomas ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tada, kai prekėms nebetaikomos tos procedūros ar aplinkybės.

Tačiau, kai už importuojamas prekes reikia sumokėti muitą, žemės ūkio mokesčius arba pagal bendrąją politiką nustatytas jiems lygiavertes rinkliavas, apmokestinimo momentas ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tada, kai įvyksta apmokestinimo tais mokesčiais momentas ir atsiranda prievolė juos apskaičiuoti.

2.      Kai importuotoms prekėms netaikomi 1 dalies antroje pastraipoje nurodyti muitai, valstybės narės apmokestinimo momentui bei prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo momentui nustatyti taiko galiojančias nuostatas dėl muitų.“

12      PVM direktyvos 156 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta, kad „valstybės narės gali PVM neapmokestinti <...> [tiekiamų prekių], kurioms taikomos muitinės sandėliavimo procedūros <...>“.

 Prancūzijos teisė

13      2002 m. gegužės 29 d. Bulletin officiel des douanes Nr. 6551 9 skyriaus III antraštinėje dalyje nurodyta:

„A)      Muitinės arba naudotojo konstatuotas prekių trūkumas

[Muitinės kodekso] 203 ir 206 straipsniai, [Muitinės kodekso taikymo nuostatų] 520-2 straipsnis

12.      Kai prekės sunaikintos arba negrįžtamai prarastos (vagystė, gaisras, potvynis ir pan.), ūkio subjektas turi pateikti įrodymų, patvirtinančių sunaikintą arba prarastą kiekį.

<...>

14. Muitai ir mokesčiai apskaičiuojami nuo prarastų prekių kiekio, nebent ūkio subjektas pateikia įrodymų, kad tai yra nenumatytos arba force majeure aplinkybės.

<...>

C)      Atleidimas nuo muitų ir mokesčių

<...>

Nenumatytos arba force majeure aplinkybės

[Muitinės kodekso] 203, 206 straipsniai ir [Muitinės kodekso taikymo nuostatų] 862 straipsnis

1      Jei mano, kad nukentėjo nuo force majeure aplinkybių, saugotojas kontrolės tarnybai turi pateikti rašytinį prašymą atleisti nuo muitų ir mokesčių už sunaikintas ar prarastas prekes kartu su visais patvirtinamaisiais dokumentais ir įrodymais <...>.

<...>

4.      Tačiau pažymėtina, kad Teisingumo Teismo praktikoje [1983 m. spalio 5 d. Sprendimas Esercizio Magazzini Generali ir Mellina Agosta (186/82 ir 187/82, Rink. p. 2951)] patvirtinta, jog muitais apmokestinamų prekių paėmimas iš muitinės priežiūros, kurį atlieka tretieji asmenys, net jei neįrodyta skolininko kaltė, nepanaikina su jomis susijusių pareigų. Taigi vagystė nėra force majeure atvejis ir nelemia skolos muitinei išnykimo.

<...>“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

14      2007 m. spalio 6 d. įvykus ginkluotam apiplėšimui su neteisėtu laisvės atėmimu, per kurį pavogti juvelyriniai dirbiniai, kuriems buvo taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, muitinės administracija 2007 m. lapkričio 16 d. pranešimu apie išieškojimą pareikalavo Harry Winston sumokėti šioms prekėms taikomus muitus ir PVM. Po nesėkmingo administracinio skundo Harry Winston pareiškė ieškinį muitinės administracijai, siekdama panaikinti šį pranešimą.

15      2009 m. birželio 3 d. sprendimu Tribunal d’instance du 10e arrondissement de Paris panaikino pranešimą apie išieškojimą, kiek jis susijęs su PVM, o dėl muitų sustabdė bylos nagrinėjimą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą dėl dviejų prejudicinių klausimų, susijusių su Muitinės kodekso 206 straipsnio aiškinimu.

16      Muitinės administracija apskundė šį sprendimą.

17      2010 m. gruodžio 7 d. sprendimu Cour d’appel, pirma, patvirtino Tribunal d’instance du 10e arrondissement de Paris sprendimą, kuriuo panaikintas pranešimas apie išieškojimą, kiek jis susijęs su PVM, ir, antra, pakeitė sprendimą dėl skolos muitinei.

18      Kalbant apie muitus, Cour d’appel, remdamasis 2002 m. gegužės 29 d. Bulletin officiel des douanes Nr. 6551, pažymėjo, kad Prancūzijos administracija prekių vagystę prilygino jų sunaikinimui arba negrįžtamam praradimui, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 206 straipsnį, ir kad pagal šią doktriną ūkio subjektas atleidžiamas nuo mokesčių, jei įrodo, kad negrįžtamas praradimas, šiuo atveju vagystė, kilo dėl force majeure aplinkybių.

19      Taigi Cour d’appel nusprendė, kad Harry Winston, remdamasi teisėtų lūkesčių principu, galėjo manyti, jog neturi mokėti muitų nagrinėjamu atveju, jeigu būtų įrodyta, kad ši vagystė yra force majeure atvejis. Šiuo klausimu Cour d’appel pažymėjo, kad aptariamo ginkluoto apiplėšimo dėl brutalumo ir kriminologinių požymių nebuvo galima numatyti ir išvengti, todėl atitiko force majeure sąlygas ir dėl jo prekės negrįžtamai prarastos.

20      Kalbant apie PVM, Cour d’appel laikėsi nuomonės, jog 2005 m. liepos 14 d. Sprendime British American Tobacco ir Newman Shipping (C-435/03, Rink. I-7077) Teisingumo Teismas nusprendė, kad prekių vagystė nėra „prekių tiekimas už atlygį“, kaip jis suprantamas pagal PVM direktyvos 2 straipsnį, todėl negali būti apmokestinta PVM.

21      Muitinės administracija pateikė kasacinį skundą. Ji kaltina Cour d’appel, pirma, kad neišsiaiškino, kaip ji siūlė, ar Teisingumo Teismas minėtame Sprendime Esercizio Magazzini Generali ir Mellina Agosta nusprendė, kad muitais apmokestinamų prekių vagystė nepanaikina su jomis susijusios pareigos, ar ne, ir, antra, kad dėl PVM nusprendė remdamasis minėtu Sprendimu British American Tobacco ir Newman Shipping, nors nagrinėjamu atveju apmokestinimo mokesčiu momentas buvo ne „prekių tiekimas už atlygį“, kaip jis suprantamas pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punktą, o „importas“, nurodytas šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies d punkte.

22      Cour de cassation pažymi, kad dėl dviejų naujų aplinkybių po minėto Sprendimo Esercizio Magazzini Generali ir Mellina Agosta negalima daryti tvirtos išvados, kad šis sprendimas vis dar yra pozityviosios teisės dalis. Pirma, 1992 m. priimtame Muitinės kodekse neperkeltas Direktyvos 79/623 devintos konstatuojamosios dalies reikalavimas, kuris nurodytas minėtame Sprendime Esercizio Magazzini Generali ir Mellina Agosta ir kuriuo skolos muitinei išnykimas siejamas su patvirtinta ar preziumuojama aplinkybe, kad po vagystės prekės nepateko į laisvą apyvartą. Antra, Teisingumo Teismas minėtame Sprendime British American Tobacco ir Newman Shipping nusprendė, kad prekių vagystė nėra „prekių tiekimas už atlygį“, kaip jis suprantamas pagal PVM direktyvos 2 straipsnį, todėl negali būti apmokestinama PVM.

23      Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [Muitinės kodekso] 206 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad prekės, kuriai taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, vagystė, įvykusi tokiomis sąlygomis, kaip nagrinėjamosios šioje byloje, yra negrįžtamas prekės praradimas ir force majeure atvejis, lemiantis tai, kad tokiu atveju negali atsirasti jokia importo skola muitinei?

2.      Ar prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, vagystė gali lemti apmokestinimo momentą ir prievolę apskaičiuoti [PVM] pagal [PVM direktyvos] 71 straipsnį?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

24      Pirmiausia reikia pažymėti, kad net jei, vertinant formaliai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apribojo savo klausimą Muitinės kodekso 206 straipsnio aiškinimu, ši aplinkybė netrukdo Teisingumo Teismui pateikti jam visapusišką Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar šis teismas apie tai užsiminė pateiktuose klausimuose. Iš tiesų pateikti klausimai turi būti išnagrinėti atsižvelgiant į visas EB sutarties ir antrinės teisės nuostatas, kurios gali būti svarbios iškeltai problemai (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 26 d. Sprendimo van Putten ir kt., C-578/10– C-580/10, dar nepaskelbto Rinkinyje, 23 ir 24 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

25      Akivaizdu, kad pagal Muitinės kodekso 206 straipsnį atvejais, patenkančiais į šio kodekso 202 straipsnio ir 204 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį, dėl kurių iš esmės turėtų atsirasti skola muitinei, nukrypstant nuo šių straipsnių tokia skola neatsiranda, jeigu suinteresuotasis asmuo pateikia įrodymų, kad pareigų neįvykdė dėl prekės sunaikinimo ar negrįžtamo praradimo dėl priežasties, priklausančios nuo paties prekės pobūdžio, nenumatytų ar force majeure aplinkybių arba veiksmų, įvykdytų leidus muitinės institucijoms. Tuo remiantis darytina išvada, kad Muitinės kodekso 206 straipsnį galima taikyti tik tais atvejais, kai skola muitinei gali atsirasti pagal šio kodekso 202 straipsnį ir 204 straipsnio 1 dalies a punktą.

26      Muitinės kodekso 202 straipsnis susijęs su skolos muitinei atsiradimu, kai prekė neteisėtai įvežama į Europos Sąjungos muitinės teritoriją, o faktinės pagrindinės bylos aplinkybės nėra tokios.

27      Dėl Muitinės kodekso 204 straipsnio 1 dalies a punkto pažymėtina, kad jis juo labiau netaikomas nagrinėjamu atveju, nes reikia pažymėti, kad susijęs su importo skolos muitinei atsiradimu, kai neįvykdoma viena iš prievolių, susijusių su importo muitais apmokestinamoms prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu šio kodekso 203 straipsnyje nenurodytais atvejais. Iš tiesų Muitinės kodekso 203 ir 204 straipsnių taikymo sritis yra skirtinga, nes pirmasis straipsnis susijęs su veiksmais, dėl kurių prekė paimta iš muitinės priežiūros, o antrasis – su pareigų ir sąlygų dėl įvairių muitinės procedūrų neįvykdymu.

28      Siekiant nustatyti, pagal kurį iš šių dviejų straipsnių atsirado importo skola muitinei, pirmiausia reikia išnagrinėti, ar nagrinėjamos faktinės aplinkybės reiškia prekių paėmimą iš muitinės priežiūros, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį. Tik jeigu atsakymas į šį klausimą yra neigiamas, gali būti taikomos Muitinės kodekso 204 straipsnio nuostatos (žr. 2004 m. vasario 12 d. Sprendimo Hamann International, C-337/01, Rink. p. I-1791, 30 punktą).

29      Kiek tai susiję konkrečiau su paėmimo iš muitinės priežiūros sąvoka, kuri nurodyta Muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalyje, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką šią sąvoką reikia suprasti kaip apimančią bet kokį veiksmą ar neveikimą, kuris sutrukdo, nors tik trumpam, kompetentingai muitinės institucijai prieiti prie prekės, esančios muitinės priežiūroje, ir atlikti tikrinimus, numatytus muitų teisės aktuose (2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Liberexim, C-371/99, Rink. p. I-6227, 55 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo British American Tobacco, C-222/01, Rink. p. I-4683, 47 punktas ir jame nurodyta teismo praktika bei 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Honeywell Aerospace, C-300/03, Rink. p. I-689, 19 punktas).

30      Taip yra tuo atveju, kai susiklosčius situacijai, kaip nagrinėjamajai pagrindinėje byloje, prekės, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, pavogtos (žr. 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo United Antwerp Maritime Agencies ir Seaport Terminals, C-140/04, Rink. I-8245, 31 punktą).

31      Be to, skolos muitinei atsiradimas tokiomis aplinkybėmis pateisinamas tuo, kad prekės, fiziškai esančios muitinės sandėlyje Sąjungoje, būtų apmokestinamos muitais, jeigu joms nebūtų taikoma sąlyginio neapmokestinimo muitinio sandėliavimo procedūra. Todėl dėl muitinės sandėlyje įvykdytos vagystės šios prekės išgabentos iš muitinės sandėlio nesumokėjus muitų. Taigi Teisingumo Teismo minėtame Sprendime Esercizio Magazzini Generali ir Mellina Agosta nurodyta prezumpcija, kad vagystės atveju prekė patenka į laisvą apyvartą Sąjungoje, vis dar reikšminga, nepaisant to, kad Muitinės kodekse nebenurodyta Direktyvos 79/623 devinta konstatuojamoji dalis, paminėta šiame sprendime.

32      Bet kuriuo atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 25 punkte, Muitinės kodekso 206 straipsniu neleidžiama panaikinti atsiradusios skolos muitinei prekės negrįžtamo praradimo atveju dėl force majeure aplinkybių, kai prekės paimamos iš muitinės priežiūros, kaip nurodyta šio kodekso 203 straipsnio 1 dalyje.

33      Remiantis šiais argumentais darytina išvada, kad dėl prekių vagystės aplinkybėmis, kaip antai pagrindinėje byloje, atsiranda importo skola muitinei pagal Muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį, ir dėl to, kas nurodyta šio sprendimo 28 punkte, prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, kaip pagrindinėje byloje, vagystė nepatenka į šio kodekso 204 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį.

34      Šiomis aplinkybėmis, kadangi Muitinės kodekso 202 straipsnis ir 204 straipsnio 1 dalies a punktas netaikomi pagrindinėje byloje, nereikia aiškinti 206 straipsnio, kuris taikomas tik tais atvejais, kai skola muitinei gali atsirasti pagal šias nuostatas.

35      Kalbant apie Prancūzijos vyriausybės pateiktą argumentą, kuriuo Teisingumo Teismui siūloma atsižvelgti į Muitinės kodekso 233 straipsnio c punktą, reikia pažymėti, kad per posėdį Harry Winston ir Europos Komisija teisingai nurodė, jog ši nuostata taikoma tik deklaravus prekes muitinės procedūrai, lemiančiai prievolės sumokėti muitus atsiradimą, ir kad dėl to, jog muitinio sandėliavimo procedūra yra sąlyginio neapmokestinimo procedūra, ji neatitinka šios sąlygos. Todėl nagrinėjamu atveju nereikia nagrinėti skolos muitinei išnykimo atvejo, numatyto Muitinės kodekso 233 straipsnio c punkte.

36      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, vagystė yra šių prekių paėmimas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, dėl kurio atsiranda skola muitinei, ir kad šio kodekso 206 straipsnis gali būti taikomas tik tais atvejais, kai skola muitinei gali atsirasti pagal minėto kodekso 202 straipsnį ir 204 straipsnio 1 dalies a punktą.

 Dėl antrojo klausimo

37      Pateikdamas antrąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar PVM direktyvos 71 straipsnį reikia aiškinti taip, kad dėl prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, vagystės gali atsirasti apmokestinimo momentas ir prievolė apskaičiuoti PVM.

38      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog apmokestinimo momentas ir prievolė apskaičiuoti šį mokestį pagrindinėje byloje atsirastų tik tada, jei prekėms nebebūtų taikoma muitinio sandėliavimo procedūra pagal PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.

39      Tačiau, kaip matyti iš kelių valstybių narių Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių pastabų, nagrinėjamu atveju reikia taikyti PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, pagal kurią apmokestinimo momentas ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tada, kai įvyksta apmokestinimo muitais momentas ir atsiranda prievolė juos apskaičiuoti.

40      PVM direktyvos 70 straipsnyje įtvirtintas principas, kad apmokestinimo momentas atsiranda ir mokestis tampa apskaičiuotinas, kai prekės yra importuotos. Taigi PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, be kita ko, kad kai į Sąjungą įvežamoms prekėms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, apmokestinimo momentas ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tada, kai prekėms nebetaikoma ši procedūra. Tačiau šio straipsnio antroje pastraipoje nurodyta konkreti situacija, kuriai susiklosčius, kai importuojamoms prekėms taikomas muitas, žemės ūkio produktų importo mokestis arba pagal bendrą politiką nustatytos jiems lygiavertės rinkliavos, apmokestinimo momentas įvyksta ir mokestis tampa apskaičiuotinas, kai įvyksta šių rinkliavų apmokestinimo momentas ir jos tampa apskaičiuotinos.

41      Šiuo klausimu reikia priminti, kad apmokestinimo importo PVM ir muitų mokesčiais esminiai bruožai yra panašūs, nes atsiranda dėl importo į Sąjungą ir dėl paskesnio prekių išleidimo į valstybių narių rinką. Šį sugretinimą, be to, patvirtina tai, kad PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje valstybėms narėms leidžiama susieti apmokestinimo momentą ir prievolę apskaičiuoti importo PVM su apmokestinimo muitais momentu ir prievole juos apskaičiuoti (žr., be kita ko, 1990 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Witzemann, C-343/89, Rink. p. I-4477, 18 punktą ir 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimo Dansk Transport og Logistik, C-230/08, Rink. p. I-3799, 90 ir 91 punktus).

42      Tokioje byloje, kaip pagrindinėje, kadangi pagal Muitų kodekso 203 straipsnį skola muitinei atsirado prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, paėmimo iš muitinės priežiūros momentu, t. y. šių prekių vagystės momentu, reikia manyti, kad pagal PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą PVM tapo apskaičiuotinas tuo pačiu metu.

43      Minėtu Sprendimu British American Tobacco ir Newman Shipping negalima paneigti šio atsakymo. Iš tiesų, nors byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, nagrinėtas apmokestinimo momentas buvo prekių tiekimas už atlygį, pagrindinėje byloje apmokestinimo momentas, kuriuo remiasi muitinės administracija, yra prekių importas. Taigi Teisingumo Teismo pateiktas atsakymas minėtame Sprendime British American Tobacco ir Newman Shipping, kad prekių vagystė negali būti laikoma prekių tiekimu už atlygį, todėl negali būti apmokestinama PVM, negali būti taikomas šios bylos aplinkybėms.

44      Iš tiesų pagrindinėje byloje mokesčio apmokestinamoji vertė galėjo būti nustatyta, nes prekių importas yra PVM apmokestinimo momentas. Dėl prekių vagystės atsirado importo skola muitinei, o prievolė apskaičiuoti muitus automatiškai lėmė mokesčio apskaičiavimą.

45      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalies antra pastraipa aiškintina taip, kad dėl prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, vagystės atsiranda apmokestinimo momentas ir prievolė apskaičiuoti PVM.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

46      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, iš dalies pakeisto 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1791/2006, 203 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, vagystė yra šių prekių paėmimas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, dėl kurio atsiranda skola muitinei. Minėto reglamento 206 straipsnis gali būti taikomas tik tais atvejais, kai skola muitinei gali atsirasti pagal šio reglamento 202 straipsnį ir 204 straipsnio 1 dalies a punktą.

2.      2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 71 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad dėl prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, vagystės atsiranda apmokestinimo momentas ir prievolė apskaičiuoti pridėtinės vertės mokestį.

Parašai.


* Proceso kalba: prancūzų.